TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 4 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Direktyva 2002/20/EB – 6 straipsnis – Sąlygos, kurias galima nustatyti dėl bendrojo leidimo ir radijo dažnių ir numerių naudojimo teisių, ir specifiniai įpareigojimai – 13 straipsnis – Mokesčiai už naudojimo teises ir teises įrengti įrenginius – Regioninės teisės norma, pagal kurią įmonės turi mokėti veiklos vietos mokestį“
Sujungtose bylose C‑256/13 ir C‑264/13
dėl 2013 m. balandžio 30 d. ir gegužės 7 d. Hof van beroep te Antwerpen (Belgija) sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2013 m. gegužės 10 d. ir gegužės 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Provincie Antwerpen
prieš
Belgacom NV van publiek recht (C‑256/13),
Mobistar NV (C‑264/13)
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai C. G. Fernlund, A. Ó Caoimh, C. Toader ir E. Jarašiūnas (pranešėjas),
generalinis advokatas N. Wahl,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. balandžio 3 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Provincie Antwerpen, atstovaujamos advokato G. van Gelder,
– Belgacom NV van publiek recht, atstovaujamos advokatų H. de Bauw ir B. Den Tandt,
– Mobistar NV, atstovaujamos advokatų T. De Cordier, H. Waem ir E. Taelman,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Vandewalle ir M. Jacobs,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Z. Fehér, K. Szíjjártó ir A. Szilágyi,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk, C. Meyer-Seitz, U. Persson, E. Karlsson, L. Swedenborg ir C. Hagerman,
– Europos Komisijos, atstovaujamos L. Nicolae, F. Wilman ir T. van Rijn,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylas be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337) 6 ir 13 straipsnių išaiškinimu.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant dvi bylas tarp Provincie Antwerpen (Antverpeno provincija) ir atitinkamai Belgacom NV van publiek recht (toliau – Belgacom) ir Mobistar NV (toliau – Mobistar) dėl sprendimų nustatyti šioms dviem įmonėms bendrąjį provincijos mokestį už jų veiklos vietas Antverpeno provincijos teritorijoje.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagal Leidimų direktyvos 1 straipsnį „Tikslas ir taikymo sritis“:
„1. Šios direktyvos tikslas – elektroninių ryšių tinkluose ir paslaugose įdiegti vidaus rinkos principus suderinant ir supaprastinant leidimų taisykles ir reikalavimus, kad būtų lengviau juos teikti visoje Bendrijoje.
2. Ši direktyva taikoma leidimams teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas.“
4 Šios direktyvos 6 straipsnyje „Bendrojo leidimo ir radijo dažnių bei numerių naudojimo teisių sąlygos ir specifiniai įpareigojimai [Sąlygos, kurias galima nustatyti dėl bendrojo leidimo ir radijo dažnių ir numerių naudojimo teisių, ir specifiniai įpareigojimai]“ nustatyta:
„1. Bendrajam leidimui teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir teisėms naudoti radijo dažnius bei numerius galima taikyti tik tas sąlygas, kurios atitinkamai išvardytos priedo A, B ir C dalyse. Tokios sąlygos turi būti objektyviai pagrįstos atsižvelgiant į atitinkamą tinklą ar paslaugą, nediskriminacinės, proporcingos ir skaidrios.
2. Specifiniai įpareigojimai, kuriuos <...> galima nustatyti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams ar <...> paskirtiems universaliųjų paslaugų teikėjams, turi būti teisiškai atskirti nuo teisių ir įpareigojimų pagal bendrąjį leidimą. Siekiant skaidrumo tokių specifinių įpareigojimų atskiroms įmonėms nustatymo kriterijai ir tvarka turi būti nurodyti bendrajame leidime.
3. Bendrajame leidime nurodomos tik tos sąlygos, kurios yra specifinės tam sektoriui ir išvardytos priedo A dalyje; jame neturi būti dubliuojamos sąlygos, taikomos įmonėms pagal kitus nacionalinės teisės aktus.
