BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. gruodžio 7 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigūno ir jo sutuoktinės nužudymas – Prašymo, skundo ir ieškinio dėl žalos atlyginimo atitikties taisyklė – Pareiga užtikrinti Sąjungos tarnyboje dirbančių asmenų saugumą – Priežastinis ryšys – Turtinė žala – Atsakomybė in solidum – Atsižvelgimas į Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytas išmokas – Neturtinė žala – Institucijos atsakomybė už žuvusio pareigūno patirtą neturtinę žalą – Institucijos atsakomybė už žuvusio pareigūno teisių perėmėjų patirtą neturtinę žalą“

Byloje T‑401/11 P‑RENV‑RX

Stefano Missir Mamachi di Lusignano, gyvenantis Šanchajuje (Kinija), ir kiti priede nurodyti apeliantai(1), atstovaujami advokatų F. Di Gianni, G. Coppo ir A. Scalini,

apeliantai,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Gattinara ir D. Martin,

kitą apeliacinio proceso šalį,

dėl apeliacinio skundo, kuriuo prašoma panaikinti 2011 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (F‑50/09, EU:F:2011:55),

BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger (pranešėjas), teisėjai S. Frimodt Nielsen ir S. Papasavvas,

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą(2)

1        Ši byla nagrinėjama priėmus 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (Peržiūra) (C‑417/14 RX–II, EU:C:2015:588, toliau – sprendimas dėl peržiūros), kuriuo Teisingumo Teismas, konstatavęs, kad 2014 m. liepos 10 d. Sprendimas Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (T‑401/11 P, EU:T:2014:625, toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo) dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (F‑50/09, EU:F:2011:55, toliau – pirmosios instancijos teismo sprendimas), kėlė pavojų Europos Sąjungos teisės vienovei ir darnai, iš dalies panaikino sprendimą dėl apeliacinio skundo ir grąžino bylą Bendrajam Teismui.

 Faktinės bylos aplinkybės

2        Alessandro Missir Mamachi di Lusignano (toliau – Alessandro Missir Mamachi) ir jo sutuoktinė buvo nužudyti 2006 m. rugsėjo 18 d. Rabate (Marokas), kur jis turėjo pradėti eiti politinio ir diplomatinio patarėjo pareigas Europos Bendrijų Komisijos delegacijoje. Nužudymas įvykdytas Alessandro Missir Mamachi, jo sutuoktinei ir keturiems jų vaikams šios delegacijos išnuomotame name su baldais.

3        Po šio įvykio vaikai buvo atiduoti senelio pagal tėvo liniją Livio Missir Mamachi di Lusignano (toliau – Livio Missir Mamachi) ir senelės pagal tėvo liniją globai.

4        Komisija Alessandro Missir Mamachi vaikams, t. y. jo įpėdiniams, sumokėjo, be kita ko, 414 308,90 EUR sumą kaip vienkartinę išmoką, mokėtiną pareigūno mirties atveju pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) 73 straipsnį, ir 76 628,40 EUR sumą kaip išmoką, mokėtiną pareigūno sutuoktinio mirties atveju pagal PTN X priedo 25 straipsnį. Be to, Komisija pripažino, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. šie vaikai įgijo teisę į PTN 80 straipsnyje nurodytą našlaičio pensiją ir PTN VII priede nurodytą mokymosi išmoką.

5        2008 m. vasario 25 d. laiške Komisijai Livio Missir Mamachi nurodė, kad nesutinka su jo vaikaičiams pervestų sumų dydžiu. Kadangi Komisijos sprendimas, priimtas atsakant į šį laišką, jo netenkino, 2008 m. rugsėjo 10 d. raštu jis pateikė skundą dėl šio sprendimo pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį, tvirtindamas, kad Komisija yra atsakinga už tarnybinį nusižengimą, padarytą neįvykdžius pareigos užtikrinti darbuotojų apsaugą. Be to, jis nurodė, kad kyla subsidiarioji Komisijos atsakomybė be kaltės ir kad ji pažeidė PTN 24 straipsnį, pagal kurį Europos Bendrijos solidariai atlygina trečiojo asmens jų tarnautojui padarytą žalą.

6        Šį skundą Komisija atmetė 2009 m. vasario 3 d. sprendimu.

 Pirmosios instancijos teismo sprendimas

7        Livio Missir Mamachi pareiškė ieškinį Europos Sąjungos tarnautojų teisme, tvirtindamas, kad Komisija neįvykdė pareigos užtikrinti savo darbuotojų apsaugą. Tuo ieškiniu jis siekė, kad būtų panaikintas 2009 m. vasario 3 d. sprendimas atmesti jo skundą ir kad būtų priteista iš Komisijos atlyginti, pirma, Alessandro Missir Mamachi vaikų vardu – vaikų patirtą turtinę žalą, antra, vaikų vardu – šių vaikų patirtą neturtinę žalą, trečia, savo vardu – jo paties, kaip Alessandro Missir Mamachi tėvo, patirtą neturtinę žalą ir, ketvirta, šių vaikų, kaip jų tėvo teisių perėmėjų, vardu – Alessandro Missir Mamachi patirtą neturtinę žalą.

8        Tarnautojų teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, priėmė sprendimą atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną, kiek jis buvo susijęs su nurodyta neturtine žala, ir iš dalies nepagrįstą, kiek jis buvo susijęs su nurodyta turtine žala.

9        Pirmiausia, kiek tai susiję su nurodyta turtine žala, Tarnautojų teismas nusprendė, kad, neįvykdžiusi pareigos užtikrinti Alessandro Missir Mamachi apsaugą, Komisija padarė pažeidimą, už kurį kyla jos atsakomybė. Tarnautojų teismas nusprendė, kad priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir nurodytos turtinės žalos įrodytas. Tada Tarnautojų teismas nusprendė, kad liko tik nustatyti žudiko atsakomybės dalį už padarytą žalą.

10      Atsižvelgdamas į dvi Livio Missir Mamachi nurodytas žalos rūšis, t. y. dvigubą žmogžudystę ir galimybės išlikti gyvam praradimą, ir į tai, kad antroji yra mažesnė už pirmąją, pirmosios instancijos teismo sprendimo 197 punkte Tarnautojų teismas nurodė, kad Komisijai tenka 40 % atsakomybės už padarytą žalą.

11      Dėl turtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismo sprendimo 200 punkte Tarnautojų teismas nurodė, kad su prarastomis pajamomis susijusi turtinė žala, į kurią reikėjo atsižvelgti šioje byloje, sudarė 3 mln. EUR.

12      Galiausiai pirmosios instancijos teismo sprendimo 201 punkte, priminęs, kad Komisija turi atlyginti 40 % šios žalos, t. y. 1,2 mln. EUR, to sprendimo 202 punkte Tarnautojų teismas nurodė, kad sumos, kurias Komisija jau pervedė ir ateityje perves teisių perėmėjams ir kurios net viršija PTN įprastais atvejais numatytas išmokas, sudarė apie 1,4 mln. EUR, o ši suma galėtų padidėti maždaug iki 2,4 mln. EUR, jeigu atitinkamos išmokos bus mokamos iki 26-ojo kiekvieno iš keturių vaikų gimtadienio. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo 203 punkte Tarnautojų teismas konstatavo, kad Komisija jau atlygino visą turtinę žalą, už kurią turėjo atsakyti.

13      Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimo 205 punkte Tarnautojų teismas pripažino, kad, nors ieškinio pirmasis pagrindas yra pagrįstas, jis negali patenkinti Livio Missir Mamachi reikalavimų, susijusių su patirtos turtinės žalos atlyginimu.

14      Livio Missir Mamachi dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą.

 Sprendimas dėl apeliacinio skundo

15      Sprendime dėl apeliacinio skundo Bendrasis Teismas ex officio išnagrinėjo Tarnautojų teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį kaip pirmajai instancijai. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas išskyrė Alessandro Missir Mamachi patirtą žalą ir jo vaikų bei Livio Missir Mamachi patirtą žalą.

16      Kiek tai susiję su Livio Missir Mamachi ir Alessandro Missir Mamachi vaikų patirta turtine ir neturtine žala, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nes pripažino savo jurisdikciją nagrinėti ieškinio dalį dėl šios žalos atlyginimo, ir nusprendė, kad byla turėjo būti perduota nagrinėti pačiam Bendrajam Teismui, kad jis, kaip pirmosios instancijos teismas, priimtų sprendimą dėl šių prašymų.

17      Kiek tai susiję su Alessandro Missir Mamachi patirta neturtine žala, kurią jo vaikų vardu Livio Missir Mamachi prašė atlyginti, Bendrasis Teismas, priminęs, kad Tarnautojų teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį prašymą, konstatavo, kad Tarnautojų teismas, priimdamas Komisijos nurodytą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kuriuo ji ginčijo to prašymo priimtinumą, padarė teisės klaidą, nes neteisingai taikė prašymo atlyginti žalą ir skundo dėl sprendimo atmesti šį prašymą atitikties taisyklę.

 Sprendimas dėl peržiūros

18      Pirmojo generalinio advokato siūlymu Teisingumo Teismas nusprendė peržiūrėti sprendimą dėl apeliacinio skundo. Iš esmės sprendimu dėl peržiūros Teisingumo Teismas, pirma, panaikino sprendimą dėl apeliacinio skundo tiek, kiek jis susijęs su Bendrojo Teismo ir Tarnautojų teismo jurisdikcijos atskyrimu, antra, nusprendė, kad tas sprendimas turi būti pripažintas galutiniu tiek, kiek jame Bendrasis Teismas nusprendė, kad Tarnautojų teismas pirmosios instancijos teismo sprendime padarė teisės klaidą, nes pritarė pirmajam Komisijos nurodytam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui, todėl kaip nepriimtiną atmetė prašymą atlyginti Alessandro Missir Mamachi patirtą neturtinę žalą, ir, trečia, grąžino bylą nagrinėti Bendrajam Teismui, kad priimtų sprendimą dėl neišnagrinėtų klausimų.

 Procesas grąžinus bylą Bendrajam Teismui ir apeliantų reikalavimai

19      Grąžinus bylą nagrinėti Bendrajam Teismui, kaip nurodyta šio sprendimo 18 punkte, Bendrasis Teismas turi nuspręsti dėl pagrindų, kurių neišnagrinėjo priimdamas sprendimą dėl apeliacinio skundo.

20      Pagal 2015 m. spalio 12 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 222 straipsnio 1 dalį Livio Missir Mamachi ir Komisija pateikė pastabas raštu dėl sprendimo dėl peržiūros sukeliamų padarinių bylos baigčiai.

21      Livio Missir Mamachi pakartojo reikalavimus, kuriuos jau pateikė byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl apeliacinio skundo, t. y. jis Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos Alessandro Missir Mamachi di Lusignano teisių perėmėjams 3 975 329 EUR patirtai turtinei žalai atlyginti,

–        pripažinti prašymą atlyginti neturtinę žalą priimtinu ir priteisti iš Komisijos:

–        pirma, Alessandro Missir Mamachi teisių perėmėjams 250 000 EUR neturtinei žalai, kurią nužudytasis patyrė prieš mirtį, atlyginti ir, antra, 1 276 512 EUR jų, kaip nužudytojo vaikų ir žiauraus nužudymo liudytojų, patirtai neturtinei žalai atlyginti,

–        pačiam Livio Missir Mamachi 212 752 EUR neturtinei žalai atlyginti, kurią jis patyrė kaip nužudytojo tėvas,

–        priteisti iš Komisijos kompensacines palūkanas ir palūkanas už praleistą terminą, susikaupusias per atitinkamą laikotarpį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

22      Komisija taip pat pakartojo reikalavimus, kuriuos nurodė 2011 m. gruodžio 16 d. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl apeliacinio skundo, t. y. ji Bendrojo Teismo prašo:

–        kiek tai susiję su Alessandro Missir Mamachi patirta neturtine žala nuo užpuolimo momento iki mirties momento, bylą grąžinti nagrinėti Tarnautojų teismui pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statuto I priedo 13 straipsnio 1 dalį,

–        atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Livio Missir Mamachi bylinėjimosi išlaidas.

23      2015 m. gruodžio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo laišką, kuriame Livio Missir Mamachi atstovas Bendrajam Teismui pranešė apie jo mirtį ir nurodė, kad jo įpėdiniai, t. y. Anne Sintobin (jo sutuoktinė), Stefano Missir Mamachi di Lusignano (jo sūnus), Maria Missir Mamachi di Lusignano (jo dukra), Carlo Missir Mamachi di Lusignano (Alessandro Missir Mamachi sūnus, kuris vykstant procesui tapo pilnametis) ir Filiberto Missir Mamachi di Lusignano, Tommaso Missir Mamachi di Lusignanoir Giustina Missir Mamachi di Lusignano (Alessandro Missir Mamachi nepilnamečiai vaikai, atstovaujami Anne Sintobin), ketina toliau bylinėtis Bendrajame Teisme. Kiek tai susiję su keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirta neturtine žala, Livio Missir Mamachi atstovas patikslino, kad Carlo Missir Mamachi di Lusignano, tapęs pilnamečiu, veiks savo vardu, o Anne Sintobin vietoj Livio Missir Mamachi bus trijų Alessandro Missir Mamachi nepilnamečių vaikų teisinė atstovė. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. liepos 30 d. Giustina Missir Mamachi di Lusignano taip pat tapo pilnametė. Taigi Anne Sintobin, Stefano Missir Mamachi di Lusignano, Maria Missir Mamachi di Lusignano, Carlo Missir Mamachi di Lusignano, Filiberto Missir Mamachi di Lusignano, Tommaso Missir Mamachi di Lusignano ir Giustina Missir Mamachi di Lusignano, apeliantai, veikia turėdami skirtingą statusą. Septyni Livio Missir Mamachi įpėdiniai veikia jo vardu, kiek tai susiję su jo neturtinės žalos atlyginimu. Carlo Missir Mamachi di Lusignano ir Giustina Missir Mamachi di Lusignano, vykstant procesui tapę pilnamečiais, veikia ir savo vardu, kiek tai susiję su jų patirtos žalos ir jų tėvo patirtos neturtinės žalos atlyginimu jiems kaip įpėdiniams. Galiausiai, Filiberto Missir Mamachi di Lusignano ir Tommaso Missir Mamachi di Lusignano, nepilnamečiai, yra atstovaujami Anne Sintobin, kiek tai susiję su prašymu atlyginti jų patirtą turtinę ir neturtinę žalą ir jų tėvo patirtą neturtinę žalą.

 Dėl teisės

24      Grįsdami apeliacinį skundą apeliantai remiasi trimis pagrindais, grindžiamais, pirma, Tarnautojų teismo padaryta teisės klaida, nes tas teismas nusprendė, kad prašymas atlyginti keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų ir Livio Missir Mamachi patirtą neturtinę žalą nepriimtinas, antra, Tarnautojų teismo padaryta teisės klaida dėl nustatytos Komisijos atsakomybės 40 % ribos ir, trečia, Tarnautojų teismo padaryta teisės klaida, nes tas teismas nusprendė, kad turtinė žala buvo visiškai atlyginta išmokėjus išmokas pagal PTN.

(Praleista)

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Tarnautojų teismo padaryta teisės klaida, nes nustatyta Komisijos atsakomybės 40 % riba

51      Iš esmės apeliantai Tarnautojų teismą kaltina tuo, kad jis iš Komisijos priteisė atlyginti turtinės žalos procentinę dalį, o turėjo nurodyti atlyginti visą žalą, pirma, pagrindinę žalą ir, antra, solidariai atlyginamą žalą. Šį pagrindą sudaro keturios dalys. Trys pirmosios susijusios su Komisijos pagrindine atsakomybe, o ketvirtoji – su Komisijos solidariąja atsakomybe.

