BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. lapkričio 25 d.(*)
„Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriuo nurodoma įvykdyti patikrinimą – Proporcingumas – Tinkamumas – Būtinybė – Savavališkumo nebuvimas – Motyvavimas“
Byloje T‑402/13
Orange, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų J.‑P. Gunther ir A. Giraud,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą A. Dawes ir F. Ronkes Agerbeek,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2013 m. birželio 25 d. Komisijos sprendimą C(2013) 4103 galutinis ir 2013 m. birželio 27 d. Komisijos sprendimą C(2013) 4194 galutinis, susijusius su Tarybos reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies taikymo procedūra, skirtus atitinkamai France Télécom SA ir Orange, taip pat visoms jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Prek (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir V. Kreuschitz,
posėdžio sekretorė S. Bukšek Tomac, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. birželio 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Orange (iki 2013 m. liepos 1 d. – France Télécom SA) yra pagal Prancūzijos teisę įsteigta akcinė bendrovė, kurios tikslas, be kita ko, teikti įmonėms ir fiziniams asmenims elektroninių ryšių paslaugas, įskaitant fiksuoto ir judriojo telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugas. Interneto srityje ieškovė teikia interneto prieigos paslaugas per savo nacionalinį tinklą Orange Internet, prie kurio prijungti jos klientai. Ji taip pat eksploatuoja savo tarptautinį interneto turinio perdavimo tinklą Open Transit International, kuris sujungtas su Orange Internet tinklu ir su visais kitais tarptautiniais tinklais.
Procedūra Prancūzijos konkurencijos institucijoje
2 2011 m. gegužės 9 d. Cogent Communications Inc. ir Cogent Communications France (toliau kartu – Cogent) pateikė skundą Prancūzijos konkurencijos institucijai (toliau – Konkurencijos institucija) dėl ieškovės veiksmų, kurie prieštarauja Komercijos kodekso L. 420‑2 straipsniui ir SESV 102 straipsniui. Cogent nurodo, jog jai buvo atsisakyta suteikti prieigą prie esminės paslaugos, taip pat vykdomi „tromboning“ veiksmai, kritikavo prastą tinklų sujungimo pajėgumų, kuriuos jai ieškovė teikė Paryžiuje (Prancūzija), kokybę ir papildomų pajėgumų apmokestinimo pagal keitimosi sandorių („peering“) politiką, apribojimų plėsti „prefiksus / porinius maršrutus“ nustatymą ir maržų „spaudimą“.
3 2012 m. rugsėjo 20 d. Konkurencijos institucija priėmė sprendimą 12‑D‑18, susijusį su tinklų sujungimo paslaugų sektoriuje įvykdytais veiksmais prieigos prie interneto srityje. Išnagrinėjusi Cogent ginčijamus veiksmus ir atitinkamą rinką Konkurencijos institucija, viena vertus, iš esmės nusprendė, kad arba nebuvo patvirtinta, jog minėti veiksmai buvo įvykdyti, arba jie nesudarė piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, ir, kita vertus, manė, kad prima facie galbūt galėjo kilti susirūpinimas dėl konkurencijos, susijęs su galimu tarifų „žirklių“ efektu. Iš esmės buvo galima numatyti, kad Cogent negalės konkuruoti su ieškovės tam tikriems savarankiškiems interneto turinio ir (arba) interneto taikomųjų programų, suteikiančių prieigą prie jos abonentų, paslaugų teikėjams taikomomis labai žemomis kainomis, kurios gali turėti tarifų „žirklių“ efektą. Kadangi Orange Internet ir Open Transit International santykiai nebuvo skaidrūs, Konkurencijos institucija padarė išvadą, jog sunku patvirtinti tokių veiksmų tikroviškumą. Reaguodama į šį susirūpinimą, ieškovė pasiūlė du įsipareigojimus: pirma, formaliai patvirtinti Orange Internet ir Open Transit International vidaus protokolą ir, antra, leisti Konkurencijos institucijos tyrimo tarnyboms tikrinti, kaip šis protokolas įgyvendinamas. Konkurencijos institucijos sprendimu šie įsipareigojimai tapo privalomi.
Komisijos tyrimas
4 2012 m. sausio 18 d. Europos Komisija, remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnio 2 dalimi, ieškovei ir jos Lenkijoje įsteigtai dukterinei bendrovei išsiuntė prašymus pateikti informacijos. Šie prašymai pateikti dėl antikonkurencinių veiksmų, kurie galimai buvo padaryti teikiant interneto prieigos ir prieigos prie galutinių naudotojų, prisijungusių prie telekomunikacijų tinklų Europos ekonominėje erdvėje (EEE), paslaugas. Ieškovė ir jos Lenkijoje įsteigta dukterinė bendrovė į šiuos prašymus atsakė 2012 m. vasario 15 d.
5 2013 m. birželio 25 d. Komisija priėmė sprendimą C(2013) 4103 galutinis, susijusį su Tarybos reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies taikymo procedūra, skirtą France Télécom, taip pat visoms jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms, kuriuo joms buvo nurodyta leisti įvykdyti patikrinimą. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė gali pakeisti savo įmonės pavadinimą, Komisija 2013 m. birželio 27 d. priėmė Sprendimą C(2013) 4194 galutinis, susijusį su Tarybos reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies taikymo procedūra, skirtą Orange, taip pat visoms jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms, kuriuo joms buvo nurodyta leisti įvykdyti patikrinimą. Išskyrus adresačių identifikacinius duomenis, sprendimų C(2013) 4103 galutinis ir C(2013) 4194 galutinis (toliau kartu – ginčijami sprendimai) turinys yra identiškas.
6 Ginčijamų sprendimų 3–10 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:
„(3) Komisija turi duomenų, kad [ieškovė] gali užimti dominuojančią padėtį vienoje ar keliose atitinkamose rinkose, kiek tai susiję su prieigos prie interneto tinklo paslaugų teikimu.
(4) Komisija turi duomenų, kad [ieškovė] gali imtis veiksmų, kurie apribotų ir (arba) pablogintų prieigos prie interneto tinklo paslaugų kokybę EEE. Tokie veiksmai gali apimti:
a) „tromboning“. [Ieškovė] tam tikriems tranzito paslaugų teikėjams gali leisti prisijungti prie [ieškovės] tinklo tinkamu pajėgumu tik atokiose vietose, net jei [ieškovė] ir atitinkamas tranzito paslaugų teikėjas veikia ir gali prisijungti prie tinklo artimesnėse EEE vietovėse, įskaitant valstybės narės arba valstybių narių teritorijas, kur [pati ieškovė] teikia plačiajuosčio interneto ryšio prieigos paslaugas; ir (arba)
b) tinklo prievadų perkrovą. [Ieškovė] gali atsisakyti ir (arba) vėlinti modernizuoti tinklų sujungimo su tam tikrais tranzito paslaugų teikėjais pajėgumus, kas lemtų esamų tinklo prievadų perkrovą; ir (arba)
c) tinklo maršrutų plėtros apribojimą. Apribodama maršrutų plėtrą savo tranzito veiklos srityje, [ieškovė] gali versti tranzito paslaugų teikėjus ir [turinio platinimo tinklus] tiesiogiai prisijungti prie [ieškovės] tinklo, kad pasiektų [jos] galutinius naudotojus, arba teikti šiems galutiniams naudotojams priimtinos kokybės paslaugas; ir (arba)
d) srauto santykių apribojimą. [Ieškovė] gali riboti įeinančio ir išeinančio duomenų srauto santykį, dėl ko būtų apribotas įeinantis tranzito paslaugų operatoriaus jo galutiniams naudotojams skirtas srautas, ir (arba) gali reikalauti, kad tranzito paslaugų operatorius mokėtų mokestį už įeinantį srautą, kuris viršija šį santykį; ir (arba)
e) maržų „spaudimas“. Skirtumas tarp kainos, kurią [ieškovė] taiko tranzito paslaugų operatoriams už prieigą prie jos tinklo, ir [ieškovės] kainos, kurią ji taiko už savo pačios tranzito paslaugas, gali būti toks, kad tranzito paslaugų operatoriai, tokie pat našūs kaip [ieškovė], negalėtų konkuruoti teikiant tam tikras tranzito paslaugas.
