GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2017 liepos 26 d.(1)
Byla C‑226/16
Eni SpA,
Eni Gas & Power France SA,
Union professionnelle des industries privées du gaz (Uprigaz)
prieš
Premier ministre,
Ministre de l’Environnement, de l’Énergie et de la Mer,
dalyvaujant
Storengy,
Total Infrastructures Gaz France (TIGF)
(Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (ES) Nr. 994/2010 – Gamtinių dujų tiekimo saugumas – 2 straipsnio antros pastraipos 1 punktas – Sąvoka „saugomi vartotojai“ – 8 straipsnio 2 dalis – Dėl tiekimo saugumo nustatyti papildomi įpareigojimai – 8 straipsnio 5 dalis – Įpareigojimas gamtinių dujų atsargas laikyti valstybės narės teritorijoje“
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama Reglamento (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių(2) išaiškinimo.
2. Šis prašymas pateiktas dėl dviejų Conseil d’État (Prancūzija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nagrinėjamų bylų, kuriose ginčijamas Dekreto Nr. 2014-328(3), kuriuo iš dalies pakeistas Prancūzijos teisės aktas dėl teisės naudotis gamtinių dujų požeminėmis saugyklomis, teisėtumas. Tam teismui pareiškėjos, t. y. bendrovės Eni SpA ir Eni Gas & Power France SA, viena, ir UPRIGAZ, antra, – abi pareiškėjos yra gamtinių dujų tiekėjos, – be kita ko, nurodo, kad pažeistos kelios Reglamento Nr. 994/2010 nuostatos.
3. Pirmą kartą Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti šį reglamentą, susijusį su labai opia sritimi – gamtinių dujų tiekimo saugumu. Teisingumo Teismo pateikti atsakymai padės suprasti įpareigojimų, kuriuos valstybės narės, taikydamos šiame reglamente nustatytą sistemą, gali nustatyti gamtinių dujų tiekėjams, kad užtikrintų dujų tiekimo saugumą, apimtį.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
4. Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antroje pastraipoje nustatytos:
„<…> šios terminų apibrėžtys:
1) Saugomi vartotojai – visi prie dujų skirstymo tinklo prijungti buitiniai vartotojai ir, atitinkamai valstybei narei nusprendus, jais taip pat gali būti:
a) mažosios ir vidutinės įmonės, jeigu jos prijungtos prie dujų skirstymo tinklo, ir vartotojai, teikiantys svarbiausias socialines paslaugas, jei jie prijungti prie dujų skirstymo ar perdavimo tinklo ir jei visų šių papildomų vartotojų dujų suvartojimas nesudaro daugiau nei 20 % galutinio dujų suvartojimo; ir (arba)
b) centralizuoto šildymo sistemos, jei jos tiekia šilumą buitiniams vartotojams ir a punkte nurodytiems vartotojams, jei šiose sistemose negalima naudoti kitų rūšių kuro ir jei jos prijungtos prie dujų skirstymo ar perdavimo tinklo.“
5. Reglamento Nr. 994/2010 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta:
„Prevenciniuose veiksmų planuose ir ekstremalių situacijų valdymo planuose nurodytos tiekimo saugumo užtikrinimo priemonės turi būti aiškiai apibrėžtos, skaidrios, proporcingos, nediskriminacinės ir patikrinamos, neturi nederamai iškraipyti konkurencijos ir trikdyti veiksmingo dujų vidaus rinkos veikimo, taip pat nekelti pavojaus kitoms valstybėms narėms ir visai Sąjungai skirtų dujų tiekimo saugumui.“
6. Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnyje „Tiekimo standartas“ numatyta:
„1. Kompetentinga institucija reikalauja, kad gamtinių dujų įmonės, kurias ji nustato, imtųsi priemonių užtikrinti dujų tiekimą valstybės narės saugomiems vartotojams šiais atvejais:
a) esant ekstremaliai temperatūrai septynių dienų piko laikotarpiu, kuris pagal statistinę tikimybę pasitaiko kartą per 20 metų;
b) bent 30 dienų išskirtinai didelio dujų poreikio laikotarpiu, kuris pagal statistinę tikimybę pasitaiko kartą per 20 metų; ir
c) bent 30 dienų laikotarpiu vidutinėmis žiemos sąlygomis sutrikus vienos didžiausios dujų infrastruktūros veikimui.
Kompetentinga institucija pirmoje pastraipoje nurodytas gamtinių dujų įmones nustato ne vėliau kaip 2012 m. birželio 3 d.
2. Bet koks tiekimo standarto padidinimas, viršijantis 30 dienų laikotarpį, nurodytą 1 dalies b ir c punktuose, ar bet kokia nustatyta papildoma pareiga dėl dujų tiekimo saugumo grindžiami 9 straipsnyje nurodytu rizikos vertinimu, turi būti nurodyti prevenciniame veiksmų plane ir:
a) turi atitikti 3 straipsnio 6 dalies nuostatas;
b) neturi nederamai iškraipyti konkurencijos ar trikdyti dujų vidaus rinkos veikimą;
c) neturėti neigiamo poveikio bet kurios kitos valstybės narės galimybei laikantis šio straipsnio nuostatų tiekti dujas savo saugomiems vartotojams nacionalinio, Sąjungos ar regioninio masto ekstremalios situacijos atveju; ir
d) susidarius Sąjungos ar regioninio masto ekstremaliai situacijai atitikti 11 straipsnio 5 dalyje nurodytus kriterijus.
Kompetentinga institucija, vadovaudamasi solidarumo principu, prevenciniame veiksmų plane ir ekstremalių situacijų valdymo plane nustato, kaip padidintas tiekimo standartas arba nustatyta papildoma pareiga gali būti laikinai sumažinti susidarius Sąjungos ar regioninio masto ekstremaliai situacijai.
3. Po laikotarpių, kuriuos pagal 1 ir 2 dalis nustato kompetentinga institucija, ar esant sunkesnėms sąlygoms, nei nustatytosios 1 dalyje, kompetentinga institucija ir dujų tiekimo įmonės stengiasi kiek įmanoma ilgiau išlaikyti dujų tiekimą, ypač saugomiems vartotojams.
4. Gamtinių dujų įmonėms nustatytos pareigos laikytis šiame straipsnyje nustatytų tiekimo standartų yra nediskriminacinės ir jais toms įmonėms nesudaroma nepagrįsta našta.
5. Gamtinių dujų įmonėms leidžiama įvykdyti tokias pareigas, kai taikoma, regioniniu arba Sąjungos lygiu. Kompetentinga institucija nereikalauja, kad šiame straipsnyje išdėstyti standartai būtų įvykdyti naudojant tik jos teritorijoje esančią infrastruktūrą.