4. Suteikdamos radijo dažnių ar numerių naudojimo teisę, valstybės narės nedubliuoja bendrojo leidimo sąlygų.“
5 Šios direktyvos 13 straipsnis „Mokesčiai už naudojimo teises ir teises įrengti įrenginius“ suformuluotas taip:
„Valstybės narės gali leisti atitinkamai institucijai taikyti tokius mokesčius už radijo dažnių ar numerių naudojimą ar teises įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės, virš jos ar po ja, kurie atitinka būtinybę užtikrinti tokių išteklių [įrenginių] optimalų naudojimą. Valstybės narės užtikrina, kad tokie mokesčiai būtų objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai ir proporcingi savo paskirčiai, ir atsižvelgia į [2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvos 2002/21/EB [dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)] 8 straipsnio tikslus.“
6 Leidimų direktyvos priedo B dalyje numatyta:
„Sąlygos, kurias galima nustatyti radijo dažnių naudojimo teisėms
<…>
6. Naudojimo mokesčiai pagal šios direktyvos 13 straipsnį.
<…>“
Belgijos teisė
7 Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos 1991 m. kovo 21 d. Įstatymo dėl kai kurių valstybės ekonominių įmonių reformos (Wet betreffende de hervorming van sommige economische overheidsbedrijven) (Belgisch Staatsblad, 1991 m. kovo 27 d., p. 6155) (toliau – 1991 m. kovo 21 d. įstatymas) 97 straipsnyje nustatyta:
„1. Šiame skyriuje nustatytomis sąlygomis viešojo telekomunikacijų tinklo operatoriams leidžiama kabeliams, antžeminėms linijoms ir susijusiems įrenginiams instaliuoti ir atitinkamiems darbams atlikti naudotis valstybine ir kitokia žeme, jeigu paisoma nuosavybės paskirties ir laikomasi jos naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų.
<…>
2. Instaliuoti kabeliai, antžeminės linijos ir susiję įrenginiai lieka atitinkamo viešojo telekomunikacijų tinklo operatoriaus nuosavybė.“
8 Šio įstatymo 98 straipsnyje nustatyta:
„1. Prieš kabelių, antžeminių linijų ir susijusių įrenginių instaliavimą valstybinėje žemėje kiekvienas viešojo telekomunikacijų tinklo operatorius pateikia valstybinę žemę valdančiai institucijai patvirtinti instaliavimo vietų ir jų ypatumų planą.
<…>
2. Už šią teisę naudotis institucija negali iš atitinkamo viešojo telekomunikacijų tinklo operatoriaus reikalauti bet kokio pobūdžio rinkliavos, mokesčio, užmokesčio arba atlygio.
Viešojo telekomunikacijų tinklo operatoriai taip pat turi teisę neatlygintinai naudotis infrastruktūros arba kelio servitutu kabeliams, antžeminėms linijoms ir susijusiems įrenginiams, esantiems valstybinėje žemėje pastatytuose valstybiniuose arba privačiuose statiniuose.
<…>“
9 2005–2008 m. Provincieraad van de Provincie Antwerpen (Antverpeno provincijos taryba) priėmė keturis nutarimus dėl mokesčių, kuriais nustatė bendrąjį provincijos mokestį už veiklos vietas, esančias šios provincijos teritorijoje. Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad nutarimų, susijusių su 2005–2007 m. mokesčiais (toliau – nutarimai dėl 2005–2007 m. mokesčių), esminių nuostatų formuluotės yra identiškos. 2008 m. nutarimas dėl mokesčio (toliau – nutarimas dėl mokesčio už 2008 m.) skiriasi nuo minėtų nutarimų, pirmiausia nustatytu mokesčio dydžiu.
