TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. liepos 2 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2008/115/EB – Bendri neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartai ir tvarka valstybėse narėse – Sulaikymo sąlygos – 16 straipsnio 1 dalis – Sulaikymas siekiant išsiųsti, vykdomas apgyvendinant įkalinimo įstaigoje – Trečiosios šalies pilietis, keliantis didelę grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui“
Byloje C‑18/19
dėl Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. sausio 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
WM
prieš
Stadt Frankfurt am Main
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta (pranešėja), teisėjai M. Safjan, L. Bay Larsen ir C. Toader,
generalinis advokatas P. Pikamäe,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– WM, atstovaujamo advokatės S. Basay-Yildiz,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,
– Švedijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos A. Falk, C. Meyer-Seitz, H. Shev, J. Lundberg ir H. Eklinder, vėliau – A. Olof Simonsson, C. Meyer-Seitz, H. Shev ir H. Eklinder,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir M. Wasmeier,
susipažinęs su 2020 m. vasario 27 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 16 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Tuniso piliečio WM ir Stadt Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino miestas, Vokietija) ginčą dėl sprendimo, kuriuo nurodyta sulaikyti WM siekiant išsiųsti ir nurodyta apgyvendinti jį įkalinimo įstaigoje, teisėtumo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2008/115 2 ir 4 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(2) 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas.
<…>
(4) Turi būti nustatytos aiškios, suprantamos ir teisingos taisyklės siekiant sukurti efektyvią grąžinimo politiką kaip privalomą gerai veikiančios migracijos politikos elementą.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:
„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„1. Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.
2. Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams:
a) kuriems atsisakyta leisti atvykti pagal [2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 105, 2006, p. 1)], 13 straipsnį arba kuriuos kompetentingos institucijos sulaikė ar suėmė dėl neteisėto valstybės narės išorės sienos kirtimo sausuma, jūra ar oru, ir kurie po to nėra gavę leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje;
b) kurie grąžinami pagal nacionalinę teisę vykdant baudžiamosios teisės sankciją arba tai yra baudžiamosios teisės sankcijos taikymo pasekmė, arba kuriems taikomos ekstradicijos procedūros.
<…>“
6 Tos pačios direktyvos 7 straipsnio 4 dalis išdėstyta taip:
„Jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.“
7 Direktyvos 2008/115 8 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį.
<…>
4. Jei valstybės narės (kraštutiniu atveju) taiko priverstines priemones siekdamos išsiųsti trečiosios šalies pilietį, kuris priešinasi išsiuntimui, tokios priemonės turi būti proporcingos ir be nepagrįstos prievartos. Šios priemonės įgyvendinamos kaip numatyta nacionalinės teisės aktuose nepažeidžiant atitinkamo trečiosios šalies piliečio pagrindinių teisių, gerbiant jo orumą ir fizinį neliečiamumą.
<…>“
8 Direktyvos 2008/115 15 straipsnio „Sulaikymas“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą [įvykdytų išsiuntimą] (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:
a) esama pasislėpimo pavojaus, arba
b) atitinkamas trečiosios šalies pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo proceso arba jiems trukdo.
Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.“
9 Šios direktyvos 16 straipsnyje „Sulaikymo sąlygos“ nustatyta:
„1. Sulaikymas paprastai vykdomas specialiuose sulaikymo centruose. Jeigu valstybė narė neturi galimybių apgyvendinti tokius asmenis specialiame sulaikymo centre ir turi naudotis įkalinimo įstaigų patalpomis, sulaikyti trečiųjų šalių piliečiai atskiriami nuo kalinių.
2. Sulaikytiems trečiųjų šalių piliečiams paprašius, jiems suteikiama galimybė per pagrįstą laikotarpį susisiekti su teisiniais atstovais, šeimos nariais ir kompetentingomis konsulinėmis įstaigomis.
3. Ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiems asmenims. Teikiama neatidėliotina medicinos pagalba ir užtikrinamas būtinas ligos gydymas.
4. Atitinkamoms kompetentingoms nacionalinėms, tarptautinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms bei įstaigoms suteikiama galimybė apsilankyti sulaikymo centruose, kaip nurodyta 1 dalyje, tiek, kiek jie yra naudojami trečiųjų šalių piliečių sulaikymui pagal šį skyrių. Tokiems vizitams gali reikėti gauti leidimą.
