BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. liepos 1 d.(*)
„Valstybės pagalba – Atlyginimas už nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams – Lengvatinio elektros energijos tiekimo tarifo taikymo pratęsimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Naudos sąvoka – Rungimosi principas“
Byloje T‑53/08
Italijos Respublika, atstovaujama avvocato dello Stato S. Fiorentino,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą C. Giolito ir G. Conte,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2007 m. lapkričio 20 d. Komisijos sprendimą 2008/408/EB dėl valstybės pagalbos C 36/A/06 (ex NN 38/06), kurią Italija suteikė ThyssenKrupp, Cementir ir Nuova Terni Industrie Chimiche (OL L 144, 2008, p. 37),
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras (pranešėjas), teisėjai M. Prek ir V. M. Ciucă,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. liepos 2 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Italijos Respublika elektros energijos sektorių nacionalizavo 1962 m. gruodžio 6 d. Įstatymu Nr. 1643 dėl Ente nazionale per l‘energia elettrica (ENEL) įsteigimo ir elektros energijos pramonės įmonių perdavimo šiai bendrovei (GURI, Nr. 316, 1962 m. gruodžio 12 d., p. 5007, toliau – Įstatymas Nr. 1643/62). Šiuo įstatymu Italijos Respublika ENEL suteikė elektros energijos, neatsižvelgiant į gamybos šaltinį, gamybos, importo ir eksporto, perdavimo, perdirbimo, skirstymo ir pardavimo monopolį valstybės teritorijoje, tačiau su tam tikromis išimtimis.
2 Pagal Įstatymo Nr. 1643/62 4 straipsnio 6 dalį įmonės, kurios elektros energiją iš esmės gamina savo reikmėms (toliau – gamintojai savo reikmėms), į elektros energijos sektoriaus nacionalizavimo procesą nebuvo įtrauktos.
3 Tuo metu Terni, kurios pagrindinis akcininkas buvo valstybė, veikė juodosios metalurgijos, chemijos produktų ir cemento gamybos sektoriuose. Be to, Terni valdė ir naudojo hidroelektrinę, o didžioji dalis joje gaminamos elektros energijos buvo naudojama bendrovės gamybos procesams.
4 Atsižvelgiant į Terni strateginę svarbą tiekiant energiją šalyje, su hidroelektrine susijusi Terni veiklos dalis buvo nacionalizuota, nors ši bendrovė turėjo gamintojo savo reikmėms statusą.
5 1963 m. rugpjūčio 21 d. Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1165 dėl perdavimo ENEL viso organizuoto turto kompleksų, skirtų Įstatymo Nr. 1643/62 1 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytai veiklai vykdyti ir kuria verčiasi „Terni: Società per l‘Industria e Elettricità“ SpA (GURI, Nr. 230 priedas, 1963 m. rugpjūčio 31 d., p. 58, toliau – Dekretas Nr. 1165/63), Italijos Respublika Terni kompensavo už jos perduotą turtą, nustatydama lengvatinį elektros energijos tarifą (toliau – Terni tarifas) laikotarpiu nuo 1963 iki 1992 metų.
6 1964 m. Società Terni buvo suskaidyta į tris bendroves: plieno gamintoją Terni Acciai Speciali, chemijos sektoriuje veikiančią Nuova Terni Industrie Chimiche ir cemento gamintoją Cementir (toliau kartu vadinamos buvusios Terni bendrovės). Vėliau šios bendrovės buvo privatizuotos ir jas įsigijo atitinkamai ThyssenKrupp, Norsk Hydro ir Caltagirone, o galiausiai buvo sukurtos atitinkamai ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni SpA, Nuova Terni Industrie Chimiche SpA ir Cementir SpA, kurioms ir toliau taikytas Terni tarifas.
7 1991 m. sausio 9 d. Įstatymu Nr. 9 dėl Naujojo nacionalinio energetikos plano įgyvendinimo nuostatų: instituciniai aspektai, hidroelektrinės ir elektrinės, angliavandeniliai ir geoterminė energija, gamintojai savo reikmėms ir fiskalinės nuostatos (GURI, Nr. 13 priedas, 1991 m. sausio 16 d., p. 3, toliau – Įstatymas Nr. 9/91) Italijos Respublika pratęsė iki 2001 m. gruodžio 31 d. galiojančias hidroelektrinių koncesijas, kurių pagrindu veikia viešuosius vandens išteklius elektros energijos gamybai naudojančios bendrovės.
8 Pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį Italijos Respublika pratęsė ir Terni tarifo taikymą iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Taip pat buvo numatyta, kad buvusioms Terni bendrovėms tiekiami subsidijuojamos elektros energijos kiekiai turėjo būti laipsniškai mažinami per paskesnius šešerius metus (2002–2007 m.), kad iki 2007 m. pabaigos tarifo lengvatos taikymas būtų nutrauktas.
9 Italijos valdžios institucijos apie Įstatymą Nr. 9/91 pranešė Komisijai, kuri 1991 m. rugpjūčio 6 d. priėmė sprendimą nepateikti prieštaravimų (Sprendimas dėl valstybės pagalbos NN 52/91).
10 1999 m. kovo 16 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 79 dėl Direktyvos 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (GURI, Nr. 75, 1999 m. kovo 31 d., p. 8, toliau – Dekretas Nr. 79/99) Italijos Respublika pratęsė galiojančias hidroelektrinių koncesijas. Minėto dekreto 12 straipsnio 7 ir 8 dalyse buvo nustatyta:
„7. Koncesijos, kurių galiojimas baigėsi arba pasibaigs vėliausiai 2010 m. gruodžio 31 d., pratęsiamos iki šios datos, o atitinkami koncesininkai – ir tam nereikia administracinio akto – tęsia veiklą, apie tai informavę koncesiją suteikiančią administraciją per devyniasdešimt dienų nuo šio dekreto įsigaliojimo dienos.
8. Koncesijoms, kurių galiojimo pabaigos terminas nustatytas po 2010 m. gruodžio 31 d., taikomos koncesijos akte numatytos galiojimo pabaigos sąlygos.“
11 Pagal 2005 m. kovo 14 d. Įstatymo dekreto Nr. 35, nustatančio skubias nuostatas, susijusias su ekonominio, socialinio ir teritorinio vystymo veiklos planu (GURI Nr. 62, 2005 m. kovo 16 d., p. 4), pakeisto 2005 m. gegužės 14 d. Įstatymu Nr. 80 (toliau – Įstatymas Nr. 80/05), 11 straipsnio 11 dalį Italijos Respublika vėl pratęsė Terni tarifo taikymą iki 2010 m., o priemonė taikoma nuo 2005 m. sausio 5 d. (toliau – ginčijama priemonė). Įstatyme Nr. 80/05 patikslinama, kad iki 2010 m. buvusioms Terni bendrovėms bus taikoma tokia pati tvarka, kokia buvo taikyta iki 2004 m. gruodžio 31 d. tiekiamų kiekių (926 GWh bendrai trims Terni bendrovėms) ir kainų (1,32 eurocento už 1 kWh) atžvilgiu. Netrukus po to 2005 m. gruodžio 23 d. Įstatymu Nr. 266, hidroelektrinių koncesijų terminas bendrai buvo pratęstas iki 2020 metų.
12 Sužinojusi apie šios priemonės pratęsimą nagrinėdama kitą bylą 2005 m. gruodžio 23 d. laišku Komisija Italijos valdžios institucijų paprašė pateikti informaciją, kuri Komisijai buvo pateikta 2006 m. vasario 24 d. laiške, paskui atitinkamai 2006 m. kovo 2 d. ir 2006 m. balandžio 27 d. laiškuose.
13 2006 m. liepos 19 d. laišku Komisija Italijos Respubliką informavo apie sprendimą pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 214, p. 5) ir Komisija suinteresuotosioms šalims pasiūlė pateikti pastabas dėl nagrinėjamų priemonių.
14 Italijos Respublika pateikė pastabas 2006 m. spalio 25 d. laišku ir papildomą informaciją 2006 m. lapkričio 9 d. ir 2006 m. gruodžio 7 d. laiškais.
15 Komisija gavo suinteresuotųjų šalių pastabas ir jas perdavė Italijos valdžios institucijoms, suteikdama galimybę jas pakomentuoti. Italijos Respublikos pastabos gautos 2006 m. gruodžio 22 d. laišku.
