Language of document : ECLI:EU:T:2008:256

Byla T‑99/04

AC-Treuhand AG

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Konkurencija – Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai – Organiniai peroksidai – Baudos – EB 81 straipsnis – Teisė į gynybą – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Pažeidimo vykdytojo sąvoka – Principas, kad nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo (nullum crimen, nulla poena sine lege) – Teisinio saugumo principas – Teisėti lūkesčiai“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Galimybė atitinkamai įmonei visiškai pasinaudoti savo teise į gynybą tik išsiuntus jai pranešimą apie kaltinimus – Komisijos pareiga informuoti įmonę apie tyrimo dalyką ir tikslą pirmos priemonės priėmimo jos atžvilgiu stadijoje

(Tarybos reglamento Nr. 17 11 ir 14 straipsniai)

2.      Konkurencija – Karteliai – Priskyrimas vienai įmonei – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojama konsultavimo įmonės, neveikiančios atitinkamoje rinkoje, bet aktyviai ir tyčia prisidėjusios prie kartelio, atsakomybė

(EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas ir EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

1.      Vykdant administracinę procedūrą pagal Reglamentą Nr. 17, tik išsiuntus pranešimą apie kaltinimus atitinkama įmonė gali visiškai pasinaudoti savo teise į gynybą, nes ji tik pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti savo teise į gynybą. Iš tiesų, jei ši teisė apimtų ir laikotarpį iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, Komisijos tyrimas nebūtų veiksmingas, nes įmonė jau per pirmąją Komisijos tyrimo stadiją galėtų identifikuoti Komisijos turimą informaciją, taigi ir informaciją, kuri galėtų būti nuo jos dar slepiama.

Vis dėlto, Komisijos per išankstinio tyrimo stadiją priimtos priemonės, o būtent tyrimo priemonės ir prašymas pateikti informaciją Reglamento Nr. 17 11 ir 14 straipsnių pagrindu, pagal savo pobūdį yra kaltinimų padarius pažeidimą pareiškimas ir gali labai paveikti įtariamųjų įmonių padėtį. Todėl reikia vengti, kad per šią administracinės procedūros stadiją būtų negrįžtamai pažeista teisė į gynybą, nes priimtos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę vertinant įrodymus apie įmonių neteisėtus veiksmus, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė.

Iš to matyti, kad Komisija atitinkamą įmonę apie vykdomo tyrimo objektą ir paskirtį privalėjo informuoti, kai įmonės atžvilgiu buvo taikoma pirmoji priimta priemonė, įskaitant prašymą pateikti informaciją, jai pateiktą Reglamento Nr. 17 11 straipsnio pagrindu. Šiuo atžvilgiu nereikalaujama, kad motyvavimo apimtis sutaptų su sprendimo dėl tyrimo apimtimi, nes šis reikalavimas išplaukia iš to, kad pastarasis sprendimas yra labiau įpareigojantis ir labai paveikia atitinkamos įmonės teisinę padėtį. Vis dėlto iš tokio motyvavimo ši įmonė turėtų suprasti konkrečiai nurodytą šio tyrimo dalyką ir paskirtį, o tai reiškia, kad turi būti konkrečiai nurodytas tariamas pažeidimas, ir tai, jog tokiomis aplinkybėmis jai gali būti pareikšti kaltinimai dėl šio tariamo pažeidimo, kad ji galėtų imtis, jos manymu, reikalingų priemonių apsiginti nuo atsakomybės ir pasirengti gynybai per administracinės procedūros ginčo stadiją.

(žr. 48, 50–51, 56 punktus)

2.      Komisijos sprendimas, kuriuo nustatoma konsultavimo įmonės atsakomybė už EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, jeigu ji aktyviai ir tyčia prisidėjo prie kitoje nei jos veiklos rinka veikiančių gamintojų sudaryto kartelio, neviršija šioje nuostatoje įtvirtinto draudimo ribos, ir, vadinasi, Komisija, minėtai įmonei skirdama baudą, neviršijo pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį jai suteiktų sprendimo priėmimo įgaliojimų.