5. Sulaikytiems trečiųjų šalių piliečiams sistemingai teikiama informacija, paaiškinanti sulaikymo centre taikomas taisykles bei nustatanti jų teises ir pareigas. Tokia informacija apima informaciją apie nacionalinėje teisėje numatytą jų teisę susisiekti su 4 dalyje nurodytomis organizacijomis ir įstaigomis.“
10 Šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:
„Sulaikytos šeimos, laukiančios išsiuntimo, apgyvendinamos atskirai, užtikrinant atitinkamą privatumą.“
11 Tos pačios direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Tais atvejais, kai dėl išskirtinai didelio trečiosios šalies piliečių, kurie turi būti grąžinti, skaičiaus atsiranda nenumatyta didelė našta valstybės narės sulaikymo centrams arba jos administracinių ar teisminių institucijų darbuotojams, tokia valstybė narė, kol tęsiasi išskirtinė padėtis, gali nuspręsti, kad būtų numatyti ilgesni negu 15 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nustatyti teisminės peržiūros laikotarpiai ir būtų imamasi skubių priemonių dėl sulaikymo sąlygų, nukrypstančių nuo 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų.“
Vokietijos teisė
12 Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 2004 m. liepos 30 d. Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet (Įstatymas dėl užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje) (BGBl. 2004 I, p. 1950) (toliau – AufenthG) 58a straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Aukščiausioji federalinės žemės institucija, remdamasi faktais grindžiama prognoze ir siekdama užkirsti kelią Vokietijos Federacinės Respublikos saugumui gresiančiam ypatingam pavojui arba teroristinio išpuolio pavojui, be išankstinio nurodymo išvykti iš šalies gali priimti sprendimą užsienietį išsiųsti. Sprendimas išsiųsti yra vykdytinas nedelsiant; apie išsiuntimą įspėti nereikia.“
13 AufenthG 62a straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Sulaikymas siekiant išsiųsti paprastai vykdomas specialiuose sulaikymo centruose. Jei Vokietijos Federalinės Respublikos teritorijoje nėra galimybių apgyvendinti tokius asmenis specialiame sulaikymo centre arba jei užsienietis kelia didelį pavojų trečiųjų asmenų sveikatai ir gyvybei arba svarbiam vidaus saugumo teisiniam gėriui, jis gali būti laikomas kitose įkalinimo įstaigose; tokiu atveju išsiuntimo laukiantys įkalintieji apgyvendinami atskirai nuo bausmę atliekančių kalinių. <…>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14 WM yra Tuniso pilietis, gyvenęs Vokietijoje. 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu kompetentinga Heseno žemės ministerija (Vokietija), remdamasi AufenthG 58 straipsnio 1 dalimi, nurodė jį išsiųsti į Tunisą, motyvuodama tuo, kad WM kelia ypatingą pavojų nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant pirmiausia į jo asmenybę, elgesį, radikalius islamistinius įsitikinimus, saugumo ir žvalgybos tarnybų pripažinimą, kad jis „neteisėtai gabeno ir verbavo žmones teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“, taip pat atsižvelgiant į jo veiklą šioje organizacijoje Sirijoje.
15 WM pateikė Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) skundą dėl 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas sustabdyti šio sprendimo vykdymą. 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu minėtas teismas atmetė šį prašymą, nurodydamas, jog pakankamai tikėtina, kad WM gali Vokietijoje surengti teroristinį išpuolį.
16 Gavęs kompetentingos užsieniečių reikalų institucijos prašymą, Amtsgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino apylinkės teismas, Vokietija), remdamasis AufenthG 62a straipsnio 1 dalimi, 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu nurodė sulaikyti WM siekiant išsiųsti ir apgyvendinti jį įkalinimo įstaigoje iki 2017 m. spalio 23 d.
17 WM apskundė šį sprendimą Landgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino apygardos teismas, Vokietija); šis 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu skundą atmetė. Dėl pastarojo sprendimo WM pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), juo prašė pripažinti, kad jo sulaikymas nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. spalio 23 d. buvo neteisėtas.
18 2018 m. gegužės 9 d. WM buvo išsiųstas į Tunisą.
