BENDROJO TEISMO (dešimtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. gruodžio 20 d.(*)
„Valstybės pagalba – Uostų valdymo įstaigų apmokestinimas Italijoje – Atleidimas nuo pelno mokesčio – Sprendimas pripažinti pagalbą nesuderinama su vidaus rinka – Esama pagalba – Sąvoka „įmonė“ – Sąvoka „ekonominė veikla“ – Pranašumas – Atrankumas – Konkurencijos iškraipymas – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Vienodas požiūris“
Byloje T‑166/21
Autorità di sistema portuale del Mar Ligure occidentale, įsteigta Genujoje (Italija), ir kitos ieškovės, kurių pavadinimai nurodyti priede(1), atstovaujamos advokatų F. Munari, I. Perego, G. M. Roberti ir S. Zunarelli,
ieškovės,
palaikomos
Associazione Porti Italiani (Assoporti), įsteigtos Romoje (Italija), atstovaujamos advokatų F. Munari, I. Perego, G. M. Roberti ir S. Zunarelli,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą B. Stromsky ir F. Tomat,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai O. Porchia, L. Madise, P. Nihoul, ir S. Verschuur (pranešėjas),
posėdžio sekretorė P. Nuñez Ruiz, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2023 m. balandžio 19 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovės – Autorità di sistema portuale del Mar Ligure occidentale (Vakarų Ligūrijos jūros uostų sistemos institucija, Italija) ir kitos ieškovės, kurių pavadinimai nurodyti priede, – prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 4 d. Komisijos sprendimą dėl pagalbos schemos SA.38399–2019/C (ex 2018/E), kurią suteikė Italija – Uostų pelno apmokestinimas Italijoje (OL L 354, 2021, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas).
Teisinis pagrindas
Dėl Italijos teisės aktų, susijusių su Italijos uostų administravimu
2 Codice della navigazione (Laivybos kodeksas) 28 straipsnyje numatyta, kad pakrantė, paplūdimys, uostai ir akvatorijos, kurios pagal codice civile (Civilinis kodeksas) 822 straipsnį priklauso valstybei, priskiriami prie valstybinio jūrų turto.
3 1994 m. sausio 28 d. legge n o 84 – Riordino della legislazione in materia portuale (Įstatymas Nr. 84 dėl su uostais susijusių teisės aktų pertvarkymo; GURI, paprastasis priedas Nr. 28, 1994 m. vasario 4 d.; toliau – Įstatymas Nr. 84/94) reglamentuojama uostų veikla bei autorità di sistema portuale (uostų sistemos valdymo įstaigos, toliau – AdSPs) užduotys ir funkcijos.
4 AdSPs yra juridinio asmens statusą turintys neekonominiai viešieji subjektai, administruojantys vieną ar daugiau nacionalinės ar tarptautinės svarbos uostų Italijoje. Įstatymu Nr. 84/94 įsteigta šešiolika AdSPs, apimančių 57 pagrindinius Italijos uostus (be kita ko, Triesto, Genujos, Livorno, Kaljario ir Džoja Tauro).
5 Įstatymo Nr. 84/94 6 straipsnio 4 dalies a punkte nurodyta, kad AdSPs pavedama išimtinai administruoti savo rajono jūrų zonas ir turtą.
6 Pagal Įstatymo Nr. 84/94 6 straipsnio 5 dalį AdSPs taikomi specialūs teisės aktai ir jos turi administracinį, organizacinį, reguliavimo, biudžeto ir finansinį savarankiškumą. Minėto straipsnio 7, 8 ir 9 dalyse atitinkamai numatyta, kad: AdSPs veiklai vadovauja ir ją prižiūri Italijos infrastruktūros ir transporto ministras; jų apskaitos ir finansų valdymas reglamentuojamas šio ministro, bendru sutarimu su Italijos ekonomikos ir finansų ministru, patvirtintu dekretu ir jų finansų valdymą kontroliuoja Corte dei conti (Audito Rūmai, Italija).
7 Pagal Įstatymo Nr. 84/94 6 straipsnio 4 dalį AdSPs atlieka įvairias užduotis, įskaitant uosto operacijų, kaip antai prekių ir visų kitų medžiagų pakrovimas, iškrovimas, perkrovimas, sandėliavimas ir tvarkymas, atliekamas uosto teritorijoje (toliau – uosto operacijos), valdymą, programavimą, koordinavimą, reguliavimą, skatinimą ir kontrolę.
8 Įstatymo Nr. 84/94 11 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad AdSPs negali tiesiogiai arba per bendroves, kurių akcijų jos turi, vykdyti uosto operacijų ir glaudžiai susijusios veiklos.
9 Pagal Įstatymo Nr. 84/94 16 straipsnio 2 dalį AdSPs reglamentuoja ir prižiūri trečiųjų asmenų, t. y. įmonių, atliekamų uosto operacijų vykdymą ir kiekvienos įmonės viešai skelbiamų tarifų taikymą. Dėl šių aspektų AdSPs reguliariai teikia ataskaitas infrastruktūros ir transporto ministrui.
10 Pagal Įstatymo Nr. 84/94 16 straipsnio 3 ir 4 dalis AdSPs pavedama išduoti leidimus vykdyti uosto operacijas jų valdomuose uostuose. Šie leidimai suteikiami įmonėms, atitinkančioms infrastruktūros ir transporto ministro dekretu nustatytas sąlygas. Įmonės, kurioms leidžiama vykdyti uosto operacijas, įtraukiamos į AdSPs tvarkomus registrus ir turi mokėti metinę rinkliavą, taip pat pateikti užstatą.
11 Be to, pagal Laivybos kodekso 36 straipsnį AdSPs gali suteikti įmonėms koncesijas tam tikram laikotarpiui užimti ir naudoti valstybei priklausantį turtą. Šios koncesijos yra susijusios su uosto teritorijoje esančia valstybei priklausančia žeme ir dokais (pavyzdžiui, žemės ir uostų infrastruktūros nuoma trečiosioms įmonėms).
12 Minėto kodekso 37 straipsnyje numatyta, kad tuo atveju, kai pateikiami keli prašymai suteikti koncesiją, pirmenybė teikiama pareiškėjui, kuris suteikia didžiausią garantiją, kad koncesija bus pelningai naudojama, ir numato ją naudoti tokiu tikslu, kuris atitinka svarbiausią viešąjį interesą.
13 AdSPs turi įvairių finansinių išteklių, be kita ko:
– inkaravimo rinkliavų ir rinkliavų už pakrautas ir iškrautas prekes, mokamų už laivus kaip atlygis už prieigos prie uostų suteikimą (toliau – uosto rinkliavos),
– pajamų, gaunamų kaip atlygis už leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimą (toliau – rinkliavos už leidimo išdavimą),
– rinkliavų, renkamų už valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimą (toliau – koncesijos rinkliavos).
14 Siekdamos padengti atliekamų darbų išlaidas AdSPs pagal Įstatymo Nr. 84/94 5 straipsnio 8 dalį gali padidinti koncesijos rinkliavas, nustatydama papildomus mokesčius už pakraunamas ar iškraunamas prekes.
15 Be to, Įstatymo Nr. 84/94 13 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose numatyta, kad AdSPs gauna įnašus iš regionų, vietos valdžios institucijų bei kitų valdžios institucijų ir viešųjų subjektų, taip pat įvairių kitų pajamų.
Dėl Italijos teisės aktų, susijusių su pelno mokesčiu
16 1986 m. gruodžio 22 d. decreto del Presidente della Repubblica n o 917 – Approvazione del testo unico delle imposte sui redditi (Respublikos Prezidento dekretas Nr. 917, patvirtinantis bendrą tekstą dėl pajamų mokesčio; GURI, paprastasis priedas Nr. 302, 1986 m. gruodžio 31 d.; toliau – TUIR) II antraštinėje dalyje išdėstytos taisyklės, taikomos pelno mokesčio (toliau – IRES) srityje.
17 TUIR 73 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad IRES apmokestinami:
„a) akcinės bendrovės ir komanditinės ūkinės bendrijos, ribotos atsakomybės bendrovės, kooperatinės bendrovės ir savidraudos bendrovės, taip pat Europos bendrovės <…> ir Europos kooperatinės bendrovės <…>, įsteigtos valstybės teritorijoje;
b) viešieji ir privatūs subjektai, išskyrus bendroves, <…> įsteigti valstybės teritorijoje, kurių vienintelis arba pagrindinis tikslas yra vykdyti komercinę veiklą;
c) viešieji ir privatūs subjektai, išskyrus bendroves, <…> kurių vienintelis arba pagrindinis tikslas nėra vykdyti komercinę veiklą, <…> įsteigti valstybės teritorijoje;
d) bet kokios rūšies bendrovėms ir įstaigoms, <…> turinčioms juridinio asmens statusą arba jo neturinčioms, kurios nėra įsteigtos valstybės teritorijoje.“
18 Pagal TUIR 74 straipsnio 1 dalį nuo IRES atleidžiama daugybė valstybinių ir viešųjų subjektų, kaip antai valstybės įstaigos ir administracijos, įskaitant turinčias savarankišką struktūrą, regionai, provincijos, komunos, kalnų bendruomenės ir viešąjį turtą administruojantys subjektai.
19 TUIR 74 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad valstybinė veikla nėra komercinė veikla.
20 Italijos valdžios institucijos laikėsi nuomonės, kad AdSPs yra viešąjį turtą administruojantys subjektai, kaip tai suprantama pagal TUIR 74 straipsnio 1 dalį, ir kad jos vykdo tik valstybinę, taigi neekonominę, veiklą. Tuo remdamosi jos atleido AdSPs nuo IRES (toliau – atleidimas nuo IRES).
