DARBINIS VERTIMAS
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija)
NUTARTIS
2005 m. rugsėjo 19 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Ginčytinas aktas – Procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo nepradėjimas – Komunikatas 2002/C 244/03“
byloje T-247/04
Asociación de exportadores españoles de productos farmacéuticos(Aseprofar), įsteigta Madride (Ispanija),
Española de desarrollo e impulso farmacéutico, SA(Edifa), įsteigta Madride,
atstovaujamos advokato L. Ortiz Blanco,
ieškovės,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą G. Valero Jordana, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą nesiimti veiksmų pagal skundą P/2002/4609 ir 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą nesiimti veiksmų pagal skundą P/2003/5119 tiek, kiek jis susijęs su EB 29 straipsniu,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Legal, teisėjai P. Mengozzi ir I. Wiszniewska‑Białecka,
sekretorius H. Jung,
priima šią
Nutartį
Teisinis pagrindas
1 EB 226 straipsnio pirma pastraipa numato, jog jeigu Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal EB sutartį, ji šiuo reikalu pareiškia argumentuotą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę pateikti pastabas. EB 226 straipsnio antra pastraipa numato, kad jeigu atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą terminą neatsižvelgia į šią nuomonę, Komisija gali kreiptis į Teisingumo Teismą.
2 2002 m. spalio 10 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas Komisijos komunikatas 2002/C 244/03 Europos Parlamentui ir Europos ombudsmenui dėl santykių su skundą dėl Bendrijos teisės pažeidimų pateikusiu asmeniu (OL C 244, p. 5).
3 Šio komunikato penkta ir šešta pastraipos nurodo, kad jo tikslas – „konsoliduotai paskelbti visumą vidaus procedūros taisyklių, taikomų santykiuose su skundą, susijusį su procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pateikusiu asmeniu“ ir šiuo tikslu numatyti „skundą pateikusiam asmeniui palankias administracines priemones, kurių (Komisija) įsipareigoja laikytis nagrinėdama jo skundą ir tirdama atitinkamos bylos dėl pažeidimo medžiagą“.
4 Šio komunikato septinta pastraipa nurodo, kad „vis dėlto šios administracinės priemonės nepakeičia dvišalio (EB 226 straipsnyje numatytos) procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pobūdžio“ ir kad Komisija turi „diskreciją“ pradėti šią procedūrą.
5 Komunikato 2002/C 244/03 priedo 1 punktas „Apibrėžimas ir apimtis“, inter alia, nurodo, kad „„skundas“ reiškia Komisijai raštu pateiktą kreipimąsi, kuriame išvardinamos Bendrijos teisei prieštaraujančios priemonės ir praktika“ ir kurį „ištyrus <...> Komisija gali pradėti pažeidimo procedūrą“. Jame taip pat nurodoma, kad „pažeidimo procedūra“ reiškia ikiteisminę procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo stadiją, kurią pradeda Komisija“ pagal EB 226 straipsnį.
6 Šio priedo 2 punktas „Bendrieji principai“, inter alia, nurodo, kad „kiekvienas asmuo gali apskųsti valstybę narę pateikdamas Komisijai skundą, už kurį neimamas joks mokestis“. Pastaroji „savo nuožiūra nusprendžia, ar dėl skundo imtis veiksmų“.
7 Priedo 3–6 punktuose aptariamas skundų registravimas, jų gavimo patvirtinimas, jų pateikimo būdai ir skundą teikiančio asmens bei asmens duomenų apsauga.
8 Šio priedo 7 punktas „Bendravimas su skundą pateikusiu asmeniu“ nurodo, kad išskyrus atvejus, kai yra daug skundų dėl to paties kaltinimo, „po kiekvieno Komisijos sprendimo (oficialaus įspėjimo, argumentuotos nuomonės, kreipimosi į Teisingumo Teismą arba sprendimo nesiimti veiksmų pagal skundą) Komisijos tarnybos susisiekia su skundą pateikusiu asmeniu ir jį raštu informuoja apie pagal jo skundą pradėtos procedūros eigą“.
