TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. kovo 20 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Žodinio Bendrijos prekių ženklo CLUB GOURMET paraiška – Ankstesnis vaizdinis nacionalinis prekių ženklas „CLUB DEL GOURMET, EN... El Corte Inglés“ – Santykinis atmetimo pagrindas – Prekių ir paslaugų panašumo nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas – Argumentai ir įrodymai, pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme“
Byloje T‑571/11
El Corte Inglés, SA, įsteigta Madride (Ispanija), atstovaujama advokatų E. Seijo Veiguela ir J. L. Rivas Zurdo,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą M. Ó. Mondéjar Ortuño,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis
Groupe Chez Gerard Restaurants Ltd, įsteigta Londone (Jungtinė Karalystė),
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2011 m. liepos 28 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1946/2010‑1), susijusio su protesto procedūra tarp El Corte Inglés, SA ir Groupe Chez Gerard Restaurants Ltd,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir M. van der Woude,
posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. lapkričio 7 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2012 m. kovo 8 d.,
atsižvelgęs į Bendrojo Teismo raštu šalims pateiktus klausimus ir jų atsakymus į šiuos klausimus, pateiktus Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2012 m. lapkričio 5 ir 14 d.,
įvykus 2012 m. gruodžio 11 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2004 m. gegužės 24 d. Groupe Chez Gerard Restaurants Ltd, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1)), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra žodinis žymuo CLUB GOURMET.
3 Prekės, kurioms buvo prašoma šios registracijos ir kurių sąrašas per procedūrą VRDT buvo apribotas, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 16, 21, 29, 30, 32 ir 33 klasėms ir pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį apibūdinimą:
– 16 klasė: „Raštinės reikmenys, popieriniai indų padėklai, staltiesės, popieriniai stalo takeliai ir popierinės servetėlės, popieriniai dovanų maišeliai“,
– 21 klasė: „Samčiai, neelektriniai plaktuvai, butelių atidarytuvai, šepetėliai maisto gaminimui, keramikos dirbiniai buities reikmėms, kavamalės, kavos koštuvai, konditerijos gaminių papuošimų krepšeliai, formos (virtuvės reikmenys), iešmai, maisto gaminimo reikmenys, kamščiatraukiai, maisto slėgtuvai, piltuvėliai, trintuvės, keptuvės, atšaldymo indeliai (su ledais), ledo kubelių formos, virtuvės indai, virtuviniai mikseriai, virtuvės indai, malimo mašinėlės buities reikmėms, maišymo aparatai, šaukštai maišymui, makaronų aparatai, snapeliai, pipirų ir druskos malimo mašinėlės, pipetės, ąsočiai, puodai, kočėlai, stalo reikmenys, mentelės, purkštuvai, arbatos koštuvėliai, arbatos krepšeliai, arbatos plikytuvai, arbatos servizai, padėklai, termosai ir reikmenys vyno degustavimui; indai maistui laikyti, stiklo dirbiniai, porcelianas ir fajanso indai“,
– 29 klasė: „Konservuoti, džiovinti ir virti vaisiai ir daržovės; drebučiai, uogienės, mėsa, žuvis, paukštiena ir žvėriena, kiaulienos gaminiai, sūris, sriubos, jogurtas, alyvų aliejus, paštetai“,
– 30 klasė: „Kava, makaronai, arbata, kakava, miltai, cukrus, duona, pyragai, konditerijos gaminiai, pyragai, ledai ir šerbetai, sumuštiniai, medus, sirupas, garstyčios, actas, padažai, pagardai ir prieskoniai, vaisiniai padažai“,
– 32 klasė: „Įvairių rūšių alus, mineralinis vanduo ir angliarūgštės prisotintas vanduo bei kiti nealkoholiniai gėrimai, vaisiniai gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo ruošiniai“,
– 33 klasė: „Alkoholiniai gėrimai (išskyrus alų); vynas; likeris“.
4 Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2005 m. balandžio 25 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 17/2005.
5 2005 m. liepos 22 d. ieškovė El Corte Inglés, SA, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis), pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos visoms šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms.