Ginčo aplinkybės
Administracinė procedūra
21 2013 m. liepos 3 d. raštu Europos Komisija visoms valstybėms narėms išsiuntė išsamų klausimyną dėl uostų pelno apmokestinimo ir kitų galimų paramos įvairių rūšių investicijoms ar uostų eksploatavimui formų.
22 Italijos Respublika į šį klausimyną atsakė 2013 m. rugsėjo 12 d. ir spalio 1 d. raštais. 2014 ir 2017 m. Komisija paprašė papildomos informacijos; Italijos valdžios institucijos ją pateikė.
23 2018 m. balandžio 30 d. raštu pagal 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 21 straipsnį Komisija pranešė Italijos Respublikai, kad atleidimą nuo IRES laiko su vidaus rinka nesuderinama esama pagalbos schema, ir paprašė jos pateikti pastabas.
24 Vėliau 2018 m. įvyko keli Komisijos ir Italijos Respublikos susitikimai, taip pat buvo pasikeista klausimais ir atsakymais.
25 2019 m. sausio 8 d. Komisija pasiūlė Italijos Respublikai imtis atitinkamų priemonių pagal Reglamento 2015/1589 22 straipsnį, kad būtų panaikintas atleidimas nuo IRES, kiek tai susiję su AdSPs ekonomine veikla, ir taip užtikrinta, kad šioms įstaigoms būtų taikomas IRES taip pat, kaip ir kitoms įmonėms. Be to, Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų per du mėnesius nuo minėto pasiūlymo gavimo raštu pranešti jai, kad jos pagal Reglamento 2015/1589 23 straipsnio 1 dalį pritaria pasiūlytoms priemonėms.
26 2019 m. kovo 7 d. Italijos Respublika atmetė Komisijos pasiūlymą.
27 Kadangi Italijos valdžios institucijos nepritarė pasiūlytoms atitinkamoms priemonėms, 2019 m. lapkričio 15 d. Komisija nusprendė pagal Reglamento 2015/1589 23 straipsnio 2 dalį pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šiomis aplinkybėmis Komisija paprašė Italijos Respublikos ir suinteresuotųjų šalių pateikti pastabas.
28 2020 m. vasario 4 d. raštu Italijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas. Vėliau Komisija taip pat gavo kelių suinteresuotųjų šalių pastabas.
29 Oficiali tyrimo procedūra buvo baigta priėmus ginčijamą sprendimą.
Ginčijamas sprendimas
30 Ginčijamame sprendime, pirma, Komisija konstatavo, kad AdSPs vykdo ir ekonominę, ir neekonominę veiklą.
31 Kalbant konkrečiai, Komisija mano, kad trys AdSPs veiklos rūšys yra ekonominio pobūdžio (ginčijamo sprendimo 85–129 konstatuojamosios dalys):
– prieigos prie uostų suteikimas už atlygį (t. y. inkaravimo rinkliavos ir rinkliavos už pakrautas ir iškrautas prekes; toliau – prieigos prie uostų suteikimas),
– leidimų atlikti Įstatymo Nr. 84/94 16 straipsnyje nurodytas uosto operacijas suteikimas už atlygį (toliau – leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimas),
– koncesijų nuomoti žemę ir uostų infrastruktūrą valstybei priklausančioje žemėje ir dokus uostų teritorijose ir gretimose teritorijose suteikimas už atlygį (toliau – valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimas).
32 Antra, Komisija teigia, kad atleidimas nuo IRES lemia mokestinių pajamų praradimą, prilygstantį valstybės išteklių naudojimui patiriant mokesčių išlaidų, o tai yra valstybės išteklių perdavimas (ginčijamo sprendimo 130–134 konstatuojamosios dalys).
33 Trečia, Komisija teigia, kad atleidimas nuo IRES yra pranašumas, palyginti su kitomis įmonėmis, kurioms netaikomas toks atleidimas nuo mokesčio, nors jos vykdo ekonominę veiklą Italijoje (ginčijamo sprendimo 135–138 konstatuojamosios dalys).
34 Ketvirta, Komisija mano, kad dėl atleidimo nuo IRES gali pagerėti AdSPs konkurencinė padėtis, nes šios gali konkuruoti tarpusavyje ir su kitais Europos uostais. Todėl dėl šio atleidimo nuo mokesčio gali būti daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipyta konkurencija (ginčijamo sprendimo 139–157 konstatuojamosios dalys).
35 Penkta, Komisija mano, kad priemonė yra atrankiojo pobūdžio. Atleidimu nuo IRIS be jokio tinkamo pagrindimo nukrypstama nuo Italijos pelno mokesčio sistemos principo, pagal kurį IRIS taikomas visų rūšių pajamoms, kurias gauna bendrovės arba viešieji ar privatūs subjektai, kurie nėra ekonominę veiklą vykdančios bendrovės. Todėl AdSPs yra palaikomos, palyginti su kitomis bendrovėmis, kurios vykdo ekonominę veiklą Italijoje (ginčijamo sprendimo 158–174 konstatuojamosios dalys).
36 Remdamasi šiais argumentais Komisija padarė išvadą, kad atleidimas nuo IRES yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (ginčijamo sprendimo 175 ir 176 konstatuojamosios dalys).
37 Galiausiai Komisija konstatavo, kad atleidimas nuo IRES negali būti pripažintas suderinamas su vidaus rinka remiantis SESV 93 straipsniu, 106 straipsnio 2 dalimi ar 107 straipsnio 2 ir 3 dalimis (ginčijamo sprendimo 177–194 konstatuojamosios dalys).
38 Kadangi iki 1958 m., t. y. prieš įsigaliojant SESV, Italijos uostų valdymo įstaigoms taikyta apmokestinimo tvarka buvo identiška atleidimui nuo IRES ir šioms uostų įstaigoms niekada nebuvo taikomas IRES ar prieš jį galiojęs pelno mokestis, Komisija padarė išvadą, kad tai buvo esama pagalbos schema, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punktą (ginčijamo sprendimo 195–198 konstatuojamosios dalys). Taigi Komisija nurodė panaikinti atleidimą nuo IRES (ginčijamo sprendimo 2 straipsnis).
39 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:
„1 straipsnis
[AdSPs] atleidimas nuo [IRES] yra esama pagalbos schema, nesuderinama su vidaus rinka.
2 straipsnis
[Italijos Respublika] panaikina 1 straipsnyje nurodytą atleidimą nuo [IRES]. Priemonė, kuria [Italijos Respublika] įvykdo įsipareigojimus, priimama per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos. Ši priemonė taikoma nuo finansinių metų, einančių po jos priėmimo, pradžios ir ne vėliau kaip 2022 m.
3 straipsnis
[Italijos Respublika] per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą praneša Komisijai apie priemones, kurių ėmėsi šiam sprendimui įvykdyti.
4 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Italijos Respublikai.“
Šalių reikalavimai
40 Ieškovės, palaikomos į šią bylą įstojusios Associazione Porti Italiani (Assoporti), Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 1, 2,3 ir 4 straipsnius,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
41 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimo išlaidas.
Dėl teisės
42 Grįsdamos ieškinį ieškovės, palaikomos įstojusios į bylą šalies, nurodo keturis pagrindus.
43 Pirma, Komisija pažeidė SESV 107 ir 296 straipsnius, kai AdSPs kvalifikavo kaip įmones. Antra, Komisija pažeidė SESV 107 straipsnį, kai konstatavo, kad dėl atleidimo nuo IRES perduodami valstybės ištekliai. Trečia, Komisija pažeidė SESV 107 straipsnį, kai konstatavo, kad dėl atleidimo nuo IRES AdSPs suteikiamas atrankusis pranašumas. Ketvirta, Komisija pažeidė SESV 107 straipsnį, kai konstatavo, kad dėl atleidimo nuo IRES gali būti iškraipyta konkurencija ir daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo SESV 107 ir 296 straipsnių pažeidimu dėl AdSPs kvalifikavimo kaip įmonių
44 Pirmąjį pagrindą sudaro keturios dalys.
45 Pirmoje dalyje ieškovės ir įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad Komisija padarė vertinimo klaidą dėl AdSPs teisinio statuso Italijos teisinėje sistemoje. Antroje dalyje jos ginčija AdSPs uostų veiklos ekonominį pobūdį ir teigia, kad buvo pažeisti vienodo požiūrio, gero administravimo ir teisinio saugumo principai. Trečioje dalyje jos prieštarauja Komisijos atliktam uosto rinkliavų pobūdžio vertinimui. Ketvirtoje dalyje jos paeiliui nurodo kelių Sutarčių nuostatų pažeidimą ir tariamą piktnaudžiavimą įgaliojimais.
46 Pirmiausia reikia atmesti argumentą, kurį ieškovės kelis kartus pateikė nurodydamos pirmąjį pagrindą, grindžiamą ginčijamo sprendimo nemotyvavimu, kiek tai susiję su AdSPs kvalifikavimu kaip įmonių.
47 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją ieškinio pagrindas, grindžiamas SESV 296 straipsnio pažeidimu, yra atskiras nuo pagrindo, grindžiamo tuo, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas. Pirmasis pagrindas dėl nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir yra viešąja tvarka grindžiamas pagrindas, kurį turi iškelti Europos Sąjungos teismas, o antrasis pagrindas dėl sprendimo teisėtumo iš esmės susijęs su teisės normos dėl Sutarties taikymo pažeidimu, kaip tai suprantama pagal tą patį SESV 263 straipsnį, ir Sąjungos teismas jį gali nagrinėti, tik jeigu ieškovas šiuo pagrindu remiasi. Taigi pareigos motyvuoti klausimas yra nuo motyvavimo pagrįstumo atskiras klausimas (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktą ir 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Corsica Ferries France / Komisija, T‑349/03, EU:T:2005:221, 52 punktą).
