BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. vasario 27 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, atsižvelgiant į padėtį Egipte – Lėšų įšaldymas – Teisinis pagrindas – Pareiga motyvuoti – Fakto klaida – Teisė į gynybą – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Nuosavybės teisė – Laisvė užsiimti verslu“

Byloje T‑256/11

Ahmed Abdelaziz Ezz, gyvenantis Giseh (Egiptas),

Abla Mohammed Fawzi Ali Ahmed, gyvenanti Londone (Jungtinė Karalystė),

Khadiga Ahmed Ahmed Kamel Yassin, gyvenanti Londone,

Shahinaz Abdel Azizabdel Wahab Al Naggar, gyvenanti Giseh,

iš pradžių atstovaujami baristerės M. Lester ir solisitoriaus J. Binns, vėliau J. Binns, QC J. Lewis, baristerio B. Kennelly ir solisitoriaus I. Burton,

ieškovai,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bishop ir I. Gurov,

atsakovę,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Erlbacher, M. Konstantinidis ir A. Bordes,

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti, pirma, 2011 m. kovo 21 d. Tarybos sprendimą 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 76, p. 63), ir, antra, 2011 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 270/2011 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 76, p. 4), kiek šie aktai susiję su ieškovais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias (pranešėjas),

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. kovo 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Dėl politinių įvykių, kurie vyko Egipte nuo 2011 m. sausio mėn., Europos Sąjungos Taryba, atsižvelgdama į ESS 29 straipsnį, 2011 m. kovo 21 d. priėmė Sprendimą 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 76, p. 63).

2        Pagal Sprendimo 2011/172 1 ir 2 konstatuojamąsias dalis:

„1)      2011 m. vasario 21 d. Europos Sąjunga pareiškė esanti pasirengusi remti taikų ir tvarkingą perėjimą prie civilinės ir demokratinės vyriausybės Egipte, grindžiamos teisinės valstybės principais, užtikrinant visapusišką pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms, ir remti pastangas sukurti tokią ekonomiką, kuria būtų stiprinama socialinė sanglauda ir skatinamas augimas.

2)      Atsižvelgiant į tai, turėtų būti nustatytos ribojamosios priemonės, taikytinos asmenims, kurie, kaip nustatyta, yra atsakingi už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą ir kurie taip elgdamiesi neleidžia Egipto žmonėms pasinaudoti jų ekonomikos bei visuomenės tvaraus vystymosi teikiama nauda ir kenkia demokratijos vystymuisi jų šalyje.“

3        Pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnį:

„1.      Įšaldomos visos priede išvardytiems asmenims, kurie, kaip nustatyta, yra atsakingi [versijoje anglų kalba – „having been identified as responsible“] už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.

2.      Neleidžiama priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms arba jų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais.

3.      Valstybės narės kompetentinga institucija gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų ar ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti jais naudotis tokiomis sąlygomis, kurios, jos nuomone, yra tinkamos, nustačiusi, kad atitinkamos lėšos ar ekonominiai ištekliai yra:

a)      būtini priede išvardytų fizinių asmenų ir jų išlaikomų šeimos narių pagrindiniams poreikiams patenkinti, įskaitant mokėjimus už maisto produktus, nuomą ar hipoteką, vaistus ir medicininį gydymą, mokesčius, draudimo įmokas ir mokesčius už komunalines paslaugas;

b)      skirti išimtinai pagrįstiems profesiniams mokesčiams sumokėti ir su teisinių paslaugų teikimu susijusioms išlaidoms kompensuoti;

c)      skirti išimtinai mokesčiams arba aptarnavimo mokesčiams už įprastą įšaldytų lėšų ar ekonominių išteklių laikymą arba tvarkymą sumokėti; arba

d)      būtini nenumatytoms išlaidoms padengti <…>.

4.      Nukrypstant nuo 1 dalies, valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą, jei laikomasi šių sąlygų:

a)      šios lėšos ar ekonominiai ištekliai yra teismo, administracine ar arbitražo tvarka suvaržyti, kai toks suvaržymas nustatytas iki dienos, kurią 1 dalyje nurodytas fizinis ar juridinis asmuo, subjektas ar organizacija buvo įtraukti į priedą, arba iki tos dienos dėl tų lėšų ar ekonominių išteklių buvo priimtas teismo, administracinis ar arbitražo sprendimas;

b)      šios lėšos ar ekonominiai ištekliai bus naudojami tik reikalavimams, kurių vykdymas užtikrintas tokiu turto suvaržymu arba kurie pripažinti teisėtais tokiu sprendimu, tenkinti, laikantis taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, kuriais reglamentuojamos tokius reikalavimus keliančių asmenų teisės, nustatytų apribojimų;

c)      turto suvaržymas ar teismo sprendimas nėra priede nurodyto asmens, subjekto ar organizacijos naudai; ir

d)      turto suvaržymo ar teismo sprendimo pripažinimas neprieštarauja atitinkamos valstybės narės viešajai tvarkai.

<…>

5.      1 dalis neužkerta kelio tam, kad įvardytas fizinis ar juridinis asmuo, subjektas ar organizacija pervestų mokėtiną sumą pagal sutartį, sudarytą iki tokio asmens, subjekto ar organizacijos įtraukimo į priedą dienos, jeigu atitinkama valstybė narė nustatė, kad mokėjimo tiesiogiai ar netiesiogiai negauna 1 dalyje nurodytas asmuo, subjektas ar organizacija.

6.      2 dalis netaikoma, kai įšaldytos sąskaitos papildomos:

a)      palūkanomis arba kitomis dėl tų sąskaitų atsirandančiomis pajamomis; arba

b)      mokėjimais pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, kurie buvo sudaryti arba atsirado iki tos dienos, kurią toms sąskaitoms pradėtos taikyti 1 ir 2 dalyje numatytos priemonės,

jeigu tokioms palūkanoms, kitoms pajamoms ir mokėjimams tebetaikomos 1 dalyje numatytos priemonės.“

4        Pagal Sprendimo 2011/172 2 straipsnio 1 dalį:

„Valstybės narės arba Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pasiūlymu Taryba nusprendžia nustatyti priede pateiktą sąrašą ir jį iš dalies keisti.“

5        Pagal Sprendimo 2011/172 3 straipsnio 1 dalį:

„Priede nurodomi 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų fizinių ir juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų įtraukimo į sąrašą motyvai.“

6        Pagal Sprendimo 2011/172 4 straipsnį:

„Kad 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priemonių poveikis būtų kuo didesnis, Sąjunga skatina trečiąsias valstybes patvirtinti ribojamąsias priemones, panašias į tas, kurios numatytos šiame sprendime.“

7        Pagal Sprendimo 2011/172 5 straipsnį:

„Šis sprendimas įsigalioja jo priėmimo dieną.

Jis taikomas iki 2012 m. kovo 22 d.

Šis sprendimas nuolat peržiūrimas. Prireikus jis atnaujinamas ar iš dalies keičiamas, jei Taryba mano, kad jame numatyti tikslai nepasiekti.“

8        Sprendimo 2011/172 priedą sudaro „1 straipsnyje nurodytų fizinių ir juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų sąrašas“.

9        Šio sąrašo 7 punkto pirmoje skiltyje „Vardas, pavardė (ir galimi slapyvardžiai)“ yra įrašas „Ahmed Abdelaziz Ezz“. Antroje skiltyje „Tapatybės informacija“ nurodyta: „Buvęs Parlamento narys. Gimimo data: 1959 1 12. Lytis: vyras“. Galiausiai trečioje skiltyje nurodytos „[į]traukimo į sąrašą priežastys“.

10      Aštunto punkto pirmoje skiltyje „Vardas, pavardė (ir galimi slapyvardžiai)“ yra įrašas „Abla Mohamed Fawzi Ali Ahmed“. Antroje skiltyje „Tapatybės informacija“ nurodyta: „Ahmed Abdelaziz Ezz sutuoktinė. Gimimo data: 1963 1 31. Lytis: moteris“. Galiausiai trečioje skiltyje nurodytos „[į]traukimo į sąrašą priežastys“.

11      Devinto punkto pirmoje skiltyje „Vardas, pavardė (ir galimi slapyvardžiai)“ yra įrašas „Khadiga Ahmed Ahmed Kamel Yassin“. Antroje skiltyje „Tapatybės informacija“ nurodyta: „Ahmed Abdelaziz Ezz sutuoktinė. Gimimo data: 1959 5 25. Lytis: moteris“. Galiausiai trečioje skiltyje nurodytos „[į]traukimo į sąrašą priežastys“.

12      Dešimto punkto pirmoje skiltyje „Vardas, pavardė (ir galimi slapyvardžiai)“ yra įrašas „Shahinaz Abdel Aziz Abdel Wahab Al Naggar“. Antroje skiltyje „Tapatybės informacija“ nurodyta: „Ahmed Abdelaziz Ezz sutuoktinė. Gimimo data: 1969 10 9. Lytis: moteris“. Galiausiai trečioje skiltyje nurodytos „[į]traukimo į sąrašą priežastys“.

13      Atsižvelgdama į SESV 215 straipsnio 2 dalį ir Sprendimą 2011/172 2011 m. kovo 21 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 270/2011 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 76, p. 4). Šio sprendimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse iš esmės pakartojamos Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Šio reglamento „I priedas“ identiškas Sprendimo 2011/172 priedui. Kaip matyti iš šio reglamento 2 konstatuojamosios dalies, šis reglamentas priimtas, nes Sprendimu 2011/172 nustatytos priemonės „patenka į [ESV sutarties taikymo sritį, todėl] joms įgyvendinti būtina imtis reguliavimo veiksmų Sąjungos lygiu“.

14      2011 m. kovo 22 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 90, p. 3) paskelbtas pranešimas asmenims, kuriems taikomos Sprendime 2011/172 ir Reglamente Nr. 270/2011 numatytos ribojamosios priemonės.

15      Vykstant procesui Taryba du kartus pratęsė Sprendime 2011/172 numatytų priemonių taikymą. Pirmiausia 2012 m. kovo 19 d. Sprendimu 2012/159/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/172 (OL L 80, p. 18), ji pratęsė šių priemonių taikymą iki 2013 m. kovo 22 d. Vėliau 2013 m. kovo 21 d. Sprendimu 2013/144/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/172 (OL L 82, p. 54), ji pratęsė šių priemonių taikymą iki 2014 m. kovo 22 d.

 Procesas ir šalių reikalavimai

16      Ahmed Abdelaziz Ezz ir jo sutuoktinės, t. y. Abla Mohammed Fawzi Ali Ahmed, Khadiga Ahmed Ahmed Kamel Yassin ir Shahinaz Abdel Azizabdel Wahab Al Naggar (toliau – atitinkamai pirmasis ieškovas, antroji ieškovė, trečioji ieškovė ir ketvirtoji ieškovė), pareiškė šį ieškinį, jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. gegužės 20 d. Ieškinyje jie Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011, kiek šie aktai susiję su jais,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

17      2011 m. liepos 29 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį. Ji Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

18      2011 m. rugpjūčio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Europos Komisija paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

19      2011 m. rugsėjo 29 d. ieškovai pateikė dubliką, o 2011 m. lapkričio 23 d. Taryba pateikė tripliką.

20      2011 m. spalio 14 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido Komisijai įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

21      2011 m. lapkričio 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotas dokumentas, kuriuo Komisija pažymėjo, kad ji neketina pateikti įstojimo į bylą paaiškinimų.

22      Remdamasis teisėjo pranešėjo pasiūlymu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemonę jis paprašė ieškovų ir Tarybos pateikti įvairius dokumentus.

23      Atitinkamai 2013 m. vasario 19 ir 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotais dokumentais Taryba ir ieškovai įvykdė šį prašymą.

24      2013 m. kovo 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotas dokumentas, kuriuo ieškovai pateikė naujų įrodymų.

25      2013 m. kovo 12 d. vykusiame posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

 Dėl teisės

26      Sprendimu 2011/172, priimtu remiantis ESS 29 straipsniu, nustatytas turto įšaldymas. Sprendimą sudaro penki straipsniai. 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžti kriterijai, kuriuos turi atitikti asmuo, kad jam būtų taikomas turto įšaldymas. 1 straipsnio 2, 5 ir 6 dalyse nurodyta šio įšaldymo apimtis. 1 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti atvejai, kuriais galima nuo jo nukrypti. 2 straipsnyje, pirma, nurodyta institucija, kompetentinga nustatyti asmenis, atitinkančius 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, ir, antra, įtvirtintos tokio nustatymo procedūrinės taisyklės. 3 straipsnyje numatytos formos taisyklės, kurių reikia laikytis, kai asmuo pripažįstamas atitinkančiu 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus. 4 straipsnyje, kuris neturi privalomosios galios, trečiosios valstybės skatinamos nustatyti analogiškas priemones. Galiausiai 5 straipsnyje nustatytas sprendimo taikymo laikotarpis. Sprendimo 2011/172 1–3 ir 5 straipsniai taikomi objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir daro privalomą teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms. Sprendimo 2011/172 priede įvardijama 19 fizinių asmenų, Tarybos nuomone, atitinkančių 1 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Taigi šis priedas yra individualių priemonių, skirtų šiam straipsniui įgyvendinti, visuma.