(5) Be to, 4 konstatuojamojoje dalyje apibūdinti veiksmai galėjo lemti, kad savarankiški interneto turinio ir (arba) taikomųjų programų teikėjai, palyginti su ieškovės interneto turinio ir (arba) taikomųjų programų teikimo paslaugomis, atsiduria mažiau palankiose konkurencinėse sąlygose teikiant paslaugas [ieškovės] galutiniams naudotojams.
(6) Komisija turi duomenų, kad 4 konstatuojamojoje dalyje apibūdinti veiksmai galėjo būti vykdomi bent nuo 2005 m. ir gali būti tebevykdomi. Tačiau negalima atmesti tikimybės, kad šie veiksmai buvo vykdomi ilgesnį laikotarpį.
(7) Jeigu pasirodytų, kad šie kaltinimai yra pagrįsti, 4 konstatuojamojoje dalyje apibūdinti veiksmai gali sudaryti SESV 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimą (‑us).
(8) Kad Komisija galėtų patikrinti visus svarbius faktus, susijusius su 4 konstatuojamojoje dalyje apibūdintais veiksmais, ir aplinkybes, kuriomis jie buvo vykdomi, būtina įvykdyti patikrinimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnį.
(9) Komisija turi duomenų, kad 4 konstatuojamojoje dalyje apibūdinti veiksmai yra motyvuoti pagrindais, kuriems taikomas pats griežčiausias konfidencialumas, ir su jais leidžiama susipažinti tik [ieškovės] aukščiausio lygio vadovams ir ribotai pasitikėjimo darbuotojų grupei [ir kad] su šiais veiksmais ir su jų motyvais susijusių dokumentų turi būti kiek įmanoma mažiau, jie turi būti saugomi tokiose vietose ir (arba) laikomi taip, jog patikrinimo atveju būtų galima juos nuslėpti, jų nepateikti arba juos sunaikinti.
(10) Siekiant užtikrinti, kad šie patikrinimai būtų veiksmingi, svarbu, kad jie būtų vykdomi iš anksto apie juos neįspėjus įmonių, kurios įtariamos dalyvavusios darant pažeidimą (‑us), ir kad tuo pat metu būtų vykdomi keli patikrinimai.“
7 Ginčijamų sprendimų 1 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodoma: „[Ieškovė], taip pat visos jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamos bendrovės privalo leisti įvykdyti patikrinimą dėl jos galimo dalyvavimo atliekant veiksmus, kurie prieštarauja SESV 102 straipsniui ir EEE susitarimo 54 straipsniui, kiek tai susiję su prieigos prie interneto tinklo paslaugų teikimu.“
8 Pagal ginčijamų sprendimų 2 straipsnį „patikrinimas pradedamas vykdyti 2013 m. liepos 9 d. arba iš karto po šios datos“.
9 Ginčijamų sprendimų 3 straipsnyje nurodyta, kad „šis sprendimas skirtas [ieškovei], taip pat visoms jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms; apie šį sprendimą įmonėms, kurioms jis skirtas pagal SESV 297 straipsnio 2 dalį, bus pranešta prieš pat patikrinimą“.
10 Patikrinimas buvo įvykdytas 2013 m. liepos 9–13 d. Jo metu tikrintos keturios ieškovės vietos. 2013 m. liepos 17 d. Komisijos patalpose, dalyvaujant ieškovės atstovams, atliekant tyrimą patikrintos kietųjų diskų kopijos ir atvaizdai.
Procesas ir šalių reikalavimai
11 2013 m. liepos 31 d. ieškovė pateikė šį ieškinį.
12 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
13 2014 m. gegužės 2 d., taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies a punktą, Bendrasis Teismas raštu pateikė klausimą ieškovei, į kurį ji atsakė per nustatytus terminus.
14 2014 m. birželio 18 d. posėdyje buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
15 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamus sprendimus,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
16 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
17 Grįsdama savo ieškinį, ieškovė nurodo du pagrindus, iš esmės susijusius su, pirma, proporcingumo ir gero administravimo principų pažeidimu ir, antra, ginčijamų sprendimų savavališkumu.
Dėl pirmojo pagrindo, iš esmės susijusio su proporcingumo ir gero administravimo principų pažeidimu
18 Ieškovė ginčija patikrinimo priemonės naudojimo proporcingumą ir būtinybę, nes Konkurencijos institucija ištyrė identiškus preziumuojamus pažeidimus ir priėmė sprendimą, kuriuo priėmė jos įsipareigojimus nepadarydama išvados, kad buvo pažeistas SESV 102 straipsnis, o Komisija tik galėjo būti informuota apie Konkurencijos institucijos pradėtą procedūrą ir galiausiai priimtą sprendimą. Šiomis aplinkybėmis ji remiasi principu, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (ne bis in idem), taip pat Komisijos pareiga, remiantis gero administravimo principu, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas svarbias su šia byla susijusias aplinkybes. Ieškovė mano, kad Konkurencijos institucijos sprendimas neabejotinai nepalankus tam, kad būtų vykdomas patikrinimas, nes, pirma, jis labai motyvuotas ir detalus, antra, juo paneigiami visi skunde, su kuriuo kreiptasi į Konkurencijos instituciją, nurodyti veiksmai, trečia, jame išreiškiama palanki nuomonė dėl ieškovės elgesio ir, ketvirta, nebuvo pranešta apie jokį incidentą, kuris būtų įvykęs ieškovei įgyvendinant savo įsipareigojimus. Savo dublike ieškovė teigia, kad patikrinimo priemonės naudojimas negali būti laikomas proporcingu, nes Komisija iš anksto nesusipažino su Konkurencijos institucijos vykdomos procedūros medžiaga.
19 Ieškovė taip pat teigia, kad net tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, jog patikrinimu dėl veiksmų, kurie jau buvo pripažinti atitinkančiais Sąjungos konkurencijos teisę ir kurių atžvilgiu Komisija turi daug informacijos, nebuvo pažeistas proporcingumo principas, Komisija teisėtai galėtų prašyti tik pateikti papildomos informacijos. Ji teigia, kad šiuo atveju taip nebuvo, nes Komisija atliko paiešką ir galėjo gauti tik dokumentus, kurie jau yra jos bylos medžiagoje. Šiuo klausimu ji remiasi aplinkybėmis, kad, pirma, Komisija atlikdama paiešką paimtuose kompiuteriuose naudojo raktinius žodžius, susijusius su Konkurencijos institucijos tyrimu arba su prisiimtais įsipareigojimais, antra, Komisija paėmė pateiktus atsakymus į klausimyną, kuris anksčiau buvo išsiųstas ieškovei, ir, trečia, vienintelis darbuotojas, kuris oficialiai buvo apklaustas vykdant tyrimą, jau buvo apklaustas Konkurencijos institucijos.
