TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. vasario 27 d.(*)
„Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas – Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo – Tarybos sprendimas – Teisinio pagrindo pasirinkimas – SESV 48 straipsnis – SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktas“
Byloje C‑656/11
dėl 2011 m. gruodžio 16 d. pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, iš pradžių atstovaujama C. Murrell, vėliau – M. Holt, padedamų QC A. Dashwood,
ieškovė,
palaikoma:
Airijos, atstovaujamos E. Creedon, L. Williams ir J. Stanley, padedamų BL N. J. Travers, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, iš pradžių atstovaujamą G. Marhic ir M. Veiga, vėliau – A. De Elera,
atsakovę,
palaikomą:
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir N. Rouam,
Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos V. Kreuschitz, vėliau – S. Pardo Quintillán ir J. Enegren, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusių į bylą šalių,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai C. G. Fernlund, A. Ó Caoimh, C. Toader ir E. Jarašiūnas (pranešėjas),
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. spalio 16 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2011 m. gruodžio 16 d. Tarybos sprendimą 2011/863/ES dėl Europos Sąjungos pozicijos Jungtiniame komitete, įsteigtame pagal Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo, dėl minėto Susitarimo II priedo dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo pakeitimo (OL L 341, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas).
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
2 SESV 48 straipsnis – viena iš SESV III dalies IV antraštinėje dalyje judėjimo laisvę reglamentuojančių nuostatų – suformuluotas taip:
„Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, socialinės apsaugos srityje imasi priemonių, būtinų laisvam darbuotojų judėjimui užtikrinti; šiuo tikslu jie priima nuostatas, kaip migruojantiems samdomiems ir savarankiškai dirbantiems darbuotojams ir jų išlaikytiniams užtikrinti:
a) pagal keleto valstybių įstatymus nustatomų visų prilyginamųjų laikotarpių sudėtį, kad jie įgytų ir išlaikytų teisę į socialines išmokas ir kad būtų galima apskaičiuoti tų išmokų dydį;
b) socialinių išmokų mokėjimą asmenims, gyvenantiems valstybių narių teritorijose.
<…>“
3 Vienoje iš SESV III dalies V antraštinėje dalyje esančių nuostatų, reglamentuojančių laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę – SESV 79 straipsnyje – numatyta:
„1. Sąjunga kuria bendrą imigracijos politiką, kuria siekiama visais etapais užtikrinti veiksmingą migrantų srautų valdymą, palankų režimą teisėtai valstybėse narėse gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams bei neteisėtos imigracijos ir prekybos žmonėmis prevenciją ir sustiprintas kovos su jomis priemones.
2. Taikant 1 dalį, Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, patvirtina priemones šiose srityse:
<…>
b) teisėtai valstybėje narėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisių apibrėžimo, įskaitant sąlygas, reglamentuojančias judėjimo ir apsigyvenimo laisvę kitose valstybėse narėse;
<…>“
4 Prie ES ir ESV sutarčių pridėto Protokolo (Nr. 21) dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 3 straipsniuose numatyta, kad šios valstybės narės nedalyvauja Tarybos darbe nustatant priemones, siūlomas pagal SESV III dalies V antraštinę dalį, nebent jos per tris mėnesius nuo pasiūlymo ar iniciatyvos pateikimo praneša apie atitinkamą pageidavimą.
5 Be to, pagal Protokolo (Nr. 21) 2 straipsnį:
„Dėl 1 straipsnio ir laikantis 3, 4 ir 6 straipsnių jokios [SESV] III dalies V antraštinės dalies nuostatos, jokia pagal šią antraštinę dalį nustatyta priemonė ir jokia Sąjungos pagal šią antraštinę dalį sudarytų tarptautinių sutarčių nuostata nei jokie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, aiškinantys šias nuostatas ar priemones, nėra privalomi arba taikomi Jungtinei Karalystei ar Airijai <...>“
EB ir Šveicarijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo
6 Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo (toliau – EB ir Šveicarijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo) buvo pasirašytas 1999 m. birželio 21 d. ir Bendrijos vardu patvirtintas 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB, Euratomas, dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo, dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 89).
7 Pagal EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo preambulę susitariančiosios šalys pasiryžusios įgyvendinti šį laisvą judėjimą savo teritorijoje remdamosi Bendrijoje taikomomis taisyklėmis.