6. Kompetentinga institucija užtikrina, kad tiekimo saugomiems vartotojams sąlygos būtų nustatytos netrikdant tinkamo dujų vidaus rinkos veikimo ir kad taikoma dujų kaina atitiktų tiekiamų išteklių rinkos vertę.“
B. Prancūzijos teisė
7. Prancūzijoje gamtinių dujų saugojimą reglamentuoja code de l’énergie (Energetikos kodeksas) L. 421-1–L. 421-16 straipsnių nuostatos. Šiose nuostatose įtvirtintos taisyklės, susijusios su teise naudotis dujų saugyklomis pagal tiekėjams tenkančius su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus užtikrinti aprūpinimo dujomis tęstinumą net ekstremalios situacijos atveju.
8. Energetikos kodekso L. 421-3 straipsnyje konkrečiai numatyta:
„Gamtinių dujų atsargos leidžia pirmiausiai užtikrinti:
1. Tinkamą prie gamtinių dujų saugyklų prijungtų tinklų veikimą ir balansavimą.
2. Tiesioginį arba netiesioginį buitinių vartotojų ir kitų vartotojų, pagal sutartį nesutikusių su nepertraukiamu tiekimu ar vykdančių su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, poreikių patenkinimą.
3. L. 121-32 straipsnyje nurodytų kitų su viešosiomis paslaugomis susijusių įpareigojimų laikymąsi.“
9. Energetikos kodekso L. 421-4 straipsnyje nustatyta:
„Kiekvienas dujų tiekėjas kiekvienų metų spalio 31 d. privalo turėti Prancūzijoje – tiesiogiai arba per įgaliotąjį asmenį – pakankamas gamtinių dujų atsargas, atsižvelgiant į kitas reguliavimo priemones, kad laikotarpiu nuo lapkričio 1 d. iki kovo 31 d. įvykdytų tiesioginio arba netiesioginio tiekimo sutartinius įsipareigojimus vartotojams, nurodytiems L. 421‑3 straipsnio trečioje pastraipoje <…>“
10. Kaip matyti iš Energetikos kodekso L. 421-7 straipsnio, Conseil d’État dekrete nustato, be kita ko, L. 421-4 straipsnio įgyvendinimo sąlygas ir tvarką.
11. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ginčijamame Dekrete Nr. 2006/1034, priimtame taikant šią nuostatą ir iš dalies pakeistame Dekretu Nr. 2014-328, konkrečiai nurodytos sąlygos, kurias tenkinant galima naudotis gamtinių dujų saugyklomis. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiame iš dalies pakeistame dekrete numatyta, pirma, kiekvienam gamtinių dujų tiekėjui suteikti teises naudotis saugojimo pajėgumais arba „saugojimo teises“(4), nustatomas pagal jo vartotojų portfelį, kad jis galėtų aprūpinti šiuos vartotojus žiemos laikotarpiu, ir, antra, nustatyti įpareigojimus šiems tiekėjams.
12. Dekreto Nr. 2014-328 9 straipsnyje, kuriuo iš dalies pakeistas Dekretas Nr. 2006/1034, numatyta, pirma, kad tiekėjams tenkantys saugojimo įpareigojimai apskaičiuojami pagal „saugojimo teises“, atitinkančias ne tik jų „buitinių vartotojų“ ir vartotojų, vykdančių su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, metinį suvartojimą, kaip buvo numatyta ankstesnės redakcijos dekrete, bet ir vartotojų, prijungtų prie paskirstymo tinklo ir pagal sutartį nesutikusių su nepertraukiamu tiekimu, metinį suvartojimą. Antra, dėl to Dekrete Nr. 2014-328 saugojimo įpareigojimų norma sumažinta nuo 85 proc. iki 80 proc. saugojimo teisių.
II. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai
13. Dviem pareiškimais bendrovės Eni SpA ir Eni Gas & Power France SA (toliau kartu – ENI) ir UPRIGAZ pateikė skundą Conseil d’État ir, nurodydamos įgaliojimų viršijimą, prašė panaikinti Dekretą Nr. 2014-328.
14. Savo skunde ENI ir UPRIGAZ, be kita ko, tvirtina, kad šiuo dekretu pažeidžiamos Reglamento Nr. 994/2010 nuostatos. Pirma, jame neteisėtai išplečiama šio reglamento 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateikta sąvoka „saugomi vartotojai“. Antra, jame nustatytas įpareigojimas gamtinių dujų tiekėjams dujų saugyklas turėti Prancūzijoje, pažeidžiant Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 5 dalį.
15. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia pabrėžia, kad į Dekrete Nr. 2014-328 pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtį įtraukti prie paskirstymo tinklo prijungti nebuitiniai vartotojai, kurie pagal sutartį nesutiko su tuo, kad tiekimas gali būti nutrauktas, ir kurie nebūtinai yra Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkto a papunktyje nurodytos „mažosios ir vidutinės įmonės“. Todėl dekrete pateikta sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtis gali būti platesnė už šiame reglamente pateiktos sąvokos apibrėžtį. Tiesa, Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad šie papildomi vartotojai yra nedideli objektai, kurie, nors ir priklauso didelėms įmonėms, turi mažosioms ir vidutinėms įmonėms būdingų savybių. Be to, šių valdžios institucijų nuomone, tokia platesnė apibrėžtis siejama su papildomais įpareigojimais, nustatytais dujų tiekimo saugumo sumetimais, kuriuos pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali nustatyti gamtinių dujų įmonėms.
16. Šiomis aplinkybėmis šio Dekreto Nr. 2014-328 teisėtumas priklauso nuo to, ar Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybei narei draudžiama gamtinių dujų tiekėjams nustatyti papildomus įpareigojimus, kylančius dėl Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte a papunktyje nenurodytų vartotojų priskyrimo prie „saugomų vartotojų“.
17. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti vartotojų aprūpinimo dujomis tęstinumą, Energetikos kodekso L. 421-4 straipsnyje tiekėjai įpareigojami, atsižvelgiant į kitas jiems prieinamas reguliavimo priemones, Prancūzijoje turėti pakankamas gamtinių dujų atsargas ir kad Dekretas Nr. 2014-328 reiškia, jog 80 proc. saugojimo teisių turi būti įgyvendintos nacionalinėje teritorijoje, ir jame numatyta, be kita ko, kad už energetiką atsakingas ministras atsižvelgia į kitas dujų tiekėjui prieinamas reguliavimo priemones, siekdamas įvertinti, ar tiekėjo turimų saugojimo pajėgumų pakanka, kad jis įvykdytų jam tenkantį saugojimo įpareigojimą. Ar Dekretas Nr. 2014-328 teisėtas, priklauso nuo to, ar pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 5 dalį draudžiama valstybei narei nustatyti tokius įpareigojimus gamtinių dujų tiekėjams.
18. Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Reglamento Nr. 994/2010] 8 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybei narei neleidžiama gamtinių dujų tiekėjams nustatyti papildomų įpareigojimų, kylančių dėl šio reglamento [2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte] nenurodytų vartotojų priskyrimo prie „saugomų vartotojų“, kurių vartojimas padeda apibrėžti tiekimo tęstinumui užtikrinti skirtų saugojimo įpareigojimų apimtį?
2. Ar [Reglamento Nr. 994/2010] 8 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybei narei neleidžiama gamtinių dujų tiekėjams nustatyti įpareigojimų, susijusių su saugomų dujų kiekiais, nustatytais išleidimo kiekiais ir su saugojimo pajėgumų, įgytų remiantis teisėmis, atitinkančiomis įpareigojimą turėti atsargų šios valstybės narės teritorijoje, turėjimu, ir kartu numatyti, kad ministras, vertindamas tiekėjo turimus saugojimo pajėgumus, atsižvelgia į kitas jam prieinamas reguliavimo priemones?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
19. 2016 m. balandžio 20 d Teisingumo Teismas gavo sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. ENI,UPRIGAZ, Storengy ir TIGF,Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisijapateikė pastabas ir dalyvavo 2017 m. kovo 16 d. posėdyje.
IV. Analizė
20. Prieš atsakant į du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, manau, pirmiausia būtina išnagrinėti Reglamento Nr. 994/2010 tikslus ir aplinkybes, kuriomis jis taikomas.
A. Dėl Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis reglamentuojamas gamtinių dujų tiekimo saugumas, ir konkrečiai dėl Reglamento Nr. 994/2010
21. Iš SESV 194 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad energijos tiekimo saugumas Sąjungoje yra vienas iš pagrindinių Sąjungos politikos tikslų energetikos srityje(5).
22. Pirmasis bendras teisinis pagrindas, kuriuo siekta užtikrinti dujų tiekimo saugumą ir prisidėti prie sklandaus dujų vidaus rinkos veikimo sutrikus tiekimui, įtvirtintas 2004 metais Direktyvoje 2004/67/EB(6).
23. Vis dėlto 2009 m. kilusi Rusijos ir Ukrainos dujų krizė, lėmusi precedento neturintį gamtinių dujų tiekimo Sąjungoje sustabdymą, parodė Direktyvoje 2004/67 numatytos sistemos trūkumus. Ši krizė atskleidė būtinybę priimti Sąjungos lygiu suderintas priemones, kuriomis būtų galima užtikrinti bendrą būtiną pasirengimo lygį visose valstybėse narėse, jei dėl didelių gamtinių dujų tiekimo sutrikimų kiltų krizė(7).
24. Remdamasis Direktyvos 2004/67 įgyvendinimo patirtimi, Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė Reglamentą Nr. 994/2010.
25. Reglamente Nr. 994/2010 numatyta tiekimo saugumo užtikrinimo srityje laikytis visuotinės bendros koncepcijos, visų pirma taikyti vidaus rinkos veikimą atitinkančią solidarumo politiką(8). Šiuo tikslu jame nustatytos nuostatos, kurių tikslas – garantuoti dujų tiekimo saugumą užtikrinant tinkamą ir nenutrūkstamą gamtinių dujų vidaus rinkos veikimą, leidžiant įgyvendinti išimtinio pobūdžio priemones, kai rinka nebegali tiekti reikalingo dujų kiekio, ir aiškiai apibrėžiant ir padalijant gamtinių dujų įmonių, valstybių narių ir Sąjungos atsakomybę už prevencinius veiksmus ir reagavimo į konkrečius tiekimo sutrikimus priemones(9).
26. Siekiant palaikyti tinkamai veikiančią dujų vidaus rinką, visų pirma tiekimo sutrikimo atvejais ir susidarius krizinėms situacijoms, Reglamente Nr. 994/2010 konkrečiai numatyta trijų lygių koncepcija: už nepertraukiamą dujų tiekimą visų pirma atsakingos atitinkamos rinkos mechanizmo pagrindu veikiančios gamtinių dujų įmonės, o rinkos nepakankamumo atveju tokią atsakomybę prisiima valstybės narės nacionaliniu ar regioniniu lygiu. Galiausiai pati Sąjunga prisiima šią atsakomybę(10).
27. Reglamente Nr. 994/2010 nustatyti solidarumo principu pagrįsti mechanizmai, kuriais siekiama koordinuoti pasirengimą ir reagavimą esant valstybės narės, regioninio ir Sąjungos masto ekstremaliai situacijai(11). Šiuo tikslu jame konkrečiai nurodyta, kad valstybės narės turi parengti du planus: prevencinį veiksmų planą, kuriame nurodomos priemonės, kurių reikia nustatytų rūšių rizikai, gresiančiai dujų tiekimo saugumui valstybėje narėje, pašalinti ar sumažinti, ir ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame nurodomos priemonės, kurių reikia imtis tiekimo sutrikimo poveikiui pašalinti ar sumažinti(12).
28. Siekiant užtikrinti dujų tiekimą krizės atveju, Reglamente Nr. 994/2010 nustatytas, pirma, dujų infrastruktūros standartas, skirtas dujų tiekimo saugumui stiprinti(13), ir, antra, suderinti tiekimo saugumo standartai. Šiuose standartuose nustatytas įpareigojimas užtikrinti tiekimą „saugomiems vartotojams“ tam tikrais tiekimo sutrikimo atvejais arba esant išskirtinai dideliam dujų poreikiui. Šiais standartais siekiama užtikrinti, kad būtų įveikta bent tokia situacija, kokia buvo susidariusi per 2009 m. dujų krizę(14).
29. Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nurodytas suderintas tiekimo saugumo standartas, skirtas nenutrūkstamam dujų tiekimui užtikrinti visų pirma buitiniams vartotojams ir tam tikram skaičiui papildomų vartotojų, kurie ypač pažeidžiami ir kuriems reikia ypatingos apsaugos(15), t. y. minėto reglamento 2 straipsnio antros pastraipos 1 papunktyje apibrėžtiems „saugomiems vartotojams“. Suprantama, kad plati tokių saugomų vartotojų apibrėžtis vis dėlto neturi prieštarauti Europos solidarumo priemonėms(16).