Iš tiesų EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „įmonių susitarimai“ pažodinis, konteksto ir teleologinis išaiškinimas nereiškia, kad „pažeidimo vykdytojo“ sąvoka, pagal kurią tokia įmonė būtų tik už kartelį nebaustinas „bendrininkas”, turi būti aiškinama siaurai. Atvirkščiai, įmonė gali pažeisti minėtoje nuostatoje įtvirtintą draudimą, jeigu su kitomis įmonėmis suderintais veiksmais siekia apriboti konkurenciją konkrečioje bendrojoje rinkoje, nebūtinai reikalaujant, kad ji vykdytų veiklą toje pačioje atitinkamoje rinkoje. Aiškinant kitaip, būtų susiaurinta EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo apimtis, o tai prieštarautų jo veiksmingumui ir pagrindiniam tikslui, kuris, atsižvelgus į EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą, yra užtikrinti neiškreiptą konkurenciją bendrojoje rinkoje, nes tuomet jis neleistų prie konkurencijos apribojimo prisidėjusios įmonės atžvilgiu pradėti teisinės procedūros vien dėl to, kad toks prisidėjimas nepriskiriamas atitinkamoje rinkoje, kurioje šis ribojimas turi pasireikšti ar siekiama, kad jis pasireikštų, vykdomai ekonominei veiklai.

Pažeidimo atitinkamai įmonei priskyrimas suderinamas su asmeninės atsakomybės principu tik laikantis dviejų – objektyvios ir subjektyvios – sąlygų. Dėl pirmosios sąlygos pažymėtina, kad atitinkama įmonė laikoma prisidėjusia prie kartelio vykdymo, net jei ji tai daro vykdydama nurodymus ar jos vaidmuo tėra pagalbinis ar pasyvus, o į tokio prisidėjimo galbūt ribotą svarbą galima atsižvelgti nustatant baudos dydį. Dėl antrosios sąlygos pažymėtina, kad atitinkama įmonė turi pareikšti valią, įrodančią jos pritarimą, net jeigu jis išreikštas konkliudentiniais veiksmais, kartelio tikslams, – tai yra pateisinimas, leidžiantis pripažinti atitinkamą įmonę bendravykde, nes ji savo veiksmais siekė prisidėti prie visų dalyvių siekiamų tikslų įgyvendinimo ir žinojo apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus ar galėjo pagrįstai juos numatyti ir buvo pasiruošusi prisiimti riziką.

Net jeigu vykdant inkriminuojamus pažeidimus Bendrijos teismas dar nėra pateikęs aiškaus išaiškinimo šiuo klausimu, toks EB 81 straipsnio 1 dalies aiškinimas taip pat neprieštarauja principui, jog nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo (nullum crimen, nulla poena sine lege), kurio taikymo apimtis nebūtinai sutampa su baudžiamosios teisės reglamentuojamos situacijos griežtąja prasme taikymo apimtimi, nes Komisijos pagal Reglamentą Nr. 17 vykdoma procedūra yra tik administracinio pobūdžio. Taigi, bet kuri pagal slaptą susitarimą veikusi įmonė, įskaitant ir nagrinėjamoje konkurencijos apribojimu paveiktoje rinkoje veiklos nevykdančias konsultavimo įmones, visiškai pagrįstai galėjo numanyti, kad jai bus taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas. Iš tiesų tokia įmonė negalėjo nežinoti ar nesuprasti, kad Komisijos sprendimų priėmimo praktikoje ir ankstesnėje teismų praktikoje jau buvo pakankamai aiškiai ir tiksliai įtvirtintas konsultavimo įmonės atsakomybės už EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, jeigu ji aktyviai ir tyčia prisidėjo prie kitoje nei jos veiklos rinka veikiančių gamintojų sudaryto kartelio, pagrindas.

Pagaliau, net jeigu iki ginčijamo sprendimo priėmimo susiklosčiusi Komisijos sprendimų priėmimo praktika, kaip atrodo, galėtų prieštarauti tokiam EB 81 straipsnio 1 dalies išaiškinimui, teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali pakeisti šios sprendimų priėmimo praktikos, grindžiamos teisingu šioje nuostatoje įtvirtinto draudimo apimties išaiškinimu, juo labiau kad ji galėjo būti numatyta dėl egzistuojančio precedento.

(žr. 112, 113, 117, 122–123, 127, 133–135, 149–150, 157, 163–164 punktus)