TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. gruodžio 13 d.(*)
„Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija draudimo srityje – Atsakomybės draudimas – Tiesioginis nukentėjusiosios šalies ieškinys draudikui – Ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcijos taisyklė“
Byloje C‑463/06
dėl 2006 m. rugsėjo 26 d. Bundesgerichtshof (Vokietija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. lapkričio 20 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
FBTO Schadeverzekeringen NV
prieš
Jack Odenbreit,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J. Makarczyk, P. Kūris, J.‑C. Bonichot ir C. Toader (pranešėja),
generalinė advokatė V. Trstenjak,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– J. Odenbreit, atstovaujamo advokatės N. Meier‑van Laak,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos A. Dittrich ir M. Lumma,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos E. Ośniecka‑Tamecka,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos W. Bogensberger ir A.‑M. Rouchaud‑Joët,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1) 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir 11 straipsnio 2 dalies aiškinimu.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Vokietijoje nuolat gyvenančio Jack Odenbreit, Nyderlanduose patyrusio automobilio avariją, ir už šią avariją atsakingo asmens draudimo bendrovės – Nyderlanduose įsteigtos ribotos atsakomybės bendrovės FBTO Schadeverzekeringen NV (toliau – FBTO).
Teisinis pagrindas
Reglamentas Nr. 44/2001
3 Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 trylikta konstatuojamąja dalimi, „kalbant apie draudimo <...> sutartis, silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės“.
4 Jurisdikciją draudimo srityje reglamentuojančios taisyklės įtvirtintos Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnyje, kur yra šio reglamento 8–14 straipsniai.
5 Šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktai numato:
„1. Draudikui, nuolat gyvenančiam ar kurio verslo vieta yra valstybėje narėje, bylą galima iškelti:
a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose arba
b) kitoje valstybėje narėje, jeigu ieškinius pateikia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose <...>“
6 Šio reglamento 11 straipsnis nustato:
„1. Bylose, susijusiose su atsakomybės draudimu, draudikas taip pat gali būti įtrauktas į nukentėjusiosios šalies apdraustajam iškeltą bylą, jeigu įstatymai, kuriais vadovaujasi teismas, tai leidžia.
2. 8, 9 ir 10 straipsniai taikomi nukentėjusiosios šalies draudikui tiesiogiai iškeltoms byloms, jeigu tokios tiesioginės bylos yra leidžiamos.
3. Jeigu pirmiau nurodytas tiesiogines bylas reglamentuojančiuose įstatymuose yra numatyta, kad draudėją arba draudiką galima įtraukti į bylą kaip šalį, jos priskiriamos to paties teismo jurisdikcijai.“
Direktyva 2000/26/EB
7 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (OL L 181, p. 65), iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, p. 14, toliau – Direktyva 2000/26), 3 straipsnis „Tiesioginio ieškinio teisė“ numato:
„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad 1 straipsnyje minėtos šalys, patyrusios žalą toje nuostatoje apibrėžtose autoavarijose, turėtų teisę tiesiogiai iškelti ieškinį autoavariją sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei.“
8 Be to, Direktyvos 2000/26 16a konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:
„Pagal <...> Reglamento <...> Nr. 44/2001 <...> 11 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 1 dalies b punktą nukentėjusiosios šalys gali pradėti teisminį procesą prieš civilinės atsakomybės draudiką valstybėje narėje, kurioje jos gyvena“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
9 2003 m. gruodžio 28 d. J. Odenbreit Olandijoje pateko į automobilio avariją, kurioje dalyvavo FBTO apsidraudęs asmuo. Kaip nukentėjusioji šalis, jis draudikui pareiškė tiesioginį ieškinį Amtsgericht Aachen, jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalimi ir 9 straipsnio 1 dalies b punktu.
10 2005 m. balandžio 27 d. Sprendimu nurodytas teismas šį ieškinį atmetė kaip nepriimtiną, nes Vokietijos teismai neturi jurisdikcijos jo nagrinėti. J. Odenbreit apeliacine tvarka šį sprendimą apskundė Oberlandesgericht Köln. 2005 m. rugsėjo 12 d. tarpiniu sprendimu apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tomis pačiomis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis, pripažino Vokietijos teismų jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl atsakomybės.