8 EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo 8 straipsnyje „Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas“ numatyta, kad pagal šio susitarimo II priedą (toliau – II priedas dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo) susitariančiosios šalys numato socialinės apsaugos sistemų koordinavimą, kurio tikslas, be kita ko, užtikrinti vienodą vertinimą, nustatyti taikytinus teisės aktus, susumuoti visus laikotarpius, į kuriuos atsižvelgiama pagal įvairių šalių nacionalinės teisės aktus, kad būtų galima suteikti ir palikti galioti teisę gauti išmokas ir apskaičiuoti tokių išmokų dydį, mokėti išmokas susitariančiųjų šalių teritorijoje gyvenantiems asmenims, skatinti valdžios įstaigų bei institucijų tarpusavio administracinę pagalbą ir bendradarbiavimą.
9 Pagal II priedo dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 1 straipsnį:
„1. Susitariančiosios šalys susitaria socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje tarpusavyje taikyti [EB ir Šveicarijos] susitarimo [dėl laisvo asmenų judėjimo] pasirašymo momentu galiojančius ir šio priedo A skirsniu iš dalies pakeistus Bendrijos teisės aktus, į kuriuos pateikiama nuoroda, arba jiems lygiavertes normas.
2. Teisės aktuose, į kuriuos pateikiama nuoroda šio priedo A skirsnyje, esanti sąvoka „valstybės narės“ apima ne tik valstybes, kurioms taikomi minėti Bendrijos teisės aktai, bet ir Šveicariją.“
10 II priedo dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo A skirsnyje „Aktai, į kuriuos daroma nuoroda“ minimas 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35), ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83), taip pat keli reglamentai, kuriais buvo iš dalies pakeisti šie du reglamentai.
Reglamentai (EB) Nr. 883/2004 ir (EB) Nr. 987/2009
11 Kaip nurodyta 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72) 90 straipsnio 1 dalyje, šiuo reglamentu nuo tos dienos, kai jis pradedamas taikyti, panaikinamas Reglamentas Nr. 1408/71. Tačiau šioje nuostatoje numatyta, kad pastarasis reglamentas lieka galioti ir turi teisinę galią įgyvendinant EB ir Šveicarijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo tol, kol jis nebus pakeistas atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 883/2004.
12 Šio reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„[Reglamentas Nr. 1408/71] daug kartų buvo keičiamas ir atnaujinamas, atsižvelgiant ne tik į poslinkius Bendrijoje, įskaitant Teisingumo Teismo sprendimus, bet ir į nacionalinių teisės aktų pakeitimus. Dėl minėtų veiksnių Bendrijos koordinavimo taisyklės tapo pernelyg sudėtingos ir ilgos. Todėl siekiant laisvo asmenų judėjimo svarbu pakeisti – patobulinti ir supaprastinti – šias nuostatas.“
13 Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsnio „Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas“ 1 dalyje nustatyta:
„Šis reglamentas taikomas valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims.“
14 Pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, p. 1), 96 straipsnio 1 dalį Reglamentas Nr. 574/72 panaikinamas nuo 2010 m. gegužės 1 d. Tačiau pastarasis reglamentas lieka galioti ir turi teisinę galią taikant, be kita ko, EB ir Šveicarijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo tol, kol jis nebus pakeistas atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 987/2009.
15 Šio reglamento 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„[Reglamentu Nr. 883/2004] modernizuojamos valstybių narių nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, nurodant įgyvendinimo priemones ir procedūras bei supaprastinant jas visiems susijusiems subjektams. Turėtų būti nustatytos įgyvendinimo taisyklės.“
Ginčijamas sprendimas
16 2010 m. birželio 28 d. Europos Komisija pateikė pirmą pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo, iš dalies keičiančio II priedą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo. Po šio pasiūlymo Taryba priėmė 2010 m. gruodžio 6 d. Sprendimą 2011/505/ES dėl Europos Sąjungos pozicijos Jungtiniame komitete, įsteigtame pagal Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo, dėl to Susitarimo II priedo dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo pakeitimo (OL L 209, 2011, p. 1). Šis sprendimas buvo priimtas remiantis SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktu, siejamu su SESV 218 straipsnio 9 dalimi.