30. Nors Reglamentu Nr. 994/2010 siekiama tam tikru lygiu suderinti tiekimo saugumo standartą, Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino labiau tiekimo saugumo standartą išplėtusių valstybių narių susirūpinimą. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamo reglamento 8 straipsnio 2 dalyje jis įtvirtino, kad valstybės narės gali nustatyti padidintą tiekimo standartą arba papildomas pareigas, kuriomis būtų išplėstas to paties straipsnio 1 dalyje nurodytas suderintas tiekimo saugumo standartas. Tačiau, siekiant nepažeisti valstybių narių solidarumu grindžiamos šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos tiekimo saugumo garantijų sistemos, šiame reglamente griežtai reglamentuota valstybių narių galimybė priimti tokias priemones.
31. Šiuo atžvilgiu reikėtų pabrėžti, kad valstybių narių solidarumo reikalavimas atlieka esminį vaidmenį Reglamente Nr. 994/2010 įtvirtintoje sistemoje ir, apskritai, Sąjungos energetikos politikoje. Todėl šiomis aplinkybėmis reikėtų trumpai šį aspektą aptarti.
B. Trumpos pastabos dėl valstybių narių solidarumo įgyvendinant Sąjungos energetikos politiką principo
32. SESV 194 straipsnio, kuriame pirmą kartą Sąjungos teisėje įtvirtinta pirminės teisės nuostata dėl Sąjungos energetikos politikos, 1 dalyje numatyta, kad ši politika turi būti įgyvendinama „vadovaujantis valstybių narių solidarumu“.
33. Ši nuoroda į valstybių narių solidarumą, įtraukta į Lisabonos sutarties(17) tekstą, grindžiama tuo, kad valstybių narių solidarumo principą galima apibrėžti kaip „konstitucinį principą“. Iš tikrųjų, valstybių narių solidarumo idėja ne tik įtvirtinta įvairiose Sutarties nuostatose(18), bet, kaip matyti iš ESS 3 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos, yra vienas iš Sąjungos tikslų.
34. Be to, kaip matyti iš SESV 194 straipsnio 1 dalies b punkto ir 122 straipsnio 1 dalies, valstybių narių solidarumo principas yra ypač svarbus energetikos tiekimo srityje.
35. Būtent tokiomis aplinkybėmis, remiantis pirminėje teisėje išdėstyta pozicija, Reglamente Nr. 994/2010 nustatyta sistema, grindžiama visame reglamente akivaizdžiu valstybių narių solidarumo reikalavimu. Iš tiesų, valstybių narių solidarumo principas aiškiai nurodytas keliose šio reglamento konstatuojamose dalyse(19) ir keliose jo nuostatose(20).
36. Kaip aiškiai matyti ir iš 36 konstatuojamosios dalies, vienas iš reglamento tikslų – sustiprinti valstybių narių solidarumą susidarius Sąjungos masto ekstremaliai situacijai, visų pirma padėti valstybėms narėms, kurių geografinės arba geologinės sąlygos yra mažiau palankios.
37. Šiomis aplinkybėmis aiškinant Reglamento Nr. 994/2010 nuostatas, būtina atsižvelgti į esminį valstybių narių solidarumo principo vaidmenį šiame reglamente.
38. Šiuo klausimu taip pat reikėtų pažymėti, kad naujame Komisijos pasiūlyme dėl reglamento, kuriuo siekiama panaikinti Reglamentą Nr. 994/2010(21), solidarumo principo vaidmuo yra dar svarbesnis ir jis įtrauktas į reglamento tekstą specialiai solidarumui skirtame straipsnyje(22).
C. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
1. Pirminės pastabos
39. Pirmuoju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui pateiktu prejudiciniu klausimu siekiama išsiaiškinti Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžties ir papildomų įpareigojimų, kuriuos pagal šio reglamento 8 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali nustatyti gamtinių dujų tiekėjams, sąsają.
40. Prancūzijos Conseil d’État konkrečiai klausia, ar nustatydama tokį papildomą įpareigojimą valstybė narė gali išplėsti Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtį ir tą papildomą įpareigojimą taikyti vartotojams, kurie į tą apibrėžtį nepatenka.
41. Šis klausimas grindžiamas ta aplinkybe, kad priėmus Dekretą Nr. 2014-328 į Prancūzijos teisės akte pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtį įtraukti „nebuitiniai vartotojai, prijungti prie paskirstymo tinklo ir pagal sutartį nesutikę su tiekimu, kuris gali būti nutrauktas“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, ši kategorija apima nebuitinius vartotojus, kurie nebūtinai patenka į Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkto a papunktyje pateiktos sąvokos „mažosios ir vidutinės įmonė“ (toliau – MVĮ) apibrėžtį.
42. Teisingumo Teismui pastabas pateikusios šalys laikosi skirtingos nuomonės dėl atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą.
43. Viena vertus, Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat gamtinių dujų atsargas laikančios įmonės Storengy ir TIGF iš esmės tvirtina, kad Reglamente Nr. 994/2010 niekas nekliudo valstybei narei gamtinių dujų tiekėjams nustatyti papildomo įpareigojimo, apimančio vartotojus, kurie nepaminėti tarp šio reglamento 2 straipsnio antros pastraipos 1 dalyje nurodytų saugomų vartotojų. Prancūzijos vyriausybė net tvirtina, pirmiausia, kad nekyla klausimas dėl nacionalinio teisės akto suderinamumo su Reglamentu Nr. 994/2010, nes nacionalinėje teisėje nustatyta saugomo vartotojo apibrėžtis nėra platesnė už šio reglamento 2 straipsnyje pateiktą apibrėžtį.
44. Tačiau gamtinių dujų tiekėjos ENI ir UPRIGAZ tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalį draudžiama valstybei narei gamtinių dujų tiekėjams nustatyti papildomas pareigas, kylančias dėl platesnės nei to paties reglamento 2 straipsnyje pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžties.
45. Komisijos pozicija prieštaringa. Atrodo, kad ji neatmeta galimybės, jog valstybė narė gali nustatyti papildomą pareigą dėl platesnės Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnyje pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžties. Tačiau Komisija pabrėžia būtinybę laikytis griežtų šiame reglamente nustatytų papildomos pareigos nustatymo sąlygų.
46. Pirmiausia, manau, būtina pateikti kelias pastabas dėl Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžties apimties. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui šios pastabos galėtų būti naudingos nagrinėjant Prancūzijos vyriausybės argumentus, kad nacionaliniame teisės akte pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtis nėra platesnė nei Reglamente Nr. 994/2010 pateiktos tos pačios sąvokos apibrėžtis. Galiausiai, remdamasis šiomis pastabomis, nagrinėsiu Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžties ir to paties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje numatytos galimybės nustatyti papildomus įpareigojimus sąsajos klausimą.
