GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2016 m. balandžio 7 d.(1)
Byla C‑102/15
Gazdasági Versenyhivatal
prieš
Siemens Aktiengesellschaft Österreich
(Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto apygardos apeliacinis teismas, Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 1 straipsnio 1 dalis – Taikymo sritis – Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ – 5 straipsnio 3 dalis – Kompetencija nagrinėti bylas dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ir priimti jose sprendimus – Ieškinys dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančių sumų grąžinimo“
1. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar reikalavimai dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančių sumų grąžinimo priskirtini prie taikant Reglamentą (EB) Nr. 44/2001(2) nagrinėtinų bylų dėl „civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ (toliau kartu – nesutartinė atsakomybė).
2. Nemažiau svarbu ir tai, kad Teisingumo Teismui suteikiama galimybė išaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.
3. Šioje išvadoje paaiškinsiu, kodėl toks ieškinys, kaip antai pagrindinėje byloje pareikštas dėl baudos, paskirtos už nacionalinių konkurencijos taisyklių pažeidimą, nepriskirtinas prie „civilinių ir komercinių bylų“, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 44/2001. Jis labiau priskirtinas prie „administracinių bylų“, kurioms, kaip nustatyta to reglamento 1 straipsnio 1 dalyje, šis reglamentas netaikomas.
4. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl neaiškių priežasčių neklausia, ar jo nagrinėjamas ieškinys patenka į reglamento taikymo sritį. Vienas iš to paaiškinimų, kaip paaiškėjo teismo posėdyje, gali būti susijęs su tuo, kad pagal Vengrijos teisę tokie ieškiniai aiškiai priskirtini prie civilinių bylų.
5. Be to, siekdamas išsamumo taip pat paaiškinsiu, kodėl ieškiniai dėl grąžinimo radikaliai skiriasi nuo ieškinių dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto. Tai leidžia manyti, jog pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį, pagal kurią suteikiama speciali jurisdikcija nagrinėti bylas dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, ir priimti jose sprendimus, neleidžiama pradėti procesų dėl tokių ieškinių valstybėje narėje, kurioje atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.
I – Teisinis pagrindas
A – Reglamentas Nr. 44/2001
6. Pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio („Taikymo sritis“) 1 dalį jis taikomas „civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms“.
7. Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio, kuris yra Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje („Jurisdikcija“), konkrečiau kalbant, jo 1 skirsnyje („Bendrosios nuostatos“), 1 dalyje numatyta, kad „[p]agal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose“.
8. Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnyje, įskaitant 5 straipsnį, išdėstytos taisyklės dėl „specialios jurisdikcijos“.
9. Pagal 5 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl „sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose“.
10. Pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl „civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti[, teismuose]“.
B – Vengrijos teisės aktai
11. Pagal Vengrijos civilinio kodekso 301 straipsnio 1 dalį(3) piniginės skolos atveju, jei teisės aktuose nenumatyta kitaip, skolininkas privalo mokėti Vengrijos centrinio banko nustatyto dydžio palūkanas, galiojusias paskutinę dieną prieš prasidedant atitinkamam kalendorinių metų pusmečiui, per kurį vėluojama mokėti, jeigu tai yra skola, dėl kurios palūkanos nenumatytos. Tai, kad skolininkas pateisina savo vėlavimą, jo neatleidžia nuo pareigos sumokėti palūkanas.
12. Civilinio kodekso 361 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teisinio pagrindo kito asmens sąskaita praturtėjęs asmuo privalo grąžinti pastarajam visa tai, kas sudaro šį praturtėjimą.
13. Pagal 1996 m. Įstatymo Nr. LVII, kuriuo uždraudžiami nesąžiningi veiksmai rinkoje ir konkurencijos ribojimas (redakcija, galiojusi klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms)(4), 83 straipsnio 5 dalį, jei Versenytanács (Konkurencijos taryba, Gazdasági Versenyhivatal (Vengrijos konkurencijos tarnyba, toliau – Tarnyba) organas) sprendimu pažeidžiama teisės norma ir dėl to šalis įgyja teisę į tai, kad kaip bauda sumokėta suma jai būtų grąžinta, ta grąžintina suma mokama su palūkanomis, apskaičiuotomis taikant dvigubą Vengrijos centrinio banko nustatytą bazinę palūkanų normą nuo grąžintinos sumos.
II – Faktinės aplinkybės, procesas ir pateiktas klausimas
14. Konkurencijos byloje Tarnyba skyrė 159 000 000 HUF baudą Siemens Aktiengesellschaft Österreich (toliau – Siemens), kurios nuolatinė buveinė yra Austrijoje (toliau – ginčijamas sprendimas). Siemens apskundė ginčijamą sprendimą Vengrijos administraciniams teismams. Kadangi ieškinys neturėjo stabdomojo poveikio, Siemens sumokėjo baudą.
15. Pirmosios instancijos administracinis teismas tą baudą sumažino iki 27 300 000 HUF. Šį sprendimą antrosios instancijos administracinis teismas paliko nepakeistą.
16. Remdamasi antrosios instancijos teismo sprendimu, 2008 m. spalio 31 d. Tarnyba grąžino Siemens 131 700 000 HUF sumą (t. y. dalį kaip 159 000 000 HUF bauda sumokėtos sumos) ir vadovaudamasi 1996 m. Įstatymo Nr. LVII 83 straipsnio 5 dalimi taip pat sumokėjo jai 52 016 230 HUF dydžio palūkanas.