48 Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai teigia Komisija, ieškovės ir įstojusi į bylą šalis ne tik nenurodė ginčijamo sprendimo dalių, dėl kurių jos priekaištauja Komisijai tariamai pažeidus SESV 296 straipsnį, bet ir reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas. Komisija šio sprendimo 85–129 konstatuojamąsias dalis skyrė AdSPs kvalifikavimui kaip įmonių, todėl šis sprendimas leido, viena vertus, ieškovėms ir įstojusiai į bylą šaliai sužinoti šiuo atžvilgiu patvirtintą priemonę pagrindžiančias priežastis, o tai, beje, matyti iš įvairių jų pateiktų pagrindų nagrinėjimo, ir, kita vertus, Bendrajam Teismui vykdyti jos kontrolę.
49 Taigi reikia atmesti ieškovių argumentą, grindžiamą SESV 296 straipsnio pažeidimu.
50 Dėl kitų nurodant pirmąjį pagrindą ieškovių ir įstojusios į bylą šalies pateiktų argumentų pirmiausia reikia išnagrinėti ketvirtoje dalyje pateiktus argumentus.
Dėl ketvirtos dalies, grindžiamos kelių Sutarties nuostatų pažeidimu ir piktnaudžiavimo įgaliojimais buvimu
51 Ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, jog Komisija pažeidė SESV 345 straipsnį, kai nepaisė to, kad pagal ESS ir SESV valstybės narės galėjo išlaikyti savo viešąją nuosavybę, įskaitant uostų infrastruktūrą, ir pavesti reguliuoti ir administruoti šią nuosavybę tik subvalstybiniams subjektams, kaip antai AdSPs. Sektoriai, kurie nebuvo atverti rinkai, nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį.
52 Be to, ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė ESS 3 straipsnį bei SESV 7 straipsnį ir 121 straipsnio 1 dalį, kai apribojo valstybės prerogatyvas ekonomikos ir pramonės politikos srityje ir nustatė, kad dėl valstybių narių mokesčių sistemos turi būti gautas jos išankstinis leidimas.
53 Be to, ieškovės tvirtina, kad Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, kai siekė suderinimo nediferencijuotai taikydama valstybės pagalbos tvarką įvairioms valstybėms narėms, kurių uostų infrastruktūros valdymo metodai pasižymi skirtingomis savybėmis nei Italijoje. Ginčijamu spendimu taip pat pažeisti proporcingumo, artumo, subsidiarumo, valdžių padalijimo ir demokratinio sprendimų priėmimo principai.
54 Komisija ginčija šiuos argumentus.
55 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovės iš esmės teigia, jog priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nustatė, kad dėl visos valstybių narių ekonominės ir pramonės politikos turi būti gautas jos išankstinis leidimas, o tai pažeidžia kelias Sąjungos teisės normas ir principus.
56 Priešingai, nei tvirtina ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, ginčijamu sprendimu Italijos Respublikai palikta visiška laisvė savo nuožiūra sutvarkyti ir reguliuoti Italijos uostų sektorių, be kita ko, laikantis Sąjungos teisės. Ginčijamu sprendimu Italijos Respublika neįpareigojama liberalizuoti ar privatizuoti savo uostų sektorių ir juo nereikalaujama keisti AdSPs teisinio statuso ar nuosavybės. Ginčijamame sprendime paprasčiausiai reikalaujama, kad AdSPs veikla, kuri yra ekonominio pobūdžio, būtų apmokestinta taip pat, kaip ir ekonominė veikla kituose sektoriuose. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad SESV 345 straipsniu viešosios teisės subjektai nėra atleidžiami nuo valstybės pagalbos taisyklių laikymosi (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Arriva Italia ir kt., C‑385/18, EU:C:2019:1121, 67 punktą).
57 Iš to išplaukia, kad Komisija nepažeidė ESS 3 straipsnio, SESV 7 straipsnio bei 121 straipsnio 1 dalies ir proporcingumo, artumo, subsidiarumo, valdžių padalijimo ir demokratinio sprendimų priėmimo principų.
58 Galiausiai, kalbant apie ieškovių argumentą, grindžiamą tariamu piktnaudžiavimu įgaliojimais, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad įgaliojimais piktnaudžiaujama tuomet, kai teisės aktas priimamas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų (žr. 2008 m. gegužės 15 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑442/04, EU:C:2008:276, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ginčijamame sprendime Komisija tik taikė valstybės pagalbos taisykles, susijusias su AdSPs apmokestinimo tvarka Italijoje, ir reikalavo pakeisti šią tvarką, tačiau nesinaudojo savo įgaliojimais kitiems tikslams pasiekti.
59 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmojo pagrindo ketvirtą dalį.
Dėl pirmos dalies, grindžiamos klaida vertinant AdSPs teisinį statusą
60 Ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, kad Komisija padarė vertinimo klaidą, kai neatsižvelgė į tai, kad pagal Italijos teisę AdSPs laikomos subvalstybiniais subjektais, t. y. nacionalinės svarbos ekonominės veiklos nevykdančiais viešaisiais subjektais, kurie veikia valstybės vardu tik bendrojo intereso tikslais.
61 AdSPs prilygsta kitiems vietos subjektams, vykdantiems viešosios valdžios funkcijas, ir jos buvo įsteigtos vykdyti įprastas viešosios valdžios institucijos užduotis, kaip antai valstybės turto koncesijų suteikimą ir mokesčių rinkimą.
62 Taigi Italijos teisės aktų leidėjas nusprendė uždrausti AdSPs vykdyti bet kokią ekonominę veiklą. Dėl savo statuso ypatumų AdSPs nesiekia jokio pelno.
63 Be to, tik valstybė yra atsakinga už jų veikimą ir ekonominį gyvybingumą. AdSPs yra subjektai, kurie negali bankrutuoti, nes jų įsiskolinimas yra valstybės, kuri pagal Italijos teisę negali bankrutuoti, skola. Šie AdSPs būdingi požymiai buvo ne kartą patvirtinti Italijos jurisprudencijoje ir administracinėje praktikoje.
64 Komisija ginčija šiuos argumentus.
65 Šiuo klausimu reikia priminti, kad sąvoka „įmonė“ apima bet kokį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdą (1991 m. balandžio 23 d. Sprendimo Höfner ir Elser, C‑41/90, EU:C:1991:161, 21 ir 22 punktai; taip pat žr. 2011 m. kovo 3 d. Sprendimo AG2R Prévoyance, C‑437/09, EU:C:2011:112, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
66 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad bet kokia veikla, susijusi su prekių ir paslaugų siūlymu tam tikroje rinkoje, yra ekonominė veikla (1987 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija / Italija, 118/85, EU:C:1987:283, 7 punktas; taip pat žr. 2020 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija ir Slovakijos Respublika / Dôvera zdravotná poist’ovňa, C‑262/18 P ir C‑271/18 P, EU:C:2020:450, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
67 Vis dėlto veikla, susijusi su viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu, nėra ekonominio pobūdžio, todėl ta veikla nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 1994 m. sausio 19 d. Sprendimo SAT Fluggesellschaft, C‑364/92, EU:C:1994:7, 30 punktą ir 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo GVN / Komisija, C‑666/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:225, 70 punktą).
68 Tai, kad vykdydamas dalį veiklos subjektas turi viešosios valdžios prerogatyvas, savaime nekliudo jo laikyti įmone, jeigu jis vykdo kitą ekonominio pobūdžio veiklą (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 24 d. Sprendimo Aéroports de Paris / Komisija, C‑82/01 P, EU:C:2002:617, 74 ir 75 punktus ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Compass‑Datenbank, C‑138/11, EU:C:2012:449, 37 punktą). Jei viešasis subjektas vykdo ekonominę veiklą, kuri gali būti atskirta nuo jo viešosios valdžios prerogatyvų vykdymo, šis subjektas, kalbant apie šią veiklą, veikia kaip įmonė (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Aanbestedingskalender ir kt. / Komisija, C‑687/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:932, 18 punktas ir 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo UPF / Komisija, T‑747/17, EU:T:2019:271, 82 punktas).
69 Taigi valstybės pagalbos srityje subjekto teisinis statusas pagal nacionalinę teisę neturi reikšmės kvalifikuojant jį kaip įmonę. Net įstaiga, kuri priklauso valstybės administracijai ir neturi atskiro nuo jos teisinio subjektiškumo, gali būti kvalifikuojama kaip įmonė (šiuo klausimu žr. 1987 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija / Italija, 118/85, EU:C:1987:283, 13 punktą). Be to, aplinkybė, kad subjektas negali bankrutuoti, pavyzdžiui, dėl neribotos valstybės garantijos, nereiškia, kad jis negali būti kvalifikuojamas kaip įmonė.
70 Taip pat aplinkybė, kad prekės ir paslaugos siūlomos nesiekiant pelno, netrukdo tokius sandorius rinkoje laikyti ekonomine veikla, nes ši pasiūla konkuruoja su kitų ūkio subjektų, kurie siekia pelno, pasiūla (žr. 2017 m. birželio 27 d. Sprendimo Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C‑74/16, EU:C:2017:496, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
71 Taigi ieškovėms ir įstojusiai į bylą šaliai nepavyko įrodyti, kad Komisija padarė klaidą, kai vertino AdSPs teisinį statusą.
72 Vadinasi, reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį.
Dėl antros dalies, grindžiamos teisės klaida vertinant AdSPs veiklos ekonominį pobūdį
73 Pirmojo pagrindo antroje dalyje, kurią sudaro du priekaištai, ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, kad Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai konstatavo, kad AdSPs užsiėmė ekonomine veikla, vykdydama šio sprendimo 31 punkte nurodytų trijų rūšių veiklą, t. y. valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimą, prieigos prie uostų suteikimą ir leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimą.