11 FBTO pateikė kasacinį skundą dėl šio tarpinio sprendimo Bundesgerichtshof.
12 Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies b punkto, susijusių su jurisdikcija nagrinėjant tiesioginius ieškinius, kuriuos nukentėjusioji šalis pareiškė draudėjui, aiškinimas Vokietijos teisės doktrinoje yra nesutarimų dalykas.
13 Pagal vyraujančią nuomonę tokie tiesioginiai ieškiniai nepriskirtini Reglamento Nr. 44/2001 8 ir paskesnių straipsnių prasme su draudimu susijusioms byloms, nes Vokietijos tarptautinėje privatinėje teisėje nukentėjusiosios šalies teisė pareikšti ieškinį suprantama kaip teisė, kuri priklauso deliktinei sričiai, o ne draudimo sutarčiai. Remiantis šiuo aiškinimu, minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktas taikytinas tik draudimo byloms siaurąja prasme, ir šioje nuostatoje įtvirtinta „naudos gavėjo“ sąvoka neapima nukentėjusiosios šalies. Pastaroji negali tapti viena pagrindinių proceso šalių remdamasi reglamento 11 straipsnio 2 dalimi. Šiai doktrinai prieštarauja argumentas, kad dėl Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esančios nuorodos į jo 9 straipsnį nukentėjusiosios šalies nuolatinės gyvenamosios vietos teismas turi jurisdikciją nagrinėti atsakomybės draudėjui šios šalies pareikštus tiesioginius ieškinius.
14 Bundesgerichtshof sutinka su pastaruoju aiškinimu. Jo nuomone, dėl vyraujančių motyvų turi būti leidžiama, kad nukentėjusioji šalis galėtų draudėjo atžvilgiu pasinaudoti teise pastarajam pareikšti tiesioginį ieškinį nuolatinės gyvenamosios vietos teisme.
15 Vis dėlto, atsižvelgdamas į aiškinant šias Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas egzistuojančius teisės doktrinos skirtumus, Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:
„Ar <...> Reglamento <...> Nr. 44/2001 <...> 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti aiškinama taip, kad nukentėjusioji šalis tiesioginį ieškinį draudikui gali pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, jeigu toks tiesioginis ieškinys yra galimas ir jeigu draudiko nuolatinė verslo vieta yra valstybės narės teritorijoje?“
Dėl prejudicinio klausimo
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
16 Atsakovė pagrindinėje byloje, visos Teisingumo Teismui pastabas pateikusios valstybės narės bei Europos Bendrijų Komisija laikosi nuomonės, kad Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti aiškinama taip, kad nukentėjusioji šalis gali tiesiogiai pareikšti ieškinį draudikui jos nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, jei toks tiesioginis ieškinys yra galimas ir jei draudiko nuolatinė verslo vieta yra valstybės narės teritorijoje.
17 Remdamosi pažodiniu šių Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų aiškinimu, Vokietijos vyriausybė ir Komisija tvirtina: kadangi Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda visą šio reglamento 9 straipsnio turinį daro taikytiną nukentėjusiosios šalies pareiškiamiems ieškiniams, nėra būtina, kad pastaroji būtų konkrečiai nurodyta straipsnyje, į kurį nukreipiama, nes priešingu atveju šio 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuoroda būtų perteklinė. Kita vertus, remdamasi tuo pačiu aiškinimu Lenkijos vyriausybė mano, kad nukentėjusioji šalis turi būti kvalifikuojama kaip „naudos gavėja“ šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Iš tiesų sudarant draudimo sutartį galima nukentėjusioji šalis, kuriai tuo atveju, jei įvyktų draudiminis įvykis, dėl kurio buvo sudaryta ši sutartis, būtų išmokėtas žalos atlyginimas, nėra žinoma. Todėl draudimo sutartyje ji negali būti nurodyta kaip „naudos gavėja“.