9 Šio priedo 8 punktas „Skundų tyrimo terminas“, nurodo, kad „pagal bendrą taisyklę Komisijos tarnybos įregistruotą skundą ištiria per ne ilgesnį kaip vienerių metų laikotarpį nuo skundo įregistravimo dienos tam, kad priimtų sprendimą teikti oficialų įspėjimą arba nesiimti veiksmų pagal skundą“.
10 Šio priedo 9 punktas „Skundų tyrimo rezultatai“, inter alia, nurodo, kad „ištyrus skundą, Komisijos tarnybos gali pateikti komisarų kolegijai svarstyti pasiūlymą teikti oficialų įspėjimą, kuriuo pradedama pažeidimo procedūra prieš kaltinamą valstybę narę, arba pasiūlymą nesiimti veiksmų pagal skundą“, dėl kurio Komisija priima sprendimą <...> savo nuožiūra“. Ji taip pat nurodo, kad išskyrus atvejus, kai yra daug skundų dėl to paties kaltinimo, „skundą pateikusiam asmeniui pranešama apie Komisijos priimtą sprendimą, susijusį su jo skundu dėl pažeidimo“.
11 Šio priedo 10 punktas „Sprendimas nesiimti veiksmų pagal skundą“ nurodo, kad „kai Komisijos tarnyba ketina teikti pasiūlymą nesiimti veiksmų pagal skundą, ji pagal tam tikras taisykles, ir išskyrus tam tikrus atvejus, pirmiausia apie tai praneša skundą pateikusiam asmeniui laišku, kuriame išdėstomos priežastys, dėl kurių ji ketina siūlyti nesiimti veiksmų pagal šį skundą, ir jam pasiūlo per keturias savaites pateikti savo galimas pastabas“.
12 Šio priedo 11 punktas „Supaprastinta sprendimo nesiimti veiksmų pagal skundą procedūra“ nurodo, kad tam tikrais atvejais „bylose dėl pažeidimo, dėl kurių nebuvo pateiktas oficialus įspėjimas, gali būti priimamas sprendimas nesiimti veiksmų pagal skundą, jeigu nebūtinas komisarų kolegijos vertinimas“.
13 Šio priedo 12–14 punktai susiję su Komisijos sprendimų skelbimu ir su galimybe susipažinti su pažeidimais susijusiais dokumentais, taip pat su skundu Europos ombudsmenui, kurį skundą pateikęs asmuo gali pateikti netinkamo administravimo atveju EB 21 ir EB 195 straipsniuose numatytomis sąlygomis.
Bylos aplinkybės
14 Ieškovės Asociación de exportadores españoles de productos farmacéuticos (toliau – Aseprofar) ir Española de desarrollo e impulso farmacéutico, SA (toliau – Edifa) yra Ispanijoje įsteigtos atstovaujančios asociacijos. Įmonių, kurių interesus jos atstovauja, veiklą sudaro didmeninis tiekimas ir paralelinė prekyba vaistais.
15 2001 m. spalio 31 d. Ispanijos sveikatos ir vartotojų ministerija sudarė susitarimą su Ispanijoje esančių farmacinių laboratorijų interesus atstovaujančia asociacija (toliau – 2001 m. spalio 31 d. susitarimas). Jo tikslas, kaip nurodyta jo pavadinime, – „detalaus farmacinių išlaidų kontrolės ir racionalaus vaistų naudojimo plano parengimas ir įgyvendinimas“.
16 2001 m. lapkričio 28 d. laišku Aseprofar Komisijai pranešė apie, jos nuomone, dėl 2001 m. spalio 31 d. susitarimo atsiradusias pasekmes, ir nurodė, kad jis gali pažeisti EB 28 straipsnį ir galbūt netgi EB 29 straipsnį. 2002 m. gegužės 22 d. laišku atstovaujanti asociacija European Association of Euro-Pharmaceutical Companies, kurios nare yra Aseprofar, pateikė skundą, tvirtindama, kad 2001 m. spalio 31 d. susitarimas pažeidžia EB 28–30 straipsnius. Komisija įregistravo skundą Nr. P/2002/4609.