16 2007 m. vasario 20 d. laišku Komisija paprašė papildomos informacijos, kurią Italijos valdžios institucijos pateikė 2007 m. balandžio 16 d., 2007 m. gegužės 10 d. ir gegužės 14 d. laiškais.
17 2007 m. lapkričio 20 d. Komisija priėmė sprendimą dėl valstybės pagalbos C 36/A/06 (ex NN 38/06), kurią Italija suteikė ThyssenKrupp, Cementir ir Nuova Terni Industrie Chimiche (OL L 144, 2008, p. 37, toliau – ginčijamas sprendimas).
18 Ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Komisija mano, kad [Italijos Respublika], pažeisdama [EB]88 straipsnio 3 dalį, neteisėtai įgyvendino Įstatyminio potvarkio Nr. 35/2005, kuris buvo pakeistas į Įstatymą [Nr. 80/05], 11 straipsnio 11 dalies nuostatą, kurioje buvo nustatytas trims Terni bendrovėms taikytino lengvatinio elektros energijos tarifo pakeitimas ir taikymo pratęsimas iki 2010 m. Komisija mano, kad tokiai priemonei, kuri yra grynoji pagalba, skirta veiklai, negali būti taikoma jokia EB sutartyje nustatyta leidžianti nukrypti nuostata, tad ji nesuderinama su bendrąja rinka. Todėl minėtos priemonės dalys, kurios dar nebuvo skirtos ar sumokėtos, neturi būti įgyvendintos. Jau sumokėta pagalba turi būti susigrąžinta. Sumos, į kurias naudos gavėjai pagal Įstatymą [Nr. 9/91] turėjo teisę 2005, 2006 ir 2007 m., gali būti išskaitytos iš visos susigrąžintinos sumos.“
19 Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
1. Valstybės pagalba, kurią [Italijos Respublika] suteikė ThyssenKrupp, Cementir ir Nuova Terni Industrie Chimiche, nesuderinama su bendrąja rinka.
2. Valstybės pagalba, kurią [Italijos Respublika] suteikė ThyssenKrupp, Cementir ir Nuova Terni Industrie Chimiche, bet jos dar nesumokėjo, taip pat nesuderinama su bendrąja rinka, tad negali būti suteikta.
2 straipsnis
1. [Italijos Respublika] turi susigrąžinti iš naudos gavėjų 1 straipsnio 1 dalyje minėtą pagalbą.
<...>“
Procesas ir šalių reikalavimai
20 2008 m. sausio 31 d. Teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Italijos Respublika pareiškė šį ieškinį.
21 Italijos Respublika Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.
22 Komisija Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
23 Italijos Respublika nurodo tris ieškinio pagrindus: pirma, EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 88 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes ginčijama priemonė yra kompensacinio pobūdžio, antra, minėtų nuostatų pažeidimą, nes ginčijama priemonė nesusijusi su viešųjų išteklių perdavimu, ir, trečia, esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą bei rungimosi principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą.
24 Tačiau per posėdį Italijos Respublika aiškiai atsisakė antrojo ieškinio pagrindo, ir tai Teismas įrašė į posėdžio protokolą. Todėl Teismas nagrinės tik pirmąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su ginčijamos priemonės tariamai kompensaciniu pobūdžiu
Šalių argumentai
25 Italijos Respublika teigia, kad Komisija ginčijamą priemonę klaidingai kvalifikavo kaip valstybės pagalbą ir todėl nusprendė, kad apie minėtą priemonę jai turėjo būti pranešta.
26 Italijos Respublika tvirtina, kad skirti ištekliai, kurie yra kompensacija už turto netekimą dėl bendrojo intereso, atsižvelgiant į tai, kad jie nepateisinamai neviršija atlyginimo, kurią suinteresuotas asmuo būtų gavęs kaip atlygį iš rinkos ekonomikoje veikiančio privataus investuotojo, nėra ekonominė nauda.
27 Komisijos išvada, kad ginčijama priemonė buvusioms Terni bendrovėms suteikė naudos, yra grindžiama netiksliu 1962 m. vykdyto nuosavybės paėmimo iš Terni objekto supratimu. Šiuo nuosavybės paėmimu siekta paimti ne tik materialųjį turtą, bet jis susijęs ir su teise gaminti elektros energiją, o ši teisė yra Įstatymo Nr. 1643/62 įsigaliojimo momentu egzistavusių hidroelektrinių koncesijų dalykas.
28 Šiomis aplinkybėmis, anot Italijos Respublikos, iš esmės svarbu atsižvelgti į koncesijos vertę, atskirai vertinant nematerialųjį turtą, kuris yra įmonės turto dalis, o ši vertė susijusi su koncesijos trukme. Todėl neteisinga tvirtinti, kaip tai daro Komisija, kad šioje byloje kylanti problema susijusi su „paimto turto rinkos vertės“ kompensavimu bendrovei Terni, remiantis principu, pagal kurį kompensacija už paimtą turtą turi būti nustatoma pagal šio turto vertę nuosavybės paėmimo momentu.
29 Dėl taip apibūdinto iš Terni paimtos nuosavybės objekto Italijos valdžios institucijos nustatė kompensavimo mechanizmą, pagal kurį kompensacijos dydis yra tiesiogiai susijęs su koncesijos trukme. Todėl tarifų schemos galiojimo trukmė buvo susieta su likusia koncesijos trukme, t. y. iki 1992 m. gruodžio 31 dienos.
30 Italijos Respublika pažymi, kad šis tiesioginis ryšys tarp Terni tarifo, kuriuo siekta, kad Terni energijos išlaidos būtų analogiškos toms, kurių ji būtų turėjusi, jei būtų išlaikiusi teisę gaminti energiją, trukmės ir koncesijos trukmės abiem šalims užtikrino apsaugą nuo pernelyg didelės ar pernelyg mažos kompensacijos. Šis tiesioginis ryšys yra ginčijamame sprendime Komisijos nurodyto šalių sudaryto susitarimo dėl kompensacijos esminis elementas, nes užtikrina šio susitarimo ekonominę pusiausvyrą.
31 Ginčijamame sprendime pati Komisija šią kompensacijos sistemą vertino kaip priimtiną, keldama iš tikrųjų esminį klausimą, ar specialios tarifų schemos taikymo pratęsimas gali būti laikomas sudėtine kompensacijos dalimi.
32 Šiuo klausimu Italijos Respublika teigia, kad kompensacijos papildymas negrindžiamas sąlygomis, susiklosčiusiomis elektros energijos rinkoje, kurios pokyčiai susiję su susitarime dėl kompensacijos numatyta įprasta rizika. Iš tikrųjų du pratęsimai, dėl kurių nuspręsta 1991 m. ir 2005 m., pateisinami aplinkybe, kad vėliau priimtais teisės aktais, kurių nebuvo galima numatyti sudarant susitarimą dėl kompensacijos, pratęsta gamintojų savo reikmėms koncesijų trukmė.
33 Visiškai išimtinis Terni nuosavybės paėmimas lėmė tai, kad reikėjo atkurti kiek įmanoma panašią situaciją į tą, kurioje Terni būtų buvusi, jei nuosavybė iš jos nebūtų paimta, o tai paaiškina, kodėl pagal Italijos valdžios institucijų nustatytą mechanizmą Terni buvo vertinama kaip „faktinė gamintoja savo reikmėms“. Italijos Respublika nurodo, kad panašiomis aplinkybėmis svarbiausia ne patikrinti, ar buvo ryšys tarp Terni atžvilgiu numatyto kompensacijos mechanizmo ir kitų gamintojų savo reikmėms koncesijų, o išsiaiškinti, ar įstatymai dėl pratęsimo būtų taikomi Terni, jei iš jos nuosavybė nebūtų paimta.
34 Nėra jokios abejonės, kad su koncesijų trukmės pratęsimu susijusios įstatymų nuostatos būtų taikomos ir Terni turėtoms koncesijoms, jei ši bendrovė jas ir toliau būtų turėjusi. Jei buvusioms Terni bendrovėms būtų kliudoma naudotis šiais pratęsimais atnaujinant Terni tarifą, kiltų klausimas dėl jų „faktinių gamintojų savo reikmėms“ padėties, kurią išlaikyti būtų protinga, kaip pripažino pati Komisija.