17 Jungtinė Karalystė nurodė, kad ji, nors ir nedalyvavo priimant Tarybos sprendimą, siekė sudaryti susitarimą su Šveicarijos Konfederacija, pagal kurį į socialinės apsaugos sistemų koordinavimą nebūtų įtraukti ekonomiškai neaktyvūs asmenys. Šveicarijos valdžios institucijoms pranešus, kad jos negali pritarti nei šiam pasiūlymui, nei Jungtinio komiteto sprendimo projektui, Komisija 2011 m. spalio 24 d. pateikė naują Tarybos sprendimo pasiūlymą, grindžiamą SESV 48 straipsniu, siejamu su SESV 218 straipsnio 9 dalimi.
18 Tuo remdamasi Taryba priėmė ginčijamą sprendimą, nes tik Jungtinė Karalystė ir Airija balsavo prieš šį sprendimą. Priėmus šį sprendimą, Jungtinis komitetas 2012 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą, kuriuo keičiamas II priedas dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo. Šis sprendimas įsigaliojo 2012 m. balandžio 1 d.
19 Ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Siekiant išsaugoti darnų ir tinkamą Sąjungos teisės aktų taikymą ir išvengti administracinių ir galimų teisinių sunkumų, Susitarimo II priedą [dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo] reikia iš dalies pakeisti – įtraukti naujus Sąjungos teisės aktus, į kuriuos šiuo metu [EB ir Šveicarijos susitarime dėl laisvo asmenų judėjimo] nedaroma nuoroda.“
20 Pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnį Europos Sąjungos pozicija Jungtiniame komitete grindžiama ginčijamo sprendimo I priede pateiktu šio komiteto sprendimo projektu.
21 Šio Jungtinio komiteto sprendimo projekto 2 ir 3 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„2) Susitarimo II priedas [dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo] paskutinį kartą buvo iš dalies pakeistas 2006 m. liepos 6 d. Sprendimu Nr. 1/2006 <…> ir turėtų būti dabar atnaujintas atsižvelgiant į naujus Europos Sąjungos teisės aktus, kurie nuo to laiko įsigaliojo, visų pirma į [Reglamentą Nr. 883/2004] ir šiam reglamentui įgyvendinti priimtas priemones.
3) [Reglamentu Nr. 883/2004] buvo pakeistas [Reglamentas Nr. 1408/71].“
22 Pagal šio sprendimo projekto 1 straipsnį:
„II priedas [dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo] pakeičiamas šio sprendimo priedu.“
23 Šiame priede išdėstyta nauja II priedo dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo redakcija, kurioje nuoroda į Reglamentą Nr. 883/2004, iš dalies pakeistą 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 (OL L 284, p. 43), ir į Reglamentą Nr. 987/2009 pakeičiama ankstesnė nuoroda į reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, taip pat į juos iš dalies pakeitusius reglamentus.
Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme
24 Jungtinė Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
25 Taryba prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
26 2012 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Airijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Jungtinės Karalystės reikalavimų, o Prancūzijos Respublikai ir Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
Dėl ieškinio
Šalių argumentai
27 Jungtinė Karalystė, palaikoma Airijos, kaltina Tarybą tuo, kad ji rėmėsi SESV 48 straipsniu kaip ginčijamo sprendimo materialiniu teisiniu pagrindu.
28 Šios ginčo šalys iš esmės tvirtina, kad SESV 48 straipsnis, kuriuo siekiama palengvinti asmenų, kurie yra ar buvo ekonomiškai aktyvūs, ir jų šeimos narių judėjimo laisvę Sąjungoje, negali būti ginčijamo sprendimo, kuriuo siekiama pakeisti II priedą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, kurio vienas iš poveikių yra suteikti Šveicarijos piliečiams, kurie nėra nei ekonomiškai aktyvūs, nei aktyvaus asmens šeimos nariai, teises, kurių šie Šveicarijos piliečiai iki šiol neturėjo, materialinis teisinis pagrindas. Jos mano, kad tinkamas teisinis pagrindas tokiam aktui priimti yra SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktas, nes šia nuostata suteikiama kompetencija Europos Parlamentui ir Tarybai priimti priemones, susijusias su „teisėtai valstybėje narėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisių apibrėžimu, įskaitant sąlygas, reglamentuojančias judėjimo ir apsigyvenimo laisvę kitose valstybėse narėse“.