17 2003 m. birželio 13 d. Ispanijos valdžios institucijos priėmė karališkąjį dekretą 725/2003 dėl 1990 m. gruodžio 20 d. Vaistų įstatymo 25/1990 100 straipsnį įgyvendinančių nuostatų (BOE Nr. 152, 2003 m. birželio 26 d., p. 24596).
18 2003 m. rugsėjo 29 d. Aseprofar ir Edifa pateikė skundą, tvirtindamos, kad karališkasis dekretas 725/2003 pažeidžia, visų pirma, EB 29 straipsnį ir, antra – EB 10 ir 81 straipsnius. Komisija įregistravo šį skundą Nr. P/2003/5119.
19 Komisijos tarnybos ištyrė skundus P/2002/4609 ir P/2003/5119.
20 Per 2004 m. kovo 30 d. susirinkimą komisarų kolegija nusprendė, pirma, nesiimti veiksmų pagal skundą P/2002/4609 ir, antra, nesiimti veiksmų pagal skundą P/2003/5119 tiek, kiek jis susijęs su EB 29 straipsniu.
21 2004 m. balandžio 2 d. laišku, gautu balandžio 7 d., Komisija pranešė Aseprofar ir Edifa apie savo sprendimą nesiimti veiksmų pagal skundą P/2002/4609.
22 2004 m. gegužės 6 d. laišku, gautu gegužės 10 d., Komisija pranešė Aseprofar ir Edifa apie savo sprendimą nesiimti veiksmų pagal skundą P/2003/5119 tiek, kiek jis susijęs su EB 29 straipsniu.
Procedūra
23 Aseprofar ir Edifa pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2004 m. birželio 17 d.
24 2004 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui Komisija pateikė atskirą prašymą, kad Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, priimtų sprendimą dėl priimtinumo nepradėdamas bylos nagrinėti iš esmės.
25 2004 m. spalio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui Aseprofar ir Edifa pateikė savo pastabas dėl šio prašymo pagal Darbo reglamento 114 straipsnio 2 dalį.
26 2005 m. balandžio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui Aseprofar ir Edifa pateikė naują pagrindą pagal Darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Jos nurodė, kad šis pagrindas pagrįstas nauja teisine aplinkybe, kuri tapo žinoma vykstant procesui. Jos patikslino, kad ši aplinkybė yra 2005 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš T Mobile Austria (C-141/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje).
27 2005 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui Komisija atsakė į naują pagrindą pagal Darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalį.
28 2005 m. rugsėjo 1 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui Aseprofar ir Edifa pateikė kitą naują pagrindą pagal Darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Šis pagrindas grindžiamas 2005 m. birželio 20 d. Tribunal Supremo (Ispanija) sprendimu, atmetančiu jų administracinį skundą dėl karališkojo dekreto 725/2003.
Šalių reikalavimai
29 Ieškinyje Aseprofar ir Edifa Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą nesiimti veiksmų pagal skundą P/2002/4609,
– panaikinti 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą nesiimti veiksmų pagal skundą P/2003/5119 tiek, kiek jis susijęs su EB 29 straipsniu,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, nepradedant bylos nagrinėti iš esmės,
– priteisti iš Aseprofar ir Edifa bylinėjimosi išlaidas.
31 Savo pastabose Aseprofar ir Edifa prašo, kad Pirmosios instancijos teismas atmestų prieštaravimą dėl priimtinumo.
Dėl teisės
32 Darbo reglamento 114 straipsnio 1 ir 4 dalys numato, kad jeigu šalis pateikia prašymą Pirmosios instancijos teismui priimti sprendimą dėl priimtinumo nepradedant bylos nagrinėti iš esmės, jis gali priimti sprendimą dėl prašymo arba nutarti, kad jis bus sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės. To paties reglamento 114 straipsnio 3 dalis numato, kad išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia priešingai, likusi proceso dėl tokio prašymo dalis vyksta žodžiu.
33 Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju bylos medžiagoje yra pakankamai paaiškinimų, todėl žodinė proceso dalis nėra būtina.
Šalių argumentai
34 Komisija remiasi ieškinio nepriimtinimu dėl dviejų motyvų. Pirmiausia sprendimai, dėl kurių jis pareikštas, nėra ginčytini aktai. Antra, Aseprofar ir Edifa neturi teisės pateikti prašymo dėl panaikinimo.
