Byla C‑457/18
Slovėnijos Respublika
prieš
Kroatijos Respubliką
2020 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 259 straipsnis – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Bendros sienos tarp dviejų valstybių narių nustatymas – Kroatijos Respublikos ir Slovėnijos Respublikos ginčas dėl sienos – Arbitražo susitarimas – Arbitražo procedūra – Kroatijos Respublikos pranešimas apie jos sprendimą nutraukti susitarimą dėl pažeidimo, kuriuo ji kaltina arbitražo teismo narį – Arbitražo teismo priimtas arbitražo sprendimas – Tariamas Kroatijos Respublikos padarytas arbitražo susitarimo ir arbitražo sprendimu nustatytos sienos pažeidimas – Lojalaus bendradarbiavimo principas – Prašymas išimti iš bylos medžiagos dokumentą – Teisinių nuomonių apsauga“
1. Europos Sąjunga – Institucijos – Visuomenės teisė susipažinti su dokumentais – Reglamentas Nr. 1049/2001 – Teisės susipažinti su dokumentais išimtys – Teisinių nuomonių apsauga – Viršesnis viešasis interesas, kuriuo pateisinamas dokumentų atskleidimas – Sąvoka – Komisijos teisinės nuomonės atskleidimas, motyvuojamas bylos šalies asmeniniais interesais – Netaikymas
(SESV 259 straipsnio trečia pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka)
(žr. 70, 71 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Dviejų valstybių narių arbitražo susitarimas, skirtas išspręsti ginčui dėl sienos – Valstybių narių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuris nėra Sąjungos teisės sudėtinė dalis – Įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę nevykdymu grindžiamas ieškinys, kuris yra papildomojo pobūdžio tariamo minėto susitarimo pažeidimo atžvilgiu – Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas – Ginčas dėl sienos
(SESV 258 ir 259 straipsniai)
(žr. 91, 92, 101–108 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. Valstybės narės – Pareigos – Lojalaus bendradarbiavimo pareiga – Apimtis – Dviejų valstybių narių ginčas dėl sienos – Pareiga lojaliai bendradarbiaujant siekti galutinai išspręsti šį ginčą laikantis tarptautinės teisės – Ginčų sprendimo būdai – Sąvoka – Kreipimasis į Teisingumo Teismą remiantis arbitražine išlyga – Įtraukimas
(ESS 4 straipsnio 3 dalis; SESV 273 straipsnis)
(žr. 109 punktą)
Santrauka
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl Slovėnijos ir Kroatijos ginčo dėl sienos, tačiau pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį šios dvi valstybės narės privalo lojaliai bendradarbiaudamos siekti teisiškai galutinai išspręsti šį ginčą remiantis tarptautine teise
2020 m. sausio 31 d. paskelbtame Sprendime Slovėnija / Kroatija (C‑457/18) Teisingumo Teismo didžioji kolegija pripažino neturinti jurisdikcijos priimti sprendimo dėl Slovėnijos pagal SESV 259 straipsnį pareikšto ieškinio, kuriuo siekiama, kad būtų pripažinta, jog Kroatija neįvykdė jai pagal Europos Sąjungos teisę tenkančių pareigų, nes nesilaikė įsipareigojimų, prisiimtų pagal su Slovėnija sudarytą arbitražinį susitarimą, skirto išspręsti tarp minėtų valstybių kilusiam ginčui dėl sienų, taip pat kylančių iš arbitražo sprendimo, nustatančio jūros ir sausumos sieną tarp minėtų valstybių. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas patikslino, kad šis jurisdikcijos neturėjimas nedaro poveikio bet kokiam kiekvienos iš šių dviejų valstybių narių įsipareigojimui tiek jų abipusiuose santykiuose, tiek santykiuose su Sąjunga ir kitomis valstybėmis narėmis pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį lojaliai bendradarbiaujant siekti, kad būtų įgyvendintas tarptautinę teisę atitinkantis galutinis teisinis sprendimas, kuris užtikrintų veiksmingą ir sklandų Sąjungos teisės taikymą atitinkamose zonose. To siekdamos, jos gali pasinaudoti vienu ar kitu jų ginčo sprendimo būdu, įskaitant, jei reikia, ieškinio dėl jo pateikimą Teisingumo Teismui, remiantis SESV 273 straipsnyje numatytu specialiu susitarimu.