29 Nesiremdama SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktu kaip ginčijamo sprendimo teisiniu pagrindu Taryba neva atėmė iš Jungtinės Karalystės ir Airijos teisę nedalyvauti priimant minėtą sprendimą ir nebūti jo saistomomis, kurią šios valstybės narės turi pagal Protokolą (Nr. 21).
30 Grįsdama šį kaltinimą Jungtinė Karalystė tvirtina, kad SESV 48 straipsnis yra migruojančių samdomų ir savarankiškai dirbančių darbuotojų, kurie yra valstybių narių piliečiai, laisvo judėjimo Sąjungoje principą papildanti nuostata. Šiuo straipsniu suteikta kompetencija neturėtų būti išplėsta siekiant priimti trečiųjų valstybių piliečiams ar ekonomiškai neaktyviems asmenims palankius aktus.
31 Be to, kadangi SESV 48 straipsnyje esanti migruojančių savarankiškai dirbančių asmenų sąvoka buvo papildomai įtraukta į ESV sutartį, Jungtinė Karalystė mano, kad šios sutarties autoriai būtų nurodę ekonomiškai neaktyvius asmenis, jei toks būtų buvęs jų ketinimas.
32 Be to, Jungtinė Karalystė pažymi, kad SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktas dar visiškai neseniai buvo aktų, priimtų socialinės apsaugos srityje ir taikomų trečiųjų valstybių piliečiams, teisinis pagrindas. Šia nuostata negalėjo būti nesiremiama motyvuojant tuo, kad ginčijamu sprendimu tik atnaujinamas EB ir Šveicarijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo, nes būtent akto turinys, o ne jo ryšys su ankstesniais aktais lemia tai, ar jis gali būti priimtas naudojantis kompetencija, suteikta atitinkama ESV sutarties nuostata.
33 Šios valstybės narės teigimu, negalima remtis ir teismo praktika, išplaukiančia iš 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, vadinamo AETR (22/70, Rink. p. 263), ir kodifikuota SESV 3 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje. Iš tiesų, anot jos, iš šios teismo praktikos negalima daryti išvados, kad dėl vidaus akto, nustatančio bendras taisykles, priėmimo galėtų būti išplėsta nagrinėjamu teisiniu pagrindu Sąjungai suteikta materialinė kompetencija ir taip pažeistas kompetencijos suteikimo principas.
34 Airija pabrėžia, kad Taryba negali išplėsti SESV 48 straipsnio taikymo srities remdamasi tuo, kad EB ir Šveicarijos susitarime dėl laisvo asmenų judėjimo yra nuostatų, panašių į SESV 45 ir 48 straipsnių nuostatas, nes, viena vertus, pirminės teisės taikymo sritis negali būti išplėsta antriniais aktais, sudarant asociacijos sutartis su trečiosiomis šalimis, ir, kita vertus, ginčijamo sprendimo tinkamas teisinis pagrindas turi būti nustatytas ne remiantis susitarimu, kurį vykdant jis buvo priimtas, bet atsižvelgiant į susijusių priemonių tikslą ir turinį. Be to, ji nepritaria idėjai, kad dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos neprisijungimo prie sprendimo, priimto remiantis SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktu, gali būti sutrukdyta įgyvendinti EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo tikslus.
35 Per posėdį paprašytos pateikti pastabų dėl pasekmių, išplaukiančių iš 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą (C‑431/11), Jungtinė Karalystė ir Airija tvirtino, kad išvada, kurią toje byloje padarė Teisingumo Teismas, negali būti taikoma šioje byloje ginčijamam sprendimui, nes jis buvo priimtas kitokiomis aplinkybėmis.