19 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali sulaikyti siekiant išsiųsti neteisėtai joje esantį trečiosios šalies pilietį ir apgyvendinti jį įkalinimo įstaigoje, atskirai nuo kalinių, ne dėl to, kad šioje valstybėje narėje nėra specialių sulaikymo centrų, bet dėl to, kad šis pilietis kelia didelį pavojų trečiųjų asmenų sveikatai ir gyvybei arba nacionaliniam saugumui.
20 Bundesgerichtshof manymu, ginčo, dėl kurio į jį buvo kreiptasi, išsprendimas priklauso nuo Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
21 Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal [Direktyvos 2008/115] 16 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinė nuostata, pagal kurią sulaikytas užsienietis gali būti laikomas įprastoje įkalinimo įstaigoje, jei kelia didelį pavojų trečiųjų asmenų sveikatai ir gyvybei arba svarbiam vidaus saugumo teisiniam gėriui, o išsiuntimo laukiantis įkalintasis taip pat tokiu atveju turi būti laikomas atskirai nuo atliekančių bausmę kalinių?“
Dėl prejudicinio klausimo
22 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią leidžiama sulaikyti siekiant išsiųsti neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį ir apgyvendinti jį įkalinimo įstaigoje, atskirai nuo atliekančių bausmę kalinių, dėl to, kad jis kelia didelį pavojų trečiųjų asmenų sveikatai ir gyvybei arba nacionaliniam saugumui.
Dėl Direktyvos 2008/115 taikymo „ratione tempo ris“
23 Švedijos vyriausybė ginčija Direktyvos 2008/115 16 straipsnio taikymą pagrindinėje byloje. Ši vyriausybė pabrėžia, kad remiantis SESV 72 straipsniu bendra Europos Sąjungos imigracijos politika, kuriai taikoma Direktyva 2008/115, neatleidžia valstybių narių nuo pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą, todėl jos lieka kompetentingos imtis veiksmingų saugumo priemonių, susijusių su sulaikymu siekiant išsiųsti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius. Ši vyriausybė yra tos nuomonės, kad AufenthG 62a straipsnio 1 dalis yra būtina priemonė palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti Vokietijos vidaus saugumą.
24 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad, kaip savo išvados 29 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2008/115 taikymo sritį reikia vertinti atsižvelgiant į bendrą šios direktyvos struktūrą; ši direktyva buvo priimta remiantis EB 63 straipsnio pirmos pastraipos 3 punkto b papunkčiu, o šioje nuostatoje pakartojamas SESV 79 straipsnio, esančio SESV trečiosios dalies V antraštinėje dalyje, susijusioje su „laisvės, saugumo ir teisingumo erdve“, 2 dalies c punktas.
25 Vadovaujantis Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje. Šio straipsnio 2 dalyje išvardyti atvejai, kai valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos. Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad ieškovo pagrindinėje byloje atvejis yra vienas iš minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų.
26 Atrodo, kad ieškovo pagrindinėje byloje atvejis, dėl kurio priimtas sprendimas sulaikyti apgyvendinant įkalinimo įstaigoje remiantis AufenthG 62a straipsnio 1 dalimi, kuria į Vokietijos teisės sistemą siekiama perkelti Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalį, patenka į šios direktyvos, būtent į jos 16 straipsnio 1 dalies, taikymo sritį.
27 Nagrinėjamu atveju vien rėmimosi SESV 72 straipsniu nepakanka, kad Direktyva 2008/115 nebūtų taikoma, net jei pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose daroma nuoroda į didelį pavojų trečiųjų asmenų sveikatai ir gyvybei arba svarbiam vidaus saugumo teisiniam gėriui tam, kad būtų galima įvykdyti sprendimą sulaikyti apgyvendinant įkalinimo įstaigoje.
28 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nors valstybės narės turi teisę priimti priemones, tinkamas jų teritorijoje viešajai tvarkai ir vidaus bei išorės saugumui užtikrinti, tai nereiškia, kad tokioms priemonėms visiškai netaikoma Sąjungos teisė (2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Lenkija ir kt. (Laikinas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas), C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17, EU:C:2020:257, 143 punktas).