20 Galiausiai, ieškovė teigia, kad patikrinimo priemonė buvo neproporcinga, nes ginčijamų sprendimų 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyti preziumuojami pažeidimai pagal savo pobūdį nėra slapti. Ji pažymi, kad visi jie susiję su jos keitimosi sandorių („peering“) politika, kuri yra vieša ir prieinama visiems per jos interneto tinklalapį. Minėta politika taip pat visiškai atitinka rinkos reikalavimus ir rinkos dalyviams yra skaidri. Ieškovė taip pat teigia, kad sprendimas vykdyti patikrinimą negali būti pateisintas siekiu išsiaiškinti jos politikos motyvus, nes pagal nusistovėjusią teismo praktiką piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvokos turinys yra objektyvus ir neapima tikslo pakenkti.
21 Komisija prašo pirmąjį ieškinio pagrindą atmesti.
22 Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką proporcingumo principas yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir pagal jį reikalaujama, kad Sąjungos institucijų priimti aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina siekiant užsibrėžto tikslo, nes kai gali būti renkamasi iš kelių tinkamų priemonių, reikia rinktis mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi, palyginti su užsibrėžtais tikslais (šiuo klausimu žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink., EU:C:1990:391, 13 punktą ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑180/00, Rink., EU:C:2005:451, 103 punktą).
23 Be to, dėl sprendimo, kuriuo nurodoma įvykdyti patikrinimą, pažymėtina, kad proporcingumo principo laikymasis reiškia, kad numatomos priemonės nesukelia neproporcingų ir netoleruotinų nepatogumų, palyginti su nagrinėjamu patikrinimu siekiamais tikslais (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, Rink., EU:C:2002:603, 76 punktą). Tačiau Komisijos padarytas pasirinkimas, renkantis, ar vykdyti patikrinimą remiantis paprastu įgaliojimu, ar vykdyti patikrinimą remiantis sprendimu, priklauso ne nuo tokių aplinkybių, kaip itin sudėtinga padėtis, ekstremalios skubos situacija arba būtinybė laikytis visiškos diskrecijos, bet nuo būtinybės įvykdyti tinkamą patikrinimą, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Taigi, kai sprendimu įvykdyti patikrinimą siekiama tik leisti Komisijai surinkti įrodymus, kurie būtini vertinant, ar galimai buvo padarytas Sutarties pažeidimas, toks sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 26 d. Sprendimo National Panasonic / Komisija, 136/79, Rink., EU:C:1980:169, 28–30 punktus ir minėto Sprendimo Roquette Frères, EU:C:2002:603, 77 punktą).
24 Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad pareiga įvertinti, ar informacija būtina siekiant atskleisti konkurencijos taisyklių pažeidimą, iš esmės tenka Komisijai, net ir tuomet, kai ji turi duomenų, ar net įrodymų, kad buvo padarytas pažeidimas; Komisija gali pagrįstai nuspręsti, kad būtina nurodyti įvykdyti papildomus patikrinimus, kurie jai leistų geriau apibrėžti pažeidimą ar jo trukmę (šiuo klausimu žr. 1989 m. spalio 18 d. Sprendimo Orkem / Komisija, 374/87, Rink., EU:C:1989:387, 15 punktą ir 23 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères, EU:C:2002:603, 78 punktą).
25 Šis pagrindas gali būti suvoktas taip, kad juo ginčijamas tiek ginčijamų sprendimų tinkamumas, t. y. jų tinkamumas pasiekti tikslus, kurių jais siekiama, tiek jų būtinumas, kuris reiškia, jog nėra mažiau suvaržančios alternatyvos įvykdytam patikrinimui. Taigi Bendrasis Teismas mano, kad ieškovės šiame pagrinde nurodytus argumentus reikia išskirti į dvi atskiras dalis, atsižvelgiant į tai, ar jais ginčijamas ginčijamų sprendimų tinkamumas, ar būtinumas.
Dėl pagrindo pirmos dalies, susijusios su ginčijamų sprendimų tinkamumu
26 Ieškovės argumentus galima būti suprasti taip, kad jais ginčijamas ginčijamų sprendimų tinkamumas, nes Konkurencijos institucija iš esmės jau įvykdė tyrimą ir padarė išvadą, kad jos veiksmai atitinka ne tik Prancūzijos konkurencijos teisę, bet ir SESV 102 straipsnį. Ieškovės analizėje iš esmės teigiama, kad šios bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant į Konkurencijos institucijos sprendime pateiktą analizę, ginčijamų sprendimų, susijusių su ieškovės veiksmų atlikties SESV 102 straipsniui patikrinimu, tikslai jau buvo pasiekti, todėl minėti sprendimai negali būti laikomi tinkamais jiems pasiekti.
27 Tačiau pažymėtina, kad vadovaujantis tokiais argumentais patikrinimo priemonę reiktų pripažinti netinkama, nes preziumuojami pažeidimai, su kuriais susijęs patikrinimas, jau buvo išnagrinėti nacionaliniu lygmeniu, o tai tiesiogiai prieštarauja nusistovėjusiai teismo praktikai, pagal kurią Komisijos iš esmės nesaisto nacionalinio teismo ar nacionalinės valdžios institucijos taikant SESV 101 straipsnio 1 dalį ar 102 straipsnį priimtas sprendimas. Taigi Komisija bet kada gali priimti individualų sprendimą dėl SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo, net jei nacionalinis teismas savo sprendimu yra nusprendęs dėl susitarimo ar veiksmų ir net kai Komisijos priimtas sprendimas prieštarauja minėtam teismo sprendimui (2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Masterfoods ir HB, C‑344/98, Rink., EU:C:2000:689, 48 punktas; 2007 m. kovo 8 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, T‑339/04, Rink., EU:T:2007:80, 79 punktas ir 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, T‑271/03, Rink., EU:T:2008:101, 120 punktas).
28 Taip pat nebūtų priimta ieškinyje pateikta nuoroda į principą ne bis in idem, jei ji būtų pateikta siekiant pagrįsti ginčijamų sprendimų tinkamumo ginčijimą, motyvuojant tuo, kad iš esmės nėra tinkama vykdyti patikrinimo priemonės, susijusios su veiksmais, už kuriuos, kaip buvo pripažinta, ieškovė nėra atsakinga.
29 Iš tiesų, pagal nusistovėjusią teismo praktiką per procedūras, per kurias skiriamos baudos pagal konkurencijos teisę, turi būti laikomasi principo ne bis in idem. Šis principas draudžia konkurencijos srityje pakartotinai skirti sankciją įmonei ar ją persekioti dėl antikonkurencinių veiksmų, dėl kurių ankstesniu galutiniu sprendimu jai skirta sankcija arba dėl kurių ji išteisinta (žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, Rink., EU:C:2012:72, 94 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
30 Tačiau pažymėtina, kad valstybių narių konkurencijos institucijos nėra įgaliotos priimti sprendimų, kuriais būtų pripažinta, kad įmonė nėra atsakinga už SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą, t. y. konstatuota, kad minėti straipsniai nebuvo pažeisti, nes tiek iš Reglamento Nr. 1/2003 teksto, tiek iš jo bendros struktūros ir siekiamo tikslo matyti, jog teisė konstatuoti, kad SESV 101 ar 102 straipsnis nepažeistas, suteikiama tik Komisijai, net jei šie straipsniai taikomi per nacionalinės konkurencijos institucijos vykdomą procedūrą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 3 d. Sprendimo Tele2 Polska, C‑375/09, Rink., EU:C:2011:270, 20–30 punktus). Teisingumo Teismas šiuo klausimu, be kita ko, pažymėjo, kad toks „neigiamas“ nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimas dėl esmės keltų grėsmę vienodam SESV 101 ir 102 straipsnių taikymui, o tai yra vienas iš Reglamento Nr. 1/2003 tikslų, nurodytų jo 1 konstatuojamojoje dalyje, nes vėliau dėl tokio sprendimo Komisija negalėtų konstatuoti, kad nagrinėjami veiksmai pažeidžia šias Sąjungos teisės nuostatas (minėto Sprendimo Tele2 Polska, EU:C:2011:270, 28 punktas).