35 Aseprofar ir Edifa atsako, kad ieškinys yra priimtinas.
36 Visų pirma, ieškinys pareikštas ne dėl Komisijos atsisakymo pradėti procedūrą prieš Ispanijos Karalystę dėl įsipareigojimų neįvykdymo, bet dėl dviejų 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimų nesiimti veiksmų pagal, pirma, skundą P/2002/4609, ir, antra – skundą P/2003/5119 tiek, kiek jis susijęs su EB 29 straipsniu.
37 Antra, šie sprendimai yra ginčytini aktai. Iš tikrųjų jie sukuria privalomas teisines pasekmes, kurios reikšmingai paveikia Aseprofar ir Edifa teisinę padėtį. Be to, jais atmetami jų skundai pateikiant vertinimą, į kurį gali atsižvelgti nacionalinis teismas – Tribunal Supremo į jį realiai atsižvelgė 2005 m. birželio 20 d. sprendime – ir jie trukdo Aseprofar ir Edifa reikalauti iš naujo pradėti tyrimą. Be to, jie žymi procedūros, kuri skiriasi nuo EB 226 straipsnyje numatytos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pabaigą.
38 Galiausiai Aseprofar ir Edifa turėjo teisę prašyti panaikinti šiuos sprendimus, kurie yra joms skirti ir kurie bet kuriuo atveju tiesiogiai ir konkrečiai su jomis susiję.
39 Grįsdamos savo teiginį, Aseprofar ir Edifa remiasi, inter alia, komunikatu 2002/C 244/03. Jos taip pat nurodo teismų praktiką, susijusią su ieškinių dėl panaikinimo, pareikštų dėl Komisijos atsisakymo imtis veiksmų pagal EB 86 straipsnio 3 dalį, ir dėl jos sprendimų nesiimti veiksmų pagal skundus, pateiktus pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17, – pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL, 1962, 13, p. 204) – ir 1963 m. liepos 25 d. Komisijos reglamentą Nr. 99/63/EEB dėl Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto šalių išklausymo (OL 1963, 127, p. 2268), priimtinumo. Galiausiai iš esmės jos remiasi tinkamo administravimo ir veiksmingos teisminės gynybos principais.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
40 Privatus asmuo negali prašyti panaikinti Komisijos atsisakymą pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę (1992 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo nutarties Asia Motor Prancūzija prieš Komisiją, C-29/92, Rink. P. I-3935, 21 punktas ir 2004 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Institouto N. Avgerinopoulou ir kiti prieš Komisiją, T-139/02, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 76 punktas).
41 Iš tikrųjų nagrinėjamu atveju Aseprofar ir Edifa negali prašyti panaikinti Komisijos atsisakymą pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Ispanijos Karalystę dėl to, kad, pirma, 2001 m. spalio 31 d. susitarimas pažeidžia EB 28–30 straipsnius ir, antra, karališkasis dekretas 725/2003 pažeidžia EB 29 straipsnį.
42 Tačiau Aseprofar ir Edifa tvirtina, kad jos prašo panaikinti ne atsisakymą, o 2004 m. kovo 30 d. sprendimus nesiimti veiksmų pagal jų skundus.
43 Todėl reikia išnagrinėti, ar šie sprendimai yra ginčytini aktai ir, jeigu taip, ar Aseprofar ir Edifa turi teisę pateikti prašymą panaikinti.
44 Siekiant nustatyti, ar priemonės yra ginčytini aktai EB sutarties 230 straipsnio pirmos pastraipos prasme, reikia įvertinti jų esmę, kadangi jų forma šiuo atžvilgiu iš esmės yra nesvarbi. Tik priemonė, sukelianti privalomas teisines pasekmes, kurios turi įtakos ieškovo interesams reikšmingai pakeisdamos jo teisinę padėtį, yra laikomos ginčytinu aktu šios nuostatos prasme (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas ir 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C-249/02, dar nepaskelbto Rinkinyje, 35 punktas).