36 Anot jų, iš tiesų Teisingumo Teismo išvada tame sprendime buvo grindžiama, be kita ko, glaudžios sąsajos tarp Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių narių egzistavimu ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, p. 3, toliau – EEE susitarimas) tikslu, kuris yra sudaryti kuo geresnes sąlygas įgyvendinti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą visoje Europos ekonominėje erdvėje (EEE) išplečiant rinką Sąjungos teritorijoje taip, kad ji apimtų ir ELPA valstybes nares. Pažymėtina, jog, pirma, nėra analogiško Sąjungą ir Šveicarijos Konfederaciją siejančio instrumento. Antra, EB ir Šveicarijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo neatitinka šių požymių ir daugeliu aspektų juo nesiekiama tokių ambicingų tikslų, kaip EEE susitarimu, – liberalizavimo ir teisinės integracijos.
37 Taryba, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir Komisijos, ginčija šią analizę ir tvirtina, kad SESV 48 straipsnis yra materialinis teisinis pagrindas, kuriuo reikėjo remtis priimant ginčijamą sprendimą.
38 Ji nurodo, kad ginčijamo sprendimo tikslas yra užtikrinti, kad Sąjungos acquis, susijęs su socialinės apsaugos sistemų koordinavimu, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004 ir jo įgyvendinimo reglamentu, t. y. Reglamentu Nr. 987/2009, būtų taikomas tiek Šveicarijos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Sąjungos teritorijoje, tiek Sąjungos valstybės narės piliečiams, nuolat gyvenantiems Šveicarijos Konfederacijos teritorijoje. Reglamento Nr. 883/2004 poveikis kur kas didesnis nei Reglamento Nr. 1408/71 taikymo asmenims apimties pakeitimai, nes juo pakeičiamos, atnaujinamos ir supaprastinamos nuostatos šioje srityje. Todėl ginčijamo sprendimo tikslas buvo atnaujinti tarp susitariančiųjų šalių jau galiojusias socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatas.
39 Dėl ginčijamo sprendimo turinio Taryba pažymi, kad juo nuspręsta dėl Sąjungos pozicijos Jungtiniame komitete ir iš esmės numatyta integruoti minėtus reglamentus į II priedą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, pakeičiant Reglamentą Nr. 1408/71 ir susijusius aktus, kurie Sąjungoje nebetaikomi.
40 Šių reglamentų įtraukimas į II priedą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, anot jos, tiesiogiai išplaukia iš Sąjungos prisiimtų įsipareigojimų pagal EB ir Šveicarijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo. Kaip, be kita ko, išplaukia iš jo 8 straipsnio, kuriame pakartojama SESV 48 straipsnio formuluotė, šio susitarimo esmė – įgyvendinti šį laisvą judėjimą tarp Sąjungos ir Šveicarijos Konfederacijos taip, kaip jis įgyvendinamas Sąjungoje. Remiantis EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo struktūra ir jo bendrais tikslais, į šį susitarimą turėtų būti įtraukti visi nauji Sąjungos antrinės teisės aktai šioje srityje siekiant užtikrinti teisių ir pareigų jo taikymo srityje vienodumą ir lygiavertiškumą.
41 Be to, Tarybos ir Komisijos teigimu, kadangi EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo šalys įsipareigojo imtis visų priemonių, tinkamų užtikrinti pareigų, kurios joms tenka pagal minėtą susitarimą, įvykdymą, dėl vienos ar kelių valstybių narių neįtraukimo gali kilti grėsmė šio susitarimo tikslų įgyvendinimui, o tai būtų nesuderinama su Sąjungos įsipareigojimais Šveicarijos Konfederacijai.
42 Dėl ekonomiškai neaktyvių asmenų Taryba, Prancūzijos Respublika ir Komisija pažymi, kad dauguma jų jau buvo priskirti Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sričiai ir kad darbuotojo sąvoka šioje srityje visada buvo aiškinama labai plačiai. Nauja ekonomiškai neaktyvių asmenų kategorija, priskirtina Reglamento Nr. 883/20004 taikymo asmenims sričiai, yra labai siaura ir būtų dar siauresnė pagal EB ir Šveicarijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo. Todėl SESV 48 straipsnis galėtų būti tinkamas ir pakankamas ginčijamo sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, taip pat ir tiek, kiek tai susiję su šia asmenų kategorija, nes socialinės apsaugos sistemų koordinavimo išplėtimas ekonomiškai neaktyviems Šveicarijos piliečiams nėra ginčijamo sprendimo tikslas ar pagrindinis elementas.
