Byla T‑138/07
Schindler Holding Ltd ir kt.
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Manipuliavimas viešaisiais pirkimais – Rinkų pasidalijimas – Kainų nustatymas“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisė į teisingą procesą – Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio netaikymas
(EB 81 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)
2. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas ir skiriamos baudos – Baudžiamasis pobūdis – Nebuvimas
(EB 81 ir 229 straipsniai; Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 5 dalis ir 31 straipsnis)
3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Kitų įmonių, dalyvavusių darant pažeidimą, pareiškimų panaudojimas kaip įrodymų – Leistinumas – Sąlygos
(EB 81 ir 82 straipsniai)
4. Institucijų aktai – Pranešimas – Pažeidimai – Poveikis – Termino ieškiniui pareikšti sustabdymas
(EB 230 straipsnio penkta pastraipa ir EB 254 straipsnio 3 dalis)
5. Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
6. Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
7. Sąjungos teisė – Bendrieji teisės principai – Teisinis saugumas – Bausmių teisėtumas – Apimtis
8. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikta diskrecija – Bausmių teisėtumo principo pažeidimas – Nebuvimas – Galimybė numatyti gairėmis padarytus pakeitimus
(EB 229 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis ir 31 straipsnis; Komisijos pranešimai 98/C 9/03 ir 2002/C 45/03)
9. Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Baudos – Nustatymas – Kriterijai – Bendro baudų lygio padidinimas
(Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
10. Konkurencija – Baudos – Komisijos kompetencija, pagrįsta Sutartimi
(EB 81, 82 straipsniai, 83 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a ir d punktai, 202 straipsnio trečia įtrauka ir 211 straipsnio pirma įtrauka; Tarybos reglamentai Nr. 17 ir Nr. 1/2003)
11. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudų nustatymo metodo gairių taikymas – Baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgaline data principo pažeidimas – Nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
12. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudų nustatymo metodo gairių taikymas – Leistinumas – Teisėtų lūkesčių apsaugos, skaidrumo ir nuspėjamumo principų pažeidimas – Nebuvimas
(Komisijos pranešimas 1998/C 9/03)
13. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymas – Negaliojimo atgal ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimas – Nebuvimas
(Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)
14. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Teisės neteikti parodymų prieš save ir nekaltumo prezumpcijos bei proporcingumo principų pažeidimas – Nebuvimas – Komisijos diskrecijos ribų peržengimas priimant Pranešimą dėl bendradarbiavimo – Nebuvimas
(EB 81 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 18–21 ir 23 straipsniai; Komisijos pranešimo 2002/C 45/03 11 ir 23 punktai)
15. Sąjungos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Nuosavybės teisė – Apribojimai – Leistinumas
(EB 81, 82 ir 295 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
16. Konkurencija – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Teisinis pobūdis
(Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
17. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Pareiga atsižvelgti į konkretų poveikį rinkai – Nebuvimas – Su pažeidimo pobūdžiu susijusio kriterijaus lemiamas vaidmuo
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)
18. Konkurencija – Baudos – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos – Pareiga motyvuoti – Apimtis
(EB 253 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
19. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Pareiga atsižvelgti į rinkos dydį – Nebuvimas
(Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punkto antros pastraipos trečia įtrauka)
20. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Atsižvelgimas į įmonės faktinį ekonominį pajėgumą padaryti žalą – Pareiga nustatyti įmonės dydžiui proporcingą baudą – Nebuvimas – Baudos dydžio nustatymas, remiantis kartelio dalyvių suskirstymu į kategorijas – Sąlygos – Teisminė kontrolė
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)
21. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Pažeidimo nutraukimas prieš įsikišant Komisijai – Sunkaus pažeidimo atvejis – Netaikymas
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto trečia įtrauka)
22. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Komisijos pareiga atsižvelgti į atitinkamos įmonės konkurencijos taisyklių laikymosi programą – Nebuvimas
(EB 81 straipsnis; Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
23. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)
24. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Įmonės elgesys per administracinę procedūrą – Kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės bendradarbiavimo apimties vertinimas
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)
25. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijai suteikta diskrecija – Ribos – Proporcingumo principo paisymas – Sąlygos
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
1. Principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, patvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir užtikrintas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsniu. Šis principas yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktomis nuorodomis, sudedamoji dalis. Nors sukūrę autonominį sąvokos „baudžiamasis kaltinimas“ išaiškinimą Europos žmogaus teisių konvencijos organai parengė pagrindą laipsniškam baudžiamosios 6 straipsnio taikymo srities išplėtimui įtraukiant sritis, kurios formaliai nepriklauso tradicinėms baudžiamosios teisės kategorijoms, pavyzdžiui, finansines sankcijas, skiriamas už konkurencijos teisės pažeidimą, vis dėlto kalbant apie sritis, kurios nepatenka į baudžiamosios teisės branduolį, garantijos, kurios suteikiamos pagal baudžiamąjį šios nuostatos aspektą, nebūtinai turi būti taikomos visu savo griežtumu.