– Dėl pirmojo priekaišto, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu, nurodant ankstesnius sprendimus dėl Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų uostų
74 Ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, jog tvirtindama, kad AdSPs vykdo tam tikrą ekonominę veiklą, Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, nes rėmėsi anksčiau priimtais sprendimais dėl Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų uostų.
75 Vis dėlto valstybių narių, su kuriomis susiję minėti sprendimai, uostų valdymo įstaigos yra akcinės bendrovės, tiekiančios prekes ir teikiančios paslaugas už atlygį. Be to, uosto operacijas ir paslaugas (pvz., prekių pakrovimo, iškrovimo, perkrovimo, sandėliavimo ir tvarkymo operacijas) tiesiogiai vykdo ir teikia uostai, remdamiesi rinkos sąlygomis. Neatsižvelgdama į šiuos esminius skirtumus Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.
76 Komisija ginčija šiuos argumentus.
77 Šiuo klausimu reikia priminti, jog pagal vienodo požiūrio principą, kuris įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija ir kt., C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 54 ir 55 punktai).
78 Iš esmės ieškovės ir įstojusi į bylą šalis priekaištauja, kad Komisija AdSPs vertino taip pat kaip Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų uostų valdymo įstaigas. Taigi atitinkamus sprendimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į ieškovių nurodytus skirtumus.
79 Priešingai, nei teigia ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, tai, kad Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų uostų valdymo įstaigos galbūt reglamentuojamos privatinės teisės, neturėjo jokios įtakos Komisijai jų atžvilgiu atliekant vertinimą. Kaip nurodyta šio sprendimo 65 punkte, subjekto teisinis statusas neturi reikšmės kvalifikuojant jo vykdomos veiklos ekonominį pobūdį. Šis kvalifikavimas priklauso tik nuo atitinkamos veiklos pobūdžio.
80 Be to, aplinkybė, kad bylose, kuriose buvo priimti ankstesni sprendimai dėl Belgijos ir Prancūzijos uostų, šių uostų valdymo įstaigos tiesiogiai vykdė tam tikras uosto operacijas (kaip antai prekių pakrovimo, iškrovimo, perkrovimo, sandėliavimo ir tvarkymo operacijas), neturi reikšmės, nes ginčijamame sprendime Komisija neteigė, kad šias operacijas taip pat vykdo AdSPs.
81 Vis dėlto, kalbant apie prieigos prie uostų suteikimą ir valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimą, reikia konstatuoti, kad ankstesniuose sprendimuose dėl Belgijos ir Prancūzijos uostų, būtent 2017 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimo (ES) 2017/2115 dėl pagalbos schemos Nr. SA.38393 (2016/C, ex 2015/E), kurią taikė Belgija. Belgijos uostų apmokestinimas (OL L 332, 2017, p. 1) 67 konstatuojamojoje dalyje ir 2017 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimo (ES) 2017/2116 dėl pagalbos schemos Nr. SA.38398 (2016/C, ex 2015/E), kurią taikė Prancūzija. Uostų apmokestinimas Prancūzijoje (OL L 332, 2017, p. 24) 61 konstatuojamojoje dalyje, Komisija lygiavertę veiklą kvalifikavo kaip ekonominę veiklą.
82 Šią išvadą Bendrasis Teismas ne kartą patvirtino (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Port autonome du Centre et de l’Ouest ir kt. / Komisija, T‑673/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:643, 63–65 punktus; 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Le Port de Bruxelles ir Région de Bruxelles‑Capitale / Komisija, T‑674/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:651, 63–65 punktus ir 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Havenbedrijf Antwerpen ir Maatschappij van de Brugse Zeehaven / Komisija, T‑696/17, EU:T:2019:652, 49 ir 50 punktus).
83 Darytina išvada, kad Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kiek tai susiję su prieigos ir koncesijų suteikimo veikla, kai ginčijamame sprendime nurodė ankstesnius sprendimus dėl Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų uostų, nes panašias situacijas vertino vienodai.
84 Vis dėlto, kalbant apie leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimą, reikia konstatuoti, kad Komisija dar nenagrinėjo tokios veiklos. Šiuo klausimu, kaip iš esmės teisingai tvirtina ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, argumentai, kuriais remtasi ankstesniuose sprendimuose dėl Belgijos ir Prancūzijos uostų, nėra tiesiogiai taikytini AdSPs situacijai.
85 Be to, reikia pažymėti, kad 2002 m. spalio 24 d. Sprendimas Aéroports de Paris / Komisija (C‑82/01 P, EU:C:2002:617, 2 punktas), kuriuo remiasi tiek ieškovės, tiek Komisija, taip pat nėra susijęs su į AdSPs atliekamą leidimų suteikimą panašia veikla. Nors tame sprendime kalbama apie Orli ir Ruasi Šarlio de Golio (Roissy-Charles-de-Gaulle) oro uostus valdančių įstaigų išduotus „leidimus“, jų negalima prilyginti šioje byloje aptariamiems leidimams.
86 Oro uostus valdančių įstaigų leidimai atitinka komercines koncesijas, suteiktas ribotam skaičiui oro linijų maitinimo paslaugų teikėjų Orli oro uoste, ir jo teritorijoje esančio nekilnojamojo turto naudojimo koncesijas. Už tai tie paslaugų teikėjai buvo įsipareigoję oro uostą valdančiai įstaigai mokėti atlygį, kurį sudarė rinkliava už žemės naudojimą, proporcingas užimamam plotui, ir apyvartos su oro transporto bendrovėmis tam tikros procentinės dalies dydžio rinkliava.
87 Suteikdama šias koncesijas ekonominę veiklą vykdanti oro uostą valdanti įstaiga eksploatavo oro uosto teritorijoje esantį komercinį plotą, nors pagal AdSPs išduodamus leidimus šios, naudodamosi savo viešosios valdžios prerogatyvomis, tikrina, ar uosto operacijų vykdytojai laikosi taikytinų teisinių reikalavimų, kaip nurodyta šio sprendimo 100–102 punktuose.
88 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kai vienodai vertino skirtingas situacijas. Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą atlikusi konkrečius nagrinėjamo atvejo tyrimus ir pritaikiusi tuos pačius principus.
89 Vadinasi, pirmojo pagrindo antros dalies pirmą priekaištą reikia atmesti.
– Dėl antrojo priekaišto, grindžiamo tuo, kad nėra rinkos, kurioje AdSPs siūlo savo paslaugas
90 Ieškovės, palaikomos įstojusios į bylą šalies, tvirtina: kadangi nėra rinkos, kurioje AdSPs siūlo savo paslaugas, jos negali būti laikomos įmonėmis. Ginčijamame sprendime daroma prielaida, kad teoriškai egzistuoja rinka, tačiau nepaisoma to, kad Italijos teisės aktais AdSPs suteikiamas teisinis monopolis, dėl kurio pašalinama bet kokia, net ir potenciali, konkurencija tarp skirtingų uostų.
91 Komisija ginčija šiuos argumentus.
92 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, jog ieškovės ir įstojusi į bylą šalis klaidingai teigia, kad AdSPs nepatiria jokios konkurencijos. Nors, kaip tvirtina ieškovės, kiekviena AdSPs savo valdomuose uostuose turi teisinį monopolį, vis dėlto, kaip iš esmės teisingai pažymėjo Komisija, egzistuoja tam tikrų Italijos uostų ir tam tikrų kitų valstybių narių uostų konkurencija.
93 Kiek tai susiję su prieigos prie uostų suteikimu, kaip teisingai konstatuota ginčijamo sprendimo 142 ir 143 konstatuojamosiose dalyse, egzistuoja tam tikrų Italijos uostų ir tam tikrų kitų valstybių narių uostų konkurencija, nes uosto paslaugų teikėjai gali naudotis keliais uostais, kad pasiektų tas pačias nuo pakrantės nutolusias teritorijas.
94 Be to, kiek tai susiję su valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimu, kaip teisingai konstatuota ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje, skirtingi uostai konkuruoja siekdami pritraukti koncesininkus, kurie gali eksploatuoti juose esančią valstybei priklausančią žemę, nes potencialūs koncesininkai gali siekti teikti uosto paslaugas ir kituose uostuose.
95 Iš to matyti, jog ieškovių ir įstojusios į bylą šalies argumentas, kad prieigos prie uostų bei valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimas nėra konkrečioje rinkoje teikiamos paslaugos, turi būti atmestas.
96 Atvirkščiai, remiantis ginčijamo sprendimo 25–32 konstatuojamosiose dalyse pateikta leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimo analize negalima daryti išvados, kad tai yra konkrečioje rinkoje teikiama paslauga.
97 Kaip nurodyta minėtose konstatuojamosiose dalyse, AdSPs reglamentuoja ir prižiūri trečiųjų įmonių atliekamų uosto operacijų vykdymą (be kita ko, prekių ir kitų su laivais susijusių medžiagų pakrovimo, iškrovimo, perkrovimo, sandėliavimo ir tvarkymo operacijas), kurios vykdomos gavus išankstinį leidimą.
98 Šį leidimą suteikia atitinkama AdSPs, jei trečioji įmonė atitinka infrastruktūros ir transporto ministro dekretu nustatytas sąlygas (ginčijamo sprendimo 29 konstatuojamoji dalis). Leidimo galiojimo trukmė siejama su trečiosios įmonės siūloma veiklos programa (ginčijamo sprendimo 31 konstatuojamoji dalis). Leidimus gavusios trečiosios įmonės registruojamos atskiruose AdSPs tvarkomuose registruose (ginčijamo sprendimo 28 konstatuojamoji dalis) ir AdSPs viešai skelbia savo tarifus (ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamoji dalis).
99 Be to, AdSPs (pasikonsultavusios su vietos patariamuoju komitetu) nustato didžiausią leidimų, kurie gali būti išduoti, skaičių, remdamosi uosto veiklos reikalavimais bei krovinių srautu ir užtikrindamos kuo didesnę konkurenciją sektoriuje (ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamoji dalis).
