GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2023 m. kovo 9 d.(1)
Byla C‑142/22
OE
prieš
The Minister for Justice and Equality
(Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 27 straipsnis – Specialioji taisyklė – Persekiojimas ne už tą nusikalstamą veiką, dėl kurios asmuo yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą – Vykdančiosios teisminės institucijos sutikimas – Negaliojantis Europos arešto orderis – Pasekmės prašymui duoti sutikimą – Sprendime dėl perdavimo galutinai išspręstas klausimas“
I. Įvadas
1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(2), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR(3), 27 straipsnio 2 dalyje išdėstyta specialioji taisyklė, kad perduotas asmuo negali būti persekiojamas ar nuteistas ir iš jo negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.
2. Iš Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punkto matyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta specialioji taisyklė netaikoma, kai atitinkamą asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija pagal minėto straipsnio 4 dalį duoda sutikimą vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą, nuteisti ar atimti iš jo laisvę už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.
3. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo iš esmės prašoma nuspręsti dėl to, ar išvada, kad Europos arešto orderį, kuriuo remiantis asmuo buvo perduotas, išdavė institucija, kuri nėra „išduodančioji teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, ir šiuo pagrindu jis turėjo būti pripažintas negaliojančiu, gali tapti kliūtimi, dėl kurios vykdančioji teisminė institucija, gavusi prašymą duoti sutikimą, kad išduodančiosios valstybės narės teisminės institucijos vykdytų šio asmens baudžiamąjį persekiojimą arba nuteistų jį už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą iki jo perdavimo, tokio sutikimo neduotų.
4. Šioje išvadoje siūlysiu Teisingumo Teismui atsakyti, kad toks Europos arešto orderio negaliojimo pagrindas negali sutrukdyti vykdančiajai teisminei institucijai duoti prašomą sutikimą.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
5. Nagrinėjant šią bylą reikšmingi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 ir 2 dalys, 8 straipsnio 1 dalis ir 27 straipsnis.
B. Airijos teisė
6. Pagrindų sprendimas 2002/584 į Airijos teisę buvo perkeltas iš dalies pakeistu European Arrest Warrant Act 2003 (2003 m. Europos arešto orderio įstatymas).
7. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, pateikiamos tokios apibrėžtys:
– „teisminė institucija“ yra „teisėjas, magistratų teismo teisėjas ar bet kuris kitas asmuo, pagal atitinkamos valstybės narės teisę įgaliotas vykdyti tokias pačias ar panašias funkcijas, kurias pagal 33 straipsnį vykdo valstybės teismas“. Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) patikslina, kad turima omenyje Europos arešto orderių išdavimo funkcija,
– „išduodančioji teisminė institucija“ yra „išduodančiosios valstybės teisminė institucija, išdavusi atitinkamą orderį“, o
– „išduodančioji valstybė“ yra „valstybė narė <…> kurios teisminė institucija išdavė šį Europos arešto orderį“.
8. 2003 m. Europos arešto orderio įstatymo 22 straipsnio, pakeisto Criminal Justice (Terrorist Offences) Act 2005 (2005 m. Baudžiamojo teisingumo (teroristiniai nusikaltimai) įstatymas) 80 straipsniu, 7 dalyje numatyta:
„High Court [Aukštasis teismas, Airija] dėl asmens, perduoto išduodančiajai valstybei pagal šį įstatymą, gali duoti sutikimą, kad:
a) išduodančiojoje valstybėje šiam asmeniui būtų iškelta byla dėl nusikalstamos veikos;
b) išduodančiojoje valstybėje šiam asmeniui už nusikalstamą veiką būtų paskirta bausmė, įskaitant asmens laisvės apribojimo bausmę; arba
c) išduodančiojoje valstybėje šiam asmeniui būtų iškelta byla arba jis būtų sulaikytas išduodančiojoje valstybėje narėje, kad būtų įvykdyta bausmė arba nutartis dėl sulaikymo už nusikalstamos veikos padarymą,
gavęs išduodančiosios valstybės rašytinį prašymą šiuo klausimu.“
9. 2003 m. Europos arešto orderio įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje, pakeistoje European Arrest Warrant (Application to Third Countries and Amendment) and Extradition (Amendment) Act 2012 (2012 m. Europos arešto orderio (prašymas trečiosioms šalims ir dalinis pakeitimas) ir ekstradicijos (dalinis pakeitimas) įstatymas) 15 straipsniu, numatyta, kad 2003 m. Europos arešto orderio įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą sutikimą turi būti atsisakoma duoti, jeigu pagal šio įstatymo 3 dalį už atitinkamą nusikalstamą veiką asmuo negali būti perduotas. Įstatymo 3 dalyje išdėstytos nuostatos dėl pagrindinių teisių, atitikties, non bis in idem principo, prašomo perduoti asmens baudžiamojo persekiojimo valstybėje dėl tų pačių nurodomų nusikalstamų veikų, baudžiamosios atsakomybės amžiaus, eksteritorialumo ir teismo proceso in absentia.
