Byla T‑486/18 RENV
Danske Slagtermestre
prieš
Europos Komisiją
2024 m. balandžio 10 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas
„Valstybės pagalba – Įmokų už nuotekų surinkimą sistema – Konkurento skundas – Sprendimas, kuriuo pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui konstatuotas valstybės pagalbos nebuvimas – Nešališkumo reikalavimas – Objektyvus nešališkumas – Sąvoka „pranašumas“ – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principas – Ex ante ribinio pelningumo analizė – Komisijos pranešimas dėl valstybės pagalbos sąvokos“
1. Pagrindinės teisės – Pagrindinių teisių chartija – Teisė į gerą administravimą – Nešališkumo reikalavimas – Objektyvus nešališkumas – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuotas valstybės pagalbos nebuvimas, susijęs su nacionaline įmokų už nuotekų surinkimą sistema – Sprendimas, kurį parengė ir pasirašė Komisijos narė, kuri, kaip nacionalinė ministrė, bendradarbiavo priimant atitinkamą nacionalinę sistemą – Komisijos narė, kuri eidama nacionalinio ministro pareigas viešai paskelbė savo poziciją, palankią atitinkamai nacionalinei sistemai – Situacija, dėl kurios gali kilti teisėtų abejonių dėl galimo Komisijos narės išankstinio nusistatymo – Nešališkumo reikalavimo pažeidimas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis)
(žr. 26–44 punktus)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Pranašumo suteikimas pagalbos gavėjams – Vertinimo kriterijai – Valstybės ekonominio pobūdžio intervencija – Vertinimas pagal privataus ūkio subjekto principą
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 51–57 punktus)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas pagal privataus ūkio subjekto principą – Vertinimas atsižvelgiant į visas reikšmingas ginčijamos operacijos aplinkybes ir į jos kontekstą – Komisijos diskrecija – Šios diskrecijos apsiribojimas priimant Pranešimą dėl valstybės pagalbos sąvokos – Komisijos pareiga taikyti privataus ūkio subjekto principą laikantis šiame pranešime nurodyto analizės metodo – Pažeidimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 2016/C 262/01 228 punktas)
(žr. 66–91 punktus)
4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas pagal privataus ūkio subjekto principą – Vertinimo elementai – Atitinkamos priemonės pelningumo perspektyvos
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 92–98 punktus)
Santrauka
Bendrasis Teismas, kuriam Teisingumo Teismas grąžino bylą, panaikino Komisijos sprendimą(1), kuriuo ji konstatavo, kad Danijos teisės nuostatomis dėl nuotekų valymo operatoriams mokėtinų mokesčių nesuteikiama valstybės pagalba didelėms skerdykloms. Bendrasis Teismas patikslino, pirma, Komisijos nešališkumo reikalavimą ir, antra, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo taikymą tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje. Be to, šiuo aspektu Bendrasis Teismas priminė Komisijos pareigą laikytis kriterijų, šiuo atžvilgiu numatytų jos Pranešime dėl valstybės pagalbos sąvokos(2).
2013 m. priimtu įstatymu(3) (toliau – 2013 m. įstatymas) Danija vienodo dydžio mokesčio už vandens kubinį metrą sistemą, taikomą visiems vandens vartotojams, prijungtiems prie to paties nuotekų valymo įrenginio, pakeitė pakopiniu laipsniško mažėjimo modeliu, kuriame numatytas tarifas atsižvelgiant į išleistų nuotekų kiekį (toliau – pakopinis tarifas). Pagal šį naują tarifų modelį iš esmės numatytas tarifo už kubinį metrą sumažinimas nuo tam tikro išleidžiamų nuotekų kiekio, o tai sumažina didžiausių vandens vartotojų mokėtinus mokesčius.
Profesinė asociacija Danske Slagtermestre, kuri teigia atstovaujanti Danijos mažoms mėsinėms, skerdykloms, didmenininkams ir perdirbimo įmonėms, pateikė Komisijai skundą, motyvuodama tuo, kad minėtu įstatymu didelėms skerdykloms buvo suteikta valstybės pagalba sumažinant įmokas už nuotekų valymą.
2018 m. balandžio 19 d. sprendime Komisija nusprendė, kad 2013 m. įstatyme nustatytas pakopinis tarifas nesuteikia jokio pranašumo konkrečioms įmonėms, taigi nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Grįsdama šią išvadą Komisija, remdamasi Pranešimu dėl valstybės pagalbos sąvokos, laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus ūkio subjektas taip pat būtų įgyvendinęs pakopinį modelį.