31 Taigi, kai valstybės narės konkurencijos institucija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsniu, priima įsipareigojimus arba konstatuoja, kad imtis veiksmų nėra pagrindo, negali būti laikoma, jog ji nusprendė, kad SESV 101 ar 102 straipsnis nebuvo pažeistas. Todėl šios bylos aplinkybėmis ieškovė negali veiksmingai remtis Konkurencijos institucijos dėl jos priimtu sprendimu, siekdama, kad būtų taikomas principas ne bis in idem.
32 Be to, ieškovės argumentus taip pat galima suprasti taip, kad jais ginčijamas patikrinimo priemonės tinkamumas, nes Komisija buvo informuota apie Konkurencijos institucijos sprendimo projektą pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalį, tačiau nepasinaudojo pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį suteikta galimybe inicijuoti procesą ir iš konkurencijos institucijos perimti kompetenciją. Atrodo, jog ieškovė iš to daro išvadą, kad Komisija manė arba kad Konkurencijos institucijos sprendimas atitiko SESV 102 straipsnį, arba kad byla nebuvo verta dėmesio. Šiomis aplinkybėmis ieškovė Bendrojo Teismo prašo taikyti proceso organizavimo priemones ir paprašyti Komisijos, kai ji gaus Konkurencijos institucijos sprendimo projektą, pateikti galimas pastabas raštu.
33 Pirma, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalį:
„Valstybių narių konkurencijos institucijos informuoja Komisiją apie sprendimo, kuriuo reikalaujama nutraukti pažeidimą, priimami įsipareigojimai arba panaikinama teisė pasinaudoti bendrosios išimties reglamento nuostatomis, priėmimą ne vėliau kaip likus 30 dienų iki jo priėmimo. Tuo tikslu jos pateikia Komisijai bylos santrauką ir numatomą priimti sprendimą arba, jo neturint, bet kurį kitą dokumentą, kuriame išdėstyti siūlomi veiksmai. Ši informacija gali būti pateikta ir kitų valstybių narių konkurencijos institucijoms. Komisijos prašymu veikianti konkurencijos institucija pateikia Komisijai kitus jos turimus dokumentus, reikalingus bylai įvertinti. Su Komisijai pateikta informacija gali būti supažindintos kitų valstybių narių konkurencijos institucijos. Be to, nacionalinės konkurencijos institucijos tarpusavyje gali keistis informacija, būtina bylai, kurią jos nagrinėja pagal [SESV 101 arba 102 straipsnį], įvertinti.“
34 Antra, Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad:
„Komisijai pradėjus sprendimo priėmimo pagal III skyriaus nuostatas procedūras, valstybių narių konkurencijos institucijos netenka kompetencijos taikyti [SESV 101 ir 102 straipsnius]. Jei valstybės narės konkurencijos institucija jau nagrinėja bylą, Komisija inicijuoja procesą tik pasitarusi su ta konkurencijos institucija.“
35 Iš tikrųjų, iš abiejų šių nuostatų, kartu siejamų, matyti, kad tuomet, kai Komisija iš nacionalinės konkurencijos institucijos gauna sprendimų projektus pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalį, Komisijai atsiranda galimybė įgyvendinti jai pagal šio reglamento 11 straipsnio 6 dalį suteiktą prerogatyvą ir diskreciją šiuo konkrečiu atveju perimti iš valstybės narės konkurencijos institucijos kompetenciją taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius.
36 Tačiau, remiantis tuo, negalima daryti išvados, kad tuomet, kai Komisija nesutinka su valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimo projekte pateiktu vertinimu dėl SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo arba kai ji šiuo klausimu turi abejonių, ji privalo inicijuoti procesą pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį, arba kad neinicijavus tokio proceso jai atsiras kliūčių vėliau įvykdyti savo pačios inicijuotą tyrimą, kad gautų kitokį nei minėtos konkurencijos institucijos gautą rezultatą.
37 Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija, kuriai pagal SESV 105 straipsnio 1 dalį buvo suteikti įgaliojimai užtikrinti, kad būtų taikomi 101 ir 102 straipsniuose nustatyti principai, turi apibrėžti ir įgyvendinti Sąjungos konkurencijos politikos gaires. Kad šis uždavinys būtų veiksmingai įvykdytas, nagrinėdama skundus, su kuriais į ją buvo kreiptasi ir dėl kurių šiuo tikslu ji turi diskreciją, Komisija turi teisę priskirti skirtingą svarbą prioritetams (1999 m. kovo 4 d. Sprendimo Ufex ir kt. / Komisija, C‑119/97 P, Rink., EU:C:1999:116, 88 punktas ir 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo IECC / Komisija, C‑449/98 P, Rink., EU:C:2001:275, 36 punktas). Bendrasis Teismas mano, kad taip yra ir įgyvendinant Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį.
38 Tokį aiškinimą, beje, patvirtina ir Komisijos veiksmų gairės, kurias ji išaiškino savo Pranešimo dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo (OL 2004, C 101, p. 43) 54 straipsnio b punkte, pagal kurį tokie veiksmai gali būti atliekami tik tuomet, kai sprendimo projektas, apie kurį buvo pranešta, akivaizdžiai prieštarauja nusistovėjusiai teismo praktikai. Todėl iš minėto pranešimo negali būti daroma išvada, kad Komisija siekė teisių įsikišti esant bet kokioms aplinkybėms, kai jai kyla abejonių dėl sprendimo projekto, apie kurį buvo pranešta, atitikties SESV 101 ir 102 straipsniams.
39 Taigi negali būti laikoma, kad nesiimdama veiksmų pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį Komisija sutiko, jog Konkurencijos institucijos sprendimas atitinka SESV 102 straipsnį.
40 Todėl remiantis aplinkybe, kad tuomet, kai Komisijai buvo pateiktas nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimo, kurio objektas buvo toks pats, projektas, ji nepasinaudojo savo prerogatyva pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį, negalima daryti jokios išvados dėl Komisijos įvykdyto tyrimo tinkamumo.
41 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, dėl ginčijamų sprendimų tinkamumo išdėstyta kritika nėra pagrįsta ir todėl reikia atmesti pirmą pagrindo dalį, nesant reikalo patenkinti ieškovės prašymo imtis proceso organizavimo priemonių, apie kurį buvo nurodyta 32 punkte.
Dėl antros dalies, susijusios su ginčijamų sprendimų būtinybe
42 Tai, kad ginčijami sprendimai buvo būtini, ieškovė atmeta dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji ginčija ginčijamų sprendimų būtinybę motyvuodama tuo, kad egzistavo mažiau nei tyrimo priemonė suvaržanti alternatyva, būtent – Konkurencijos institucijos vykdomos procedūros medžiagos nagrinėjamas, ir teigia, kad neatlikdama tokio nagrinėjimo Komisija neįvykdė savo pareigos visas reikšmingas šios bylos aplinkybes išnagrinėti rūpestingai ir nešališkai, todėl pažeidė ir gero administravimo principą. Antra, ieškovė ginčija tyrimo priemonės būtinybę, nes ji buvo susijusi su Komisijos jau turima informacija arba su informacija, kurią galima sužinoti neatliekant minėto patikrinimo.