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
10. 2016 m. dėl OE buvo išduoti trys Europos arešto orderiai: du iš jų išdavė Amsterdamo (Nyderlandai) prokuratūra, o trečiąjį – Nyderlandų nacionalinės prokuratūros skyrius. Šiais orderiais buvo prašoma perduoti OE, kad būtų pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas už įvairius nusikaltimus, įskaitant pinigų plovimą, užpuolimą ir pasikėsinimą nužudyti.
11. Kadangi High Court (Aukštasis teismas, Airija) atmetė OE pateiktus prieštaravimus ir jis neapskundė šio teismo sprendimo apeliacine tvarka, 2017 m. jis buvo perduotas Nyderlandų valdžios institucijoms. Neginčijama, kad nė vienas iš šių prieštaravimų nebuvo susijęs su tuo, kad Europos arešto orderius išdavė prokurorai. Vėliau OE buvo nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme, kurią šiuo metu atlieka Nyderlanduose.
12. 2019 m. gegužės 1 d. Nyderlandų nacionalinis prokuroras išsiuntė High Court (Aukštasis teismas), kaip vykdančiajai teisminei institucijai, prašymą duoti Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punkte ir 4 dalyje numatytą sutikimą, kad būtų vykdomas OE baudžiamasis persekiojimas dėl kitų nusikalstamų veikų nei tos, dėl kurių jis buvo perduotas, padarytų iki jo perdavimo. Šį prašymą High Court (Aukštasis teismas) gavo 2019 m. liepos 23 d. OE buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme pagal naujus kaltinimus, bet tam, kad būtų galima vykdyti šią naujai skirtą laisvės atėmimo bausmę, reikalingas vykdančiosios teisminės institucijos sutikimas.
13. Vis dėlto minėtas prašymas dėl sutikimo buvo atsiimtas po to, kai 2019 m. gegužės 27 d. priimtas Sprendimas OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros)(4), iš kurio matyti, kad valstybės narės prokuratūros, kurioms kyla rizika, kad joms tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti taikomi pavieniai vykdomosios valdžios nurodymai ar instrukcijos, susiję su sprendimo dėl Europos arešto orderio išdavimo priėmimu, negali patekti į sąvokos „išduodančioji teisminė institucija“ taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį.
14. Vėliau High Court (Aukštasis teismas) gavo dar vieną prašymą duoti sutikimą, tačiau šį kartą jį pateikė Amsterdamo ikiteisminio tyrimo teisėjas.
15. OE pateikė prieštaravimą dėl šio prašymo duoti sutikimą High Court (Aukštasis teismas), teigdamas, kad Europos arešto orderius išdavusios institucijos nėra „išduodančiosios teisminės institucijos“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad OE neginčija savo perdavimo Nyderlandų valdžios institucijoms pagal šiuos Europos arešto orderius, bet mano, kad sutikimas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už kitas nusikalstamas veikas nei tos, dėl kurių jis buvo perduotas, negali būti duotas, jei pirminiai Europos arešto orderiai nebuvo teisėtai išduoti išduodančiosios teisminės institucijos.
16. High Court (Aukštasis teismas) atmetė OE apeliacinį skundą, nes laikėsi nuomonės, kad sprendimas dėl jo perdavimo turi res judicata galią. OE pateikė apeliacinį skundą Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija).