100 Atrodo, kad šios užduotys atitinka kontrolės funkciją, kurią įgyvendinant tikrinama, ar suinteresuotosios įmonės galės vykdyti savo siūlomas uosto operacijas, laikydamosi teisinių reikalavimų. Tokių užduočių vykdymas iš principo yra neekonominio pobūdžio viešosios valdžios prerogatyva (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Diego Calì & Figli, C‑343/95, EU:C:1997:160, 22 punktą ir 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Port autonome du Centre et de l’Ouest ir kt. / Komisija, T‑673/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:643, 91 punktą).
101 Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Komisija neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, kiek tai susiję su leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimo kvalifikavimo kaip rinkoje teikiamos paslaugos (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 95 punktą).
102 Taigi pirmojo pagrindo antros dalies antras priekaištas dėl leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimo turi būti pripažintas pagrįstu, o kita dalis atmesta.
Dėl trečios dalies, susijusios su AdSPs renkamų rinkliavų pobūdžiu
103 Ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, tvirtina, jog Komisija klaidingai aiškino SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai neatsižvelgė į tai, kad AdSPs renkamos rinkliavos yra mokesčiai, o ne atlygis už ekonominio pobūdžio paslaugas. Tai išplaukia ne tik iš įvairių rinkliavų kvalifikavimo pagal Italijos teisę, bet ir iš to, kad rinkliavas nustato valstybė ir jos nėra susijusios su konkrečios paslaugos komercine verte.
104 Komisija ginčija šiuos argumentus.
105 Reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 69 punkte, subjekto kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę neturi reikšmės jo kvalifikavimui kaip įmonės, kaip tai suprantama pagal valstybės pagalbos taisykles.
106 Be to, finansavimo būdai, be kita ko, tai, kaip šalys ar nacionalinė teisė kvalifikuoja subjekto pajamas, neturi reikšmės jo kvalifikavimui kaip įmonės. Taigi, kaip teisingai pažymėjo Komisija, tai, kaip nacionaliniu lygmeniu vadinamos gautos sumos (rinkliavos, uosto mokesčiai ar uosto įmokos), neturi įtakos šiam kvalifikavimui (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Naviera Armas / Komisija, T‑108/16, EU:T:2018:145, 124 punktą).
107 Be to, ieškovėms ir į bylą įstojusiai šaliai nepavyko įrodyti savo teiginio, kad koncesijos rinkliavos ir uosto rinkliavos turi būti laikomos valstybei mokėtinu mokesčiu, o ne atlygiu už ekonominio pobūdžio paslaugą. Kalbant konkrečiai, pagrindinis šiuo klausimu pateiktas argumentas, t. y. kad valstybė nustato minėtų rinkliavų dydį, nepagrįstas faktais.
108 Iš bylos medžiagos matyti, kad koncesijos rinkliavas sudaro fiksuotoji dalis ir kintamoji dalis, kurią AdSPs gali išskaičiuoti, siekdamos paskatinti koncesininkus siekti viešojo intereso ir bendrosios politikos tikslų. Nustatydamos šias rinkliavas AdSPs gali priimti kitus nei taikytinuose teisės aktuose nustatyti kriterijus, tačiau bet kuriuo atveju šių rinkliavų dydis negali būti mažesnis už tą, kuris būtų gautas taikant teisės aktuose numatytus kriterijus.
109 Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad siekdamos padengti atliekamų darbų išlaidas AdSPs gali nustatyti papildomus mokesčius už pakraunamas ar iškraunamas prekes ir padidinti koncesijos rinkliavas.
110 Darytina išvada, kad AdSPs įtaka koncesijos rinkliavų ir uosto rinkliavų dydžiui patvirtina paslaugų, kurias jos teikia už šias rinkliavas, ekonominį pobūdį (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 24 d. Sprendimo Aéroports de Paris / Komisija, C‑82/01 P, EU:C:2002:617, 78 punktą).
111 Taigi reikia konstatuoti, jog Komisija pakankamai teisiškai tinkamai įrodė, kad koncesijos rinkliavos ir uosto rinkliavos yra atlygis už AdSPs vykdomą ekonominio pobūdžio veiklą.
112 Vis dėlto, kaip Komisija patvirtino per posėdį, ji nenagrinėjo rinkliavų už leidimo išdavimą apskaičiavimo metodo, jų dydžio ar valstybės šiuo atžvilgiu vykdomos kontrolės lygio.
113 Kaip ieškinyje ir per posėdį tvirtino ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, o Komisija to neginčijo, minėtos rinkliavos susijusios su stabilia ir palyginti nedidele suma, kurios pagrindiniai parametrai nustatomi ministro įsakymu ir kuri gali būti šiek tiek padidinta atsižvelgiant į atitinkamo subjekto apyvartą.
114 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią to, kad viešojo subjekto prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, susijęs su jo viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu, atliekamas už įstatyme numatytą atlygį, nepakanka, kad vykdoma veikla būtų kvalifikuota kaip ekonominė veikla, o ją vykdantis subjektas – kaip įmonė (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Diego Calì & Figli, C‑343/95, EU:C:1997:160, 22–25 punktus ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑347/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:418, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
115 Kadangi ginčijamame sprendime Komisija, atsižvelgdama į rinkliavų pobūdį, apskaičiavimo metodą ir dydį, neįrodė, kad šios rinkliavos yra atlygis už ekonominio pobūdžio paslaugą, negalima atmesti ieškovių ir įstojusios į bylą argumentų, kad minėtos rinkliavos už leidimo išdavimą turi būti laikomos valstybei mokėtinu mokesčiu, o ne tokiu atlygiu.
116 Juo labiau kad, kaip nurodyta šio sprendimo 84 punkte, nė viename ankstesniame Komisijos sprendime nebuvo sprendžiama dėl tokios veiklos, kaip AdSPs atliekamo leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimo, ekonominio pobūdžio.
117 Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 96–102 punktuose, iš ginčijamo sprendimo visiškai nematyti, kad vykdant minėtą veiklą yra teikiamos paslaugos rinkoje.
118 Taigi Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad rinkliavos už leidimo išdavimą yra atlygis už AdSPs suteiktą ekonominio pobūdžio paslaugą.
119 Vadinasi, pirmojo pagrindo trečia dalis turi būti pripažinta pagrįsta, kiek tai susiję su leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimu, ir atmesta likusi jos dalis.
120 Taigi antrasis–ketvirtasis pagrindai turi būti nagrinėjami tik tiek, kiek tai susiję su prieigos prie uostų bei valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimu.
Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo klaidingu sąvokos „valstybės išteklių perdavimas“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį aiškinimu
121 Ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, kad dėl atleidimo nuo IRES Italijos valstybė nepatiria jokios finansinės naštos, nes AdSPs veiklą kontroliuoja Corte dei conti (Audito Rūmai), jų pelnas (nuostoliai) įtraukiamas į konsoliduotą valstybės pelno (nuostolių) ataskaitą, o jų skolos laikomos valstybės skolomis. Komisija neatsižvelgė į šiuos Italijos uostų sistemos ypatumus.
122 Be to, ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, pažymi, kad AdSPs pajamos turi būti naudojamos tik jų institucinei užduočiai vykdyti, be kita ko, valstybės infrastruktūros saugumui ir gerai būklei užtikrinti. Dėl šios priežasties dėl atleidimo nuo IRES valstybė nepraranda išteklių, nes, nesant to atleidimo nuo mokesčio, valstybė turėtų padidinti savo finansinius įnašus AdSPs.
123 Komisija ginčija šiuos argumentus.
124 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad sąvoka „pagalba“ apima ne tik tokias pozityvias išmokas kaip subsidijos, bet ir paramą, kuri, būdama įvairių formų, sumažina paprastai įmonei tenkančią finansinę naštą ir kuri, nebūdama subsidija siaurąja prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (žr. 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, C‑405/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:186, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Bouygues ir kt. / Komisija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 101 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
125 Be to, tam, kad pranašumai galėtų būti laikomi pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jie turi būti suteikti įmonei, t. y. ekonominę veiklą vykdančiam subjektui. Jei toks subjektas yra teisiškai atskiras nuo valstybės, jam suteikiant pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, neišvengiamai perduodami valstybės ištekliai.
126 Nors pagal Italijos teisę AdSPs yra viešosios teisės subjektai, jos yra įsteigtos kaip nuo valstybės ir kitų Italijos viešųjų subjektų atskiri juridiniai asmenys.
127 Dėl atleidimo nuo IRES AdSPs netaikomi mokesčiai, kurie būtų mokėtini dėl jų ekonominės veiklos. Nesant šio atleidimo nuo mokesčio, AdSPs būtų mokėjusios tam tikras mokesčio sumas valstybei. Taigi dėl šių sumų nemokėjimo perduodami valstybės ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, EU:C:1994:100, 14 punktą ir 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑425/11, EU:T:2014:768, 40 punktą).
128 Be to, reikia priminti, kaip tai daro Komisija, kad kiekviena įmonė, nesvarbu, koks yra jos teisinis statusas, gali būti valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, gavėja. Jei būtų pritarta teiginiui, kad valstybės pagalbos taisyklės netaikytinos dėl to, kad pagalbos gavėja yra valstybės įmonė ir kad suteiktas pranašumas plačiąja prasme lieka valstybės ekonominėje sferoje, būtų pakenkta šių taisyklių veiksmingumui ir, pažeidžiant SESV 345 straipsnyje įtvirtintą neutralumo principą, atsirastų nepagrįsta diskriminacija tarp viešųjų ir privačių pagalbos gavėjų (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Arriva Italia ir kt., C‑385/18, EU:C:2019:1121, 67 punktas).