45 Šiuo atveju, skaitant kartu komunikato 2002/C 244/03 penktą bei šeštą pastraipas ir jo priedo 1–12 punktus, matyti, kad Komisija įsipareigojo pagal tam tikras taisykles, ir išskyrus tam tikrus atvejus, laikyti, kad asmuo, kuris ją informuoja apie valstybės elgesį, dėl kurio gali būti pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra „skundą pateikęs asmuo“, kad šiuo tikslu jo pateiktas kreipimasis yra „skundas“ ir kad jo „tyrimas“ užbaigiamas „sprendimu pateikti oficialų įspėjimą“ arba „sprendimu nesiimti veiksmų pagal skundą“.
46 Vis dėlto, skaitant kartu komunikato 2002/C 244/03 septintą pastraipą ir priedo pirmą punktą matyti, kad šie prisiimti įsipareigojimai yra susiję su „pažeidimo procedūra“, kuri apibrėžiama kaip EB 226 straipsnyje numatytos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kurios pobūdžio Komisija visiškai neketino pakeisti, ikiteisminė stadija.
47 Kadangi EB 226 straipsnyje numatytos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo ikiteismine stadija siekiama tik suteikti valstybei narei galimybę savanoriškai įvykdyti Sutarties reikalavimus ir prireikus pateisinti savo poziciją (1986 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Belgiją, 85/85, Rink. p. 1149, 11 punktas ir 1998 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-191/95, Rink. p. I-5449, 44 punktas), nė vienas šioje srityje Komisijos priimtas aktas nėra privalomas (1966 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lütticke ir kiti prieš Komisiją, 48/65, Rink. p. 27, 39 punktas).
48 Todėl Komisijos sprendimas, kuriuo ji nusprendė nesiimti veiksmų pagal skundą, informuojantį ją apie valstybės elgesį, dėl kurio gali būti pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, neturi privalomos galios.
49 Nė vienas iš Aseprofar ir Edifar pateiktų argumentų nepaneigia šios išvados.
50 Konkrečiai tariant, nesvarbu, ar sprendimai nepatenkinti skundų priimti, kaip šioje byloje, remiantis motyvu, kad nurodytas elgesys nepažeidžia Bendrijos teisės. Galiausiai iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad dėl nuomonės, kurią Komisija galėjo išreikšti tokio pobūdžio sprendime, sprendimas per se nėra ginčytinas (minėto sprendimo Lütticke prieš Komisiją 38 ir 39 punktai).
51 Galiausiai nesvarbu tai, kad į šią ikiteisminėje procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo stadijoje Komisijos išreikštą nuomonę gali atsižvelgti nacionalinis teismas. Iš tikrųjų ši nuomonė yra faktinė aplinkybė, kuri pastarojo neįpareigoja (1998 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo nutarties Sateba prieš Komisiją, C-422/97 P, Rink. p. I-4913, 38 punktas ir 2004 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Makedoniko Metro ir Michaniki prieš Komisiją, T-202/02, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 47 punktas). Šiuo atžvilgiu tai, kad Tribunal Supremo, nagrinėdamas karališkojo dekreto 725/2003 teisėtumą, nusprendė atsižvelgti į Komisijos nuomonę dėl šio dekreto, nėra teisinė pasekmė, dėl kurios sprendimas nesiimti veiksmų pagal skundą P/2003/5119 tampa ginčytinas. Taigi šiuo atžvilgiu Aseprofar ir Edifa pateiktas naujas pagrindas yra atmestinas.
52 Be to, netinka remtis teismų praktika, susijusia Komisijos sprendimais nesiimti veiksmų pagal skundą, pateiktą pagal Reglamentą Nr. 17, vėliau pakeistą 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2003, L 1, p. 1), ir Reglamentą Nr. 99/63. Iš tikrųjų EB 226 straipsnyje numatyta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir šiuose reglamentuose numatyta administracinė procedūra siekia skirtingų tikslų ir joms taikomos skirtingos taisyklės.