17. 2020 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl Nyderlandų prokuroro Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas)(5), pagal kurį Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės prokuroras, kuris, nors dalyvauja vykdant teisingumą, bet priimdamas sprendimus gali gauti konkrečių vykdomosios valdžios nurodymų, nelaikomas „vykdančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas(6).
18. Court of Appeal (Apeliacinis teismas) atmetė OE skundą ir, remdamasis Minister for Justice and Equality (teisingumo ir lygybės ministras, Airija, toliau – ministras) išdėstytais argumentais, nusprendė, kad reikia taikyti nacionalinę procesinę taisyklę, susijusią su „Estoppel“ principu, pagal kurią draudžiama tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai užginčyti High Court (Aukštasis teismas) nutartį dėl perdavimo(7). Nagrinėdamas šį klausimą, Court of Appeal (Apeliacinis teismas) rėmėsi Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje buvo pabrėžta, jog su sąlyga, kad bus laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, kurių pažeidimu nebuvo remiamasi pagrindinėje byloje, svarbu laikytis principo, kad teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas teisių gynimo priemones arba pasibaigus apskundimo terminui, tapo galutiniai, negali būti užginčyti(8).
19. 2021 m. rugsėjo 22 d. Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) leido pateikti kasacinį skundą.
20. Šio teismo teigimu, OE sutinka, kad 2017 m. priimtas sprendimas jį perduoti pagal Airijos teisę turi res judicata galią ir kad pagal Sąjungos teisę nereikalaujama jo peržiūrėti. Pagrindinis jo prieštaravimas dėl sutikimo davimo grindžiamas sutikimo procedūrą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis. Pagal 2003 m. Europos arešto orderio įstatymo 22 straipsnio 7 dalį prašymą duoti sutikimą turi pateikti „išduodančioji valstybė“, o ji apibrėžiama kaip valstybė, kurios „teisminė institucija“ išdavė pirminį Europos arešto orderį. Taigi OE nurodo, kad pirminius Europos arešto orderius išdavę prokurorai pagal Sąjungos teisę nėra „teisminės institucijos“, todėl Nyderlandų Karalystė negali būti laikoma „išduodančiąja valstybe“.
21. Vis dėlto ministras prašymą priimti prejudicinį pateikusiame teisme ir toliau teigia, kad bet koks klausimas, kuris galėjo kilti dėl Nyderlandų prokurorų kompetencijos veikti kaip „išduodančiosioms teisminėms institucijoms“, turi būti laikomas galutinai išspręstu 2017 m. High Court (Aukštasis teismas) nutartimi dėl perdavimo ir kad šiam galutiniam sprendimui taikomas „Estoppel“ principas, todėl šis klausimas nebegali būti keliamas iš naujo.
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atsakymas į klausimą, ar OE turėtų būti leista pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį remtis argumentu, kad pirminiai Europos arešto orderiai nebuvo išduoti „išduodančiosios teisminės institucijos“, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, priklauso nuo perdavimo procedūros ir sutikimo procedūros santykio teisingo teisinio kvalifikavimo.
23. Iš tikrųjų šis teismas mano, kad „Estoppel“ principo taikymo klausimas negali kilti, jeigu šias procedūras reikėtų laikyti atskiromis ir savarankiškomis ir dėl to bet koks prieštaravimas, kurį suinteresuotasis asmuo galėjo pateikti nagrinėjant prašymą dėl perdavimo, nagrinėjant prašymą dėl sutikimo gali būti iškeltas kaip naujas arba papildomas argumentas.
24. Jeigu, atvirkščiai, šios procedūros turi būti laikomos taip glaudžiai susijusiomis, kad klausimas, kuris neabejotinai buvo išspręstas sprendime dėl perdavimo, turės būti laikomas išspręstu priimant sprendimą dėl sutikimo, OE šiame etape nebus leidžiama remtis argumentu dėl išduodančiosios teisminės institucijos statuso.
25. Tokiomis aplinkybėmis Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Pagrindų sprendimo [2002/584] 27 straipsnį reikia aiškinti taip, kad sprendimas dėl asmens perdavimo sukuria tokius šio asmens, vykdančiosios valstybės ir prašančiosios valstybės teisinius santykius, kad bet koks klausimas, kuris laikomas galutinai išspręstu šiuo sprendimu, taip pat turi būti laikomas išspręstu taikant sutikimo dėl tolesnio baudžiamojo persekiojimo ar nubaudimo už kitas nusikalstamas veikas procedūrą?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar nacionaline proceso teisės norma pažeidžiamas veiksmingumo principas, jeigu ji veikia taip, kad užkerta kelią atitinkamam asmeniui, nagrinėjant prašymą dėl sutikimo, remtis atitinkamu [Teisingumo Teismo] sprendimu, priimtu po nutarties dėl perdavimo priėmimo?“
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šią bylą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą procedūrą arba to paties procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
27. 2022 m. kovo 15 d. sprendimu antroji kolegija nusprendė netenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. 2022 m. kovo 23 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą šią bylą nagrinėti pagal pagreitintą procedūrą.
28. Rašytines pastabas pateikė OE, Airijos ministras ir vyriausybė, Vengrijos, Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija.
29. 2022 m. gruodžio 14 d. įvykusiame posėdyje OE, Airijos ministras ir vyriausybė, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija pateikė žodines pastabas ir žodžiu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.
IV. Analizė
30. Kaip matyti iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, klausimas, kuriuo grindžiami prejudiciniai klausimai, kyla dėl perdavimo procedūros santykio su paskesniu prašymu, kuriuo siekiama, remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktu ir 4 dalimi, gauti vykdančiosios teisminės institucijos sutikimą, kad būtų galima vykdyti jau perduoto asmens baudžiamąjį persekiojimą, jį nuteisti ar atimti iš jo laisvę už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą iki perdavimo.
31. Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Europos arešto orderio negaliojimas dėl to, kad jį išdavė ne „išduodančioji teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, gali sukliudyti vykdančiajai teisminei institucijai duoti prašomą sutikimą.
32. Vis dėlto nagrinėjamu atveju šio esminio klausimo nagrinėjimą kilus ginčui dėl prašymo duoti sutikimą lemia nacionalinės proceso teisės klausimas, ar pagrindinėje byloje taikytinas „Estoppel“ principas.
33. Mano nuomone, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje nebūtina, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl šios nacionalinės procesinės teisės normos taikymo atitikties Sąjungos teisei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų šis klausimas tampa nereikšmingas nuo to momento, kai nustatoma, kad neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamas asmuo tuo metu, kai teikiamas prašymas duoti sutikimą, gali remtis pagrindu, susijusiu su Europos arešto orderio, dėl kurio priimtas galutinis teismo sprendimas jį vykdyti, negaliojimu, tokiu pagrindu bet kuriuo atveju negalima pateisinti vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymo duoti tokį sutikimą.
34. Taip pat manau, kad esminis klausimas dėl galimų Europos arešto orderio negaliojimo pasekmių nagrinėjant vėlesnį prašymą dėl sutikimo pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį turi būti nagrinėjamas kaip atskiras ir kad, priešingai, nei teigia Komisija, nereikia priimti sprendimo dėl OE argumento, kuriuo siekiama įrodyti, kad nėra „išduodančiosios valstybės“, kaip ji apibrėžta 2003 m. Europos arešto orderio įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje, pagrįstumo. Be to, kad šis argumentas daugiausia susijęs su nacionalinės teisės normos aiškinimu, manau, kad pagrindinis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas keliamas dėl pagal Sąjungos teisę egzistuojančio pirminio perdavimo ir prašymo duoti sutikimą santykio. Šiuo santykiu taip pat grindžiamas OE argumentas pagrindinėje byloje.
35. Šiuo klausimu iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad OE ginčija prašomo sutikimo suteikimą, remdamasis tuo, jog pirminius Europos arešto orderius išdavusios Nyderlandų institucijos neturi išduodančiosios teisminės institucijos statuso, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. Nekvestionuodamas sprendimo dėl perdavimo ir teisminės institucijos, pateikusios prašymą duoti sutikimą, statuso, OE vis dėlto tvirtina, kad sutikimo, kurio prašoma pagal Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį, negalima duoti, jei Europos arešto orderiai, kuriais remiantis jis buvo perduotas, nebuvo išduoti teisėtai. Taigi OE remiasi pirminių Europos arešto orderių negaliojimu, siekdamas, kad vykdančioji teisminė institucija neduotų prašomo sutikimo.