6 Protestas iš pradžių buvo grindžiamas šiais keturiais ankstesniais prekių ženklais:
– vaizdiniu Ispanijos prekių ženklu Nr. 1817328, įregistruotu 35 klasės paslaugoms,
– vaizdinio Ispanijos prekių ženklo, skirto 16 klasės prekėms, paraiška Nr. 2229135,
– vaizdinio Ispanijos prekių ženklo, skirto 29–34 klasių prekėms, paraiška Nr. 2589335,
– žodinio Bendrijos prekių ženklo, skirto 29–33 ir 35 klasių prekėms ir paslaugoms, paraiška Nr. 3789054.
7 Vėliau 2006 m. liepos 17 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimu, kuris tapo galutinis, buvo atmesta Bendrijos prekių ženklo paraiška Nr. 3789054 (byla R 343/2006‑2). Be to, 2009 m. lapkričio 24 d. ir 2010 m. rugpjūčio 11 d. laiškais, vykstant procedūrai Protestų skyriuje, ieškovė atsisakė savo protestą grįsti atitinkamai Ispanijos prekių ženklų paraiškomis Nr. 2229135 ir 2589335.
8 Todėl protestas grindžiamas tik toliau pavaizduotu ankstesniu vaizdiniu Ispanijos prekių ženklu (toliau – ankstesnis prekių ženklas), įregistruotu Nr. 1817328 35 klasės paslaugoms, atitinkančioms tokį apibūdinimą: „Reklaminis sakinys. Jis bus taikomas prekėms, kurioms skirti prekių ženklai Nr. 1013156 (29 klasė), Nr. 1013157 (30 klasė), Nr. 1815538 (31 klasė), Nr. 1815539 (32 klasė), Nr. 1013158 (33 klasė), Nr. 1815547 (42 klasė) „El Corte Inglés“ (vaizdinis prekių ženklas)“:
9 Protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte ir 5 dalyje (dabar atitinkamai – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas ir 5 dalis) nurodytais motyvais.
10 2010 m. rugsėjo 3 d. Protestų skyrius atmetė protestą.
11 2010 m. spalio 6 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė VRDT apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
12 2011 m. liepos 28 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT pirmoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Konkrečiai kalbant, ji iš esmės manė, kad ankstesniu prekių ženklu žymimų paslaugų apibūdinimas „reklaminis sakinys“ neleidžia kaip nors palyginti su prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimomis prekėmis, nes jis nereiškia nei prekės, nei paslaugos. Be to, net darant prielaidą, kad ankstesnis prekių ženklas žymi 35 klasei priklausančias „reklamos paslaugas“, prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimos prekės ir paslaugos skiriasi. Iš tiesų prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimos prekės skirtos vidutiniam vartotojui, o ankstesniu prekių ženklu tariamai žymimos reklamos paslaugos skirtos iš esmės iš profesionalų sudarytai visuomenei. Galiausiai prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra, pirma, apskritai skirtingi vizualiai, antra, nepanašūs fonetiškai ir, galiausiai, mažai panašūs konceptualiai.
Šalių reikalavimai
13 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
14 VRDT Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
15 Ieškovė remiasi vieninteliu pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
16 Vadovaujantis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu, ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas. Galimybė suklaidinti apima ir galimybę susieti su ankstesniu prekių ženklu. Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 2 dalies a punktą ankstesni prekių ženklai yra valstybėje narėje įregistruoti prekių ženklai, kurių įregistravimo paraiškos padavimo data yra ankstesnė už Bendrijos prekių ženklo įregistravimo paraiškos padavimo datą.
17 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką galimybę suklaidinti sudaro tikimybė, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos yra pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Iš šios teismo praktikos matyti, jog galimybė suklaidinti turi būti visapusiškai vertinama, atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiu atveju svarbius veiksnius, įskaitant žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Laboratorios RTB prieš VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, Rink. p. II‑2821, 30–33 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
18 Visų pirma reikia išnagrinėti klausimą, kokias prekes žymi ankstesnis prekių ženklas, nes ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos atliktą vertinimą.
19 Ginčijamo sprendimo 17 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad prekių ir (arba) paslaugų, kurioms įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, apibūdinime aiškiai nenurodytas paslaugų, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, pobūdis ir kad jis neatitinka nė vienos Nicos klasifikacijoje nurodytos prekės ar paslaugos. Be to, „reklaminis sakinys“ nėra nei prekė, nei paslauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/209 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Todėl toks apibūdinimas neleidžia palyginti prekių ir paslaugų, kurioms skirti prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, vadinasi, protestą reikia atmesti. Ir tik papildomai vėliau ji nagrinėjo apeliaciją remdamasi Protestų skyriaus aiškinimu, pagal kurį frazė „reklaminis sakinys“ turi būti prilyginta 35 klasei priklausančioms reklamos paslaugoms.