– Dėl kaltinimo, susijusio su mažiau nei ginčijami sprendimai suvaržančios alternatyvos egzistavimu ir gero administravimo principo pažeidimu
43 Savo dublike ieškovė teigia, kad „Komisija savo tikslą galėjo pasiekti mažiau suvaržančiu būdu (pasiremti nacionaline procedūra), tačiau Komisija šį būdą ignoravo, o [tai] savaime suprantama, Komisijai surinkus ir išnagrinėjus šią informaciją, neatima iš jos teisės visiškai susipažinus su bylos aplinkybėmis nuspręsti, ar patikrinimo vykdymas vis dar proporcingas“. Kiek tai susiję su Komisijos galimybe gauti bylos medžiagą iš Konkurencijos institucijos, be Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalies, ieškovė remiasi to paties reglamento 18 straipsnio 6 dalimi ir 20 straipsnio 4 dalimi.
44 Komisija prašo atmesti šiuos argumentus ir teigia, kad rėmimasis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 6 dalimi ir 20 straipsnio 4 dalimi pateikiant dubliką prieštarauja Procedūros reglamento 48 straipsniui ir todėl turi būti pripažintas nepriimtinu.
45 Dėl, pirma, dublike ieškovės išdėstytų argumentų priimtinumo reikia priminti, kad iš siejamų Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto ir 48 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, jog ieškinyje turi būti nurodytas bylos dalykas ir teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, o vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas ar argumentas, kuriuo išplečiamas anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytas pagrindas ir kuris glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu (žr. 2007 m. kovo 14 d. Sprendimo Aluminium Silicon Mill Products / Taryba, T‑107/04, Rink., EU:T:2007:85, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
46 Šioje byloje pažymėtina, kad ieškinyje pateikta daug svarstymų, susijusių su Konkurencijos institucijos sprendimo buvimu, su aplinkybe, kad į tą sprendimą turėjo būti atsižvelgta pagal gero administravimo principą, taip pat su ginčijamų sprendimų neproporcingumu vien dėl to, kad buvo Konkurencijos institucijos sprendimas. Iš to matyti, kad ieškovė nuo pat ieškinio pateikimo ginčijo atskirų ginčijamų sprendimų aspektų proporcingumą, nes buvo Konkurencijos institucijos sprendimas. Todėl dublike nurodyti argumentai, kuriais ginčijama tyrimo priemonės būtinybė, nes Komisija galėjo susipažinti su Konkurencijos institucijos vykdomos procedūros medžiaga, įskaitant susijusią su Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 6 dalimi ir 20 straipsnio 4 dalimi, yra ieškinyje nurodyto pagrindo išplėtimas (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Ferriere Nord / Komisija, T‑176/01, Rink., EU:T:2004:336, 136 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
47 Be to, tik susipažinusi su atsiliepimu į ieškinį ieškovė galėjo sužinoti, kad Komisija, prieš priimdama ginčijamus sprendimus, neprašė pateikti Konkurencijos institucijos vykdomos procedūros medžiagos. Iš tikrųjų Komisija jame pažymi, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną ji neturėjo Konkurencijos institucijos vykdomos procedūros medžiagos dokumentų ir kad ji neprivalėjo jų gauti bendradarbiaudama su Konkurencijos institucija. Taigi dublike nurodyti argumentai taip pat turi būti laikomi pagrįstais faktinėmis aplinkybėmis, atsiradusiomis vykdant procesą, todėl taip pat atitinka Procedūros reglamento 48 straipsnį.
48 Antra, iš esmės reikia įvertinti, ar Konkurencijos institucijos vykdomos procedūros medžiagos perdavimas Komisijai galėjo būti mažiau suvaržanti, bet, palyginti su tyrimo priemone, taip pat veiksminga alternatyva, siekiant Komisijos legitymaus tikslo – gauti papildomos informacijos apie preziumuojamus pažeidimus, dėl kurių ji vykdo tyrimą.
49 Be to, reikia pažymėti šio tyrimo svarbą atsižvelgiant į rūpestingumo pareigą, kurią ieškovė nurodo savo rašytinėse pastabose dėl gero administravimo principo, pagal kurį Komisija privalo rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas bylai svarbias aplinkybes (žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink., EU:C:1991:438, 14 punktą ir 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo ATC ir kt. / Komisija, T‑333/10, Rink., EU:T:2013:451, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
50 Pirma, reikia pažymėti, kad ginčijamus sprendimus palyginus su Konkurencijos institucijos sprendimu matomas didelis elgesio, dėl kurio vykdomi atitinkami tyrimai, pobūdžio panašumas, nes jį sudaro veiksmai, kuriais apribojama prieiga prie tinklų (tromboning, maršrutizatorių plėtotės apribojimas), apmokestinimas už prieigą prie šių tinklų (mokestis už papildomų pajėgumų suteikimą, duomenų srauto santykių ribojimas ir maržų „spaudimas“) ir diskriminavimas ieškovės teikiamo turinio naudai. Taigi, Komisijos tyrimas nuo įvykdyto Konkurencijos institucijos tyrimo iš esmės skiriasi savo didesniu geografiniu ir laiko mastu.
51 Antra, kaip jau buvo pažymėta 33 punkte, Komisija, gavusi informaciją pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalį, galėjo prašyti Konkurencijos institucijos pateikti šios institucijos vykdomos procedūros medžiagoje esančią informaciją.
52 Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 12 straipsnio 1 dalį Komisija iš principo turėjo teisę kaip įrodymą naudoti bet kokią informaciją, kuri yra Konkurencijos institucijos vykdomos procedūros medžiagoje. Iš tiesų, šio straipsnio antroje dalyje nurodoma, kad „[a]psikeista informacija galima naudotis kaip įrodymu tik siekiant taikyti [SESV 101 ar 102] straipsnį ir tik dėl dalyko, kuriam ją surinko informaciją perduodančioji institucija <…>“, vis dėlto Komisijos nurodomi preziumuojami pažeidimai iš esmės yra identiški ir nuo tų, kurie nurodomi Konkurencijos institucijos sprendime, skiriasi tik didesniu geografiniu ir laiko mastu. Taigi Reglamento Nr. 1/2003 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta išlyga nekliudė Komisijai pasinaudoti Konkurencijos institucijos pateiktais dokumentais.
53 Trečia, pažymėtina, kad Komisijai tenkančios rūpestingumo pareigos laikymasis šios bylos aplinkybėmis yra ypač svarbus dėl to, kad pagal teismo praktiką jai buvo suteikta diskrecija taikant Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį, kad būtų apsaugotas šios nuostatos veiksmingumas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2005 m. lapkričio 17 d. Nutarties Minoan Lines / Komisija, C‑121/04 P, EU:C:2005:695, 36 punktą). Iš tiesų, tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės sistemoje nustatytų garantijų laikymasis administracinėse procedūrose, įskaitant kompetentingos institucijos pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas atitinkamu atveju svarbias aplinkybes, turi esminę reikšmę (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. / Komisija, T‑191/98 ir T‑212/98–T‑214/98, Rink., EU:T:2003:245, 404 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 49 punkte minėto Sprendimo ATC ir kt. / Komisija, EU:T:2013:451, 84 punktas).