36. Mano nuomone, toks argumentas yra klaidingas.
37. Nors prašymas duoti sutikimą būtinai susijęs su konkrečiu anksčiau įvykdytu Europos arešto orderiu, manau, kad vykdančioji teisminė institucija šį prašymą turi nagrinėti iš esmės, atskirai ir savarankiškai. Taigi tam tikras įvykdyto Europos arešto orderio trūkumas negali tapti pagrindas atsisakyti duoti prašomą sutikimą.
38. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, jeigu prašomas perduoti asmuo buvo suimtas, paskui perduotas išduodančiajai valstybei narei, Europos arešto orderis iš esmės sukelia visas teisines pasekmes, išskyrus konkrečiai nurodytąsias Pagrindų sprendimo 2002/584 3 skyriuje (9).
39. Viena iš šiame skyriuje numatytų perdavimo pasekmių yra galimas baudžiamasis persekiojimas už kitas nusikalstamas veikas, kurio sąlygos nustatytos šio pagrindų sprendimo 27 straipsnyje.
40. Pagal minėto pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą specialiąją taisyklę, kuri susijusi su vykdančiosios valstybės narės suverenitetu, perduotas asmuo turi teisę į tai, kad jis galėtų būti persekiojamas, nuteistas ar kad iš jo galėtų būti atimta laisvė tik už tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis buvo perduotas(10).
41. Teisingumo Teismo teigimu, pagal šią taisyklę reikalaujama, kad išduodančioji valstybė narė, kuri siekia persekioti arba nuteisti asmenį už kitą, iki jo perdavimo vykdant Europos arešto orderį padarytą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas, gautų vykdančiosios valstybės narės sutikimą, kad būtų išvengta pirmosios valstybės narės kėsinimosi į kompetenciją, kurią galėtų įgyvendinti vykdančioji valstybė narė, ir savo įgaliojimų viršijimo persekiojamo asmens atžvilgiu(11).
42. Vykdančiosios valstybės narės teisminės institucijos turi teisę vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą arba skirti jam bausmę už bet kurį kitą teisės pažeidimą nei tas, kurio pagrindu jis buvo perduotas, tik Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, visų pirma tuomet, kai yra duotas sutikimas pagal šios dalies g punktą ir šio straipsnio 4 dalį(12).
43. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad specialioji taisyklė yra glaudžiai susijusi su perdavimu vykdant konkretų Europos arešto orderį(13). Tai reiškia, kad specialiosios taisyklės laikymasis gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į perdavimą, įvykdytą remiantis konkrečiu Europos arešto orderiu(14).
44. Vis dėlto, nepaisant Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio įgyvendinimo sąsajos su anksčiau įvykdyto Europos arešto orderio buvimu, svarbu pabrėžti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog sprendimas duoti šio pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje numatytą sutikimą skiriasi nuo sprendimo dėl Europos arešto orderio įvykdymo ir turi kitokį poveikį atitinkamam asmeniui nei pastarasis sprendimas(15).
45. Taigi asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį ir prašymas duoti sutikimą, kad išduodančiosios valstybės narės teisminės institucijos galėtų vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą, jį nuteisti ar atimti iš jo laisvę už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą, yra du atskiri proceso, kuriuo siekiama užtikrinti, kad už nusikalstamas veikas Sąjungoje neliktų nenubausta, etapai.
46. Nors, kaip ir sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo, sprendimas dėl sutikimo gali turėti įtakos atitinkamo asmens laisvei(16), jis turi savo tikslą, todėl vykdančioji teisminė institucija turi jį priimti, atlikusi atskirą ir savarankišką tyrimą, kuris nesusijęs su Europos arešto orderio vykdymu.
47. Ši analizė turi būti atliekama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalį, siekiant prašymą dėl sutikimo įvertinti iš esmės.
48. Taigi vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti, ar kartu su jai pateiktu prašymu duoti sutikimą pateikiama 8 straipsnio 1 dalyje minėta informacija ir jos vertimas, kaip nurodyta minėto pagrindų sprendimo 8 straipsnio 2 dalyje. Ši institucija taip pat privalo patikrinti, ar už nusikalstamą veiką, dėl kurios prašoma sutikimo, taip pat taikomas perdavimas pagal tą patį pagrindų sprendimą.