27      Reglamento Nr. 270/2011 struktūra yra panaši į Sprendimo 2011/172 struktūrą. Visų pirma reikia pažymėti, kad jo I priedas, kuris yra identiškas Sprendimo 2011/172 priedui, yra jo 2 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo priemonė, o šio straipsnio redakcija yra analogiška Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies redakcijai.

28      Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo panaikinti Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011, kiek šie aktai susiję su jais. Konkrečiau, jie prašo panaikinti Sprendimo 2011/172 priedą ir Reglamento Nr. 270/2011 I priedą, kiek šiuose prieduose nurodytos jų pavardės. Grįsdami ieškinį jie pateikia aštuonis ieškinio pagrindus.

1.     Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Sprendimas 2011/172 ir Reglamentas Nr. 270/2011 neturi teisinio pagrindo

29      Dublike ieškovai tvirtina, kad Sprendimas 2011/172 ir Reglamentas Nr. 270/2011 neturi teisinio pagrindo.

30      Iš tiesų, ieškovų nuomone, „Sutartyje nenumatytas joks teisinis pagrindas priemonei, kuria nustatomas visiškas ir neterminuotas asmenų turto įšaldymas Europos Sąjungoje vien tik siekiant padėti už Europos Sąjungos teritorijos ribų esančios valstybės valdžios institucijoms susigrąžinti turtą pasibaigus keliems teismo procesams“. Be to, anot jų, iš teismo praktikos, susijusios su EB 60 ir 301 straipsniais, matyti, kad SESV 215 straipsniu Tarybai leidžiama nustatyti ribojamąsias priemones fiziniams asmenims, tik jeigu yra pakankamas ryšys tarp šių asmenų ir trečiosios valstybės vyriausybės, t. y. jos vadovams ir su jais susijusiems asmenims. Tačiau nagrinėjamu atveju Taryba net neteigė, kad priimant ginčijamus aktus jie ėjo vadovaujamas pareigas Egipte ar buvo susiję su tokias pareigas vykdančiais asmenimis.

 Dėl ieškovų argumentų apimties

31      Kaip pažymėta šio sprendimo 28 punkte, ieškovai siekia tik panaikinti Sprendimo 2011/172 priedą ir Reglamento Nr. 270/2011 I priedą. Tačiau šie priedai priimti ne tiesiogiai remiantis Sutarčių nuostata, o atitinkamai pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalį. Taigi nurodę Sutarčių pažeidimą ieškovai iš tikrųjų pateikia du neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį: jie ginčija Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies teisėtumą atsižvelgiant į Sutartis.

32      Iš to, kas nurodyta šio sprendimo 30 punkte, matyti, kad ieškovai pateikė konkrečių argumentų grįsdami kiekvieną iš šių dviejų neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų: grįsdami Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą ieškovai iš esmės tvirtina, kad šis straipsnis negalėjo būti priimtas remiantis ESS 29 straipsniu, nes vienintelis juo nustatyto turto įšaldymo tikslas – padėti Egipto valdžios institucijoms susigrąžinti lėšas pasibaigus įvairiems teismo procesams; be to, grįsdami Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą ieškovai nurodė teismo praktiką, susijusią su EB 60 ir 301 straipsniais, ir tvirtino, kad pagal SESV 215 straipsnį Tarybai leidžiama nustatyti ribojamąsias priemones fiziniams asmenims tik atveju, kuris nėra toks kaip jų, t. y. jeigu egzistuotų pakankamas ryšys tarp šių asmenų ir trečiosios valstybės vyriausybės.

 Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalimi

33      Prieš nagrinėjant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalimi, pirmiausia reikia nustatyti ESS 29 straipsnio reikšmę ir apimtį.

 ESS 29 straipsnio reikšmė ir apimtis

34      ES sutarties V antraštinę dalį sudaro du skyriai. Pirmajame yra „bendrosios nuostatos dėl Sąjungos išorės veiksmų“, o antrajame – „konkrečios nuostatos dėl bendros užsienio ir saugumo politikos“.

35      Pagal ESS 23 straipsnį, kuris patenka į V antraštinės dalies 2 skyrių:

„Sąjunga pagal šį skyrių vykdomuose savo veiksmuose tarptautinėje arenoje vadovaujasi principais, siekia tikslų ir veiksmus vykdo remdamasi Sąjungos išorės veiksmų bendrosiomis nuostatomis, kurie pateikti 1 skyriuje.“

36      Pagal ESS 21 straipsnį, kuris yra V antraštinės dalies 1 skyriuje:

„1.      Sąjungos veiksmai tarptautinėje arenoje grindžiami principais, paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir plėtrą, ir kurių įgyvendinimą ji skatina platesniame pasaulyje: demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais bei Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi.

<…>

2.      Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą politiką ir veiksmus bei siekia aukšto lygio bendradarbiavimo visose tarptautinių santykių srityse, kad:

<…>

b)      įtvirtintų ir remtų demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir tarptautinės teisės principus;

<…>

d)      skatintų besivystančių šalių ekonominį, socialinį ir aplinkos apsaugos tvarų vystymąsi, pirmiausia siekdama panaikinti skurdą; <…>

3.      Sąjunga laikosi principų ir siekia tikslų, nurodytų 1 ir 2 dalyse, plėtodama ir įgyvendindama savo išorės veiksmus šioje antraštinėje dalyje ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo penktoje dalyje [skirtoje Sąjungos išorės veiksmams] numatytose įvairiose srityse <…>“

37      Pagal ESS 24 straipsnio 1 dalį:

„Sąjungos kompetencija bendros užsienio ir saugumo politikos srityje apima visas užsienio politikos sritis ir visus su Sąjungos saugumu susijusius klausimus, įskaitant laipsnišką bendros gynybos politikos formavimą, kuris sudarytų sąlygas pereiti prie bendros gynybos. <...>“

38      Pagal ESS 25 straipsnį:

„Sąjunga vykdo bendrą užsienio ir saugumo politiką:

<…>

b)      priimdama sprendimus, nustatančius:

i)      veiksmus, kurių Sąjunga turi imtis;

ii)      pozicijas, kurias Sąjunga turi priimti;

iii)      i ir ii papunkčiuose nurodytų sprendimų įgyvendinimo priemones <…>“

39      Pagal ESS 28 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą:

„Kai dėl tarptautinės situacijos Sąjungai reikia operatyviai veikti, reikalingus sprendimus priima Taryba. Nustatomi jų tikslai, sritys, priemonės, kurias Sąjunga gali naudoti, prireikus – jų trukmė, ir įgyvendinimo sąlygos.

<…>“

40      Pagal ESS 29 straipsnį:

„Taryba priima sprendimus, kuriais išreiškiamas Sąjungos požiūris į tam tikrą geografinio arba teminio pobūdžio reikalą. <…>“

41      Iš kartu taikomų šių nuostatų matyti, kad „Sąjungos pozicijos“, kaip tai suprantama pagal ESS 29 straipsnį, yra sprendimai, kurie, pirma, patenka į bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) sritį, apibrėžtą ESS 24 straipsnio 1 dalyje, antra, susiję su „tam tikru geografinio arba teminio pobūdžio reikalu“ ir, trečia, nėra „operatyvūs veiksmai“, kaip tai suprantama pagal ESS 28 straipsnį.

42      Taigi sąvoka „Sąjungos pozicija“ aiškintina plačiai, o tai reiškia, kad jeigu laikomasi šio sprendimo 41 punkte nurodytų sąlygų, remiantis ESS 29 straipsniu gali būti priimti ne tik programinio pobūdžio ar vien ketinimų pareiškimų aktai, bet ir sprendimai, kuriais numatomos priemonės, galinčios tiesiogiai pakeisti teisinę asmenų padėtį. Be to, tai patvirtinta ir SESV 275 straipsnio antros pastraipos formuluotėje.

43      Ieškovai tiesiogiai neginčija pirmesniuose dviejuose punktuose padarytos išvados. Jie tik tvirtina, kad sprendimas, kuriuo siekiama padėti užsienio valdžios institucijoms susigrąžinti turtą pasibaigus įvairioms teisminėms procedūroms, negali būti priimtas remiantis ESS 29 straipsniu. Tačiau bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas negali a priori atmesti galimybės, kad toks sprendimas atitinka šio sprendimo 41 punkte nurodytus tris kriterijus ir visų pirma patenka į BUSP sritį.

 ESS 29 straipsnio nuostatų laikymasis

44      Nagrinėjamu atveju, pirma, kaip matyti iš jo 1 konstatuojamosios dalies, Sprendimu 2011/172 siekiama „remti taikų ir tvarkingą perėjimą prie civilinės ir demokratinės vyriausybės Egipte, grindžiamos teisinės valstybės principais, užtikrinant visapusišką pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms“ ir remti „pastangas sukurti tokią ekonomiką, kuria būtų stiprinama socialinė sanglauda ir skatinamas augimas“. Tai atliekant šis sprendimas patenka į paramos naujoms Egipto valdžios institucijoms politiką, skirtą Egipto politinei ir ekonominei stabilizacijai skatinti ir, kalbant konkrečiau, padėti šios valstybės valdžios institucijoms kovoti su valstybės lėšų savinimusi. Todėl jis visiškai patenka į BUSP ir atitinka ESS 21 straipsnio 2 dalies b ir d punktuose nurodytus tikslus.

45      Antra, atsižvelgiant į jo dalyką Sprendimas 2011/172 yra susijęs su „tam tikru geografinio arba teminio pobūdžio reikalu“. Iš tiesų jo pavadinimas ir konstatuojamosios dalys rodo, kad jis priimtas atsižvelgiant į „padėtį“ trečiojoje valstybėje, t. y. Egipto Arabų Respublikoje.

46      Trečia, šis sprendimas neturi operatyvaus veiksmo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal ESS 28 straipsnį, nes jis nėra susijęs su civiline ar karine operacija, kurią už Sąjungos ribų vykdo viena ar kelios valstybės narės.

47      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnis atitinka šio sprendimo 41 punkte nurodytus tris kriterijus, o tai reiškia, kad jis teisėtai galėjo būti priimtas remiantis ESS 29 straipsniu.

 Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalimi

48      Pagal SESV 215 straipsnį:

„1. Kai sprendimas, priimtas pagal Europos Sąjungos sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių, numato ekonominių ir finansinių santykių su viena ar keletu trečiųjų šalių visišką nutraukimą ar dalinį apribojimą, Taryba kvalifikuota balsų dauguma, remdamasi bendru Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pasiūlymu, patvirtina reikiamas priemones. Apie tai ji praneša Europos Parlamentui.

2. Kai pagal Europos Sąjungos sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių priimtas sprendimas taip numato, Taryba pagal 1 dalyje nurodytą procedūrą gali patvirtinti ribojančias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus.

3. Šiame straipsnyje minėti aktai apima būtinas nuostatas dėl teisinių apsaugos priemonių.“

49      Nagrinėjamu atveju Reglamentas Nr. 270/2011 priimtas atsižvelgiant į SESV 215 straipsnio 2 dalį ir Sprendimą 2011/172. Tačiau, priešingai, nei tvirtina ieškovai, SESV 215 straipsnio 2 dalimi į jo taikymo sritį įtraukiami ne tik sprendimai, skirti trečiųjų valstybių vadovams ar su jais susijusiems asmenims. Ji gali būti teisinis pagrindas nustatyti ribojamąsias priemones, taikytinas bet kokiam asmeniui, neatsižvelgiant į jo statusą, jeigu šios priemonės numatytos sprendimu, priimtu BUSP srityje.

50      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies formuluotėje, kuria apibrėžta šiuo reglamentu nustatyto turto įšaldymo taikymo sritis, pakartotos Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies nuostatos. Todėl juo nustatytas turto įšaldymas numatytas BUSP srityje priimtu sprendimu ir atitinka SESV 215 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas.

51      Be to, ši išvada negali būti paneigta remiantis teismo praktika, susijusia su EB 60 ir 301 straipsniais.

52      Žinoma, pagal teismo praktiką iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo taikytuose EB 60 ir 301 straipsniuose nebuvo numatyta aiškių ar numanomų įgaliojimų nustatyti ribojamąsias priemones asmenims ar subjektams, niekaip nesusijusiems su trečiosios valstybės valdymo režimu (2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 216 punktas). Taigi siekiant nustatyti tokias priemones prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai reikėjo remtis kartu EB 60, 301 ir 308 straipsniais (minėto Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 216 punktas ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑130/10, 53 punktas).