10 Nutarimų dėl mokesčių už 2005–2007 m. 1 straipsnyje nustatyta, kad bendrasis provincijos mokestis pirmiausia turi būti mokamas už visas veiklos vietas, kurios apibrėžiamos kaip „bet kokios formos individualus arba bendras plotas; besiribojantys plotai laikomi viena veiklos vieta, jeigu šių plotų neskiria viešasis kelias, skiriamoji siena ar pan.; du ar daugiau plotų, kuriems nustatytas kelio servitutas, laikomi viena veiklos vieta“.
11 Pagal šių nutarimų dėl mokesčių 1B straipsnio 2 dalį bendrąjį provincijos mokestį pirmiausia turi mokėti „kiekvienas pagal Belgijos arba užsienio teisę įsteigtas juridinis asmuo, kuris apmokestinamas pelno mokesčiu, įskaitant likviduojamus juridinius asmenis, ir kuris [atitinkamų metų] sausio 1 d. Antverpeno provincijos teritorijoje turi vieną arba kelias naudojamas arba numatomas naudoti veiklos vietas“.
12 Šių nutarimų dėl mokesčių 2B straipsnyje numatyta, kad šio mokesčio dydis iš principo yra 99 EUR už veiklos vietą, kurios plotas neviršija 1 000 m2.
13 Nutarime dėl mokesčio už 2008 m., priimtame 2007 m. spalio 5 d., numatytas mokestis taip pat turi būti mokamas už visas Antverpeno provincijos teritorijoje esančias veiklos vietas. Šio nutarimo dėl mokesčio 1B straipsnio 2 dalis suformuluota lygiai taip pat kaip 2005–2007 m. nutarimuose dėl mokesčių.
14 Pagal nutarimo dėl mokesčio už 2008 m. 8 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas:
„Kiekvienas apmokestinamasis asmuo moka mokestį už kiekvieną Antverpeno provincijos teritorijoje esančią veiklos vietą, nesvarbu, kaip ji pavadinta, kurią jis naudoja arba numato naudoti.
Veiklos vieta, už kurią reikia mokėti mokestį, yra bet kuris plotas, skirtas profesiniams ar komerciniams tikslams arba naudojamas profesiniais ar komerciniais tikslais, numatytas naudoti arba padedantis įgyvendinti ir [arba] vykdyti profesinius ar komercinius tikslus.“
15 Šio nutarimo dėl mokesčio 11 straipsnyje numatyta, kad už veiklos vietą, kurios plotas neviršija 1 000 m2, mokėtino mokesčio dydis iš principo yra 135 EUR.
Pagrindinės bylos ir prejudicinis klausimas
16 Belgacom ir Mobistar yra elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjos.
17 Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Belgacom ir Mobistar Antverpeno provincijos teritorijoje instaliavo daug judriojo telefono ryšio bokštų, stiebų ir antenų, kurie reikalingi teikiant elektroninių ryšių paslaugas.
18 Antverpeno provincijos institucijos, remdamosi šio sprendimo 9 punkte nurodytais nutarimais dėl mokesčių, pateikė pranešimus dėl apmokestinimo mokesčiu, kurį Belgacom turi mokėti už 2007 ir 2008 m., o Mobistar už 2005–2007 m. už Antverpeno provincijos teritorijoje esančias veiklos vietas.
19 Dėl šių pranešimų dėl apmokestinimo Belgacom ir Mobistar pateikė skundus Antverpeno provincijos valdytojui. Atmetus šiuos skundus, šios bendrovės pareiškė ieškinius Rechtbank van eerste aanleg te Antwerpen (Antverpeno pirmosios instancijos teismas) ir šis teismas panaikino minėtus pranešimus dėl apmokestinimo. Antverpeno provincija pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
20 Be to, iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) dėl 1991 m. kovo 21 d. įstatymo 98 straipsnio 2 dalies konstitucingumo pateikė nuomonę 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime, kuriame konstatavo, kad šia nuostata provincijoms nedraudžiama dėl biudžeto ar kitų priežasčių apmokestinti telekomunikacijų operatorių ekonominės veiklos, kurią jie vykdo provincijos teritorijoje naudodami valstybinėje arba privačioje žemėje esančius šiai veiklai skirtus judriojo telefono ryšio bokštus, stiebus arba antenas.