17. Dėl antrosios instancijos administracinio teismo sprendimo Tarnyba pateikė kasacinį skundą Legfelsőbb Bíróság (Vengrijos Aukščiausiasis Teismas, dabar – Kúria). Tas teismas pripažino, kad 159 000 000 HUF bauda Siemens skirta teisingai. Todėl 2011 m. lapkričio 25 d. Siemens sumokėjo likusią 131 700 000 HUF baudos dalį, tačiau atsisakė grąžinti 52 016 230 HUF palūkanas.
18. 2013 m. liepos 12 d., vadovaudamasi Civilinio kodekso 361 straipsnio 1 dalimi Tarnyba pareiškė Siemens ieškinį, juo pareikalavo, kad ši sumokėtų sumą, sudarančią nepagrįstą praturtėjimą (toliau – nagrinėjamas reikalavimas), ir nuo jos susikaupusius delspinigius dėl pavėluoto mokėjimo.
19. Be to, Tarnyba pareikalavo, kad pagal Civilinio kodekso 301 straipsnio 1 dalį Siemens sumokėtų 29 183 277 HUF dydžio delspinigius dėl pavėluoto mokėjimo, susidariusius nuo 131 700 000 HUF baudos sumos, už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. Grįsdama šį reikalavimą Tarnyba teigia, jog ginčijamas sprendimas pripažintas teisėtu ir galiojančiu ex tunc, tad Tarnyba likusią baudos dalį turėjo gauti pirmąją darbo dieną (2008 m. lapkričio 2 d.) po dienos, kurią ji buvo neteisingai grąžinta (2008 m. spalio 31 d.).
20. Tarnybos nuomone, toks nepagrįstas praturtėjimas yra kvazidelikto klausimas. Todėl, jos manymu, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalyje numatytas specialios jurisdikcijos pagrindas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui užtikrina būtiną jurisdikciją pagrindinėje byloje.
21. Prieštaraudama šiems argumentams Siemens teigia, jog Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalis netaikytina šiai bylai, nes pagal Vengrijos teisę grąžinimo dėl nepagrįsto praturtėjimo pareiga grindžiama ne neteisėtu elgesiu, bet siejama su tuo, kad turtas įgytas be teisinio pagrindo. Dėl Tarnybos reikalavimo sumokėti delspinigius už pavėluotą mokėjimą Siemens teigia, jog delspinigiai nėra žalos atlyginimas, nes mokėjimas nepriklauso nuo to, ar buvo padaryta kokia nors žala.
22. 2014 m. birželio 12 d. Fővárosi Törvényszék (Budapešto miesto teismas, Vengrija) nusprendė nutraukti bylą, nes nutarė, kad nepagrįstas praturtėjimas negali būti laikomas susijusiu su nesutartine atsakomybe. To teismo nuomone, nepagrįstas praturtėjimas nesiejamas su situacija, kai kyla atsakomybė, be to, nėra jokios žalos, tik turtinis nuostolis, ir teisinio pagrindo.
23. Tarnyba pateikė apeliacinį skundą dėl 2014 m. birželio 12 d. sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir tvirtino, jog Fővárosi Törvényszék (Budapešto miesto teismas, Vengrija) vis dėlto turi jurisdikciją. Dabar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi persvarstyti sprendimą nutraukti bylą dėl jurisdikcijos nebuvimo.
24. Abejodamas dėl to, kaip teisingai reikėtų aiškinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį, 2015 m. liepos 2 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti tokį prejudicinį klausimą:
„Ar reikalavimas, susijęs su prašymu grąžinti sumą – ją kaip konkurencijos byloje skirtą baudą sumokėjo kitoje valstybėje narėje registruotą buveinę turinti šalis, kuriai ši suma buvo grąžinta, nors vėliau šis grąžinimas pripažintas nepagrįstu, – kurį minėtai šaliai pareiškė konkurencijos tarnyba siekdama, kad jai būtų grąžintos teisės aktuose tokiu grąžinimo atveju numatytos ir minėtos tarnybos sumokėtos palūkanos, pripažintinas reikalavimu „byloje dėl kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 3 punktą?“
25. Rašytines pastabas pateikė Siemens, Tarnyba, Vengrijos, Vokietijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Komisija. 2016 m. sausio 14 d. teismo posėdyje išklausytos visos šios šalys, išskyrus Italijos vyriausybę.
III – Analizė
26. Kaip minėta, savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar reikalavimas grąžinti kitoje valstybėje narėje įsteigtai šaliai sumokėtą sumą, vėliau paaiškėjus, kad ta suma sumokėta nepagrįstai, yra klausimas, kurį gali nagrinėti valstybės narės, kur įsisteigęs ieškovas, teismai pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą specialios jurisdikcijos taisyklę, susijusią su nesutartine atsakomybe.
27. Vis dėlto, kaip buvo nurodyta, Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „administracinėms byloms“ šis reglamentas netaikomas. Atsižvelgiant į tai, prieš atsakant į klausimą iš esmės, būtina nustatyti, ar nagrinėjamas reikalavimas, susijęs su nacionalinės konkurencijos tarnybos administracinėje byloje skirta bauda už nacionalinių konkurencijos taisyklių pažeidimą, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.
A – Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritis
1. Įžanginės pastabos
28. Reglamento Nr. 44/2001 pačioje pradžioje numatyta, kad jis taikomas tik „civilinėse ir komercinėse bylose“. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ ir atitinkamai „administracinės bylos“ yra savarankiškos ES teisės sąvokos(5).
29. Taigi atsakymas į klausimą, ar pagal Vengrijos teisę pagrindinė byla gali būti laikoma administracine arba civiline ir komercine, nedaro jokio poveikio Reglamento Nr. 44/2001 taikomumui. Tad nei aplinkybė, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nekeliamas klausimas dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities, nei aplinkybė, kad visos prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje dalyvaujančios šalys sutaria, jog pagal Vengrijos teisę pagrindinė byla yra civilinė, nelemia reglamento taikymo.