Danske Slagtermestre Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo.
2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi(4) Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad Danske Slagtermestre neturi teisės kreiptis į teismą. Gavęs apeliacinį skundą Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši profesinė asociacija turi teisę kreiptis į teismą, panaikino minėtą nutartį ir grąžino bylą Bendrajam Teismui nagrinėti iš esmės(5).
Bendrojo Teismo vertinimas
Pirma, Bendrasis Teismas išnagrinėjo pagrindą dėl panaikinimo, grindžiamą tuo, kad Komisija pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje numatytą nešališkumo reikalavimą. Ieškovės teigimu, priimant ginčijamą sprendimą šis reikalavimas buvo pažeistas, nes už konkurenciją atsakinga Komisijos narė, kuri jį pasirašė, eidama Danijos vyriausybės ministro pareigas taip pat bendradarbiavo priimant 2013 m. įstatymą.
Šiuo aspektu Bendrasis Teismas priminė, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai turi laikytis nešališkumo reikalavimo, be kita ko, kiek tai susiję su objektyviu nešališkumu, pagal kurį atitinkama institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl galimo išankstinio nusistatymo; taip pat gali būti svarbu, kad atrodo, jog tokio nusistatymo esama.
Tai nurodęs Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, pirma, 2013 m. įstatymo projekto pateikimo ir jo priėmimo momentu už konkurenciją atsakinga Komisijos narė, pasirašiusi ginčijamą sprendimą, ėjo Ekonomikos ir vidaus reikalų ministro ir Danijos Karalystės ministro pavaduotojo pareigas. Antra, kadangi laikoma, kad pakopinis tarifas turi įtakos privačių asmenų ir įmonių išlaidoms, pagrįsta manyti, kad jis galėjo būti pasiūlytas tai ministrei pritarus. Trečia, aptariama Komisijos narė nacionaliniu lygmeniu viešai ir aiškiai išreiškė savo poziciją palaikydama pakopinį tarifą.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad galima pagrįstai manyti, jog aptariama Komisijos narė buvo suinteresuota, kad 2013 m. įstatyme numatyta įmoka už nuotekų valymą nebūtų kvestionuojama teigiant, kad ji yra neteisėta Sąjungos teisės normų, susijusių su valstybės pagalba, atžvilgiu.
Toliau Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar ginčijamo sprendimo priėmimo procedūra suteikė pakankamai garantijų, kad dėl tokio intereso per šią procedūrą nebuvo pažeistas nešališkumo reikalavimas.
Šiuo aspektu Bendrasis Teismas pabrėžė, kad, nepaisant sprendimų priėmimo Komisijoje būdo kolegialumo, aptariama Komisijos narė ne tik buvo atsakinga už ginčijamo sprendimo parengimą, bet ir vienintelė pasirašė šį sprendimą.
Tokia situacija tretiesiems asmenims gali sukelti pagrįstų abejonių dėl galimo aptariamos Komisijos narės išankstinio nusistatymo, neatsižvelgiant į jos asmeninį elgesį. Todėl ginčijamo sprendimo priėmimo procedūra nesuteikė pakankamų garantijų objektyvaus nešališkumo srityje.
Antra, Bendrasis Teismas papildomai išnagrinėjo pagrindą dėl panaikinimo, grindžiamą tuo, kad Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai padarė klaidingą išvadą, kad nustatant pakopinį tarifą tam tikroms įmonėms nebuvo suteiktas pranašumas.
Patvirtinęs, kad Komisija teisingai išnagrinėjo pranašumo buvimą atsižvelgdama į privataus ūkio subjekto kriterijų, Bendrasis Teismas visų pirma pažymėjo, kad Komisija turėjo nustatyti, ar įmonės, kurioms buvo taikomi sumažinti nuotekų valymo tarifai, būtų galėjusios gauti panašų pranašumą iš įprastai atsargaus ir rūpestingo privataus ūkio subjekto, atsižvelgiant, be kita ko, į jo pelningumo perspektyvas.