35 Todėl abu 1991 m. ir 2005 m. pratęsimai, kurie tikrai nėra pradinių priemonių tikslo peržiūrėjimas, Italijos Respublikos nuomone, yra būtent šio tikslo įgyvendinimas bei valstybių narių sutarčių teisės bendrojo principo taikymas, pagal kurį tęstiniuose teisiniuose santykiuose reikia atsižvelgti į sutarties šalių pusiausvyros pasikeitimą, kurį lemia ne įprasta rizika, šalių prisiimta sudarant sutartį, o vėlesnio įvykio, kuris nebuvo numatytas ir kurio nebuvo galima numatyti susitarimo sudarymo momentu, poveikis.
36 Italijos Respublika remiasi sąžiningumo ir teisingumo principu bei priduria, kad šio sprendimo 35 punkte minėtas principas įtvirtintas vadinamojoje „hardschip“ išlygoje, numatytoje su tarptautinėmis komercinėmis sutartimis bei Europos sutarčių teise susijusiuose principuose. Šiuo atveju šiems principams taikyti keliamos sąlygos tenkinamos.
37 Italijos Respublika teigia, kad Komisijos argumentas, jog Terni galėjo ginčyti kompensacijos mechanizmą, jeigu jį laikė netinkamu, yra nepriimtinas. Iš tikrųjų Dekreto Nr. 1165/63 priėmimo metu Terni būtų galėjusi skųstis, tik jeigu Terni tarifo taikymo trukmė būtų nustatyta trumpesnė už koncesijų, kurių pabaigos terminas tuo metu buvo 1992 m. gruodžio 31 d., t. y. Terni tarifo taikymo pabaigos data. Be to, Italijos Respublika teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Terni tarifo taikymo pabaigos data nustatyta remiantis ne apskaičiuotu bendru Terni pelnu iki šios datos, o tik siekiant sulyginti Terni tarifo taikymo ir koncesijų trukmę, Terni turėjo pagrindą skųstis mechanizmu nuo tada, kai taikant šį mechanizmą minėto tarifo taikymas automatiškai turėjo būti pratęsiamas lygiagrečiai su koncesijų pratęsimu.
38 Dėl Komisijos abejonės, susijusios su Terni tarifo taikymo pratęsimo nuostatų realiu tikslu, kuriuo siekta papildyti kompensaciją atsižvelgiant į paimtos koncesijos pratęstą trukmę, Italijos Respublika teigia, jog tam, kad priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba, reikia vertinti tik jos realų ar potencialų poveikį ir kad tuo atveju, jeigu nustatyta, jog buvusios Terni bendrovės turėjo teisę į Terni tarifo taikymo pratęsimą, kuriuo siekta deramai papildyti pradinę kompensaciją, priemonė, kuria siekiama minėto pratęsimo, negali būti pripažinta valstybės pagalba, neatsižvelgiant į nacionalinės teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus ją priimant.
39 Galiausiai Italijos Respublika nurodo, jog ginčijama priemone siekta išsaugoti mechanizmo, kuris būtinai turi tęstis laiko atžvilgiu, ekonominį aktualumą ir kad neleisdama pakeisti sutarčių pagrindinių nuostatų ji buvusioms Terni bendrovėms nesuteikė jokios nepagrįstos naudos, o atvirkščiai, išvengė to, kad šios patirtų neteisingos žalos.
40 Komisija atsako teigdama, jog Italijos Respublikos ieškinio pagrindas turi būti atmestas, nes pagrįstas klaidinga prielaida.
41 Anot Komisijos, atrodo, jog Italijos Respublika ignoruoja tai, kad Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnyje nustatyta, jog kaip kompensacija už Terni įrengimų perdavimą ENEL elektros energija už mažesnį tarifą tiekiama iki 1992 m. gruodžio 31 dienos. Iš šios nuostatos aiškiai matyti, jog kaip kompensacija Terni tarifas taikomas apibrėžtą laikotarpį, galutinai nustatytą nuosavybės paėmimo momentu, ir tikriausiai šis terminas buvo nustatytas atsižvelgiant į likusią Terni hidroelektrinės koncesijos trukmę, kuri buvo pagrindinis elementas nustatant paimtos koncesijos vertę.
42 Komisija teigia, jog nei Dekretu Nr. 1165/63, nei Įstatymu Nr. 9/91 Terni tarifo pratęsimas niekaip nesiejamas su kitų gamintojų savo reikmėms nepaimtomis hidroelektrinių koncesijomis. Nėra jokio pagrindo manyti, kad ginčijama priemone 2005 m. nustatytas minėto tarifo pratęsimas būtų konkrečiai susijęs su prieš šešerius metus Dekretu Nr. 79/99 nustatytu koncesijų pratęsimu. Priešingai, iš Įstatymo Nr. 80/05 aiškiai matyti, kad palankių tarifų, tarp jų ir Terni tarifo, taikymas pratęstas apskritai siekiant „atitinkamų įmonių gamybos vystymosi ir restruktūrizavimo“.
43 Komisija tvirtina, kad jeigu Dekrete Nr. 1165/63 būtų nustatytas Terni tarifo automatiškas pratęsimas kitų gamintojų savo reikmėms koncesijų pratęsimo atveju, jis prieštarautų principui, pagal kurį už turto paėmimą (įskaitant nematerialųjį turtą) mokama kompensacija turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į turto vertę paėmimo momentu.
44 Be to, klaidinga tvirtinti, kaip tai daro Italijos Respublika, jog „buvusios Terni bendrovės galėjo reikalauti pratęsti Terni tarifo taikymą remdamosi mokėtina pradinės kompensacijos papildoma dalimi“. Komisija teigia, jog atrodo, kad Italijos valdžios institucijos tvirtina, jog buvusios Terni bendrovės turėjo „teisę“ į Terni tarifo taikymo pratęsimą vien dėl to, kad jeigu iš jų nebūtų paimta nuosavybė, šių bendrovių hidroelektrinių koncesijos būtų pratęstos.
45 Tačiau, Komisijos nuomone, buvusios Terni bendrovės negalėjo reikalauti jokios „teisės“ į pratęsimą remdamosi Dekretu Nr. 1165/63, kuriame buvo numatytas elektros energijos tiekimas už mažesnį tarifą iki 1992 m. gruodžio 31 d. be jokios galimybės pratęsti šį terminą. Tai, kad nebuvo „teisės“ į Terni tarifo pratęsimą, matyti ir iš tos aplinkybės, jog Įstatyme Nr. 9/91 bei ginčijamoje priemonėje numatytus pratęsimus Italijos valdžios institucijos nustatė vienašališkai įgyvendindamos įstatymų leidybos veiklai būdingą didelę diskreciją.
46 Nepagrįsti ir argumentai, kad Terni tarifo taikymo trukmės keitimas grindžiamas privatinės teisės nuostatomis, susijusiomis su vėlesnių sutartinių paslaugų pernelyg didelėmis sąnaudomis, nes neatrodo, kad minėtos nuostatos taikomos nuosavybei paimti visuomenės poreikiams. Taip pat Komisija pažymi, jog netgi jei nuosavybės paėmimą norėtume prilyginti paprastam sutartiniam santykiui, Terni pareigą perduoti ENEL savo hidroelektrinės koncesiją su atitinkamais įrenginiais reikėtų vertinti kaip „iš karto įvykdomą“, o ne kaip tęstinį veiksmą, kuris po tam tikro laiko gali tapti nepaprastai brangus. Maža to, hidroelektrinių koncesijų pratęsimo negalima vertinti kaip „nepaprasto ir nenumatomo“ įvykio.
Bendrojo Teismo vertinimas
47 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką siekiant kvalifikuoti kaip „pagalbą“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos (1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, vadinamojo Tubemeuse, C‑142/87, Rink. p. I‑959, 25 punktas ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste prieš Ufex ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, Rink. p. I‑4777, 121 punktas).
48 Visų pirma, tai turi būti valstybės intervencija arba panaudojant valstybinius išteklius. Antra, ši intervencija turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ja turi būti suteikta nauda pagalbos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ši bus iškreipta (2006 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C‑451/03, Rink. p. I‑2941, 56 punktas ir 47 punkte minėto Sprendimo Chronopost ir La Poste prieš Ufex ir kt. 122 punktas).