52      Pirmiausia reikia išnagrinėti tris pirmąsias dalis.

 Dėl antrojo pagrindo trijų pirmųjų dalių, grindžiamų Komisijos pagrindine atsakomybe

53      Kiek tai susiję su pirma dalimi, apeliantai teigia, kad Tarnautojų teismo motyvai, kuriais siekiama paneigti Komisijos pagrindinę atsakomybę, yra nelogiški ir prieštaringi. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 183 punkte nustatęs, kad egzistuoja „tiesioginis ir tikras“ priežastinis ryšys tarp Komisijos padaryto pažeidimo ir dvigubos žmogžudystės, to sprendimo 192 punkte Tarnautojų teismas iš tikrųjų tvirtino, kad šis dvigubas nužudymas nėra „tiesiogiai kilusi ir neišvengiama“ šios dvigubos žmogžudystės pasekmė, todėl negalėjo kilti Komisijos pagrindinė ir visiška atsakomybė.

54      Komisijos nuomone, apeliantai painioja pažeidimą, priežastinį ryšį ir su jos atsakomybe siejamus padarinius. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 175 punkte Tarnautojų teismas nustatė pažeidimą, nes nebuvo imtasi tam tikrų saugumo priemonių. To sprendimo 183 punkte Tarnautojų teismas tik tvirtino, kad Komisija sudarė sąlygas žalai atsirasti, todėl priežastinis ryšys įrodytas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 ir 193 punktuose Tarnautojų teismas dėl Komisijos atsakomybės padarė išvadą, kad dviguba žmogžudystė nėra tiesiogiai kilusi ir neišvengiama Komisijos pažeidimo pasekmė, vis dėlto užpuoliko veiksmai nėra pagrindas visiškai panaikinti Komisijos atsakomybę. Taigi Tarnautojų teismas teisingai išnagrinėjo Komisijos atsakomybės atsiradimo sąlygas, t. y. pažeidimą ir priežastinį ryšį, paskui nustatė sukeliamus padarinius ir nusprendė, kad ji atsakinga už 40 % padarytos žalos.

55      Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 punkte Tarnautojų teismas klaidingai vertino Komisijos neteisėtų veiksmų ir padarinių ryšį. „Paprastai numatomų“ padarinių (vagystė, kurią galėjo lydėti grasinimai namo gyventojams) ir nenumatomų padarinių (nužudymas) atskyrimas, kurį darė Tarnautojų teismas, kiek tai susiję su saugumo trūkumu, remiantis jų sunkumu, prieštarauja 2007 m. vasario 20 d. ir birželio 18 d. Rabato apeliacinio teismo nuosprendyje ir nutartyje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms ir yra nelogiškas, dirbtinis ir neturi jokio teisinio pagrindo, nes iš pirmosios instancijos teismo sprendimo 184 punkto matyti, kad pavojus, į kurį atsižvelgta dėl Rabato delegacijos darbuotojų saugumo, buvo terorizmo grėsmė, o tai yra daug didesnė grėsmė nei ta, kurią kelia nusikalstamumas pagal ius commune. Tas pats pasakytina ir apie Komisijos atlygintinos žalos ribojimą atsižvelgiant tik į paprastai numatomus padarinius, kuriuos sukelia neteisėti veiksmai, už kuriuos ji atsakinga, šiuo klausimu išskiriant tam tikrus nusikalstamus veiksmus pagal ius commune. Anot apeliantų, pripažinus, kad Komisija tinkamai neįvykdė pareigos užtikrinti savo pareigūno apsaugą, darytina išvada, kad bet koks žalą sukėlęs įvykis yra tokio elgesio tiesioginis ir numatomas padarinys.

56      Komisijos nuomone, antrojo pagrindo antra dalis nepriimtina, nes apeliantai joje skundžia Tarnautojų teismo atliktą įrodymų vertinimą, t. y. be kita ko, nusikaltimo motyvą, nustatytą Rabato apeliacinio teismo, bet nesiremia tuo, kad tie įrodymai iškraipyti.

57      Bet kuriuo atveju Komisija tvirtina, kad Tarnautojų teismas šių įrodymų neiškraipė pripažindamas, kad Alessandro Missir Mamachi ir jo sutuoktinės žudiko motyvas buvo vagystė. Kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo 184 punktu, Tarnautojų teismas jame konkrečiai priėmė ieškovų teiginį, grindžiamą terorizmo grėsme, ir atmetė Komisijos argumentus.

58      Dėl likusios dalies Komisija pabrėžia, kad ji akivaizdžiai nelėmė Alessandro Missir Mamachi ir jo sutuoktinės mirties, nes nužudymo veiką padarė trečiasis asmuo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 punkte Tarnautojų teismas teisingai nurodė, kad dviguba žmogžudystė nėra tiesiogiai kilęs ir neišvengiamas Komisijos pažeidimo padarinys. Be to, remiantis jurisprudencija, priežastiniam ryšiui atsirasti nepakanka vien to, kad neteisėti veiksmai yra būtinoji žalos atsiradimo sąlyga, t. y. kad be šių veiksmų ji nebūtų atsiradusi. Šiuo klausimu Komisija remiasi 2011 m. lapkričio 30 d. Sprendimu Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba ir Komisija (T‑107/08, EU:T:2011:704, 80 punktas). Be to, siekdamas nustatyti Komisijos atsakomybės laipsnį, Tarnautojų teismas rėmėsi pirmosios instancijos teismo sprendimo 181 punkte nurodyta jurisprudencija, pagal kurią žala gali atsirasti dėl kelių priežasčių atsižvelgiant į tai, kad žudikas buvo trečiasis asmuo.

59      Anot Komisijos, žalos atsiradimo numatomumo atsižvelgiant į galimą trečiojo asmens elgesį vertinimas susijęs su Tarnautojų teismo pateiktais įrodymais, todėl negali būti peržiūrimas apeliacinės instancijos teisme.

60      Dėl antrojo pagrindo pirmųjų dviejų dalių Komisija papildomai tvirtina, kad, jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nelogiški ir prieštaringi, pakeitus motyvus būtų galima atmesti šį apeliacinį skundą. Šiuo klausimu Komisija remiasi 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo É. R. ir kt. / Taryba ir Komisija (T‑138/03, EU:T:2006:390) 134 punktu, pagal kurį priežastinio ryšio buvimas reikalauja, kad veiksmai, kuriais yra kaltinama, būtų tikra ir tiesioginė nurodomos žalos priežastis ir kad tokiais atvejais, kai tariamai sukėlęs nurodytą žalą elgesys pasireiškia neveikimu, ypač būtina įsitikinti, kad ta žala padaryta būtent dėl neveikimo, kuriuo institucijos yra kaltinamos, o ne dėl kito jų elgesio. Šiuo atveju Komisija mano, kad priežastinis ryšys tarp pažeidimo, t. y. dėl to, kad nesiimta tam tikrų saugumo priemonių, ir žalos nutrūko, nes žalą lėmė kitas nei jai priskiriamas elgesys. Todėl Komisija teigia, kad ji tikrai negali būti laikoma atsakinga už dvigubą žmogžudystę, todėl šį apeliacinį skundą reikia atmesti.

61      Dėl trečios dalies apeliantai tvirtina, jog Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad Komisijos atsakomybė galėjo būti apribota remiantis 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvoje 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL L 183, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 349) nustatytais principais ir būtent 5 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią suteikta galimybė apriboti darbdavių atsakomybę, kai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl neįprastų ar nenumatytų aplinkybių, kurios nepriklauso nuo darbdavių valios, arba dėl ypatingų įvykių, kurių pasekmių nebuvo galima išvengti, nepaisant to, kad buvo imtasi visų atsargos priemonių. Bet kuriuo atveju pagal šią nuostatą negali būti sušvelninta Komisijos atsakomybė, nes pagal ją reikalaujama įrodyti, kad darbdavys ėmėsi atsargos priemonių ir kad žalingi padariniai buvo neišvengiami, o šiuo atveju taip nėra. Be to, apeliantai tvirtina, jog, net pripažinus, kad aplinkybės buvo ypatingos, Komisija būtų už jas atsakinga, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo 183 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad, jeigu ji būtų įvykdžiusi pareigą užtikrinti savo pareigūno apsaugą, dviguba žmogžudystė nebūtų įvykdyta.

62      Anot Komisijos, pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 punkte argumentai pateikti tik papildomai ir nėra pagrindinis Tarnautojų teismo motyvas. Be to, jis rėmėsi Direktyvos 89/391 „principais“, o tai leidžia manyti, kad ji pati netaikoma, ir tai patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo 131 punktas, kuriame aiškiai nurodyta, kad trečiojoje šalyje pareigas vykdančio pareigūno būsto „negalima visiškai prilyginti darbo vietai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 89/391“.

63      Šio pagrindo trijose dalyse, kurias galima nagrinėti kartu, apeliantai, pateikdami skirtingus argumentus, teigia, jog pripažinus, kad Komisija neįvykdė pareigos užtikrinti Alessandro Missir Mamachi apsaugą, iš esmės bet koks žalą sukėlęs įvykis yra tiesioginis ir nenumatomas tokio elgesio padarinys. Taigi nenumatomų ir numatomų nusikalstamų veikų pagal ius commune atskyrimas, siekiant nustatyti Komisijos atsakomybę, nereikšmingas, nes įsipareigojimų neįvykdymas dėl jos kaltės lemia atsakomybę už bet kurį žalą sukėlusį įvykį, kuris vėliau patvirtinamas. Iš esmės apeliantai skundžia tai, kad Tarnautojų teismas nenusprendė, jog Komisijos pažeidimas buvo tinkama ir lemiama dvigubos žmogžudystės priežastis. Be to, apeliantai tvirtina, kad numatomų ir nenumatomų veikų atskyrimas, kaip tai padarė Tarnautojų teismas, prieštarauja Rabato apeliacinio teismo išvadai ir yra nelogiškas, nes grėsmė, į kurią atsižvelgta, siekiant užtikrinti delegacijos Rabate darbuotojų saugumą, buvo terorizmo grėsmė. Galiausiai, apeliantai skundžia numatomų ir nenumatomų veikų atskyrimą, atsižvelgdami į tai, kad Tarnautojų teismas padarė nuorodą į Direktyvos 89/391 5 straipsnį. Komisija neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo 183 punkte Tarnautojų teismo padarytos išvados, kad priežastinis ryšys tarp padaryto pažeidimo ir dvigubos žmogžudystės įrodytas. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 60 punkto, Komisija ginčytų tą ryšį tik jeigu Bendrasis Teismas pritartų vienai iš dviejų pirmųjų šio pagrindo dalių.

64      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad iš esmės, esant tos pačios žalos priežasčių daugetui, gali būti taikomos dvi priežastinio ryšio teorijos, t. y. „sąlygų lygiavertiškumo“ teorija ir „tinkamo priežastinio ryšio“ teorija.

65      Dėl pirmosios teorijos, siekiant išnagrinėti šį apeliacinį skundą, tikslinga skirti dvi prielaidas: kai pažeidimai padaryti tuo pačiu metu ir kai pažeidimai padaryti vienas po kito. Kalbant apie pirmąjį atvejį, gali būti tuo pačiu metu padaryti pažeidimai – juos padaro vykdytojas ir žalą patyręs asmuo arba yra du ar keli vykdytojai, vadinamieji bendravykdžiai. Antruoju atveju pažeidimus skiria tam tikras laiko tarpas ir dažniausiai yra skirtingo pobūdžio. Vis dėlto, nepaisant šio skirtumo, abiem pažeidimais padaroma ta pati žala. Iš tikrųjų, jeigu nebūtų padarytas pirmas pažeidimas, nebūtų padarytas ir antrasis, nes jo vykdytojas nebūtų turėjęs galimybės.

66      Priešingai, pagal antrąją, t. y. tinkamo priežastinio ryšio, teoriją būtina nustatyti anksčiau padarytos žalos prielaidų svarbą, nes reikia skirti žalą, dėl kurios turi būti atliktas priežasčių teisinis kvalifikavimas, ir kitą žalą. Pagal šią teoriją kiekvieno žalą padariusio bendravykdžio atsakomybė gali skirtis.

67      Kiek tai susiję su Sąjungos teise, matyti tendencija taikyti tinkamo priežastinio ryšio teoriją. Sąjungos teismas nusprendė, kad Sąjunga gali būti patraukta atsakomybėn tik dėl žalos, kuri pakankamai tiesiogiai atsiranda dėl atitinkamos institucijos neteisėto elgesio (žr. 2000 m. spalio 24 d. Sprendimo Fresh Marine / Komisija, T‑178/98, EU:T:2000:240, 118 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2010 m. kovo 19 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑42/06, EU:T:2010:102, 110 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 10 d Sprendimo Interspeed / Komisija, T‑587/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:355, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), o ieškovas turi įrodyti, kad, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, žala nebūtų atsiradusi ir kad pažeidimas yra jo patirtą žalą lemianti priežastis (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Coldiretti ir kt. / Taryba ir Komisija, T‑149/96, EU:T:1998:228, 116–121 punktus).

68      Be to, iš jurisprudencijos matyti ir tai, kad jeigu, pirma, institucijai inkriminuojamas elgesys yra didesnės apimties veikos, kurioje dalyvavo tretieji asmenys, dalis ir, antra, nurodytos žalos tiesioginė priežastis yra šių trečiųjų asmenų veiksmai, teismas turi patikrinti, ar šių veiksmų nebuvo galima išvengti vien dėl institucijai inkriminuojamo elgesio, ar, priešingai, tai buvo autonomiškos valios išraiška (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo CAS Succhi di Frutta / Komisija, C‑497/06 P, nepaskelbtas Rink, EU:C:2009:273, 61 ir 62 punktus ir 2009 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Arizmendi ir kt. / Taryba ir Komisija, T‑440/03, T‑121/04, T‑171/04, T‑208/04, T‑365/04 ir T‑484/04, EU:T:2009:530, 92 ir 93 punktus). Autonomiškos valios atveju teismas turi konstatuoti, kad priežastinis ryšys nutrūko.

69      Iš jurisprudencijos matyti ir tai, kad samprata, pagal kurią priežastinio ryšio egzistavimui pakanka, kad neteisėti veiksmai būtų būtina žalos atsiradimo sąlyga, ir žala nebūtų atsiradusi, jeigu tokie veiksmai nebūtų atlikti, neatitinka tos, kuriai teikiama pirmenybė Sąjungos teisėje. Iš tikrųjų tokia plati priežastinio ryšio samprata nenustatyta jurisprudencijoje, susijusioje su SESV 340 straipsnio antra pastraipa. Pagal šią jurisprudenciją Sąjungos atsakomybė kyla tik už žalą, tiesiogiai ar pakankamai tiesiogiai atsiradusią dėl atitinkamos institucijos neteisėtų veiksmų, o tai konkrečiai reiškia, kad ta atsakomybė negali apimti žalos, kuri yra tik tolimas šių veiksmų padarinys (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Nutarties Atlantic Container Line ir kt. / Komisija, T‑113/04, nepaskelbta Rink., EU:T:2007:377, 39 ir 40 punktus). Vadovaudamasis šia logika, Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad priežastiniam ryšiui atsirasti nepakanka vien to, kad neteisėti veiksmai yra būtinoji žalos atsiradimo sąlyga, t. y. kad be šių veiksmų ji nebūtų atsiradusi (2011 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba ir Komisija, T‑107/08, EU:T:2011:704, 80 punktas).

70      Vis dėlto reikia nuspręsti, kad pagal 67–69 punktuose nurodytą jurisprudenciją nėra absoliučiai atmesta galimybė taikyti sąlygų lygiavertiškumo teoriją; pagal ją galima tik konstatuoti, kad, jeigu institucijos padaryto pažeidimo sąsaja su žala yra tolima ir teismas nustato, kad priežastinis ryšys nutrūko, sąlygų lygiavertiškumo teorijos taikyti negalima. Atvirkščiai, jeigu žala atsiranda tiesiogiai ar pakankamai tiesiogiai dėl institucijos padaryto pažeidimo, todėl šio pažeidimo ir žalos sąsaja nėra tokia tolima, kad priežastinis ryšys nutrūktų, Sąjungos teismas gali taikyti sąlygų lygiavertiškumo teoriją.