(žr. 51 ir 52 punktus)
2. Komisijos sprendimai skirti baudas už konkurencijos teisės pažeidimus nėra baudžiamojo pobūdžio. Taigi procedūra, per kurią Komisija priima sprendimą, kuriuo konstatuojamas pažeidimas ir skiriamos baudos ir kuris vėliau gali būti apskųstas Sąjungos teismui, atitinka Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nors Komisija nėra teismas, kaip tai suprantama pagal šios konvencijos 6 straipsnį, vis dėlto per administracinę procedūrą ji privalo laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų.
Be to, Sąjungos teismo vykdoma Komisijos sprendimų kontrole užtikrinama, kad būtų tenkinami sąžiningo proceso, kuris garantuojamas minėtos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, reikalavimai. Šiuo požiūriu būtina, kad suinteresuotoji įmonė dėl bet kokio tokio pobūdžio jos priimto sprendimo galėtų kreiptis į neribotą jurisdikciją turinčią teisminę instituciją, kuri visų pirma turi teisę pakeisti priimtą sprendimą visais klausimais tiek dėl faktinių aplinkybių, tiek dėl teisės. Kai Sąjungos teismas tikrina sprendimo, kuriuo konstatuotas EB 81 straipsnio pažeidimas, teisėtumą, ieškovai gali prašyti jo išsamiai ištirti tiek nustatytas faktines aplinkybes, tiek Komisijos atliktą jų teisinį vertinimą. Be to, kiek tai susiję su baudomis, pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį jis turi neribotą jurisdikciją.
(žr. 53–56 punktus)
3. Jokia Sąjungos teisės nuostata ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai įmonės atžvilgiu remtis kitų įmonių pareiškimais. Jei būtų kitaip, būtų neįmanoma įvykdyti Komisijai nustatytos pareigos įrodyti EB 81 ir 82 straipsniams prieštaraujančius veiksmus ir tai būtų nesuderinama su jai Sutartimi patikėta užduotimi prižiūrėti šių nuostatų tinkamą taikymą. Tačiau dėl dalyvavimo kartelyje kaltinamos įmonės pareiškimas, kurio teisingumą ginčija kelios kitos kaltinamos įmonės, negali būti vertinamas kaip pakankamas nagrinėjamų faktinių aplinkybių įrodymas, jeigu jis neparemtas kitais įrodymais.
(žr. 57 punktą)
4. Pranešimo apie sprendimą procedūros pažeidimai neturi įtakos paties teisės aktui, todėl negali paveikti jo teisėtumo. Tokie pažeidimai tam tikromis aplinkybėmis gali tik užkirsti kelią EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje numatyto ieškinio pateikimo termino pradžiai. Taip nėra tuo atveju, kai ieškovė neginčijamai susipažino su sprendimo turiniu ir pasinaudojo teise pareikšti ieškinį per tame straipsnyje nurodytą terminą.
(žr. 61 punktą)
5. Atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, ypač kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius. Esant tokiai situacijai patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės, todėl sudaro vieną įmonę. Taigi aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiajai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą.
Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui.
Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai.
(žr. 69–72, 82 punktus)
6. Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, norint inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei jos dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus nereikia įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje buvo padarytas pažeidimas. Kita vertus, tai, kad tarp patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės egzistuoja organizaciniai, ekonominiai ir teisiniai ryšiai, gali įrodyti pirmosios įtaką antrosios strategijai, todėl pateisinti tai, kad jos gali būti suvokiamos kaip vienas ekonominis vienetas. Taigi, jei Komisija įrodo, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, ji gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė įrodytų, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai. Taip pat pažymėtina, kad sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, Komisija gali adresuoti bendrovių grupės patronuojančiajai bendrovei ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė kurstė dukterinę bendrovę padaryti pažeidimą, ir juo labiau ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė dalyvavo darant pažeidimą, o dėl to, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
Tai, kad patronuojančioji bendrovė nedavė savo dukterinėms bendrovėms nurodymų, kurie leistų arba paskatintų EB 81 straipsniui prieštaraujančius kontaktus, ir nežinojo apie tokius kontaktus, negali įrodyti šių dukterinių bendrovių savarankiškumo. Aplinkybė, kad dukterinės bendrovės keturiose skirtingose šalyse dalyvavo darant atskirus skirtingo pobūdžio pažeidimus, taip pat negali paneigti atsakomybės prezumpcijos, nes pripažindama patronuojančiosios bendrovės atsakomybę už jos dukterinių bendrovių elgesį Komisija nesirėmė galimu konstatuotų pažeidimų lygiagretumu. Taip pat tai, kad patronuojančioji bendrovė priėmė elgesio kodeksą, skirtą užkirsti kelią jų konkurencijos taisyklių pažeidimams, ir atitinkamas gaires, pirma, visiškai nepaneigia jos atžvilgiu konstatuoto pažeidimo fakto ir, antra, neleidžia įrodyti, kad šios dukterinės bendrovės savarankiškai spręsdavo dėl savo komercinės politikos. Atvirkščiai, minėto elgesio kodekso taikymas veikiau liudija apie tai, kad patronuojančioji bendrovė vykdė faktinę savo dukterinių bendrovių komercinės politikos kontrolę.