30. Taigi, nors klausimas dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities nekeliamas, tai netrukdo Teisingumo Teismui jo nagrinėti. Teisingumo Teismas faktiškai turi kelias galimybes. Pirma, jis gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu akivaizdu, kad ES teisės nuostata, dėl kurios jo prašoma priimti prejudicinį sprendimą, negali būti taikoma(6). Antra, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad byla nepriimtina pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento (toliau – Procedūros reglamentas) 94 straipsnio c punktą(7). Trečia, šis teismas taip pat galėtų nuspręsti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalis netaikytina ne kiek tai susiję su prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu, o su jo esme(8).
31. Savo ruožtu pažymėsiu, kad jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano nuomonei, jog pagrindinės bylos dalykas nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, tai bet kuriuo atveju turėtų įtakos ginčo sprendimui pagrindinėje byloje. Todėl tai būtų de facto atsakymas iš esmės į pateiktą prejudicinį klausimą. Be to, nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atrodo, atitinka kitus formalius reikalavimus, išvardytus Procedūros reglamento 94 straipsnio a ir b punktuose. Atsižvelgdamas į tai ir į bendradarbiavimo dvasią, kuri ypač svarbi vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai (bendradarbiaudamas Teisingumo Teismas turi pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą), Teisingumo Teismui siūlau performuluoti prejudicinį klausimą taip, kad būtų galima nuspręsti, ar pagrindinė byla patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.
2. Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities nagrinėjimas
32. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą toks klausimas nekeliamas ir nekalbama apie tai, ar nagrinėjamas reikalavimas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Nepaisant to, remdamosi pirmiausia Sprendimu Sapir ir kt.(9) Tarnyba, Vengrijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad nagrinėjamas reikalavimas nėra „administracinė byla“ (Vengrijos vyriausybė išsamiai paaiškina, kodėl). Teismo posėdyje Siemens stebėtinai pritarė šiam požiūriui, kaip ir Vokietijos vyriausybė.
33. Norėčiau priminti, kad apibrėžiant Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, apimančią tik „civilines ir komercines bylas“, iš esmės panaudotos teisinius santykius tarp ginčo šalių ar ginčo objektą apibūdinančios aplinkybės. Nors tam tikriems valdžios institucijos ir asmens, kuriam taikoma privatinė teisė, ieškiniams tas reglamentas gali būti taikomas, kitaip yra, kai valdžios institucija vykdo savo viešuosius įgaliojimus(10). Lemiamas klausimas – ar ieškinys grindžiamas nuostatomis, kuriomis teisės aktų leidėjas suteikė viešosios teisės subjektui teisę veikti savo nuožiūra(11).
34. Nors aišku, kad „privatūs“ ieškiniai, pareiškiami dėl konkurencijos teisės įgyvendinimo užtikrinimo, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį(12), taip pat akivaizdu, jog administracinės institucijos skiriama bauda jai įgyvendinant pagal nacionalinę teisę suteiktus reguliavimo įgaliojimus patenka į sąvoką „administracinė byla“. Pastaroji situacija neabejotinai apima baudas už nacionalinių taisyklių, kuriomis draudžiama riboti konkurenciją, pažeidimą, o tai, mano nuomone, yra „tikras“ viešųjų įgaliojimų įgyvendinimas.
35. Reikėtų patikslinti, kad pagrindinėje byloje susiklosčiusi situacija nėra vienareikšmiška. Iš tikrųjų nagrinėjamas reikalavimas susijęs ne su pačios baudos mokėjimu, o su reikalavimu grąžinti sumą, kurią sudarė: i) grąžintinos (piniginės) palūkanos, apskaičiuotos taikant dvigubą centrinio banko nustatytą bazinę palūkanų normą nuo grąžintinos sumos, kurias Tarnyba iš pradžių sumokėjo priėmus sprendimą dėl vykdyto nacionalinio teisminės kontrolės proceso; ii) delspinigiai už pavėluotą tos sumos mokėjimą; ir iii) delspinigiai už pavėluotą dar nesumokėtos pačios baudos sumos mokėjimą.
36. Be to, Teisingumo Teismo praktika šiuo klausimu kazuistiška(13), todėl sunku apibrėžti bendrąjį požiūrį.
37. Vis dėlto dėl Briuselio konvencijos(14), kurią pakeitė Reglamentas Nr. 44/2001, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog „fakto, kad susigrąžindama <...> išlaidas administravimo įstaiga veikia atsižvelgdama į skolą, susidariusią dėl valdžios institucijos veiksmų, pakanka, kad ieškinys būtų laikomas nepatenkančiu į Briuselio konvencijos taikymo sritį, nesvarbu, kokio pobūdžio procesas numatytas tuo tikslu nacionalinėje teisėje“(15).
38. Mano nuomone, ankstesniame punkte minėto teiginio esmė vis dar svarbi: skolos, susidarančios dėl valdžios institucijos veiksmų, t. y. dėl jos viešųjų įgaliojimų vykdymo, nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo aplinkybes, Tarnybos pasiūlyta pagrindinės bylos analizė ir taikytinos taisyklės verčia manyti, jog nagrinėjamas reikalavimas ir visi kiti su Tarnybos skirta bauda susiję reikalavimai nepriskirtini prie „civilinių ir komercinių bylų“.