71      Be to, primintina, jog Sąjungos teismas aiškiai nusprendė, kad žalos tiesioginė ir tikra priežastis gali būti ne viena, ji gali būti sukelta kelių priežasčių, kurios visos lėmė jos atsiradimą. Vis dėlto ši jurisprudencija susijusi su atitinkamos institucijos atsakomybės švelninimo atvejais dėl paties nukentėjusiojo elgesio, kai jis nebuvo reikiamai rūpestingas, kad žalos išvengtų ar ją sumažintų (šiuo klausimu žr. 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Sommerlatte / Komisija, 229/84, EU:C:1986:241, 24–27 punktus).

72      Galiausiai, atsižvelgiant į šio sprendimo 70 punktą, jeigu institucija yra atsakinga už pareigos užtikrinti apsaugą neįvykdymą, o tai prisidėjo prie specifinės žalos, kurios išvengti buvo tos pareigos tikslas, atsiradimo, reikia nuspręsti, kad šis pažeidimas, nors jis ir negali būti laikomas vienintele žalos atsiradimo priežastimi, gali pakankamai tiesiogiai prisidėti prie jos atsiradimo. Taigi trečiųjų asmenų veiksmus, nesvarbu, jie numatomi ar ne, teismas gali pripažinti negalinčiais nutraukti priežastinio ryšio ar visiškai panaikinti institucijos atsakomybės, nes abi priežastys, t. y. institucijos padarytas pažeidimas ir trečiųjų asmenų veiksmai, turėjo įtakos tos pačios žalos atsiradimui.

73      Taigi šiuo atveju, pirmosios instancijos teismo sprendimo skirsnyje „Dėl priežastinio ryšio ir nuo atsakomybės atleidžiančios sąlygos buvimo (nukentėjusiųjų elgesys ir trečiųjų asmenų veiksmai)“ pateikdamas argumentus, Tarnautojų teismas konstatavo (to sprendimo 177 punktas), kad Komisija padarė pakankamai sunkų pareigos užtikrinti savo darbuotojų saugumą pažeidimą, dėl kurio kyla jos atsakomybė, ir rėmėsi prielaida, kad būtinai reikėjo nustatyti, ar dėl Alessandro Missir Mamachi elgesio ir žudiko veiksmų buvo galima visiškai ar iš dalies atleisti Komisiją nuo atsakomybės.

74      Toliau pateikdamas argumentus Tarnautojų teismas nurodė sprendimus, kuriuose taikomos ir tinkamo priežastinio ryšio, ir sąlygų lygiavertiškumo teorijos. Iš tikrųjų atrodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo 179 ir 180 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje veikiau linkstama prie tinkamo priežastinio ryšio teorijos, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo 179 punkte Tarnautojų teismas rėmėsi jurisprudencija, pagal kurią Sąjunga gali būti patraukta atsakomybėn tik dėl žalos, kuri pakankamai tiesiogiai atsiranda dėl atitinkamos institucijos neteisėto elgesio. To sprendimo 180 punkte Tarnautojų teismas rėmėsi ir jurisprudencija, pagal kurią ieškovas turi įrodyti, kad, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, žala nebūtų atsiradusi ir kad pažeidimas yra jo patirtą žalą lemianti priežastis. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad, „[n]ors <…> Komisija sudarė sąlygas šiai žalai atsirasti, dviguba žmogžudystė [nebuvo] tiesiogiai kilusi ir neišvengiama šio pažeidimo pasekmė“.

75      Vis dėlto pirmosios instancijos teismo sprendimo 181 punkte Tarnautojų teismas nurodė 1986 m. birželio 12 d. Sprendimą Sommerlatte / Komisija (229/84, EU:C:1986:241, 24–27 punktai), 1994 m. vasario 3 d. Sprendimą Grifoni / Komisija (C‑308/87, EU:C:1994:38, 17 ir 18 punktai) ir 2000 m. spalio 24 d. Sprendimą Fresh Marine / Komisija (T‑178/98, EU:T:2000:240, 135 ir 136 punktai), pagal kuriuos žalos tiesioginė ir tikra priežastis gali būti ne viena, ji gali būti sukelta kelių priežasčių, kurios visos lėmė jos atsiradimą.

76      Toliau pirmosios instancijos teismo sprendimo 191–197 punktuose Tarnautojų teismas nustatė žudiko atsakomybės dalį už žalos atsiradimą, paskui – Komisijos atsakomybės dalį.

77      Kiek tai susiję su galimybės išlikti gyvam praradimu, Tarnautojų teismas nusprendė, kad kilo tiesioginė ir išimtinė Komisijos atsakomybė už šią žalą ir kad Alessandro Missir Mamachi galimybė išgyventi po patirtų sužalojimų buvo tokia maža, kad ją įvertino 20 %.

78      Dėl dvigubos žmogžudystės, kaip nurodyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad Komisijai negalėjo būti priskirta pagrindinė atsakomybė už šią žalą, nes dviguba žmogžudystė nebuvo tiesiogiai kilusi ir neišvengiama šio pažeidimo pasekmė. Šiuo aspektu Tarnautojų teismas nurodė, kad nužudymus įvykdė motyvą apvogti turintis asmuo, kurio elgesio nebuvo įmanoma numatyti, ir patikslino, kad šis vertinimas grindžiamas principais, nustatytais Direktyvoje 89/391, kurios 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad darbdavio atsakomybė gali būti apribota, kai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl neįprastų ar nenumatytų aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Vis dėlto pirmosios instancijos teismo sprendimo 193 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad trečiojo asmens veiksmai negalėjo būti pagrindas visiškai atleisti Komisiją nuo atsakomybės, ir konstatavo, kad visiškas atleidimas nuo atsakomybės neatitiktų jurisprudencijos, pagal kurią gali būti kelios žalos atsiradimo priežastys. Taigi Tarnautojų teismas atsižvelgė į jurisprudenciją, kurioje taikoma sąlygų lygiavertiškumo teorija. Iš esmės Tarnautojų teismas nelaikė žudiko veiksmų nenumatomais ar tiksliau jis manė, kad iš esmės jie tokie yra, bet nusprendė, kad jurisprudencija, pagal kurią taikoma sąlygų lygiavertiškumo teorija, pateisino tai, kad Komisija nebūtų visiškai atleista nuo atsakomybės. Todėl Tarnautojų teismas nusprendė, kad jos atsakomybė už dvigubą žmogžudystę sudaro 30 %, o už visą patirtą žalą – 40 %.

79      Neatsižvelgdamas į argumentus, grindžiamus dviem skirtingomis priežastinio ryšio teorijomis, iš esmės Tarnautojų teismas pirmenybę suteikė sąlygų lygiavertiškumo, o ne tinkamo priežastinio ryšio teorijai. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismo sprendimo 183 punkte Tarnautojų teismas dėl priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir dvigubos žmogžudystės nusprendė, kad Livio Missir Mamachi tinkamai teisiškai įrodė priežastinio ryšio tikrumą ir tiesioginį pobūdį ir kad, jeigu Komisija būtų įvykdžiusi pareigą užtikrinti savo pareigūno apsaugą, dviguba žmogžudystė nebūtų įvykdyta. Be to, Tarnautojų teismas nusprendė, kad Komisija neįrodė, jog priežastinis ryšys nutrūko, pirma, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo 189 punkte, dėl Alessandro Missir Mamachi nerūpestingumo ir, antra, kaip nurodyta to sprendimo 193 punkte, dėl trečiojo asmens veiksmų. Galiausiai, kiek tai susiję būtent su trečiojo asmens veiksmais, tame pačiame 193 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad visiškas Komisijos atsakomybės panaikinimas neatitiktų pirmosios instancijos teismo sprendimo 181 punkte nurodytos jurisprudencijos, pagal kurią žala gali atsirasti dėl kelių priežasčių. Tačiau ši jurisprudencija, kurioje nurodyta sąlygų lygiavertiškumo teorija, šiuo atveju nereikšminga, nes ji siejama su institucijos atsakomybės švelninimu dėl paties nukentėjusiojo veiksmų. Nepaisant šios klaidingos nuorodos, dėl šio sprendimo 70 punkte nurodytų priežasčių matyti, jog pagal jurisprudenciją nėra absoliučiai atmesta galimybė taikyti sąlygų lygiavertiškumo teoriją ir pripažįstama, kad teismas turi vertinti, ar pažeidimo nereikia pripažinti tolima žalos priežastimi. Taigi po šių svarstymų Tarnautojų teismas padarė išvadą, kad abi priežastys, t. y. Komisijos pareigos užtikrinti saugumą neįvykdymas ir trečiojo asmens veiksmai, lėmė dvigubą žmogžudystę. Galiausiai, Tarnautojų teismas taikė sąlygų lygiavertiškumo teoriją.

80      Taip nuspręsdamas Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos.

81      Pirma, pažymėtina, jog, priešingai, nei teigia apeliantai, iš šio sprendimo 67–69 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad iš esmės institucijos neteisėtų veiksmų savaime nepakanka tam, kad būtų galima nuspręsti, jog jos veiksmai yra tikra ir tiesioginė patirtos žalos priežastis. Šiuo klausimu jurisprudencijoje nurodyta ir tai, kad jeigu, pirma, institucijai inkriminuojamas elgesys yra didesnės apimties veikos, kurioje dalyvavo tretieji asmenys, dalis ir, antra, nurodytos žalos tiesioginė priežastis yra šių trečiųjų asmenų veiksmai, teismas turi patikrinti, ar šių veiksmų nebuvo galima išvengti vien dėl institucijai inkriminuojamo elgesio, ar, priešingai, tai buvo autonomiškos valios išraiška. Taigi teismas turi konstatuoti, kad priežastinis ryšys nutrūko, ir padaryti su tuo susijusias išvadas.

82      Antra, pažymėtina ir tai, kad, jeigu Tarnautojų teismas būtų taikęs tinkamo priežastinio ryšio teoriją, ieškovų prašymas būtų buvęs atmestas. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad automatiškas ir griežtas tinkamo priežastinio ryšio teorijos taikymas reiškia, kad visais atvejais institucijos atsakomybė nekyla, nes, remiantis šio sprendimo 68 punkte nurodyta jurisprudencija dėl trečiųjų asmenų veiksmų, tie veiksmai sistemingai nutrauktų priežastinį ryšį, o tai lemtų visišką institucijos atsakomybės nebuvimą.

83      Trečia, primintina, jog iš jurisprudencijos išplaukia, kad samprata, pagal kurią priežastinio ryšio egzistavimui pakanka, kad neteisėti veiksmai būtų būtina žalos atsiradimo sąlyga, t. y. žala nebūtų atsiradusi, jeigu tokie veiksmai nebūtų atlikti, neatitinka tos, kuriai Sąjungos teisėje teikiama pirmenybė. Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 70 punkte, pagal šią jurisprudenciją nėra absoliučiai atmesta galimybė taikyti sąlygų lygiavertiškumo teoriją. Palikta vertinti teismui, ar trečiojo asmens autonomiškos valios išraiška gali nutraukti priežastinį ryšį. Taigi gali paaiškėti, kad trečiųjų asmenų veiksmai, nors jis yra autonomiškos valios išraiška, priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir žalos nenutraukia, nes šiuo atveju institucija ir trečiasis asmuo kartu padarė žalą. Dėl šio aspekto šiame apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendime Tarnautojų teismo nustatyto priežastinio ryšio tarp Komisijos pažeidimo ir patirtos žalos Komisija neskundžia, nebent Bendrasis Teismas patenkintų vieną iš dviejų pirmųjų šio pagrindo dalių. Taigi, išskyrus šią prielaidą, apeliacinės instancijos teismas negali iš naujo nagrinėti vertinimo, kurį pateikė Tarnautojų teismas, nusprendęs, kad Komisija buvo atsakinga už pareigos apsaugoti savo darbuotojus neįvykdymą, o tai prisidėjo prie specifinės žalos, kurios ta pareiga siekta išvengti, atsiradimo ir kad trečiojo asmens veiksmai, nesvarbu, ar juos buvo įmanoma numatyti, ar ne, negalėjo nei nutraukti priežastinio ryšio, nei būti pripažinti aplinkybe, visiškai pašalinančia Komisijos atsakomybę, nes abi priežastys, t. y. jos neįvykdyta pareiga ir trečiojo asmens veiksmai, sukėlė tą pačią žalą.

84      Taigi Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad, jeigu pažeidimas, t. y. pareigos užtikrinti apsaugą neįvykdymas, prisidėjo prie specifinės žalos, kurios ta pareiga siekta išvengti, atsiradimo, net jeigu institucijai negali kilti pagrindinė atsakomybė už tą žalą, ji turėjo būti pripažinta viena iš padariusių tą žalą.

85      Šios išvados nepaneigia kiti argumentai, kuriuos apeliantai pateikė grįsdami šio pagrindo tris pirmąsias dalis.

86      Pirma, pirmoje dalyje apeliantai tvirtina, kad Tarnautojų teismo argumentai, kuriais siekiama paneigti Komisijos pagrindinę atsakomybę, yra nelogiški, nes, pirmosios instancijos teismo sprendimo 183 punkte nustatęs „tiesioginį ir tikrą“ priežastinį ryšį tarp Komisijos pažeidimo ir dvigubos žmogžudystės, to sprendimo 192 punkte Tarnautojų teismas tvirtino, kad ši dviguba žmogžudystė nėra „tiesiogiai kilusi ir neišvengiama“ to pažeidimo pasekmė, todėl Komisijai negalėjo būti priskirta pagrindinė atsakomybė.

87      Pakanka konstatuoti, kad apeliantų argumentas grindžiamas neteisingu pirmosios instancijos teismo sprendimo aiškinimu. Pirmiausia, pirmosios instancijos teismo sprendimo 183 punkte Tarnautojų teismas nusprendė ne tai, kad Komisija buvo vienintelė atsakinga už žalą, o tai, kad „Komisija tiesiogiai prisidėjo prie žalos padarymo, sudarydama sąlygas jai atsirasti“, nes neįvykdė pareigos užtikrinti darbuotojų apsaugą. Todėl kitame sakinyje Tarnautojų teismas padarė išvadą: „[t]odėl tiesioginis ir tikras priežastinio ryšio pobūdis įrodytas“. Galiausiai, Tarnautojų teismas nusprendė tik tai, kad Komisijos pažeidimas galėjo būti pripažintas pakankamai tiesiogiai susijusiu, kad kiltų jos atsakomybė už Alessandro Missir Mamachi nužudymą, remdamasis jurisprudencija, pagal kurią žalą gali sukelti kelios priežastys. Nors ši pirmosios instancijos teismo sprendimo 181 punkte nurodyta jurisprudencija, kurioje remiamasi sąlygų lygiavertiškumo teorija, šiuo atveju nereikšminga, nes ji susijusi su institucijos atsakomybės švelninimu dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, dėl šio sprendimo 70 punkte nurodytų priežasčių iš tos jurisprudencijos matyti, kad joje nenustatytas absoliutus draudimas taikyti sąlygų lygiavertiškumo teoriją, jeigu teismas nustato, kad pažeidimas nėra nuo žalos nutolusi priežastis.