53      Tačiau Lisabonos sutartimi pakeista teisinė padėtis, įtraukiant naują SESV 215 straipsnį. Iš tiesų, nors ESV sutarties straipsnio 1 dalis apima sritis, kurioms anksčiau taikyti EB 60 ir 301 straipsniai (52 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 52 punktas), jo 2 dalyje, kuria pagrįstas Reglamentas Nr. 270/2011, suteikiama teisė Tarybai SESV 288 straipsnyje numatytu aktu nustatyti ribojamąsias priemones bet kokiam „fiziniam ar juridiniam asmeniui“, „nevalstybiniam subjektui“ ar bet kokiai „grupei“, tik su sąlyga, kad pagal ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių priimtame sprendime būtų numatytos tokios priemonės. Kitaip tariant, jeigu ši sąlyga yra įvykdyta, SESV 215 straipsnio 2 dalimi Tarybai leidžiama, kaip pažymėta šio sprendimo 49 punkte, priimti aktus, kuriais nustatomos ribojamosios priemonės adresatams, niekaip nesusijusiems su trečiosios valstybės valdymo režimu.

54      Todėl bet kuriuo atveju pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti, nesant reikalo nuspręsti dėl klausimo, ar jo pateikimas dublike yra pavėluotas (pagal analogiją žr. 2011 m. liepos 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mediaset prieš Komisiją, C‑403/10 P, neskelbiamo Rinkinyje, 51 punktą; 1999 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Boehringer prieš Tarybą ir Komisiją, T‑125/96 ir T‑152/96, Rink. p. II‑3427, 143 punktą).

2.     Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su kriterijų, pagal kuriuos tam tikrų asmenų pavardės gali būti įtrauktos į sąrašus, pridėtus prie Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011, nepaisymu

55      Ieškovai nurodo, kad motyvo, dėl kurio jų pavardės įtrauktos į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą, nėra tarp motyvų, numatytų šio sprendimo 1 straipsnyje. Jie taip pat pažymi, kad motyvas, dėl kurio jų pavardės įtrauktos į Reglamento Nr. 270/2011 I priedo sąrašą, nenurodytas tarp motyvų, numatytų šio reglamento 2 straipsnyje.

56      Siekiant atsakyti į šį ieškinio pagrindą pirmiausia reikia apibrėžti kriterijus, kurių Taryba turi laikytis, kai nusprendžia įtraukti asmens pavardę ar subjekto pavadinimą į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą, ir nustatyti motyvą, dėl kurio ieškovų pavardės įtrauktos į šį sąrašą.

 Dėl įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą kriterijų

57      Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies versijoje anglų kalba, kuri yra proceso kalba, numatyta taikyti turto įšaldymą šiems asmenims: „persons having been identified as responsible for misappropriation of Egyptian State funds, and natural or legal persons, entities or bodies associated with them, as listed in the Annex“. Kitaip tariant, šioje Sprendimo 2011/172 kalbinėje versijoje nurodyti, pirma, asmenys, „nustatyti“ kaip atsakingi už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą, ir, antra, su jais susiję asmenys.

58      Tačiau, kaip 2011 m. gegužės 13 d. laiške Tarybai pažymėjo ieškovai, Sprendimo 2011/172 versijoje prancūzų kalba nurodyti asmenys, „pripažinti“ atsakingais už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą, o ne kaip versijoje anglų kalba asmenys, „nustatyti“ (identified) kaip atsakingi už tokias veikas.

59      Tai yra reikšmingas skirtumas tarp šių dviejų kalbinių versijų.

60      Iš tiesų versijoje prancūzų kalba Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies formuluotė, atrodo, aiškintina siaurai. Veiksmažodžio „reconnaître“ [pripažinti], teisinėje kalboje plačiai vartojamo kartu su būdvardžiu „coupable“ [kaltas], vartojimas leidžia manyti, kad 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys buvo formaliai „pripažinti“ kaltais dėl Egipto valstybės lėšų pasisavinimo ar dėl bendrininkavimo atliekant tokį pasisavinimą, o šį kaltės pripažinimą iš esmės turi atlikti baudžiamasis teismas.

61      Tačiau anglų kalbos versija Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies nuostatas leidžia aiškinti plačiai. Iš tiesų šioje kalbinėje versijoje vartojamas veiksmažodis „nustatyti“ nėra toks tikslus kaip veiksmažodis „pripažinti“ ir tai leidžia manyti, kad remdamasi nuoseklia informacija Taryba pati „nustato“ asmenis, kurie gali būti laikomi „atsakingais“ už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą, ir su jais susijusius asmenis.

 Dėl būtinumo aiškinti Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį

62      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisės aktus būtina aiškinti vienodai, todėl, kilus abejonei, negalima nuostatos teksto vertinti izoliuotai, o, atvirkščiai, jį aiškinti ir taikyti reikia atsižvelgiant į jo versijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Homawoo, C‑412/10, Rink. p. I‑11603, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63      Be to, esant skirtumų tarp Sąjungos teisės akto įvairių kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio sudėtinė dalis ji yra, priėmimo aplinkybes ir tikslą (žr. 2012 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo DR ir TV2 Danmark, C‑510/10, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

64      Nagrinėjamu atveju dėl anglų ir prancūzų kalbinių versijų skirtumų Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo kalbinių versijų visumą. Atliekant šį aiškinimą reikia atsižvelgti į teisės akto, kuriame yra šios nuostatos, priėmimo aplinkybes ir tikslą.

 Dėl Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies aiškinimo

65      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies redakcija daugeliu kitų nei anglų ir prancūzų Sąjungos kalbų yra analogiška versijos anglų kalba redakcijai.

66      Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 44 punkte, Sprendimu 2011/172 būtent siekiama padėti Egipto valdžios institucijoms kovoti su valstybės lėšų pasisavinimu, įšaldant asmenų, kurie gali būti pagal versiją anglų kalba „nustatyti“ (identified) atsakingi ar pagal versiją prancūzų kalba „pripažinti“ „atsakingais“ už tokias veikas, turtą. Jeigu Taryba turėtų laukti, kad Egipto teismai paskelbtų baudžiamuosius nuosprendžius šiems asmenims, Sprendimo 2011/172 veiksmingumui būtų rimtai pakenkta. Iš tiesų tokiu atveju atitinkami asmenys baudžiamojo proceso metu turėtų pakankamai laiko perkelti turtą į valstybes, kurios niekaip nebendradarbiauja su Egipto valdžios institucijomis.

67      Šiomis aplinkybėmis Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti plačiai. Todėl šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad ji taikoma penkioms atskiroms asmenų grupėms. Pirmąją sudaro asmenys, kurie pasibaigus teismo procesui pripažinti kaltais dėl „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“. Antrąją grupę sudaro su jais „susiję asmenys“, suprantami siaurai, t. y. asmenys, baudžiamojo teismo pripažinti jų bendrininkais. Trečioji grupė apima asmenis, kurių baudžiamasis persekiojimas vyksta dėl „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“. Ketvirtajai grupei priklauso asmenys, baudžiamąja tvarka persekiojami kaip su asmenimis, kurie kaltinami tokiomis veikomis, susiję asmenys (t. y. bendrininkai). Penktąją grupę sudaro visi asmenys, kuriems taikomos teisminės procedūros, susijusios su baudžiamuoju persekiojimu dėl „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“, kurie dėl to gali būti laikomi asmenimis, susijusiais su asmenimis, baudžiamąja tvarka persekiojamais dėl šios veikos. Ši penktoji asmenų grupė visų pirma apima asmenis, kurie galėjo, tam tikrais atvejais nežinodami, gauti naudos iš „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“ ir kuriems dėl to taikomos teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, skirtos iš tokio neteisėto pasisavinimo gautam turtui apsaugoti.

 Dėl Sprendimo 2011/172 aiškinimo suderinamumo su viršesniais teisės principais ir normomis

68      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu antrinės teisės tekstą reikia aiškinti, jis turi būti aiškinamas kuo labiau Sutarčių nuostatas ir kitas turinčias tokią pačią teisinę galią normas atitinkančiu būdu (1996 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑61/94, Rink. p. I‑3989, 52 punktas; 2011 m. balandžio 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, T‑576/08, Rink. p. II‑1578, 103 punktas).

69      Konkrečiu atveju reikia patikrinti, ar šio sprendimo 67 punkte pateiktas platus Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies aiškinimas atitinka principą, kad nuostatos, kuriomis numatytos administracinės sankcijos, aiškinamos siaurai, ir nekaltumo prezumpcijos principą.

–       Dėl principo, pagal kurį nuostatos, kuriomis numatytos administracinės sankcijos, aiškinamos siaurai

70      Pagal teismo praktiką Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintu nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principu reikalaujama netaikyti baudžiamojo įstatymo plačiai kaltinamojo nenaudai (1996 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo X, C‑74/95 ir C‑129/95, Rink. p. I‑6609, 25 punktas).

71      Šiuo principu galima remtis ne tik dėl sprendimo, kuriuo nustatytos baudžiamosios sankcijos siaurąja prasme, tačiau taip pat dėl sprendimų, kuriais taikomos administracinės sankcijos (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją, C‑352/09 P, Rink. p. I‑2359, 80 punktą).

72      Todėl nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principu reikalaujama nuostatų, kuriomis nustatytos administracinės sankcijos, netaikyti plačiai susijusio asmens nenaudai.

73      Šiomis aplinkybėmis, jeigu Sprendime 2011/172 būtų numatytos administracinės sankcijos, taigi jis patektų į Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio taikymo sritį, jį reikėtų aiškinti siaurai.

74      Tačiau taip nėra.

75      Iš tiesų Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio nuostatos yra identiškos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio nuostatoms. Todėl pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalį jas reikia aiškinti atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽT Teismas) praktiką.

76      Pagal šio teismo praktiką minėtos konvencijos 7 straipsniu galima veiksmingai remtis tik ginčijant „bausmę“. Pradedant vertinimą, ar egzistuoja bausmė, reikia nustatyti, ar nagrinėjama priemonė taikoma priėmus apkaltinamąjį nuosprendį už „teisės pažeidimą“. Šiuo klausimu taip pat svarbūs kiti elementai, t. y. nagrinėjamos priemonės vertinimas pagal taikytiną teisę, jos pobūdis ir tikslas, su jos nustatymu ir vykdymu susijusios procedūros ir jos griežtumas. Tačiau priemonės griežtumas nėra lemiamas, nes daug ne baudžiamųjų prevencinių priemonių gali turėti didelį poveikį atitinkamam asmeniui (2009 m. gruodžio 17 d. EŽT Teismo sprendimo M. prieš Vokietiją, Nr. 19359/04, 120 punktas).

77      Nagrinėjamu atveju, pirma, jokia Sąjungos teisės nuostata Sprendimo 2011/172 1 straipsnyje nustatytam turto įšaldymui nesuteikiamas baudžiamasis aspektas.

78      Antra, nuostatomis, kuriomis nustatyta šio turto įšaldymo schema, nesiekiama nei nubausti, nei užkirsti kelią kokio nors elgesio pasikartojimui. Jomis tik siekiama apsaugoti Sprendimo 2011/172 1 straipsnyje nurodytų asmenų, subjektų ir organizacijų turimą turtą atsižvelgiant į ESS 21 straipsnio 2 dalies b ir d punktuose nurodytus tikslus (žr. šio sprendimo 44 punktą) (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sison prieš Tarybą, T‑47/03, neskelbiamo Rinkinyje, 101 punktą ir 2010 m. gruodžio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo Fahas prieš Tarybą, T‑49/07, Rink. p. II‑5555, 67 punktą).

79      Trečia, šių nuostatų pasekmės yra ribotos trukmės ir grįžtamosios: jomis numatytas turto įšaldymas pagal Sprendimo 2011/172 5 straipsnį turi būti taikomas nustatytu laikotarpiu, o Taryba, kuri užtikrina nuolatinį jo stebėjimą, gali bet kuriuo metu nuspręsti jį nutraukti.

80      Todėl šis turto įšaldymas nėra administracinė sankcija ir nepatenka į Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio taikymo sritį.

81      Tuo remiantis darytina išvada, kad principu, pagal kurį nuostatos, kuriomis nustatytos administracinės sankcijos, aiškinamos siaurai, Bendrajam Teismui nedraudžiama Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį aiškinti plačiai, kaip nurodyta šio sprendimo 67 punkte.