53 Reglamentais Nr. 17, 1/2003 ir 99/63 reglamentuojamų administracinių procedūrų atveju asmeniui, kuris kreipiasi į Komisiją pateikdamas skundą dėl to, kad įmonių elgesys pažeidžia EB 81 arba 82 straipsnį, yra suteiktos procedūrinės teisės pagal antrinės teisės nuostatas. Jis taip pat turi teisę teismui apskųsti Komisijos sprendimą nesiimti veiksmų pagal jo skundą pasibaigus šiai procedūrai (1977 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metro prie Komisiją, 26/76, Rink. p. 1875, 13 punktas ir 1997 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Guérin automobiles prieš Komisiją, C-282/95 P, Rink. p. I-1503, 36 punktas).
54 Visiškai kitokia padėtis yra asmens, kuris praneša Komisijai apie valstybės elgesį, dėl kurio gali būti pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
55 Tiesa, Komunikate 2002/C 244/03 Komisija įsipareigojo su juo susiekti ir informuoti jį raštu apie pagal jo skundą pradėtos bylos eigą (komunikato priedo 7 punktas), iš anksto pranešti apie priežastis, dėl kurių jos tarnybos ketina siūlyti nesiimti veiksmų pagal skundą ir jam pasiūlyti pateikti savo galimas pastabas šiuo klausimu (komunikato priedo 10 punktas).
56 Tačiau šios vidaus taisyklės yra ne antrinės teisės nuostatų numatytos procedūrinės garantijos, bet pagal jų pačių formuluotę – administracinės sutarties 226 straipsnyje numatytos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo ikiteisminės stadijos administravimą (komunikato šešta ir septinta pastraipos bei komunikato priedo 1 ir 14 punktai).
57 Taip pat netinka remtis teismų praktika, susijusia su laiškais, kuriais Komisija praneša privačiam asmeniui, jog ji neketina imtis priemonių pagal EB 86 straipsnio 3 dalį. Iš tikrųjų EB 86 straipsnio 3 dalis ir EB 226 straipsnis siekia skirtingų tikslų, o juose numatytoms procedūroms taikomos skirtingos taisyklės. Be to, šie laiškai nesukuria privalomų teisinių pasekmių ir nėra ginčytini aktai EB 230 straipsnio pirmos pastraipos prasme (minėto sprendimo Komisija prieš T Mobile Austria 70 punktas).
58 Todėl nėra reikalo nagrinėti, ar pagal Darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalį su šiais laiškais susijęs minėtas sprendimas Komisija prieš T Mobile Austria yra teisinė aplinkybė, kuri tapo žinoma vykstant procesui, ir ar su ja susijęs naujas Aseprofar ir Edifa pateiktas naujas pagrindas yra priimtinas.
59 Galiausiai netinka remtis tinkamo administravimo ir veiksmingos teisminės gynybos principais. Iš tikrųjų tinkamo administravimo principas neleidžia pripažinti priimtinu ieškinį dėl panaikinimo, kuris pareikštas ne dėl ginčytino akto ir todėl netenkina EB 230 straipsnyje nustatytų sąlygų (žr. pagal analogiją minėto sprendimo Komisija prieš T Mobile Austria 72 punktą). Veiksmingos teisminės gynybos principas taip pat neleidžia teismui ne tik netaikyti EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje įtvirtintos teisės pareikšti ieškinį sąlygos (2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 44 punktas ir 2004 m. kovo 30 d. Sprendimo Rothley ir kt. prieš Parlamentą, C-167/02 P, Rink. p. I-3166, 25 punktas), bet ir pažeisti EB 230 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą ginčytino akto sąlygą.
60 Todėl Komisijos sprendimai nesiimti veiksmų pagal skundą dėl valstybės elgesio, dėl kurio gali būti pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nėra ginčytini aktai, ir pareikštas ieškinys dėl jų panaikinimo turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nesant reikalo nagrinėti, ar jis išpildo kitas EB 230 straipsnyje numatytas sąlygas.
61 Taigi šiuo atžvilgiu ieškinys, pareikštas dėl 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimų nesiimti veiksmų pagal skundą P/2002/4609 ir skundą P/2003/5119, turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62 Pagal Darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.
63 Šiuo atveju Aseprofar ir Edifa pralaimėjo bylą. Todėl jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Priteisti iš Asociación de exportadores españoles de productos farmacéuticos ir Española de desarrollo e impulso farmacéutico, SA, bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2005 m. rugsėjo 19 d. Liuksemburge.