54 Pagaliau, ketvirta, šioje byloje šios pareigos laikymasis ypač svarbus dėl to, kad Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi Komisijai suteiktų įgaliojimų vykdyti įmonės patikrinimą įgyvendinimas yra akivaizdus kišimasis į šios įmonės teisę į privatumą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 30 d. Nutarties Strintzis Lines Shipping / Komisija, C‑110/04 P, EU:C:2006:211, 32 ir 33 punktus).
55 Šioje byloje, žinoma, galima bent jau apgailestauti, kad Komisija pirmiausia nusprendė taikyti patikrinimo priemonę iš anksto nepatikrinusi informacijos, kurią Konkurencijos institucija galėjo gauti dėl panašių veiksmų.
56 Tačiau tai nepadaro ginčijamų sprendimų neteisėtų. Iš tiesų, šios bylos aplinkybėmis, kaip teisingai nurodo Komisija, Konkurencijos institucijos turimos bylos medžiagos nagrinėjimas nėra alternatyva tyrimo priemonei, nes Konkurencijos institucija neįvykdė jokio ieškovės patalpų patikrinimo, o savo sprendimą priėmė remdamasi tik jos savarankiškai pateikta informacija.
57 Taigi, šios bylos aplinkybėmis būtinybė atlikti tinkamą ir veiksmingą tyrimą galėjo pateisinti patikrinimą, nes tik jis leidžia Komisijai surinkti informaciją, kurios ieškovė, atsižvelgiant į jos pobūdį, galėjo savanoriškai ir nepateikti per Konkurencijos institucijos vykdomą procedūrą.
58 Šiuo klausimu Komisija teigia, kad vienas iš tyrimo priemonės tikslų buvo rasti dokumentus, susijusius su ieškovės komercine strategija, kurie galimai atskleistų esamą ketinimą ar planą panaikinti konkurenciją.
59 Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, tokios aplinkybės potencialiai yra svarbios siekiant išnagrinėti Komisijos įtariamus pažeidimus.
60 Iš tikrųjų, kaip primena ieškovė, piktnaudžiavimo sąvoka yra objektyvi ir neapima ketinimo pakenkti (2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Aéroports de Paris / Komisija, T‑128/98, Rink., EU:T:2000:290, 173 punktas).
61 Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad dokumentai, susiję su ieškovės ketinimu tvirtinant savo komercijos strategiją, nėra svarbūs. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kai Komisija vertina dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesį, o toks vertinimas būtinas siekiant padaryti išvadą dėl piktnaudžiavimo tokia padėtimi, ji neišvengiamai turi įvertinti komercijos strategiją, kurios laikėsi minėta įmonė. Šiuo atveju yra visiškai normalu, kad Komisija remiasi subjektyviais veiksniais, kaip antai paskatomis, kuriomis grindžiama aptariama komercinė strategija. Vadinasi, nors taikydama SESV 102 straipsnį Komisija neprivalo įrodyti antikonkurencinio dominuojančią padėtį užimančios įmonės ketinimo, į tokį ketinimą gali būti atsižvelgta (2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Tomra Systems ir kt. / Komisija, C‑549/10 P, Rink., EU:C:2012:221, 17–21 punktai).
62 Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti ieškovės argumentus, kuriais ji ginčija tyrimo priemonės būtinybę motyvuodama tuo, kad ieškoma informacija buvo viešo pobūdžio arba Komisija ją jau turėjo, nes buvo gavusi atsakymus į savo ankstesnius prašymus.
63 Iš tiesų, darant prielaidą, kaip teigia ieškovė, kad visi ginčijamuose sprendimuose preziumuojami pažeidimai yra susiję su ieškovės „Keitimosi sandorių“ (peering) politika ir kad šios politikos specifika yra vieša, galimų antikonkurencinių paskatų, kurios galėjo nulemti tokios politikos patvirtinimą, atveju yra kitaip. Informacija, kuri leistų nustatyti tokias paskatas, pagal savo pobūdį yra slapta, todėl mažai tikėtina, kad ji būtų paviešinta ieškovei paskelbiant savo politiką, be to, toli gražu negalima pripažinti, kad ji pateikta atsakymuose į Komisijos jai išsiųstus prašymus pateikti informaciją.
64 Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priimdama ginčijamus sprendimus Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog nebuvo mažiau suvaržančios alternatyvos nei tyrimo priemonė. Iš to matyti, kad Komisija šiuo aspektu nepažeidė nei proporcingumo principo, nei, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, rūpestingumo pareigos.
65 Todėl pirmasis pagrindas turi būti atmestas.
– Dėl kaltinimo, kad Komisija neieškojo naujų įrodymų
66 Ieškovė teigia, kad Komisija pagrįstai gali ieškoti tik informacijos, kuri, palyginti su ta, kuria ji jau disponuoja, yra papildoma. Ji teigia, kad Komisija atliko paiešką ir rado dokumentų, kurie jau buvo įtraukti į jos arba Konkurencijos institucijos bylos medžiagą, su kuria ji galėjo susipažinti. Grįsdama šiuos argumentus, ji nurodo, kad Komisija, vykdydama paiešką paimtuose kompiuteriuose, naudojo raktinius žodžius ir paėmė dokumentus, susijusius su jos atsakymais į Konkurencijos institucijos klausimus, ankstesniais Komisijos prašymais pateikti informacijos ir jos prisiimtu įsipareigojimu Konkurencijos institucijai. Ji taip pat pažymi, kad vienintelis darbuotojas, kurį Komisija oficialiai apklausė, jau buvo apklaustas Konkurencijos institucijos.
67 Taigi, iš esmės, ieškovė ginčija ginčijamų sprendimų priėmimo būtinybę, nes įvykdytas patikrinimas buvo susijęs su Komisijos jau turimais įrodymais arba tais, kurie galėjo būti gauti išnagrinėjus Konkurencijos institucijos bylos medžiagą.
68 Pagal 24 punkte minėtą teismo praktiką iš esmės būtent Komisija turi įvertinti, ar reikia gauti informacijos, siekiant nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, ir net jeigu Komisija jau disponuoja nuorodomis ar net įrodymais, susijusiais su pažeidimu, ji gali pagrįstai manyti, kad būtina nurodyti įvykdyti papildomus patikrinimus, kurie leistų jai tiksliau nustatyti pažeidimą ar jo trukmę.
69 Viena vertus, pažymėtina, kad ieškovė nei teigia, nei įrodo, kad patikrinimą išimtinai arba iš esmės sudarė informacijos, susijusios su Konkurencijos institucijoje vykdoma procedūra ir jos atsakymais į prašymus pateikti informacijos, paieška. Šiuo klausimu konstatuotina, kad ieškovė tik pateikė keletą raktinių žodžių ir paimtų dokumentų pavyzdžių, o patikrinimas truko beveik keturias dienas ir buvo vykdomas keliose vietose.
70 Kita vertus, dėl priežasčių, analogiškų nurodytosioms 55–61 punktuose, darytina išvada, kad Komisija galėjo pagrįstai ieškoti informacijos, kurią, nors ši informacija ir buvo susijusi su Konkurencijos institucijos vykdoma procedūra arba su ieškovės pateiktais atsakymais į jos prašymus pateikti informacijos, vargu ar, atsižvelgiant į jos pobūdį, ieškovė galėjo atskleisti, pirmiausia dėl to, kad ji galimai atskleistų esamą ketinimą ar planą panaikinti konkurenciją.