39. Nagrinėjamoje byloje sumažinus Tarnybos skirtą baudą savaime kilo šalutinis poveikis (pareikštas nagrinėjamas reikalavimas) pagal Vengrijos teisės aktus, kuriais reglamentuojamas Tarnybos priimamų sprendimų poveikis, t. y. pagal 1996 m. Įstatymo Nr. LVII 83 straipsnio 5 dalį. Konkrečiau tariant, nagrinėjamas reikalavimas atspindi tam tikras Vengrijos teisės ypatybes, t. y. kad: i) pareiškus ieškinį dėl teisminės ginčijamo sprendimo kontrolės nesustabdytas to sprendimo taikymas; ii) po antrosios instancijos administracinio teismo atliktos peržiūros pagal minėtą nuostatą Tarnyba privalėjo sumokėti Siemens palūkanas už sugrąžintą baudos sumą, apskaičiuotas taikant dvigubą centrinio banko nustatytą bazinę palūkanų normą; iii) Kúria (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas įsigaliojo ex tunc. Iš tikrųjų man atrodo, jog kaskart, kai administraciniai teismai panaikina arba sumažina Tarnybos skirtą baudą, o vėliau ji vėl patvirtinama, dėl visų minėtų Vengrijos administracinio proceso ypatybių paprastai gaunamas tas pats rezultatas – suinteresuotoji įmonė pagal 1996 m. Įstatymo Nr. LVII 83 straipsnio 5 dalį gauna palūkanas, kurias Tarnyba nori susigrąžinti. Todėl toks rezultatas, ko gera, yra neatsiejama administracinio sprendimo peržiūros pagal Vengrijos teisę dalis. Aplinkybė, kad Tarnyba pareiškė ieškinį Siemens Vengrijos civiliniuose teismuose, nepanaikina fakto, kad šalių ginčo pobūdis susijęs su viešąja teise.
40. Šiam argumentui pagrįsti galima pateikti paprastesnį pavyzdį: jeigu ginčas pagrindinėje byloje būtų susijęs tik su šios išvados 19 punkte minėtu Tarnybos reikalavimu sumokėti delspinigius už Siemens pavėluotą likusios baudos dalies sumokėjimą, abejoju, ar nagrinėjamas klausimas būtų sukėlęs kokių nors problemų. Toks reikalavimas būtų neabejotinai susijęs su viešosios valdžios funkcijų vykdymu. Taigi, nors nagrinėjamas reikalavimas yra gana sudėtingas reikalavimas dėl grąžinimo, jis vis dėlto, kaip ir kiti Tarnybos reikalavimai pagrindinėje byloje, kyla vien dėl Tarnybos Siemens skirtos administracinės baudos.
41. Tačiau Tarnyba tvirtina (ir jai šiuo klausimu pritaria Vengrijos vyriausybė), jog veltui bandė (kaip manoma, po to, kai ginčijamą sprendimą paliko nepakeistą Kúria (Aukščiausiasis Teismas)) užtikrinti, kad jos reikalavimas sumokėti palūkanas pagal 1996 m. Įstatymo Nr. LVII 83 straipsnio 5 dalį būtų patenkintas per administracinį procesą közigazgatási és munkaügyi bíróság (administracinis ir darbo teismas, Vengrija). Jis buvo atmestas, kaip manoma, dėl to, kad nebuvo tiesiogiai susijęs su ginčijamu sprendimu ir dėl to pripažintas nevykdytinu. Siemens patvirtina tokį įvykių aprašymą. Taigi Tarnyba teigia negalinti užtikrinti reikalavimo vykdymo administracine tvarka.
42. Neatsižvelgdamas į tai, kad šios prielaidos neperteikiamos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir dėl to nėra patvirtintos, iš karto norėčiau pažymėti, jog atsisakymas vykdyti ginčijamą sprendimą dėl nagrinėjamo reikalavimo suprantamas. Iš tikrųjų priimant tam tikrą sprendimą skirti baudą nežinoma, ar jis bus apskųstas, ir, jeigu bus, ar administraciniai teismai jį panaikins; dar mažiau žinoma, ar jis bus patvirtintas apeliacine tvarka. Kitaip tariant, atsižvelgiant į tai, kad Siemens sumokėjo visą baudą, ginčijamas sprendimas buvo įvykdytas jame nustatytomis sąlygomis. Vis dėlto manau, kad šiuo argumentu patvirtinama mano nuomonė: Tarnyba paprastai turi išimtinius vykdymo užtikrinimo įgaliojimus, palyginti su taisyklėmis, taikytinomis privatinės teisės subjektų santykiams. Faktas, jog šiuo atveju šie įgaliojimai nebuvo įgyvendinti siekiant užtikrinti, kad būtų patenkintas nagrinėjamas reikalavimas, nėra svarbus, o pagal Vengrijos teisę tinkamo teismo nustatymas siekiant susigrąžinti nagrinėjamo reikalavimo sumą nėra lemiamas veiksnys taikyti Reglamentą Nr. 44/2001. Faktiškai susigrąžinimo tikslais, jeigu būtų paisoma Tarnybos siūlomų argumentų, būtų skiriamos simbolinės (administracinės) baudos, bet su didžiulėmis palūkanų normomis (civilinėse ir komercinėse bylose).
43. Be to, manęs neįtikina Vengrijos vyriausybės pateiktas argumentas, jog Kúria (Aukščiausiasis Teismas), kaip pranešama, nusprendė, kad „teisminė kontrolė nėra administracinio proceso etapas arba tęsinys, ji nuo jo nepriklauso ne tik organizaciniu, bet ir procedūriniu lygmeniu“ ir kad „tie du procesai atskirti vienas nuo kito, ir administracinis procesas baigiasi priimant galutinį sprendimą“(16). Neatsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra galutinis tik jeigu jis nepanaikinamas atliekant teisminę kontrolę, procedūros vertinimas nacionaliniu lygmeniu nedaro poveikio Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sričiai. Reglamento negalima aiškinti atsižvelgiant vien į įvairių tam tikrose valstybėse narėse egzistuojančių teismų jurisdikcijos pasiskirstymą(17). Iš tikrųjų, kalbant atvirai, kai kurių valstybių narių teisinėse sistemose civilinių teismų sistema net neatskiriama nuo administracinių teismų sistemos(18).