129 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ginčijamo sprendimo 133 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai teigė, kad Italijos mokesčių administratorius, atleisdamas AdSPs nuo IRES, nors jos vykdo ekonominę veiklą, atsisako pajamų, kurios yra valstybės ištekliai. Taigi dėl atleidimo nuo IRES perduodami valstybės ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.
130 Vadinasi, antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo klaidingu atrankumo kriterijaus aiškinimu
131 Nurodydamos trečiąjį pagrindą, kurį sudaro penkios dalys, ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, iš esmės teigia, kad Komisija klaidingai aiškino atrankumo kriterijų.
Dėl pirmos dalies, grindžiamos pranašumo ir atrankumo kriterijų supainiojimu
132 Ieškovės, palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, kad, priešingai nei suformuotoje jurisprudencijoje, pagal kurią pranašumo ir atrankumo kriterijai turi būti vertinami atskirai, ginčijamame sprendime šie du kriterijai supainioti, kai ekonominio pranašumo kriterijui taikytas atrankumo kriterijaus nagrinėjimo metodas.
133 Komisija ginčija šiuos argumentus.
134 Pirmiausia pažymėtina, kad reikia atskirti, ar nagrinėjama priemonė kvalifikuojama kaip „pagalbos schema“, ar kaip „individuali pagalba“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio d ir e punktus. Nagrinėjant individualią pagalbą, nustačius ekonominį pranašumą iš esmės galima daryti prielaidą, kad jis yra atrankusis. Tačiau nagrinėjant pagalbos schemą būtina nustatyti, ar nagrinėjama priemonė, neatsižvelgiant į išvadą, kad ja teikiamas bendro pobūdžio pranašumas, naudinga tik tam tikroms įmonėms arba tam tikriems veiklos sektoriams (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija / MOL, C‑15/14 P, EU:C:2015:362, 60 punktą; 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑270/15 P, EU:C:2016:489, 49 punktą ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo World Duty Free Group ir Ispanija / Komisija, C‑51/19 P ir C‑64/19 P, EU:C:2021:793, 34 punktą).
135 Šiuo atveju nagrinėjama priemonė, t. y. atleidimas nuo IRES, yra pagalbos schema.
136 Priešingai, nei teigia ieškovės ir įstojusi į bylą šalis, ginčijamame sprendime abu atrankumo ir pranašumo kriterijai nagrinėjami atskirai. Tiek ginčijamo sprendimo 135–138 konstatuojamosiose dalyse, tiek 158–176 konstatuojamosiose dalyse Komisija paeiliui paaiškino, kad AdSPs suteiktas pranašumas jų tariamai ekonominės veiklos neapmokestinant IRES ir kad šis pranašumas suteikiamas tik AdSPs, o ne kitiems mokesčių mokėtojams, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra tokia pati, atsižvelgiant į atskaitos mokesčių sistema siekiamą tikslą.
137 Žinoma, nagrinėjamu atveju ieškovės ir įstojusi į bylą šalis teisingai pažymėjo, kad pranašumo ir atrankumo analizių esmė didele dalimi sutampa, tačiau ši išvada susijusi su tuo, kad šių dviejų aspektų analizės metodai yra panašūs.
138 Galimas pranašumo buvimas nustatomas remiantis nukrypimu nuo įprasto apmokestinimo lygio, t. y. palyginti su padėtimis, jeigu nebūtų atleidimo nuo mokesčio.
139 Neįžvelgiant prieštaravimo, toks nukrypimas nuo įprasto apmokestinimo lygio taip pat yra atspirties taškas atrankumo analizei, kurią atliekant daugiausia dėmesio skiriama klausimui, ar tą patį pranašumą gauna kiti mokesčių mokėtojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra tokia pati, atsižvelgiant į atskaitos mokesčių sistema siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 54–57 punktus ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo World Duty Free Group ir Ispanija / Komisija, C‑51/19 P ir C‑64/19 P, EU:C:2021:793, 60 punktą).
140 Vadinasi, reikia atmesti trečiojo pagrindo pirmą dalį.
Dėl antros dalies, grindžiamos klaidingu atskaitos sistemos nustatymu
141 Ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, kad Komisija, klaidingai laikydama AdSPs komerciniais subjektais, kurie apmokestinami IRES pagal TUIR 73 straipsnio 1 dalies c punktą, nors iš tikrųjų jos patenka į TUIR 74 straipsnio taikymo sritį, taigi a priori atleidžiamos nuo IRES, nustatė dirbtinai plačią atskaitos sistemą.
142 Ieškovių ir įstojusios į bylą šalies teigimu, AdSPs faktinė ir teisinė padėtis yra kitokia nei TUIR 73 straipsnyje nurodytų subjektų, nes jos vykdo tik nekomercinę veiklą. Todėl TUIR 73 straipsnio, kuris taikomas komercinę veiklą vykdantiems subjektams, ir TUIR 74 straipsnio, kuris taikomas tik valstybiniams ir viešiesiems subjektams, nevykdantiems komercinės veiklos, taikymo sritis skiriasi, taigi jie yra atskiros atskaitos sistemos. Ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, mano, kad dėl to atskaitos sistema turėjo būti apribota TUIR 74 straipsniu.
143 Komisija ginčija šiuos argumentus.
144 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad siekdama nacionalinę mokesčių priemonę kvalifikuoti kaip atrankiąją, Komisija, pirma, turi nustatyti atskaitos arba įprastą mokesčių sistemą, taikomą atitinkamoje valstybėje narėje, ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokestine priemone nukrypstama nuo šios atskaitos sistemos, nes pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šia sistema siekiamą tikslą, yra panaši (žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo World Duty Free Group ir Ispanija / Komisija, C‑51/19 P ir C‑64/19 P, EU:C:2021:793, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
145 Be to, siekiant apibrėžti atskaitos sistemą, reikia nustatyti visą taisyklių, kurios daro įtaką įmonėms tenkančiai mokesčių naštai, rinkinį (generalinio advokato N. Wahl išvados byloje Andres (Heitkamp BauHolding bankrotas) / Komisija, C‑203/16 P, EU:C:2017:1017, 109 punktą). Šiuo požiūriu užtikrinama, kad mokestinė priemonė bus vertinama atsižvelgiant į sistemą, kurią sudaro visos susijusios nuostatos.
146 Atskaitos sistemos negali sudaryti kelios atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės nuostatos, dirbtinai atskirtos nuo platesnės teisės aktų sistemos (2018 m. birželio 28 d. Sprendimo Andres (Heitkamp BauHolding bankrotas) / Komisija, C‑203/16 P, EU:C:2018:505, 103 punktas).
147 Kitaip tariant, kai nagrinėjama mokestinė priemonė yra neatsietina nuo atitinkamos valstybės narės bendros apmokestinimo sistemos, reikia remtis būtent šia sistema (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo World Duty Free Group ir Ispanija / Komisija, C‑51/19 P ir C‑64/19 P, EU:C:2021:793, 63 punktas).
148 Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 159–164 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė TUIR numatytą IRES sistemą kaip atskaitos sistemą, kuri iš esmės taikoma visų komercinę veiklą vykdančių subjektų gautoms pajamoms. Komisijos teigimu, ši atskaitos sistema apima apmokestinamųjų asmenų ir apmokestinamųjų pajamų apibrėžtį, kuri nustatyta TUIR 72 straipsnyje, siejamame su 73 straipsniu.
149 Šiuo klausimu reikia priminti, jog TUIR 72 straipsnyje įtvirtintas principas, kad IRES taikomas visoms pajamoms. Pagal TUIR 73 straipsnio 1 dalį IRES apmokestinamos komercinės bendrovės ir kiti viešieji ar privatūs subjektai, kurių vienintelis arba pagrindinis tikslas yra arba nėra vykdyti komercinę veiklą.
150 Ieškovės, palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, kad atskaitos sistemą sudaro tik TUIR 74 straipsnis.
151 Šiuo klausimu reikia priminti, jog šiame straipsnyje numatyta, kad, viena vertus, tam tikriems valstybiniams subjektams ir tam tikroms teritorinėms bendrijoms netaikomas IRES, ir, kita vertus, nelaikoma, kad viešųjų subjektų atliekamas valstybės funkcijų vykdymas yra komercinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju, remiantis Italijos mokesčių administratoriaus pateiktu aiškinimu, AdSPs vykdo tik valstybines funkcijas, todėl joms neturi būti taikomas IRES.
152 Reikia konstatuoti, kad šis straipsnis yra platesnės mokesčių sistemos, kurioje įtvirtintos visos su IRIS susijusios Italijos nuostatos, dalis. Pagal šią sistemą, be kita ko, apibrėžiami apmokestinamieji asmenys, apmokestinamasis pelnas ir mokesčio tarifai. Pagal TUIR 73 straipsnio 1 dalies b ir c punktus (žr. šio sprendimo 17 punktą) apmokestinamieji asmenys, be kita ko, yra viešieji subjektai, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla yra ekonominio pobūdžio, ar ne.
153 TUIR 74 straipsnis yra neatsietinas nuo TUIR numatytos IRES sistemos. Pagal šią nuostatą tam tikri subjektai ir tam tikra veikla neapmokestinama IRES, o tai suponuoja, kad yra pagrindinė taisyklė, numatanti tų subjektų ir tos veiklos apmokestinimą. Ši pagrindinė taisyklė, be kita ko, numatyta TUIR 73 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, kuriuose nurodyta, kad viešosios arba privatinės teisės subjekto vykdoma komercinė veikla yra lemiamas apmokestinimo IRES kriterijus. Be šios pagrindinės taisyklės, kuri kyla iš platesnės IRES sistemos, ypač iš TUIR 73 straipsnio 1 dalies b ir c punktų, TUIR 74 straipsnio 2 dalyje numatytas atleidimas nuo mokesčio netektų prasmės.