49 Primintina, kad nauda EB 87 straipsnio 1 dalies prasme laikomos įvairių formų priemonės, kurios sumažina įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą ir kurios dėl šių priežasčių prilyginamos subsidijoms (1999 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo DM Transport, C‑256/97, Rink. p. I‑3913, 19 punktas ir 2004 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑276/02, Rink. p. I‑8091, 24 punktas), pavyzdžiui, turto ar paslaugų suteikimas palankiomis sąlygomis (žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Valmont prieš Komisiją, T‑274/01, Rink. p. II‑3145, 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
50 Italijos Respublika teigia, jog ginčijama priemonė negalėjo būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, nes netenkinama naudos suteikimo gavėjams sąlyga, taigi minėta priemonė yra vien kompensacinė.
51 Nustatyta, jog tam tikros kompensacijos įmonėms nėra pagalba.
52 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Asteris ir kt. (106/87–120/87, Rink. p. 5515, 23 ir 24 punktai), Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės pagalbos, kuria remiamos tam tikros įmonės ar tam tikri produktai, teisinis pobūdis iš esmės skiriasi nuo nuostolių, kuriuos nacionalinėms valdžios institucijoms gali tekti atlyginti privatiems asmenims už jiems padarytą žalą, ir kad todėl minėtų nuostolių neapima pagalba EB 87 ir 88 straipsnių prasme.
53 Taip pat Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jeigu įmonėms suteiktos valstybės subsidijos, skirtos kompensuoti viešosios paslaugos įpareigojimų vykdymo išlaidas, atitinka tam tikras sąlygas, tokioms subsidijoms netaikoma EB 87 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, Rink. p. I‑7747, 94 punktas).
54 Komisija nurodo, kad valstybės už turto paėmimą suteikiama kompensacija paprastai nėra vertinama kaip valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis).
55 Ginčijama priemonė yra pirmosios priemonės, kuria Terni suteiktas elektros energijai tiekti nustatytas lengvatinis tarifas kaip kompensacija už bendrovės veiklos dalies, susijusios su hidroelektrine, nacionalizavimą 1962 m., taikymo pratęsimas.
56 Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnyje, kuriame apibrėžta ši kompensacija, nustatyta:
„ENEL įpareigojama Terni <...> kasmet suteikti 1 025 000 000 kWh (milijardą dvidešimt penkis milijonus), kurių galia 170 000 kW (šimtas septyniasdešimt tūkstančių), t. y. 1961 m. Terni sunaudotas elektros energijos kiekis <...>, veiklai, kuri nepaminėta Įstatymo Nr. 1643[/62] 1 straipsnyje, ir 595 000 000 kWh (penkis šimtus devyniasdešimt penkis milijonus) per metus 100 000 kWh papildomos galios veiklai, kuri vykdoma Įstatymo Nr. 1643[/62] įsigaliojimo dieną. Minėti kiekiai tiekiami iki 1992 m. gruodžio 31 d. į Terni padalinių tiekimo punktus, nustatomus šalių sutarimu.“
57 Šis fiksuotas elektros energijos kiekis turėjo būti tiekiamas už lengvatinį tarifą, kuris Dekreto Nr. 1165/63 7 straipsnyje apibrėžtas taip:
“Tiekiamam 1 025 000 000 kWh kiekiui per metus kaina už tiekiamą kWh nustatoma atsižvelgiant į Terni elektros energijos gamybos sektoriaus <...> vidaus pardavimo vidutinę kainą kituose sektoriuose veikiantiems bendrovės padaliniams per laikotarpį nuo 1959 m. iki 1961 metų.
Už Terni sunaudotus elektros energijos kiekius <...>, viršijančius 1 025 000 000 kWh per metus ir iki 595 000 000 kWh per metus, ankstesnėje pastraipoje nurodyta kaina didinama 0,45 [Italijos] liros už kWh.“
58 Todėl Terni taikytą priemonę lemia trys veiksniai: elektros energijos kiekis, jos kaina ir lengvatinio tarifo taikymo trukmė.
59 Komisija mano, kad pradinė priemonė buvo kompensacija, kad ji buvo pakeista ir kad Terni tarifas gavėjoms nesuteikė jokios naudos per visą numatytą minėtos priemonės galiojimo laikotarpį, t. y. iki 1992 metų. Remdamasi pažodiniu Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnio aiškinimu ir tuo, kad aiškiai nustatyta, jog minėtas tarifas taikomas 30 metų, Komisija teigia, kad šio tarifo taikymo pratęsimas negali būti vertinamas kaip sudėtinė kompensacijos dalis, bei daro išvadą, jog pagal Įstatymo Nr. 80/05 11 straipsnio 11 dalį nuo 2005 m. sausio 1 d. suteiktas minėtas tarifas yra valstybės pagalba 87 straipsnio 1 dalies prasme (ginčijamo sprendimo 78, 79, 94 ir 117 konstatuojamosios dalys).
60 Italijos Respublika teigia, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas klaidingu Komisijos vertinimu, susijusiu su teisės aktuose dėl Terni nacionalizavimo numatytos kompensavimo priemonės pobūdžiu ir realia paskirtimi. Šių teisės aktų tikslas yra kompensuoti Terni už 1962 m. turto paėmimą, kuris buvo gamintojų savo reikmėms bendros schemos išimtis ir susijęs ne tik su atitinkamais įrenginiais, bet ir su hidroelektrinės koncesijos suteikiama teise gaminti elektros energiją.
61 Italijos Respublikos teigimu, ši padėtis paaiškina, kodėl nacionalinės teisės aktų leidėjas priėmė specifinį kompensacijos mechanizmą, kad Terni galėtų įsigyti elektros energijos ekonominėmis sąlygomis, analogiškomis toms, kurios būtų buvusios, jeigu turtas nebūtų nacionalizuotas, per laikotarpį, nustatomą atsižvelgiant į koncesijos trukmę.
62 Visų pirma Italijos Respublika pažymi, kad nustatęs Terni tarifo galiojimo pabaigos terminą 1992 m. gruodžio 31 d. nacionalinės teisės aktų leidėjas nusprendė sulyginti minėto tarifo galiojimo terminą su gamintojų savo reikmėms, kurių turtas nebuvo paimtas, hidroelektrinių koncesijų trukme, taip nustatydamas tiesioginį ryšį tarp šių dviejų elementų. Ji tvirtina, jog abu Terni tarifo pratęsimai pateisinami tuo, kad teisės aktų nuostatomis, kurių iš tikrųjų nebuvo galima numatyti tuo metu, kai buvo nustatyta kompensacija, buvo pratęsta gamintojų savo reikmėms koncesijų galiojimo trukmė – Terni priklausančios kompensacijos rodiklis. Šios dvi galiojimo pratęsimo priemonės visai nereiškia pradinio kompensacijos mechanizmo tikslo peržiūrėjimo, o yra konkretus šio mechanizmo tikslo taikymas.
63 Vis dėlto reikia pabrėžti, jog šis ginčas susijęs su Italijos elektros energijos sektoriaus nacionalizavimu, grindžiamu Italijos Konstitucijos 43 straipsniu, kurio teisinė įgyvendinimo priemonė yra Įstatymas Nr. 1643/62, papildytas Dekretu Nr. 1165/63.
64 Todėl būtent šiais aktais reikia remtis vertinant nagrinėjamą nacionalizavimą visomis prasmėmis, įskaitant teisiniu požiūriu priklausančią kompensaciją už valstybės vienašališką sprendimą perduoti nuosavybę.
65 Iš Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnio, kuris visiškai aiškus, matyti, jog Terni tarifas suteiktas kaip kompensacija apibrėžtam laikotarpiui be galimybės pratęsti. Šiame straipsnyje nustatyta, kad elektros energija Terni tiekiama „iki 1992 m. gruodžio 31 d.“, o atsižvelgiant į tai, kad nurodyta konkreti data, a priori negali kilti jokių sunkumų dėl nuostatos galiojimo laiko atžvilgiu.
66 Be to, Italijos Respublika nenurodė jokios Įstatymo Nr. 1643/62 ar Dekreto Nr. 1165/63 nuostatos, kurioje būtų numatytas Terni tarifo taikymo trukmės peržiūrėjimas su galimybe pratęsti šią trukmę pasibaigus nustatytam terminui. Atvirkščiai, pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas galimybę peržiūrėti elektros energijos tiekimo Terni kainą aiškiai numatė Dekreto Nr. 1165/63 8 straipsnyje.
