Byla C‑165/16
Toufik Lounes
prieš
Secretary of State for the Home Department
(High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnis – Direktyva 2004/38/EB – Naudos gavėjai – Dviguba pilietybė – Sąjungos pilietis, įgijęs priimančiosios valstybės narės pilietybę ir išsaugojęs savo kilmės valstybės pilietybę – Sąjungos piliečio šeimos nario, trečiosios valstybės piliečio, teisė gyventi šioje valstybėje narėje“
Santrauka – 2017 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisę turintys asmenys – Sąjungos piliečio šeimos nariai, trečiosios valstybės piliečiai, gyvenantys Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje narėje – Netaikymas – Sąjungos pilietis, įgijęs priimančiosios valstybės narės pilietybę ir išsaugojęs savo kilmės valstybės pilietybę – Poveikio nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 1 dalis)
2. Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Sąjungos piliečio šeimos nariai, trečiosios valstybės piliečiai, gyvenantys priimančiojoje valstybėje narėje – Sąjungos pilietis, įgijęs priimančiosios valstybės narės pilietybę ir išsaugojęs savo kilmės valstybės pilietybę – Išvestinė teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje – Sąlygos
(SESV 21 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 1 dalis)
1. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, turi būti aiškinama taip, kad tokioje situacijoje, kai Europos Sąjungos pilietis pasinaudojo savo judėjimo laisve, atvyko į kitą valstybę narę, kurios pilietis jis nėra, ir joje apsigyveno pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį arba 16 straipsnio 1 dalį, vėliau įgijo šios valstybės narės pilietybę, kartu išsaugodamas ir savo kilmės valstybės pilietybę, po kelerių metų susituokė su trečiosios valstybės piliečiu ir su juo toliau gyvena minėtos valstybės narės teritorijoje, šis trečiosios valstybės pilietis negali pasinaudoti išvestine teise gyventi minėtoje valstybėje narėje remdamasis minėtos direktyvos nuostatomis.
Iš tiesų, pirma, iš šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad ši direktyva taikoma Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į „kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra“, ir minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų, arba joje apsigyvena, ir jie laikomi šioje direktyvoje įtvirtintų teisių gavėjais (2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B., C‑456/12, EU:C:2014:135, 38 punktas).
Trečia, jeigu Direktyva 2004/38 siekiama supaprastinti ir sustiprinti Sąjungos piliečių naudojimąsi teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 31 punkte, tai reiškia, kad ja taip pat siekiama nustatyti naudojimosi šia teise sąlygas, kaip tai matyti iš jos 1 straipsnio a punkto (2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy, C‑434/09, EU:C:2011:277, 33 punktas ir 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B., C‑456/12, EU:C:2014:135, 41 punktas). Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, jog kadangi pagal tarptautinės teisės principą valstybė narė negali savo pačios piliečiams neleisti atvykti į savo teritoriją ir ten pasilikti, t. y. jiems suteikiama besąlygiška teisė gyventi jų valstybėje, minėta direktyva nesiekiama reglamentuoti Sąjungos piliečio apsigyvenimo jo pilietybės valstybėje narėje.
Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Direktyva 2004/38 nebegali būti taikoma P. N. Ormazabal situacijai nuo to laiko, kad ji natūralizacijos būdu įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę. Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad P. N. Ormazabal pasinaudojo judėjimo laisve, kai atvyko ir apsigyveno Jungtinėje Karalystėje, ir kad kartu įgijusi Jungtinės Karalystės pilietybę išsaugojo Ispanijos pilietybę. Iš tiesų, nepaisant šių dviejų aplinkybių, P. N. Ormazabal, įgijusi Jungtinės Karalystės pilietybę, nebegyvena „kit[oje] valstyb[ėje] nar[ėje], kurios piliet[ė] [ji] nėra“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, todėl jai netaikytina sąvoka „naudos gavėj[a]“ pagal minėtą direktyvą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
Atsižvelgiant į šio sprendimo 35 ir 37 punktuose primintą jurisprudenciją, ši sąvoka netaikytina ir jos sutuoktiniui trečiosios valstybės piliečiui T. Lounes, todėl jis negali pasinaudoti išvestine teise gyventi Jungtinėje Karalystėje remdamasis šia direktyva.
(žr. 34, 36, 37, 42, 43, 44, 62 punktus ir rezoliucinę dalį)
2. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, turi būti aiškinama taip, kad tokioje situacijoje, kai Europos Sąjungos pilietis pasinaudojo savo judėjimo laisve, atvyko į kitą valstybę narę, kurios pilietis jis nėra, ir joje apsigyveno pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį arba 16 straipsnio 1 dalį, vėliau įgijo šios valstybės narės pilietybę, kartu išsaugodamas ir savo kilmės valstybės pilietybę, po kelerių metų susituokė su trečiosios valstybės piliečiu ir su juo toliau gyvena minėtos valstybės narės teritorijoje, šis trečiosios valstybės pilietis negali pasinaudoti išvestine teise gyventi minėtoje valstybėje narėje remdamasis minėtos direktyvos nuostatomis. Vis dėlto jis gali pasinaudoti tokia teise gyventi šalyje, remdamasis SESV 21 straipsnio 1 dalimi, tokiomis sąlygomis, kurios neturi būti griežtesnės nei Direktyvoje 2004/38 numatytos šios teisės suteikimo trečiosios valstybės piliečiui, kuris yra Sąjungos piliečio, pasinaudojusio laisvo judėjimo teise ir apsigyvenusio kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, šeimos narys, sąlygos.
Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Jungtinės Karalystės vyriausybė, valstybės narės piliečio, kaip antai P. N. Ormazabal, kuri pasinaudojo judėjimo laisve, teisėtai atvyko į kitos valstybės narės teritoriją ir joje apsigyveno, situacijos negalima laikyti vien vidaus situacija tik dėl to, kad toks pilietis, gyvendamas priimančiojoje valstybėje narėje, įgijo jos pilietybę, kartu išsaugodamas savo kilmės valstybės pilietybę.
Šia nuostata valstybių narių piliečiams pripažįstamos teisės apima ir teisę priimančioje valstybėje narėje gyventi įprastą šeimos gyvenimą kartu su savo šeimos nariais (pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Metock ir kt., C‑127/08, EU:C:2008:449, 62 punktą). Aplinkybė, kad valstybės narės pilietis, atvykęs ir apsigyvenęs kitoje valstybėje narėje, vėliau įgijo pastarosios valstybės narės pilietybę kartu išsaugodamas savo kilmės valstybės pilietybę, negali reikšti, kad jis netektų šios teisės, nes taip būtų paneigtas SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, siekiant SESV 21 straipsnio 1 dalimi suteikiamų teisių veiksmingumo, būtina, kad pilietis, esantis tokioje padėtyje kaip P. N. Ormazabal, kuris įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę kartu išsaugodamas savo kilmės valstybės pilietybę, galėtų ir toliau naudotis pagal šią nuostatą įgytomis teisėmis priimančiojoje valstybėje narėje ir, konkrečiai kalbant, galėtų toliau tęsti šeimos gyvenimą su savo sutuoktiniu, trečiosios valstybės piliečiu, dėl pastarajam suteiktos išvestinės teisės gyventi šalyje.
(žr. 49, 52, 53, 60, 62 punktus ir rezoliucinę dalį)