154 Galiausiai neginčijama, kad pajamos iš komercinės veiklos, kaip ji suprantama pagal TUIR, kuri, atrodo, atitinka sąvoką „ekonominė veikla“, kaip ji suprantama pagal valstybės pagalbos taisykles, turi būti apmokestinamos pagal TUIR 73 straipsnio 1 dalį. Per posėdį ieškovės patvirtino, kad, jei viena ar kelios AdSPs vykdomos veiklos rūšys būtų kvalifikuojamos kaip ekonominė veikla, iš šios veiklos gaunamos pajamos turėtų būti apmokestinamos IRES.
155 Iš tikrųjų reikia konstatuoti, jog ieškovių argumentai, susiję su klaidingu atskaitos sistemos apibrėžimu, iš esmės grindžiami prielaida, kad AdSPs nevykdo jokios ekonominės veiklos. Kaip matyti iš šio sprendimo 95 ir 111 punktų, Komisija teisingai prieigos prie uostų bei valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimą kvalifikavo kaip ekonominę veiklą. Todėl negalima sutikti su prielaida, kuria grindžiami ieškovių argumentai.
156 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiojo pagrindo antrą dalį.
Dėl trečios dalies, grindžiamos nukrypimu nuo atskaitos sistemos
157 Ieškovės, šiuo klausimu palaikomos įstojusios į bylą šalies, teigia, kad Komisija klaidingai taikė antrąjį atrankumo analizės etapą, kai tik nustatė nukrypimą nuo atskaitos sistemos, bet nenurodė įmonių, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra tokia pati kaip AdSPs.
158 Ieškovių teigimu, kadangi TUIR 74 straipsnis yra atskaitos sistema, atleidimu nuo IRES nenukrypstama nuo tos sistemos ir atsižvelgiant į tai, kad visiems šiame straipsnyje nurodytiems subjektams taikoma ta pati atskaitos sistema, nėra jokios vienai iš nurodytų subjektų kategorijų naudingos nukrypti leidžiančios nuostatos.
159 Be to, TUIR numatytos IRES sistemos tikslas nėra apmokestinti bendrovių ir kitų juridinių asmenų pajamas, neatsižvelgiant į tai, ar jie vykdo ekonominę veiklą, ar ne. TUIR 74 straipsnio tikslas yra netaikyti IRES viešojo administravimo subjektams.
160 Komisija ginčija šiuos argumentus.
161 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją antrasis nacionalinės mokesčių priemonės galimo atrankumo vertinimo etapas yra nustatyti, ar nagrinėjama mokestine priemone nukrypstama nuo atskaitos sistemos, nes pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šia sistema siekiamą tikslą, yra panaši (žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo A‑Brauerei, C‑374/17, EU:C:2018:1024, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
162 Taigi atsižvelgiant į atskaitos sistemos tikslą reikia išnagrinėti, ar AdSPs faktinė ir teisinė padėtis yra panaši į kitų subjektų, kuriems taikomas IRES ir kurie nėra atleisti nuo mokesčio pagal TUIR 74 straipsnį, faktinę ir teisinę padėtį.
163 Kaip nurodyta šio sprendimo 153 punkte, atskaitos sistemos, t. y. IRES ir visų pirma TUIR 72 ir 73 straipsnių, tikslas iš esmės yra apmokestinti IRES pajamas, kurias gauna privatinės ar viešosios teisės subjektas, vykdantis ekonominę veiklą, kaip teisingai pažymėjo Komisija (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Paint Graphos ir kt., C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 54 punktą ir 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Port autonome du Centre et de l’Ouest ir kt. / Komisija, T‑673/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:643, 178 punktą).
164 Atsižvelgiant į šį tikslą, AdSPs faktinė ir teisinė padėtis, jeigu jos vykdo ekonominę veiklą, yra panaši į kitų subjektų, kuriems taikomas IRES, o ne į valstybės ir viešųjų subjektų, vykdančių viešosios valdžios prerogatyvas, faktinę ir teisinę padėtį arba net jai identiška. Šiuo atžvilgiu nėra jokio skirtumo tarp AdSPs ir kitų subjektų, kuriems taikomas IRES, ekonominės veiklos. Todėl reikia konstatuoti, kad TUIR 74 straipsniu atleidžiant nuo IRES AdSPs pajamas, įskaitant gautas iš ekonominės veiklos, šiuo straipsniu, kaip jį aiškina ir taiko Italijos mokesčių administratorius, nukrypstama nuo atskaitos sistemos AdSPs naudai.
165 Be to, dar kartą reikia konstatuoti, jog ieškovių argumentai, susiję su nukrypimo nuo atskaitos sistemos nebuvimu, iš esmės grindžiami klaidinga prielaida, kad AdSPs nevykdo jokios ekonominės veiklos. Kaip jau nurodyta šio sprendimo 95 ir 111 punktuose, ši prielaida turi būti atmesta. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 163 ir 164 punktų, jei viena ar kelios AdSPs vykdomos veiklos rūšys būtų kvalifikuojamos kaip ekonominė veikla, iš šios veiklos gaunamos pajamos turėtų būti apmokestinamos IRES.
166 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiojo pagrindo trečią dalį.
Dėl ketvirtos dalies, grindžiamos leidžiančios nukrypti nuostatos pateisinimu atskaitos sistemos pobūdžiu ir struktūra
167 Ieškovės tvirtina, jog ginčijamas sprendimas yra klaidingas, nes jame padaryta išvada, kad atleidimo nuo IRES negalima pateisinti mokesčių sistemos struktūra ir pobūdžiu. Minėtas atleidimas nuo mokesčio yra pateisinamas, nes tiesiogiai kyla iš pagrindinių ar svarbiausių atskaitos sistemos principų, pavyzdžiui, principo, kad valstybė nėra apmokestinama, principo „mokestis nuo mokesčio negalimas“ ir principo, kad viešąjį turtą administruojantys subjektai neapmokestinami IRES.
168 Komisija ginčija šiuos argumentus.
169 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad priemonė, kuria nukrypstama nuo atskaitos sistemos, gali būti pateisinama šios sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra, dėl ko priemonė netektų atrankiojo pobūdžio. Taip yra tuo atveju, kai priemonė tiesiogiai kyla iš atskaitos sistemos pagrindinių ar svarbiausių principų arba ji atsiranda dėl būdingų mechanizmų, kurie yra būtini tai sistemai veikti ir jos veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Paint Graphos ir kt., C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 69 punktą).
170 Kaip teisingai pažymėjo Komisija, valstybė narė ir prireikus suinteresuotosios šalys turi įrodyti, kad nukrypimas nuo atskaitos sistemos iš tikrųjų yra pateisinamas tos sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 146 punktą).
171 Kaip nurodė Komisija, nei Italijos valdžios institucijos, nei suinteresuotosios šalys per administracinę procedūrą nepateikė argumentų šiuo klausimu, o to, beje, neginčijo nei AdSPs, nei įstojusi į bylą šalis. Tokių argumentų nebuvimo pakanka padaryti išvadą, kad nagrinėjama priemonė nėra pateisinama atskaitos sistemos pobūdžiu ir struktūra. Todėl AdSPs teiginiu, kad iš esmės Komisija turėjo įrodyti tokio pateisinimo nebuvimą, nepaisoma šiuo klausimu suformuotos jurisprudencijos (pagal analogiją žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑159/01, EU:C:2004:246, 43 punktą ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑88/03, EU:C:2006:511, 103 punktą).
172 Tiesa, AdSPs teigia, kad TUIR 74 straipsnyje numatytas atleidimas nuo mokesčio kyla iš bendrųjų Italijos mokesčių teisės principų, t. y. principo, kad valstybė nėra apmokestinama, principo „mokestis nuo mokesčio negalimas“ ir principo, kad viešąjį turtą administruojantys subjektai neapmokestinami IRES.
173 Reikia konstatuoti, jog vėl remiamasi klaidinga prielaida, kad AdSPs vykdo tik neekonominio pobūdžio veiklą. Vis dėlto, kaip jau nurodyta šio sprendimo 85, 86, 107 ir 111 punktuose, ši prielaida turi būti atmesta.
174 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiojo pagrindo ketvirtą dalį.
Dėl penktos dalies, grindžiamos ankstesnių sprendimų dėl Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų uostų nereikšmingumu
175 Ieškovės pabrėžia, kad TUIR numatyta IRES sistema skiriasi nuo ankstesniuose sprendimuose dėl Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų uostų nagrinėtų mokesčių sistemų.
176 Komisija ginčija šiuos argumentus.
177 Reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 158–174 konstatuojamosiose dalyse pateikta Komisijos analizė, susijusi su atleidimo nuo IRES atrankiniu pobūdžiu, nėra pagrįsta ankstesniais sprendimais dėl Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų uostų. Todėl galimi bylų, kuriose priimti tie sprendimai, ir šios bylos neturi įtakos minėtos Komisijos analizės teisėtumui.
178 Iš to matyti, kad reikia atmesti penktą dalį, taigi ir visą trečiąjį pagrindą.
Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo klaida vertinant sąlygas, susijusias su konkurencijos iškraipymu ir poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai, ir nepakankamu motyvavimu
179 Ieškovės ir įstojusi į bylą šalis teigia, jog ginčijamas sprendimas yra klaidingas, nes jame padaryta išvada, kad dėl atleidimo nuo IRES iškraipoma konkurencija ir daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.
180 Pirma, ieškovės tvirtina, jog tas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes Komisija tik padarė prielaidą, kad nagrinėjama priemone iškraipoma konkurencija ir daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, tačiau neįrodė šių dviejų veiksnių buvimo.