67 Pabrėždama, jog nacionalizacijos metu nacionalinės teisės aktų leidėjas atsižvelgė į gamintojų savo reikmėms hidroelektrinių koncesijos galiojimo terminą, Dekretu Nr. 1165/63 nustatydamas 1992 m. gruodžio 31 d. datą, Italijos Respublika teigia, kad konkrečios nuostatos dėl galimybės peržiūrėti Terni tarifo taikymo trukmę, atsižvelgiant į koncesijų trukmę, nebuvimas paaiškinamas tuo, jog šių koncesijų atnaujinimas teisės aktų leidėjui tuo metu buvo įvykis, kurio „tikrai negalima numatyti“.
68 Pažymėtina, kad nustačius pradinę koncesijų galiojimo trukmę jau savaime kylantis klausimas, susijęs su šių koncesijų likimu pasibaigus jų galiojimo terminui, dėl jų išlaikymo pratęsiant jas teisės aktais ar skelbiant konkursą buvo prielaida, o ne įvykis, kurio „tikrai negalima numatyti“. Iš bylos medžiagos matyti, kad konkrečios nuostatos, kurioje numatyta galimybė peržiūrėti Terni tarifo taikymo trukmę, nebuvimas nacionalinės teisės aktuose yra tik paprasta pasekmė to, kad teisės aktų leidėjas nusprendė Terni kompensuoti, suteikdamas lengvatinį elektros energijos tiekimo tarifą konkrečiam laikotarpiui, kuris galutinai buvo nustatytas vykstant nacionalizacijai.
69 Be to, teisės aktai, susiję su hidroelektrinių koncesijų pratęsimais, priimti vėliau už Įstatymą Nr. 1643/62 ir Dekretą Nr. 1165/63, prieštarauja Italijos Respublikos pateiktam šių teisės aktų aiškinimui, kad šiais teisės aktais Terni tarifo taikymo trukmė darant dinamišką ir netiesioginę nuorodą į gamintojų savo reikmėms koncesijų trukmės pratęsimą siejama su automatišku minėto tarifo pratęsimu.
70 Šis aiškinimas prieštarauja tam, jog Terni tarifo pratęsimams, kurie tikrai nebuvo automatiški, prireikė priimti teisės aktus, kad būtų pakeista kompensacija, iš pradžių nustatyta Dekretu Nr. 1165/63.
71 Pirmą kartą Terni tarifas pratęstas Įstatymo Nr. 9/91 20 straipsnio 4 dalimi, kuria iki 2001 m. pratęstas ir tuo metu galiojusių hidroelektrinių koncesijų terminas. Negalima daryti išvados, kad šiuo įstatymu tuo pačiu metu tik pratęstas Terni tarifo taikymas ir gamintojų savo reikmėms koncesijos iki 2001 m., nes įstatymo tikslas buvo dvejopas, t. y. pratęsti Terni tarifo taikymą, taip pat nustatyti jo taikymo pabaigos terminą 2007 m. (žr. ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamąją dalį), o ši data vėlesnė ir todėl nesusijusi su tuo metu galiojusių hidroelektrinių koncesijų pabaigos data. Šie du elementai neatsiejami ir įrodo, kad iš tikrųjų minėto tarifo galiojimo trukmės klausimas yra nesusijęs su gamintojų savo reikmėms padėtimi.
72 Šį buvusių Terni bendrovių ir gamintojų savo reikmėms padėties atribojimą patvirtina aplinkybė, jog Italijos valdžios institucijos 1999 m. ėmėsi veiksmų tik dėl tuo metu galiojusių hidroelektrinių koncesijų atnaujinimo iki 2010 metų.
73 Antrą kartą Terni tarifas pratęstas Įstatymo Nr. 80/05 11 straipsnio 11 dalimi, kurioje nustatyta:
„Siekiant atitinkamų įmonių gamybos vystymosi ir restruktūrizavimo lengvatinių tarifų sąlygų, kurios numatytos 2003 m. vasario 18 d. Įstatymo dekreto Nr. 25, pakeisto 2003 m. balandžio 17 d. Įstatymu <...> Nr. 83 su pakeitimais, 1 straipsnio 1 dalies e punkte, taikymas elektrai tiekti pratęsiamas visiems 2010 metams taikant tarifų sąlygas, kurios galiojo 2004 m. gruodžio 31 dieną“.
74 Minėtoje nuostatoje net nepadaryta nuoroda į hidroelektrinių koncesijas ir nėra jokios nuorodos, leidžiančios manyti, kad teisės aktų leidėjas ketino sulyginti Terni tarifo taikymo trukmę su minėtų koncesijų trukme.
75 Atvirkščiai, iš minėtos nuostatos matyti, kad Terni tarifas yra tik viena iš lengvatinių tarifų sąlygų, kurias pratęsiant siekiama „atitinkamų įmonių gamybos vystymosi ir restruktūrizavimo“. Ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamojoje dalyje, kuri įtraukta į Italijos valdžios institucijų pastabų santrauką, pateiktą per formalią tyrimo procedūrą, nurodyta, jog Italijos valdžios institucijos pabrėžia, kad „Įstatymo Nr. 80/05 11 straipsnio 11 dalyje nustatytas ginčijamas tarifo taikymo pratęsimas yra susijęs su didelės apimties investicijų programa, kurią ThyssenKrupp įgyvendina Ternio‑Narnio pramoninėje zonoje“, ir kad „pagal šį veiksmų planą zonoje bus sukurtas naujas elektros energijos gamybos pajėgumas“. Pažymėta, kad „tarifas yra laikinas sprendimas, ir jis bus taikomas, kol bus sukurtas toks gamybos pajėgumas, o jo panaikinimas sukeltų pavojų šiuo metu įgyvendinamoms investicijoms“.
76 Kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje „dėl antrojo pratęsimo politikos priežasčių“, Italijos valdžios institucijos teigė:
„<...> tarifas yra būtinas siekiant užtikrinti vienodas sąlygas šioms daug energijos vartojančioms Italijoje veikiančioms bendrovėms ir jų konkurentams [Europos Sąjungoje], kurie taip pat turi naudos dėl sumažintų energijos kainų (tarifų arba nustatytų pagal sutartį), kol bus baigti įgyvendinami infrastruktūros projektai, susiję su elektros energijos gamyba ir perdavimu. Jeigu tarifas būtų panaikintas, aptariamos bendrovės perkeltų savo veiklą už [Sąjungos] ribų. Tai neišvengiamai sukeltų regionų pramonės krizę ir būtų prarasta ypač daug darbo vietų. Taigi, pasak [Italijos Respublikos], tarifo taikymo pratęsimas turėtų būti laikomas pereinamojo laikotarpio sprendimu.“
77 Todėl kalbama ne apie priemonę, kuria teisėtai pratęsiamas kompensacijos, Terni suteiktos už bendrovės veiklos dalies, susijusios su hidroelektrine, nacionalizavimą 1962 metais, mokėjimas.
78 Antra, Italijos Respublika, dublike nurodžiusi, kad tarifo schemos trukmė buvo prilyginta „likusiai“ Terni koncesijos trukmei, pažymėjo, jog „svarbiausia [buvo] ne patikrinti, ar egzistavo ryšys tarp Terni atžvilgiu numatyto kompensacijos mechanizmo ir kitų gamintojų savo reikmėms koncesijų, o išsiaiškinti, ar įstatymai dėl pratęsimo būtų taikomi Terni, jei iš jos įrenginiai ir koncesija nebūtų paimti“.
79 Italijos Respublikos teigimu, nėra jokios abejonės, kad nuostatos dėl pratęsimo (t. y. Įstatymo Nr. 9/91 24 straipsnis ir Dekreto Nr. 79/99 12 straipsnio 7 dalis) būtų taikytos ir Terni koncesijoms, „jei ši bendrovė jas ir toliau būtų turėjusi“, ir akivaizdu, jog kliudymas buvusioms Terni bendrovėms naudotis šiais pratęsimais būtų panaikinęs faktinės gamintojos savo reikmėms padėtį, kurią išlaikyti buvo protinga, kaip pripažino pati Komisija.
80 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad tokiais Italijos Respublikos samprotavimais Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsniu nustatytą kompensavimo mechanizmą siekiama aiškinti taip, kad jis tarytum nesusijęs su nuosavybės paėmimu, dėl kurio kilo šis ginčas ir diskusijos dėl minėto mechanizmo poveikio.