–       Dėl nekaltumo prezumpcijos principo

82      Iš tiesų, nekaltumo prezumpcijos principas Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalyje. Pagal šį principą, kurį, laikantis šios chartijos 52 straipsnio 3 dalies, reikia aiškinti atsižvelgiant į EŽT Teismo praktiką, reikalaujama, kad joks valstybės valdžios institucijos atstovas nepripažintų asmens kaltu dėl teisės pažeidimo, kol jo kaltės nepatvirtins teismas (žr. 1995 m. vasario 10 d. EŽT Teismo sprendimo Allenet de Ribemont, A serija, Nr. 308, 35 ir 36 punktus ir 2011 m. birželio 28 d. Sprendimo Lizaso Azconobieta prieš Ispaniją, Nr. 28834/08, 37 punktą). Be to, šis principas pažeidžiamas pareiškimais arba sprendimais, kurie atspindi nuostatą, kad asmuo yra kaltas, skatina visuomenę tikėti jo kalte arba kuriais iš anksto sprendžiama, kaip kompetentingas teismas įvertins faktines aplinkybes (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. EŽT Teismas sprendimo Pandy prieš Belgiją, Nr. 13583/02, 42 punktą ir 2011 m. spalio 18 d. Sprendimo Păvălache prieš Rumuniją, Nr. 38746/03, 116 punktą).

83      Tačiau priimdama Sprendimą 2011/172 Taryba pati nepripažino 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų kaltais dėl veikų, baudžiamų pagal Egipto baudžiamąją teisę ar vienos iš Sąjungos valstybių narių teisę. Be to, ji neskatino „visuomenės“ klaidingai tikėti šių asmenų kalte. Galiausiai ji iš anksto nesprendė dėl kompetentingo Egipto teismo atliekamo faktinių aplinkybių vertinimo. Ji tik nurodė, kad įvairioms kategorijoms asmenų, primintų šio sprendimo 67 punkte, taikomas turto įšaldymas, kuris pats savaime, kaip priminta šio sprendimo 77 punkte, neturi baudžiamojo aspekto.

84      Darytina išvada, kad nekaltumo prezumpcijos principu nedraudžiama Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį aiškinti taip, kaip nurodyta šio sprendimo 67 punkte (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2009 m. rugsėjo 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo El Morabit prieš Tarybą, T‑37/07 ir T‑323/07, neskelbiamo Rinkinyje, 40 punktą).

 Dėl ieškovų pavardžių įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą motyvo

 Dėl būtinumo aiškinti ieškovų pavardžių įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą motyvą

85      Primintina, kad dėl ieškovų pavardžių įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą jiems taikomas turto įšaldymas, kurio tvarka nustatyta šio sprendimo 1, 2, 3 ir 5 straipsniais. Be to, reikia pažymėti, kad Sprendimo 2011/172 priedas paskelbtas visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.

86      Šio priedo versijoje anglų kalba nurodyta, kad ieškovų turtas įšaldytas, nes dėl kiekvieno iš jų Egipto valdžios institucijų pradėtos teisminės procedūros dėl valstybės lėšų pasisavinimo remiantis Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją (judicial proceedings by the Egyptian authorities in respect of the misappropriation of State Funds on the basis of the United Nations Convention against corruption). Taigi šioje kalbinėje versijoje nurodytos tik dėl ieškovų pradėtos teisminės „procedūros“. Kadangi nėra jokio patikslinimo šiuo klausimu, reikia manyti, kad šios procedūros gali būti tik susijusios su baudžiamuoju persekiojimu dėl „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“.

87      Tačiau Sprendimo 2011/172 priedo versijoje prancūzų kalba, kuria, kaip pažymėta šio sprendimo 58 punkte, ieškovai rėmėsi 2011 m. gegužės 13 d. laiške Tarybai, nurodyta, kad Egipto valdžios institucijos vykdo ieškovų teisminį persekiojimą dėl valstybės lėšų pasisavinimo remdamosi Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją (poursuites judiciaires par les autorités égyptiennes pour détournement de fonds publics, sur la base de la convention des Nations unies contre la corruption). Skaitant šią versiją atrodo, kad ieškovams turto įšaldymas taikomas, nes dėl jų pradėtas baudžiamojo pobūdžio „persekiojimas“ dėl valstybės lėšų pasisavinimo.

88      Taigi yra reikšmingų Sprendimo 2011/172 priedo versijų prancūzų ir anglų kalbomis skirtumų.

89      Kai yra tam tikrų individualaus akto, skirto trečiosios valstybės jurisdikcijai priklausančiam asmeniui, kalbinių versijų skirtumų, reikia jį aiškinti atsižvelgiant į, pirma, kitas kalbines versijas ir, antra, teisės akto, kurio pagrindu jis priimtas, priėmimo aplinkybes ir tikslą.

90      Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad įgyvendinimo aktas, jeigu įmanoma, turi būti aiškinamas taip, kad atitiktų pagrindinio akto nuostatas (šiuo klausimu žr. 68 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 52 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

91      Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 26 punkte, Sprendimo 2011/172 priedas yra šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalį įgyvendinančių individualių sprendimų visuma. Todėl ieškovams taikomo turto įšaldymo motyvas, kuris nurodytas šiame priede, turi būti aiškinamas pagal dviejuose pirmesniuose punktuose nurodytus principus.

 Dėl ieškovų pavardžių įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą motyvo aiškinimo

92      Pirmiausia reikia pažymėti, kad įvairias Sprendimo 2011/172 priedo kalbines versijas galima suskirstyti į dvi panašios svarbos grupes: šio priedo redakcija kai kuriomis Sąjungos oficialiosiomis kalbomis yra analogiška versijai anglų kalba, o jo tekstas kitomis oficialiosiomis kalbomis yra panašus į versiją prancūzų kalba. Todėl šio priedo kalbinių versijų palyginimas niekaip nepadeda: jis neatskleidžia nei teisės akto rengėjo ketinimo, nei galimos korektūros klaidos, turinčios įtakos vienai ar kelioms kalbinėms versijoms.

93      Be to, atrodo, kad, neatsižvelgiant į pasirinktą kalbinę versiją, motyvas, dėl kurio įšaldytas ieškovų turtas ir kuris nurodytas Sprendimo 2011/172 priede, atitinka šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalį, išaiškintą šio sprendimo 67 punkte. Iš tiesų šiame straipsnyje numatyta įšaldyti ne tik asmenų, Egipte tiesiogiai „persekiojamų“ baudžiamąja tvarka dėl valstybės lėšų pasisavinimo, bet ir, be kita ko, asmenų, dėl kurių šioje valstybėje vyksta įprastos „teisminės procedūros“ (judicial proceedings), susijusios su baudžiamaisiais persekiojimais dėl „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“, turtą.

94      Galiausiai reikia pažymėti, kad pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį leidžiama įšaldyti penkių asmenų kategorijų turtą (žr. šio sprendimo 67 punktą). Tačiau pagal jo priedo versiją prancūzų kalba įšaldymas gali būti taikomas tik vienai iš šių asmenų kategorijų, t. y. asmenims, persekiojamiems baudžiamąja tvarka dėl „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“ (žr. šio sprendimo 87 punktą). Šio priedo versija anglų kalba apima tris asmenų grupes, t. y., be asmenų, persekiojamų baudžiamąja tvarka dėl „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“, asmenis, persekiojamus baudžiamąja tvarka kaip tokių veikų bendrininkus, ir asmenis, dėl kurių pradėtos teisminės procedūros, susijusios su baudžiamaisiais persekiojimais dėl „Egipto valstybės lėšų pasisavinimo“ (žr. šio sprendimo 86 punktą). Taigi pastaroji kalbinė versija ieškovų įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą motyvui suteikia reikšmę ir apimtį, kuri gali apimti platesnę šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Todėl ji labiau atitinka šiuo straipsniu siekiamą tikslą.

95      Todėl pagal versijos anglų kalba formuluotę reikia manyti, kad Taryba ketino įšaldyti ieškovų turtą dėl to, kad dėl jų Egipte pradėta teisminė procedūra, turinti ryšį, neatsižvelgiant į tai, koks tas ryšys, su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo.

 Dėl Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų laikymosi

96      Pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą turėjo būti įtrauktos asmenų, patenkančių į šio sprendimo 67 punkte nurodytas penkias kategorijas, pavardės.

97      Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 95 punkte, Taryba įtraukė ieškovų pavardes į prie Sprendimo 2011/172pridėtą sąrašą vien dėl to, kad Egipte dėl jų pradėta teisminė procedūra, susijusi su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimų.

98      Tačiau, kaip pažymėta šio sprendimo 94 ir 95 punktuose, toks motyvas yra tarp motyvų, nurodytų šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje. Iš tiesų jame nurodyti trys iš penkių šiame straipsnyje numatytų atvejų.

99      Darytina išvada, kad įtraukusi ieškovų pavardes į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą Taryba nepažeidė šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje savo nustatytų kriterijų.

 Dėl Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų laikymosi

100    Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 270/2011 struktūra yra analogiška Sprendimo 2011/172 struktūrai, o tai reiškia, kad šio sprendimo 26 punkte nurodyti argumentai, kaip pažymėta šio sprendimo 27 punkte, mutatis mutandis taikytini kalbant apie Reglamentą Nr. 270/2011 ir jo I priedą. Todėl šiame I priede nurodyti asmenys turi atitikti Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus.

101    Be to, reikia pažymėti, kad šie kriterijai yra identiški Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje numatytiems kriterijams. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies redakcija yra panaši į Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies, kuri, be to, joje nurodyta, redakciją.

102    Galiausiai ieškovų pavardžių įtraukimo į Reglamento Nr. 270/2011 I priede esantį sąrašą motyvai yra identiški motyvams, dėl kurių jų pavardės įtrauktos į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą.

103    Todėl dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju laikytasi Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų.

104    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

3.     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

105    Pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą: „Teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai <…>“

106    Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta, kad teisė į gerą administravimą apima „administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus“.

107    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 296 straipsnyje ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir jo priėmimo aplinkybių. Iš jo turi būti matomas aiškus ir nedviprasmiškas aktą priėmusios institucijos pagrindimas, kad suinteresuotasis asmuo galėtų susipažinti su priimtos priemonės motyvais, o kompetentingas teismas – vykdyti jo kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Bamba, C‑417/11 P, 50 ir 53 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

108    Nereikalaujama motyvuojant aktą tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes vertinant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto reikalavimus, reikia atsižvelgti ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Taigi, pirma, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam nustatytos priemonės reikšmę (žr. 107 punkte minėto Sprendimo Taryba prieš Bamba 53 ir 54 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Antra, akto motyvų tikslumas turi atitikti realias galimybes ir technines sąlygas ar terminą, per kurį jį reikia priimti (žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T‑228/02, Rink. p. II‑4665, 141 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

109    Visų pirma turto įšaldymo priemonės motyvai iš esmės negali būti suformuluoti bendrai ir pagal stereotipus (šiuo klausimu žr. 108 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 143 punktą). Atsižvelgiant į šio sprendimo 108 punkte nurodytas išlygas, tokioje priemonėje, atvirkščiai, reikia nurodyti specialias ir konkrečias priežastis, dėl kurių Taryba mano, kad atitinkami teisės aktai taikytini suinteresuotajam asmeniui (žr. 108 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 143 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šiuo klausimu žr. 107 punkte minėto Sprendimo Taryba prieš Bamba 52 punktą).

110    Nagrinėjamu atveju ieškovai tvirtina, kad Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011 motyvai yra nepakankami.

111    Grįsdami šį ieškinio pagrindą ieškovai nurodo, kad, pirma, Taryba aiškiai nenurodė priežasties, dėl kurios ji nusprendė, kad jie atitinka Sprendimo 2011/172 1 straipsnyje nustatytą kriterijų.

112    Antra, ieškovai tvirtina, kad Sprendimo 2011/172 priede nurodyti motyvai nėra pakankamai išsamūs. Iš tiesų, jų teigimu, šiame priede nurodytas „neaiškus tvirtinimas, susijęs su teisminėmis procedūromis remiantis ieškovams nežinoma konvencija“. Bet kuriuo atveju šiame priede esančios formuluotės, anot jų, neleidžia žinoti, dėl kokios priežasties Taryba mano, kad ribojamosios priemonės ir toliau yra pateisinamos.

113    Tačiau matyti, kad Sprendime 2011/172 aiškiai nurodytas ESS 29 straipsnis, į kurį atsižvelgiant jis buvo priimtas. Be to, iš Sprendimo 2011/172 priedo pavadinimo matyti, kad jį sudaro „1 straipsnyje nurodytų fizinių ir juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų sąrašas“. Galiausiai Reglamente Nr. 270/2011 nurodyta SESV 215 straipsnio 2 dalis. Kalbant apie šio reglamento I priedą, jame aiškiai nurodyta, kad jį sudaro „2 straipsnio 1 dalyje nurodytų fizinių ir juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų sąrašas“. Taigi Taryba vienareikšmiškai nurodė, kas, anot jos, yra Sprendimo 2011/172, Reglamento Nr. 270/2011 ir šių aktų priedų teisinis pagrindas.

