Byla T‑402/13
Orange
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriame nurodoma atlikti patikrinimą – Proporcingumas – Tinkamumas – Būtinybė – Savavališkumo nebuvimas – Motyvavimas“
Santrauka – 2014 m. lapkričio 25 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos įgaliojimai atlikti patikrinimą – Sprendimo atlikti patikrinimą priėmimas – Komisijos diskrecija – Ribos – Proporcingumo principo paisymas
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalis)
2. Konkurencija – Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų kompetencijų paskirstymas – Nacionalinės konkurencijos institucijos, priimančios įsipareigojimus arba konstatuojančios, jog nėra pagrindo imtis veiksmų, sprendimas – Poveikio principo „ne bis in idem“ taikymui nebuvimas
(SESV 101 straipsnis ir SESV 102 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnis)
3. Konkurencija – Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų kompetencijų paskirstymas – Nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimo projekto pateikimas – Komisijos pareiga perimti minėtos institucijos kompetenciją – Nebuvimas – Poveikio Komisijos galimybei vėliau inicijuoti savo pačios tyrimą nebuvimas
(SESV 101 straipsnis ir SESV 102 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 ir 6 dalys)
4. Teismo procesas – Naujų pagrindų pateikimas vykstant procesui – Sąlygos – Esamo pagrindo plėtojimas – Priimtinumas
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas ir 48 straipsnio 2 dalis)
5. Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Galimybė atitinkamai įmonei visiškai pasinaudoti šia teise tik po to, kai buvo išsiųstas pranešimas apie kaltinimus – Komisijos pareiga informuoti įmonę apie tyrimo dalyką ir tikslą pirmosios dėl jos priimtos priemonės stadijoje
(Tarybos reglamentas Nr. 1/2003)
6. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos įgaliojimai atlikti patikrinimą – Sprendimas, kuriame nurodoma atlikti patikrinimą – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Aiškus rimtų įrodymų, leidžiančių įtarti esant pažeidimą, nurodymas – Teisminė kontrolė – Bendrojo Teismo pareiga iš esmės patikrinti minėtų įrodymų apimtį – Sąlygos
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalis)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 22–24, 53, 68, 72 punktus)
2. Iš tiesų, konkurencijos bylose vykdant procedūras dėl baudų skyrimo turi būti laikomasi ne bis in idem principo. Šis principas draudžia konkurencijos srityje pakartotinai skirti sankciją įmonei ar ją persekioti dėl antikonkurencinių veiksmų, dėl kurių ankstesniu nebeskundžiamu sprendimu jai skirta sankcija arba kurių atžvilgiu ji išteisinta.
Vis dėlto valstybių narių konkurencijos institucijos nėra įgaliotos priimti sprendimų, kuriais įmonė būtų pripažinta nepadariusi SESV 101 straipsnio ar SESV 102 straipsnio pažeidimo, t. y. konstatuojančių minėto straipsnio pažeidimo nebuvimą, nes iš Reglamento Nr. 1/2003 teksto, bendrosios struktūros ir tikslo aišku, jog išimtinė teisė spręsti, ar SESV 101 ar SESV 102 straipsnis nebuvo pažeistas, suteikta Komisijai, net jei šis straipsnis ir taikomas nacionalinės konkurencijos institucijos vykdomoje procedūroje. Jeigu tokį „neigiamą“ sprendimą dėl esmės priimtų nacionalinė konkurencijos institucija, gali būti pažeistas vienodas SESV 101 ir SESV 102 straipsnio taikymas, o tai yra vienas iš Reglamento Nr. 1/2003 tikslų, kaip tai pabrėžta jo pirmoje konstatuojamoje dalyje, nes jis kliudytų Komisijai vėliau konstatuoti, jog atitinkama praktika pažeidžia šias Sąjungos teisės nuostatas. Kai valstybės narės konkurencijos institucija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsniu, priima įsipareigojimus arba konstatuoja, kad imtis veiksmų nėra pagrindo, negali būti laikoma, kad ji priėmė sprendimą, kuriuo daroma išvada, jog SESV 101 ar 102 straipsnis nebuvo pažeistas. Taigi įmonė negali naudingai pasiremti nacionalinės konkurencijos institucijos dėl jos priimtu sprendimu ne bis in idem principo taikymo tikslu.
(žr. 29–31 punktus)
3. Konkurencijos srityje, nors tai, kad Komisija iš valstybės narės konkurencijos institucijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 4 dalį gavo projektus ir sprendimus, gali būti proga jai vykdyti savo prerogatyvas ir diskreciją pagal to paties reglamento 11 straipsnio 6 dalį ir perimti valstybės narės konkurencijos institucijos kompetenciją siekiant konkrečiu atveju taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, vis dėlto tai nereiškia, jog tuo atveju, kai Komisija nesutinka su tokiu vertinimu dėl SESV 101 straipsnio ar SESV 102 straipsnio taikymo, koks nurodytas valstybės narės konkurencijos institucijos pateiktame sprendimo projekte, arba kai ji šiuo klausimu turi abejonių, ji būtinai turi inicijuoti procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį, ar kad neinicijavus tokios procedūros ji vėliau savo pačios tyrime negali padaryti kitokios išvados nei ta, kurią padarė minėta konkurencijos institucija.
Taigi tai, kad Komisija nesiėmė veiksmų pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį, nereiškia, kad ji sutinka su nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimo pagrįstumu pagal SESV 102 straipsnį.
(žr. 35, 36, 39 punktus)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 45–47, 85, 86 punktus)
5. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 77–81, 90 punktus)
6. Reikalavimas saugoti bet kurio – fizinio ar juridinio – asmens privačios veiklos sferą nuo valstybės institucijų savavališko ar neproporcingo kišimosi yra bendrasis Sąjungos teisės principas.
Taigi, siekiant laikytis šio bendrojo principo, Komisijos sprendimu atlikti patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį, turi būti siekiama surinkti dokumentus, reikalingus patikrinti atitinkamų faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių Komisija jau turi informacijos, ir kurios sudaro pakankamai rimtus įrodymus, leidžiančius įtarti, jog buvo padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas, tikroviškumą ir svarbą.
Vis dėlto, šiomis aplinkybėmis tikrinimas, ar Komisija turi pakankamai rimtų įrodymų, leidžiančių įtarti konkurencijos taisyklių pažeidimą, padarytą prieš priimant sprendimą atlikti tikrinimą, nėra vienintelė priemonė, leidžianti Bendrajam Teismui užtikrinti, kad toks sprendimas nebūtų savavališkas. Iš tiesų, sprendimo motyvų tikrinimas teismui taip pat leidžia užtikrinti apsaugos nuo savavališko ar neproporcingo kišimosi principo laikymąsi, nes tokie motyvai leidžia matyti, ar numatomas kišimasis į atitinkamų įmonių vidaus reikalus yra pateisinamas.
Tokiomis aplinkybėmis, kai Bendrasis Teismas mano, kad Komisijos sprendime atlikti patikrinimą prielaidos, kurias ji ketina patikrinti, ir dalykai, kurie turi būti tikrinami, yra pakankamai tiksliai apibrėžti, galima daryti išvadą, kad toks sprendimas nėra savavališkas ir todėl jo priėmimo dieną nebūtina konkrečiai tikrinti Komisijos turimų įrodymų apimties.
(žr. 83, 84, 87, 89, 91 punktus)