(žr. 82, 85, 87 ir 88 punktus)
7. Bausmių teisėtumo principas logiškai kyla iš teisinio saugumo principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas ir pagal kurį visų pirma reikalaujama, kad kiekviena Sąjungos norma, ypač ta, pagal kurią skiriama ar leidžiama skirti sankcijas, būtų aiški ir tiksli, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jos išplaukiančias teises ir pareigas ir imtis atitinkamų priemonių.
Bausmių teisėtumo principas, kuris yra bendrųjų Sąjungos teisės principų, kylančių iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, dalis, taip pat buvo įtvirtintas įvairiose tarptautinėse sutartyse, visų pirma Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje.
Pagal šį principą reikalaujama, kad įstatyme būtų aiškiai apibrėžti pažeidimai ir už juos skiriamos bausmės. Ši sąlyga tenkinama, jei teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus pasinaudodamas jos aiškinimu teismų praktikoje gali sužinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą kyla baudžiamoji atsakomybė. Be to, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įstatymo aiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į atitinkamos nuostatos formuluotę, bet ir į patikslinimus, padarytus nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismų praktikoje.
Šio principo reikia laikytis tiek baudžiamojo pobūdžio normų, tiek specialių administracinių priemonių, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos ar leidžiama jas skirti, atveju. Jis galioja ne tik pažeidimo sudėtį nustatančioms normoms, bet ir tokioms normoms, kurios reglamentuoja pirma nurodytų normų pažeidimo pasekmes.
Pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalį nėra būtina, kad nuostatos, kurių pagrindu skiriamos bausmės, būtų suformuluotos taip tiksliai, kad būtų galima visiškai užtikrintai numatyti galimas jų pažeidimo pasekmes. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tai, kad įstatymas suteikia tam tikrą diskreciją, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei, atsižvelgiant į atitinkamus teisėtus tikslus, yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi tokiais įgaliojimais apimtis ir sąlygos, siekiant užtikrinti privatiems asmenims tinkamą apsaugą nuo savivalės. Šiuo klausimu, be paties įstatymo teksto, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia ir į tai, ar nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismų praktikoje buvo patikslintos vartojamos neapibrėžtos sąvokos.
(žr. 95–97, 99 punktus)
8. Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teisėtumu bausmių teisėtumo principo atžvilgiu, Sąjungos teisės aktų leidėjas nėra suteikęs Komisijai pernelyg didelės arba savavališkos diskrecijos nustatyti baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą.
Pirma, šia nuostata naudojimasis minėta diskrecija yra apribotas įtvirtinant objektyvius kriterijus, kurių turi laikytis Komisija. Šiuo klausimu, viena vertus, yra nustatytas skaičiais išreikštas ir absoliutus maksimalus baudos dydis, kuris kiekvienai įmonei už kiekvieną pažeidimą apskaičiuojamas taip, kad iš anksto galima numatyti maksimalų galimos baudos dydį. Kita vertus, šia nuostata Komisija įpareigojama kiekvienoje byloje nustatyti baudas atsižvelgiant ne tik į pažeidimo sunkumą, bet ir į jo trukmę.
Antra, naudodamasi savo diskrecija dėl pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamų baudų, Komisija turi paisyti bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų.
Trečia, siekdama užtikrinti savo veiksmų nuspėjamumą ir skaidrumą, Komisija naudojimąsi savo diskrecija taip pat apribojo Pranešime dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose ir Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nusistatytomis elgesio taisyklėmis. Šiuo pranešimu ir šiomis gairėmis, viena vertus, įtvirtintos elgesio taisyklės, nuo kurių Komisija negali nukrypti, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą ir, kita vertus, užtikrinamas suinteresuotųjų įmonių teisinis saugumas, apibrėžus metodą, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamų baudų dydį.
Be to, šių gairių, o vėliau – pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skiriamų baudų nustatymo metodo gairių priėmimas Komisijoje, atsižvelgiant į tai, kad jis patenka į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą teisinio reglamentavimo sritį, tik padėjo aiškiau apibrėžti Komisijai pagal šias nuostatas jau suteiktos diskrecijos taikymo ribas, ir tuo remiantis negalima daryti išvados, kad iš pradžių Sąjungos teisės aktų leidėjas buvo nepakankamai apibrėžęs Komisijos kompetencijos ribas šioje srityje.