20 Šiuo klausimu ieškovė iš esmės teigia, kad pagal Ispanijos prekių ženklų ir patentų tarnybos (IPŽPT) iki 1997 m. taikytą praktiką „prekių ženklas reklaminis šūkis“, kaip antai ankstesnis prekių ženklas, saugomas ne tik 35 klasei priklausančioms paslaugoms, bet ir visoms vienu ar keliais „pagrindiniais prekių ženklais“ žymimoms prekėms ir paslaugoms. Taigi nagrinėjamu atveju ankstesnis prekių ženklas, kurio paraiška pateikta 1994 m. balandžio 26 d. ir kuris įregistruotas 1996 m. sausio 5 d., saugomas ir 29–33 bei 42 klasių prekėms ir paslaugoms, žymimoms ankstesnio prekių ženklo paslaugų apibūdinime išvardytais prekių ženklais. Todėl reikia atsižvelgti ir į šias prekes bei paslaugas lyginant su prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimomis prekėmis ir paslaugomis, o ne tik su 35 klasei priklausančiosiomis.
21 Šiuo klausimu VRDT iš esmės tvirtina, kad neįmanoma ankstesnio prekių ženklo apsaugos išplėsti kitų klasių prekėms arba kitomis teisėmis, kuriomis nebuvo remtasi grindžiant protestą, saugomoms prekėms ir paslaugoms.
22 Tokiomis aplinkybėmis visų pirma reikia nustatyti prekių ar paslaugų, kurioms įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, apibūdinimo apimtį. Šiuo klausimu visų pirma reikės atsižvelgti į šio sprendimo 8 punkte pateiktą nurodytų prekių ar paslaugų apibūdinimo formuluotę. Antra, reikės įvertinti papildomą ieškovės VRDT pateiktą informaciją ir, trečia, reikės išnagrinėti galimos VRDT pareigos savo iniciatyva išnagrinėti tam tikras aplinkybes buvimą ir apimtį.
Dėl ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų apibūdinimo formuluotės
23 Reikia priminti, kad ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų sąrašas suformuluotas taip: „35 [klasė]: Reklaminis sakinys. Jis bus taikomas prekėms, kurioms skirti prekių ženklai Nr. 1013156 (29 klasė), Nr. 1013157 (30 klasė), Nr. 1815538 (31 klasė), Nr. 1815539 (32 klasė), Nr. 1013158 (33 klasė), Nr. 1815547 (42 klasė) „El Corte Inglés“ (vaizdinis prekių ženklas)“.
24 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šiame sąraše nurodyta viena 35 klasei priklausanti paslauga, t. y. „reklaminis sakinys“, kurio numatytas naudojimas nurodomas toliau. Tačiau, perskaičius pirmesniame punkte cituotą formuluotę, neatrodo, kad ankstesnis prekių ženklas laikomas žyminčiu ir prekes, kurioms skirti prekių ženklai, nurodyti kaip priklausantys aptariamos paslaugos taikymo sričiai. Be to, priešingai, nei per teismo posėdį teigė ieškovė, perskaičius vien šį sąrašą, negalima sužinoti, kokias prekes žymi jame išvardyti prekių ženklai, nes jos nurodytos ne konkrečiai, o tik teikiant nuorodą į prekių ženklus, kuriais jos žymimos, ir į klases, kurioms jos priskiriamos. Nicos sutarties klasės dažnai apima daug labai įvairių prekių, todėl tokios informacijos nepakanka norint nustatyti prekes, kurioms konkrečiai skirtas prekių ženklas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo The Chartered Institute of Patent Attorneys, C‑307/10, 49, 56, 61 ir 62 punktus).
Dėl ieškovės VRDT pateiktos informacijos
25 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrajam Teismui pateiktu ieškiniu siekiama patikrinti VRDT apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį. Iš šios teisės nuostatos matyti, kad faktinės aplinkybės, kurių šalys nenurodė VRDT instancijose, negali būti pateikiamos pareiškiant ieškinį Bendrajame Teisme ir šis teismas negali iš naujo vertinti faktinių aplinkybių, remdamasis pirmą kartą jam pateiktais įrodymais. Iš tikrųjų VRDT apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią ji galėjo turėti priimdama sprendimą (2006 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rossi prieš VRDT, C‑214/05 P, Rink. p. I‑7057, 50–52 punktai ir 2008 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Les Éditions Albert René prieš VRDT, C‑16/06 P, Rink. p. I‑10053, 136–138 punktai).