18 Atsakovė pagrindinėje byloje, visos pastabas Teisingumo Teismui pateikusios valstybės narės ir Komisija tvirtina, kad su draudimo sritimi susijusios Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos yra paremtos reikalavimu apsaugoti ekonomiškai silpnesnę šalį šio reglamento tryliktoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtintu ir Teisingumo Teismo praktikoje nustatytu aiškinimo principu (žr. 1983 m. liepos 14 d. Sprendimą Gerling Konzern Speziale Kreditversicherung ir kt., 201/82, Rink. p. 2503; 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Group Josi, C‑412/98, Rink. p. I‑5925, 64 punktą ir 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimo Société financière ir industrielle du Peloux, C‑112/03, Rink. p. I‑3707, 30 punktą). Todėl minėto reglamento 11 straipsnio 2 dalies tikslas yra būtent ir nukentėjusiajai šaliai taikyti režimą, kurį šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktas numato ieškovui.
19 Šiuo atžvilgiu Vokietijos vyriausybė ir Komisija pabrėžia, kad šio 11 straipsnio 2 dalies įtraukimas į Reglamentą Nr. 44/2001 rodo teisės aktų leidėjo siekį, remiantis dėl šio reglamento Komisijos pateiktu pasiūlymu, suteikti platesnę apsaugą negu ta, kurią numato 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32; toliau – Briuselio konvencija) asmenims, praesantiems silpnesniąja šalimi ginčuose draudimo srityje.
20 Galiausiai atsakovė pagrindinėje byloje, visos pastabas Teisingumo Teismui pateikusios valstybės narės ir Komisija pabrėžia, kad toks aiškinimas atitinka Direktyvą 2000/26 ir ypač jos 16a konstatuojamąją dalį. Įtraukdamas šią konstatuojamąją dalį po Reglamento Nr. 44/2001 priėmimo Bendrijos teisės aktų leidėjas nenustatė privalomo šio reglamento nuostatų aiškinimo, bet nurodė labai svarbų argumentą nukentėjusiosios šalies nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijai pripažinti.
Teisingumo teismo atsakymas
21 Visų pirma reikia priminti, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnis, kuriame yra 8–14 straipsniai, nustato jurisdikcijos su draudimu susijusiose bylose taisykles, kurios papildo šio reglamento to paties skyriaus 1 skirsnio bendromis nuostatomis įtvirtintas taisykles.
22 Šis 3 skirsnis nustato keletą jurisdikcijos taisyklių, taikomų draudikui pareiškiamiems ieškiniams. Be kita ko, jis numato, kad draudikui, nuolat gyvenančiam ar kurio verslo vieta yra valstybėje narėje, bylą galima iškelti valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose (9 straipsnio 1 dalies a punktas), ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose, jeigu ieškinį pateikia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas (9 straipsnio 1 dalies b punktas), ir galiausiai vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose, jei byla susijusi su atsakomybės arba nekilnojamojo turto draudimu (10 straipsnis).
23 Kiek tai susiję su atsakomybės draudimu, Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis į šias jurisdikcijos taisykles nukreipia nukentėjusiosios šalies draudikui pareiškiamų tiesioginių ieškinių atveju.
24 Todėl norint atsakyti į nacionalinio teismo pateiktą klausimą reikia apibrėžti Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esančios nuorodos į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą apimtį. Ypač reikia nustatyti, ar ši nuoroda aiškintina taip, kad ji nustato, jog tik pastarojoje nuostatoje nurodyti teismai, t. y. draudėjo, apdraustojo arba naudos gavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teismai, turi jurisdikciją nagrinėti tiesioginį nukentėjusiosios šalies draudikui pareikštą ieškinį, ar ši nuoroda taip pat leidžia šiam tiesioginiam ieškiniui taikyti Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcijos taisyklę.
25 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pastaroji nuostata neapsiriboja jurisdikcijos suteikimu joje išvardytų asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos teismams; atvirkščiai, joje įtvirtinama ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcijos taisyklė, šitaip šiems asmenims pripažįstant galimybę ieškinį draudikui pareikšti jų pačių nuolatinės gyvenamosios vietos teisme.
26 Taigi, jei Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą būtų aiškinama taip, kad ji nukentėjusiajai šaliai leidžia ieškinį pareikšti tik pagal pastarąją nuostatą jurisdikciją turinčiuose teismuose, t. y. draudėjo, apdraustojo arba naudos gavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose, tai tiesiogiai prieštarautų pačiai šio 11 straipsnio 2 dalies formuluotei. Ši nuoroda išplečia šios taisyklės taikymą kitų ieškovų negu draudėjas, apdraustasis arba draudimo sutarties naudos gavėjas kategorijoms. Todėl šios nuorodos tikslas yra papildyti minėto 9 straipsnio 1 dalies b punkte išvardytų ieškovų sąrašą žalą patyrusiais asmenimis.