Ketvirta, pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį Sąjungos teismas turi neribotą jurisdikciją spręsdamas dėl ieškinių, kuriais ginčijami Komisijos sprendimai skirti baudą, ir gali tiek panaikinti šiuos sprendimus, tiek panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą. Todėl žinomai ir prieinamai Komisijos administracinei praktikai taikoma neribota Sąjungos teismo kontrolė. Ši kontrolė suteikė galimybę, naudojantis nusistovėjusia ir paskelbta teismų praktika, patikslinti neapibrėžtas sąvokas, kurių galėjo būti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje arba Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje. Taigi apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį. Tai, kad toks ūkio subjektas negali iš anksto žinoti tikslaus baudų, kurias Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, lygio, nėra bausmių teisėtumo principo pažeidimas.
(žr. 101, 102, 105–108 punktus)
9. Kiek tai susiję su tuo, kad priėmus Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires padidėjo baudų lygis, Komisija bet kuriuo metu gali pakoreguoti baudų lygį, jei tai reikalinga veiksmingam Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymui, todėl tokius administracinės praktikos pokyčius galima laikyti objektyviai pateisintais siekiu apskritai užkirsti kelią Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimams. Taigi baudų lygio pakėlimo atsižvelgiant į bausmių teisėtumo principą negalima savaime laikyti neteisėtu, nes nėra peržengtos Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo ribos.
(žr. 112 punktą)
10. Kalbant apie Komisijos kompetenciją skirti baudas už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus, pažymėtina, kad teisę skirti tokias baudas visų pirma turi Taryba, kuri šią teisę perdavė Komisijai arba suteikė jai įgyvendinimo įgaliojimus, kaip tai suprantama pagal EB 202 straipsnio trečią įtrauką. Vadovaujantis EB 81, 82 straipsniais, EB 83 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies a ir d punktais bei EB 202 straipsnio trečia įtrauka, šis įgaliojimas iš esmės išplaukia iš Komisijos savarankiškos funkcijos prižiūrėti, kaip taikoma Sąjungos teisė, o kalbant apie EB 81 ir 82 straipsnių taikymą, reglamentais Nr. 17 ir 1/2003 ši funkcija patikslinama, apibrėžiama ir formalizuojama. Taigi šiais reglamentais Komisijai suteiktas įgaliojimas skirti baudas kyla iš pačios Sutarties nuostatų ir turi sudaryti sąlygas veiksmingai taikyti minėtuose straipsniuose numatytus draudimus.
(žr. 115 punktą)
11. Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgaline data principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio turi būti laikomasi skiriant baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą ir pagal kurį reikalaujama, kad skirtosios bausmės atitiktų tas, kurios buvo numatytos pažeidimo padarymo metu. Gairių, galinčių pakeisti bendrą Komisijos konkurencijos politiką skiriant baudas, priėmimas iš esmės gali patekti į negaliojimo atgal principo taikymo sritį.
Kiek tai susiję su negaliojimo atgal principo laikymusi Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse, baudų lygio padidinimas atitinka teisinį pagrindą, įtvirtintą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, nes tų gairių 5 punkto a papunktyje aiškiai numatyta, kad skiriamos baudos bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % apyvartos ribos, numatytos šiose nuostatose.
Principinė minėtų gairių naujovė yra ta, kad atskaitos tašku apskaičiuojant baudas laikomas pagrindinės baudos dydis, apibrėžtas atsižvelgiant į gairėse nustatytas ribas, o šios ribos atspindi skirtingą pažeidimų sunkumo laipsnį, tačiau savaime nėra susijusios su atitinkama apyvarta. Taigi šis metodas iš esmės paremtas baudų tarifikacija, nors ji yra santykinė ir lanksti.
Aplinkybė, kad Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai neperžengiant reglamentais Nr. 17 ir 1/2003 nustatytų ribų padidinti baudų lygį, jei to reikia Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Atvirkščiai, dėl veiksmingo Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo veikiau reikalaujama, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį prie šios politikos poreikių.
Iš to išplaukia, kad įmonės, dėl kurių buvo pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirta bauda, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog Komisija neviršys anksčiau skirtų baudų lygio arba taikys tą patį baudų apskaičiavimo metodą. Todėl šios įmonės privalo turėti omenyje, kad Komisija bet kada gali nuspręsti pakelti baudų lygį, palyginti su anksčiau taikytomis baudomis.
Šiomis aplinkybėmis minėtomis gairėmis nepažeidžiamas negaliojimo atgaline data principas dėl to, kad jos tariamai nulėmė didesnių baudų, palyginti su anksčiau taikytosiomis, skyrimą arba kad buvo peržengtos nuspėjamumo ribos. Gaires ir ypač jose nustatytą naują baudų apskaičiavimo metodą, kuris tariamai sugriežtino skiriamų baudų lygį, buvo galima protingai numatyti.