43 Dėl SESV 79 straipsnio 2 dalies b punkto Taryba tvirtina, kad nuostatų, susijusių su socialinės apsaugos sistemų koordinavimu, pakeitimas nėra bendros imigracijos politikos vystymo priemonė. Ginčijamu sprendimu nesiekta užtikrinti veiksmingo migracijos srautų valdymo, palengvinti išorės sienų kontrolės, reglamentuoti imigracijos Sąjungoje ar užtikrinti vienodo Šveicarijos piliečių vertinimo.
44 Šiuo aspektu Komisija pažymi, kad EB ir Šveicarijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo susijęs ne tik su „vienodu vertinimu“, kurį reikia užtikrinti Šveicarijos piliečiams, nuolat gyvenantiems valstybėje narėje, bet pagal jį leidžiama tiek šiems piliečiams, tiek Sąjungos piliečiams, kai jie yra kitos susitariančiosios šalies teritorijoje, naudotis tokiomis pačiomis teisėmis, kokios numatytos Sąjungos aktuose. Todėl šiuo susitarimu ir ginčijamu sprendimu užtikrinama visų šių piliečių teisė laisvai judėti neprarandant teisių į socialinę apsaugą ir nepatiriant diskriminacijos.
45 Prancūzijos Respublika priduria, kad, priimant sprendimą, kurio tikslas įgyvendinti socialinės apsaugos sistemų koordinavimo mechanizmą, SESV 48 straipsnis yra speciali nuostata SESV 79 straipsnio 2 dalies b punkto atžvilgiu.
46 Per posėdį Taryba ir Komisija tvirtino, kad minėtame Sprendime Jungtinė Karalystė prieš Tarybą nustatyti kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti nustatomas akto, kuriuo siekiama pakeisti esamą susitarimą, teisinis pagrindas, taikomi ginčijamam sprendimui, ir patvirtino, kad SESV 48 straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas.
Teisingumo Teismo vertinimas
47 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo pasirinkimas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, kurias galima patikrinti teismine tvarka ir prie kurių, be kita ko, priskirtinas teisės akto tikslas ir turinys. Jei nagrinėjant Sąjungos aktą matyti, kad juo siekiama dvejopo tikslo arba kad jis turi dvi sudedamąsias dalis, iš kurių vieną galima laikyti pagrindine arba svarbesne, o kita yra tik papildoma, teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kurio reikalauja tikslas arba pagrindinė ar svarbesnė sudedamoji dalis (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑338/01, Rink. p. I‑4829, 54 ir 55 punktai ir juose nurodyta teismo praktika ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑130/10, 42 ir 43 punktai).
48 Šiuo aspektu neturi reikšmės teisinis pagrindas, taikomas priimant kitus Sąjungos teisės aktus, kurie tam tikrais atvejais turi panašių požymių, nes teisės akto teisinis pagrindas turi būti pasirenkamas atsižvelgiant būtent į to akto tikslą ir turinį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą 67 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl iš karto reikia atmesti Jungtinės Karalystės argumentą, kad SESV 79 straipsnio 2 dalies b punktas jau buvo aktų, priimtų socialinės apsaugos srityje ir taikomų trečiųjų šalių piliečiams, teisinis pagrindas.
49 Sąjungos akto teisinio pagrindo pasirinkimo teisėtumui taip pat neturi įtakos tai, kokių pasekmių dėl šių aktų gali kilti protokolų (Nr. 21) ir (Nr. 22) dėl Danijos pozicijos, pridėtų prie ES ir ESV sutarčių, taikymui.
50 Tačiau nagrinėjamo akto kontekstas gali būti reikšmingas jo teisinio pagrindo pasirinkimui. Todėl, kadangi minėtu aktu siekiama iš dalies pakeisti susitarime įtvirtintas taisykles, reikia atsižvelgti į šio sprendimo kontekstą, be kita ko į šio susitarimo tikslą ir turinį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą 48 punktą).
51 Šiuo atveju, kadangi ginčijamo sprendimo tikslas yra Jungtiniame komitete, įsteigtame pagal EB ir Šveicarijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo, nuspręsti dėl Sąjungos pozicijos dėl to susitarimo II priedo dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo pakeitimo, visų pirma reikia išnagrinėti minėto sprendimo kontekstą, būtent šio susitarimo tikslą ir turinį, socialinės apsaugos srityje.