21 Nagrinėjant bylas prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Belgacom ir Mobistar pateikė klausimą, ar nagrinėjami pranešimai dėl apmokestinimo suderinami su Leidimų direktyva. Be to, šios bendrovės tvirtino, kad Grondwettelijk Hof atliktas pagrindinėse bylose nagrinėjamo bendrojo provincijos mokesčio vertinimas nesuderinamas su Teisingumo Teismo praktika, ypač su Sprendimu Vodafone España ir France Telecom España (C‑55/11, C‑57/11 ir C‑58/11, EU:C:2012:446), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Leidimų direktyvą valstybės narės gali rinkti tik tuos su elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimu susijusius mokesčius ar rinkliavas, kurie numatyti šioje direktyvoje.
22 Atsižvelgiant į šį Teisingumo Teismo sprendimą, Hof van beroep te Antwerpen (Antverpeno apeliacinis teismas) kyla klausimas, ar Grondwettelijk Hof pateiktas 1991 m. kovo 21 d. įstatymo 98 straipsnio 2 dalies išaiškinimas suderinamas su Leidimų direktyvos 6 ir 13 straipsniais.
23 Šiomis aplinkybėmis Hof van beroep te Antwerpen nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir abiejose bylose (C‑256/13 ir C‑264/13) pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [Leidimų] direktyvos <...> 6 ir 13 straipsniai aiškintini taip, kad jais valstybės narės institucijai draudžiama dėl biudžeto ar kitų priežasčių apmokestinti telekomunikacijų operatorių ekonominę veiklą, kurią jie jos teritorijoje arba jos dalyje vykdo naudodami valstybinėje arba privačioje žemėje esančius šiai veiklai skirtus [judriojo telefono ryšio] bokštus, stiebus arba antenas?“
24 2013 m. birželio 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑256/13 ir C‑264/13 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.
Dėl prejudicinio klausimo
25 Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Leidimų direktyvos 6 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama operatorius, teikiančius elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas, už valstybinėje arba privačioje žemėje esančius jų veiklai reikalingus judriojo telefono ryšio bokštus, stiebus arba antenas apmokestinti bendruoju veiklos vietos mokesčiu.
26 Reikia nurodyti, kad Leidimų direktyvos 6 straipsnis susijęs su sąlygomis ir specifiniais įpareigojimais, kurie gali būti nustatomi dėl bendrojo leidimo ir radijo dažnių ar numerių naudojimo teisių. Šiame straipsnyje numatyta, kad dėl bendrojo leidimo teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, teisių naudoti radijo dažnius ir numerius galima taikyti tik šios direktyvos priedo A, B ir C dalyse išvardytas sąlygas.
27 Šiuo aspektu iš Leidimų direktyvos priedo B dalies 6 punkto matyti, kad mokesčiai už teises naudoti radijo dažnius pagal šios direktyvos 13 straipsnį nurodyti tarp sąlygų, kurias galima nustatyti suteikiant šias teises.
28 Nagrinėjamu atveju iš sprendimų dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamas mokestis būtų numatytas tarp Leidimų direktyvos priede išsamiai išvardytų sąlygų ir specifinių įpareigojimų, kurie pagal Leidimų direktyvos 6 straipsnį taikomi dėl bendrojo leidimo arba teisių naudoti radijo dažnius. Todėl pagrindinėse bylose šis Leidimų direktyvos straipsnis nėra svarbus.