(žr. 118 ir 119, 123–128, 133 punktus)
12. Komisija paskelbė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires, kuriose nustatė baudų apskaičiavimo metodą, kurį įsipareigojo taikyti kiekvienu konkrečiu atveju, siekdama būtent skaidrumo ir didesnio suinteresuotųjų įmonių teisinio saugumo. Priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas. Kita vertus, apdairus ūkio subjektas, prireikus padedamas teisės konsultanto, gali pakankamai tiksliai numatyti už tam tikrą elgesį jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą ir dydį. Tiesa, atsižvelgdamas į šias gaires, ūkio subjektas negali iš anksto žinoti tikslaus baudų, kurias Komisija skirs kiekvienu konkrečiu atveju, dydžio. Tačiau dėl pažeidimų, už kuriuos Komisija baudžia, sunkumo baudžiamieji ir atgrasymo tikslai pateisina tai, kad įmonės negali įvertinti naudos, kurią gautų dalyvaudamos darant tam tikrą pažeidimą, iš anksto atsižvelgdamos į baudos, kuri joms būtų skirta už tokį neteisėtą elgesį, dydį.
(žr. 135–136, 201 ir 202 punktus)
13. Nustatant baudų, skiriamų už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, dydį atsižvelgimas į Pranešimą dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose nepažeidžia nei negaliojimo atgal principo, nei teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Pirmasis iš šių dviejų principų neprieštarauja tam, kad būtų taikomos gairės, kuriomis tariamai buvo sugriežtintas baudų lygis, jeigu jomis įgyvendinamą politiką buvo galima protingai numatyti. Kiek tai susiję su antruoju principu, ūkio subjektai neturėtų savo teisėtų lūkesčių grįsti tuo, kad esama situacija, kurią institucijos gali pakeisti naudodamosi savo diskrecija, nepasikeis.
(žr. 143 ir 144 punktus)
14. Nors tiesa, kad remiantis bendraisiais Sąjungos teisės principais, kurių sudedamoji dalis yra pagrindinės teisės ir kuriais remiantis turi būti aiškinami visi Sąjungos teisės aktai, įmonės turi teisę nebūti Komisijos verčiamos prisipažinti dalyvavusios darant konkurencijos taisyklių pažeidimą, tai Komisijai netrukdo nustatant baudos dydį atsižvelgti į pagalbą, kurią savo gera valia jai suteikė įmonė, kai buvo siekiama įrodyti pažeidimą. Šiuo atžvilgiu bendradarbiavimas pagal Pranešimą dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose yra visiškai savanoriškas atitinkamos įmonės aktas. Ji nė kiek nėra verčiama pateikti įrodymų, susijusių su tariamu karteliu. Taigi bendradarbiavimo mastas, kurį įmonė pasirenka per administracinę procedūrą, yra vien jos laisvo pasirinkimo rezultatas ir jokiu būdu nėra primetamas Pranešimu dėl bendradarbiavimo. Be to, pagal jokią šio pranešimo nuostatą nereikalaujama, kad atitinkama įmonė neginčytų arba netaisytų kitos įmonės nurodytų klaidingų faktinių aplinkybių.
Šiuo pranešimu taip pat nėra pažeidžiamas in dubio pro reo principas arba nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas, be kita ko, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje; jis yra viena pagrindinių teisių, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika, taip pat patvirtina ES 6 straipsnio 2 dalyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje, pripažįstamos Sąjungos teisės sistemoje. Atitinkamos įmonės bendradarbiavimas pagal šį pranešimą, viena vertus, yra visiškai savanoriškas ir jame nėra nustatyta jokio įpareigojimo įmonei pateikti įrodymų ir, kita vertus, neturi įtakos Komisijos, kuriai tenka našta įrodyti savo konstatuotus pažeidimus, pareigai pateikti įrodymų, teisiniu požiūriu pakankamai patvirtinančių pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes. Šiuo tikslu, nepažeisdama nekaltumo prezumpcijos principo, Komisija gali remtis ne tik dokumentais, kuriuos rado atlikusi patikrinimus pagal reglamentus Nr. 17 ir 1/2003 arba kuriuos gavo išsiuntusi prašymus pateikti informacijos pagal minėtus reglamentus, bet ir įrodymais, kuriuos įmonė jai savanoriškai pateikė bendradarbiaudama pagal šį pranešimą.
Pranešimu dėl bendradarbiavimo taip pat nepažeidžiamas proporcingumo principas. Šis pranešimas yra tinkama ir būtina priemonė siekiant įrodyti slaptus horizontalius kartelius ir atitinkamai paveikti įmonių elgesį, priverčiant jas laikytis konkurencijos taisyklių. Net jei Reglamento Nr. 1/2003 18–21 straipsniuose numatyti instrumentai, t. y. prašymai pateikti informaciją ir patikrinimai, yra būtinos priemonės persekiojant už konkurencijos teisės pažeidimus, slaptus kartelius dažnai sunku atskleisti ir tirti be atitinkamų įmonių bendradarbiavimo. Taigi kartelio dalyvis, kuris nori nutraukti savo dalyvavimą kartelyje, gali būti atgrasytas nuo pranešimo Komisijai apie kartelį dėl jam gresiančios didelės baudos. Numačius atleidimą nuo baudų arba didelį baudos sumažinimą įmonėms, kurios pateikia Komisijai horizontalaus kartelio įrodymus, Pranešimu dėl bendradarbiavimo siekiama išvengti situacijos, kai toks kartelio dalyvis atsisakytų informuoti Komisiją apie kartelio egzistavimą.