114    Be to, iš Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011 matyti, kad ieškovams ribojamosios priemonės taikomos „atsižvelgiant į padėtį Egipte“ dėl to, kad jiems Egipte taikoma teisminė procedūra, susijusi su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo (žr. šio sprendimo 86 punktą). Todėl faktiniai argumentai, kuriais remdamasi Taryba nusprendė, kad ieškovams turi būti taikomas Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje numatytas turto įšaldymas, yra pakankamai išsamūs, kad jie galėtų jų tikslumą ginčyti Taryboje, vėliau – Sąjungos teisme. Be to, anglų kalba, kurią ieškovai vartojo susirašinėdami su Taryba ir šio proceso metu, šie argumentai yra vienareikšmiai.

115    Be to, šie argumentai nėra stereotipiški. Iš tiesų jais nėra kopijuojama bendro pobūdžio nuostata. Žinoma, jie yra tokie patys kaip ir tie, kuriais remiantis įšaldytas kitų Sprendimo 2011/172 priede ir Reglamento Nr. 270/2011 I priede nurodytų fizinių asmenų turtas. Tačiau jais siekiama apibūdinti konkrečią ieškovų, kuriems taip pat kaip ir kitiems, anot Tarybos, taikomos teisminės procedūros, susijusios su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo, situaciją.

116    Darytina išvada, kad ginčijamuose aktuose pateiktos teisės ir fakto aplinkybės, kurios, anot juos priėmusios institucijos, yra šių aktų pagrindas. Taigi jų formuluotė aiškiai atskleidžia Tarybos argumentus.

117    Tokiomis aplinkybėmis trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

4.     Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto ir faktų teisinio vertinimo klaida

118    Kaip nurodyta pirmiau, iš Sprendimo 2011/172 priedo ir Reglamento Nr. 270/2011 I priedo matyti, kad visų ieškovų turtas įšaldytas tik dėl to, kad jiems Egipte taikoma teisminė procedūra, susijusi su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo.

119    Ieškovai iš esmės tvirtina, kad šiame motyve padaryta fakto ir faktų teisinio vertinimo klaidų. Šį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys.

120    Pirmojoje dalyje ieškovai teigia, kad antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovėms Egipte netaikomos teisminės procedūros.

121    Antrojoje dalyje ieškovai tvirtina, kad nors pirmajam ieškovui „šiuo metu taikomos teisminės procedūros“, vis dėlto šios procedūros nesusijusios su valstybės lėšų pasisavinimu, nurodytu Sprendimo 2011/172 priede.

 Dėl pirmosios ieškinio pagrindo dalies

122    2011 m. balandžio 1 d. laišku ieškovai Tarybai nurodė, kad jie mano, jog pirmojo ieškovo pavardė į Sprendimo 2011/172 priede ir Reglamento Nr. 270/2011 I priede esančius sąrašus įtraukta Egipte esančiam asmeniui ar organizacijai pateikus prašymą šiuo klausimu. Be to, jie Tarybos prašė, pirma, nurodyti, kas yra šis asmuo ar ši organizacija ir, antra, pateikti prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų kopiją.

123    2011 m. birželio 7 d. raštu Taryba ieškovų advokatų kontorai pažymėjo, kad ji gavo „2011 m. vasario 13 d. Egipto užsienio reikalų ministro laišką su Egipto generalinio prokuroro prašymu įšaldyti tam tikrų buvusių ministrų ir pareigūnų turtą“, tarp kurių nurodytas pirmasis ieškovas. Prie šio Tarybos rašto buvo pridėta 2011 m. vasario 13 d. dokumento, parengto Egipto užsienio reikalų ministro oficialiame blanke, kopija. Šiame nepasirašytame dokumente buvo nuoroda į Egipto generalinio prokuroro prašymą įšaldyti „buvusių [Egipto] ministrų, pareigūnų ir piliečių“ turtą. Tarp asmenų, kuriems taikomas šis prašymas, yra pirmasis ieškovas, tačiau nėra antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovių.

124    Ieškovų advokatų kontora 2011 m. gegužės 13 d. laišku paprašė Tarybos jai pateikti, be kita ko, visus įrodymus, kuriais ji rėmėsi nustatydama jos klientų turto įšaldymą. Vėliau, 2011 m. birželio 9 d. ir liepos 15 d., ši advokatų kontora Tarybai išsiuntė du kitus laiškus.

125    2011 m. liepos 29 d. raštu Taryba atsakė į 2011 m. gegužės 13 d., birželio 9 d. ir liepos 15 d. ieškovų advokatų kontoros laiškus. Šiame atsakyme ji nenurodė galimų antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovių teisminių persekiojimų. Ji tik nurodė:

„[Jos] yra asmenų, nurodytų minėtame Egipto valdžios institucijų savitarpio teisinės pagalbos prašyme (pridėtame sąraše jos nurodytos 2, 3 ir 4 punktuose). Prašyme nurodyta, kad Egipto generalinis prokuroras išdavė įsakymus dėl visų sąraše esančių asmenų turto arešto ir kad šį įsakymą patvirtino baudžiamasis teismas.“

126    Prie šio 2011 m. liepos 29 d. Tarybos rašto buvo pridėta 2011 m. vasario 24 d. nota su nuoroda NV93/11/ms, kuria Egipto Arabų Respublikos ambasada Briuselyje (Belgija) prašė Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai perduoti „kompetentingoms teisminėms institucijoms“ Egipto generalinio prokuroro biuro pateiktą savitarpio teisinės pagalbos prašymą.

127    Prie šios notos buvo pridėti trys dokumentai.

128    Pirmasis dokumentas yra be datos ir nepasirašytas savitarpio teisinės pagalbos prašymo tekstas. Šiuo angliškai surašytu prašymu siekta „įšaldyti, konfiskuoti ir susigrąžinti tam tikrų buvusių ministrų ir pareigūnų turtą“. Jame nurodytas „Egipto prokuratūros atliktas tyrimas 2010 m. bylose Nr. 162 ir 234 <…>; 2011 m. bylose 34, 36, 38, 39, 55 ir 70 <…> ir byloje Nr. 137/2011 <…> dėl korupcijos, valstybės turto neteisėto užgrobimo ir pinigų plovimo nusikalstamų veikų, padarytų buvusių ministrų ir pareigūnų“ ir išvardyta 15 asmenų, įskaitant keturis ieškovus. Be to, jame nurodyta, pirma, kad Egipto generalinis prokuroras nusprendė areštuoti išvardytų asmenų turtą ir, antra, kad šį areštą „patvirtino baudžiamasis teismas“.

129    Antrasis prie 2011 m. vasario 24 d. notos pridėtas dokumentas yra „buvusių pareigūnų, [jų] sutuoktinių ir vaikų sąrašas“, kurio antrame, trečiame ir ketvirtame punktuose nurodytos atitinkamai antroji, trečioji ir ketvirtoji ieškovės.

130    Trečiasis prie 2011 m. vasario 24 d. notos pridėtas dokumentas yra pirmajam ieškovui pateiktų kaltinimų „2011 m. byloje Nr. 38“, kuri nurodyta šio sprendimo 128 punkte aprašytame savitarpio teisinės pagalbos prašyme, santrauka. Šiame dokumente nenurodyta data. Be to, jame nėra antraštės ir parašo. Tačiau, kaip ir 2011 m. vasario 24 d. nota ir visi kiti prie jos pridėti dokumentai, jis turėjo Egipto Arabų Respublikos ambasados Briuselyje antspaudą.

131    Galiausiai nė viename iš minėtų dokumentų neteigiama, kad antroji, trečioji ir ketvirtoji ieškovės Egipte persekiojamos baudžiamąja tvarka dėl valstybės lėšų pasisavinimo.

132    Tačiau šio sprendimo 128 punkte nurodytame savitarpio teisinės pagalbos prašyme vienareikšmiškai nurodyta, kad 2011 m. vasario 24 d., t. y. likus mažiau nei mėnesiui iki Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011 priėmimo, dėl visų ieškovų priimtas Egipto generalinio prokuroro įsakymas areštuoti jų turtą, kurį patvirtino baudžiamasis teismas ir kuris buvo susijęs su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo.

133    Be to, ieškovai nepateikė jokio įrodymo, galinčio sukelti abejonių dėl šiame savitarpio teisinės pagalbos prašyme nurodytos faktinės informacijos tikslumo. Priešingai, Egipto teismo sprendimas, kurio vertimą Bendrojo Teismo kanceliarijai jie pateikė 2013 m. kovo 5 d., patvirtina, kad antrajai ieškovei 2013 m. sausio 30 d. dar buvo taikomas turto įšaldymas. Be to, ieškovai per posėdį neginčijo minėto arešto įsakymo egzistavimo.

134    Taigi, kadangi joms taikomas minėtas Egipto generalinio prokuroro įsakymas, antroji, trečioji ir ketvirtoji ieškovės yra asmenys, kuriems Egipte taikoma teisminė procedūra, susijusi su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo. Todėl jas taip vertindama Sprendimo 2011/172 priede Taryba nepadarė nei fakto, nei faktų teisinio vertinimo klaidos.

135    Todėl pirmąją ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl antrosios ieškinio pagrindo dalies

136    Grįsdami antrąją ieškinio pagrindo dalį ieškovai tvirtina, kad pirmasis ieškovas tik kaltinamas buvęs veikų, kvalifikuotinų kaip neteisėtas licencijų išdavimas, bendrininku.

137    Tačiau iš šio sprendimo 130 punkte nurodyto dokumento aiškiai matyti, kad „2011 m. byloje Nr. 38“ pirmasis ieškovas „apkaltintas“, pirma, „neteisėtai užgrobęs viešojo sektoriaus įmonės, kurios akcijos [priklausė] valstybei, turtą“ ir, antra, „padaręs nusikalstamas veikas, kurias sudaro pasinaudojimas valstybės turtu ir jo sugadinimas bei neteisėtas užgrobimas ir <...> padėjimas neteisėtai užgrobti [tokį turtą]“.

138    Konkrečiau šiame dokumente pirmasis ieškovas kaltinamas:

–        pasinaudojęs savo įtaka kaip „viešojo sektoriaus įmonės, kurios akcijos [priklausė] valstybei,“ prezidentas ir generalinis direktorius, kad, pirma, apsikeistų akcijomis jo kontroliuojamos „privačios bendrovės“ naudai, antra, leistų šiai privačiai bendrovei gauti komercinės naudos šios „viešojo sektoriaus įmonės“ sąskaita ir, trečia, neteisėtai padidintų nagrinėjamos „privačios bendrovės“ dalį pirmiau minėtos „viešojo sektoriaus įmonės“ kapitale;

–        ir nesumokėjęs skolų šiai įmonei ir bankams.

139    Taigi pirmasis ieškovas Egipte persekiojamas baudžiamąja tvarka dėl veikų, kurias Egipto prokuratūra kvalifikuoja kaip „valstybės turto neteisėtą užgrobimą“.

140    Bendrasis Teismas konstatuoja, kad šis kvalifikavimas iš esmės atitinka „valstybės lėšų pasisavinimo“ kvalifikavimą, kuris nurodytas Sprendime 2011/172 ir Reglamente Nr. 270/2011.

141    Šiomis aplinkybėmis Taryba nepadarė fakto ar faktų vertinimo klaidos, įtraukusi pirmąjį ieškovą į prie ginčijamų aktų pridėtą sąrašą.

142    Siekdami paneigti šią išvadą, dublike ieškovai teigė, kad nei šio sprendimo 128 punkte nurodytas savitarpio teisinės pagalbos prašymas, nei prie jo pridėti dokumentai neleido jų identifikuoti kaip asmenų, „atsakingų už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą“, kurie taip elgdamiesi neleidžia Egipto žmonėms pasinaudoti ekonomikos ir visuomenės tvaraus vystymosi teikiama nauda ir kenkia demokratijos vystymuisi šalyje, ar kaip asmenų, susijusių su tokiais asmenimis.

143    Tačiau bet kuriuo atveju dėl tokios aplinkybės ginčijami aktai negali tapti neteisėti. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyti įtraukimo į prie šio sprendimo pridėtą sąrašą kriterijai, taikoma tik šio sprendimo 67 punkte nurodytoms asmenų kategorijoms. Žinoma, Sprendimo 2011/17 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šie asmenys „tokiu būdu neleidžia Egipto žmonėms pasinaudoti ekonomikos ir visuomenės tvaraus vystymosi teikiama nauda ir kenkia demokratijos vystymuisi šalyje“. Tačiau ši nuoroda nėra papildoma sąlyga, kurios turi būti laikomasi įtraukiant naujo asmens pavardę į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą. Tai yra tik šiuo sprendimu siekiamo galutinio tikslo paaiškinimas. Iš tiesų šioje konstatuojamojoje dalyje tik pažymėta, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali neleisti „Egipto žmonėms pasinaudoti ekonomikos ir visuomenės tvaraus vystymosi teikiama nauda ir [kenkti] demokratijos vystymuisi šalyje“.