81 Gali būti, kad tuo atveju, jei nebūtų nacionalizuota Terni veiklos dalis, susijusi su hidroelektrine, šios bendrovės koncesija, kaip ir kitų gamintojų savo reikmėms koncesijos, būtų atnaujinta. Taip pat gali būti, kad tokiu atveju ir klausimas dėl Terni kompensavimo tiekiant elektros energiją už lengvatinį tarifą nebūtų kilęs.
82 Vis dėlto tai tėra hipotetiniai argumentai, kuriais siekiama išvengti Terni tarifo taikymo apribojimo laiko atžvilgiu, kuris aiškiai nustatytas Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnyje, kliūties ir kuriuos reikia atmesti.
83 Taip pat Italijos Respublika pabrėžia, jog Komisija abejoja, kad Terni tarifo taikymo pratęsimo nuostatų realus tikslas buvo Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnyje nustatytos pradinės kompensacijos papildymas, nors pagal teismo praktiką tam, kad priemonė būtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, reikia vertinti tik jos realų ar potencialų poveikį.
84 Vis dėlto reikia pažymėti, jog ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodė, kad negali būti jokių abejonių, jog elektros energijos tiekimas mažesnėmis kainomis, palyginti su įprastu elektros energijos tarifu, naudos gavėjams suteikia aiškų ekonominį pranašumą, nes jų gamybos išlaidos mažėja, o konkurencinė padėtis gerėja.
85 Kadangi ginčijamos priemonės realaus tikslo paminėjimas susijęs su diskusija dėl Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnyje nustatyto mechanizmo konkretaus poveikio, Italijos Respublika teigia, jog šia priemone teisiškai pratęsiamas kompensacijos, kuri Terni suteikta už bendrovės veiklos dalies, susijusios su hidroelektrine, nacionalizavimą 1962 metais, mokėjimas.
86 Šį teiginį paneigia ir Įstatymo Nr. 80/05 11 straipsnio 11 dalies, kuria Terni tarifo taikymas pratęstas iki 2010 m., formuluotė, ir Italijos valdžios institucijų pareiškimai per administracinę procedūrą, kurių santrauka pateikta ginčijamo sprendimo 61 ir 67 konstatuojamosiose dalyse, iš kurių matyti, jog ginčijamas Terni tarifo taikymo pratęsimas iš tikrųjų yra atlygis už didelės apimties investicijų programą, kurią ThyssenKrupp įgyvendina Ternio‑Narnio pramoninėje zonoje.
87 Trečia, Italijos Respublika tvirtina, jog abu 1991 m. ir 2005 m. pratęsimai yra valstybių narių sutarčių teisės bendrojo principo taikymas, pagal kurį tęstiniuose teisiniuose santykiuose reikia atsižvelgti į sutarties šalių pusiausvyros pasikeitimą, lemiamą ne įprastos rizikos, šalių prisiimtos sudarant sutartį, o vėlesnio įvykio, kuris nebuvo numatytas ir kurio nebuvo galima numatyti susitarimo sudarymo momentu, t. y. priimant teisės aktus, kuriais pratęsiama gamintojų savo reikmėms hidroelektrinių koncesijų trukmė.
88 Be nurodyto sąžiningumo ir teisingumo principo, Italijos Respublika priduria, jog ankstesniame 87 punkte minėtas principas įtrauktas į vadinamąją „hardship“ išlygą, kuri numatyta tarptautinių komercinių sutarčių bei Europos sutarčių teisės principuose, parengtuose Europos sutarčių teisės komisijos.
89 Šiuos argumentus reikia atmesti, nes jie grindžiami klaidinga prielaida, t. y. atitinkamo turto nacionalizavimas, už kurį būtina atlyginti, prilyginamas paprastam sutartiniam santykiui.
90 Iš tikrųjų reikia priminti, kad šis ginčas susijęs su Italijos elektros energijos sektoriaus nacionalizavimu, grindžiamu Italijos Konstitucijos 43 straipsniu, kuriame nustatyta, jog „įstatyme gali būti numatyta, kad viešojo intereso reikmėms gali būti paimtos, už tai atlyginant, tam tikros įmonės ar įmonių kategorijos, kurios susijusios su pagrindinėmis viešosiomis paslaugomis ar energijos šaltiniais arba monopoline padėtimi ir tarnauja esminiam viešajam interesui nuo pat jų įsteigimo arba jas perduodant valstybei, viešosioms įstaigoms arba darbuotojų ar naudotojų bendrijoms.“
91 Teisės aktas dėl nacionalizacijos įgyvendinimo yra tik Įstatymas Nr. 1643/62, papildytas Dekretu Nr. 1165/63.
92 Taigi aišku, kad dėl nuosavybės perdavimo valstybė nusprendė vienašališkai viešojo intereso reikmėms ir siekiant suprasti nagrinėjamą nacionalizavimą visais aspektais, įskaitant šiuo atveju pagal teisės aktus reikalaujamą atlyginimą, remtis minėto įstatymo ir minėto dekreto nuostatomis.
93 Italijos Respublika visai neįrodė, kad šiai situacijai turi būti taikomos sutartinius santykius reglamentuojančios nuostatos ar principai. Tai, kad Dekretu Nr. 1165/63 numatytas specifinis kompensacijos mechanizmas elektros energiją tiekiant už lengvatinį tarifą trisdešimt metų, negali pagrįsti Italijos Respublikos siūlomo šios situacijos prilyginimo tęstiniams sutartiniams santykiams.
94 Bet kuriuo atveju, netgi darant prielaidą, kad toks prilyginimas galimas, negalima pritarti argumentams, kad ginčijama priemonė pateisinama principais, leidžiančiais atkurti tęstinio sutartinio santykio pusiausvyrą, tariamai sutrikdytą dėl įvykio, kuris nebuvo numatytas ir kurio nebuvo galima numatyti susitarimo sudarymo momentu.
95 Be to, kad visas Terni turto perdavimas ENEL įvyko praėjus nedaug laiko po to, kai buvo priimtas Dekretas Nr. 1165/63, ir todėl turi būti vertinamas kaip „iš karto įvykdomas“, o ne „tęstinis“ veiksmas, gamintojų savo reikmėms hidroelektrinių koncesijos pratęsimo negalima vertinti kaip įvykio, kurio „negalima numatyti“.
96 Primintina, kad nustačius pradinę koncesijų galiojimo trukmę jau savaime kylantis klausimas, susijęs su šių koncesijų likimu pasibaigus jų galiojimo terminui, dėl jų išlaikymo pratęsiant jas teisės aktais ar skelbiant konkursą, buvo numatomas įvykis, o ne tas, kurio negalima numatyti. Vėliau tai patvirtino 1991 m., 1999 m. ir 2005 m. priimtos nuostatos dėl gamintojų savo reikmėms hidroelektrinių koncesijų pratęsimo.
97 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pagrindą, kuriuo ginčijamas nagrinėjamos priemonės kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos ir kuris susijęs su ginčijamos priemonės kompensaciniu pobūdžiu, reikia atmesti.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų, rungimosi principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu
Šalių argumentai
98 Italijos Respublika teigia, kad Komisijai konkrečiai paprašius ji pateikė tyrimą, kuriame palyginta paimto turto buhalterinė vertė ir naudos, gautos dėl taikyto Terni tarifo, vertė ir iš kurio matyti, jog kompensacija nebuvo per didelė.
99 Tačiau ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog šis tyrimas nesvarbus dėl to, kad kompensacijos mechanizmo adekvatumas galėjo būti įvertintas tik ex ante, t. y. nuosavybės paėmimo momentu. Todėl tyrimo turinį Komisija nagrinėjo tik papildomai ir nusprendė, kad tyrimo išvados klaidingos.
100 Italijos Respublika teigia, kad dėl tokio Komisijos nuomonės pasikeitimo, susijusio su kompensacijos mechanizmo tinkamumo vertinimu ex post, ši institucija turėjo surengti diskusijas siūlydama kitokio vertinimo galimybes arba netgi priimdama Italijos Respublikos alternatyvius pasiūlymus, o tai nebuvo padaryta. Jei būtų veikta tokiu būdu, Italijos Respublika tikrai būtų galėjusi remtis savo argumentais, pateiktais pirmajame ieškinio pagrinde.