44. Šiuo klausimu taip pat derėtų pažymėti, kad mano požiūrį pagrindžia kai kurie atitinkamuose sprendimuose nurodyti aspektai. Pirma, nagrinėjamo reikalavimo nelėmė savarankiška ir laisvai prisiimta pareiga, nesusijusi su nagrinėjama bauda(19). Antra, baudos, dėl kurios kyla nagrinėjamas reikalavimas, negalima priskirti prie tipiškos „civilinės ir komercinės bylos“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001, netgi yra priešingai(20). Trečia, ir svarbiausia: nagrinėjamo reikalavimo suma sumokėta Siemens ne per klaidą. Ji sumokėta ne dėl to, kad Tarnyba padarė paprastą klaidą, kurią galėtų padaryti bet koks privatinės teisės subjektas (vadinama condictio indebiti reikalavimu). Atvirkščiai, nagrinėjamas reikalavimas kilo tiesiog pagal įstatymą, taikytiną pagrindinėje byloje nagrinėjamai administracinei procedūrai(21).
45. Galiausiai dėl Sprendimo Sunico ir kt., kuris buvo aiškiai susijęs su įtariamu karuseliniu sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio (PVM) srityje, mano nuomonė nesikeičia. Tiesą sakant, toje byloje nuspręsdamas, kad reglamentas taikytinas, Teisingumo Teismas, atrodo, skyrė didelį dėmesį nacionalinei teisei. Tačiau nederėtų pamiršti, jog Jungtinės Karalystės valdžios institucijų reikalavimo Sunico teisinis pagrindas buvo grindžiamas ne PVM teisės aktais, o tariama Sunico nesutartine atsakomybe (sudarant sukčiavimo susitarimą) ir dėl to atsirandančiu galimu pagrindu žalai atlyginti. Be to, tarp Sunico ir Jungtinės Karalystės valdžios institucijų nebuvo jokių administracinių santykių, nes įmonė neturėjo mokėti PVM Jungtinėje Karalystėje(22).
46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindinė byla dėl nagrinėjamo reikalavimo yra administracinė byla, kuri pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį nepatenka į to reglamento taikymo sritį. Todėl Teisingumo Teismas į pateiktą prejudicinį klausimą turėtų atsakyti taip: byla, kurioje nagrinėjamas ieškinys, kuriuo prašoma grąžinti nepagrįstą praturtėjimą sudarančią sumą, gautą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, grąžinus konkurencinėje byloje skirtą baudą, nėra „civilinė ir komercinė byla“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį.
47. Tačiau jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, jog pagrindinė byla yra „civilinė ir komercinė byla“, toliau paaiškinsiu, kodėl bet kuriuo atveju nemanau, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui suteikiama speciali jurisdikcija priimti sprendimą pagrindinėje byloje.
B – Esmė
1. Įžanginės pastabos
48. Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas turi progą bendrai išaiškinti (to labai reikia) Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 3 dalies ryšį. Vertinimą pradėsiu primindamas svarbiausius su šiuo klausimu susijusius principus.
49. Reglamentu Nr. 44/2001 siekiama, jog jurisdikcijos taisyklės būtų lengvai nuspėjamos ir pagrįstos principu, kad jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą. Šiuo pagrindu turi būti įmanoma nustatyti jurisdikciją visais atvejais, išskyrus kelis aiškiai apibrėžtus atvejus, kai dėl bylinėjimosi dalyko arba šalių autonomijos reikia taikyti kitą ryšį lemiantį veiksnį (išimtinė jurisdikcija), pavyzdžiui, byloje, susijusioje su in rem teisėmis į nekilnojamąjį turtą. Be to, be atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, turėtų būti įmanoma remtis ir kitais jurisdikcijos pagrindais atsižvelgiant į glaudų teismo ir ieškinio ryšį arba siekiant padėti vykdyti tinkamą teisingumą (speciali jurisdikcija), pavyzdžiui, vietos, kurioje vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, teismai(23).
50. Bet tai nekeičia aplinkybės, kad Reglamentas Nr. 44/2001 grindžiamas prielaida, jog byla turi būti keliama atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme.
51. Todėl nenuostabu, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus nuostatose numatyta bendros jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta principu, nustatytu jo 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, pagal kurį valstybėje narėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose. Tik nukrypstant nuo šio pagrindinio principo, jog jurisdikcija priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnyje numatytos tam tikros specialios jurisdikcijos taisyklės, kaip antai įtvirtintos reglamento 5 straipsnyje(24).
52. Dabar specialios jurisdikcijos taisyklėms, kuriomis papildoma Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, reikėtų suteikti tikrąją reikšmę, nustatomą atsižvelgiant į jų paskirtį ir formuluotę ir į reglamento struktūrą ir tikslą, o ne aiškinti taip, kad jos netektų veiksmingumo(25). Vis dėlto bendrosios taisyklės atžvilgiu jos turi būti aiškinamos siaurai ir bet kuriuo atveju negali būti aiškinamos taip, kad būtų apimamos situacijos, kurios nėra aiškiai numatytos reglamente(26). Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo, grindžiamas tariama atsakovo ikisutartine atsakomybe (culpa in contrahendo), negali būti grindžiamas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, bet, kai įmanoma, turi būti grindžiamas jos 5 straipsnio 3 dalimi(27). Į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti vadovaujantis būtent šiomis bendro pobūdžio pastabomis.