2. Dėl Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžties apimties
47. Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad į sąvoką „saugomi vartotojai“ įtraukus ne tik buitinius vartotojus, bet ir „nebuitinius vartotojus, prijungtus prie paskirstymo tinklo ir pagal sutartį nesutikusius su tiekimu, kuris gali būti nutrauktas“, Dekretu Nr. 2014-328 nebuvo išplėsta Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkto a papunktyje pateikta sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtis.
48. Iš tikrųjų, prie šios vartotojų grupės priskirtini nedideli subjektai, kaip antai nedidelės įmonės, nedideli didelių įmonių filialai, prie integruotų tinklų prijungtos mažos prekybos įmonės arba didesnei įmonei priklausantys nedideli pramonės objektai; didesni subjektai prijungti ne prie skirstymo tinklo, o tiesiogiai prie perdavimo tinklo.
49. Prancūzijos vyriausybės nuomone, Reglamente Nr. 994/2010 padarytą nuorodą į MVĮ reikėtų suprasti taip, kad MVĮ sąvoka neapsiriboja MVĮ statusą turinčiais subjektais, bet, atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus, apima ir iš esmės savarankiškus subjektus, suvartojančius lygiavertį dujų kiekį MVĮ suvartojamam kiekiui.
50. Toks požiūris reikalingas dėl praktinių sumetimų valdant apkrovos mažinimą, kai tiekimas yra nepakankamas. Be to, šis požiūris atitinka Reglamente Nr. 994/2010 valstybėms narėms suteiktą veiksmų laisvę. Galiausiai, taikyti tokį požiūrį taip pat reikalaujama remiantis vienodo požiūrio principu, pagal kurį sąvoką „MVĮ“ reikia aiškinti taip, kad ji apima vienodai pažeidžiamus subjektus.
51. Reikėtų priminti, kad Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktos sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtyje pirmiausia nurodyta, kad visi prie dujų skirstymo tinklo prijungti buitiniai vartotojai būtinai turi būti laikomi „saugomais vartotojais“. Galiausiai, jo a ir b papunkčiuose valstybėms narėms leidžiama į sąvoką „saugomi vartotojai“ įtraukti dvi specialias saugomų vartotojų grupes.
52. Šioje byloje konkrečiai reikšminga tai, kad pagal minėto reglamento 2 straipsnio antros pastraipos 1 dalies a punktą valstybės narės saugomais vartotojais gali laikyti „mažąsias ir vidutines įmones, jeigu jos prijungtos prie dujų skirstymo tinklo <…> ir jei visų šių papildomų vartotojų dujų suvartojimas nesudaro daugiau nei 20 % galutinio dujų suvartojimo“.
53. Iš nustatyto baigtinio potencialių saugomų vartotojų sąrašo matyti, kad nors Reglamente Nr. 994/2010 valstybėms narėms pripažįstama tam tikra veiksmų laisvė nustatyti sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtį, šiame reglamente ši laisvė griežtai apibrėžta. Toks griežtas reglamentavimas akivaizdžiai pagrįstas Reglamento Nr. 994/2010 10 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad plati saugomų vartotojų apibrėžtis gali prieštarauti valstybių narių solidarumo priemonėms.
54. Iš tiesų, kaip savo pastabose teisingai pažymėjo Komisija, idėja suderinti sąvoką „saugomi vartotojai“ grindžiama tuo, kad nacionaliniu lygmeniu numačius pernelyg plataus subjektų rato apsaugą nekiltų pavojus sutrikdyti Reglamente Nr. 994/2010 numatytų Europos solidarumo priemonių veikimą, dėl ko galėtų kilti papildomas pavojus saugomiems vartotojams kitose valstybėse narėse(23). Būtent dėl to šio reglamento 29 konstatuojamojoje dalyje šalia buitinių vartotojų nurodytas „tam tikras skaičius papildomų vartotojų“.
55. Sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtis skirta tiekimo pažeidžiamiausiems vartotojams saugumui užtikrinti krizės atveju. Tokia didžiausia apsauga negali būti garantuota visiems vartotojams, kitaip Reglamente Nr. 994/2010 nurodyta dujų tiekimo garantijų sistema netektų prasmės. Taigi sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtimi nustatoma tiekimo standarto taikymo rationae personae sritis.
56. Be to, kalbant apskritai apie valstybių narių veiksmų laisvę, iš Reglamento Nr. 994/2010 5 konstatuojamosios dalies, kuria remiasi Prancūzijos vyriausybė, kad pagrįstų savo argumentą, aiškiai matyti, kad nors iki šio reglamento įsigaliojimo priimtomis dujų tiekimo saugumo priemonėmis pripažįstama didelė valstybių narių laisvė pasirinkti savo priemones, Reglamentu Nr. 994/2010 siekiama labiau apriboti šią laisvę, kad valstybės narės vienašališkai parengtos priemonės nesutrikdytų tinkamo dujų vidaus rinkos veikimo ir dujų tiekimo vartotojams ir nelemtų dujų trūkumo kaimyninėse valstybėse(24).
57. Šiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkto a papunktyje pateiktos nuorodos į MVĮ negalima suprasti taip, kad valstybės narės gali ją plačiai ir laisvai aiškinti. Priešingai, tai nuoroda į konkrečią teisinę sąvoką. Reglamente Nr. 994/2010 sąvoka „MVĮ“ aiškiai neapibrėžta, o kadangi nėra nuorodos į nacionalinę teisę, ši sąvoka negali būti apibrėžiama pagal valstybių narių teisę(25). Tačiau, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 994/2010 tikslą ir jo 2 straipsnio kontekstą, reikia pripažinti, kad šioje nuostatoje daroma nuoroda į Sąjungos teisėje vartojamą MVĮ sąvoką(26).
58. Atsižvelgiant į tai, svarbi 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinio dydžio įmonių apibrėžties(27). Šioje rekomendacijoje nurodyti konkretūs tokios kategorijos įmonių(28) nustatymo kriterijai ir būtent ja reikia remtis apibrėžiant šią sąvoką(29). Be to, pažymėtina, kad iš Prancūzijos vyriausybės pastabose pateiktų paaiškinimų matyti, kad Prancūzijos teisėje sąvoka „MVĮ“ atitinka minėtoje rekomendacijoje pasiūlytą sąvoką.
59. Prancūzijos vyriausybės nuoroda per teismo posėdį į vienodo požiūrio principą pagrįsta pozicija, kad didelės įmonės agentūra ar filialas yra tokie pat pažeidžiami kaip MVĮ. Vis dėlto manau, kad tokia prielaida yra akivaizdžiai neteisinga. Iš tiesų, priklausydami dideliam subjektui (grupei) tokie subjektai gali turėti (ekonominių ir techninių) išteklių, kurių MVĮ paprastai neturi ir kuriuos turėdami gali įveikti energijos tiekimo krizes. Todėl didelių įmonių agentūrų ir filialų padėtis objektyviai skiriasi nuo MVĮ padėties.