Siekdamos išspręsti bendros sienos nustatymo klausimą paskelbus nepriklausomybę nuo Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos, Kroatija ir Slovėnija 2009 m. lapkričio mėn. sudarė arbitražo susitarimą. Pagal šį susitarimą, įsigaliojusį po metų, abi valstybės įsipareigojo, kad jų ginčas būtų sprendžiamas juo įsteigtame arbitražo teisme, kurio sprendimas būtų joms privalomas. Kilus procedūriniam incidentui arbitražo teisme dėl Slovėnijos paskirto arbitro ir šios valstybės atstovo bendravimo ex parte arbitražo teisme vykstant šio arbitražo teismo svarstymams, Kroatija nusprendė, kad buvo pakenkta šio teismo galimybei priimti sprendimą nepriklausomai ir nešališkai. 2015 m. liepos mėn. ji pranešė Slovėnijai mananti, kad ši padarė esminių arbitražo susitarimo pažeidimų. Todėl, remdamasi Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės(1), ji nusprendė nedelsdama nutraukti arbitražo susitarimą. Vis dėlto arbitražo teismas nusprendė, kad reikia tęsti arbitražo procedūrą, ir 2017 m. birželio mėn. priėmė arbitražo sprendimą, juo nustatė jūros ir sausumos sieną tarp šių abiejų valstybių. Kroatija šio arbitražo sprendimo neįvykdė. 2018 m. liepos mėn. Slovėnija Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Ji visų pirma teigė, kad Kroatija pažeidė kelis įsipareigojimus pagal pirminę teisę(2), nes pažeidė iš arbitražo susitarimo ir arbitražo sprendimo kylančias pareigas, visų pirma nesilaikydama šiame sprendime nustatytos sienos. Be to, ji teigė, kad dėl šios aplinkybės Kroatija pažeidė kai kurias antrinės teisės(3) normas.
Spręsdamas dėl Kroatijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo Teisingumo Teismas priminė, kad neturi jurisdikcijos aiškinti valstybių narių sudaryto tarptautinio susitarimo, kurio dalykas nepatenka į Sąjungos kompetencijos sritis, ir iš jo kylančių pareigų. Tada Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nesvarbu, ar jis pareikštas pagal SESV 258 straipsnį, ar pagal SESV 259 straipsnį, kai Sąjungos teisės nuostatų pažeidimas, kuriuo jis grindžiamas, yra papildomojo pobūdžio tariamo iš tokio susitarimo kylančių įsipareigojimų nevykdymo atžvilgiu.
Teisingumo Teismas konstatavo, kad Slovėnijos nurodyti Sąjungos teisės pažeidimai kilo dėl to, kad Kroatija tariamai neįvykdė įsipareigojimų pagal arbitražo susitarimą ir pagal jį priimtą arbitražo sprendimą, arba buvo grindžiami prielaida, kad sausumos ir jūros siena tarp šių dviejų valstybių narių buvo nustatyta tuo sprendimu.
Pabrėžęs, kad nagrinėjamoje byloje arbitražo sprendimą priėmė tarptautinis teismas, įsteigtas pagal tarptautinės teisės reglamentuojamą dvišalį arbitražo susitarimą, kurio dalykas nepatenka į Sąjungos kompetencijos sritį ir kurio šalis nėra Sąjunga, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nei arbitražo susitarimas, nei arbitražo sprendimas nėra Sąjungos teisės sudedamoji dalis. Šiuo klausimu jis patikslino, kad Kroatijos stojimo į Sąjungą akto nuostatoje daroma neutraliai suformuluota nuoroda į minėtą arbitražo sprendimą neturėtų būti aiškinama taip, kad į Sąjungos teisę buvo inkorporuoti šių dviejų valstybių narių priimti tarptautiniai įsipareigojimai pagal minėtą arbitražo susitarimą.
Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad nurodomi Sąjungos teisės pažeidimai aptariamu atveju yra papildomojo pobūdžio tariamo Kroatijos pareigų pagal aptariamą dvišalį susitarimą pažeidimo atžvilgiu. Nurodęs, kad remiantis SESV 259 straipsniu pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas galėjo būti tik iš Sąjungos teisės kylančių pareigų nesilaikymas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad neturi jurisdikcijos priimti sprendimo, kiek tai susiję su šiuo ieškiniu, dėl tariamo pareigų pažeidimo pagal arbitražo susitarimą ir arbitražo sprendimą, kuriuo grindžiami Slovėnijos kaltinimai dėl tariamų Sąjungos teisės pažeidimų.
Galiausiai priminęs valstybėms narėms pagal tarptautinę teisę suteiktą kompetenciją nustatyti jų sienų geografines ribas ir aplinkybę, kad pagal arbitražo susitarimą būtent šio susitarimo šalys turi imtis priemonių, būtinų įgyvendinti arbitražo sprendimui, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjant šį ieškinį jam nepriklauso nagrinėti Kroatijos ir Slovėnijos atitinkamų teritorijų dydžio ir ribų klausimo, tiesiogiai taikant arbitražo sprendime nustatytą sieną tam, kad patikrintų aptariamų Sąjungos teisės pažeidimų faktą.