49. Kaip nurodyta Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalyje, be to, vykdančioji teisminė institucija turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į šio pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose numatytus privalomo ar neprivalomo nevykdymo pagrindus, gali būti leidžiamas toks baudžiamojo persekiojimo išplėtimas įtraukiant kitas nusikalstamas veikas nei tos, dėl kurių atitinkamas asmuo buvo perduotas.
50. Vis dėlto reikia pažymėti, kad nė vienoje iš šių nuostatų nenumatyta, kad dėl pirminio Europos arešto orderio trūkumo vykdančioji teisminė institucija galėtų atsisakyti duoti prašomą sutikimą.
51. Jei būtų nuspręsta kitaip, mano nuomone, būtų pažeisti Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslai.
52. Šiuo klausimu noriu pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnis tiek, kiek jame nustatytos taisyklės, nukrypstančios nuo šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto abipusio pripažinimo principo, negali būti aiškinamas taip, kad būtų paneigtas šiuo pagrindų sprendimu siekiamas tikslas, t. y. palengvinti ir pagreitinti perdavimą tarp valstybių narių teisminių institucijų, atsižvelgiant į tarp jų turintį egzistuoti abipusį pasitikėjimą(17).
53. Šis greitumo poreikis, kuriuo grindžiamas Pagrindų sprendimas 2002/584, atsispindi to pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta, kad sprendimas dėl sutikimo pratęsti bylos nagrinėjimą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo.
54. Pripažinti, kad pirminio Europos arešto orderio trūkumas gali sutrukdyti vykdančiajai teisminei institucijai duoti reikalaujamą sutikimą, reikštų pripažinti, kad sąlygos, kuriomis buvo vykdomas perdavimas, turėtų būti peržiūrėtos prašant duoti sutikimą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį. Dėl tokios peržiūros būtų atidėtas sprendimo dėl sutikimo priėmimas, o tai prieštarautų skubos reikalavimui, kuriuo grindžiamas šis pagrindų sprendimas. Mano nuomone, tokia peržiūra taip pat nesuderinama su teisiniu saugumu, nes ji gali sukelti abejonių dėl to, ar teismo sprendimas, kuriame nurodyta vykdyti Europos arešto orderį, yra galutinis.
55. Be to, reikėtų laikytis aiškinimo, kuris padėtų siekti kito Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslo, t. y. kovoti su nebaudžiamumu(18). Leidimas vykdančiajai teisminei institucijai atsisakyti duoti sutikimą, kurio prašoma pagal šio pamatinio sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį, pakenktų šiam tikslui, nes sutrukdytų išduodančiosios valstybės narės teisminėms institucijoms vykdyti asmens baudžiamąjį persekiojimą, jį nuteisti ar atimti iš jo laisvę už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą iki jo perdavimo.
56. Dėl visų šių priežasčių manau, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad išvada, jog Europos arešto orderį, kuriuo remiantis asmuo buvo perduotas, išdavė institucija, kuri nėra „išduodančioji teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, ir šiuo pagrindu jis turėjo būti laikomas negaliojančiu, negali tapti kliūtimi, dėl kurios vykdančioji teisminė institucija, gavusi prašymą duoti sutikimą išduodančiosios valstybės narės teisminėms institucijoms vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą arba nuteisti jį už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą iki jo perdavimo, tokio sutikimo neduotų.
V. Išvada
57. Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) pateiktus prejudicinius klausimus:
2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis
turi būti aiškinami taip:
išvada, jog Europos arešto orderį, kuriuo remiantis asmuo buvo perduotas, išdavė institucija, kuri nėra „išduodančioji teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pagrindų sprendimu 2009/299, 6 straipsnio 1 dalį, ir šiuo pagrindu jis turėjo būti laikomas negaliojančiu, negali tapti kliūtimi, dėl kurios vykdančioji teisminė institucija, gavusi prašymą duoti sutikimą leisti išduodančiosios valstybės narės teisminėms institucijoms vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą arba nuteisti jį už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą iki jo perdavimo, tokio sutikimo neduotų.