60. Be to, tam, kad nustatytų pažeidžiamus vartotojus, kuriems reikia didesnės apsaugos, teisės aktų leidėjas netaiko energijos suvartojimo kriterijaus. Todėl Prancūzijos vyriausybė negali juo remtis, siekdama pagrįsti MVĮ ir didelių įmonių agentūrų ar filialų panašumą.
61. Nors galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o ne Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar nagrinėjamas teisės aktas suderinamas su Reglamentu Nr. 994/2010, atsižvelgiant į pačios Prancūzijos vyriausybės pateiktus argumentus, atrodo, kad Prancūzijos teisės akte pateikta sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtis neatitinka Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktos apibrėžties. Be to, atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tokios nuomonės laikosi savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(30).
3. Dėl galimybės nustatyti papildomus įpareigojimus, susijusius su į sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtį nepatenkančiais vartotojais
62. Dabar reikėtų, atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, išnagrinėti, ar pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalį, į kurios taikymo sritį patenka kiti vartotojai nei tie, kurie pagal Reglamento Nr. 994/2010 2 straipsnio antros pastraipos 1 punktą patenka į saugomų vartotojų apibrėžtį, valstybė narė gali nustatyti papildomą įpareigojimą gamtinių dujų tiekėjams.
63. Kaip pažymėjau šios išvados 30 punkte, Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė priimti ir kitas nei to paties straipsnio 1 dalyje nurodytas suderintas tiekimo saugumo standartas dviejų rūšių priemones, t. y. padidintą tiekimo standartą ir papildomus įpareigojimus.
64. Mano manymu, tai yra dvi skirtingos priemonių rūšys, kurių apimtį lemia pats jų pavadinimas.
65. Iš tiesų, kalbant apie pirmąją priemonių rūšį, reikia pažymėti, kad tai yra Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 1 dalyje, į kurią, beje, daroma aiški nuoroda 2 dalyje, nurodytas „tiekimo standartas“, kuris yra „padidintas“ – ilgesnis laiko atžvilgiu, t. y. „viršijantis 30 dienų laikotarpį“. Vis dėlto iš šio straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad tiekimo standartas skirtas tik saugomiems vartotojams apsaugoti.
66. Antroji priemonių rūšis yra „papildomi“ įpareigojimai, kurie gali būti nustatyti gamtinių dujų tiekėjams. Iš žodžio „papildomi“ aišku, kad tai kitokie papildomi įpareigojimai, palyginti su tiekimo standartu, nurodytu Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 1 dalyje, į kurią, beje, nagrinėjamoje nuostatoje nedaroma nuoroda kalbant apie šią antrąją priemonių rūšį.
67. Pažodžiui išnagrinėjus Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalį matyti, kad niekas netrukdo valstybei narei gamtinių dujų įmonėms nustatyti papildomą įpareigojimą, kuris būtų taikomas platesniam vartotojų ratui, nei buvo numatyta šio reglamento pateiktoje sąvokos „saugomi vartotojai“ apibrėžtyje.
68. Vis dėlto iš tos pačios nuostatos, aiškinamos atsižvelgiant į Reglamento Nr. 994/2010 tikslus, matyti, kad tokia galimybė siejama su labai griežtų sąlygų laikymusi. Iš tikrųjų, šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje ši galimybė reglamentuota griežtai, nustatant kelias sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad tokį papildomą įpareigojimą būtų galima laikyti suderinamu su šiuo reglamentu.
69. Taigi, pirma, net iš Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalies įžanginio sakinio matyti, kad papildomas įpareigojimas turi būti nustatytas „dėl dujų tiekimo saugumo“. Tam, kad ši sąlyga būtų įvykdyta, papildomas įpareigojimas turi būti skirtas dujų tiekimo sistemos atsparumui didinti išimtinių ir nenumatytų įvykių, dėl kurių kyla pavojus tiekimo pajėgumui, atveju.
70. Antra, remiantis tuo pačiu Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalies įžanginiu sakiniu, toks papildomas įpareigojimas turi būti grindžiamas šio reglamento 9 straipsnyje nurodytu poveikį dujų tiekimo saugumui atitinkamoje valstybėje narėje darančių rizikų vertinimu.
71. Trečia, kaip matyti iš Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalies a punkto, toks papildomas įpareigojimas turi atitikti šio reglamento 3 straipsnio 6 dalyje nurodytus reikalavimus. Taigi jis turi būti aiškiai apibrėžtas, skaidrus, proporcingas, nediskriminacinis ir patikrinamas, neturi nederamai iškraipyti konkurencijos ir trikdyti veiksmingo dujų vidaus rinkos veikimo(31), taip pat turi nekelti pavojaus kitoms valstybėms narėms ir visai Sąjungai skirtų dujų tiekimo saugumui.
72. Ketvirta, iš Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalies c punkto išplaukia, kad pagal valstybių narių solidarumo principą, kuriuo grindžiama šiame reglamente nustatyta sistema, papildomas įpareigojimas negali turėti neigiamo poveikio bet kurios kitos valstybės narės galimybei tiekti dujas savo saugomiems vartotojams nacionalinio, Sąjungos ar regioninio masto ekstremalios situacijos atveju.
73. Penkta, toks įpareigojimas turi atitikti Reglamento Nr. 994/2010 11 straipsnio 5 dalyje nurodytus kriterijus susidarius Sąjungos ar regioninio masto ekstremaliai situacijai(32).
74. Šešta, Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje reikalaujama, kad kompetentinga institucija, vadovaudamasi solidarumo principu, prevenciniame veiksmų plane ir ekstremalių situacijų valdymo plane nustatytų, kaip padidintas tiekimo standartas arba nustatyta papildoma pareiga gali būti laikinai sumažinti susidarius Sąjungos ar regioninio masto ekstremaliai situacijai.
75. Vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar nacionalinės priemonės suderinamos su Sąjungos teise, nes Teisingumo Teismas yra kompetentingas tik pateikti šiam teismui Sąjungos teisės išaiškinimą, galintį jam padėti įvertinti tokį suderinamumą. Todėl minėtas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar tai, kad nustatomas papildomas įpareigojimas, kurį sudaro gamtinių dujų tiekėjų pareiga padidinti saugomų gamtinių dujų atsargas siekiant užtikrinti tiekimo „nebuitiniams vartotojams, prijungtiems prie paskirstymo tinklo ir pagal sutartį nesutikusiems su tiekimu, kuris gali būti nutrauktas“, kurie nėra MVĮ, saugumą krizės atveju, nagrinėjamu atveju atitinka šios išvados 69–74 punktuose nurodytas sąlygas. Vertindamas tokį suderinamumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į visą Teisingumo Teismo pateiktą aiškinamąją medžiagą(33).