144    Be to, pažymėtina, kad nė vienas iš penkių argumentų, ieškovų nurodytų grindžiant šio sprendimo 142 punkte nurodytą kaltinimą, nėra pagrįstas.

145    Pirma, ieškovai teigė, kad prie šio sprendimo 128 punkte aprašyto savitarpio teisinės pagalbos prašymo pridėtuose dokumentuose „nenurodytas joks apkaltinamasis nuosprendis dėl kokios nors nusikalstamos veikos“ ir nenurodytas kaltinimas. Šiuose dokumentuose, anot jų, tik „trumpai išdėstyti tam tikri skundai prieš pirmąjį ieškovą“ ir in fine nepateikta „jokios informacijos dėl klausimo, ar dėl vieno, ar visų [juose nurodytų] skundų pradėti teismo procesai <…> dėl valstybės lėšų pasisavinimo“.

146    Žinoma, iš tiesų, prie šio sprendimo 128 punkte nurodyto savitarpio teisinės pagalbos prašymo pridėtuose dokumentuose nenurodytas joks baudžiamojo teismo apkaltinamasis nuosprendis. Vis dėlto ši aplinkybė nėra reikšminga. Tačiau Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys nėra tik asmenys, dėl kurių priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl valstybės lėšų pasisavinimo, tai, be kita ko, asmenys, kuriems taikomos teisminės procedūros, susijusios su tyrimais dėl tokių veikų (žr. šio sprendimo 67 punktą).

147    Be to, netikslu teigti, kad jokiame prie savitarpio teisinės pagalbos prašymo pridėtame dokumente nenurodytas kaltinimas valstybės lėšų pasisavinimu. Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 139 ir 140 punktuose, šio sprendimo 130 punkte nurodytas dokumentas patvirtina pirmojo ieškovo baudžiamąjį persekiojimą Egipte dėl veikų, kvalifikuotinų kaip valstybės lėšų pasisavinimas.

148    Antra, ieškovai pažymėjo, kad šio sprendimo 128 punkte nurodytame savitarpio teisinės pagalbos prašyme „nepateikta jokia informacija dėl įšaldyto turto vertės ar prašomos savitarpio teisinės pagalbos rūšies, dėl teismo, kurio prašoma, ar dėl priežasties, dėl kurios ši savitarpio pagalba [buvo] reikalinga“.

149    Tačiau aplinkybė, kad įrodymuose, kuriais rėmėsi Taryba, nėra tokių nuorodų, neturi įtakos bylos sprendimui. Bet kuriuo atveju ji neleidžia įrodyti, kad Taryba padarė fakto klaidą, manydama, kad ieškovams taikomos teisminės procedūros, susijusios su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo.

150    Trečia, ieškovai nurodė, kad šio sprendimo 128 punkte nurodytame savitarpio teisinės pagalbos prašyme „net [nesiūlyta] Europos Sąjungos teisėkūros veiksmų“.

151    Tačiau šis argumentas pagrįstas klaidinga prielaida, kad Taryba galėjo įšaldyti ieškovo turtą, tik jeigu gavo prašymą šiuo tikslu iš Egipto valdžios institucijų. Priešingai, ji turėjo teisę įšaldyti visų asmenų, atitinkančių Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, lėšas, neatsižvelgdama į tai, ar apie šių asmenų situaciją ji sužinojo iš Egipto valdžios institucijų, ar iš kitų šaltinių.

152    Ketvirta, ieškovai tvirtina, kad šio sprendimo 128 punkte nurodytame savitarpio teisinės pagalbos prašyme yra netikslumų. Pirmiausia prie šio prašymo pridėtuose dokumentuose nurodyta 7 milijardų Egipto svarų skola, nors šie faktiniai duomenys susiję su skundu, kurio Egipto valdžios institucijos nenagrinėjo. „Kiti skundai“ susiję ne su valstybės lėšų pasisavinimu, o su veikomis, susijusiomis su bendrove, kurios tik maža kapitalo dalis priklausė Egipto valstybei. Be to, šie kiti skundai pateikti nesant jokių juos pagrindžiančių įrodymų. Galiausiai jie yra susiję ne su pirmojo ieškovo, o su bendrovių, kuriose jam priklauso akcijų dauguma, padarytomis veikomis.

153    Žinoma, iš tiesų, šio sprendimo 130 punkte minėtame dokumente vienintelės bylos, susijusios su pirmuoju ieškovu, t. y. „2011 m. bylos Nr. 38“, aprašyme nurodyta, kad jis nesumokėjo 7 milijardų Egipto svarų dydžio skolos. Tačiau ieškovai nepateikia jokių duomenų, galinčių įrodyti, kad ši informacija netiksli. Bet kuriuo atveju galimas šios informacijos netikslumas negali turėti kokios nors įtakos sprendimui byloje. Iš tiesų, atsižvelgiant į šio sprendimo 137–140 punktuose nurodytus argumentus, vien jo nepakaktų įrodyti, kad remdamasi šio sprendimo 130 punkte nurodytu dokumentu Taryba negalėjo pirmojo ieškovo vertinti kaip asmens, kuriam taikomos teisminės procedūros, susijusios su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo.

154    Kalbant apie kitus šio sprendimo 152 punkte primintus tvirtinimus pasakytina, kad jie susiję su „skundais“, kurie, anot ieškovų, yra kiti nei skundas dėl 7 milijardų Egipto svarų skolos, minėtos šio sprendimo 153 punkte. Taigi jie susiję ne su „2011 m. byla Nr. 38“, nurodyta šio sprendimo 130 punkte minėtame dokumente, o su kitomis bylomis, kuriomis Taryba nesirėmė priimdama ginčijamus aktus.

155    Penkta, ieškovai nurodė, kad šio sprendimo 128 punkte nurodytas savitarpio teisinės pagalbos prašymas pagrįstas neišsamiais dokumentais. Jie teigė, kad Jungtinės Karalystės institucijos atsisakė patenkinti prašymą įšaldyti jų turtą, nes Egipto institucijos joms nepateikė pakankamai informacijos, kad būtų galima pateisinti tokią priemonę.

156    Tačiau, kaip pažymėta, reikia konstatuoti, kad savitarpio teisinės pagalbos prašyme ir jo prieduose pateikta informacija leidžia daryti išvadą, kad ieškovams taikytos teisminės procedūros, susijusios su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo. Be to, pažymėtina, kad teiginys dėl Jungtinės Karalystės institucijų veiksmų susijęs su faktais, nesusijusiais su šia byla. Taigi tokie faktai neturi įtakos sprendimui šioje byloje, juo labiau, kad ieškovai nenurodo, kokius dokumentus Egipto valdžios institucijos pateikė Jungtinės Karalystės valdžios institucijoms.

157    Todėl reikia atmesti visą antrąją dalį, o tai reiškia, kad ieškinio pagrindui negalima pritarti.

5.     Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

158    Ieškovai tvirtina, kad pažeista teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Šį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys.

 Dėl pirmosios dalies

159    Ieškovai nurodo, kad jiems nepranešta apie įrodymus, kuriais remiantis įšaldytas jų turtas.

160    Toks argumentas neatitinka faktinių aplinkybių.

161    Pagal teismo praktiką tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba turi leisti susipažinti su įrodymais, kuriais ji rėmėsi nustatydama turto įšaldymą. Savanoriškas tokių įrodymų perdavimas iš tikrųjų būtų pernelyg didelis reikalavimas (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą, T‑390/08, Rink. p. II‑3967, 97 punktą).

162    Nagrinėjamu atveju ieškovai iš tikrųjų paprašė Tarybos jiems pateikti įrodymus, kuriais remiantis priimtas Sprendimas 2011/172 ir Reglamentas Nr. 270/2011. Iš tiesų, kaip priminta šio sprendimo 122 punkte, ieškovų advokatų kontora 2011 m. balandžio 1 d. laiške nurodė, kad, jų manymu, Sprendimas 2011/172 ir Reglamentas Nr. 270/2011 priimti „Egipto asmeniui ar valdžios institucijai [šiuo klausimu] pateikus prašymą“, ir paprašė Tarybos „pateikti šio prašymo ir su juo susijusių dokumentų kopijas“. Be to, iš šio sprendimo 124 punkto matyti, kad 2011 m. gegužės 13 d. laišku ši advokatų kontora priminė, jog ieškovams „reikia įrodymų ir informacijos, [kad galėtų] paneigti prieš [juos] turimus duomenis, kuriais tariamai pateisinamas [jų pavardžių įtraukimas į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą]“.

163    Tačiau reikia konstatuoti, kad Taryba visiškai įvykdė ieškovų prašymus.

164    Iš tiesų, pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad šio sprendimo 123 punkte nurodytu 2011 m. birželio 7 d. laišku Taryba atsakė į 2011 m. balandžio 1 d. prašymą, pažymėjusi, kad ji ieškovams perduoda „2011 m. vasario 13 d. Egipto užsienio reikalų ministro dokumentą su Egipto generalinio prokuroro prašymu įšaldyti tam tikrų buvusių ministrų ir pareigūnų turtą, pagrįstu Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją, kuriuo [pirmasis ieškovas] įtrauktas į atitinkamų asmenų sąrašą“. Šis 2011 m. vasario 13 d. dokumentas buvo pridėtas prie Tarybos laiško.

165    Antra, šio sprendimo 125 punkte nurodytu 2011 m. liepos 29 d. raštu Taryba atsakė, be kita ko, į 2011 m. gegužės 13 d. laišką. Ji ieškovų advokatų kontorai pasiūlė remtis ne tik „2011 m. birželio 7 d. ankstesniu Tarybos raštu jau perduota informacija“, bet ir „2011 m. vasario 24 d. Egipto misijos prie E[uropos] S[ąjungos] nota, <…> kurioje yra Egipto generalinio prokuroro savitarpio teisinės pagalbos prašymas“. Ši nota ir savitarpio teisinės pagalbos prašymas, atitinkamai nurodyti šio sprendimo 126 ir 128 punktuose, pridėti prie šio Tarybos rašto.

166    Todėl pirmąją ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl antrosios dalies

167    Ieškinyje ieškovai teigia, kad motyvas, dėl kurio įšaldytas jų turtas, yra pernelyg neaiškus. Be to, dublike jie tvirtina, kad tik atsiliepimo į ieškinį etape Taryba atskleidė tikrąjį šio turto įšaldymo motyvą. Taigi jie neturėjo galimybės veiksmingai ginčyti šį motyvą priimant Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011.

168    Tačiau bet kuriuo atveju šie argumentai pagrįsti netikslia prielaida.

169    Iš tiesų, priešingai, nei tvirtina ieškovai, Sprendimas 2011/172 ir Reglamentas Nr. 270/2011 yra pakankamai motyvuoti (žr. šio sprendimo 116 punktą). Be to, jų motyvus ieškovai pakartojo 2011 m. gegužės 13 d. laiške Tarybai.

170    Todėl antrąją ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl trečiosios dalies

171    Pirma, ieškovai nurodo, kad 2011 m. gegužės 13 d. laišku jie pateikė Tarybai įvairias pastabas, tačiau 2011 m. liepos 29 d. rašte Taryba neatsakė į visus šiuo klausimu pateiktus argumentus. Anot jų, konkrečiai kalbant, Taryba neatsakė nei į pastabas dėl pirmojo ieškovo Egipte vykdomų persekiojimų politinių motyvų, nei į pastabas, susijusias su teisės į gynybą pažeidimu vykdant šiuos persekiojimus.

172    Antra, ieškovai tvirtina, kad nei Sprendime 2011/172, nei Reglamente Nr. 270/2011 nenurodyta, kad jiems turi būti atskleisti su jais susijusių individualių turto įšaldymo priemonių motyvai ir įrodymai, kuriais pagrįstos šios priemonės. Jie taip pat pažymi, jog šiuose aktuose nenurodyta, kad asmenys, kuriems taikomas turto įšaldymas, turi būti išklausyti ir kad į jų poziciją turi būti atsižvelgta. Galiausiai jie tvirtina, kad Sprendime 2011/172 ir Reglamente Nr. 270/2011 „nenumatyta įrodymų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti ieškovus į sąrašą, perdavimo procedūra, taip pat nenumatyta išklausyti jų atsakymą ir tinkamai patikrinti tvirtinimus ir įrodymus, pateisinančius sprendimą įtraukti ieškovus į sąrašą ir toliau juos palikti įtrauktus“.

173    Trečia, ieškovai tvirtina, kad apie jiems taikytinų turto įšaldymo priemonių motyvus nepranešta prieš paskelbiant Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011. Jie taip pat pažymi, kad jiems iš anksto nepranešta apie turto įšaldymo priemonių taikymą.