26 Reikia konstatuoti, kad ieškovė tik Bendrajame Teisme pirmą kartą rėmėsi specialia IPŽPT praktika, susijusia su „prekių ženklų reklaminių šūkių“ vertinimu iki 1997 m., ir Ispanijos teismų praktika dėl ankstesnėmis nei tos datos registracijomis teikiamos apsaugos apimties. Iš tikrųjų, susipažinus su ieškovės VRDT pateiktomis rašytinėmis pastabomis, matyti, kad ji jokiu momentu nei Protestų skyriuje, nei Apeliacinėje taryboje aiškiai netvirtino, kad ankstesniu prekių ženklu suteikiama apsauga apima ne tik 35 klasės paslaugas.
27 Konkrečiai kalbant, pirma, 2005 m. liepos 22 d. VRDT pateiktoje protesto anketoje ieškovė pažymėjo langelyje, kuriame nurodyta, jog protestas grindžiamas „visomis prekėmis arba paslaugomis, kurioms įregistruotas ankstesnis prekių ženklas“, ir iš anketos nematyti, apie kokias prekes ar paslaugas buvo kalbama ir kokioms klasėms jos priklausė.
28 Antra, minėtos anketos priede, kuriame išsamiai išdėstyti protesto pagrindai, ieškovė rėmėsi keturiomis šio sprendimo 6 punkte išvardytomis ankstesnėmis teisėmis, tarp jų – ankstesniu prekių ženklu, ir dėl kiekvienos iš šių teisių nurodė, kokioms klasėms priklauso prekės ar paslaugos, kurioms jos skirtos. Dėl ankstesnio prekių ženklo ji nurodė tik 35 klasę ir nenurodė 29–33 ir 42 klasių, kurioms, jos teigimu, taikoma šio prekių ženklo apsauga.
29 Trečia, 2005 m. spalio 27 d. laišku VRDT pranešė ieškovei, kad jos proteste visiškai nenurodytos prekės ir paslaugos, kuriomis jis grindžiamas, ir kad šiuo klausimu nepakanka vienintelės nuorodos, pagal kurią protestas grindžiamas visomis prekėmis ir paslaugomis, kurioms įregistruotas ankstesnis prekių ženklas. 2005 m. spalio 28 d. atsakyme ieškovė dėl ankstesnio prekių ženklo tik pateikė ištraukas ispanų ir anglų kalbomis iš duomenų bazės, susijusios su IPŽPT nagrinėjamų bylų teisine padėtimi (vadinamoji sitadex duomenų bazė), kurioje po pavadinimu „klasė“ buvo nurodyta tik 35.
30 Ketvirta, 2008 m. liepos 10 d. savo pastabose dėl protesto kita procedūros VRDT šalis pažymėjo, kad ankstesnis prekių ženklas įregistruotas 35 klasės paslaugoms, apibūdintoms kaip reklaminis sakinys, taikomas įvairiems prekių ženklams, ir kad šios paslaugos visiškai nepanašios į prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimas prekes ir su jomis nesusijusios. Ji pridūrė, kad ieškovė negrindė savo protesto nė viena registracija 29, 30, 32 ir 33 klasėms. 2008 m. gruodžio 15 d. pastabose, kurios Protestų skyriui buvo pateiktos atsakant į kitos procedūros VRDT šalies pateiktas pastabas, ieškovė tik nurodė, kad ankstesnės teisės žymi 16, 29–35 ir 42 klasių prekes. Kadangi tą dieną ieškovė savo protestą, be ankstesnio prekių ženklo, grindė dar ir dviem Ispanijos prekių ženklų paraiškomis (žr. šio sprendimo 6 ir 7 punktus), iš šios nuorodos Protestų skyrius negalėjo suprasti, kad ankstesnis prekių ženklas laikomas žyminčiu prekes, priklausančias kitoms nei 35 klasėms.