52 Kaip Teisingumo Teismas nurodė 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Grimme (C‑351/08, Rink. p. I‑10777) 26 ir 27 punktuose, EB ir Šveicarijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo patenka tarp septynių sektorių susitarimų, sudarytų tarp tų pačių šalių ir pasirašytų 1999 m. birželio 21 d. Šie susitarimai buvo pasirašyti po to, kai 1992 m. gruodžio 6 d. Šveicarijos Konfederacija atsisakė pasirašyti EEE susitarimą.
53 Nors Šveicarijos Konfederacija nusprendė nedalyvauti EEE ir Sąjungos vidaus rinkoje, ji vis dėlto susijusi su Sąjunga daugeliu susitarimų, apimančių plačias sritis ir numatančių specialias teises ir pareigas, kurios kai kuriais aspektais yra analogiškos nurodytosioms ESV sutartyje. Šių susitarimų, įskaitant EB ir Šveicarijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo, tikslas stiprinti ekonominius ryšius tarp Sąjungos ir Šveicarijos Konfederacijos (2011 m. spalio 6 d. Sprendimo Graf ir Engel, C‑506/10, Rink. p. I‑9345, 33 punktas).
54 EB ir Šveicarijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo Bendrijos vardu buvo patvirtintas Sprendimu Nr. 2002/309, remiantis EB 310 straipsniu (dabar – SESV 217 straipsnis), suteikiančiu Bendrijai kompetenciją su viena arba keliomis trečiosiomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis sudaryti susitarimus dėl asociacijos steigimo, numatant abipuses teises ir pareigas, bendrą veiklą ir specialią tvarką.
55 Kalbant apie šio susitarimo turinį reikia pažymėti, kad pagal jo preambulę susitariančiosios šalys pasiryžusios įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą savo teritorijoje remdamosi Bendrijoje taikomomis taisyklėmis.
56 Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reikia pažymėti, kad EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo 8 straipsnyje pakartotos šiuo metu galiojančios SESV 48 straipsnio a ir b punktų nuostatos, kuriomis siekiama, pirma, susumuoti visus laikotarpius, į kuriuos atsižvelgiama pagal įvairių šalių nacionalinės teisės aktus, kad būtų galima suteikti ir palikti galioti teisę gauti išmokas ir apskaičiuoti tokių išmokų dydį, ir, antra, mokėti išmokas valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims.
57 Iš II priedo dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, į kurį daroma nuoroda EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo 8 straipsnyje, 1, 2 straipsnių ir A skirsnio matyti, kad susitariančiosios šalys susitarė taikyti tarpusavio santykiams reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72. Šiuo aspektu laikoma, kad sąvoka „valstybės narės“, esanti šiuose teisės aktuose, apima ir Šveicarijos Konfederaciją.
58 Atsižvelgdamas į šias EB ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo nuostatas Teisingumo Teismas 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Xhymshiti (C‑247/09, Rink. p. I‑11845) 31 punkte jau yra konstatavęs, kad taikant šiuos reglamentus Šveicarijos Konfederacija turi būti prilyginta Sąjungos valstybei narei.
59 Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Sąjunga, 2002 m. sudarydama EB ir Šveicarijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo, išplėtė Šveicarijos Konfederacijai savo teisės normų socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje, tuo metu įtvirtintų reglamentuose Nr. 1408/71 ir 574/72, taikymą. Toks šių teisės normų taikymo išplėtimas naudingas tiek Sąjungos teritorijoje esantiems Šveicarijos piliečiams, tiek Šveicarijos teritorijoje esantiems Sąjungos valstybių narių piliečiams.
60 Antra, kalbant apie ginčijamo sprendimo turinį, reikia konstatuoti, kad Sąjungos pozicija, įtvirtinta šiame sprendime, yra, kaip matyti iš minėto sprendimo pavadinimo, jo 1 straipsnio ir I priedo, pakeisti II priede dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo esančią nuorodą į reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, taip pat reglamentus, kuriais jie buvo iš dalies pakeisti, nuoroda į Reglamentą Nr. 883/2004, iš dalies pakeistą Reglamentu Nr. 988/2009, ir į Reglamentą Nr. 987/2009. Šiuo aspektu reikia priminti, kad reglamentais Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 buvo panaikinti reglamentai Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, tačiau jie buvo palikti galioti taikant EB ir Šveicarijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo tol, kol šis susitarimas bus pakeistas atsižvelgiant į šiuos naujus reglamentus.