53. Tas atsakymas nėra visiškai vienareikšmis. Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalies formuluotėje sąvokos „grąžinimas“ arba „nepagrįstas praturtėjimas“ neminimos kartu su sąvokomis „civilinės teisės pažeidimai, deliktas arba kvazideliktas“, nėra ir aiškių nuorodų, kad į šios dalies taikymo sritį patektų ieškinys dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo. Teisingumo Teismui pastabas šioje byloje pateikusių šalių pozicijų aiškus skirtumas taip pat byloja apie tokį netikrumą: Siemens, Vokietijos ir Italijos vyriausybės laikosi nuomonės, kad ieškiniui dėl nagrinėjamo reikalavimo Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalis netaikoma; Tarnyba, Vengrijos vyriausybė ir Komisija mano priešingai.
54. Tačiau mano nuomonė šiuo klausimu nesikeičia: reikalavimai dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.
2. Ar byla, kurioje nagrinėjamas nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo klausimas, yra „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“?
55. Kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalies taikymo tikslais byloje būtų keliamas nesutartinių prievolių klausimas, pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikalaujama(28) įvykdyti dvi sąlygas: pirma, nagrinėjamu ieškiniu turi būti siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę, antra, jis neturi būti susijęs su „sutartimi“, kaip nurodyta to reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte.
56. Nepaisant to, kad, Tarnybos teigimu, Siemens nubausta už dalyvavimą antikonkurenciniame susitarime, neginčijama, jog ieškinys pagrindinėje byloje nesusijęs su sutartimi. Tai neabejotina tiesa, nes ieškinys pagrindinėje byloje susijęs su reikalavimu grąžinti Siemens tariamai nepagrįstą praturtėjimą Tarnybos sąskaita sudarančią sumą nesant jokio sutartinio pagrindo.
57. Taigi lieka neatsakytas klausimas, ar ieškiniu siekiama nustatyti Siemens atsakomybę.
58. Šiuo atveju taip nėra.
59. Pirma, norėčiau priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialios jurisdikcijos taisyklė grindžiama ypač glaudžiu ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų ryšiu, dėl kurio jurisdikcija pagrįstai priskiriama tiems teismams dėl priežasčių, susijusių su tinkamu teisingumo vykdymu ir veiksmingu bylų nagrinėjimu. Civilinės teisės pažeidimų, delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismai paprastai tinkamiausi bylai nagrinėti, ypač dėl artumo ir įrodymų rinkimo paprastumo. Tos nuostatos sakinio dalies „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ tikslas – apimti ir vietą, kurioje padaryta žala, ir vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, kad atsakovui būtų galima iškelti bylą bet kurioje iš šių vietų ieškovo pasirinkimu(29). Be to, nesutartinė atsakomybė gali atsirasti tik jeigu tarp žalos ir žalą sukėlusio įvykio galima nustatyti priežastinį ryšį(30).
60. Iš to matyti, jog pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą specialios jurisdikcijos taisyklę reikia, kad įvyktų „žalą sukėlęs įvykis“, dėl kurio atsirastų „žala“, t. y. nuostolis(31).
61. Ieškinys dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo, priešingai, nėra grindžiamas nuostoliais. Nors Reglamente Nr. 44/2001 nėra „grąžinimo“ arba „nepagrįsto praturtėjimo“ apibrėžčių, drįsčiau juos apibūdinti taip. Kitaip nei ieškiniu, kuriuo siekiama nustatyti atsakovo nesutartinę atsakomybę, kad būtų atlyginta ieškovo patirta žala arba nuostoliai, už kuriuos, kaip tvirtinama, turėtų atsakyti atsakovas dėl savo veiksmų arba neveikimo arba kitų su juo susijusių priežasčių, ieškiniu dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo siekiama grąžinti ieškovui naudą, kurią atsakovas neteisėtai įgijo ieškovo sąskaita (arba išreikalauti, kad būtų sumokėta tokia pat suma grynaisiais pinigais). Kaip iš esmės teigia Vokietijos vyriausybė, dėl to nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimas iš principo susijęs su atsakovo įgyta nauda, o ne su ieškovo patirtu nuostoliu(32). Nepagrįstas praturtėjimas yra ieškinio pagrindas, o grąžinimas – teisės gynimo priemonė. Taigi nepritariu nuomonei, jog vien dėl to, kad negaunama ginčijamų reikalaujamų sumų, įvyksta „žalą sukėlęs įvykis“, dėl kurio patiriamas nuostolis(33).
62. Be to, nors norint susigrąžinti nepagrįstą praturtėjimą sudarančią sumą praturtėjimas turi būti neteisėtas, tai nėra nesutartinė atsakomybė. Kad kiltų nesutartinė atsakomybė, reikia ne tik, kad būtų priežastinis ryšys tarp patirto nuostolio ir atsakovo elgesio, bet taip pat tam tikro pagrindo laikyti atsakovą atsakingu už ieškovo patirtą nuostolį dėl tyčios, neapdairumo arba tiesiog dėl atsakomybės be kaltės. Nepagrįstai sumokėtos sumos susigrąžinimas juk nebūtinai priklauso nuo to, ar gavėjo veiksmai buvo nepriekaištingi. Pagal ES teisę panašiai – jeigu valstybė narė surinko mokesčius pažeidžiant ES teisę, jų grąžinimas nesiejamas su tos valstybės narės atsakomybe(34). Priešingai, teisė gauti iš valstybės narės žalos atlyginimą dėl jos atsakomybės už ES teisės pažeidimą suponuoja, kad tenkinami tam tikri gerai žinomi Teisingumo Teismo nustatyti kriterijai(35). Vadinasi, priešingai, nei rašytinėse pastabose teigia Vengrijos vyriausybė, faktas, kad pagal Vengrijos teisę gali būti neįmanoma visiškai atskirti tam tikro praturtėjimo neteisėtumo nuo patirto nuostolio, nesvarbus, nes aiškinant Reglamentą Nr. 44/2001 nacionalinė teisė nėra lemiama(36).