101 Be to, ji teigia, kad jeigu Komisija prieš priimdama ginčijamą sprendimą būtų pranešusi apie savo nuomonės pasikeitimą ar apie dvejones dėl nagrinėjamame tyrime siūlomo vertinimo metodo, Italijos Respublika būtų rėmusis aplinkybe, jog tuo atveju, jeigu minėta institucija galbūt nepakankamai įvertino Terni tarifo naudą, tai ji nepakankamai įvertino ir šios bendrovės ekonominį praradimą, jį apribojusi tik įrenginių verte, atskiro vertinimo objektu nelaikydama paimtos teisės, t. y. gamybos koncesijos.
102 Šis procedūrinis pažeidimas turi įtakos netgi pačiam Komisijos atlikto nagrinėjamo tyrimo esmės vertinimui.
103 Pabrėždama Komisijos bent jau prieštaringą elgesį Italijos Respublika dublike teigė, jog paprašiusi nagrinėjamo tyrimo, kad įvertintų, ar kompensacija nebuvo per didelė, Komisija sukėlė Italijos valdžios institucijų teisėtus lūkesčius dėl to, kad šių darbų rezultatai bus tam tikru būdu įvertinti priimant ginčijamą sprendimą. Nusprendusi, jog bet kuriuo atveju tyrimas nesvarbus, ir, beje, šį vertinimą pateikusi tik ginčijamame sprendime bei minėto tyrimo turinį vertinusi tik papildomai, Komisija pažeidė teisėtus lūkesčius, kuriuos sukėlė prašymas pateikti informaciją, suformuluotas 2007 m. vasario 20 d. laiške.
104 Komisija tvirtina, jog per procedūrą ji Italijos Respublikai niekada neminėjo, kad Terni tarifo adekvatumą ji vertins ex post, nenagrinėdama, ar šio ginčijama priemone nustatyto tarifo taikymo pratęsimas galėjo būti pateisinamas kompensacija už Terni nuosavybės paėmimą 1962 m., o tai patvirtina aplinkybė, kad Italijos valdžios institucijos ir buvusios Terni bendrovės per procedūrą iš tikrųjų pateikė argumentus, kurie plėtojami pirmajame ieškinio pagrinde, siekiant įrodyti, jog minėtas pratęsimas turėjo būti vertinamas kaip Dekretu Nr. 1165/63 ex ante numatyto Terni kompensavimo kriterijaus sudėtinė dalis.
105 Komisija teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų pateikė aptariamus argumentus per administracinę procedūrą ir bet kuriuo atveju šie argumentai nepagrįsti, kaip tai įrodo pirmojo ieškinio pagrindo analizė, Italijos Respublikos nurodytas tariamas teisės į gynybą pažeidimas negali turėti jokio poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui.
106 Šios išvados negali paneigti Italijos Respublikos teiginys, kad jeigu būtų žinojusi apie Komisijos prieštaravimus dėl nagrinėjamo tyrimo, „taip pat būtų galėjusi pareikšti savo abejones“. Iš tikrųjų, anot Komisijos, akivaizdu, kad atsižvelgiant į tai, jog tyrimas buvo išnagrinėtas tik papildomai, galimos Italijos Respublikos abejonės dėl vertinimo patikimumo bet kuriuo atveju negalėjo padaryti jokio poveikio pagrindiniam vertinimui, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas. Maža to, Italijos valdžios institucijos niekaip neįrodė, jog Komisija, vertindama nagrinėjamo tyrimo esmę, padarė kokią nors fakto ar teisės klaidą.
107 Galiausiai Komisija tvirtina, jog kaltinimai, susiję su jos tariamai prieštaringu elgesiu ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, turi būti pripažinti nepriimtinais, nes pirmą kartą jie pateikti dublike, taip pažeidžiant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Bet kuriuo atveju negalima įžvelgti kokio nors prieštaravimo ar minėto principo pažeidimo dėl to, kad Komisija tik papildomai išnagrinėjo Italijos valdžios institucijų tyrimą. Pagaliau Komisija primena, jog iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad teisėtų lūkesčių principas pažeidžiamas, tik jei administracija suinteresuotiesiems asmenims suteikė „konkrečių garantijų“, o šiuo atveju akivaizdu, kad taip nebuvo.
Bendrojo Teismo vertinimas
108 Primintina, jog 2006 m. liepos 19 d. laišku Komisija Italijos Respubliką informavo apie savo sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą ir kad minėtą sprendimą paskelbusi Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ji pasiūlė trečiosioms suinteresuotoms šalims pateikti savo pastabas dėl nagrinėjamos priemonės.
109 2007 m. vasario 20 d. laišku konstatavusi, kad „padaryti išvadai reikia“ daugiau informacijos, Komisija Italijos Respublikos paprašė pateikti, be kita ko, informaciją, kuri leistų objektyviai palyginti paimto turto vertę ir Terni tarifo suteiktą naudą nuo šios schemos pradžios iki 2010 m., perskaičiuojant nagrinėjamas vertes.
110 Atsakydama į šį prašymą Italijos Respublika 2007 m. balandžio mėn. Komisijai atsiuntė buvusių Terni bendrovių prašymu nepriklausomo konsultanto atliktą tyrimą, kuriame paminėta, jog visos iš Terni tarifo taikymo gautos naudos vertė mažesnė už nacionalizuojant paimto turto vertę (perskaičiuotą 2006 m.), todėl daroma išvada, jog kompensacija nebuvo per didelė.
111 Iš ginčijamo sprendimo 82 ir 83 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija nusprendė, kad visų pirma šis tyrimas nesvarbus dėl to, jog kompensacijos mechanizmo tinkamumo analizė būtinai turėjo būti atliekama ex ante, t. y. nuosavybės paėmimo momentu. Remdamasi tokiu požiūriu Komisija nusprendė, kad iki pradinės kompensacinės tarifo priemonės termino pabaigos – ir tik iki šios datos – gavėjai negavo jokios naudos, todėl šios išvados negali paneigti pelno ir nuostolių apskaičiavimai, ypač atlikti atgaline data.
112 Papildomai Komisija iš esmės išnagrinėjo Italijos valdžios institucijų pateiktą tyrimą ir padarė išvadą, jog tyrimo metodas netikslus ir neteisingas, nes juo sistemingai nepakankamai įvertinama buvusioms Terni bendrovėms suteikta tarifo nauda, o paimto turto vertė akivaizdžiai pervertinama (ginčijamo sprendimo 87–90 konstatuojamosios dalys).
113 Visų pirma negalima sutikti su Italijos Respublikos kaltinimu, nurodytu ankstesniuose 101–103 punktuose, susijusiu su tuo, kad Komisija nesilaikė rungimosi principo, o tai tariamai padarė poveikį Italijos valdžios institucijų pateikto tyrimo vertinimui, susijusiam su nusavinto turto verte.
114 Šiuo atžvilgiu rungimosi principas, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, visų pirma yra teisės į gynybą sudėtinė dalis (pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951, 61 punktą). Bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, kurioje gali būti priimtas sprendimas asmens nenaudai, teisės į gynybą paisymas yra vienas pagrindinių teisės principų ir jį reikia užtikrinti, net jeigu nėra specialių teisės aktų (1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, 234/84, Rink. p. 2263, 27 punktas ir 1987 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 259/85, Rink. p. 4393, 12 punktas).
115 Valstybės pagalbos kontrolės srityje teisės į gynybą užtikrinimo principas reikalauja suteikti suinteresuotai valstybei narei galimybę veiksmingai išreikšti savo poziciją dėl trečiųjų asmenų pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pateiktų pastabų, kuriomis Komisija ketina grįsti savo sprendimą, ir kad nesuteikus valstybei narei galimybės pareikšti nuomonės dėl šių pastabų Komisija negali jomis remtis savo sprendime prieš šią valstybę. Tačiau tam, kad dėl tokio teisės į gynybą pažeidimo būtų panaikintas sprendimas, reikia įrodyti, kad nepadarius šio pažeidimo procedūros rezultatas būtų kitoks (šio sprendimo 114 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 12 ir 13 punktai bei 1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 30 ir 31 punktai).