174    Tokiems argumentams negalima pritarti.

175    Iš tiesų, pirma, nei Sprendimu 2011/172, nei Reglamentu Nr. 270/2011, nei jokiu kitu teisės aktu ar principu Tarybai nenustatyta pareiga atsakyti į kiekvieną jai ieškovų pateiktą pastabą priėmus Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011, kurią pažeidus individualios turto įšaldymo priemonės, nustatytos remiantis šių aktų bendrosiomis nuostatomis, taptų neteisėtos. Taigi vien aplinkybė, jog Taryba konkrečiai neatsakė į ieškovų tvirtinimus, kad pirmojo ieškovo persekiojimai Egipte turi politinį motyvą ir jais pažeista teisė į gynybą, negali turėti įtakos procedūros po Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011 priėmimo teisėtumui, neatsižvelgiant į tokių tvirtinimų pagrįstumą.

176    Antra, pirmoji turto įšaldymo priemonė, kaip antai ieškovams taikytina pagal Sprendimo 2011/172 priedą ir Reglamento Nr. 270/2011 I priedą, turi turėti netikėtumo poveikį. Taigi Tarybai neprivaloma šios priemonės motyvų pranešti atitinkamam asmeniui prieš nustatant tokią priemonę (52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 338 punktas). Be to, ji neprivalo iš anksto pranešti asmenims, kuriems taikoma tokia priemonė, apie artėjantį jos nustatymą.

177    Trečia, kaip matyti iš dviejų pirmesnių punktų, jokia nuostata ir jokiu principu nereikalaujama, kad Sąjungos aktuose, kuriais nustatoma individualioms turto įšaldymo priemonėms taikytina schema, būtų nuostatų ar jais pačiais būtų nustatytos procedūros, kaip antai nurodytos šio sprendimo 172 punkte.

178    Be to, darant prielaidą, kad šio sprendimo 171–173 punktuose nurodytais argumentais ieškovai taip pat norėjo tvirtinti, pirma, kad nei apie įrodymus, kuriais remiantis įšaldytas jų turtas, nei apie šio įšaldymo motyvus jiems nepranešta priėmus Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011 ir, antra, kad Taryba jų neišklausė, reikia konstatuoti, kad tokius argumentus reikia atmesti.

179    Iš tiesų, pirma, argumentą, susijusį su tuo, kad Taryba nepateikė įrodymų, kuriais ji rėmėsi, reikia atmesti dėl šio sprendimo 161–165 punktuose nurodytų motyvų.

180    Antra, teisės į gynybą paisymo principu ir teise į veiksmingą teisinę gynybą, užtikrinama Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalimi, iš esmės reikalaujama, kad Sąjungos institucija, kuri priima aktą, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės asmeniui ar subjektui, motyvus, kuriais pagrįstas šis aktas, praneštų bent jau kuo greičiau po jo priėmimo, kad šie asmenys ar subjektai galėtų ginti savo interesus ir pasinaudoti teise kreiptis į teismą (šiuo klausimu žr. 52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 335 ir 336 punktus ir 161 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 92 punktą). Paprastai šią pareigą Taryba turi įvykdyti pranešdama individualiai (2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą, C‑548/09 P, Rink. p. I–11381, 52 ir 55 punktai).

181    Vis dėlto aplinkybė, kad Taryba pati nepranešė apie akto, kuriuo nustatytos ribojamosios priemonės, motyvus, negali turėti įtakos šio akto galiojimui, jeigu tokiu nepranešimu iš atitinkamo asmens ar subjekto neatimta galimybė laiku sužinoti šio akto motyvus ir įvertinti jo pagrįstumą (šiuo klausimu žr. 180 punkte minėto 2011 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 55 punktą).

182    Nagrinėjamoje byloje bet kuriuo atveju net iš paties minėto 2011 m. gegužės 13 d. ieškovų advokatų kontoros Tarybai išsiųsto laiško teksto ir iš ieškinio matyti, kad ieškovai galėjo susipažinti su Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011 motyvais laiku, kad galėtų ginčyti šiuos aktus. Konkrečiai kalbant, šio laiško trečiajame puslapyje jie pakartojo dalį šių aktų motyvų.

183    Trečia, fiziniai ar juridiniai asmenys, nurodyti pirmajame sprendime, kuriuo įšaldytas jų turtas, turi teisę būti išklausyti Tarybos priėmus šį sprendimą. Tačiau ji neprivalo šių asmenų išklausyti ex officio (52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 341 punktas; 161 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 98 punktas).

184    Nagrinėjamu atveju nė iš vieno bylos dokumento nematyti, kad ieškovai, kurie būtent 2011 m. balandžio 1 d. ir gegužės 13 d. laiškais pateikė rašytines pastabas dėl Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011, būtų prašę Tarybos juos išklausyti priėmus šiuos aktus. Tokiomis aplinkybėmis šie asmenys, kurie bet kuriuo atveju neturėjo teisės būti išklausyti prieš priimant Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011 (52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 341 punktas), negali skųstis, kad Taryba jų neišklausė.

185    Todėl trečiąją dalį reikia atmesti, o tai reiškia, kad ieškinio pagrindui negalima pritarti.

6.     Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su nuosavybės teisės pažeidimu

186    Ieškovai nurodo nuosavybės teisės pažeidimą. Grįsdami šį ieškinio pagrindą jie nurodo keturias argumentų grupes.

187    Pirma, jie teigia, jog Taryba neįrodė, kad visiškas jų turto įšaldymas yra mažiausiai ribojanti priemonė siekiant užtikrinti Sprendimu 2011/172 ir Reglamentu Nr. 270/2011 siekiamą tikslą. Anot jų, dėl to Tarybos jiems taikomas turto įšaldymas yra neproporcingas. Grįsdami tokį teiginį, jie pirmiausia nurodo, kad nepateikta jokia informacija dėl jų tariamai pasisavinto turto vertės. Be to, jie tvirtina, kad Egipte jiems taikomas turto įšaldymas yra pakankamas, nes ten įšaldyto turto vertė daug didesnė nei turto, kurį jie tariamai pasisavino, vertė.

188    Antra, dublike ieškovai nurodo, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas tretiesiems asmenims suteikti jiems ekonominius išteklius yra nelogiškas, neproporcingas ir priešingas Tarybos siekiamam tikslui, t. y. pasibaigus teisminėms procedūroms Egipte susigrąžinti valstybės lėšas, kurios galėjo būti pasisavintos.

189    Trečia, ieškovai tvirtina, kad Sprendimu 2011/172 ir Reglamentu Nr. 270/2011 labai ir ilgam laikui pakenkta jų reputacijai, nes dėl šių aktų ne tik įšaldytas visas jų turtas Sąjungoje, bet ir jie patys „priskirti“ prie asmenų, pavogusių Egipto turtą, taigi ir prie Egipto tautos priešų.

190    Ketvirta, ieškovai teigia, jog Taryba neįrodė, kad „draudimas keliauti“ yra pateisinamas ir proporcingas.

191    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas visų pirma konstatuoja, kad šio sprendimo 189 punkte nurodytą trečiąją argumentų grupę bet kuriuo atveju reikia atmesti. Iš tiesų reikia pažymėti, kad Sprendimu 2011/172 ir Reglamentu Nr. 270/2011 siekiamų tikslų svarba gali pateisinti galimas netgi reikšmingas jų neigiamas pasekmes ieškovams, kurios neturi įtakos jų teisėtumui (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bosphorus, C‑84/95, Rink. p. I‑3953, 26 punktą; 161 punkte minėto 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 70 punktą).

192    Be to, šio sprendimo 190 punkte nurodyta ketvirtoji argumentų grupė yra visiškai nereikšminga. Iš tiesų nei Sprendimu 2011/172, nei Reglamentu Nr. 270/2011 ieškovams nenustatytas draudimas keliauti.

193    Galiausiai tik dviem pirmosiomis argumentų grupėmis, nurodytomis šio sprendimo 187 ir 188 punktuose, gali būti veiksmingai grindžiamas ieškinio pagrindas, susijęs su nuosavybės teisės pažeidimu. Todėl jos bus nagrinėjamos toliau paeiliui.

 Dėl pirmosios argumentų grupės

194    Pagal Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalį:

„Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus.“

195    Nagrinėjamu atveju Taryba Sprendimu 2011/172 ir Reglamentu Nr. 270/2011 nustatytam laikotarpiui įšaldė, be kita ko, ieškovams priklausantį turtą. Todėl Taryba turi būti laikoma apribojusia ieškovų teisės, nurodytos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalyje, įgyvendinimą (šiuo klausimu žr. 52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 358 punktą). Tačiau šiuo straipsniu saugoma nuosavybės teisė nėra absoliuti prerogatyva (šiuo klausimu žr. 1974 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nold prieš Komisiją, 4/73, Rink. p. 491, 14 punktą ir 52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 355 punktą), todėl jai gali būti taikomi apribojimai Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygomis.

196    Pagal šį straipsnį, pirma, „bet koks [Pagrindinių teisių chartijos] pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės“ ir, antra, „remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

197    Taigi, kad atitiktų Sąjungos teisę, nuosavybės teisės įgyvendinimo apribojimas bet kuriuo atveju turi atitikti trigubą sąlygą.

198    Pirma, apribojimas turi būti „numatytas įstatymo“ (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, C‑407/08 P, Rink. p. I‑6375, 91 punktą). Kitaip tariant, nagrinėjama priemonė turi turėti teisinį pagrindą.

199    Antra, apribojimu turi būti siekiama Sąjungos pripažinto bendrojo intereso tikslo. Prie šių tikslų priskirtini BUSP srityje siekiami tikslai, nurodyti ESS 21 straipsnio 2 dalies b ir d punktuose, t. y. parama demokratijai, teisinei valstybei ir žmogaus teisėms bei besivystančių šalių tvariam vystymuisi, pirmiausia siekiant panaikinti skurdą.

200    Trečia, apribojimas negali būti pernelyg didelis. Pirma, jis turi būti būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui (šiuo klausimu žr. 191 punkte minėto Sprendimo Bosphorus 26 punktą ir 52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 355 ir 360 punktus). Antra, negali būti pažeistas nagrinėjamos teisės arba laisvės „pagrindinis turinys“, t. y. esmė (šiuo klausimu žr. 195 punkte minėto Sprendimo Nold prieš Komisiją 14 punktą ir 52 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 355 punktą).

201    Nagrinėjamu atveju įvykdyta kiekviena iš šių sąlygų.

202    Iš tiesų, pirma, nuosavybės teisės įgyvendinimo apribojimas, apie kurį kalbama, turi būti laikomas „numatytu įstatymo“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį, nes laikytasi Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų (žr. šio sprendimo 99 ir 103 punktus).

203    Antra, kaip konstatuota šio sprendimo 44 punkte, Sprendimas 2011/172 ir jo priedas veiksmingai padeda pasiekti ESS 21 straipsnio 2 dalies b ir d punktuose nurodytus bendrojo intereso tikslus. Tai taip pat pasakytina apie Reglamentą Nr. 270/2011 ir jo priedą, nes jie atspindi Sprendimo 2011/172 nuostatas.

204    Trečia, priešingai, nei tvirtina ieškovai (žr. šio sprendimo 187 punktą), jais nustatytas nuosavybės teisės įgyvendinimo apribojimas nėra neproporcingas.

205    Iš tiesų pagal proporcingumo principą, kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų siekiamiems tikslams pasiekti. Todėl esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 81 punktas ir 2010 m. gegužės 6 d. Bendrojo Teismo sprendimo Comune di Napoli prieš Komisiją, T‑388/07, neskelbiamo Rinkinyje, 143 punktas).

206    Remiantis Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalimi ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalimi Tarybos nustatytos priemonės yra tinkamos šio sprendimo 203 punkte primintiems tikslams pasiekti. Iš tiesų šios priemonės veiksmingai padeda konstatuoti valstybės lėšų pasisavinimą, kuriuo padaryta žalos Egipto valdžios institucijoms, ir leidžia šioms institucijoms lengviau susigrąžinti pajamas iš tokio pasisavinimo. Kaip matyti iš šio sprendimo 139–141 punktų, remiantis bylos medžiaga darytina išvada, kad pirmasis ieškovas Egipte buvo persekiojamas baudžiamąja tvarka dėl veikų, kvalifikuotinų kaip „valstybės lėšų pasisavinimas“.

207    Be to, ieškovai neįrodė, kad Taryba galėjo numatyti imtis mažiau ribojančių priemonių, kurios būtų tiek pat tinkamos, kaip Sprendime 2011/172 ir Reglamente Nr. 270/2011 numatytos priemonės.