29 SESV 72 straipsnis, kuriame numatyta, kad SESV V antraštinė dalis neatleidžia valstybių narių nuo pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą, negali būti aiškinamas kaip suteikiantis valstybėms narėms teisę netaikyti Sąjungos teisės nuostatos, šiuo atveju Direktyvos 2008/115 16 straipsnio, vien remiantis šia atsakomybe (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Lenkija ir kt. (Laikinas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas), C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17, EU:C:2020:257, 145 ir 152 punktus).
30 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pagrindinė byla patenka į Direktyvos 2008/115 taikymo sritį, ir reikia atsakyti į prejudicinį klausimą.
Dėl esmės
31 Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje yra įtvirtintas principas, pagal kurį neteisėtai esančių trečiosios šalies piliečių sulaikymas siekiant išsiųsti paprastai vykdomas specialiuose sulaikymo centruose. Šios nuostatos antrame sakinyje numatyta nuo šio principo nukrypti leidžianti nuostata, kuri turi būti aiškinama siaurai (2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Bėro ir Beužalmate, C‑473/13 ir C‑514/13, EU:C:2014:2095, 25 punktas).
32 Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies antras sakinys nėra suformuluotas vienodai visose kalbinėse versijose. Šioje nuostatoje vokiečių kalba numatyta, kad „jei valstybėje narėje nėra specialių sulaikymo centrų ir ji turi naudotis įkalinimo įstaigų patalpomis, sulaikyti trečiosios šalies piliečiai atskiriami nuo bausmę atliekančių kalinių“. Kitose kalbinėse versijose nurodyta ne tai, kad nėra specialių sulaikymo centrų, bet aplinkybė, kad valstybė narė „neturi galimybių“ apgyvendinti trečiosios šalies piliečių tokiuose centruose (2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Bėro ir Beužalmate, C‑473/13 ir C‑514/13, EU:C:2014:2095, 26 punktas).
33 Kaip nurodyta suformuotoje jurisprudencijoje, esant įvairių kalbinių Sąjungos teisės teksto versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Pirma, dėl Direktyvos 2008/115 bendros struktūros pažymėtina, kad pagal šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį reikalaujama, kad atitinkami trečiųjų šalių piliečiai „paprastai“ būtų apgyvendinti specialiuose sulaikymo centruose. Šio žodžio vartojimas rodo, kad Direktyvoje 2008/115 leidžiamos šios bendrosios taisyklės išimtys.
35 Direktyvos 2008/115 18 straipsnio „Nepaprastosios padėtys“ 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai dėl išskirtinai didelio trečiosios šalies piliečių, kurie turi būti grąžinti, skaičiaus atsiranda nenumatyta didelė našta valstybės narės sulaikymo centrams arba jos administracinių ar teisminių institucijų darbuotojams, tokia valstybė narė, kol tęsiasi išskirtinė padėtis, gali nuspręsti, kad būtų imamasi skubių priemonių dėl sulaikymo sąlygų, nukrypstančių nuo Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų.
36 Nors šios skubios priemonės taikomos tik išimtinėmis aplinkybėmis, nurodytomis šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje, reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 64 ir 69 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, nei iš šios direktyvos teksto, nei iš jos struktūros nematyti, kad šios situacijos būtų vienintelės priežastys, kuriomis valstybės narės galėtų remtis, nukrypdamos nuo Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyto principo, pagal kurį trečiųjų šalių piliečių sulaikymas siekiant išsiųsti vykdomas specialiuose sulaikymo centruose.
37 Antra, dėl Direktyvos 2008/115 tikslo pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių, ja siekiama sukurti veiksmingą išsiuntimo ir repatriacijos politiką visiškai atsižvelgiant į atitinkamų asmenų pagrindines teises ir gerbiant jų orumą (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Be to, reikia pažymėti, kad bet koks sulaikymas, kuriam taikoma Direktyva 2008/115, yra griežtai apibrėžtas šios direktyvos IV skyriaus nuostatose, siekiant užtikrinti, pirma, taikomų priemonių ir siekiamų tikslų atitiktį proporcingumo principui ir, antra, atitinkamų trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių paisymą (2014 m. birželio 5 d. Sprendimo Maudi, C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 55 punktas). Pagal Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamąją dalį sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais (2014 m. birželio 5 d. Sprendimo Maudi, C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 70 punktas).