27 Šiuo atžvilgiu šios jurisdikcijos taisyklės taikymas tiesioginiam nukentėjusiosios šalies ieškiniui negali priklausyti nuo nukentėjusiosios šalies pripažinimo „naudos gavėja“ Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nes jo 11 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į šią nuostatą leidžia jurisdikcijos taisyklę taikyti šiems ieškiniams, net ir nepriskiriant ieškovų kuriai nors šioje nuostatoje nurodytai kategorijai.
28 Šie argumentai taip pat pagrįsti teleologiniu pagrindinėje byloje nagrinėjamų nuostatų aiškinimu. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamąją dalį jis skirtas užtikrinti palankesnę silpnesniųjų šalių apsaugą, kurios jai nesuteikia bendrosios jurisdikcijos taisyklės (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimo Group Josi 64 punktą; sprendimo Société financière ir industrielle du Peloux 40 punktą bei 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo GIE Réunion européenne ir kt., C‑77/04, Rink. p. I‑4509, 17 punktą). Iš tiesų, jei nukentėjusiajai šaliai nebūtų suteikta teisė kreiptis į jos pačios nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, ji netektų apsaugos, tapačios apsaugai, kuri šiuo reglamentu suteikta kitoms ginčuose, susijusiuose su draudimu, silpnesnėmis laikomomis šalims ir todėl prieštarautų šio reglamento dvasiai. Be to, kaip teisingai nurodo Komisija, Reglamentas Nr. 44/2001 šią apsaugą sustiprino, palyginti su apsauga, kuri suteikiama taikant Briuselio konvenciją.
29 Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2000/26 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo, kuri įsigaliojus Reglamentui Nr. 44/2001 buvo iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, tekstas. Iš tiesų šios direktyvos 3 straipsnyje Bendrijos teisės aktų leidėjas ne tik numatė nukentėjusiosios šalies teisę tiesioginį ieškinį draudimo įmonei pareikšti valstybių narių teismuose, bet ir 16a konstatuojamojoje dalyje įtvirtino aiškią nuorodą į Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktą bei į 11 straipsnio 2 dalį tam, kad nurodytų nukentėjusiosios šalies teisę pareikšti ieškinį draudikui jos nuolatinės gyvenamosios vietos teisme.
30 Galiausiai, kiek tai susiję su nukentėjusiosios šalies draudikui pareikšto tiesioginio ieškinio klasifikavimo pasekmėmis, kurios, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Vokietijos teisėje kelia nesutarimų, reikia pažymėti, kad tai, jog šis ieškinys pagal nacionalinę teisę kvalifikuojamas kaip ieškinys dėl deliktinės atsakomybės, susijęs su sutartiniams santykiams nepriskiriama teise, nedraudžia jam taikyti Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą jurisdikcijos taisyklę. Iš tiesų šio ieškinio pobūdis pagal nacionalinę teisę yra visiškai nesvarbus šio reglamento nuostatų taikymui, nes šios jurisdikcijos taisyklės yra skirsnyje, t. y. šio reglamento II skyriaus 3 skirsnyje, kuris bendrai apima draudimo sritį ir skiriasi nuo skirsnių, susijusių su specialia jurisdikcija sutartinėje ir deliktinėje srityse, t. y. to paties skyriaus 2 skirsnio. Vienintelė sąlyga, kurią Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis nustato šios jurisdikcijos taisyklės taikymui, yra tai, kad tiesioginis ieškinys turi būti numatytas nacionalinėje teisėje.
31 Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esančią nuorodą į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad nukentėjusioji šalis ieškinį draudikui gali tiesiogiai pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, jeigu toks tiesioginis ieškinys yra galimas ir jeigu draudiko nuolatinė verslo vieta yra valstybės narės teritorijoje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 11 straipsnio 2 dalyje esančią nuorodą į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad nukentėjusioji šalis ieškinį draudikui gali tiesiogiai pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, jeigu toks tiesioginis ieškinys yra galimas ir jeigu draudiko nuolatinė verslo vieta yra valstybės narės teritorijoje.
Parašai.