88      Antra, pirmosios instancijos sprendimo 192 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad nebuvo galima pagrįstai teigti, kad Komisijai turėjo tekti pagrindinė atsakomybė už žalą, nes, nors ji sudarė sąlygas žalai atsirasti, dviguba žmogžudystė nebuvo tiesiogiai kilusi ir neišvengiama jos pažeidimo pasekmė, o nužudymus įvykdė motyvą apvogti turintis asmuo, kurio elgesio nebuvo įmanoma numatyti. Šiuo klausimu Tarnautojų teismas nurodė, kad šis vertinimas nenukrypsta nuo Direktyvos 89/391, kurios 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbdavio atsakomybė gali būti apribota, kai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl neįprastų ar nenumatytų aplinkybių, kurios nepriklauso nuo darbdavių valios, principų. Šiuo aspektu reikia patikslinti, kad tame straipsnyje valstybėms narėms suteikiama galimybė numatyti darbdavių atsakomybės visišką panaikinimą arba apribojimą, kai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl nenumatytų aplinkybių. Taigi, remdamasis būtent šiais argumentais, Tarnautojų teismas nusprendė, kad dviguba žmogžudystė nebuvo tiesioginė ir neišvengiama Komisijos padaryto pažeidimo pasekmė.

89      Vis dėlto pirmosios instancijos teismo sprendimo 193 punkte Tarnautojų teismas patikslino, kad visiškas Komisijos atsakomybės panaikinimas, kurį lemtų pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 punkte nurodytų argumentų griežtas taikymas, neatitiktų jurisprudencijos, kurioje pripažįstama, kad gali būti kelios žalos atsiradimo priežastys. Galiausiai, pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 punkte padaryta išvada yra tik jo motyvavimo etapas ir tik to sprendimo 193 punkte jis, remdamasis atlikta analize, padaro išvadas ir nusprendžia netaikyti 192 straipsnyje nurodyto principo, pagal kurį būtų reikėję visiškai panaikinti Komisijos atsakomybę, ir pripažįsta, kad ji padarė žalą kartu su trečiuoju asmeniu. Beje, ši Tarnautojų teismo išvada atitinka pirmosios instancijos teismo sprendimo aiškinimą, pagal kurį, jeigu pareigos užtikrinti saugumą neįvykdymas prisidėjo prie specifinės žalos, kurios ta pareiga siekta išvengti, atsiradimo, institucija turi būti pripažįstama viena iš padariusių žalą, o trečiųjų asmenų veiksmai negali būti pripažįstami jos atsakomybę visiškai panaikinančia aplinkybe.

90      Antra, reikia atmesti ir kelis apeliantų argumentus, nurodytus antroje ir trečioje dalyse, susijusius su Tarnautojų teismo atliktu Komisijos pažeidimo pasekmių numatomo ar nenumatomo pobūdžio vertinimu, būtent trečiojo asmens motyvu, t. y. vagyste ir nužudymu. Šiuo klausimu apeliantai teigia, kad motyvo pobūdžio išskyrimas, pirma, prieštarauja tam, ką konstatavo Rabato apeliacinis teismas, ir, antra, yra nelogiškas, nes grėsmė, į kurią atsižvelgta siekiant užtikrinti delegacijos Rabate darbuotojų saugumą, buvo terorizmas. Be to, apeliantai teigia, kad klaidinga apriboti Komisijos atsakomybę remiantis Direktyvos 89/391, kurios 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbdavio atsakomybė gali būti sušvelninta, be kita ko, kai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl neįprastų ar nenumatytų aplinkybių, kurios nepriklauso nuo darbdavių valios, principais, ir tvirtina, kad bet kuriuo atveju, net pripažinus, kad aplinkybės buvo ypatingos, kyla Komisijos atsakomybė, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo 183 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad, jeigu ji būtų įvykdžiusi pareigą užtikrinti pareigūno apsaugą, dviguba žmogžudystė nebūtų įvykdyta.

91      Pirma, negalima pritarti argumentui dėl nusikaltimo motyvo pobūdžio prieštaringumo ir nelogiškumo. Kaip teisingai tvirtino Komisija, pirmosios instancijos sprendimo 184 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad skirtumas tarp terorizmo grėsmės ir nusikalstamumo pagal ius commune neturėjo jokios reikšmės tiesioginio ir tikro priežastinio ryšio vertinimui. Be to, tame punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad galima pagrįstai manyti, jog priemonės, skirtos apsaugoti nuo teroristinio išpuolio įvykdymo, a fortiori turėjo veiksmingai apsaugoti nuo įsibrovimo į pareigūno būstą. Taigi, net jei būtų pripažinta, kad Tarnautojų teismas padarė prieštaringą ir nelogišką išvadą dėl Rabato apeliacinio teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, susijusių su žudiko motyvu, ši išvada nepadarė jokio poveikio teismo atliktam Komisijos atsakomybės vertinimui.

92      Antra, reikia atmesti argumentą, pateiktą dėl Tarnautojų teismo padarytos nuorodos į Direktyvos 89/391 5 straipsnį. Iš tikrųjų, priešingai, nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismo sprendimo 192 punkte Tarnautojų teismas negrindė savo vertinimo šiuo straipsniu. Konstatavęs, kad Komisija sudarė sąlygas žalai atsirasti, nes neįvykdė pareigos užtikrinti savo darbuotojo saugumą, nurodė, kad jai negalėjo būti priskirta pagrindinė atsakomybė už dvigubą žmogžudystę, nes šią dvigubą žmogžudystę lėmė veiksmai, kurių negalima numatyti. Paskui Tarnautojų teismas nusprendė, kad šis vertinimas nenukrypsta nuo Direktyvos 89/391 principų, būtent nuo 5 straipsnio 4 dalies. Taigi šis konkretus apeliantų argumentas susijęs su pirmosios instancijos teismo sprendimo pertekliniu motyvu ir gali būti atmestas remiantis suformuota jurisprudencija, pagal kurią apeliacinio skundo pagrindą dėl perteklinės sprendimo dalies reikia atmesti (žr. 2015 m. vasario 25 d. Sprendimo Walton / Komisija, T‑261/14 P, EU:T:2015:110, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

93      Bet kuriuo atveju pažymėtina, jog, netgi jei būtų pripažinta, kad nuoroda į tą straipsnį yra klaidinga, nes trečiojo asmens veiksmus buvo galima numatyti, ši klaida nedaro poveikio Tarnautojų teismo išdėsčius motyvus padarytai išvadai. Iš pateikto nagrinėjimo matyti, jog Tarnautojų teismas teisingai nusprendė, kad žalą padarė Komisija ir trečiasis asmuo, o tai reiškia, kad nė vienas iš šių subjektų negalėjo būti pripažintas pagrindiniu atsakingu subjektu.

94      Galiausiai, trečia, reikia atmesti argumentą, pagal kurį net pripažinus, kad aplinkybės buvo ypatingos, Komisija turėjo būti laikoma atsakinga, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo 183 punkte Tarnautojų teismas nusprendė, kad, jeigu ji būtų įvykdžiusi pareigą užtikrinti savo pareigūno apsaugą, dviguba žmogžudystė nebūtų įvykdyta. Pateikdami šį argumentą apeliantai dar kartą teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog Komisija neįvykdė pareigos užtikrinti savo darbuotojų saugumą, ji atsakinga už visus paskesnių įvykių padarinius. Šiuo klausimu primintina, kad, jeigu Tarnautojų teismas būtų taikęs su tinkamo priežastinio ryšio teorija susijusią jurisprudenciją, jis būtų turėjęs nuspręsti, kad konkretus Komisijos pažeidimas nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad kyla jos atsakomybė. Todėl Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad dėl pažeidimo pobūdžio, t. y. pareigos užtikrinti apsaugą neįvykdymo, prisidėjusio prie specifinės žalos, kurios siekiama išvengti nustačius tą pareigą, atsiradimo, iš esmės Komisija ir trečiasis asmuo kartu sukėlė tą pačią žalą.

95      Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrojo pagrindo tris pirmąsias dalis.

 Dėl ketvirtos dalies, susijusios su Komisijos atsakomybe „in solidum“

96      Antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantai tvirtina, kad, net jeigu Komisijos atsakomybė už žalą sukėlusį įvykį neturi būti pripažinta pagrindine, ji turi in solidum atlyginti visą žalą. Iš esmės apeliantai skundžia Tarnautojų teismo nustatytą atsakomybės paskirstymą ir teigia, kad Komisija turi būti atsakinga in solidum su žudiku.

97      Šiuo klausimu apeliantai tvirtina, kad Komisijos atsakomybė in solidum kyla iš, pirma, bendrų valstybių narių įstatymams būdingų principų, antra, PTN struktūros ir, trečia, Sąjungos antrinės teisės.

98      Pirma, apeliantai tvirtina, kad tada, kai nėra specialiųjų normų ir teismo precedentų, būtina remtis bendrais valstybių narių įstatymams būdingais principais. Šiuo aspektu jie nurodo Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos ir Italijos jurisprudenciją, pagal kurią, jeigu žala atsirado dėl kelių įvykių, kiekvienas atsakingas asmuo turi atsakyti už visą padarytą žalą solidariai su kitais atsakingais asmenimis. Be to, apeliantai tvirtina, kad galima taikyti ir atsakomybę in solidum, kai skiriasi prievolės šaltiniai. Šiuo klausimu jie remiasi generalinio advokato W. Van Gerven išvados byloje Spie–Batignolles / Komisija (201/86, nepaskelbta Rink., EU:C:1989:300) 12 punktu, kuriame jis padarė išvadą, kad „iš Teisingumo Teismo tyrimų ir dokumentacijos skyriaus parengtos valstybių narių teisės lyginamosios studijos matyti, jog daugumoje valstybių narių pripažįstama, kad, jeigu įrodyta, kad tą pačią žalą sukėlė sutarties pažeidimas <…> ir deliktas, šiuos pažeidimus padarę asmenys gali būti pripažinti atsakingi in solidum už šią žalą“.

99      Antra, dėl PTN struktūros apeliantai tvirtina, kad iš PTN 24 straipsnio aiškinimo matyti, jog atsakomybės in solidum principas juo labiau taikytinas tada, kai žalą sukėlęs įvykis galėjo įvykti dėl neteisėto institucijų elgesio. Iš tikrųjų apeliantai teigia, kad PTN 24 straipsnis taikomas konkrečiu atveju, kai Komisija, nors jos pačios atsakomybė nekyla, dėl pareigos padėti savo darbuotojams atsako in solidum su už žalą sukėlusį įvykį atsakingu subjektu, kuriam paskui gali pareikšti regresinį reikalavimą. Šiuo atveju Tarnautojų teismas konstatavo, kad Komisija buvo visiškai atsakinga už žalą sukėlusį įvykį. Taigi būtų visai nelogiška pripažinti, kad Komisija atsakinga in solidum, kai jos atsakomybė nekyla, bet, atvirkščiai, neatsakinga tokiu atveju kaip šis – daug rimtesniu, kai ji prisidėjo prie žalą sukėlusio įvykio atsiradimo.

100    Trečia, dėl Sąjungos antrinės teisės apeliantai tvirtina, kad pagal Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose žalos atlyginimą nuo sunkių nusikaltimų nukentėjusiems asmenims, nustatytus principus, įtvirtintus 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvoje 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimo aukoms (OL L 261, 2004, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 65), reikalaujama nustatyti solidariąją atsakomybę. Ši direktyva, priimta atsižvelgiant į 1983 m. lapkričio 24 d. Strasbūre pasirašytą Europos konvenciją dėl kompensacijos smurtinių nusikaltimų aukoms, yra grindžiama principu, pagal kurį, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali atlyginti visos žalos, valstybės narės turi prisidėti prie jos atlyginimo. Apeliantai teigia, jog nelogiška, kad tokia pareiga netaikoma Komisijai, kai ji pati prisidėjo prie žalą sukėlusio įvykio. Nors šis Sąjungos teisės aktas yra privalomojo pobūdžio tik valstybėms narėms, apeliantai mano, kad, be kita ko, Direktyvoje 2004/80 nustatytas solidarumo principas juo labiau turėtų būti taikomas Sąjungos institucijoms, ypač tada, kai žalą sukėlęs įvykis galėjo įvykti dėl Komisijos neteisėtų veiksmų.

101    Komisija teigia, kad, kiek tai susiję su institucijos veiksmų ir trečiųjų asmenų veiksmų bendrumo taisykle, nuoroda į principus, grindžiamus valstybių narių teisės sistemomis, neturi reikšmės. Pirma, vienintelis teisės aktas, pagal kurį nustatoma galima institucijų solidarioji atsakomybė, yra PTN, nes SESV 270 straipsnyje nurodyta, kad Sąjungos teismo jurisdikcijai priklauso spręsti Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus „neperžengiant <…> [P]areigūnų tarnybos nuostatuose <…> nustatytų ribų“. Šuo klausimu Komisija tvirtina, kad PTN solidarioji atsakomybė nurodyta tik PTN 24 straipsnio pirmoje pastraipoje, pagal kurią Bendrijos solidariai atlygina pareigūno patirtą žalą, jeigu jis nėra pats padaręs šios žalos tyčia ar dėl didelio neatsargumo ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens. Be to, PTN 85a straipsnyje numatytas atvejis, kai Sąjungai pereina nukentėjusiojo, pareigūno ar jo teisių perėmėjų reikalavimo teisės ir teisė pareikšti ieškinį trečiajam atsakingam asmeniui, išskyrus galimus ieškinius tretiesiems asmenims dėl trečiojo asmens atliktų neteisėtų veiksmų, lėmusių pareigūno mirtį, nelaimingą atsitikimą ar ligą. Antra, Komisija tvirtina, kad apeliantų nurodytuose Italijos ir Belgijos teismų sprendimuose solidarioji atsakomybė buvo pateisinama, nes prievolės šaltinis buvo tapatus, kitaip tariant, „žalą sukėlusiems veiksmams“ buvo taikoma civilinė teisė, o šiuo atveju žudiko atsakomybė kyla dėl to, kad jis įvykdė baudžiamosios teisės reglamentuojamą nusikaltimą, t. y. nužudymo veiką, o Komisijos, darbdavės, atsakomybė yra „administracinio civilinio“ pobūdžio.

102    Pirmiausia reikia išnagrinėti argumentą, kad Komisijos atsakomybė in solidum kyla iš PTN. Iš tikrųjų apeliantai teigia, kad PTN 24 straipsnis reglamentuoja konkretų atvejį, kai Komisija, nors jos atsakomybė nekyla, dėl pareigos padėti darbuotojams atsako solidariai su žalą sukėlusius veiksmus padariusiu asmeniu, kuriam ji gali pareikšti regresinį reikalavimą, jeigu pareigūnas žalą patyrė dėl savo statuso ar pareigų. Šiuo atveju Tarnautojų teismas konstatavo, kad Komisija buvo atsakinga už žalą sukėlusį įvykį. Taigi, būtų nelogiška, jeigu Tarnautojų teismas pripažintų, kad Komisija atsakinga in solidum, kai jos atsakomybė nekyla, ir, atvirkščiai, neatsakinga tokiu atveju kaip šis – daug rimtesniu, kai ji prisidėjo prie žalą sukėlusio įvykio atsiradimo. Iš esmės apeliantai siūlo alternatyvų PTN 24 straipsnio aiškinimą, pagal kurį solidariosios atsakomybės principo taikymą lemia ne aplinkybė, kad pareigūnas patyrė žalą dėl savo statuso ar pareigų, o tai, ar institucija padarė pažeidimą. Galiausiai, apeliantai teigia, jog tai, kad Alessandro Missir Mamachi patyrė žalą dėl savo statuso ir pareigų, neturi jokios reikšmės siekiant nustatyti Komisijos atsakomybę in solidum. Anot jų, reikia tikrinti, ar institucija padarė pažeidimą.