Galiausiai Komisija, neviršydama Reglamento Nr. 1/2003 jai suteiktų įgaliojimų, Pranešime dėl bendradarbiavimo nusistatė elgesio taisykles, kuriomis, naudodamasi savo diskrecija skirti baudas, turi vadovautis tam, kad atsižvelgtų, be kita ko, į įmonių elgesį per administracinę procedūrą ir taip geriau užtikrintų vienodą požiūrį į atitinkamas įmones. Komisija turi teisę, bet ne pareigą skirti baudą įmonei, padariusiai EB 81 straipsnio pažeidimą. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra pateiktas galutinis kriterijų, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti nustatydama baudos dydį, sąrašas. Todėl įmonės elgesys per administracinę procedūrą gali būti viena iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį.
(žr. 149 ir 150, 153, 155, 160, 162 ir 163, 168 ir 169, 171, 174–176 punktus)
15. Bendrijos įgaliojimai turi būti įgyvendinami laikantis tarptautinės teisės. Nuosavybės teisė ne tik saugoma pagal tarptautinę teisę, bet ir yra bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis. Tačiau tarptautinės teisės viršenybė Sąjungos teisės atžvilgiu netaikoma pirminei teisei ir būtent bendriesiems principams, kurių dalis yra pagrindinės teisės. Šiuo atžvilgiu nuosavybės teisė nėra absoliuti prerogatyva ir turi būti vertinama lyginant su jos socialine funkcija. Todėl gali būti nustatyti naudojimosi nuosavybės teise apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šios garantuojamos teisės esmę. Kadangi EB 81 ir 82 straipsnių taikymas yra vienas iš bendrojo Bendrijos intereso aspektų, pagal šiuos straipsnius gali būti apribotas naudojimasis nuosavybės teise, jei šis apribojimas nėra neproporcingas ir nepažeidžia pačios šios teisės esmės.
(žr. 187–190 punktus)
16. Nors Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės negali būti kvalifikuotos kaip teisės norma, kurios administracija turi paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jose nustatyta elgesio taisyklė, nurodanti administracijos praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju ji negali nukrypti, nenurodžiusi vienodo požiūrio principą atitinkančių priežasčių. Priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą. Be to, minėtose gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas.
(žr. 200–202 punktus)
17. Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų sunkumas turi būti vertinamas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, konkrečiomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra.
Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1A punkto pirmą pastraipą Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, konkrečią įtaką rinkai turi išnagrinėti tik tuomet, jei ši įtaka gali būti įvertinta. Norėdama įvertinti šią įtaką, Komisija turi atsižvelgti į įprastą konkurenciją, kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvę pažeidimo. Kadangi ieškovės neįrodo, kad buvo galima įvertinti konkrečią kartelių įtaką, Komisija neprivalo atsižvelgti į konkrečią pažeidimų įtaką, vertindama jų sunkumą. Antikonkurencinės praktikos įtaka savaime nėra lemiamas kriterijus vertinant pažeidimo sunkumą. Su tam tikro elgesio ketinimais susiję aspektai gali turėti daugiau reikšmės, nei su šia įtaka susiję aspektai visų pirma tada, kai savo prigimtimi tai yra sunkus pažeidimas, pavyzdžiui, rinkos padalijimas. Atitinkamai pažeidimo pobūdis vaidina lemiamą vaidmenį apibūdinant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Iš labai sunkių pažeidimų aprašymo minėtose gairėse matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais, be kita ko, siekiama pasidalyti rinkas, vien dėl savo pobūdžio gali būti pripažinti „labai sunkiais“ ir nebūtina apibūdinti tokių veiksmų konkrečiai pagal jų įtaką arba geografinį paplitimą, o dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į konkrečią pažeidimų įtaką, negalėjo būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.
Tokiomis aplinkybėmis, nepaisant tariamai skirtingos kartelių struktūros, Komisijos sprendime konstatuoti konkurencijos taisyklių pažeidimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų, nes jų dalyką sudaro slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros bei modernizavimo. Be sunkių konkurencijos trukdymų, kuriuos sukelia tokie karteliai, jais, įpareigojant šalis paisyti įvairių, dažnai nacionalinėmis sienomis apribotų, rinkų, šios rinkos taip pat atribojamos ir taip paneigiamas pagrindinis EB sutartyje numatytas Bendrijos rinkos integracijos tikslas. Todėl tokie pažeidimai, ypač jei tai yra horizontalūs karteliai, taip pat pripažįstami ypač sunkiais arba akivaizdžiais pažeidimais.