76. Tokiomis aplinkybėmis tik pateiksiu kelias pastabas dėl dviejų aspektų: pirma, dėl reikalavimo nustatyti papildomą įpareigojimą „dėl dujų tiekimo saugumo“ ir, antra, dėl šios išvados 71 punkte nurodyto papildomo įpareigojimo proporcingumo reikalavimo.
a) Dėl reikalavimo nustatyti papildomą įpareigojimą dėl dujų tiekimo saugumo
77. Pirmas reikalavimas, kurio reikia laikytis, kad valstybės narės gamtinių dujų įmonėms nustatytas papildomas įpareigojimas būtų suderinamas su Reglamentu Nr. 994/2010, yra tas, kad toks įpareigojimas turi būti nustatytas dėl dujų tiekimo saugumo.
78. Per posėdį Prancūzijos vyriausybė tvirtino, jog nėra jokios abejonės, kad nagrinėjamas papildomas įpareigojimas atitinka šį reikalavimą, nes jis skirtas tiekimo papildomiems vartotojams, kurie dėl techninių priežasčių negali būti atskirti nuo saugomų vartotojų, saugumui užtikrinti. Tuo pačiu klausimu ši vyriausybė taip pat pažymėjo, kad tokiu „papildomiems“ saugomiems vartotojams skirtu papildomu įpareigojimu nekeliamas pavojus Reglamente Nr. 994/2010 apibrėžtų saugomų vartotojų apsaugai ir šio reglamento 2 straipsnio ir 8 straipsnio 2 dalies veiksmingumui.
79. Šiuo klausimu nesu įsitikinęs, kad vien būtinybė apsaugoti papildomas vartotojų grupes, grindžiama tariamomis techninėmis priežastimis, kurių buvimas, beje, labai ginčytinas, gali būti tikroji dujų tiekimo saugumo siekiant padidinti tiekimo sistemos atsparumą priežastis, kaip nurodyta ir šios išvados 69 punkte, galinti pateisinti tokio nagrinėjamo papildomo įpareigojimo nustatymą. Tokiu papildomu įpareigojimu turi būti siekiama sumažinti poveikį dujų tiekimo aptariamoje valstybėje narėje saugumui darančioms rizikoms, nustatytoms atlikus Reglamento Nr. 994/2010 9 straipsnyje nurodytą vertinimą, kuriuo, kaip nurodyta šios išvados 70 punkte, turi būti pagrįstas šis papildomas įpareigojimas.
80. Toliau šios abejonės sustiprėja, jei pripažįstama, kad, kaip teigiama šios išvados 54 punkte, nacionaliniu lygmeniu nustačius pernelyg plataus subjektų rato apsaugą gali kilti papildomas pavojus saugomiems vartotojams kitose valstybėse narėse ir gali būti pakenkta Reglamente Nr. 994/2010 nustatytoms Europos solidarumo priemonėms.
81. Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju nagrinėjamo papildomo įpareigojimo nustatymas grindžiamas tikrosiomis dujų tiekimo saugumo priežastimis.
b) Dėl papildomo įpareigojimo proporcingumo
82. Kaip matyti iš šios išvados 71 punkto, papildomas įpareigojimas, kurį pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalį galima nustatyti gamtinių dujų įmonėms, turi atitikti proporcingumo principą. Kad būtų laikomasi šio reikalavimo, papildomas įpareigojimas turi būti tinkamas norimam tikslui, t. y. užtikrinti dujų tiekimo saugumą, pasiekti ir juo neturi būti viršijama tai, kas būtina tam tikslui pasiekti.
83. Šiuo klausimu manau, kad, kaip pažymėjo Komisija vertindama nagrinėjamo papildomo įpareigojimo proporcingumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali remtis Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl reguliuojamų dujų ir elektros kainų(34), tačiau turi patikrinti, ar tokiu kaip šis atveju ši jurisprudencija yra reikšminga.
84. Iš tiesų, kaip teigė Prancūzijos vyriausybė, minėtoje jurisprudencijoje nagrinėtų su nacionalinėmis rinkos kainų nustatymo priemonėmis susijusių situacijų ir šios bylos, susijusios su tiekimo saugumo priemonėmis, faktinės ir teisės aplinkybės iš esmės skiriasi(35).
4. Išvada dėl pirmojo prejudicinio klausimo
85. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 2 dalį valstybei narei nedraudžiama gamtinių dujų tiekėjams nustatyti papildomo įpareigojimo, apimančio į to paties reglamento 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktą apibrėžtį nepatenkančius vartotojus, tik jeigu įrodoma, o tai turi išsamiai patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad griežtai laikomasi 8 straipsnio 2 dalyje numatytų ir šios išvados 68–74 punktuose nurodytų reikalavimų.
D. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
86. Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo išaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 5 dalį draudžiama, kad valstybė narė teisės akte nustatytų gamtinių dujų tiekėjams įpareigojimą laikyti dujų atsargas jos teritorijoje, siekdama užtikrinti tiekimo saugumą krizės atveju, ir kartu numatytų, kad vertindama tiekėjo saugojimo pajėgumus kompetentinga institucija atsižvelgtų į kitas tiekėjui prieinamas reguliavimo priemones.
87. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos dvi nuostatos: pirma, nuostata, kuria suteikiamas leidimas, antra, nuostata, kuria draudžiama. Iš tikrųjų, tos 5 dalies pirmame sakinyje nurodyta, kad gamtinių dujų įmonėms leidžiama įvykdyti tokias joms, laikantis to paties reglamento 8 straipsnyje nurodyto tiekimo standarto, nustatytas pareigas, kai taikoma, regioniniu arba Sąjungos lygiu. Tačiau antrame sakinyje nurodyta, kad nacionalinė kompetentinga institucija negali reikalauti, kad dujų įmonės įvykdytų šiuos įpareigojimus naudodamos tik atitinkamos valstybės narės teritorijoje esančią infrastruktūrą.
88. Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 5 dalies nuostatomis siekiama užtikrinti, kad būtų sukurta tikra dujų vidaus rinka, o pagal šio reglamento 12 konstatuojamąją dalį siekiama neleisti, kad priemonėmis, kurių imtasi siekiant užtikrinti dujų tiekimo saugumą, būtų nederamai iškraipyta konkurencija ar sutrikdytas veiksmingas dujų vidaus rinkos veikimas.
