Byla T‑504/09

Völkl GmbH & Co. KG

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Žodinio Bendrijos prekių ženklo VÖLKL paraiška – Ankstesnis žodinis tarptautinis prekių ženklas VÖLKL – Santykinis atmetimo pagrindas – Galimybė supainioti – Dalinis atsisakymas įregistruoti prekių ženklą – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas – Ankstesnio prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys ir Reglamento (EB) Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalis – Apeliacinės tarybos kompetencija, kai pateikiama apeliacija tik dėl dalies paraiškoje įregistruoti prekių ženklą nurodytų prekių ar paslaugų – Reglamento Nr. 207/2009 64 straipsnio 1 dalis – Prašymas pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą – Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 3 dalis“

Sprendimo santrauka

1.      Bendrijos prekių ženklas – Apeliacinė procedūra – Asmenys, turintys teisę paduoti apeliaciją ir būti apeliacinės procedūros šalys – Asmenys, kuriems priimtas sprendimas turi neigiamų padarinių – Sprendimas perduoti bylą žemesnei instancijai, kad ši išnagrinėtų iš naujo

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 4 dalis)

2.      Bendrijos prekių ženklas – Apeliacinė procedūra – Apeliacija apeliacinėse tarybose – Apeliacinių tarybų kompetencija

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 64 straipsnio 1 dalis)

3.      Bendrijos prekių ženklas – Trečiųjų šalių pastabos ir protestas – Protesto nagrinėjimas – Ankstesnio prekių ženklo naudojimo įrodymas – Naudojimas iš tikrųjų – Sąvoka – Vertinimo kriterijai

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys)

4.      Bendrijos prekių ženklas – Trečiųjų šalių pastabos ir protestas – Protesto nagrinėjimas – Ankstesnio prekių ženklo naudojimo įrodymas – Naudojimas iš tikrųjų – Sąvoka – Minimalaus naudojimo kiekybinės ribos nustatymas – Netaikymas

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys)

1.      Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) apeliacinės tarybos sprendimas turi būti laikomas neturėjusiu neigiamų padarinių kuriai nors šioje Taryboje vykusios procedūros šaliai, kai ji patenkina šios šalies prašymą remdamasi vienu iš atsisakymo registruoti pagrindų arba prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų, arba apskritai pritaria tik daliai šios šalies argumentų, nors ir nenagrinėja arba atmeta kitus šios šalies nurodytus pagrindus ar argumentus.

Tačiau Tarnybos apeliacinės tarybos sprendimas turi šaliai neigiamų padarinių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 65 straipsnio 4 dalį, kai Tarnyba dėl šios šalies pateikto prašymo priima jai nepalankų sprendimą.

Turi būti laikoma, kad taip yra ir tuo atveju, kai Apeliacinė taryba, atmetusi prašymą, kurį patenkinus procedūros Tarnyboje baigtis būtų palanki jį pateikusiai šaliai, grąžina bylą žemesnei instancijai, kad ši ją išnagrinėtų iš naujo, nesvarbu, kad išnagrinėjus iš naujo galėtų būti priimtas šiai šaliai palankus sprendimas.

(žr. 26–28 punktus)

2.      Kai Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) apeliacinės tarybos nagrinėjama apeliacija susijusi tik su dalimi prašyme įregistruoti prekių ženklą arba proteste nurodytų prekių ar paslaugų, ši apeliacija Apeliacinei tarybai leidžia iš naujo išnagrinėti protestą iš esmės, bet tik tiek, kiek tai susiję su minėtomis prekėmis ar paslaugomis, nes prašymas įregistruoti prekių ženklą ir protestas jai nepateikiami dėl likusios nurodytų prekių ar paslaugų dalies.

Taip yra, kai apeliaciją pateikusi šalis Apeliacinei tarybai pateikė apeliaciją tik dėl tos Protestų skyriaus sprendimo dalies, kuria tenkinamas protestas ir atmetamas prašymas įregistruoti prekių ženklą daliai prašomų prekių.

Todėl panaikinusi Protestų skyriaus sprendimo rezoliucinės dalies punktą, kuriame nuspręsta įregistruoti prašomą įregistruoti prekių ženklą kitoms prekėms, Apeliacinė taryba viršijo savo kompetencijos, nustatytos Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijų prekių ženklo 64 straipsnio 1 dalyje, ribas.

(žr. 54–56 punktus)

3.      Prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių ar paslaugų, kurioms jis registruotas, kilmės tapatybę, siekiant šių prekių ir paslaugų realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslų, išskyrus simbolinį naudojimą, kurio vienintelis tikslas – išsaugoti prekių ženklo suteikiamas teises. Be to, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlyga reikalaujama, kad prekių ženklas būtų naudojamas viešai, o skiriant jį išorei – toks, koks jis yra saugomas atitinkamoje teritorijoje.

Vertinant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į faktų ir aplinkybių, tinkamų nustatyti jo komercinio naudojimo realumą, visumą, ypač į naudojimą, kuris tam tikrame ekonomikos sektoriuje laikomas pagrįstu, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį, šių prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą.

Kalbant apie ankstesnio prekių ženklo naudojimo apimtį, pirmiausia reikia atsižvelgti, viena vertus, į bendrą komercinę prekių ženklo naudojimo apimtį ir, kita vertus, – į laikotarpio, per kurį prekių ženklas buvo naudojamas, trukmę ir naudojimo dažnumą.

(žr. 78–80 punktus)

4.      Siekiant nustatyti, ar ankstesnis prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, reikia atlikti visapusį vertinimą, atsižvelgiant į visus nagrinėjamu atveju svarbius veiksnius. Taip vertinant nustatoma tam tikra nagrinėjamų veiksnių tarpusavio priklausomybė. Taigi mažą nagrinėjamu prekių ženklu žymimų prekių pardavimo apimtį gali kompensuoti intensyvus šio ženklo naudojimas ar jo naudojimas nuolat, ir atvirkščiai.

Ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių pardavimo apyvarta ir apimtis negali būti vertinamos absoliučiai, jos turi būti susietos su kitais svarbiais veiksniais, pavyzdžiui, komercinės veiklos apimtimi, gamybos ar prekybos pajėgumais arba prekių ženklą naudojančios įmonės diversifikacijos laipsniu ir atitinkamoje rinkoje esančių prekių ar paslaugų charakteristikomis. Dėl to nebūtina, jog ankstesnio prekių ženklo naudojimas visada būtų svarbus kiekybiniu požiūriu, kad galėtų būti laikomas naudojimu iš tikrųjų. Taigi net minimalus naudojimas gali būti pakankamas, kad būtų nustatytas naudojimo iš tikrųjų egzistavimas, su sąlyga, kad atitinkamame ekonominiame sektoriuje jis būtų laikomas pateisinamu siekiant išlaikyti ar sukurti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalis. Vadinasi, neįmanoma a priori ir abstrakčiai nustatyti, kokia kiekybinė riba turi būti pasirinka nustatant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, todėl de minimis taisyklė, kuri neleistų Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) arba – ieškinio atveju – Bendrajam Teismui vertinti visų jiems nurodytų ginčo aplinkybių, negali būti nustatyta.

(žr. 81, 82 punktus)