103    Komisija tvirtina, kad PTN nustatyta institucijų solidarioji atsakomybė, kai pareigūnas dėl savo statuso ir pareigų yra nukentėjęs nuo PTN 24 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytų aplinkybių. Todėl Komisijos atsakomybė kyla tik jeigu pareigūnas patiria žalą dėl savo statuso ir pareigų. Be to, Komisija pažymi, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo 220–225 punktų, Tarnautojų teismas nusprendė nagrinėjamu atveju netaikyti PTN 24 straipsnio. Komisija teigia ir tai, kad PTN 85a straipsnyje nustatytas atvejis, kai Sąjunga perima pareigūno ar jo teisių perėmėjų reikalavimo teises ir teisę pareikšti ieškinį trečiajam atsakingam asmeniui, ir, beje, Maroke vykusiame baudžiamajame procese Komisija pareiškė civilinį ieškinį.

104    Pirmiausia, pažymėtina, kad, kaip nurodė Komisija, pirmosios instancijos teismo sprendime Tarnautojų teismas atmetė ieškinio pagrindą, grindžiamą tuo, kad Komisija pagal PTN 24 straipsnį turėjo solidariai atlyginti patirtą žalą, nes Alessandro Missir Mamachi buvo nužudytas ne dėl statuso ir pareigų.

105    Antra, nors Tarnautojų teismas šiuo atveju teisingai nusprendė netaikyti PTN 24 straipsnio, reikia konstatuoti, kad pagal tą straipsnį neužkertamas kelias pripažinti atsakomybę in solidum už pareigūno patirtą žalą, kurią sukėlė institucijos neteisėti veiksmai.

106    Iš tikrųjų abi PTN 24 straipsnio pastraipos turi būti aiškinamos kartu. Šioje byloje taikytinos redakcijos 24 straipsnyje nustatyta, kad „Bendrijos padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens, kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui [kėsinasi į asmenį ar turtą], kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų,]“ ir kad „jos solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė [nėra pats padaręs šios žalos] arba netyčia [tyčia] ar dėl didelio neatsargumo ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens“. Taigi Tarnautojų teismas pagrįstai atmetė pirmojoje instancijoje nurodytą pagrindą, nes Alessandro Missir Mamachi buvo nužudytas ne tarnybos metu. Todėl, priešingai, nei tvirtina apeliantai, šio straipsnio taikymo prielaida yra aplinkybė, kad pareigūnas patyrė žalą dėl savo statuso ir pareigų.

107    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, tuo atveju, kai pareigūnas patiria žalą dėl savo statuso ir pareigų, Bendrijos solidariai atlygina patirtą žalą, nesvarbu, ar jos padarė pažeidimą, ar ne, ir nėra pagrindo remtis solidariosios atsakomybės samprata, jeigu pareigūnas patiria žalą ne tarnybos metu ir jeigu institucijos negalima kaltinti jokiu neteisėtu elgesiu, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su ta žala. Tačiau, jeigu institucija savo kaltais veiksmais prisidėjo prie pareigūno ne tarnybos metu patirtos žalos, to, kad PTN apie tai nieko aiškiai nenumatyta, kaip tvirtina Komisija, negalima aiškinti kaip draudimo taikyti institucijos solidariąją atsakomybę.

108    Dėl šio aspekto 1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) 13 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jeigu PTN ir teisės aktuose nėra jokios aiškios nuostatos, tai nėra argumentas, dėl kurio pareigūnas ir jo teisių perėmėjai netenka teisės prašyti papildomos kompensacijos, kai institucija atsakinga už nelaimingą atsitikimą pagal ius commune, o PTN numatytų išmokų nepakanka patirtai žalai visiškai atlyginti. Nors iš tikrųjų tame sprendime nagrinėtas atvejis, kai institucijos neteisėti veiksmai padaryti pareigūnui vykdant pareigas, jame nustatytas principas, pagal kurį tai, kad PTN nieko nenumatyta konkrečiu klausimu, nereiškia, kad jie netaikomi aiškiai juose nenustatytiems atvejams. Taigi šį principą reikia taikyti ir šios bylos aplinkybėms.

109    Be to, Komisijos pateiktas argumentas dėl PTN 85a straipsnio nepaneigia šios išvados. Iš tikrųjų tas straipsnis susijęs su reikalavimų perėjimu Sąjungai, kai žalą padaro tretieji asmenys, o šioje byloje ji turi būti laikoma viena iš padariusiųjų žalą. Todėl aplinkybė, kad Maroke vykusiame baudžiamajame procese ji buvo civilinė ieškovė, neturi reikšmės siekiant išsiaiškinti, ar turi būti nustatyta jos ir žudiko atsakomybė in solidum.

110    Nustačius, jog tai, kad PTN šiuo klausimu nieko nenumatyta, nereiškia, kad negalima atsakomybė in solidum už pareigūno patirtą žalą, kurią lėmė institucijos neteisėti veiksmai, ir prieš nagrinėjant klausimą, ar ta atsakomybė gali būti grindžiama bendrais valstybių narių įstatymams būdingais principais, reikia išnagrinėti du Komisijos pateiktus prieštaravimus.

111    Komisija teigia, kad, pirma, kiek tai susiję su institucijos veiksmų ir trečiojo asmens veiksmų bendrumo taisykle, nuoroda į valstybių narių teisės sistemose nustatytus principus neturi reikšmės, nes, remiantis SESV 270 straipsniu, Sąjungos teismo jurisdikcijai priklauso spręsti visus Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus pagal PTN, antra, kadangi pareigos atlyginti žalą šaltinis skiriasi, nes žudiko pareiga kyla dėl Maroko baudžiamosios teisės reglamentuojamo nusikaltimo, t. y. nužudymo veikos, o Komisijos, darbdavės, pareiga yra „administracinio civilinio“ pobūdžio, negalima nustatyti atsakomybės in solidum, nes šių dviejų pareigų šaltinis nėra tapatus.

112    Pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti remiantis šio sprendimo 106 ir 107 punktuose pateiktais argumentais. Iš tikrųjų tai, kad PTN nėra nuostatų, reglamentuojančių institucijos, kuri prisidėjo prie pareigūno ne tarnybos metu patirtos žalos atsiradimo, atsakomybę in solidum, nereiškia, kad savaime tokia atsakomybė negalima.

113    Antrąjį prieštaravimą taip pat reikia atmesti. Nors neginčytina, kad Sąjungos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti žudiko kaltės, nes tai yra Maroko baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, jis turi jurisdikciją spręsti dėl institucijos atsakomybės, kai ji viena ar su trečiuoju asmeniu pareigūnui padarė žalą. Pačiuose PTN pateiktas aiškinimas, leidžiantis atmesti Komisijos argumentą. Jeigu Alessandro Missir Mamachi būtų nužudytas dėl jo pareigų, Komisija būtų atsakiusi solidariai su žudiku, kaip tai suprantama pagal PTN 24 straipsnį. Žinoma, aplinkybė, kad Alessandro Missir Mamachi buvo nužudytas ne dėl jo pareigų, trukdo taikyti tą straipsnį, bet jo formuluotė įrodo, kad trečiojo asmens atsakomybės pobūdis nedaro jokio poveikio solidariai pareigai, kai institucija prisidėjo prie žalos atsiradimo. Iš tikrųjų PTN 24 straipsnis parodo, kad Sąjungos teismui gali būti pateiktas nagrinėti ginčas dėl institucijos atsakomybės in solidum, kylančios dėl trečiojo asmens veiksmų, o trečiojo asmens atsakomybės pobūdis nedaro jokio poveikio Sąjungos teismo jurisdikcijai priimti sprendimą dėl institucijos atsakomybės in solidum.

114    Šiuo klausimu primintina, jog PTN 24 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta, kad Bendrijos solidariai atlygina pareigūno patirtą žalą, jeigu jos negalėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Tarnautojų teismas šią nuostatą aiškino taip, kad pagal ją pareigūno pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumui taikoma visų nacionalinės teisės gynimo priemonių išnaudojimo sąlyga, jeigu jos veiksmingai užtikrina suinteresuotųjų asmenų apsaugą ir leidžia pasiekti, kad būtų atlyginta nurodyta žala (2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Q, T‑80/09 P, EU:T:2011:347, 67 punktas). Tačiau šioje byloje ši jurisprudencija negali būti taikoma pagal analogiją. Iš tikrųjų šis išaiškinimas pateiktas dėl atvejo, kai institucija nepadarė pažeidimo, o nagrinėjamu atveju Komisija savo pažeidimu prisidėjo prie žalos padarymo. Taigi, nors tuo atveju, kai institucija nepadarė pažeidimo, Tarnautojų teismas pareigūno galimybę prašyti šios institucijos atlyginti trečiųjų asmenų padarytą žalą siejo su aplinkybe, kad pareigūnas atliko visus būtinus veiksmus nacionaliniame teisme, kad jam būtų atlyginta žala, siekdamas išvengti atvejų, kai pareigūnas iš karto pateikia institucijai reikalavimus, nepamėginęs priteisti žalos atlyginimą iš trečiojo asmens, šio principo taikymas šios bylos aplinkybėms būtų tikrai netinkamas ir neteisingas, nes žala kilo dėl Komisijos ir trečiojo asmens padarytų veiksmų. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoje byloje prieš nužudymo veiką padariusį trečiąjį asmenį Rabato apeliacinis teismas konstatavo, kad šis asmuo nemokus, ir priteisė iš jo Sąjungai, kuri šiame procese dalyvavo kaip civilinė ieškovė, simbolinę 1 dirhamo (MAD) sumą. Taigi, kadangi šiuo atveju trečiasis asmuo yra nemokus, atrodo dar labiau netinkama nuspręsti, kad ieškovų pareikštas ieškinys nepriimtinas dėl to, kad jie neišnaudojo Maroko teisės sistemoje nustatytų teisių gynimo priemonių.

115    Šios išvados nepaneigia ir 1967 m. liepos 14 d. Sprendimas Kampffmeyer ir kt. / Komisija (5/66, 7/66, 13/66–16/66 ir 18/66–24/66, nepaskelbtas Rink., EU:C:1967:31), nurodytas generalinio advokato N. Wahl išvadoje, pateiktoje sujungtose bylose Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:290, 106 punktas), kuriame Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad, esant solidariajai Sąjungos ir valstybės narės deliktinei atsakomybei, asmenys, kuriems tariamai padaryta žala, pirmiausia turi kreiptis į kompetentingus nacionalinius teismus, jeigu už tariamus pažeidimus daugiausia arba pirmiausia atsakingos valstybių narių valdžios institucijos. Iš tikrųjų šis solidariosios atsakomybės atvejis susijęs su Sąjungos ir valstybės narės mišraus administravimo atveju, o nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės yra kitokios.

116    Taigi reikia išnagrinėti, ar valstybių narių teisės sistemose nustatytas bendrasis principas, pagal kurį pripažįstama tą pačią žalą padariusių subjektų atsakomybė in solidum, gali būti taikomas šioje byloje, jeigu institucija prisidėjo prie žalos, pareigūno patirtos ne tarnybos metu.

117    Pirmiausia primintina, kad SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta: „Deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.“

118    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš valstybių narių įstatymų išplaukia bendrasis principas, pagal kurį panašiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamos šioje byloje nacionalinis teismas nustato tą pačią žalą padariusių asmenų atsakomybę in solidum ir laiko teisinga aplinkybę, kad asmuo, kuriam padaryta žala, pirma, neturi nustatyti, kokia dalis žalos tenka kiekvienam iš ją padariusių atsakingų asmenų, ir, antra, neturi prisiimti rizikos, jeigu kuris iš jų taps nemokus.

119    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nes nustatė, kad Komisija atlygina 40 % Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtos turtinės žalos. Taigi antrojo pagrindo ketvirtą dalį reikia tenkinti ir nereikia nagrinėti Sąjungos antrine teise grindžiamo argumento.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Tarnautojų teismo padaryta teisės klaida, kai šis nusprendė, kad turtinę žalą visiškai padengė PTN nustatytos išmokos

120    Pirmiausia apeliantai tvirtina, kad, kaip nurodyta apeliacinio skundo A.2 priede pateiktoje lentelėje, pirmosios instancijos teismo sprendimo 202 punkte nurodyta suma yra visos išmokos, kurias Alessandro Missir Mamachi vaikai turi teisę gauti, kol jiems sukaks 18 metų, t. y. 1 381 077 EUR, ir suma, kurią jie turi teisę gauti, jeigu bus išlaikomi šeimos ir tęs studijas iki 26 metų, t. y. 1 097 298 EUR. Be to, apeliantai teigia, kad šalyje, kurioje gyvena keturi Alessandro Missir Mamachi vaikai, t. y. Belgijos Karalystėje, universitetinės studijos paprastai baigiamos sulaukus 22 ar 23 metų. Todėl apeliantai mano, jog, neatsižvelgta į tai, kad 1 097 298 EUR suma, kurios mokėjimas siejamas su daugybe sąlygų, o jos, labai tikėtina, nebus tenkinamos, yra visiškai hipotetinio pobūdžio, bet kuriuo atveju šios sumos negali būti atimtos iš keturiems Alessandro Missir Mamachi vaikams priklausančio žalos atlyginimo.

121    Paskui apeliantai teigia, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad vertinant, ar Komisijos padaryta žala jau atlyginta, turi būti atsižvelgta į visas pagal PTN mokėtinas išmokas, įskaitant PTN 73 straipsnyje nurodytą vienkartinę išmoką.

122    Pirma, grįsdami šį teiginį apeliantai tvirtina, kad 1986 m. spalio 8 d. Sprendimas Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371), kuriuo rėmėsi Komisija, o Tarnautojų teismas nurodė pirmosios instancijos teismo sprendimo 204 punkte, negali būti taikomas šios bylos aplinkybėms. Apeliantų nuomone, šis sprendimas susijęs ne su visomis PTN nustatytomis išmokomis, o tik su PTN 73 straipsnyje nustatyta vienkartine išmoka.

123    Antra, apeliantai teigia, kad keturiems Alessandro Missir Mamachi vaikams išmokėtos pensijos išmokos pagal PTN negali būti atimtos iš Komisijai priskiriamos žalos atlyginimo sumos, nes pensijos išmokos skiriamos remiantis teisėmis, kurias pareigūnas įgijo dėl darbo santykių ir kurios, kaip paties pareigūno teisės, automatiškai perkeliamos įpėdiniams. Šiuo aspektu apeliantai tvirtina, jog kitokia išvada reikštų, kad keturi Alessandro Missir Mamachi vaikai diskriminuojami, nes faktiškai jie gautų tokią pačią sumą kaip natūralia mirtimi mirusio pareigūno vaikai. Be to, apeliantai teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės sistemoje nėra nustatytų normų, 1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) 22 punkte remiamasi daugumoje valstybių narių galiojančiomis nuostatomis dėl institucijos deliktinės atsakomybės pareigūno atžvilgiu.

124    Trečia, kiek tai susiję su aplinkybe, kad, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo 111 punkte nurodė Tarnautojų teismas, Livio Missir Mamachi „nepateik[ė] jokio reikalavimo dėl prarastų pensinių teisių, kurias jo sūnus būtų galėjęs įgyti“, apeliantai teigia, kad jie „apskaičiavo Missir Mamachi įpėdinių patirtą turtinę žalą neatsižvelgdami į socialinio draudimo išmokas, kurias žuvęs pareigūnas būtų turėjęs teisę gauti, manydami, kad žuvusiojo įgytas pensines teises kompensavo našlaičio pensija“, skirta jo vaikams. Šiuo klausimu apeliantai mano, kad Alessandro Missir Mamachi vaikams pagal pensijos draudimą skirtos išmokos yra sumos, kurias jis tikriausiai būtų gavęs, sulaukęs PTN nustatyto pensinio amžiaus. Atsižvelgdami į šiuos argumentus, apeliantai pabrėžia, kad, jeigu kompensacija buvo sumažinta dėl pensinių teisių, su šiomis teisėmis susijusios sumos buvo atimtos du kartus. Pirma, jos buvo neįtrauktos apskaičiuojant turtinę žalą. Antra, jos atimtos iš nužudyto pareigūno įpėdiniams priklausančios kompensacijos.