(žr. 198, 214 ir 215, 221–223, 234 ir 235, 254 punktus)
18. Kiek tai susiję su Komisijos sprendimais, kuriais konstatuojamas Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas ir skiriamos baudos, esminis formos reikalavimas, kaip antai pareiga motyvuoti, įvykdomas Komisijai savo sprendime nurodžius vertinimo kriterijus, kurie leido jai nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir ji neprivalo pateikti išsamesnės informacijos arba skaičių, susijusių su baudos apskaičiavimo būdu. Kadangi ginčijamame sprendime Komisija nurodo, kad pradinės baudos buvo nustatytos atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir atitinkamos geografinės rinkos dydį ir kad ji išnagrinėjo pažeidimų sunkumą atsižvelgusi į pažeidimo dalyvių požymius ir kiekvieno pažeidimo atveju diferencijavo atitinkamas įmones pagal jų apyvartą, susijusią su produktais, dėl kurių atitinkamoje pažeidimo paveiktoje šalyje buvo sudarytas kartelis, ginčijamame sprendime išdėstyta pakankamai vertinimo kriterijų, kurie leido Komisijai nustatyti konstatuotų pažeidimų sunkumą laikantis EB 253 straipsnio.
(žr. 203, 240, 243–245 punktus)
19. Kiek tai susiję su Komisijos sprendimais, kuriais konstatuojamas Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas ir skiriamos baudos, atitinkamos rinkos dydis iš esmės yra ne privalomas veiksnys, o tik vienas iš reikšmingų veiksnių vertinant pažeidimo sunkumą, ir Komisija neprivalo apibrėžti atitinkamos rinkos arba įvertinti jos dydžio, jei nagrinėjamo pažeidimo dalykas yra antikonkurencinis. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nenumatyta, kad baudų dydis apskaičiuojamas pagal bendrąją apyvartą arba pagal įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto gairėse taip pat nedraudžiama į tokią apyvartą atsižvelgti nustatant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kai to reikia atsižvelgiant į aplinkybes.
Tokiomis aplinkybėmis už Liuksemburge padarytą pažeidimą nustatytos pradinės baudos, sudarančios pusę minimalios ribos, kurios pagal gaires labai sunkaus pažeidimo atveju paprastai turi būti laikomasi, nėra per didelės.
(žr. 247 ir 248 punktus)
20. Apskaičiuojant pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamas baudas, diferencijuotas atitinkamų įmonių vertinimas neatsiejamai susijęs su pagal šią nuostatą Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimu. Naudodamasi savo diskrecija Komisija turi individualizuoti sankciją, atsižvelgdama į atitinkamų įmonių veiksmus ir požymius, kad kiekvienu atveju būtų užtikrintas visiškas Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumas. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nustatyta, kad, esant tam tikram pažeidimo sunkumo laipsniui, jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pavyzdžiui, kartelio atveju), gali prireikti pakoreguoti bendrą pradinį dydį, kad būtų nustatytos konkrečios pradinės baudos, kuriomis būtų atsižvelgta į kiekvienos įmonės dydį ir tikrąją jos pažeidimo įtaką konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės. Ypač būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams.
Be to, Sąjungos teisėje nėra bendrai taikomo principo, kad sankcija turi būti proporcinga įmonės dydžiui produktų rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas.
Galiausiai, kiek tai susiję su pažeidimo sunkumo vertinimu, remiantis kartelio dalyvių suskirstymu į kategorijas, siekdamas įvertinti, ar toks suskirstymas yra suderinamas su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, Sąjungos teismas, tikrindamas Komisijos pasinaudojimo šioje srityje turima diskrecija teisėtumą, turi apsiriboti patikrinimu, ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas. Be to, pagal minėtas baudų nustatymo metodo gaires vienodos sankcijos už tokį patį elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus nustatyti skirtingi dydžiai, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo aritmetinių skaičiavimų.
(žr. 255–258, 263, 265 punktus)
21. Į Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto trečioje įtraukoje numatytą lengvinančią aplinkybę negalima atsižvelgti, kai pažeidimas jau buvo nutrauktas iki Komisijai pirmą kartą įsikišant. Klausimas dėl lengvinančios aplinkybės, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, taikymo logiškai gali kilti, tik jei nutraukti savo antikonkurencinius veiksmus atitinkamas įmones paskatino Komisijos įsikišimas. Šios nuostatos tikslas – skatinti įmones nedelsiant nutraukti antikonkurencinius veiksmus, kai Komisija pradeda tyrimą šiuo klausimu, todėl pagal šią nuostatą bauda negali būti mažinama tuo atveju, kai pažeidimas buvo baigtas prieš Komisijai pirmą kartą įsikišant. Baudos sumažinimas tokiomis aplinkybėmis reikštų dvigubą atsižvelgimą kartu su tuo, kad apskaičiuojant baudų dydį paisoma pažeidimų trukmės.