61 Trečia, dėl ginčijamu sprendimu siekiamo tikslo reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į Reglamento Nr. 883/2004 3 konstatuojamąją dalį ir Reglamento Nr. 987/2009 1 konstatuojamąją dalį, šių reglamentų tikslas yra pakeisti socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, daug kartų keistas ir atnaujintas, atsižvelgiant į poslinkius Sąjungoje, įskaitant Teisingumo Teismo sprendimus, ir į nacionalinės teisės aktų pakeitimus, patobulinančius ir supaprastinančius minėtas taisykles.
62 Kartu skaitant ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamąją dalį, 1 straipsnį ir prie jo pridėto Jungtinio komiteto sprendimo projekto 2 ir 3 konstatuojamąsias dalis, matyti, kad dėl tokios raidos minėtu sprendimu siekiama atnaujinti II priedą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo į jį įtraukiant reglamentus Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, kad būtų išsaugotas darnus ir tinkamas Sąjungos teisės aktų taikymas ir išvengta administracinių ar net teisinių sunkumų.
63 Iš to išplaukia, kad pagrindinis ginčijamo sprendimo tikslas yra, įsigaliojus naujiems Sąjungos teisės aktams socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srityje, atnaujinti ir teisės aktus, kurių taikymo sritis EB ir Šveicarijos susitarimu dėl laisvo asmenų judėjimo buvo išplėsta Šveicarijos Konfederacijai, ir toliau išlaikyti socialinių teisių taikymą atitinkamų valstybių piliečiams, kaip to norėta ir siekta minėtu EB ir Šveicarijos susitarimu dėl laisvo asmenų judėjimo nuo 2002 m. (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą 57 punktą).
64 Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo kontekstą, jo turinį ir tikslą, jis galėjo būti teisėtai priimtas remiantis SESV 48 straipsniu.
65 Abejonių dėl šios išvados nesukelia Jungtinės Karalystės argumentas, kad SESV 48 straipsniu siekiama palengvinti valstybių narių piliečių laisvą judėjimą vidaus rinkoje ir jis neturėtų būti akto, kuriuo siekiama palengvinti judėjimo laisvę tarp Sąjungos ir trečiųjų valstybių, teisinis pagrindas. Iš tiesų, kaip matyti iš minėto Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, SESV 48 straipsnis gali būti tinkamas teisinis pagrindas priimti tokiam sprendimui, kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai, kaip yra Šveicarijos Konfederacijos atveju, trečioji valstybė susitarimu, patvirtintu remiantis SESV 217 straipsniu, jau buvo prilyginta Sąjungos valstybei narei taikant reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, ir kai šio sprendimo pagrindinis tikslas atspindėti šių reglamentų atnaujinimus reglamentais Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009.
66 Abejonių dėl minėtos išvados taip pat nesukelia Jungtinės Karalystės argumentas, kad Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsnio 1 dalimi išplečiama jo taikymo asmenims sritis visiems ekonomiškai neaktyviems asmenims ir todėl tiems, kurie dar nesinaudojo pagal Reglamentą Nr. 1408/71 suteiktomis teisėmis. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklių taikymo išplėtimas Sąjungos teritorijoje gyvenantiems Šveicarijos piliečiams, kurie priskiriami šiai ekonomiškai neaktyvių asmenų kategorijai, kuri dar nebuvo numatyta Reglamente Nr. 1408/71, negali būti laikomas ginčijamo sprendimo tikslu ar pagrindiniu arba svarbiausiu elementu, bet, priešingai, turi būti traktuojamas kaip papildomas visų į II priedą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įtrauktų teisės aktų atnaujinimo atžvilgiu.
67 Todėl ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba prašė priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, ji turi šias išlaidas padengti.
69 Pagal minėto reglamento 140 straipsnio 1 dalį Airija, Prancūzijos Respublika ir Komisija turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia bylinėjimosi išlaidas.
3. Airija, Prancūzijos Respublika ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.