125    Komisija tvirtina, jog Tarnautojų teismas teisingai nusprendė, kad teismas, vertindamas, ar institucija atlygino patirtą žalą, atsižvelgia į visas pagal PTN mokėtinas išmokas. Grįsdama šį argumentą Komisija remiasi 1986 m. spalio 8 d. Sprendimu Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) ir 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimu Lucaccioni / Komisija (C‑257/98 P, EU:C:1999:402), kuriuose nurodyta, kad pareigūno teisė į žalos atlyginimą pagal ius commune yra tik papildoma ir tik jeigu pareigūnas įrodo, kad pagal PTN mokėtinų išmokų nepakanka visai patirtai žalai atlyginti. Vadinasi, anot Komisijos, jeigu pagal pensijos draudimą skirtos išmokos nebūtų atimtos iš kompensacijos, teisių perėmėjai gautų dvigubą kompensaciją, t. y. našlaičio pensijas ir sumas, mokėtinas kaip žalos atlyginimas.

126    Komisija teigia, kad, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo 202 punkte akcentavo Tarnautojų teismas, ji teisių perėmėjams jau skyrė sumas, kurios viršija PTN įprastais atvejais numatytas išmokas. Komisijos nuomone, šis faktas įrodo, kad skirdama išmokas ji atsižvelgė į ypatingas Alessandro Missir Mamachi mirties aplinkybes, kad būtų išvengta diskriminacijos.

127    Dėl apeliantų padarytos nuorodos į valstybių narių teisės sistemas, minėtas byloje, kurioje priimtas 1986 m. spalio 8 d. Sprendimas Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371), Komisija pažymi, kad to sprendimo 22 punkte Teisingumo Teismas rėmėsi daugumoje valstybių narių galiojančiomis nuostatomis, reglamentuojančiomis ne nagrinėjamą institucijų deliktinę atsakomybę atitinkamo pareigūno atžvilgiu, o žalos atlyginimą už G. Leussink patirto nelaimingo atsitikimo padarinius jo sutuoktinei ir dukroms, ir bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas to žalos atlyginimo nepriteisė. Be to, Komisija teigia, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudenciją, kurioje nustatyta, kad pagal ius commune reiškiamas ieškinys dėl kaltais veiksmais padarytos žalos atlyginimo yra papildomas, negalima teigti, priešingai, nei tvirtina apeliantai, kad Sąjungos teisėje nėra teisės normų, reglamentuojančių pareigūnų patirtos žalos atlyginimą. Todėl, Komisijos nuomone, nuoroda į valstybių narių jurisprudenciją visiškai nereikšminga.

128    Galiausiai, dėl dvigubo atėmimo grėsmės Komisija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo 111 punkte Tarnautojų teismo pateiktas teiginys yra „visiškai papildomas ir subsidiarus, todėl nereikšmingas“.

129    Pirmiausia, reikia konstatuoti, kad, nors pateikdami reikalavimus apeliantai prašė atlyginti 3 975 329 EUR turtinę žalą, apeliaciniame skunde jie neskundė Tarnautojų teismo nustatytos 3 mln. EUR sumos, apskaičiuotos pagal Alessandro Missir Mamachi darbo užmokestį, kurį jis būtų gavęs iki pensijos, sumažintą suma, kurią jis su sutuoktine būtų gavę savo reikmėms. Iš tikrųjų pateikdami šį pagrindą apeliantai skundžia tik tai, kad Tarnautojų teismas nusprendė, kad atlyginant turtinę žalą turėjo būti atsižvelgta į visas pagal PTN mokėtinas išmokas, įskaitant PTN 73 straipsnyje nurodytą atskirą vienkartinę išmoką. Be to, net darant prielaidą, kad apeliantai, prašydami atlyginti 3 975 329 EUR turtinę žalą, ginčija Tarnautojų teismo nustatytą 3 mln. EUR sumą, primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, Tarnautojų teismui nustačius, jog žala padaryta, tik jis, vadovaudamasis prašymu, yra kompetentingas vertinti šios žalos atlyginimo būdą ir jos dydį su sąlyga, jog tam, kad Bendrasis Teismas galėtų vykdyti Tarnautojų teismo sprendimų teisminę kontrolę, tokie sprendimai turi būti pakankamai motyvuoti, o kalbant apie žalos nustatymą – juose nurodyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgta nustatant žalos dydį (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Komisija / Thomé, T‑669/13 P, EU:T:2014:929, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kadangi apeliantai nepaaiškino, kokią klaidą Tarnautojų teismas padarė taikydamas kriterijus, kuriais remdamasis nustatė 3 mln. EUR žalos sumą, darytina išvada, kad ši suma atitinka keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtos turtinės žalos dydį.

130    Toliau reikia išsiaiškinti, pirma, 1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371), kurį pirmosios instancijos teismo sprendimo 204 punkte nurodė Tarnautojų teismas, o apeliantai laiko netaikytinu šios bylos aplinkybėms, ir, antra, 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija (C‑257/98 P, EU:C:1999:402), kuriuo Komisija rėmėsi savo pastabose, apimtį.

131    Byloje, kurioje priimtas 1986 m. spalio 8 d. Sprendimas Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371), Teisingumo Teismo prašyta nuspręsti, ar PTN 73 straipsnyje ir teisės aktuose nustatytas nelaimingų atsitikimų rizikos draudimas yra išsami žalos atlyginimo sistema, kuri reiškia, kad, įvykus nelaimingam atsitikimui, negali būti pareikšti jokie kiti reikalavimai pagal ius commune principus. G. Leussink, jo sutuoktinė ir keturi vaikai pateikė papildomą prašymą dėl žalos atlyginimo, teigdami, kad PTN 73 straipsnyje nustatyta išmoka padengė tik nelaimingo atsitikimo ekonominius padarinius, bet neapėmė jų patirtos neturtinės žalos. Pirmiausia, to sprendimo 11 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad PTN 73 straipsnyje nustatytas draudimas yra bendrasis įmokomis grindžiamas draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnybos ir ne tarnybos metu, o teisė į išmoką nesusijusi su nelaimingą atsitikimą sukėlusiu subjektu ir jo atsakomybe. Tada to sprendimo 13 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jeigu nėra jokių konkrečių nuostatų, reglamentuojančių papildomų prašymų teikimą institucijai, iš to negalima daryti išvados, kad pareigūnas ir jo teisių perėmėjai neturi teisės papildomai prašyti atlyginti žalą, kai institucija atsakinga už nelaimingą atsitikimą pagal ius commune, jeigu PTN numatytų išmokų nepakanka visai patirtai žalai atlyginti.

132    Nustatęs, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas darbe ir kad šį atsitikimą lėmė nerūpestingumas, dėl kurio kilo Komisijos atsakomybė (1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink / Komisija, 169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371, 15–17 punktai), Teisingumo Teismas G. Leussink skyrė 2 mln. Belgijos frankų (BEF) papildomą kompensaciją. Dėl sutuoktinės ir jo keturių vaikų Teisingumo Teismas nusprendė, kad nelaimingo atsitikimo padariniai šeimos gyvenimui yra G. Leussink patirtos žalos pasekmės ir Komisija, kaip darbdavė, už jas neatsako.

133    Kiek tai susiję su Komisijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimu Lucaccioni / Komisija (C‑257/98 P, EU:C:1999:402), 23 punkte Teisingumo Teismas patvirtino, kad, nagrinėdamas pareigūno ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą remiantis pažeidimu, galinčiu lemti institucijos, kurioje jis dirba, atsakomybę, ir vertindamas atlygintiną žalą, Sąjungos teismas turėjo atsižvelgti į pagal PTN 73 straipsnį gautas išmokas dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos.

134    Taigi 1986 m. spalio 8 d. Sprendime Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) ir 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendime Lucaccioni / Komisija (C‑257/98 P, EU:C:1999:402) paaiškintas ryšys tarp išmokų, gautų pagal PTN 73 straipsnį dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos, ir žalos atlyginimo tvarkos pagal ius commune.

135    Pirma, PTN 73 straipsnyje nustatyta tvarka ir pagal ius commune nustatyta tvarka yra papildomos, todėl galima pateikti papildomą prašymą atlyginti žalą, jeigu institucija atsakinga už nelaimingą atsitikimą pagal ius commune, o remiantis PTN 73 straipsniu skirtų išmokų nepakanka visiškam patirtos žalos atlyginimui užtikrinti (1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371, 13 punktas).

136    Antra, remiantis šiuo principu, jurisprudencijoje išaiškinta ir tai, kad, nagrinėjant pareigūno ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą remiantis pažeidimu, galinčiu lemti institucijos, kurioje jis dirba, atsakomybę, ir vertinant atlygintiną žalą, turi būti atsižvelgta į išmokas, gautas pagal PTN 73 straipsnį dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos. Iš tikrųjų, jei taip nebūtų, tai būtų dvigubas žalos atlyginimas (1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija (C‑257/98 P, EU:C:1999:402, 22 punktas).

137    Vis dėlto šiuose dviejuose sprendimuose neatsakyta į klausimą, ar nustatant atlygintiną žalą turi būti atsižvelgiama į visas socialinio draudimo išmokas. Tačiau šioje byloje Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo 204 punkte rėmėsi 1986 m. spalio 8 d. Sprendimu Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371).

138    Iš tikrųjų, nors 1986 m. spalio 8 d. Sprendime Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) nagrinėtas išmokos pagal PTN 73 straipsnį ir išmokos pagal ius commune ryšys, iš šio sprendimo neišplaukia, kad nustatant kompensacijos už patirtą žalą dydį neturi būti atsižvelgiama į jokią kitą PTN nustatytą išmoką. Beje, kaip tvirtina Komisija, jei pensijos draudimo išmokos, t. y. našlaičio pensijos, nebūtų atimtos iš mokėtinos žalos atlyginimo sumos, teisių perėmėjai būtų gavę dvigubą kompensaciją: pirma, našlaičio pensijas, antra, žalos atlyginimą. Be to, Alessandro Missir Mamachi teisių perėmėjų gautos našlaičio pensijos prilygsta išmokoms, kurias jis būtų gavęs, jei būtų likęs gyvas, todėl būtent jas reikia atimti iš atlygintinos turtinės žalos sumos. Galiausiai, PTN 73 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad mirties atveju mokėtina išmoka gali būti mokama kartu su PTN 3 skyriuje nustatytomis išmokomis, taigi kartu su 80 straipsnyje nurodyta našlaičio pensija. Todėl negalima pritarti apeliantų argumentui, kad šioje byloje netaikomas 1986 m. spalio 8 d. Sprendime Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) nustatytas principas.

139    Šios išvados nepaneigia ir apeliantų argumentas, kad būtų diskriminacija, jeigu būtų nuspręsta, kad keturiems Alessandro Missir Mamachi vaikams pagal PTN išmokėtos našlaičio pensijos gali būti atimtos iš Komisijos padarytos žalos atlyginimo sumos, nes tai reikštų, kad keturi Alessandro Missir Mamachi vaikai prilyginami natūralia mirtimi mirusio pareigūno vaikams. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia apeliantai, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo 204 punkte konstatavo Tarnautojų teismas, Komisija atsižvelgė į labai ypatingas šios bylos aplinkybes ir keturiems Alessandro Missir Mamachi vaikams skyrė sumas, viršijančias PTN nustatytas pareigas natūralia mirtimi mirusio pareigūno teisių perėmėjams. Iš tikrųjų Komisija po pareigūno mirties paaukštino jo pareigas ir teisių perėmėjams mokėtinas išmokas apskaičiavo atsižvelgdama į šį paaukštinimą. Be to, taikydama PTN 76 straipsnį, Komisija kiekvienam vaikui skyrė mėnesinę sumą, kuri dukart didesnė už išlaikomo vaiko išmoką. Galiausiai, pažymėtina, kad apeliantai remiasi klaidinga prielaida, nes pareigūno, kuris mirė ne dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos, o natūralia mirtimi, vaikai negauna išmokos, mokamos pagal PTN 73 straipsnį dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos mirusio pareigūno vaikams. Taigi, apeliantai negali pagrįstai teigti, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nes jo negalima kaltinti tuo, kad jis konstatavo, jog keturi Alessandro Missir Mamachi vaikai buvo prilyginti natūralia mirtimi mirusio pareigūno vaikams.

140    Reikia atmesti ir apeliantų argumentą, kad, atsižvelgiant į tai, jog nėra Sąjungos teisės normų, 1986 m. spalio 8 d. Sprendime Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) remiamasi daugumoje valstybių narių galiojančiomis nuostatomis, reglamentuojančiomis institucijos deliktinę atsakomybę pareigūno atžvilgiu. Iš tikrųjų to sprendimo 22 punkte Teisingumo Teismas rėmėsi daugumoje valstybių narių galiojančiomis nuostatomis, reglamentuojančiomis ne deliktinę atsakomybę pareigūno atžvilgiu, konkrečiau kalbant, galimybę atimti sumokėtas socialinio draudimo išmokas, o kompensaciją už nelaimingo atsitikimo padarinius šeimos gyvenimui, t. y. kompensaciją, kurios bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė neskirti.

141    Reikia atmesti kaip netinkamą ir apeliantų argumentą, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo 111 punkte nurodė, kad jie nepateikė prašymo dėl prarastų pensinių teisių. Iš tikrųjų apeliantai teigia, kad jie neturėjo prašyti kompensacijos už šias teises, nes į jas negalėjo būti atsižvelgta nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį. Tačiau, priešingai, nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismo sprendimo 111 punkte Tarnautojų teismas tik konstatavo, kad nebuvo pateikta jokio prašymo dėl prarastų pensinių teisių, nepaisant to, kad jurisprudencijoje, konkrečiau kalbant, 2004 m. spalio 5 d. Sprendime Sanders ir kt. / Komisija (T‑45/01, EU:T:2004:289, 167 punktas) ir 2007 m. liepos 12 d. Sprendime Sanders ir kt. / Komisija (T‑45/01, EU:T:2007:221, 87–90 punktai), pripažinta, kad į šias teises gali būti atsižvelgta vertinant turtinę žalą. Taigi aplinkybė, kad apeliantai mano, jog jie neturėjo pateikti prašymo dėl prarastų pensinių teisių, neturi reikšmės teisingam vertinimui, kurį atliko Tarnautojų teismas, kai konstatavo, kad joks prašymas šiuo klausimu nebuvo pateiktas, ir kuris, beje, nebuvo ginčijamas.

142    Galiausiai, apeliantai teigia, kad keturiems Alessandro Missir Mamachi vaikams mokėtina suma, jeigu jie studijuos iki 26 metų, yra hipotetinė, nes jos mokėjimas siejamas su daugybe sąlygų, kurios, tikėtina, nebus tenkinamos, todėl į ją negalima atsižvelgti kaip į jų gautą išmoką.

143    Pirmosios instancijos teismo sprendimo 202 punkte Tarnautojų teismas konstatavo, kad sumos, kurias Komisija jau pervedė ir ateityje perves, yra apie 1,4 mln. EUR ir kad ši suma galėtų padidėti maždaug iki 2,4 mln. EUR, jei atitinkamos išmokos bus mokamos iki 26-ojo kiekvieno iš keturių vaikų gimtadienio. Todėl reikia konstatuoti, kad Tarnautojų teismas konkrečiai nenusprendė dėl to, ar šios sumos gali būti atimtos iš atlygintinos žalos sumos.

144    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia atmesti argumentą dėl Tarnautojų teismo padarytos teisės klaidos, susijusios su keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų gautos sumos, jeigu jie tęs studijas iki 26-ojo gimtadienio, hipotetiniu pobūdžiu, kaip netinkamą ir visą trečiąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

145    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek, kiek juo Tarnautojų teismas atmetė kaip nepriimtinus Livio Missir Mamachi ir keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų prašymus atlyginti neturtinę žalą ir nustatė, kad Komisija atlygina 40 % Alessandro Missir Mamachi teisių perėmėjų patirtos turtinės žalos, nors turėjo iš jos priteisti in solidum atlyginti tą žalą.