Kadangi atlikdama šį nagrinėjimą Komisija taikė savo Pranešimo dėl valstybės pagalbos sąvokos 228 punkte numatytą pelningumo ex ante analizės metodą, Bendrasis Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad priimdama šį pranešimą Komisija apribojo savo diskreciją, kiek tai susiję su jame pateiktais su valstybės pagalbos sąvoka susijusių sąvokų patikslinimais. Todėl, remiantis minėto pranešimo 228 punktu, Komisija dėl kiekvienos įmonės, prijungtos prie nuotekų valymo įrenginio, turėjo išnagrinėti, ar pagal pakopinį tarifą sumokėtas įnašas galėjo padengti išlaidas, susijusias su jos naudojimusi atitinkama infrastruktūra.
Atsižvelgiant į tai, kad Komisija savo tyrimą grindė tik 6 iš 98 Danijos savivaldybių bendrųjų sąnaudų ir bendrųjų pajamų vidutiniais duomenimis, ji pažeidė Pranešimo dėl valstybės pagalbos sąvokos 228 punktą, todėl peržengė savo diskrecijos ribas, kurias ji nustatė priimdama šį pranešimą.
Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad Komisija galėjo taikyti pelningumo ex ante analizės metodą neišnagrinėdama kiekvieno naudotojo atvejo, ji bent jau galėjo patikrinti, ar pakopinis tarifas leidžia su pakankama tikimybe priskirti naudotojams ribines sąnaudas, t. y. sąnaudas, kurias tiesiogiai lemia tai, kad jie naudojasi nuotekų valymo įrenginiu.
Vadinasi, ginčijamame sprendime visos su suvartoto vandens kiekiu nesusijusios sąnaudos buvo laikomos pastoviosiomis sąnaudomis, todėl paskirstytos visiems naudotojams, nors tokios sąnaudos buvo patirtos vien dėl konkretaus naudotojo buvimo tinkle. Komisija negalėjo teigti, kad patikrino, ar įnašas už nuotekų valymą, nustatytas taikant pakopinį modelį, leidžia vidutinės trukmės laikotarpiu padengti ribines sąnaudas.
Todėl Komisija nepaisė ribų, kurias priimdama Pranešimą dėl valstybės pagalbos sąvokos nustatė dėl savo diskrecijos, kai padarė išvadą, kad įmoka už nuotekų valymą atitinka privataus ūkio subjekto principą.
Toliau Bendrasis Teismas priminė, kad kai viešojo ūkio subjekto intervencijoje neatsižvelgiama į jokią pelningumo perspektyvą, net ir ilguoju laikotarpiu, ji negali būti laikoma atitinkančia privataus ūkio subjekto principą. Vis dėlto ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad pagal pakopinį tarifą nustatytos nuolaidos gali atitikti privataus ūkio subjekto principą tik jeigu mokestis už nuotekų valymą padengia nuotekų valymo įrenginių valdytojų patirtas išlaidas.
Be to, neišnagrinėjusi, ar pakopinio tarifo taikymas leidžia nuotekų valymo įrenginių valdytojams pasilikti pelno maržą, nors neginčijama, kad šis naujas tarifas apskritai lemia įmokų už nuotekų valymą sumažėjimą, palyginti su juo pakeista vienodo dydžio mokesčio sistema, Komisija dar kartą pažeidė pelningumo reikalavimą, taigi ir privataus ūkio subjekto principą. Bendrasis Teismas priminė, kad pelningumo ex ante analizė, apibrėžta Pranešimo dėl valstybės pagalbos sąvokos 228 punkte, reiškia, kad Komisijos nagrinėjama nacionalinė priemonė „palaipsniui“ prisideda prie infrastruktūros valdytojo pelningumo, todėl tam, kad atitiktų privataus ūkio subjekto principą, ši priemonė turi didinti tokį pelningumą, net ir ilguoju laikotarpiu, o ne jį mažinti.
Galiausiai ginčijamame sprendime Komisija klaidingai nusprendė, kad privatus ūkio subjektas būtų atsižvelgęs į tai, jog aukštų vandens nuotekų tarifų išlaikymas kelia pavojų, kad didžiausi vandens vartotojai nuspręs atsijungti nuo centralizuoto nuotekų valymo tinklo, nes tokio atsijungimo rizika yra hipotetinė, o ne pakankamai pagrįsta.
Todėl Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį ir Pranešimą dėl valstybės pagalbos sąvokos, kai laikėsi nuomonės, kad įmoka už nuotekų valymą nesuteikia pranašumo, motyvuodama tuo, kad dėl jos nusprendė privatus ūkio subjektas.
Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą.