TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. kovo 21 d.(*)
„Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 85/337/EEB – 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis – II priedui priskirtini projektai – Oro uosto infrastruktūros plėtros darbai – Nagrinėjimas atsižvelgiant į ribas arba į kriterijus – 4 straipsnio 3 dalis – Atrankos kriterijai – III priedo 2 punkto g papunktis – Tankiai apgyvendintos teritorijos“
Byloje C‑244/12
dėl Verwaltungsgerichtshof (Austrija) 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. gegužės 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Salzburger Flughafen GmbH
prieš
Umweltsenat,
dalyvaujant
Landesumweltanwaltschaft Salzburg,
Bundesministerin für Verkehr, Innovation und Technologie
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai A. Rosas, E. Juhász (pranešėjas), D. Šváby ir C. Vajda,
generalinis advokatas N. Wahl,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Salzburger Flughafen GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt G. Lebitsch,
– Landesumweltanwaltschaft Salzburg, atstovaujamos Landesumweltanwalt W. Wiener,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Europos Komisijos, atstovaujamos P. Oliver ir D. Düsterhaus,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248), iš dalies pakeistos 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB (OL L 73, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 151; toliau – Direktyva 85/337), atitinkamų nuostatų aiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Salzburger Flughafen GmbH (toliau – Salzburger Flughafen) ir Umweltsenat (Administracinių bylų kolegija, kompetentinga aplinkos apsaugos srityje) dėl pareigos atlikti tam tikrų projektų dėl Zalcburgo (Austrija) oro uosto infrastruktūros plėtros poveikio aplinkai vertinimą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 85/337 1 straipsnyje numatyta:
„1. Ši direktyva taikoma vertinti valstybės ir privatiems projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai.
2. Šioje direktyvoje:
„projektas“ reiškia:
– statybos darbus bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimą,
– kitokius įsikišimus į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą;
<...>“
4 Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl pobūdžio, savo masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tokie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.“
5 Pagal minėtos direktyvos 3 straipsnį:
„Vertinant poveikį aplinkai, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį ir remiantis 4−11 straipsniais, nustatomi, apibūdinami ir įvertinami tiesioginiai ir netiesioginiai projekto poveikiai šiems aplinkos komponentams:
– žmonėms, gyvūnijai ir augmenijai,
– dirvožemiui, vandeniui, orui, klimatui ir kraštovaizdžiui,
– materialinėms vertybėms ir kultūros paveldui,
– pirmoje, antroje ir trečioje įtraukose išvardytų veiksnių sąveikai.“
6 Tos pačios direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Remiantis 2 straipsnio 3 dalimi, I priede išvardyti projektai turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.
2. Remdamosi 2 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės:
a) išnagrinėjusios kiekvieną atvejį
arba
b) pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus,
nusprendžia, ar projektai, išvardyti II priede, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.
Valstybės narės gali apsispręsti naudoti abi a ir b punktuose nurodytas procedūras.
3. Kai pagal 2 dalį nagrinėjamas kiekvienas atvejis ar naudojamasi valstybės narės nustatytomis ribomis ar kriterijais, privaloma atsižvelgti į atrankos kriterijus, išvardytus III priede.
<...>“
7 Direktyvos 85/337 I priede numatyti projektai, kuriems taikoma šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalis, kurių poveikis aplinkai turi būti vertinamas privalomai. Šio priedo 7 punkto a papunktyje numatyta „<...> oro uostų <...>, turinčių 2 100 metrų ar ilgesnį pagrindinį pakilimo taką, statyba“.
8 Minėtos direktyvos II priede numatyti projektai, kuriems taikoma jos 4 straipsnio 2 dalis, dėl kurių valstybės narės, remiantis šio straipsnio sąlygomis, išsaugo diskreciją įgyvendinant poveikio aplinkai vertinimą. Šio priedo 10 punkto d papunktis susijęs su „oro uostų statyba (jei projektai neįtraukti į I priedą)“, o to paties priedo 13 punkto pirmoje įtraukoje daroma nuoroda į „bet kurių I ir II prieduose išvardytų ir jau įgyvendintų, įgyvendinamų ar leistų įgyvendinti projektų pakeitimą ar išplėtimą, galintį daryti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai“.
9 Direktyvos 85/337 III priedo, kuriame daroma nuoroda į jos 4 straipsnio 3 dalyje numatytus kriterijus, 2 punkte „Projekto vieta“ nurodyta:
„Geografinės srities, kuriai projektas gali daryti poveikį, jautrumas aplinkosaugos požiūriu turi būti svarstomas būtinai atsižvelgiant į:
<...>
– natūralios aplinkos buferinį pajėgumą, atkreipiant ypatingą dėmesį į šias teritorijų rūšis:
<...>
g) tankiai apgyvendintas teritorijas;
<...>“
Austrijos teisė
10 Direktyva 85/337 buvo perkelta į Austrijos teisės sistemą 2000 m. Įstatymu dėl poveikio aplinkai vertinimo (Umweltverträglichkeitsprüfungsgesetz 2000), redakcijos, taikytinos pagrindinės bylos aplinkybėms (BGBl. I, 50/2002; toliau − UVP‑G 2000).
11 UVP‑G 2000 1, 3 ir 3a straipsniuose įtvirtintos nuostatos dėl poveikio aplinkai vertinimo objekto ir turinio, principas, pagal kurį šios įstatymo 1 priede išvardytų projektų atžvilgiu turi būti atliktas šis vertinimas, procedūra ir sąlygos, kurių reikia šiuo aspektu laikytis, ir nurodyti asmenys bei subjektai, kurie turi teisę prašyti atlikti vertinimą.
12 Taigi UVP‑G 2000 1 priede išvardyti projektai, dėl kurių reikia atlikti vertinimą, laikantis nurodytose nuostatose nurodyto principo. Dėl tokių projektų pakeitimų reikia pažymėti, kad konkretaus atvejo nagrinėjimas, siekiant atlikti vertinimą, turi būti atliktas nuo nurodytos ribos. Minėto priedo 14 punkto d papunktyje esančiame 1 stulpelyje daroma nuoroda į tokius projektus:
„Oro uostų pakeitimai, dėl kurių tikimasi 20 000 skrydžių ar daugiau per metus augimo (lėktuvai su varikliu, motorizuotieji sklandytuvai arba sraigtasparniai).“
13 Norint eksploatuoti civilinį oro uostą arba keisti nustatytą eksploatavimo apimtį reikia gauti Aviacijos įstatymo (Luftfahrgesetz) 68 straipsnio 1 dalyje numatytą „civilinio oro uosto leidimą“ bei šio įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje numatytą „eksploatavimo leidimą“. Be to, statant, naudojant ir iš esmės keičiant civilinius antžeminius įrenginius reikalingas leidimas pagal to paties įstatymo 78 straipsnio 1 dalį.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
14 Salzburger Flughafen valdo Zalcburgo oro uostą, kurio pagrindinis pakilimo takas yra ilgesnis nei 2 100 metrų. 2002 m. liepos 30 d. ši bendrovė pateikė prašymą leisti statyti papildomą terminalą, kurį ji iš esmės pateisina tuo, kad dėl būtinybės užtikrinti sunkaus bagažo patikrinimą esamo terminalo pastato nebepakanka aptarnauti keleivius piko metu. 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Landeshauptfrau von Salzburg (kompetentinga administravimo institucija) išdavė leidimą statyti. Šis papildomas terminalas buvo pastatytas per 2003 ir 2004 metus ir nuo tol yra eksploatuojamas.
15 2004 m. Salzburger Flughafen pateikė kitus prašymus dėl oro uosto infrastruktūros plėtros. Šie prašymai buvo susiję, pirma, su esamo oro uosto pietvakarinėje teritorijos dalyje esančio maždaug 90 000 m2 žemės sklypo panaudojimu pastatant papildomus pastatus, būtent sandėlius, ir išplečiant automobilių ir lėktuvų stovėjimo aikšteles. Antra, ši bendrovė prašė įtraukti į plėtrą kitus žemės sklypus, kurių dydis apytiksliai 120 000 m2, esančius oro uosto šiaurės vakarų teritorijos dalyje, siekiant juos panaudoti iš esmės bendrajai aviacijai, angarams, automobiliams ir lėktuvų stovėjimo aikštelėms įrengti. Salzburger Flughafen taip pat prašė leisti pertvarkyti riedėjimo takus. Šis prašymas nebuvo susijęs su paties pakilimo tako pertvarkymu.
16 Kadangi oro uostas yra miesto teritorijoje, dėl ko atsiranda didesnė oro tarša, ir yra tikėtinas poveikis aplinkai, Landesumweltanwaltschaft Salzburg (vietos komisariatas, kompetentingas aplinkos apsaugos srityje) buvo priverstas 2006 m. kovo 13 d. prašyti Amt der Salzburger Landesregierung (Zalcburgo federalinės vyriausybės tarnyba) įpareigoti atlikti aplinkos apsaugos tyrimą tiek dėl papildomo terminalo, tiek dėl oro uosto infrastruktūros plėtros darbų. Kadangi institucija, į kurią buvo kreiptasi, atmetė prašymą, Landesumweltanwaltschaft Salzburg apskundė šį sprendimą Umweltsenat.
17 Savo sprendime Umweltsenat konstatavo, kad tiek dėl oro uosto infrastruktūros plėtros, kuri įvyko, kai buvo pastatytas ir pradėtas eksploatuoti papildomas terminalas, tiek dėl prašymuose dėl leidimų numatytų plėtros darbų reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą pagal taikytinas UVP‑G 2000 nuostatas ir Direktyvą 85/337.
18 Siekdama pagrįsti savo sprendimą ši institucija, pažymėjo, kad nors pagrindinėje byloje nacionalinės teisės aktai nereikalauja jokio poveikio aplinkai vertinimo, jei neviršijama nustatyta riba, t. y. skrydžių skaičiaus padidėjimas ne mažiau kaip 20 000 skrydžių per metus, vis dėlto tokiais teisės aktais nepakankamai perkeliama Direktyva 85/337. UVP‑G 2000 iš tiesų nustatyta pernelyg didelė riba, nes dėl nedidelio arba vidutinio dydžio oro uostų infrastruktūros pakeitimų praktiškai niekada neturėtų būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas. Be to, Umweltsenat pažymėjo, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nenurodytos teritorijos, kurioms reikia ypatingos apsaugos, o Direktyvos 85/337 III priedo 2 punkto g papunktyje reikalaujama ypatingą dėmesį skirti tankiai apgyvendintoms teritorijoms. Nagrinėjamas oro uostas yra arti Zalcburgo miesto.
19 Todėl Umweltsenat manė, kad reikia tiesiogiai taikyti Direktyvą 85/337, nes oro uosto infrastruktūros pertvarkymas gali būti traktuojamas kaip paties oro uosto pertvarkymas, dėl kurio, atsižvelgiant į jo pobūdį, mastą ir savybes, gali padidėti jo veikla ir pervežimas oro transportu.
20 Šį sprendimą Salzburger Flughafen apskundė Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas).
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, išplaukiančia iš 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Abraham ir kt. (C‑2/07, Rink. p. I‑1197) ir 2011 m. kovo 17 d. Sprendimo Brussels Hoofdstedelijk Gewest ir kt. (C‑275/09, Rink. p. I‑1753), taikytinos Direktyvos 85/337 II priedo nuostatos, skaitomos kartu su jo I priedo nuostatomis, apima ir esamo oro uosto infrastruktūros pertvarkymo darbus. Be to, siekiant išvengti Sąjungos teisės aktų taikymo suskaidant projektus, kurie, paimti kartu, gali daryti reikšmingi poveikį aplinkai, reikia atsižvelgti į bendrą tokių projektų, kurie objektyviai ir chronologiškai susiję, poveikį. Todėl Verwaltungsgerichtshof mano, kad vertinant vėlesnio projekto, t. y. oro uosto teritorijos plėtros, poveikį aplinkai, reikia atsižvelgti į ankstesnio projekto, t. y. papildomo terminalo statybos, poveikį aplinkai.
22 Dėl aplinkybės, kad panašu, jog dėl viso pagrindinėje byloje nagrinėjamo projekto turi būti atliktas jo poveikio aplinkai vertinimas remiantis Direktyvos 85/337 nuostatomis, o pagal nacionalinės teisės aktus tokio vertinimo nereikalaujama, Verwaltungsgerichtshof pažymi, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, pagal Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalį valstybių narių turimą diskreciją riboja šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje skelbiama pareiga atlikti projektų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, poveikio aplinkai vertinimą. Todėl valstybė narė, kuri nustato kriterijus arba ribas neatsižvelgiant į projekto lokalizaciją arba kuri juos nustato tokio lygio, kad visiems tokios rūšies projektams a priori netaikoma pareiga atlikti poveikio aplinkai vertinimą, viršija savo turimą diskreciją (minėto Sprendimo Abraham ir kt. 37 punktas; 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Kraaijeveld ir kt., C‑72/95, Rink. p. I‑5403, 53 punktas ir 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo WWF ir kt., C‑435/97, Rink. p. I‑5613, 38 punktas).
23 Dėl šios diskrecijos laikymosi kontrolės ir jos viršijimo pasekmių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, jei šią diskreciją viršija valstybės narės teisės aktų leidėjas arba administravimo institucijos, asmenys gali remtis Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 2 dalimi valstybės narės teisme prieš nacionalinės valdžios institucijas ir reikalauti, kad jis panaikintų su šiomis nuostatomis nesuderinamas nacionalines taisykles ar priemones. Tokiu atveju iš minėtų sprendimų Kraaijeveld ir kt. (59–61 punktai) ir WWF ir kt. (rezoliucinės dalies 5 punktas) matyti, kad valstybės narės valdžios institucijos, įgyvendindamos savo kompetenciją, privalo imtis būtinų priemonių (bendrų ar konkrečių) tam, kad projektai būtų išnagrinėti siekiant nustatyti, ar jie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, ir, jei taip, kad jų atžvilgiu būtų atliktas poveikio aplinkai vertinimas.
24 Dėl taikytinų Direktyvos 85/337 nuostatų tiesioginio poveikio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į šių nuostatų turinį, jos yra besąlyginės. Dėl klausimo, ar jos yra pakankamai tikslios, kad jas būtų galima tiesiogiai taikyti, jis pažymi, kad Direktyvos 85/337 III priede įtvirtinti atrankos kriterijai bet kuriuo atveju apibrėžia diskrecijos, kuria valstybės narės naudojasi pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, ribas. Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais neatsižvelgiama į Direktyvos 85/337 III priedo 2 punkto g papunktyje numatytą projektų lokalizacijos kriterijų. Be to, šiose teisės nuostatose nustatyta riba lemia tai, kad dėl vidutinio ar mažo dydžio oro uostų praktiškai niekada nebus atliekamas poveikio aplinkai vertinimas. Todėl, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais ne tik ne visai perkeliama Direktyva 85/337, bet jais akivaizdžiai neatsižvelgiama ir į šios direktyvos III priede nustatytus aiškius ir pakankamai konkrečius kriterijus.
25 Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad Verwaltungsgerichtshof yra paskutinės instancijos teismas, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar <...> Direktyvai 85/337 <...> prieštarauja tokios nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias vykdant (su pagrindiniu pakilimo taku nesusijusius) oro uosto infrastruktūros pakeitimo darbus, t. y. įrengiant terminalą ir išplečiant oro uosto teritoriją kitiems objektams (visų pirma angarams, pastatams įrangai laikyti, automobilių stovėjimo aikštelėms) įrengti, poveikio aplinkai vertinimas atliekamas tik tada, jeigu tikimasi mažiausiai 20 000 skrydžių per metus augimo?
Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas:
2. Ar tuo atveju, kai nėra nacionalinės teisės nuostatų, tiesiogiai taikant Direktyvą 85/337 reikalaujama arba leidžiama (atsižvelgiant į tuo siekiamus tikslus ir III priede išvardytus kriterijus) atlikti pirmajame klausime išvardytų planuojamų atlikti darbų, kuriems taikomas II priedas, poveikio aplinkai vertinimą?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
26 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 85/337 nuostatoms prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos projektams, susijusiems su oro uosto infrastruktūros pertvarkymu ir priskiriamiems prie šios direktyvos II priedo, taikomas jų poveikio aplinkai vertinimas tik tada, jeigu tikimasi mažiausiai 20 000 skrydžių per metus augimo.
27 Norint atsakyti į šį klausimą reikia pažymėti, kaip matyti iš Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalies ir jos II priedo 13 punkto pirmos įtraukos, kad dėl visų jau įgyvendintų, įgyvendinamų ar leistų įgyvendinti projektų pakeitimo ar išplėtimo, galinčio daryti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai, valstybės narės, išnagrinėjusios kiekvieną konkretų atvejį arba pagal nustatytas ribas ar kriterijus, nusprendžia, ar turi būti atliekamas tokio projekto poveikio aplinkai vertinimas.
28 Šiuo aspektu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Direktyvos 85/337 II priedo 13 punkto nuostatos apima ir jau pastatyto oro uosto infrastruktūros pakeitimo darbus neilginant pakilimo takų, kai tokie darbai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar savybių gali būti laikomi paties oro uosto pakeitimo darbais (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Brussels Hoofdstedelijk Gewest ir kt. 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
29 Dėl ribų ar kriterijų, pagal kuriuos nusprendžiama, ar turi būti atliekamas tokio projekto poveikio aplinkai vertinimas, nustatymo reikia priminti, kad, akivaizdu, jog Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalies b punktu valstybėms narėms suteikiama diskrecija šiuo atžvilgiu. Tačiau tokią diskreciją riboja šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga atlikti projektų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos poveikio aplinkai, vertinimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo WWF ir kt. 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
30 Taigi kriterijų ir (arba) ribų, nurodytų Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalies b punkte, tikslas yra palengvinti konkrečių projekto aplinkybių vertinimą siekiant nustatyti, ar privaloma atlikti jo poveikio aplinkai vertinimą, o ne atmesti iš anksto šios pareigos taikymą tam tikroms šios direktyvos II priede išvardytų projektų, numatytų įgyvendinti valstybės narės teritorijoje, grupėms (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo WWF ir kt. 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
31 Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad valstybė narė, kuri nustato kriterijus ar tokio lygio ribas, kad praktiškai iš anksto nebūtų privaloma atlikti visų tam tikros grupės projektų poveikio vertinimo, viršija diskreciją, kurią ji turi pagal Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejį, kai, remiantis bendru įvertinimu, gali būti laikoma, kad visi projektai, kuriems daroma išimtis, negali daryti reikšmingo poveikio aplinkai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo WWF ir kt. 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
32 Galiausiai, iš Direktyvos 85/337 4 straipsnio 3 dalies matyti, kad, nustatant ribas ar kriterijus pagal šio straipsnio 2 dalies b punktą, atsižvelgiama į tam tikrus atrankos kriterijus, nustatytus minėtos direktyvos III priede. Tarp šių kriterijų, be kita ko, yra natūralios aplinkos buferinis pajėgumas ir šiuo aspektu turi būti atkreiptas ypatingas dėmesys į tankiai apgyvendintas teritorijas.
33 Reikia konstatuoti, kad ribos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nesuderinamos su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra pareiga tinkamai nustatyti projektus, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai.
34 Iš tiesų, kaip konstatuoja ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl tokio lygio ribų nustatymo praktiškai niekada nebus atliekamas mažo ar vidutinio dydžio oro uostų infrastruktūros pakeitimų poveikio aplinkai vertinimas, nors niekaip negalima atmesti to, kaip teisingai nurodo Europos Komisija, kad tokie darbai darys reikšmingą poveikį aplinkai.
35 Be to, nustatant tokias ribas, kuriomis remiantis būtų nuspręsta dėl būtinybės atlikti tokių projektų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, poveikio aplinkai vertinimą, susijusiuose nacionalinės teisės aktuose, nepaisant Direktyvos 85/337 4 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms nustatytos pareigos, atsižvelgiama tik į kiekybinį projekto pasekmių vertinimą, tačiau neatsižvelgiama į kitus šios direktyvos III priede nurodytus atrankos kriterijus, be kita ko, į kriterijų, įtvirtintą šio priedo 2 punkto g papunktyje, t. y. su projektu susijusios teritorijos apgyvendinimo tankumą. Tačiau akivaizdu, kad oro uostas, kurio infrastruktūros pakeitimai nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra netoli Zalcburgo miesto.
36 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis siekiant nuspręsti, ar reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą, būtina atsižvelgti tiek į ankstesnio projekto, susijusio su papildomo terminalo statyba, tiek į vėlesnio projekto, susijusio su oro uosto teritorijos plėtra, poveikį aplinkai.
37 Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, toks bendras atsižvelgimas gali būti būtinas siekiant išvengti Sąjungos teisės akto taikymo apėjimo išskaidant projektus į atskiras dalis, kurios, vertinamos bendrai, gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Brussels Hoofdstedelijk Gewest ir kt. 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Atsižvelgdamas į šią teismo praktiką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar ir kiek reikia bendrai vertinti projektų, nagrinėjamų šio sprendimo 15 punkte, ir jau 2003 ir 2004 m. įgyvendintų projektų poveikį aplinkai.
38 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 daliai ir 4 straipsnio 2 dalies b punktui ir 4 straipsnio 3 daliai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos projektams, susijusiems su oro uosto infrastruktūros pertvarkymu ir priskiriamiems prie šios direktyvos II priedo, taikomas jų poveikio aplinkai vertinimas tik tada, jeigu tikimasi mažiausiai 20 000 skrydžių per metus augimo.
Dėl antrojo klausimo
39 Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tuo atveju, jei valstybė narė netinkamai perkėlė Direktyvą 85/337, pagal šią direktyvą reikalaujama atlikti projektų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, priskirtinų prie jos II priedo, poveikio aplinkai vertinimą.
40 Pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad juo klausiama, ar tuo atveju, kai valstybė narė pagal Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalies b punktą dėl jos prie II priedo priskiriamų projektų nustato ribas, kurios nesuderinamos su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 3 dalyje nustatytomis pareigomis, minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 2 dalies a punktas bei 4 straipsnio 3 dalis yra tiesiogiai taikomi, o tai reiškia, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad visų pirma būtų išnagrinėta, ar atitinkami projektai gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, ir, jei taip, kad vėliau būtų atliktas tokio poveikio vertinimas.
41 Pagal Teisingumo Teismo praktiką, kai viršijama valstybėms narėms Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalimi, skaitoma kartu su jos 2 straipsnio 1 dalimi, suteikta diskrecija, nagrinėjamos valstybės narės valdžios institucijos, įgyvendindamos savo kompetenciją, privalo imtis visų reikalingų priemonių, bendrųjų ar individualių, kad būtų nustatyta, ar projektai gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, ir, jei taip, kad šis poveikis būtų ištirtas (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Kraaijeveld ir kt. 61 punktą ir WWF ir kt. 70 ir 71 punktus).
42 Tokia pati išvada darytina ir esant tokiai situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kuri dėl savo pasekmių atitinka ankstesniame šio sprendimo punkte aprašytą situaciją, kai nacionalinės teisės aktuose nustatytos ribos lemia netinkamą Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalies b punkto, skaitomo kartu su 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 3 dalimi, perkėlimą.
43 Todėl esant situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kaip teisingai pažymėjo Komisija, kai valstybė narė, remdamasi Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalies b punktu, nustato ribas, dėl kurių atsiranda rizika, kad visoms projektų grupėms nebus taikomas poveikio aplinkai vertinimas, nacionalinės valdžios institucijos, remdamosi minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 2 dalies a punktu bei 4 straipsnio 3 dalimi, privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtų nustatyta, ar reikia atlikti tokį vertinimą, ir, jei taip, jį atlikti.
44 Tačiau Austrijos vyriausybė ir Salzburger Flughafen ginčija šią išvadą, remdamiesi 2004 m. sausio 7 d. Sprendimu Wells (C‑201/02, Rink. p. I‑723), pagal kurį teisinio saugumo principas draudžia remtis direktyva prieš valstybę narę, jei valstybė turi pareigą, kuri tiesiogiai susijusi su kitos pareigos, pagal šią direktyvą nustatytos trečiajam asmeniui, vykdymu.
45 Šiam prieštaravimui negali būti pritarta.
46 Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Wells, Teisingumo Teismas padarė išvadą, pirma, kad asmeniui turi būti pripažinta galimybė remtis Direktyvos 85/337 nuostatomis, ir, antra, kad nagrinėjamų žemės sklypų savininkai privalo atsakyti už pasekmes dėl pavėluoto atitinkamos valstybės narės pareigų, kylančių iš šios direktyvos, įgyvendinimo.
47 Todėl pagrindinėje byloje tuo atveju, jei sprendimu būtų konstatuota būtinybė atlikti poveikio aplinkai tyrimą, Salzbuger Flughafen, kaip nagrinėjamų žemės sklypų valdytojas, taip pat turėtų atsakyti už tokio sprendimo pasekmes.
48 Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad tuo atveju, kai valstybė narė pagal Direktyvos 85/337 4 straipsnio 2 dalies b punktą dėl jos prie II priedo priskiriamų projektų nustato ribas, kurios nesuderinamos su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 3 dalyje nustatytomis pareigomis, minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 2 dalies a punktas bei 4 straipsnio 3 dalis yra tiesiogiai taikomos, o tai reiškia, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad visų pirma būtų išnagrinėta, ar atitinkami projektai gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, ir, jei taip, kad vėliau būtų atliktas tokio poveikio vertinimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. Su 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB, 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 2 dalies b punktu bei 4 straipsnio 3 dalimi nesuderinami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos projektams, susijusiems su oro uosto infrastruktūros pertvarkymu ir priskiriamiems prie šios direktyvos II priedo, taikomas jų poveikio aplinkai vertinimas tik tada, jeigu tikimasi mažiausiai 20 000 skrydžių per metus augimo.
2. Tuo atveju, kai valstybė narė pagal Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, 4 straipsnio 2 dalies b punktą dėl prie jos II priedo priskiriamų projektų nustato ribas, kurios nesuderinamos su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 3 dalyje nustatytomis pareigomis, minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 2 dalies a punktas bei 4 straipsnio 3 dalis yra tiesiogiai taikomos, o tai reiškia, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad visų pirma būtų išnagrinėta, ar atitinkami projektai gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, ir, jei taip, kad vėliau būtų atliktas tokio poveikio vertinimas.
Parašai.