63. Nors byloje Sapir ir kt.(37), kuri taip pat susijusi su grąžinimu, Teisingumo Teismo neprašoma išaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalies, kituose sprendimuose Teisingumo Teismas tam tikra prasme pritaria mano požiūriui.
64. Byloje Kalfelis(38) Teisingumo Teismo, be kita ko, klausta, ar pagal „[Briuselio konvencijos] 5 straipsnio 3 dal[į], nagrinėjant ieškinius dėl reikalavimų dėl civilinės teisės pažeidimų ir sutarčių ir dėl nepagrįsto praturtėjimo, suteikiama bendra jurisdikcija dėl faktinio ryšio net ir dėl su civilinės teisės pažeidimais nesusijusių reikalavimų“ (išskirta mano). Į šį klausimą Teisingumo Teismas atsakė, kad „teismas, kuris pagal 5 straipsnio 3 dalį turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį, jeigu jis susijęs su civilinės teisės pažeidimais arba deliktu, tokiam ieškiniui nagrinėti jurisdikcijos neturi, jeigu ieškinys pareiškiamas kitais pagrindais“. Reikia pripažinti, jog Teisingumo Teismas nenurodė, ar mano, kad nepagrįstas praturtėjimas prilygintinas civilinės teisės pažeidimams, deliktui arba kvazideliktui: jis tiesiog atmetė galimybę, kad 5 straipsnio 3 dalis galėtų apimti kitu, ne nesutartinės atsakomybės pagrindu reiškiamą ieškinį(39). Tačiau iš to sprendimo matyti, kad pripažįstami įvairioms teisinių santykių formoms būdingi skirtumai.
65. Be to, byloje Reichert ir Kockler II Teisingumo Teismas nusprendė, kad Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nenustatyta specialios jurisdikcijos konkretiems kvazigrąžinamojo pobūdžio ieškiniams pagal Prancūzijos nemokumo teisę (actio pauliana). Tuo ieškiniu siekta ne įpareigoti skolininką atlyginti jo sukčiavimo veiksmais kreditoriui padarytą žalą, o užkirsti kelią skolininkui perleisti iš kreditoriaus gautas lėšas trečiosioms šalims(40).
66. Todėl nepritariu generalinio advokato M. Darmon nuomonei, kai vėlesnėje byloje jis tvirtino, jog Sprendime Kalfelis(41) apibrėždamas su civilinės teisės pažeidimais, deliktu ir kvazideliktu susijusias bylas Teisingumo Teismas „prie su civilinės teisės pažeidimais susijusių bylų priskyrė tas, kuriose nagrinėjamas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo“(42). Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad nebūtina atsakyti į toje byloje jam pateiktus klausimus ir neišsakė jokios pozicijos dėl generalinio advokato nuomonės(43).
67. Siekdamas išsamumo pridursiu, kad kelių valstybių narių aukščiausieji teismai yra nusprendę, jog byla, kurioje nagrinėjamas ieškinys dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo, nėra byla, susijusi su civilinės teisės pažeidimais, deliktu arba net kvazideliktu(44). Nenuostabu, kad ir literatūroje nelinkstama reikalavimų dėl grąžinimo per se priskirti prie reikalavimų, susijusių su nesutartine atsakomybe(45).
68. Antra, jeigu Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalis būtų aiškinama taip, kad apima ieškinius dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo, tai reikštų, jog specialios jurisdikcijos taisyklės būtų aiškinamos plačiai, t. y. priešingai, nei pagal pripažintas aiškinimo normas. Be to, būtų iškreipta reglamento sukurta sistema, nurodyta šios išvados 49–52 punktuose.
69. Faktiškai iš šalių atsakymų į teismo posėdyje pateiktus klausimus neįžvelgiu ieškinio pagrindinėje byloje ryšio su Vengrijos teismais, kuris būtų glaudesnis nei ryšys su Austrijos teismais. Priešingai, remiantis tuo, kad reikalavimai dėl grąžinimo neįtraukti į 5 straipsnio 3 dalį, galima daryti pagrįstą išvadą, jog jie neįtraukti būtent dėl to, kad nėra jokio glaudaus ryšio, kuris nuosekliai sietų tokius reikalavimus su kitu teismu nei atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas(46). Faktiškai vienintelis tikras dalykas, siejantis nagrinėjamą reikalavimą su Vengrijos teismais, yra faktas, kad jis pareikštas dėl Tarnybos skirtos baudos, o tai tik parodo, jog nagrinėjamo klausimo pobūdis administracinis, kaip paaiškinta pirma. Taigi man atrodo, kad Tarnyba, Vengrijos vyriausybė ir Komisija tikisi tokio atsakymo dėl tos nuostatos aiškinimo, koks neįmanomas.