116 Šioje byloje pakanka konstatuoti, jog tikrai negalima kaltinti Komisijos, kad ji ginčijamą sprendimą grindė trečiųjų asmenų pastabomis, dėl kurių Italijos Respublika negalėjo pareikšti nuomonės. Pagal EB 88 straipsnio 2 dalies ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus Italijos Respublikai buvo suteikta galimybė pateikti savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą ir buvo perduotos suinteresuotų asmenų šiuo klausimu pateiktos pastabos, į kurias atsakydama ji pateikė savo nuomonę 2006 m. gruodžio 22 d. laiške (ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamoji dalis).
117 Reikia pabrėžti, jog per formalią tyrimo procedūrą Komisijai pateiktose pastabose Italija tvirtina, kad ir pradinis susitarimas dėl tarifo, kuris buvo teisėta kompensacija Terni už jos turto paėmimą, ir paskesni šio susitarimo termino pratęsimai nėra valstybės pagalba. Siekdama pagrįsti šį teiginį, Italija mini tam tikrus Teisingumo Teismo sprendimus, pagal kuriuos tam tikros įmonėms skirtos kompensacijos formos, ypač kompensacijos už žalą ir už bendro ekonominio intereso paslaugas, nėra pagalba (ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamoji dalis).
118 Ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Dėl leidimo taikyti Terni tarifą pagal valstybės pagalbos taisykles [Italijos Respublika] pabrėžia, kad Komisijai buvo tinkamai pranešta apie Įstatymą Nr. 9/91, kuriame nustatytas pirmasis tarifo taikymo pratęsimas, ir Komisija jį patvirtino. Paskesniems tarifo trukmės pratęsimams, sutapusiais su hidroelektrinių koncesijų hidroenergijos gamintojams termino pratęsimais, taikyta tokia pati logika, kurios Komisija niekada neginčijo. Taigi, pasak [Italijos Respublikos], Terni tarifas neturėtų būti laikomas pagalbos priemone.“
119 Taigi per formalią tyrimo procedūrą Italijos Respublika aiškiai išsakė savo požiūrį dėl ginčijamos priemonės kompensacinio pobūdžio ir tai išdėstyta ieškinio dėl panaikinimo pirmajame pagrinde. Būtent dėl šio klausimo Komisija pirmiausia pateikė savo nuomonę, darydama išvadą, jog ginčijama priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
120 Kadangi Komisija pagrįstai nusprendė, kad ginčijama priemonė, kuria 2005 m. pratęstas lengvatinio tarifo taikymas, nėra už 1962 m. paimtą Terni turtą skirtinos kompensacijos dalis, ir padarė išvadą, jog buvusioms Terni bendrovėms taikytas lengvatinis tarifas nuo 2005 m. sausio 1 d. yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (žr. ankstesnį 97 punktą), tariamas teisės į gynybą pažeidimas bet kuriuo atveju neturi jokio poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui.
121 Be to, Italijos Respublikos kaltinimu neatsižvelgiama į formalios tyrimo procedūros dalyką ir jis grindžiamas neteisingu 2007 m. vasario 20 d. Komisijos laiško, kuriame yra prašymas pateikti informaciją, aiškinimu.
122 Iš tikrųjų Komisija nusprendė, kad būtina surinkti informaciją apie valstybei perleisto turto buhalterinę vertę vykstant nacionalizacijai. Tačiau 2007 m. vasario 20 d. laiške esančio prašymo pateikti informaciją dalykas ne vien šis; šis laiškas turi būti vertinamas atsižvelgiant į formalią tyrimo procedūrą ir jos tikslus, t. y. jai vykstant turi būti išklausytos suinteresuotosios šalys ir Komisija turi žinoti visas bylos aplinkybes prieš priimdama sprendimą (šiuo klausimu žr. 1984 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, 84/82, Rink. p. 1451, 13 punktą).
123 Formali tyrimo procedūra negali turėti kito poveikio nei aprašytas ir ypač nesiekiama pareikšti galutinės nuomonės dėl tam tikrų bylos aplinkybių, kol nepriimtas galutinis sprendimas. Šiuo atžvilgiu primintina, kad jokia valstybės pagalbos reglamentavimo ar teismų praktikos nuostata neleidžia daryti išvados, kad Komisija privalo išklausyti iš valstybės išteklių suteiktos pagalbos gavėją dėl jos pateikto tiriamos priemonės teisinio vertinimo arba informuoti suinteresuotą valstybę narę – ir juo labiau pagalbos gavėją – apie savo poziciją iki galutinio sprendimo priėmimo po to, kai suinteresuotiesiems asmenims ir valstybei narei buvo pasiūlyta pateikti savo pastabas (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, T‑198/01, Rink. p. II‑2717, 198 punktas).
124 Italijos Respublikos teiginys dėl Komisijos „nuomonės pasikeitimo“ susijęs su klaidingu 2007 m. vasario 20 d. laiško aiškinimu; iš šio laiško nematyti, jog institucija nusprendė, kad klausimo dėl Terni tarifo taikymo pratęsimo kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos lemiamos reikšmės turi įrodymas, kad šios kompensacijos vertė (perskaičiuota) lygi paimto turto vertei ar už ją mažesnė.
125 Bet kuriuo atveju Komisija nei Italijos Respublikai, nei buvusioms Terni bendrovėms niekada nenurodė, kad ji Terni tarifo tinkamumą vertins ex post, nenagrinėdama, ar ginčijama priemone numatytas šio tarifo taikymo pratęsimas buvo pateisinamas kompensacija už Terni turto nusavinimą 1962 metais.
126 Antra, pabrėžusi, kad Komisijos elgesys tariamai prieštaringas, Italijos Respublika teigė, jog prašydama nagrinėjamo tyrimo, kad įvertintų, ar kompensacija nebuvo per didelė, Komisija sukėlė Italijos valdžios institucijų teisėtus lūkesčius dėl to, kad „šių darbų rezultatai bus kaip nors įvertinti priimant ginčijamą sprendimą“. Nusprendusi, kad bet kuriuo atveju tyrimas nesvarbus, ir, beje, šį vertinimą pateikusi tik ginčijamame sprendime bei minėto tyrimo turinį vertinusi tik papildomai, Komisija pažeidė teisėtus lūkesčius, kurių sukėlė prašymas pateikti informaciją, suformuluotas 2007 m. vasario 20 d. laiške.
127 Kalbant apie tvirtinimą dėl Komisijos elgesio prieštaringumo, reikia pažymėti, kad jis yra argumento, susijusio su kaltinimu dėl rungimosi principo ir Italijos Respublikos teisės į gynybą, dalis, o šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
128 Dėl tvirtinimo, kad pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, pažymėtina, jog Komisija prašo pripažinti šį kaltinimą nepriimtinu, remdamasi Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pažeidimu, pagal kurią vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.
129 Nustatyta, kad Italijos Respublika teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą pirmą kartą nurodė dublike, remdamasi 2007 m. vasario 20 d. laiško turiniu, kuriame buvo prašymas pateikti informacijos, o ši aplinkybė šalių jau buvo minėta ir nagrinėta ieškinyje bei atsiliepime į ieškinį.
130 Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamą ieškinio pagrindą reikia pripažinti nepriimtinu.
131 Bet kuriuo atveju minėtas ieškinio pagrindas būtų atmestas kaip nepagrįstas. Pirma, 2007 m. vasario 20 d. laiške nėra jokios konkrečios administracijos garantijos, o tai sąlyga, kurios reikalaujama tam, kad būtų galima pagrįstai remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 ir C‑217/03, Rink. p. I‑5479, 147 punktą ir 2002 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T‑346/99–T‑348/99, Rink. p. II‑4259, 93 punktą), kiek tai susiję su aplinkybe, jog šiame laiške prašomų darbų rezultatai „bus kaip nors įvertinti priimant ginčijamą sprendimą“. Antra, į minėtus rezultatus iš tikrųjų buvo atsižvelgta ir Komisija juos išnagrinėjo ginčijamame sprendime, nors jie ir buvo išnagrinėti tik papildomai.
132 Šiomis aplinkybėmis ieškinio pagrindą, susijusį su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu dėl nepakankamo tyrimo ir rungimosi principo pažeidimo, reikia atmesti ir pažymėti, jog argumentas dėl nepakankamo tyrimo nėra savarankiškas kaltinimas, iš tikrųjų tai – argumentų, susijusių su minėto principo pažeidimu, dalis.
133 Iš visų išdėstytų samprotavimų išplaukia, kad visas ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
134 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Italijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Italijos Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2010 m. liepos 1 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.