(žr. 274 punktą)
22. Tai, kad Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusi įmonė priėmė konkurencijos taisyklių laikymosi programą, neįpareigoja Komisijos dėl šios aplinkybės sumažinti baudą. Be to, nors svarbu, kad įmonė imtųsi priemonių, siekdama ateityje užkirsti kelią naujiems savo darbuotojų daromiems Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimams, tokių priemonių ėmimasis nekeičia konstatuoto pažeidimo fakto. Todėl Komisija neprivalo tokių veiksmų vertinti kaip lengvinančios aplinkybės, ypač kai ginčijamu sprendimu konstatuoti pažeidimai yra akivaizdus EB 81 straipsnio pažeidimas.
(žr. 282 punktą)
23. Pranešimas dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose yra instrumentas, kuriuo siekiama patikslinti kriterijus, kuriuos, laikydamasi aukštesnės galios teisės normų, Komisija ketina taikyti, kai naudojasi savo diskrecija nustatydama baudas, skirtas už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą. Iš to kyla šios diskrecijos apsiribojimas, kuris vis dėlto nėra nesuderinamas su didelės Komisijos diskrecijos išsaugojimu.
Taigi Komisija turi didelę diskreciją vertinti, ar įrodymai, kuriuos pateikė įmonė, paprašiusi taikyti Pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį.
Taip pat konstatavusi, kad įrodymai turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį, Komisija turi diskreciją nustatyti tikslų baudos sumažinimo atitinkamai įmonei lygį. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatytos baudos dydžio sumažinimo ribos skirtingoms nurodytoms įmonių kategorijoms. Atsižvelgiant į minėtą diskreciją, Sąjungos teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą.
Tokiomis aplinkybėmis Komisija akivaizdžiai neperžengia savo diskrecijos ribų, kai konstatuoja, kad pareiškimas, kuriuo tik iš dalies patvirtinamas Komisijos jau turimas pareiškimas, neturi didelės papildomosios vertės, nes toks pareiškimas labai nepalengvina jos užduoties, todėl yra nepakankamas pagrindas pateisinti baudos sumažinimą dėl bendradarbiavimo.
(žr. 295 ir 296, 298–300, 309, 311 punktus)
24. Vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą per administracinę procedūrą, Komisija negali nepaisyti vienodo požiūrio principo. Kadangi skirtingų įmonių, kurioms buvo skirtos baudos už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, padėtys nėra panašios, Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kai tam tikroms įmonėms sumažino baudas, atsižvelgusi į atitinkamo jų bendradarbiavimo papildomąją vertę, o vienai įmonei atsisakė sumažinti baudą pagal Pranešimą dėl baudų neskyrimo ir sumažinimo kartelių bylose. Papildomoji bendradarbiavimo vertė nustatoma atsižvelgiant į Komisijos jau turimus įrodymus. Tuo atveju, kai įmonė pateikia įrodymų, kurie neturi lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą, o tik sustiprina Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą patvirtindami jos jau turimus įrodymus, arba kai tokia įmonė didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų Komisijai pateikia tik praėjus keliems mėnesiams po to, kai kitos įmonės perdavė pranešimus, ir bet kuriuo atveju nepateikia pažeidimo laikotarpio dokumentinių įrodymų, Komisija akivaizdžiai neperžengia savo diskrecijos ribų, jei tokios įmonės baudą sumažina labai nedidele procentine dalimi.
(žr. 313, 315, 319, 335 ir 336, 344, 347 punktus)
25. Kiek tai susiję su proporcingumo principo paisymu nustatant baudų už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą dydį, tokios baudos neturi būti per didelės siekiamų tikslų, t. y. konkurencijos taisyklių laikymosi, atžvilgiu, o baudos, kuri skiriama įmonei už pažeidimą konkurencijos srityje, dydis turi būti proporcingas pažeidimui kaip visumai, atsižvelgiant, be kita ko, į jo sunkumą. Be to, nustatydama baudų dydį Komisija pagrįstai gali atsižvelgti į būtinybę užtikrinti pakankamą atgrasomąjį jų poveikį.
Šiuo atžvilgiu, pirma, karteliai, kuriuos iš esmės sudaro slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros bei modernizavimo, yra pažeidimai, kurie dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų.
Antra, apskaičiuodama baudų dydį Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamo ekonominio vieneto, veikiančio kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dydį ir ekonominį pajėgumą. Tačiau atitinkama įmonė, į kurią turi būti atsižvelgta, yra ne kiekviena dukterinė įmonė, dalyvavusi darant pažeidimą, o patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinės bendrovės. Trečia, kiek tai susiję su baudų proporcingumu atsižvelgiant į atitinkamų ekonominių vienetų dydį ir ekonominį pajėgumą, Komisija yra saistoma 10 % viršutine riba, numatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, kuria siekiama išvengti, kad baudos būtų neproporcingos įmonės dydžiui. Bendro baudų dydžio, kuris sudaro maždaug 2 % atitinkamos įmonės konsoliduotos apyvartos per paskutinius finansinius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, negalima laikyti neproporcingu šios įmonės dydžiui.
(žr. 367–370 punktus)