71 Todėl reikia atmesti šį kaltinimą, taigi ir pirmojo pagrindo antrą dalį.
72 Be to, pagal 22 punkte nurodytą teismo praktiką priemonė, net jei ji tinkama ir būtina pagrįstai užsibrėžtam tikslui pasiekti, neturi sukelti neproporcingų nepatogumų atsižvelgiant į šį tikslą. Konkrečiau kalbant, iš 23 punkte nurodytos teismo praktikos matyti, kad, kiek tai susiję su sprendimu, kuriuo nurodama įvykdyti patikrinimą, proporcingumo principo laikymasis reiškia, jog numatytos priemonės nesukelia neproporcingų ir netoleruotinų nepatogumų atsižvelgiant į nagrinėjamu patikrinimu siekiamus tikslus.
73 Šioje byloje iš ieškovės rašytinių pastabų negalima daryti išvados, kad ji ginčija nepatogumų, sukeltų dėl jos patalpose vykdytų patikrinimų, apimtį. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad minėto patikrinimo ir ieškinyje nurodytų nepatogumų, kurių jis galėjo sukelti (tai, kad jis truko keturias dienas, vykdytas keturiose vietose, tikrinta 18 biurų, paimta 11 kompiuterių ir 5 išmanieji telefonai, apklaustas vienas asmuo, išanalizuotos 34 personalo žinutės ir jų indeksavimas, taip pat Komisija patalpose, dalyvaujant ieškovės atstovams, ištirtos kietųjų diskų kopijos ir atvaizdai), apimtis šioje byloje negali būti laikoma neproporcinga atsižvelgiant į Komisijos tiriamus preziumuojamus pažeidimus.
74 Todėl visas pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su tyrimo priemonės savavališkumu
75 Dėl antrojo pagrindo ieškovė teigia, kad Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar sprendimas dėl patikrinimo nėra savavališkas, ir kad vykdant šį tyrimą turi būti nustatyta, ar Komisijos prieš priimant sprendimą įvykdyti patikrinimą turimi įrodymai buvo pakankamai rimti ir pagrįsti faktais. Ji taip pat pažymi neprivalėjusi pateikti įrodymų, kurie suteiktų pagrindą suabejoti Komisijos turimų įrodymų rimtumu, kad Bendrasis Teismas juos išnagrinėtų. Šioje byloje ieškovė mano, kad tiek ginčijamų sprendimų tapatumas su Konkurencijos institucijos sprendimu, tiek Komisijos elgesys vykdant tyrimą, kiek tai susiję su raktinių žodžių, siejamų su Konkurencijos institucijos vykdoma procedūra, naudojimu, rodo, kad prieš priimant tyrimo priemonę nebuvo rimtų ir faktais pagrįstų įrodymų. Dublike ji teigia, kad tik pradėjus nagrinėti ieškinį Bendrojo Teismo prašė patikrinti Komisijos turimus įrodymus.
76 Pirma, Komisija pažymi, kad jai Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga nurodyti patikrinimo objektą ir tikslą teismo praktikoje kvalifikuojama kaip pagrindinis reikalavimas, siekiant, pirmiausia, parodyti numatomo įsikišimo į atitinkamų įmonių vidaus reikalus pagrįstumą. Antra, ji mano, kad ieškovė ieškinyje neprašė Bendrojo Teismo nurodyti pateikti jos prieš priimant ginčijamus sprendimus turimos informacijos. Ji teigia, kad toks prašymas, kai jis pateiktas jau pateikus dubliką, turi būti laikomas nepriimtinu.
77 Siekiant atsakyti dėl šio pagrindo, reikia turėti omenyje, kad Komisijos pagal Reglamentą Nr. 1/2003 skiriami du vienas po kito einantys Komisijos vykdomos administracinės procedūros etapai, kurių kiekvienas pagrįstas individualia vidaus logika, t. y. išankstinio tyrimo ir ginčo etapai. Išankstinio tyrimo etapas, per kurį Komisija naudojasi Reglamente Nr. 1/2003 numatytais įgaliojimais ir kuris trunka iki pranešimo apie kaltinimus priėmimo, skirtas leisti Komisijai svarbiai konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančiai informacijai surinkti bei pirminei pozicijai dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos suformuluoti. Tačiau nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo trunkantis ginčo etapas skirtas tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl inkriminuojamo pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, Rink., EU:C:2011:620, 113 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo AC‑Treuhand / Komisija, T‑99/04, Rink., EU:T:2008:256, 47 punktą).
78 Pirma, per išankstinio tyrimo etapą Komisijos priemonės, kurių ji imasi, būtent prašymai pateikti informacijos ir patikrinimai pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 ir 20 straipsnius, pagal savo pobūdį yra kaltinimų padarius pažeidimą pareiškimas ir gali labai paveikti įtariamų įmonių padėtį. Antra, atitinkama įmonė tik administracinio ginčo etapo pradžioje pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šį procedūros etapą remiasi Komisija, ir apie tai, kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti savo teise į gynybą. Todėl, tik gavusi minėtą pranešimą apie kaltinimus, atitinkama įmonė gali visiškai pasinaudoti savo teise į gynybą. Iš tiesų, jei ši teisė apimtų ir etapą iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, Komisijos tyrimas nebūtų veiksmingas, nes įmonė jau per išankstinio tyrimo etapą galėtų identifikuoti Komisijos turimą informaciją, taigi ir informaciją, kuri galėtų būti nuo jos dar slepiama (šiuo klausimu žr. 77 punkte minėto Sprendimo AC‑Treuhand / Komisija, EU:T:2008:256, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
79 Tačiau per išankstinio tyrimo etapą Komisijos priimtos tyrimo priemonės, būtent tikrinimo priemonės ir prašymai pateikti informacijos, dėl savo pobūdžio reiškia kaltinimą padarius pažeidimą ir gali labai paveikti įtariamų įmonių padėtį. Dėl to svarbu vengti, kad per šį administracinės procedūros etapą būtų negrįžtamai pažeista teisė į gynybą, nes priimtos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę renkant įrodymus apie įmonių veiksmų, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė, neteisėtumą (77 punkte minėto Sprendimo AC‑Treuhand / Komisija, EU:T:2008:256, 50 ir 51 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst / Komisija, 46/87 ir 227/88, Rink., EU:C:1989:337, 15 punktą ir 77 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, EU:C:2011:620, 116 ir 117 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
80 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį keliamas reikalavimas nurodyti patikrinimo objektą ir tikslą faktiškai sudaro pagrindinę atitinkamų įmonių teisės į gynybą garantiją, todėl pareigos motyvuoti sprendimus atlikti patikrinimą apimtis negali būti ribojama dėl tyrimo efektyvumo priežasčių. Šiuo atžvilgiu, nors tiesa, kad Komisija neprivalo pranešti tokio sprendimo adresatui visos informacijos, kurią turi apie preziumuojamus pažeidimus, tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos, pateikti tikslaus teisinio šių pažeidimų kvalifikavimo ar nurodyti laikotarpio, kuriuo šie pažeidimai buvo padaryti, ji vis dėlto privalo kuo tiksliau įvardyti įtarimus, dėl kurių ketina patikrinti, t. y. nurodyti, ko ieškoma, ir aplinkybes, su kuriomis turi būti susijęs patikrinimas (šiuo klausimu žr. 79 punkte minėto Sprendimo Hoechst / Komisija, EU:C:1989:337, 41 punktą; 1989 m. spalio 17 d. Sprendimo Dow Benelux / Komisija, 85/87, Rink., EU:C:1989:379, 10 punktą ir 23 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères, EU:C:2002:603, 48 punktą).