31 Penkta, 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendime dėl ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių Protestų skyrius nurodė, kad jos „iš esmės nurodytos kaip 35 klasei priklausantis reklaminis sakinys“ ir kad jis aiškinio šį „neįprastą ir neaiškų sąrašą“ kaip apimantį reklamos paslaugas, susijusias su 29–33 ir 42 klasių prekėmis. Protestų skyrius pridūrė: „kadangi [paslaugų sąrašas] nurodytas tik prie 35 klasės antraštės, jis jį aiškina kaip apimantį tik 35 klasės paslaugas, o ne 29, 30, 31, 32, 33 ir 42 klasėms priskiriamas prekes arba paslaugas“.
32 Nepaisydama to, kad Protestų skyrius aiškiai atsisakė atsižvelgti į minėtoms klasėms priskiriamas prekes tiek, kiek jos žymimos ankstesniu prekių ženklu, ieškovė ir Apeliacinėje taryboje pateiktos apeliacijos motyvuose nemanė esant naudinga aiškiai nurodyti, kad, kaip ji manė, minėtas prekių ženklas saugomas ir šioms prekėms. Atvirkščiai, minėtos apeliacijos skyriuje „Faktinės aplinkybės ir procedūra“ ieškovė iš pradžių nurodė, kad jos protestas grindžiamas „[ankstesnio prekių ženklo] registracija 35 kasei“. Toliau prekių palyginimui skirtose dalyse ji nurodė, kad „ankstesnis prekių ženklas skirtas 35 klasės paslaugoms: „reklamos paslaugos, susijusios su 29, 30, 31, 32, 33 ir 42 klasių prekėmis“, ir galiausiai ji rėmėsi tik argumentu, kad 35 klasei priskiriamos „reklamos paslaugos“ tik papildo prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimas prekes ir yra susijusios su tam tikromis iš šių prekių. Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad ankstesnis prekių ženklas žymi „reklamos sakinį“, o ne „reklamos paslaugas“, vadinasi, ieškovės Apeliacinėje taryboje nurodyta informacija negrįsta faktais. Kita vertus, jeigu ieškovė ketino remtis faktine aplinkybe, kad ankstesnio prekių ženklo apsauga apima ir 29–33 ir 42 klasėms priskiriamas prekes ir paslaugas, jai būtų pakakę remtis tuo, kad nagrinėjamos prekės ir paslaugos bent iš dalies panašios arba sutampa, o ne teigti, kad 35 klasei priskiriamos paslaugos ir ankstesniu prekių ženklu žymimos 16, 21, 29, 30, 32 ir 33 klasių prekės tariamai susijusios kaip papildančios vienos kitas.
33 Darytina išvada, kad, priešingai, nei per teismo posėdį teigė ieškovė, vykstant administracinei procedūrai jos pateiktuose visuose įrodymuose nebuvo jokios aiškios nuorodos, kad ankstesniu prekių ženklu teikiama apsauga, jos nuomone, laikoma apimančia daugiau nei tik 35 klasei priskiriamas paslaugas. Atvirkščiai, minėtuose įrodymuose buvo daug aiškių ir netiesioginių nuorodų, kad ankstesnis prekių ženklas laikomas žyminčiu tik 35 klasei priskiriamas paslaugas, – ir šiame Bendrojo Teismo atliekamo nagrinėjimo etape nereikia iš anksto nagrinėti klausimo, kaip reikia suprasti nuorodą „reklaminis sakinys“.
Dėl VRDT pareigos savo iniciatyva atsižvelgti į Ispanijos teisę
34 Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar, kaip per teismo posėdį tvirtino ieškovė, VRDT privalėjo savo iniciatyva atsižvelgti į tai, kad pagal Ispanijos teisę ankstesniu prekių ženklu teikiama apsauga apėmė ir 29–33 ir 42 klasėms priskiriamas prekes, žymimas paslaugų apibūdinime išvardytais prekių ženklais.