208    Iš tiesų, kadangi nėra teismo sprendimo dėl Egipte vykdomų teisminių persekiojimų pagrįstumo, Taryba Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011 priėmimo dieną negalėjo nei žinoti galimo pirmojo ieškovo padaryto Egipto valstybės lėšų pasisavinimo pobūdžio, nei pati nurodyti jo dydžio. Todėl ji negalėjo atskirti, pirma, turto, kuris galėjo būti priskirtas prie ieškovų turto po tokio pasisavinimo, ir, antra, likusios nuosavybės, sudarančios ieškovų turtą. Šiomis aplinkybėmis Taryba neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Egipto valdžios institucijų atliktas ieškovų turto areštas (žr. šio sprendimo 132 punktą) yra pakankamas galimų būsimų pirmojo ieškovo apkaltinamųjų nuosprendžių vykdymui užtikrinti.

209    Galiausiai ginčijamų turto įšaldymo priemonių sukelti nepatogumai nėra neproporcingi atsižvelgiant į siekiamus tikslus. Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad šios priemonės pagal savo pobūdį yra laikinos ir grįžtamosios (žr. šio sprendimo 79 punktą), todėl jomis nepažeidžiamas nuosavybės teisės „pagrindinis turinys“, ir kad pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 3 dalį nuo jų gali būti nukrypstama siekiant patenkinti nurodytų asmenų „pagrindinius poreikius“ ir padengti teisines išlaidas ar „nenumatytas išlaidas“.

 Dėl antrosios argumentų grupės

210    Šio sprendimo 188 punkte primintu argumentu, kuris pirmą kartą nurodytas dublike, ieškovai iš esmės nurodė neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį, susijusį su tuo, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas tretiesiems asmenims suteikti jiems naudotis papildomų ekonominių išteklių yra neproporcingas nuosavybės teisės pažeidimas.

211    Pirma, pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalį šios chartijos 17 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta nuosavybės teisė, reikia aiškinti atsižvelgiant į EŽT Teismo praktiką, susijusią su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 1 straipsniu, kuriame užtikrinama teisė į „nuosavybės“ apsaugą.

212    Antra, pagal EŽT Teismo praktiką I protokolo 1 straipsniu neužtikrinama teisė įsigyti „nuosavybę“. Ieškovas gali remtis šio straipsnio pažeidimu, tik jeigu skundžiami aktai susiję su jo „nuosavybe“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. „Nuosavybės“ sąvoka gali apimti tiek „egzistuojančią nuosavybę“, tiek „turtines vertybes“, įskaitant skolinius reikalavimus, pagal kuriuos ieškovas gali teigti turintis bent jau „teisėtą lūkestį“ įgyti veiksmingą naudojimąsi nuosavybės teise. Kai atitinkamas turtinis interesas yra reikalavimo pobūdžio, jis gali būti laikomas „turtine vertybe“, tik jeigu jis turi pakankamą teisinį pagrindą (žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. EŽTT sprendimo Kopecký prieš Slovakiją, Nr. 44912/98, 35 ir 52 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

213    Nagrinėjamu atveju iš Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 6 dalies matyti, kad šio straipsnio 2 dalimi nedraudžiama į įšaldytas sąskaitas mokėti palūkanų arba kitų dėl šių sąskaitų atsirandančių pajamų ir atlikti mokėjimų pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, kurie buvo sudaryti arba atsirado iki tos dienos, kurią šios sąskaitos buvo įšaldytos. Taigi Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 2 dalimi draudžiami tik nauji trečiųjų asmenų atliekami lėšų pervedimai, kurie šio sprendimo įsigaliojimo dieną nenumatyti jokiame teisiniame dokumente.

214    Tačiau jeigu remdamiesi šios nuostatos neteisėtumu ieškovai norėjo teigti, kad ja draudžiama tretiesiems asmenims atlikti mokėjimus pagal ankstesnius, negu įsigaliojo jų turto įšaldymas, teisinius dokumentus, tada reikia konstatuoti, kad tokios apimties jų pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas grindžiamas netikslia prielaida.

215    Kalbant apie būsimus mokėjimus, kurie įsigaliojus turto įšaldymui nebuvo numatyti jokiu teisiniu dokumentu, ieškovai klaidingai mano, kad jie patenka į Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Taigi drausdama tretiesiems asmenims juos atlikti Taryba neatėmė iš ieškovų jokios „nuosavybės“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 212 punkte nurodytą EŽT Teismo praktiką.

216    Todėl nesant reikalo nuspręsti dėl klausimo, ar šio sprendimo 188 punkte priminto argumento pateikimas dublike yra pavėluotas (žr. šio sprendimo 54 punktą), jį reikia atmesti.

217    Taigi pažymėjęs, kad penktasis ieškinio pagrindas, susijęs su teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, turi būti atmestas, Bendrasis Teismas gali tik daryti išvadą, kad visas šeštasis ieškinio pagrindas taip pat turi būti atmestas.

7.     Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su laisvės užsiimti verslu pažeidimu

218    Pagal Pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnį „laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką“.

219    Nagrinėjamu atveju ieškovai netiesiogiai nurodo šios nuostatos pažeidimą. Grįsdami šį ieškinio pagrindą jie nurodo, kad Sprendimu 2011/172 ir Reglamentu Nr. 270/2011 jiems visiškai uždraudžiama Sąjungoje vykdyti ekonominę veiklą, kuria siekiama pelno.

220    Tačiau reikia konstatuoti, kad šiais aktais tiesiogiai nesiekiama drausti ieškovams vykdyti tokią veiklą.

221    Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad šio sprendimo 218 punkte primintais argumentais ieškovai teigia, kad įšaldžius Sąjungos teritorijoje jų turimą turtą ir uždraudus tretiesiems asmenims Sąjungoje jiems suteikti papildomų ekonominių išteklių Sprendimu 2011/172 ir Reglamentu Nr. 270/2011 praktiškai jiems netiesiogiai kliudoma Sąjungoje vykdyti bet kokią ekonominę veiklą, kuria siekiama pelno.

222    Net taip aiškinant šiam ieškinio pagrindui negalima pritarti.

223    Iš tiesų, kaip ką tik priminta, grįsdami šį ieškinio pagrindą ieškovai neteigia, kad įvairiais Sprendimu 2011/172 ir Reglamentu Nr. 270/2011 nustatytais draudimais kliudoma vykdyti prekybą su fiziniais ir juridiniais asmenimis, įsikūrusiais Sąjungos teritorijoje, jiems patiems gyvenant už šios teritorijos ribų.

224    Jie tik teigia, kad šiais aktais jiems praktiškai užkirstas kelias Sąjungoje vykdyti bet kokią ekonominę veiklą, kuria siekiama pelno.

225    Tačiau ieškovai, kurie visi yra Egipto piliečiai, net neįrodo, kad prieš priimant Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011 jiems buvo leista valstybės narės teritorijoje kaip trečiosios valstybės piliečiams vykdyti ekonominę veiklą, kuria siekiama pelno.

226    Todėl jie negali teigti, kad Sprendimu 2011/172 ir Reglamentu Nr. 270/2011 jiems Sąjungoje uždrausta vykdyti ekonominę veiklą, kuria siekiama pelno.

227    Net jeigu ieškovai būtų ketinę nurodyti argumentą, pateiktą šio sprendimo 223 punkte, bet kuriuo atveju ieškinio pagrindą reikėtų atmesti.

228    Žinoma, tiesa, kad pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 2 dalį tretiesiems asmenims uždrausta suteikti ieškovams papildomų ekonominių išteklių ir kad šiuo draudimu netiesiogiai apribojama jų galimybė užmegzti verslo santykius su fiziniais ar juridiniais asmenimis, kurie gyvena ar turi buveinę Sąjungoje.

229    Tačiau, pirma, šis apribojimas, numatytas bendrąja Sprendimo 2011/172 nuostata, kaip pažymėta šio sprendimo 202 punkte, numatytas įstatymo.

230    Antra, šis apribojimas atitinka tą patį bendrojo intereso tikslą, kurio siekiama esamo ieškovų turto įšaldymu (žr. šio sprendimo 203 punktą).

231    Trečia, nagrinėjamas apribojimas nėra neproporcingas.

232    Šis draudimas yra tinkamas atsižvelgiant į ginčijamų aktų tikslą padėti Egipto institucijoms nustatyti ir susigrąžinti turtą, gautą galimai pasisavinus Egipto valstybės lėšas. Iš tiesų bet koks ieškovų turtinės padėties pakeitimas dėl vėlesnių nei Sprendimas 2011/172 teisinių veiksmų gali apsunkinti ar net užkirsti kelią atskirti, pirma, turtą, kuris gali būti susijęs su Egipto valstybės lėšų pasisavinimu, ir, antra, likusią nuosavybę, sudarančią ieškovų turtą. Taigi aplinkybė, kad ieškovams priklausantis turtas negali būti padidintas pervedimais, kurių pagrindas atsirado vėliau nei buvo priimtas Sprendimas 2011/172, gali padėti nustatyti ir sugrąžinti Egipto valdžios institucijoms Egipto valstybės lėšas, kurias ieškovai galėjo būti pasisavinę.

233    Be to, nėra mažiau ribojančios priemonės nei Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas kartu su šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje numatytu turto įšaldymu siekiant įšaldyti ieškovams Sąjungoje priklausantį turtą ir padėti nustatyti ir grąžinti Egipto valdžios institucijoms pajamas iš ieškovų galimai pasisavintų valstybės lėšų.

8.     Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su „akivaizdžia vertinimo klaida“

234    Ieškovai remiasi „akivaizdžia vertinimo klaida“. Grįsdami šį ieškinio pagrindą jie nurodo du argumentus.

235    Pirmuoju argumentu jie tvirtina, kad įtraukdama jų pavardes į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą Taryba nesilaikė šio sprendimo 1 straipsnyje nustatytų kriterijų, todėl padarė „akivaizdžią vertinimo klaidą“.

236    Tačiau reikia konstatuoti, kad, nors šis argumentas yra pateiktas grindžiant šį ieškinio pagrindą, jis yra identiškas antrajam ieškinio pagrindui, susijusiam su Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų nesilaikymu. Todėl jį reikia atmesti dėl šio sprendimo 57–99 punktuose nurodytų motyvų.

237    Antruoju argumentu ieškovai teigia, kad Taryba, matyt, nesistengė „įvertinti“, ar jie „iš tikrųjų“ yra „atsakingi“ už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą. Tai darydami jie teigia, kad Taryba turėjo patikrinti, ar jiems kyla baudžiamoji atsakomybė už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą.

238    Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 67 punkto, toks argumentas pagrįstas neteisinga prielaida, kad nagrinėjamas turto įšaldymas gali būti taikomas tik nuteistiems už tokias veikas asmenims.

239    Todėl aštuntąjį ieškinio pagrindą galima tik atmesti.

240    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

241    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

242    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

243    Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovai pralaimėjo bylą, jie turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Be to, kaip į bylą įstojusi institucija, Komisija pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Ahmed Abdelaziz Ezz, Abla Mohammed Fawzi Ali Ahmed, Khadiga Ahmed Ahmed Kamel Yassin ir Shahinaz Abdel Azizabdel Wahab Al Naggar padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz Labucka Gratsias

Paskelbta 2014 m. vasario 27 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Sprendimas 2011/172 ir Reglamentas Nr. 270/2011 neturi teisinio pagrindo

Dėl ieškovų argumentų apimties

Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalimi

ESS 29 straipsnio reikšmė ir apimtis

ESS 29 straipsnio nuostatų laikymasis

Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalimi

2. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su kriterijų, pagal kuriuos tam tikrų asmenų pavardės gali būti įtrauktos į sąrašus, pridėtus prie Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011, nepaisymu

Dėl įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą kriterijų

Dėl būtinumo aiškinti Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį

Dėl Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies aiškinimo

Dėl Sprendimo 2011/172 aiškinimo suderinamumo su viršesniais teisės principais ir normomis

– Dėl principo, pagal kurį nuostatos, kuriomis numatytos administracinės sankcijos, aiškinamos siaurai

– Dėl nekaltumo prezumpcijos principo

Dėl ieškovų pavardžių įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą motyvo

Dėl būtinumo aiškinti ieškovų pavardžių įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą motyvą

Dėl ieškovų pavardžių įtraukimo į prie Sprendimo 2011/172 pridėtą sąrašą motyvo aiškinimo

Dėl Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų laikymosi

Dėl Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų laikymosi

3. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

4. Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto ir faktų teisinio vertinimo klaida

Dėl pirmosios ieškinio pagrindo dalies

Dėl antrosios ieškinio pagrindo dalies

5. Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pa˛eidimu

Dėl pirmosios dalies

Dėl antrosios dalies

Dėl trečiosios dalies

6. Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su nuosavybės teisės pažeidimu

Dėl pirmosios argumentų grupės

Dėl antrosios argumentų grupės

7. Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su laisvės užsiimti verslu pa˛eidimu

8. Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su „akivaizdžia vertinimo klaida“

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.