70. Be to, dar mažiau įtikina Komisijos argumentas, kad tarp Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 ir 3 dalių negali būti teisinės spragos. Reglamento Nr. 44/2001 tekste nepasakyta nieko, iš kuo remiantis būtų galima daryti tokią išvadą. Dėl to, kad 5 straipsnio 3 dalis taikytina tik jeigu ieškinys nesusijęs su sutartimi, negalima atmesti galimybės, jog gali būti ieškinių, nesusijusių nei su sutartimis, nei su nesutartiniais dalykais. Iš tiesų, jeigu tarp 5 straipsnio 1 ir 3 dalių būtų nenutrūkstamas tęstinumas, kaip teigia Komisija, tos išimtys, ko gera, taptų bendrąja taisykle ir 2 straipsnis visiškai netektų praktinės prasmės pagal prievolių teisę(47).
71. Trečia, pirma išdėstytą nuomonę patvirtina konteksto analizė, apėmusi ir kitų ES tarptautinės privatinės teisės taisyklių apžvalgą.
72. Iš tikrųjų pirmiausia, kaip teigė Vokietijos vyriausybė, iš Reglamento (EB) Nr. 864/2007(48) 10 straipsnio 1 dalies matyti, jog, palyginti su bylomis dėl sutarties ir bylomis dėl nesutartinių prievolių, ES privatinėje tarptautinėje teisėje nepagrįstas praturtėjimas paprastai laikomas savarankiška bylų kategorija. Nors Reglamentas Nr. 44/2001 priimtas anksčiau nei Reglamentas Nr. 864/2007, ES teisės aktų leidėjas nusprendė, jog pirmojo dalykinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų būti suderintos su antrojo dalykine taikymo sritimi ir nuostatomis(49).
73. Antra, ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 4 dalyje, ir to reglamento, išdėstyto nauja redakcija, t. y. Reglamento (ES) Nr. 1215/2012(50), 7 straipsnio 3 dalyje nustatyti specialios jurisdikcijos pagrindai, susiję su „civiliniais ieškiniais dėl žalos atlyginimo ar restitucijos, grindžiami veika, dėl kurios gali būti iškelta baudžiamoji byla, – tas bylas nagrinėjančiame teisme“ (išskirta mano), nesujungiant jų su bendrosios jurisdikcijos pagrindu, susijusiu su nesutartine atsakomybe. Be to, Reglamente Nr. 1215/2012 taip pat numatomas specialios jurisdikcijos pagrindas, susijęs su „civiliniai[s] ieškiniai[s] dėl nuosavybės teise pagrįsto reikalavimo grąžinti [Direktyvos 93/7][(51)] 1 straipsnio 1 punkte apibrėžtus kultūros objektus, <...> tos vietos teismuose, kurioje yra kultūros objektas kreipimosi į teismą momentu“ (išskirta mano). Abiem atvejais aiškus ryšys, siejantis tokias bylas dėl grąžinimo arba išieškojimo su teismais kitoje, ne atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, valstybėje narėje ir šis ryšys skiriasi nuo minėtojo šios išvados 59 punkte. Taip pat derėtų pažymėti, jog iš Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad, ES teisės aktų leidėjo nuomone, nereikėjo išplėsti su nesutartine atsakomybe susijusio specialios jurisdikcijos pagrindo. Visa tai patvirtina požiūrį, kad reikalavimai dėl išieškojimo arba grąžinimo sistemingai nagrinėjami kitaip nei žalos atlyginimo reikalavimai, susiję su nesutartine atsakomybe.
74. Galiausiai Tarnyba teigia, kad jeigu pagrindinė byla nepatektų į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, ji negalėtų pateikti ieškinio nė vienam teismui arba, kaip ji paaiškino teismo posėdyje, nebūtų nė vieno Vengrijos teismo, kuriame ji galėtų pareikšti ieškinį prieš visas antikonkurencinius pažeidimus darančias šalis, ir tai yra svarbiausias nagrinėjamo klausimo aspektas. Tarnybos teigimu, tai prieštarautų procedūrinio supaprastinimo tikslui, kurio siekiama reglamentu. Dėl šių klausimų norėčiau priminti, pirma, kad nors nepalankios sąlygos gali susidaryti dėl įvairių to paties ginčo, nagrinėjamo įvairiuose teismuose, aspektų, ieškovas visada turi teisę pareikšti visą ieškinį atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose(52). Todėl tikrai yra teismas, kuriam Tarnyba gali pateikti ieškinį. Bet kuriuo atveju, jeigu Austrijos teismai atsisakytų nagrinėti bylą dėl nagrinėjamo reikalavimo pobūdžio, susijusio su viešąja teise, tai savaime lemtų reglamentu pasiekto suderinimo lygio ir nacionalinių procedūrinių taisyklių (in casu Vengrijos administracinės vykdymo užtikrinimo taisyklės) sąveika. Antra, vertinant Tarnybos minėtą supaprastinimo tikslą, iš reglamento 11 konstatuojamosios dalies matyti, jog dėl nuspėjamumo pagrindinis taikytinas principas yra tas, kad jurisdikciją turi atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismai, o speciali arba išimtinė jurisdikcija įmanoma tik tam tikromis aplinkybėmis. Taigi tas tikslas faktiškai prieštarauja Tarnybos požiūriui.
75. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškinys dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo nepriskirtinas prie „bylos dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį.
IV – Išvada
76. Dėl pirma išvardytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto apygardos apeliacinis teismas, Vengrija) prejudicinį klausimą byloje C‑102/12 atsakyti taip: byla, kurioje nagrinėjamas ieškinys dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos, gautos, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, grąžinus konkurencinėje byloje skirtą baudą, grąžinimo, nėra „civilinė ir komercinė byla“, kaip tai suprantama pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnį.
77. Kaip alternatyvą, Teisingumo Teismui siūlau į pateiktą klausimą atsakyti taip: tinkamai aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį, byla, kurioje nagrinėjamas ieškinys dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo, nėra „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.