35 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš principo Sąjungos institucijoms nustatant ir aiškinant nacionalinės teisės nuostatas tiek, kiek jos būtinos jų veikloje, tokia veikla priskiriama faktinių aplinkybių nustatymui, o ne teisės taikymui. Iš tiesų teisės taikymas apima tik Sąjungos teisės taikymą. Taigi, nors tiesa, kad Reglamento Nr. 207/209 65 straipsnio 2 dalį, kuria remiasi ieškovė, reikia suprasti taip, kad teisės normos, dėl kurių pažeidimo gali būti pareikštas ieškinys Bendrajame Teisme, gali priklausyti tiek nacionalinei teisei, tiek Bendrijos teisei, tačiau tik pastaroji priskiriama teisės sričiai, kurioje taikomas iura novit curia principas, o nacionalinė teisė turi būti nurodyta ir įrodyta išdėstant faktines aplinkybes ir jos turinys prireikus turi būti įrodytas pagrindžiamaisiais įrodymais (generalinės advokatės J. Kokott išvados 2011 m. liepos 5 d. byloje Edwin prieš VRDT, C‑263/09 P, Rink. p. I‑5853, 55, 56, 75 ir 77 punktai; pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Edwin prieš VRDT 47–50 punktus).
36 Konkrečiai kalbant apie ankstesniu nacionaliniu prekių ženklu teikiamą apsaugą, reikia pažymėti, kad toks aiškinimas, beje, gali būti pagrįstas ir iš dalies pakeisto 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidinys lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 19 taisyklės 2 dalies formuluote, pagal kurią „per [VRDT nustatytą] laikotarpį protestą reiškianti šalis pateikia faktus, įrodymus ar argumentus [pateikia įrodymus] apie ankstesnio ženklo arba ankstesnės teisės egzistavimą, galiojimą bei apsaugos apimtį <...>“. Pagal minėto reglamento 20 taisyklės 1 dalį, „jei iki <...> termino pabaigos protestą reiškianti šalis neįrodė jos ankstesnio [prekių] ženklo arba ankstesnės teisės egzistavimo, galiojimo ir apsaugos apimties, <...> protestas atmetamas kaip nepagrįstas“. Taigi, vadovaujantis šiomis nuostatomis, protestą pateikusi šalis turi įrodyti ankstesnės teisės, kuria remiamasi, apsaugos apimtį ir šiuo klausimu VRDT neturi atlikti tyrimų.
37 Todėl reikia atmesti ieškovės teiginį, kad nacionalinė teisė yra Bendrajam Teismui nagrinėjant VRDT sprendimų teisėtumą svarbi Sąjungos teisės dalis. Nors tai nagrinėdamas Bendrasis Teismas gali taip pat nubausti VRDT už jos padarytas faktinių aplinkybių vertinimo klaidas, vis dėlto tam, kad VRDT galėtų atsižvelgti į nagrinėjamas faktines aplinkybes, jas turi būti nurodžiusi ir prireikus įrodžiusi šalis, kuri jomis remiasi.
38 Darytina išvada, kad iš principo, vykstant procedūrai Sąjungos institucijose, šalis, kuri remiasi nacionaline teise, turi įrodyti, kad jos reikalavimai pagrįsti pagal minėtą teisę.
39 Iš tikrųjų tiesa, kad Bendrasis Teismas sušvelnino šį principą, kai nusprendė, kad VRDT privalo savo iniciatyva, kaip ji pati mano, šiuo tikslu tinkamomis priemonėmis gauti informacijos, susijusios su atitinkamos valstybės nacionaline teise, jei tokia informacija būtina vertinant aptariamo atsisakymo registruoti pagrindo taikymo sąlygas ir ypač nurodytų faktų teisingumą ar pateiktų dokumentų įrodomąją galią (žr. 2005 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atomic Austria prieš VRDT – Fabricas Agrupadas de Muñecas de Onil (ATOMIC BLITZ), T‑318/03, Rink. p. II‑1319, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
40 Dėl to Bendrasis Teismas nusprendė, kad vertindama VRDT pateiktus įrodymus ji privalėjo atsižvelgti į nacionalinę teisę ir praktiką tuo atveju, kai protestą pateikusi šalis buvo pateikusi ištraukas iš registro, kuriose buvo patvirtintas jos nacionalinių prekių ženklų įrašymas, tačiau negalėjo įrodyti jų registracijų galiojimo pratęsimo, nes nagrinėjama nacionalinė prekių ženklų tarnyba iš principo neparengdavo oficialaus dokumento, kuriame būtų patvirtintas toks pratęsimas (minėto Sprendimo ATOMIC BLITZ 43–47 punktai).