29 Dėl to, ar pagal Leidimų direktyvos 13 straipsnį draudžiama atitinkamas įmones apmokestinti mokesčiu, kaip antai nagrinėjamu pagrindinėse bylose, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Leidimų direktyvoje numatytos ne tik taisyklės, susijusios su bendrųjų leidimų išdavimo procedūromis ar mokesčiais už radijo dažnių ar numerių naudojimą ir tokių leidimų turiniu, bet ir nuostatos, susijusios su dėl šių procedūrų atsirandančių piniginių prievolių, kurias valstybės narės gali nustatyti elektroninių ryšių paslaugų sektoriuje veikiančioms įmonėms, pobūdžiu ar apimtimi (Sprendimo Vodafone Malta ir Mobisle Communications, C‑71/12, EU:C:2013:431, 20 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
30 Taigi remiantis nusistovėjusia teismo praktika pagal Leidimų direktyvą valstybės narės gali rinkti tik tuos su elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimu susijusius mokesčius ar rinkliavas, kurie numatyti šioje direktyvoje (žr. Sprendimo Vodafone España ir France Telecom España, EU:C:2012:446, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
31 Dėl Leidimų direktyvos 13 straipsnio reikia priminti, kad šis straipsnis susijęs su apmokestinimo mokesčiais už teises naudoti radijo dažnius ar numerius ar teises įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės ar po ja tvarka (šiuo klausimu žr. Sprendimo Vodafone Malta ir Mobisle Communications, EU:C:2013:431, 19 punktą).
32 Pagal šį Leidimų direktyvos straipsnį valstybėms narėms leidžiama radijo dažnių ar numerių naudojimo teises ir teises įrengti įrenginius apmokestinti mokesčiu, kuriuo siekiama užtikrinti optimalų šių įrenginių naudojimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Belgacom ir kt., C‑375/11, EU:C:2013:185, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
33 13 straipsnyje vartojami terminai „įrenginiai“ ir „įrengimas“ reiškia atitinkamai fizinę infrastruktūrą, reikalingą elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms teikti, ir jos fizinį įdiegimą ant atitinkamos valstybinės ar privačios nuosavybės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Vodafone España ir France Telecom España, EU:C:2012:446, 32 punktą).
34 Tačiau Leidimų direktyvos 13 straipsnyje nurodyti ne visi mokesčiai, taikomi infrastruktūrai, kuri reikalinga elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms teikti.
35 Pagal Leidimų direktyvos 1 straipsnio 2 dalį ši direktyva taikoma leidimams teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, o jos 13 straipsnyje nurodyti tik mokesčiai už radijo dažnių ar numerių naudojimo teises arba teises įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės ar po ja, kad būtų atsižvelgta į būtinybę užtikrinti optimalų šių įrenginių naudojimą.
36 Taigi nagrinėjamu atveju iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamas mokestis taikomas, be kita ko, kiekvienam pagal Belgijos arba užsienio teisę įsteigtam juridiniam asmeniui, kuris Antverpeno provincijos teritorijoje turi veiklos vietą, kurią naudoja arba numato naudoti, nesvarbu, koks veiklos vietos pobūdis ir kokia šiuo mokesčiu apmokestinamo asmens veikla. Šio mokesčio dydis priklauso nuo veiklos vietos užimamo ploto. Taigi šie apmokestinamieji asmenys yra ne tik operatoriai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, arba Leidimų direktyvos 13 straipsnyje numatytų teisių naudotojai.
37 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad aplinkybė, dėl kurios pagrindinėse bylose nagrinėjamas mokestis tampa mokėtinas, nesusijusi su teisių naudoti radijo dažnius arba įrengti įrenginius, kaip jos suprantamos pagal Leidimų direktyvos 13 straipsnį, suteikimu. Taigi toks mokestis nėra šiame straipsnyje nurodytas mokestis ir todėl jis nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.
38 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Leidimų direktyvos 6 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama operatorių, teikiančių elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas, už valstybinėje arba privačioje žemėje esančius jų veiklai reikalingus judriojo telefono ryšio bokštus, stiebus arba antenas apmokestinti bendruoju veiklos vietos mokesčiu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39 Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) 6 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama operatorių, teikiančių elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas, už valstybinėje arba privačioje žemėje esančius jų veiklai reikalingus judriojo telefono ryšio bokštus, stiebus arba antenas apmokestinti bendruoju veiklos vietos mokesčiu.
Parašai.