 Dėl ieškinio pirmojoje instancijoje

(Praleista)

 Dėl prašymo atlyginti keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtą turtinę žalą

148    Iš šio sprendimo 118 ir 119 punktų matyti, kad iš Komisijos in solidum priteista atlyginti keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtą turtinę žalą. Nustatyta, kad ši žala sudaro 3 mln. EUR.

149    Pažymėtina, jog šio sprendimo 138 ir 139 punktuose nurodyta, kad Tarnautojų teismas teisingai nusprendė, jog atlyginant turtinę žalą turėjo būti atsižvelgta į našlaičio pensijas.

150    Šiuo klausimu primintinos šioje byloje taikomos PTN nuostatos, kiek tai susiję su išmokomis, kurios, atsižvelgiant į tai, kad jos gali būti laikomos turtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. Alessandro Missir Mamachi prarastas darbo užmokestis, turi būti atimtos iš 3 mln. EUR sumos.

151    Pirma, PTN 70 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad, pareigūnui mirus, jo išlaikytiniai vaikai gauna visą mirusiojo atlyginimą iki trečio mėnesio nuo mirties mėnesio pabaigos. Antra, 73 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad mirties atveju šioje nuostatoje išvardytiems šeimos nariams išmokama vienkartinė išmoka, sudaranti mirusiojo penkias metines bazines algas, apskaičiuotas pagal mėnesinį atlyginimą, gautą paskutinius 12 mėnesių. Trečia, PTN 76 straipsnyje nustatyta, kad mirusio pareigūno teisių perėmėjams, kurių padėtis yra ypač sunki dėl įvairių priežasčių, be kita ko, šeiminės padėties, gali būti dovanojamos dovanos, suteikiamos paskolos ar avansas. Ketvirta, PTN 80 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu miršta pareigūnas, neturintis sutuoktinio, turinčio teisę gauti maitintojo netekimo pensiją, mirusiojo išlaikomi vaikai, kaip apibrėžta VII priedo 2 straipsnyje, nuo jo mirties pagal VIII priedo 21 straipsnį įgyja teisę gauti našlaičio pensiją. Šiuo klausimu pažymėtina, kad VIII priedo 21 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad našlaičiai turi teisę į mokymosi išmoką pagal VII priedo 3 straipsnį. Penkta, iš PTN 67 straipsnio 2 ir 4 dalių matyti, kad išlaikomam vaikui skiriamos išmokos gali būti mokamos kitam asmeniui nei pareigūnas.

152    Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad, pirma, pagal PTN 70 straipsnio pirmą pastraipą Komisija keturiems Alessandro Missir Mamachi vaikams sumokėjo visą jo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Antra, Komisija jiems sumokėjo visą vienkartinę išmoką mirties atveju, t. y. 414 308,90 EUR, pagal PTN 73 straipsnio 2 dalies a punktą ir visą sumą, t. y. 76 628,40 EUR, dėl sutuoktinio mirties pagal PTN X priedo 25 straipsnį. Trečia, Komisija pripažino, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. keturi vaikai turi teisę gauti PTN 80 straipsnyje nurodytą našlaičio pensiją, t. y. iš viso 4 376,82 EUR per mėnesį, ir PTN VII priede nurodytą mokymosi išmoką, t. y. iš viso 2 287,19 EUR per mėnesį. Ketvirta, pagal PTN 76 straipsnį 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu Komisija, iki kiekvienam iš keturių vaikų sukaks 19 metų, skyrė išlaikomo vaiko išmokos dydžio išskirtinę paramą dėl socialinių priežasčių, kuri iš viso sudarė 1 332,76 EUR per mėnesį. 2008 m. liepos 4 d. sprendimu ši suma padvigubinta nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. Penkta, iš pirmosios instancijos teismo bylos medžiagos 4 priedo matyti, kad Livio Missir Mamachi gavo išlaikomų vaikų išmoką, kurios visa suma sudarė 1 453,84 EUR per mėnesį, ir jam buvo sumažintas mokestis, dėl kurio, pritaikius sumažinimą dėl keturių išlaikomų vaikų, atsižvelgiant į mokestį, mokėtiną neturint išlaikomų vaikų, ir realiai sumokėtą mokestį, Komisija turėjo sumokėti 1 015,78 EUR.

153    Reikia konstatuoti, kad, išskyrus 76 628,40 EUR sumą, gautą dėl sutuoktinio mirties pagal PTN X priedo 25 straipsnį, kurios negalima laikyti Komisijos pareigos atlyginti turtinę žalą, patirtą dėl negauto Alessandro Missir Mamachi darbo užmokesčio, įvykdymo būdu, iš 3 mln. EUR sumos reikia atimti pagal PTN 70 straipsnio pirmą pastraipą sumokėtą sumą, pagal PTM 73 straipsnio 2 dalies a punktą skirtą vienkartinę išmoką mirties atveju, pagal PTN 80 straipsnį mokamas našlaičio pensijas, PTM VII priede nurodytas mokymosi išmokas, kas mėnesį mokamą išskirtinę paramą, skirtą pagal PTN 76 straipsnį, išlaikomų vaikų išmokas ir su mokesčio sumažinimu susijusią sumą.

154    Kiek tai susiję su našlaičio pensijomis, šio sprendimo 138 punkte konstatuota, kad, jeigu našlaičio pensijos nebūtų atimtos iš mokėtinos žalos atlyginimo sumos, teisių perėmėjai būtų gavę dvigubą kompensaciją. Sumą, mokėtiną pagal PTN 70 straipsnį, sudaro Alessandro Missir Mamachi trijų mėnesių atlyginimas, todėl į šią sumą turi būti atsižvelgta atlyginant žalą, patirtą dėl prarasto darbo užmokesčio. Kiek tai susiję su PTN 73 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta vienkartine išmoka mirties atveju, šio sprendimo 136 punkte nurodyta, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, vertinant atlygintiną žalą, į šią išmoką turi būti atsižvelgta (1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink / Komisija, 169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371, 13 punktas ir 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, C‑257/98 P, EU:C:1999:402, 22 punktas). Ta pati išvada darytina ir dėl išskirtinės paramos, suteiktos pagal PTN 76 straipsnį. Iš tikrųjų, kaip nurodyta šio sprendimo 139 punkte, ši parama glaudžiai susijusi su išmoka, skirta pagal PTN 73 straipsnio 2 dalies a punktą. Galiausiai dėl mokymosi išmokų, išlaikomų vaikų išmokų ir sumos, gautos dėl sumažinto mokesčio, reikia konstatuoti, kad, jeigu Alessandro Missir Mamachi nebūtų miręs, jis jas būtų gavęs su savo atlyginimu. Todėl ir šios išmokos gali būti pripažintos atlyginimu už prarastą darbo užmokestį.

155    Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad, žinoma, kaip teigia apeliantai, tam tikros keturiems Alessandro Missir Mamachi vaikams mokėtinos išmokos siejamos su ateityje tenkintinomis sąlygomis, t. y. kad jie bus išlaikomi ir studijuos iki 26 metų, kurių gali ir netenkinti vienas, du, trys ar net visi keturi vaikai. Be to, apeliantai tvirtina ir tai, kad gali būti, jog visi keturi vaikai universitetines studijas baigs iki 26 metų. Vis dėlto, kalbant apie šiuos atvejus, jeigu realiai išmokėtos PTN nustatytos išmokos nebūtų sudariusios 3 mln. EUR, Komisija būtų turėjusi primokėti iki šios sumos trūkstamą skirtumą, nes patirta turtinė žala lygi šiai kompensacijai. Iš tikrųjų mokėtinų išmokų, jeigu visi keturi vaikai bus išlaikomi ir tęs studijas iki 26 metų arba jas baigs anksčiau, skyrimas yra būdas, kuriuo Komisija turi įvykdyti savo pareigą atlyginti žalą, o 3 mln. EUR suma, mokėtina kaip patirtos turtinės žalos atlyginimas, yra galutinai nustatyta.

(Praleista)

 Dėl prašymų atlyginti Alessandro Missir Mamachi, jo keturių vaikų ir Livio Missir Mamachi patirtą neturtinę žalą

171    Šiuo atveju Bendrasis Teismas turi visą informaciją, reikalingą sprendimui dėl prašymų atlyginti Alessandro Missir Mamachi, jo keturių vaikų ir Livio Missir Mamachi patirtą neturtinę žalą priimti. Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip ir dėl turtinės žalos, Komisija neįvykdė pareigos užtikrinti savo darbuotojų apsaugą, todėl turi būti pripažinta atsakinga už padarytą neturtinę žalą.

 Dėl prašymo atlyginti Alessandro Missir Mamachi patirtą neturtinę žalą

172    Apeliantai tvirtina, kad dėl Komisijos neteisėtų veiksmų Alessandro Missir Mamachi patyrė realią ir tikrą žalą. Anot apeliantų, ši žala yra fizinė kančia, kurią jis jautė nuo užpuolimo momento iki mirties, kuri tikriausiai įvyko dėl nukraujavimo, kai žudikas jį paliko nusikaltimo vietoje. Prie to dar prisidėjo sukrėtimas ir psichologinė trauma dėl bejėgiškumo matant mylimos žmonos užpuolimą ir žiaurų nužudymą, tragiškas savo paties artėjančios mirties suvokimas, nesaugumo, nerimo ir didžiulės baimės jausmas dėl keturių mažų vaikų, pasmerktų likti našlaičiais be tėvo ir motinos, jeigu jiems pavyktų išgyventi po užpuolimo, likimo. Apeliantų nuomone, ši teisė į Alessandro Missir Mamachi patirtos neturtinės žalos atlyginimą įtvirtinta Sąjungos teisėje ir Italijos teisėje.

173    Komisija teigia, kad šios rūšies žala Italijos teisės sistemoje nustatyta Italijos civilinio kodekso 2059 straipsnyje ir Italijos jurisprudencijoje dėl konstituciniu lygiu pagal Italijos Konstituciją saugomų vertybių. Anot Komisijos, Sąjungos viešosios tarnybos teisėje nėra teisinio pagrindo, leidžiančio remtis šios rūšies žala.

174    Pirma, negalima pritarti Komisijos prieštaravimui, kad Sąjungos viešosios tarnybos teisėje nėra jokio teisinio pagrindo, leidžiančio remtis šios rūšies žala. Pakanka konstatuoti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 107 punkte, tai, kad PTN tam tikru klausimu nieko aiškiai nenumatyta, nereiškia, kad jie negali būti taikomi, nes galimas teisinis pagrindas gali būti nustatytas pagal valstybių narių teisės sistemose įtvirtintus principus.

175    Taigi reikia išnagrinėti, ar valstybių narių teisės sistemose nustatytas bendrasis principas, pagal kurį nukentėjusiam asmeniui suteikiama teisė į jo patirtos neturtinės žalos, kurią sudaro iki jo mirties momento patirtos fizinės ir psichinės kančios, atlyginimą.

176    Šiuo klausimu pažymėtina, kad, priešingai, nei tvirtina apeliantai, nematyti, kad valstybių narių teisėje nustatytas bendrasis principas, pagal kurį panašiomis kaip šios bylos aplinkybėmis nacionalinis teismas būtų priteisęs šios rūšies neturtinės žalos atlyginimą.

177    Todėl prašymą atlyginti Alessandro Missir Mamachi patirtą neturtinę žalą reikia atmesti ir tam nereikia nagrinėti Komisijos nurodyto nepriimtinumu grindžiamo pagrindo.

 Dėl prašymų atlyginti keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtą neturtinę žalą

178    Anot apeliantų, dėl Alessandro Missir Mamachi netekties jo keturi vaikai jure proprio patyrė realią ir tikrą neturtinę žalą – dvasinę ir egzistencinę, be to, žalą dėl tėvų ir vaikų ryšio netekimo, o teisės į jos atlyginimą pagrindas įtvirtintas Sąjungos teisėje ir Italijos teisėje.

179    Apeliantai tvirtina, kad nurodyta neturtinė žala susijusi su 2006 m. rugsėjo 18 d. nakties įvykiais ir ji yra keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirta didžiulė psichologinė ir emocinė trauma dėl to, kad jie matė šiurpią ir sukrečiančią savo tėvų mirties agoniją, paskui visą naktį budėjo prie jų lavonų, nes dėl jauno amžiaus negalėjo imtis kitų veiksmų. Dėl šios traumos keturi nepilnamečiai vaikai patyrė egzistencinę žalą – jie visą gyvenimą liks traumuoti šio baisaus ir slegiančio vaikystėje išgyvento įvykio ir tokia patirtis ateityje gali turėti sunkių pasekmių jų žmogiškųjų santykių ir socialinių ryšių kokybei. Galiausiai žala dėl prarasto tėvų ir vaikų ryšio atsirado in re ipsa ir ji pasireiškia skausmu ir kančia dėl neteisingumo, nes jie visam laikui neteko savo mylimų tėvų, juo labiau būdami labai maži.

180    Kiek tai susiję su keturių vaikų patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymu, apeliantai dėl apdairumo remiasi Italijos jurisprudencija, konkrečiai kalbant, šiuo tikslu Tribunale di Milano (Milano teismas, Italija) parengtomis naujausiomis lentelėmis. Šiose lentelėse nurodyti įprastais atvejais kiekvieno iš išgyvenusių tėvų ar vaikų patirtos žalos atlyginimo dydžiai nuo 106 376 EUR iki 212 752 EUR, kad būtų galimybė pritaikyti žalos atlyginimą atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, į tai, ar išgyveno kiti artimieji, ar gyveno kartu su jais, į išlikusio šeiminio emocinio ryšio kokybę ir intensyvumą, į emocinio ryšio, apibūdinančio tėvų ir vaikų ryšį su asmeniu, kurio netekta, kokybę ir intensyvumą.

181    Be to, apeliantai teigia, kad, remiantis Italijos teismų suformuota jurisprudencija, šio sprendimo 180 punkte nurodytos sumos yra tik rekomendacinio pobūdžio ir ypač sunkiais atvejais teismai turi diskreciją jas padidinti. Šiuo klausimu apeliantai pažymi, kad, jeigu išgyvenęs nepilnametis vaikas netenka abiejų tėvų, paprastai kompensacijos suma didinama 25 %. Apeliantų nuomone, atsižvelgiant į tai, kad šis atvejis vienintelis ir visiškai išskirtinis, o faktinės aplinkybės, kuriomis Alessandro Missir Mamachi žuvo, ypač žiaurios ir tragiškos, taip apskaičiuota suma turi būti padidinta dar 25 %.

182    Remdamiesi visais šiais argumentais, apeliantai prašo priteisti keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. po 319 128 EUR kiekvienam vaikui, o tai sudaro viso 1 276 512 EUR.

183    Pirma, Komisija tvirtina, kad ji nėra padariusi Alessandro Missir Mamachi žalos. Todėl apeliantų nurodyta Italijos jurisprudencija nereikšminga, nes ji taikoma, kai neturtinę žalą atlygina nukentėjusiųjų mirtį sukėlusias nusikalstamas veikas padarę asmenys, o šiuo atveju ji teigia, kad galbūt kyla jos subsidiarioji atsakomybė už pažeidimą dėl nurodyto tinkamų saugumo priemonių neužtikrinimo.

184    Antra, Komisija mano, kad pagal Sąjungos viešosios tarnybos teisę nenustatyta teisė į pareigūno šeimos narių neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad 1986 m. spalio 8 d. Sprendime Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371), kuriame, jos nuomone, ryšys tarp institucijos elgesio ir įvykio, dėl kurio buvo sužalotas pareigūnas, buvo akivaizdžiai labiau tiesioginis nei nagrinėjamu atveju, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šeimos nariams kilusios pasekmės buvo tik tai, kad juos paveikė pareigūno patirta žala, o už jas institucija negalėjo būti laikoma atsakinga.