41 Tačiau, vadovaujantis šio sprendimo 39 punkte pateikta citata, VRDT pareiga savo iniciatyva gauti informacijos, susijusios su nacionaline teise, buvo siejama su sąlyga, kad „tokia informacija [būtų] būtina vertinant aptariamo atsisakymo registruoti pagrindo taikymo sąlygas, ir ypač nurodytų faktų teisingumą ar pateiktų dokumentų įrodomąją galią“. Vadinasi, tik tuo atveju, kai VRDT jau turi su nacionaline teise susijusios informacijos – teiginių apie tokios teisės turinį arba vykstant teisminiams ginčams pateiktų įrodymų, kurie tariamai turi įrodomąją galią, forma, – ji prireikus privalo savo iniciatyva gauti su nacionaline teise susijusios informacijos.
42 Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 27–33 punktuose, ieškovė niekada aiškiai netvirtino VRDT, kad konkretus ankstesnis prekių ženklas saugomas kitoms prekėms ar paslaugoms nei priklausančiosios 35 klasei. Atvirkščiai, ji net kelis kartus pateikė nuorodų, leidžiančių manyti, kad minėtas prekių ženklas susijęs tik su 35 klase.
43 Tokiomis aplinkybėmis ir Protestų skyriui, ir Apeliacinei tarybai nebuvo įmanoma suprasti, kad ankstesnis prekių ženklas buvo laikomas žyminčiu ir prekes bei paslaugas, žymimas „pagrindiniais prekių ženklais“ ir priskiriamas 16, 29–33 ir 42 klasėms. Todėl nagrinėjamu atveju VRDT neprivalėjo gauti su Ispanijos teise susijusios informacijos ar atlikti tyrimų šiuo klausimu.
44 Galiausiai reikia atmesti ieškovės argumentą, kad VRDT iš tikrųjų net neturėjo gauti informacijos ar atlikti tyrimų, susijusių su Ispanijos teise, nes, anot jos, 2006 m. liepos 17 d. Antrosios apeliacinės tarybos sprendime byloje R 343/2006‑2, į kurią buvo įtraukta ir ieškovė, VRDT pripažino „<...>„prekių ženklų reklaminių šūkių“ buvimą, turinį ir poveikį“ ir Protestų skyrius atsižvelgė į šį sprendimą priimdamas 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą šioje byloje.
45 Iš tikrųjų ieškovės cituojama pirmoji 2006 m. liepos 17 d. sprendimo dalis yra skyriuje „Pareiškėjos argumentai“, todėl Antroji apeliacinė taryba tik išdėstė argumentus, kuriais rėmėsi ieškovė. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovei, kai ji ginčija šioje byloje ginčijamo sprendimo teisėtumą, negali būti leista remtis argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, kuriais ji rėmėsi VRDT ne šioje procedūroje inter partes, bet procedūroje ex parte, susijusioje su kita prekių ženklo paraiška.
46 Antra, antroje ieškovės cituojamoje [minėto sprendimo] dalyje Apeliacinė taryba aiškiai nurodė, kad IPŽPT speciali su „prekių ženklais reklaminiais šūkiais“ susijusi praktika, kuria ieškovė rėmėsi teikdama argumentą, grindžiamą ankstesnių nacionalinių registracijų buvimu, „iš pirmo žvilgsnio [neatrodė] reikšminga“. Taigi sprendime, kuriuo remiasi ieškovė, VRDT net iš esmės nenagrinėjo ieškovės argumento, grindžiamo Ispanijos teisės ypatumais, susijusiais su „prekių ženklais reklaminiais šūkiais“. Dėl to juo labiau negalima laikyti, kad buvo pripažintas šių ypatumų buvimas, turinys ir poveikis.
47 Trečia, priešingai, nei teigia ieškovė, negali būti klausimo apie tai, kad apie minėtus Ispanijos teisės ypatumus „žino VRDT ir ji juos pati cituoja per protesto procedūrą [šioje byloje]“. Iš tikrųjų, kaip matyti iš 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendime šioje byloje pateiktų pirminių Protesto skyriaus pastabų, ji tik atsižvelgė į 2006 m. liepos 17 d. Antrosios apeliacinės tarybos sprendimo byloje R 343/2006‑2 rezoliucinę dalį, kurioje buvo atmesta ieškovės pateikta apeliacija ir galutinai atsisakyta įregistruoti vieną iš ankstesnių prekių ženklų, kuriais ieškovė iš pradžių rėmėsi grįsdama savo protestą šioje byloje.