89. Nagrinėjamu atveju Dekreto Nr. 2014-328 9 straipsnyje, siejamame su Energetikos kodekso L. 421-4 straipsniu, dujų tiekėjams nustatomas įpareigojimas kiekvienų metų spalio 31 d. Prancūzijos teritorijoje turėti gamtinių dujų atsargų, atitinkančių ne mažiau kaip 80 proc. saugojimo teisių, siejamų su vartotojais, kuriuos apima įpareigojimas. Vis dėlto kompetentingas ministras atsižvelgia į kitas tiekėjui prieinamas reguliavimo priemones, kad patikrintų, ar šis laikosi jam nustatytų įpareigojimų.
90. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip pabrėžė Komisija, Prancūzijos teisės akte de jure reikalaujama, kad tiekėjai Prancūzijoje turėtų pakankamų gamtinių dujų atsargų, kad įvykdytų jiems nustatytus įpareigojimus. Tokio pobūdžio įpareigojimas, vertinamas atskirai, nesuderinamas su Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 5 dalies antrame sakinyje įtvirtinta nuostata, nes dėl jo dujų tiekėjai privalo vykdyti šio reglamento 8 straipsnyje jiems nustatytus įpareigojimus būtinai naudodami nacionalinėje teritorijoje esančią infrastruktūrą.
91. Vis dėlto pagal Prancūzijos teisės aktą kompetentingam ministrui leidžiama atsižvelgti į „kitas [atitinkamam tiekėjui] prieinamas reguliavimo priemones“. Tiesa, šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia pakankamai informacijos, kuria remiantis būtų galima praktiškai nustatyti kompetentingo ministro atliekamo vertinimo apimtį.
92. Pirmiausia, nėra jokios informacijos, kuri padėtų suprasti sąvokos „reguliavimo priemonė“ reikšmę. Atsakydama į per posėdį pateiktą konkretų klausimą dėl šios sąvokos apimties, Prancūzijos vyriausybė tik nurodė dujų atsargas, kurių atitinkamas tiekėjas gali turėti kitose valstybėse narėse. Vis dėlto manau, kad, kaip pažymėjo ir Lenkijos vyriausybė, tiekėjas turėtų galėti įrodyti, kad yra pajėgus įvykdyti jam nustatytus įpareigojimus, siekiant, kad būtų laikomasi Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnyje nurodyto tiekimo standarto ar papildomų įpareigojimų, ir imdamasis Reglamento Nr. 994/2010 II priede kaip pavyzdys nurodytų rinkos priemonių. Iš tikrųjų, vertinant pajėgumą įvykdyti šiuos įpareigojimus, reikėtų atsižvelgti į bendrą kiekvieno atskiro tiekėjo padėtį.
93. Pagaliau neaišku, ar analize, kurią atlieka kompetentingas ministras, kad „atsižvelgtų į kitas reguliavimo priemones“, galima praktiškai veiksmingai užtikrinti galimybę gamtinių dujų tiekėjams įvykdyti jiems nustatytus įpareigojimus regioniniu ar Sąjungos lygmeniu. Ypač reikėtų patikrinti, ar toks vertinimas, kai jis realiai atliekamas, grindžiamas konkrečiais ir patikrinamais kriterijais.
94. Tokiomis sąlygomis manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 5 dalį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame iš gamtinių dujų tiekėjų reikalaujama laikytis šio reglamento 8 straipsnyje jiems nustatytų įpareigojimų laikyti dujų atsargas būtinai naudojant tik nacionalinėje teritorijoje esančią infrastruktūrą. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto turi patikrinti, ar nacionalinės teisės akte kompetentingam ministrui suteikus galimybę atsižvelgti į „kitas [suinteresuotiems tiekėjams] prieinamas reguliavimo priemones“ jiems praktiškai užtikrinama veiksminga galimybė įvykdyti jiems nustatytus įpareigojimus regioniniu ir Sąjungos lygmeniu.
V. Išvada
95. Remdamasis pateiktais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État pateiktus prejudicinius klausimus:
2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB, 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje valstybei narei nedraudžiama nustatyti gamtinių dujų tiekėjams papildomo įpareigojimo, apimančio į to paties reglamento 2 straipsnio antros pastraipos 1 punkte pateiktą apibrėžtį nepatenkančius vartotojus, jei įrodoma, o tai turi išsamiai patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad griežtai laikomasi šių sąlygų:
‐ pirma, toks papildomas įpareigojimas nustatytas tikrai dėl tiekimo saugumo,
‐ antra, toks papildomas įpareigojimas grindžiamas poveikį dujų tiekimo saugumui atitinkamoje valstybėje narėje darančių rizikų vertinimu, nurodytu to paties reglamento 9 straipsnyje,
‐ trečia, kaip to reikalaujama šio reglamento 3 straipsnio 6 dalyje, toks papildomas įpareigojimas turi būti aiškiai apibrėžtas, skaidrus, proporcingas, nediskriminacinis ir patikrinamas, neturi nederamai iškraipyti konkurencijos ir trikdyti veiksmingo dujų vidaus rinkos veikimo, taip pat neturi kelti pavojaus kitoms valstybėms narėms ir visai Sąjungai skirtų dujų tiekimo saugumui,
‐ ketvirta, pagal valstybių narių solidarumo principą, kuriuo grindžiamas Reglamentas Nr. 994/2010, toks papildomas įpareigojimas neturi neigiamo poveikio bet kurios kitos valstybės narės pajėgumui laikantis šio reglamento 8 straipsnio nuostatų tiekti dujas savo saugomiems vartotojams nacionalinio, Sąjungos ar regioninio masto ekstremalios situacijos atveju,
‐ penkta, toks papildomas įpareigojimas atitinka šio reglamento 11 straipsnio 5 dalyje nurodytus kriterijus susidarius Sąjungos ar regioninio masto ekstremaliai situacijai,
‐ šešta, vadovaujantis valstybių narių solidarumo principu, prevenciniame veiksmų plane ir ekstremalių situacijų valdymo plane nustatyta, kaip toks papildomas įpareigojimas laikinai sumažinamas susidarius Sąjungos ar regioninio masto ekstremaliai situacijai.
Pagal Reglamento Nr. 994/2010 8 straipsnio 5 dalį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame iš gamtinių dujų tiekėjų reikalaujama laikytis šio reglamento 8 straipsnyje jiems nustatytų įpareigojimų laikyti dujų atsargas būtinai naudojant tik nacionalinėje teritorijoje esančią infrastruktūrą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar minėtame teisės akte kompetentingam ministrui suteikus galimybę atsižvelgti į „kitas [suinteresuotiesiems tiekėjams] prieinamas reguliavimo priemones“ jiems praktiškai užtikrinama veiksminga galimybė įvykdyti jiems nustatytus įpareigojimus regioniniu ir Sąjungos lygmeniu.