81 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima Komisijos įpareigoti išankstinio tyrimo etape nurodyti ne tik preziumuojamus pažeidimus, dėl kurių ji ketina patikrinti, bet ir požymius, t. y. aplinkybes, kurios jai suteikia pagrindo manyti, kad buvo pažeistas SESV 102 straipsnis. Iš tiesų, tokia pareiga pažeistų teismo praktikos nustatytą tyrimo veiksmingumo ir atitinkamos įmonės teisių į gynybą apsaugos pusiausvyrą.
82 Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad prieš priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį Komisija neturi disponuoti informacija, kuri jai leistų preziumuoti, kad buvo padarytas SESV 102 straipsnio pažeidimas.
83 Iš tiesų, reikia priimti, kad reikalavimas apsaugoti nuo savavališko ar neproporcingo valdžios institucijų kišimosi į bet kurio – tiek fizinio, tiek juridinio – asmens privačios veiklos sritį yra bendrasis Sąjungos teisės principas (23 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères, EU:C:2002:603, 27 punktas; 2012 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, T‑135/09, Rink., EU:T:2012:596, 40 punktas ir Sprendimo Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi Energia / Komisija, T‑140/09, EU:T:2012:597, 35 punktas).
84 Taigi, kad būtų laikomasi šio bendrojo principo, sprendimu įvykdyti patikrinimą turi būti siekiama surinkti visus būtinus dokumentus, kad būtų patikrintas tikroviškumas ir svarba konkrečių faktinių ir teisinių situacijų, dėl kurių Komisija jau turi informacijos, kurią sudaro pakankamai rimti požymiai, leidžiantys įtarti, jog pažeistos konkurencijos taisyklės (83 punkte minėto Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, EU:T:2012:596, 43 punktas ir 83 punkte minėto Sprendimo Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi Energia / Komisija, EU:T:2012:597, 38 punktas; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 23 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères, EU:C:2002:603, 54 ir 55 punktus).
85 Kiek tai susiję su, pirma, ieškovės prašymo, kad Bendrasis Teismas patikrintų Komisijos turimą informaciją, priimtinumu, kurį Komisija ginčijo motyvuodama tuo, kad ieškovė pirmą kartą jį pateikė pateikus dubliuką, iš tikrųjų iš 45 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, tačiau pagrindas ar argumentas, kuris išplečia anksčiau ieškinyje tiesiogiai ar netiesiogiai nurodytą pagrindą ir kuris yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu.
86 Konstatuotina, kad nors ieškovė ieškinyje aiškiai neprašė Bendrojo Teismo, kad jis patikrintų Komisijos turimą informaciją, iš antrajame pagrinde pateiktų argumentų, būtent iš ieškinio 98 ir 103 punktų, aiškiai matyti, kad kaip tik to jais buvo siekiama. Be to, dubliko 67–72 punktuose aiškiau pateiktas prašymas yra glaudžiai susijęs su ieškinio 98–103 punktuose pateiktais teiginiais. Vadinasi, bet kuriuo atveju dublike aiškiai pateiktas prašymas praplečia antrąjį pagrindą, taigi dėl šios priežasties taip pat yra priimtinas.
87 Kiek tai susiję su, antra, klausimu, ar šioje byloje reikia patenkinti ieškovės pateiktą prašymą, pažymėtina, kad Komisijos turimų pakankamai rimtų požymių, leidžiančių įtarti, jog pažeistos konkurencijos taisyklės, patikrinimas, kuris vykdomas prieš priimant sprendimą, kuriuo nurodoma įvykdyti patikrinimą, nėra vienintelis būdas, kuriuo Bendrasis Teismas gali užtikrinti, kad minėtas sprendimas nebūtų savavališkas.
88 Viena vertus, tik tokiomis aplinkybėmis, kai dėl to kreipiamasi su tokiu prašymu ir kai įmonės, kurioms skirtas sprendimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį, nurodo tam tikros informacijos, keliančios abejonių dėl įrodymų, kuriais remdamasi Komisija priėmė sprendimą, pakankamo svarumo, Bendrasis Teismas gali padaryti išvadą, kad reikia atlikti tokį patikrinimą (šiuo klausimu žr. 83 punkte minėto Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, EU:T:2012:596, 72 punktą ir 83 punkte minėto Sprendimo Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi Energia / Komisija, EU:T:2012:597, 70 punktą; pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Cementos Portland Valderrivas / Komisija, T‑296/11, EU:T:2014:121, Rink., 42 punktą).
89 Kita vertus, reikia priminti, kad sprendimo motyvavimo kontrolė leidžia teismui užtikrinti apsaugos nuo savavališko ir neproporcingo kišimosi principo laikymąsi, kiek šis motyvavimas parodo numatomo kišimosi į atitinkamų įmonių vidaus reikalus pagrįstumą (79 punkte minėto Sprendimo Hoechst / Komisija, EU:C:1989:337, 29 punktas; 23 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères, EU:C:2002:603, 47 punktas; 27 punkte minėto Sprendimo France Télécom / Komisija, EU:T:2007:80, 57 punktas).
90 Šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalyje apibrėžiamos esminės aplinkybės, kurios turi būti nurodytos sprendime, kuriuo nurodoma įvykdyti patikrinimą, o Komisija, be kita ko, įpareigojama nurodyti nurodyto įvykdyti patikrinimo objektą ir tikslą. Iš 80 punkte nurodytos teismo praktikos matyti, kad vykdydama šią pareigą Komisija privalo kuo tiksliau įvardyti preziumuojamus pažeidimus, dėl kurių ji siekia tikrinti, t. y. nurodyti, ko ieškoma, ir aplinkybes, su kuriomis turi būti susijęs patikrinimas.
91 Taigi, kai Bendrasis Teismas mano, kad prezumpcijos, kurias Komisija siekia patikrinti, ir aplinkybės, dėl kurių turi būti atliekamas patikrinimas, yra apibrėžtos pakankamai tiksliai, jis gali daryti išvadą, kad sprendimas įvykdyti patikrinimą nebuvo savavališkas, nesant reikalo patikrinti sprendimo priėmimo dieną Komisijos turimų įrodymų tikrojo turinio.
92 Taigi konstatuotina, kad būtent taip yra ginčijamų sprendimų atveju. Kaip matyti iš 6 punkte pateiktų šių sprendimų 3–10 konstatuojamųjų dalių, įtariamų konkurencijos apribojimų pobūdis apibrėžtas pakankamai aiškiai ir išsamiai. Tai susiję su galimais SESV 102 straipsnio pažeidimais, padarytais vykdant veiksmus, susijusius su, pirma, prieigos prie ieškovės tinklų apribojimu (tromboning, tinklo prievadų perkrova ir tinklo maršrutų plėtros apribojimas) ir, antra, prieigos prie minėtų tinklų apmokestinimu (mokestis už papildomų pajėgumų suteikimą, duomenų srauto santykių apribojimas ir maržų „spaudimas“). Be to, ginčijamuose sprendimuose paaiškinama, kaip ieškovės veiksmai gali būti susiję su kiekviena minėta įtariama veikla.
93 Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, remdamasis vien ginčijamuose sprendimuose nurodytais motyvais, nesant būtinybės išnagrinėti Komisijos turimų įrodymų šių sprendimų priėmimo dieną, gali padaryti išvadą, kad ginčijami sprendimai nebuvo savavališki.
94 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą, taigi ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
95 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Orange bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. lapkričio 25 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.