185    Trečia, subsidiariai Komisija teigia, kad, pirma, kiek tai susiję su keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirta psichologine trauma dėl to, kad jie matė tokią žiaurią ir sukrečiančią savo tėvų mirtį, iš procesinių dokumentų nematyti, kad vaikai stebėjo, kaip buvo nužudyti jų tėvai, todėl nepakanka tos žalos įrodymų.

186    Be to, kiek tai susiję su egzistencine žala, kurią lėmė trauma, anot apeliantų, ateityje galinti turėti sunkių pasekmių keturių vaikų žmogiškųjų santykių ir socialinių ryšių kokybei, Komisija pažymi, kad, pirma, remiantis apeliantų nurodyta Italijos jurisprudencija, egzistencinė žala nėra savarankiška kategorija ir, antra, ši žala atlyginama tik jeigu ją tiesiogiai patyrė nukentėjęs asmuo dėl nusikaltimą padariusio asmens veikos, o šiuo atveju Komisija nėra nusikaltimą padaręs asmuo.

187    Trečia, kiek tai susiję su žala, patirta dėl prarasto tėvų ir vaikų ryšio, kuri, anot apeliantų, atsiranda in re ipsa, Komisija pažymi, konkrečiai remdamasi apeliantų nurodyta Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) jurisprudencija, kad šią išvadą reikia atmesti. Iš tikrųjų, Komisijos nuomone, tokia išvada iškraipo žalos atlyginimo funkciją, nes ji būtų atlyginama ne patikrinus žalos tikrumą, o kaip privataus pobūdžio priemonė, taikoma už žalingus veiksmus. Bet kuriuo atveju ta žala jau atlyginta skyrus išmokas pagal PTN 73 straipsnį, kuriame konkrečiai nustatyta vienkartinė išmoka pareigūno mirties atveju.

188    Galiausiai, ketvirta, Komisija ginčija tai, kad šiuo atveju taikytinos Tribunale di Milano (Milano teismas) parengtos lentelės, skirtos nurodytos keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtos neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Pirmiausia, šios lentelės taikomos tuo atveju, kai žalą atlygina nusikalstamą veiką padaręs asmuo, o šioje byloje akivaizdu, kad jos netaikytinos, nes Komisija nėra nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Be to, šiose lentelėse atsispindi tendencijos tik vienoje valstybėje narėje ir tik viename šios valstybės narės teisme. Galiausiai apeliantų siūlomas Tribunale di Milano (Milano teismas) parengtų lentelių taikymas prieštarautų apeliantų nurodytai Italijos teismų suformuotai jurisprudencijai, susijusiai su žala, sukelta sveikatos sutrikimų, bet taikoma ir neturtinei žalai; pagal šią jurisprudenciją taikant šias lenteles visada būtina tinkamai įvertinti konkretų atvejį atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

189    Todėl Komisija mano, kad prašymą atlyginti keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtą neturtinę žalą reikia atmesti.

190    Iš pradžių reikia išnagrinėti Komisijos pateiktus du prieštaravimus; ji tvirtina, kaip nurodyta šio sprendimo 183 ir 184 punktuose, kad, pirma, jos atsakomybė už keturių vaikų patirtą neturtinę žalą yra tik subsidiari ir, antra, tai, kad 1986 m. spalio 8 d. Sprendimas Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371) parodo, jog pareigūno šeimos nariams kilusios pasekmės yra tik to pareigūno patirtos žalos poveikis ir institucija negali būti laikoma už jas atsakinga.

191    Dėl pirmojo prieštaravimo primintina, kad iš šio sprendimo 84 punkto matyti, jog Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad, jeigu pažeidimas, t. y. pareigos užtikrinti apsaugą neįvykdymas, prisidėjo prie specifinės žalos, kurios ta pareiga siekta išvengti, atsiradimo, net jeigu institucijai negali kilti pagrindinė atsakomybė už tą žalą, ji turi būti pripažinta vienu iš tą žalą padariusių subjektų. Todėl reikia atmesti Komisijos argumentą, kad jos atsakomybė už žalą subsidiari.

192    Kiek tai susiję su antruoju prieštaravimu, Komisija tvirtina, kad principas, nustatytas 1986 m. spalio 8 d. Sprendime Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371), t. y. kad pareigūno šeimos nariams kilusios pasekmės yra tik to pareigūno patirtos žalos poveikis ir institucija negali būti laikoma už jas atsakinga, juo labiau taikomas ir šioje byloje.

193    Pirma, priešingai nei byloje, kurioje priimtas 1986 m. spalio 8 d. Sprendimas Leussink / Komisija (169/83 ir 136/84, EU:C:1986:371), kurioje pareigūnas nukentėjo dėl tarnybos metu patirto nelaimingo atsitikimo, išgyveno ir gavo papildomą kompensaciją, šioje byloje Alessandro Missir Mamachi žūtis nesiejama su teise gauti tokią išmoką, kaip tai matyti iš šio sprendimo 177 punkto, todėl žuvusio pareigūno šeimos nariams kylančios pasekmės negali būti tapačios kaip išgyvenusio pareigūno šeimos nariams.

194    Antra, reikia konstatuoti, kad iš valstybių narių teisės matyti, jog egzistuoja bendrasis principas, pagal kurį panašiomis kaip šios bylos aplinkybėmis tai, kad nustatyta tvarka, užtikrinanti automatinį išmokų mokėjimą mirusio pareigūno teisių perėmėjams, nėra kliūtis tiems teisių perėmėjams, jeigu jie mano, kad patirta žala nepadengta ar nevisiškai padengta pagal tą tvarką, gauti ir neturtinės žalos atlyginimą pareiškus ieškinį nacionaliniame teisme.

195    Šiuo klausimu iš valstybių narių teisės matyti ir tai, jog egzistuoja bendrasis principas, pagal kurį patirta neturtinė žala negali būti atlyginta du kartus. Todėl teismas turi patikrinti, ar pagal automatinį išmokų mokėjimą užtikrinančią tvarką galima padengti visiškai ar iš dalies teisių perėmėjų patirtą neturtinę žalą, ar nėra jokios galimybės ją padengti, ir tik paskui nustatyti atlygintinos žalos dydį. Galiausiai, iš valstybių narių teisės matyti, kad turtinei žalai taikomas atsakomybės in solidum principas panašiomis kaip šios bylos aplinkybėmis taikomas ir neturtinei žalai.

196    Todėl reikia atmesti ir antrą Komisijos prieštaravimą.

197    Kiek tai susiję su keturių Alessandro Missir Mamachi vaikų patirtos neturinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijais, apeliantai teigia, kad ta suma turi būti nustatyta atsižvelgiant, pirma, į psichologinę ir emocinę traumą, kurią vaikai patyrė matydami siaubingą ir sukrečiančią savo tėvų mirties agoniją ir paskui visą naktį budėdami prie jų lavonų, nes dėl jauno amžiaus negalėjo imtis kitų veiksmų, antra, keturių vaikų patirtą egzistencinę žalą, nes jie visą gyvenimą liks traumuoti šio baisaus ir slegiančio vaikystėje išgyvento įvykio, ir, trečia, į žalą dėl prarasto tėvų ir vaikų ryšio, kuri pasireiškia skausmu ir kančia dėl neteisingumo, nes visam laikui neteko savo mylimų tėvų, juo labiau būdami labai maži.

198    Reikia konstatuoti, kad iš valstybių narių teisės matyti, jog egzistuoja bendrasis principas, pagal kurį panašiomis kaip šios bylos aplinkybėmis pripažįstama, kad teisių perėmėjai, būtent mirusio asmens vaikai ir tėvai, turi teisę į neturtinės žalos, kuri pasireiškė artimo asmens mirties sukeltu skaudžiu dvasiniu išgyvenimu, atlyginimą, o į šį principą labai panašūs apeliantų nurodyti skirtingi kriterijai, ir nereikia priimti sprendimo dėl apeliantų nurodytų įvairių kriterijų, kurie, beje, grindžiami Italijos jurisprudencijoje suformuotais principais.

199    Šiuo aspektu reikia patikslinti, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, keturių vaikų patirtos neturtinės žalos neatlygino pagal PTN 73 straipsnį, kuriame nustatyta vienkartinė išmoka pareigūno mirties atveju, skirtos išmokos. Iš šio sprendimo 153 punkto matyti, kad į vienkartinę išmoką atsižvelgta tik atlyginant turtinę žalą, patirtą dėl prarasto Alessandro Missir Mamachi darbo užmokesčio. Tačiau dėl Alessandro Missir Mamachi mirties patirta neturtinė žala yra susijusi su keturių vaikų išgyventu skausmu, todėl jos neapima pagal PTN 73 straipsnį skirtos išmokos.

200    Kiek tai susiję su neturtinės žalos dydžio nustatymu, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei tvirtina apeliantai, Tribunale di Milano (Milano teismas) parengtos lentelės negali būti naudojamos šioje byloje. Kaip teisingai nurodo Komisija, tam, kad įvertintų žuvusio Sąjungos pareigūno teisių perėmėjų patirtos žalos atlyginimo dydį, Sąjungos teismas negali vadovautis tik vienoje valstybėje narėje parengtomis lentelėmis. Šiuo klausimu primintina, kad Sąjungos teismas turi nustatyti sumą ex æquo et bono (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 5 d. Sprendimo Oberthür / Komisija, 24/79, EU:C:1980:145, 15 punktą), nurodydamas kriterijus, į kuriuos atsižvelgė (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Taryba / de Nil ir Impens, C‑259/96 P, EU:C:1998:224, 32 ir 33 punktus; 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, C‑257/98 P, EU:C:1999:402, 35 punktą ir 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 51 punktą).

201    Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, šio sprendimo 194 ir 195 punktuose nurodytus principus ir į šio sprendimo 198 punkte nurodytą kriterijų, iš Komisijos reikia priteisti in solidum sumokėti kiekvienam Alessandro Missir Mamachi vaikui po 100 000 EUR sumą, įvertintą ex æquo et bono, neturtinei žalai, patirtai dėl tėvų netekties ir jų buvimo dvigubos žmogžudystės vietoje, atlyginti.

 Dėl prašymo atlyginti Livio Missir Mamachi patirtą neturtinę žalą

202    Apeliantai tvirtina, kad Alessandro Missir Mamachi tėvams taip pat turi būti teisingai atlyginta neturtinė žala, kurią jie patyrė, jausdami skausmą ir kančią dėl neteisingumo, netekę savo sūnaus tokiomis tragiškomis ir žiauriomis aplinkybėmis. Be šios kančios, jie patyrė egzistencinę žalą, t. y. fizinį ir psichologinį nuovargį, nerimą ir sukrėtimą dėl to, kad, būdami garbaus mažiaus, turėjo išlaikyti, prižiūrėti ir auklėti keturis našlaičiais likusius anūkus. Taigi, atsižvelgdami į ypatingas šio atvejo aplinkybes, į ypač šiurpų ir tragišką bylos pobūdį, apeliantai prašo Livio Missir Mamachi skirti 212 752 EUR jo patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

203    Komisija tik pateikė šio prašymo nepriimtinumu grindžiamą pagrindą, išnagrinėtą ir atmestą šio sprendimo 170 punkte.

204    Pakanka konstatuoti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 198 punkte, iš valstybių narių teisės matyti, kad egzistuoja bendrasis principas, pagal kurį panašiomis kaip šios bylos aplinkybėmis pripažįstama, kad mirusio asmens tėvams atlyginama neturtinė žala, patirta dėl artimo asmens mirties sukeltų skaudžių dvasinių išgyvenimų.

205    Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, šio sprendimo 194 ir 195 punktuose nurodytus principus ir į šio sprendimo 198 punkte nurodytą kriterijų, iš Komisijos reikia priteisti in solidum sumokėti visiems apeliantams, t. y. Livio Missir Mamachi įpėdiniams, jo patirtos žalos dėl sūnaus Alessandro Missir Mamachi netekties atlyginimą, kuri, įvertinta ex æquo et bono, iš viso sudaro 50 000 EUR.

(Praleista)

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (F‑50/09) tiek, kiek Europos Sąjungos tarnautojų teismas tenkino Europos Komisijos nurodytą reikalavimo atlyginti Carlo Missir Mamachi di Lusignano, Giustina Missir Mamachi di Lusignano ir A. Sintobin atstovaujamų Filiberto Missir Mamachi di Lusignano ir Tommaso Missir Mamachi di Lusignano patirtą neturtinę žalą nepriimtinumo pagrindą.

2.      Panaikinti 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (F‑50/09) tiek, kiek Tarnautojų teismas tenkino Komisijos nurodytą reikalavimo atlyginti Livio Missir Mamachi di Lusignano patirtą neturtinę žalą nepriimtinumo pagrindą.

3.      Panaikinti 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (F‑50/09) tiek, kiek Tarnautojų teismas nustatė, kad Komisija atsako už 40 % turtinės žalos, kurią patyrė Carlo Missir Mamachi di Lusignano, Giustina Missir Mamachi di Lusignano ir A. Sintobin atstovaujami Filiberto Missir Mamachi di Lusignano ir Tommaso Missir Mamachi di Lusignano.

4.      Atmesti likusią apeliacinio skundo dalį.

5.      Priteisti iš Komisijos in solidum sumokėti 3 mln. EUR sumą, iš kurios reikia atimti šios sumos dalimi laikomas Pareigūnų tarnybos nuostatuose nurodytas išmokas, kurios yra ar bus sumokėtos Carlo Missir Mamachi di Lusignano, Giustina Missir Mamachi di Lusignano ir A. Sintobin atstovaujamiems Filiberto Missir Mamachi di Lusignano ir Tommaso Missir Mamachi di Lusignano jų patirtai turtinei žalai atlyginti.

6.      Priteisti iš Komisijos in solidum sumokėti 100 000 EUR Carlo Missir Mamachi di Lusignano patirtai neturtinei žalai atlyginti.

7.      Priteisti iš Komisijos in solidum sumokėti 100 000 EUR Giustina Missir Mamachi di Lusignano patirtai neturtinei žalai atlyginti.

8.      Priteisti iš Komisijos in solidum sumokėti 100 000 EUR A. Sintobin atstovaujamam Tommaso Missir Mamachi di Lusignano patirtai neturtinei žalai atlyginti.

9.      Priteisti iš Komisijos in solidum sumokėti 100 000 EUR A. Sintobin atstovaujamam Filiberto Missir Mamachi di Lusignano patirtai neturtinei žalai atlyginti.

10.    Priteisti iš Komisijos in solidum sumokėti bendrą 50 000 EUR sumą Stefano Missir Mamachi di Lusignano ir kitiems priede nurodytiems apeliantams kaip Livio Missir Mamachi di Lusignano įpėdiniams Livio Missir Mamachi di Lusignano patirtai neturtinei žalai atlyginti.

11.    Prie 6–10 punktuose nurodytų sumų pridedamos palūkanos už praleistą terminą, skaičiuojamos nuo šio sprendimo paskelbimo dienos iki visos sumos sumokėjimo dienos, taikant palūkanų normą, kurią Europos Centrinis Bankas taiko pagrindinėms savo refinansavimo operacijoms, padidintą dviem procentiniais punktais.

12.    Atmesti likusią ieškinio dalį.

13.    Priteisti iš Komisijos apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14.    Priteisti iš Komisijos pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Jaeger Frimodt Nielsen Papasavvas

Paskelbta 2017 m. gruodžio 7 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

*      Proceso kalba: italų.

1      Kitų apeliantų sąrašas pridėtas tik šalims pateiktoje versijoje.

2      Pateikiami tik tie šio sprendimo punktai, kuriuos Bendrasis Teismas mano tikslinga paskelbti.