39 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį valstybėms narėms išimties tvarka ir kitokiais nei Direktyvos 2008/115 18 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatytais atvejais leidžiama sulaikyti išsiuntimo laukiančius neteisėtai esančius trečiosios šalies piliečius apgyvendinant įkalinimo įstaigoje, jeigu dėl ypatingų bylos aplinkybių valstybės narės negali laikytis šia direktyva siekiamų tikslų, užtikrindamos minėtų asmenų sulaikymą apgyvendinant specialiuose centruose.
40 Nagrinėjamu atveju AufenthG 62a straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sulaikymas siekiant išsiųsti iš principo vykdomas specialiuose sulaikymo centruose ir išimties tvarka įkalinimo įstaigoje, kai užsienietis kelia didelę grėsmę trečiųjų asmenų sveikatai ir gyvybei arba svarbiam vidaus saugumo teisiniam gėriui. Tokiu atveju išsiuntimo laukiantys įkalintieji apgyvendinami atskirai nuo bausmę atliekančių kalinių.
41 Taigi šiame teisės akte nurodyti motyvai, pateisinantys sulaikymo siekiant išsiųsti vykdymą įkalinimo įstaigoje, susiję su viešąja tvarka ir visuomenės saugumu. Tokia grėsmė išimties tvarka gali pateisinti trečiosios šalies piliečio sulaikymo siekiant išsiųsti vykdymą, apgyvendinant jį įkalinimo įstaigoje atskirai nuo bausmę atliekančių kalinių, kaip nurodyta Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, siekiant užtikrinti, kad išsiuntimo procedūra vyktų pagal šia direktyva siekiamus tikslus.
42 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus, vis dėlto visoje Sąjungoje šie reikalavimai, visų pirma kaip pareigos, nustatytos siekiant užtikrinti trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių paisymą juos išsiunčiant iš Sąjungos, išimties pateisinimas, turi būti suprantami siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų vienašališkai nustatyti jų apimties (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Hl. ir O., C‑554/13, EU:C:2015:377, 48 punktą).
43 Dėl Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalyje vartojamos sąvokos „pavojus viešajai tvarkai“ aiškinimo Teisingumo Teismas nusprendė, kad bet kuriuo atveju ši sąvoka reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, kyla tikra, tuo metu esanti ir pakankamai didelė grėsmė kuriam nors pagrindiniam visuomenės interesui (2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Hl. ir O., C‑554/13, EU:C:2015:377, 60 punktas).
44 Dėl sąvokos „visuomenės saugumas“ pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ši sąvoka apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų tarnybų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat pavojus dėl rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo ir grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 66 punktas).
45 Kaip savo išvados 77 punkte pažymėjo generalinis advokatas, realios, tuo metu esančios ir pakankamai didelės grėsmės kuriam nors pagrindiniam visuomenės interesui sąlyga, nustatyta siekiant pagrįsti trečiosios šalies piliečio savanoriško išvykimo termino sutrumpinimą ar panaikinimą, kaip numatyta Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalyje, juo labiau turi būti įvykdyta siekiant pateisinti sulaikymo siekiant išsiųsti vykdymą apgyvendinant įkalinimo įstaigoje, kaip apibrėžta Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje.
46 Taigi grėsme viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui galima pateisinti trečiosios šalies piliečio sulaikymą siekiant išsiųsti apgyvendinant įkalinimo įstaigoje pagal Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį tik su sąlyga, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla reali, tuo metu esanti ir pakankamai didelė grėsmė kuriam nors pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 67 punktą).
47 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šios sąlygos įgyvendintos pagrindinėje byloje.
48 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią leidžiama sulaikyti siekiant išsiųsti neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį ir apgyvendinti jį įkalinimo įstaigoje atskirai nuo bausmę atliekančių kalinių, dėl to, kad jis kelia realią, tuo metu esančią ir pakankamai didelę grėsmę kuriam nors pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią leidžiama sulaikyti siekiant išsiųsti neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį ir apgyvendinti jį įkalinimo įstaigoje atskirai nuo bausmę atliekančių kalinių, dėl to, kad jis kelia realią, tuo metu esančią ir pakankamai didelę grėsmę kuriam nors pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui.
Parašai.