48 Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nei perskaičiusi ankstesniu prekių ženklu žymimų paslaugų apibūdinimą, nei remdamasi ieškovės jai pateikta informacija VRDT negalėjo žinoti, kad ankstesniu prekių ženklu teikiama apsauga yra laikoma apimančia ieškovės „pagrindiniais prekių ženklais“ žymimas 29–33 ir 42 klasių prekes. Be to, šios bylos aplinkybėmis VRDT neturėjo savo iniciatyva atsižvelgti į Ispanijos teisės ypatumus, susijusius su „prekių ženklais reklaminiais šūkiais“, ar savo iniciatyva atlikti tyrimų dėl šių ypatumų.
49 Iš to darytina išvada, kad, remiantis šio sprendimo 25 punkte nurodyta teismo praktika, reikia atmesti kaip nepriimtinus visus ieškovės įrodymus ir argumentus, susijusius su Ispanijos teise.
50 Todėl nagrinėjant šią bylą ankstesniu prekių ženklu žymimų paslaugų apibūdinimas apima tik 35 klasės paslaugas, nurodytas šio sprendimo 8 punkte pateiktame apibūdinime.
Dėl ankstesniu prekių ženklu žymimų paslaugų apibūdinimo aiškinimo
51 Apeliacinė taryba iš esmės nusprendė, kad nuoroda „reklaminis sakinys“ kaip ankstesniu prekių ženklu žymimų paslaugų apibūdinimas neatitinka nė vienos Nicos klasifikacijoje nurodytos prekės ir paslaugos, nėra nei prekė, nei paslauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/209 8 straipsnio 1 dalies b punktą, ir ji negali būti aiškinama kaip apimanti „reklamos paslaugas“, nes priešingu atveju būtų neleistinai išplėsta paslaugų, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, apimtis.
52 Bendrajam Teismui raštu pateikus klausimus ir per teismo posėdį ieškovės buvo paprašyta pateikti savo nuomonę dėl šio vertinimo ir ji per teismo posėdį nurodė, kad iš principo neprieštarauja tam, kad žodžiai „reklaminis sakinys“ būtų aiškinami, kaip tai darė Protestų skyrius, kaip faktiškai reiškiantys reklamos paslaugas, tačiau ji pažymėjo, kad ginčija, jog ankstesnio prekių ženklo apsauga apima tik šias paslaugas ir neapima „pagrindiniais prekių ženklais“ žymimų prekių. Be to, ji mano, kad ankstesniu prekių ženklu žymimos 35 klasės paslaugos panašios į prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimas prekes, jas papildo arba glaudžiai su jomis susijusios. Šiuo klausimu ji remiasi dviem sprendimais, kuriuose Bendrasis Teismas pripažino, kad, viena vertus, būtent 35 klasės paslaugos ir, antra vertus, 5, 14, 18 ir 25 klasių prekės yra panašios.
53 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šie ieškovės argumentai visiškai nesusiję su šio sprendimo 51 punkte išdėstytu Apeliacinės tarybos vertinimu ir juo labiau jais negalima šio vertinimo užginčyti.
54 Taigi, kaip konstatuota, bylos aplinkybes apibūdina du faktai: nei iš ankstesniu prekių ženklu žymimų paslaugų apibūdinimo formuluotės, nei iš vykstant procedūrai VRDT ieškovės pateiktų nuorodų ir teiginių nematyti, kad minėto prekių ženklo apsaugos apimtis apima daugiau nei šią siaurą formuluotę; kita vertus, Bendrasis Teismas dėl procedūrinių priežasčių negali atsižvelgti į Ispanijos teisės ypatumus, kuriais remiantis, ieškovės teigimu, galima naudingai patikslinti minėto paslaugų apibūdinimo turinį. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kaip tai padarė ir Apeliacinė taryba, kad šio sprendimo 8 punkte pateiktas ankstesniu prekių ženklu žymimų paslaugų apibūdinimas neleidžia jų palyginti su prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimomis prekėmis.
55 Todėl Apeliacinė taryba nepadarė klaidos dėl to, kad padarė išvadą, jog dėl šios priežasties protestą reikia atmesti.
56 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti vienintelį ieškovės pagrindą ir dėl to visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
58 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš El Corte Inglés, SA bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Jürimäe | Van der Woude |
Paskelbta 2013 m. kovo 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.