181 Antra, ieškovės ir įstojusi į bylą šalis nurodo: kadangi SESV 107 straipsnio 1 dalis taikoma tik konkurencijai atviruose sektoriuose, ji negali būti taikoma Italijos uostų sektoriui, kuris yra uždaras konkurencijai ir neliberalizuotas.
182 Trečia, ieškovės tvirtina, jog Komisija padarė vertinimo klaidą, kai nurodė, kad įmonės, norinčios įsikurti prie uosto, galėjo tai daryti ir už uosto ribų teritorijoje, kuri nepriklauso AdSPs ir kurios ši nevaldo, todėl AdSPs konkuruoja su kitais veiklos vykdytojais, nuomojančiais žemę už uostų ribų. Ieškovių ir įstojusios į bylą šalies teigimu, visa Italijos pakrantės teritorija, kurioje gali būti vykdoma uostų veikla, yra valstybės turtas, todėl bet kuri įmonė, norinti vykdyti tokią veiklą, yra pavaldi AdSPs.
183 Ketvirta, ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime nepaisyta jurisprudencijos, pagal kurią, nesant Sąjungos lygmeniu suderintos mokesčių politikos, Komisija neturi teisės atlikti lyginamosios įvairiose valstybėse narėse galiojančių mokesčių taisyklių analizės. Taigi tai, ar galbūt buvo iškraipyta konkurencija, turi būti nagrinėjama nacionaliniu lygmeniu ir neatsižvelgiant į kitose valstybėse narėse egzistuojančias sąlygas.
184 Penkta, ginčijamas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais ir neturint kompetencijos, taip pat juo pažeisti SESV 107, 116 ir 117 straipsniai, nes Komisija, ketindama nubausti už iškraipymus, atsiradusius dėl esamų valstybės narių įstatymų ir kitų teisės aktų skirtumų, turėjo imtis veiksmų remdamasi SESV 116 ir 117 straipsniais, o ne valstybės pagalbos taisyklėmis.
185 Komisija ginčija šiuos argumentus.
186 Šiuo atžvilgiu, pirma, reikia atmesti priekaištą, grindžiamą SESV 296 straipsnio pažeidimu dėl to, kad ginčijamame sprendime nenurodyti motyvai dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.
187 Kaip teisingai pažymėjo Komisija, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, nes Komisija 139–157 konstatuojamąsias dalis skyrė valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymui. Be to, išnagrinėjus įvairius ieškinio pagrindus matyti, kad ginčijamas sprendimas leido ieškovėms sužinoti šiuo atžvilgiu patvirtintą priemonę pagrindžiančias priežastis ir Bendrajam Teismui vykdyti jos kontrolę.
188 Taigi ieškovių argumentas, grindžiamas SESV 296 straipsnio pažeidimu, turi būti atmestas.
189 Antra, reikia išnagrinėti ieškovių ir įstojusios į bylą šalies argumentą, kad iš esmės Komisija nepaisė to, kad Italijos uostų sektoriui būdingas liberalizavimo nebuvimas, kurį lėmė teisinis monopolis kiekviename Italijos uoste.
190 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 93 punkte, egzistuoja tam tikrų Italijos uostų ir tam tikrų kitų valstybių narių uostų konkurencija, nes uosto paslaugų teikėjai gali rinktis iš kelių uostų, kad pasiektų tas pačias nuo pakrantės nutolusias teritorijas. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 94 punkte, AdSPs konkuruoja siekdamos pritraukti koncesininkus, kurie galėtų eksploatuoti jų valdomuose uostuose esančią valstybei priklausančią žemę.
191 Šios galimos konkurencijos egzistavimo pakanka padaryti išvadą, kad dėl atleidimo nuo IRES gali būti iškraipyta konkurencija ir daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech, C‑518/13, EU:C:2015:9, 65 punktą).
192 Trečia, kalbant, be kita ko, apie konkurencijos tarp AdSPs ir veiklos vykdytojų, nuomojančių žemę už uostų ribų, egzistavimą, reikia konstatuoti, kad, žinoma, dėl geografinių ir erdvinių sąlygų aplink atitinkamus uostus tretieji asmenys negali eksploatuoti žemės, konkuruodami su AdSPs, ir to, beje, Komisija neginčija.
193 Vis dėlto šios išvados nepakanka Komisijos išvadai, kad dėl atleidimo nuo IRES gali būti daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipyta konkurencija, paneigti.
194 Kitų ginčijamame sprendime šiuo klausimu išdėstytų motyvų, visų pirma, kaip nurodyta šio sprendimo 92–94 punktuose, tam tikros konkurencijos, kurią patiria Italijos uostai, egzistavimo, pakanka tai Komisijos išvadai pagrįsti. Taigi šis argumentas nereikšmingas.
195 Ketvirta, priešingai, nei teigia ieškovės, suderinimo tiesioginių mokesčių srityje nebuvimas nereiškia, kad tai, ar galbūt buvo iškraipyta konkurencija, turi būti nagrinėjama tik nacionaliniu lygmeniu. Nors sąlyga, susijusi su atrankumu, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, gali būti vertinama tik vienos valstybės narės lygmeniu ir atsiranda tik išanalizavus skirtingą požiūrį vien į tos valstybės narės įmones ar prekių gamybą, sąlygos, susijusios su konkurencijos iškraipymu, kaip tai suprantama pagal tą pačią šio straipsnio dalį, vertinimas nebūtinai apsiriboja atitinkamos valstybės narės įmonėmis ar prekių gamyba, nes tam, kad patektų į SESV 107 straipsnio taikymo sritį, pagalbos priemone, darant poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, turi būti iškraipoma konkurencija arba keliama grėsmė, kad ji bus iškraipyta (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑73/03, nepaskelbtas Rink., EU:C:2004:711, 28 ir 29 punktus).
196 Be to, valstybės pagalbos schemos, kaip antai atleidimo nuo IRES, atveju Komisija gali apsiriboti minėtos schemos požymių nagrinėjimu, kad įvertintų, ar dėl jos gali būti iškraipyta konkurencija, suteikiant daugiausia naudos įmonėms, vykdančioms prekybą tarp valstybių narių (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1987 m. spalio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, 248/84, EU:C:1987:437, 18 punktą). Kadangi uostų sektoriui būdinga tarpvalstybinė prekyba, Komisija teisingai konstatavo, kad dėl atleidimo nuo IRES gali būti iškraipyta konkurencija tarp tam tikrų Italijos uostų ir tam tikrų kitų valstybių uostų.
197 Galiausiai reikia atmesti ieškovių argumentus, grindžiamus piktnaudžiavimu įgaliojimais, kurie, kaip nurodyta šio sprendimo 56–58 punktuose, neturi reikšmės atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes. Dėl tų pačių priežasčių turi būti atmesti ir ieškovių argumentai, susiję su kompetencijos nebuvimu.
198 Taigi ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.
Išvada
199 Nors ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota bendrai, atleidimą nuo IRES kvalifikuojant kaip su vidaus rinka nesuderinamą esamą valstybės pagalbos schemą ir nurodant Italijos Respublikai jį panaikinti, iš to sprendimo konstatuojamųjų dalių, atsižvelgiant į kurias turi būti aiškinama jo rezoliucinė dalis (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Quinn Barlo ir kt. / Komisija, T‑208/06, EU:T:2011:701, 131 punktą), matyti, kad jis susijęs tik su AdSPs vykdoma ekonomine veikla.
200 Kaip nurodyta šio sprendimo 118 ir 119 punktuose, Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimas yra ekonominė veikla. Atsižvelgiant į tai, kad AdSPs veikla, kuri ginčijamame sprendime kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, gali būti atskirta, ir siekiant užtikrinti teisinį saugumą Italijos Respublikai jį vykdant, reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jame leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimas kvalifikuojamas kaip ekonominė veikla (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. spalio 24 d. Sprendimo Aéroports de Paris / Komisija, C‑82/01 P, EU:C:2002:617, 77 punktą ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑239/01, EU:C:2003:514, 33 punktą). Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
201 Kaip nurodyta šio sprendimo 200 punkte, reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jame viena iš trijų AdSPs vykdomos veiklos rūšių, t. y. leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimas, kvalifikuojama kaip ekonominė veikla.
202 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad įstojusi į bylą šalis, kuri nenurodyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
203 Reikia pažymėti, kad tiek ieškovių, palaikomų įstojusios į bylą šalies, tiek Komisijos dalis reikalavimų buvo patenkinta, o dalis atmesta, ir kad ginčijamas sprendimas buvo iš dalies panaikintas.
204 Be to, triplike Komisija informavo Bendrąjį Teismą, kad atsiliepimas į ieškinį buvo paskelbtas interneto svetainėje „Shipping Italy“. Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad minėtu paskelbimu ieškovės netinkamai naudojo procesinius dokumentus, o tai turi įtakos bylinėjimosi išlaidoms pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad Bendrasis Teismas gali iš šalies, net jeigu ji laimėjo bylą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas arba jų dalį, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio.
205 Vis dėlto Komisija nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės prisidėjo prie atsiliepimo į ieškinį paskelbimo internete. Todėl nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti šio dokumento nutekėjimo šaltinio. Taigi, nors tenka dėl to apgailestauti, nesant Komisijos teiginius patvirtinančių įrodymų, jos prašymas negali būti patenkintas.
206 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2020 m. gruodžio 4 d. Komisijos sprendimą (ES) 2021/1757 dėl pagalbos schemos SA.38399–2019/C (ex 2018/E), kurią suteikė Italija – Uostų pelno apmokestinimas Italijoje, kiek jame leidimų vykdyti uosto operacijas suteikimas kvalifikuojamas kaip ekonominė veikla.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Autorità di sistema portuale del Mar Ligure occidentale ir kitos ieškovės, kurių pavadinimai nurodyti priede, Associazione Porti Italiani (Assoporti) ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2023 m. gruodžio 20 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.