PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. lapkričio 19 d.

Byla T‑49/08 P

Christos Michail

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – Priešpriešinis apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Vertinimas – Karjeros raidos ataskaita – 2003 m. vertinimo procedūra – Nuopelnų balų skyrimas nesant vykdytinų užduočių – Neturtinė žala – Tarnautojų teismo pareiga motyvuoti“

Dalykas: Apeliacinis skundas, pateiktas dėl 2007 m. lapkričio 22 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Michail prieš Komisiją (F‑67/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000), kuriuo siekiama panaikinti šį sprendimą. Europos Bendrijų Komisijos pateiktas priešpriešinis apeliacinis skundas dėl minėto sprendimo.

Sprendimas: Panaikinti 2007 m. lapkričio 22 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą Michail prieš Komisiją (F‑67/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000). Grąžinti bylą Tarnautojų teismui. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Santrauka

1.      Apeliacinis skundas – Priešpriešinis apeliacinis skundas – Pateikimo terminas

(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 141 straipsnio 1 dalis)

2.      Pareigūnai – Vertinimas – Karjeros raidos ataskaita – Parengimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 110 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Principai – Administracijos rūpestingumo pareiga – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 110 straipsniai)

4.      Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Skundžiamo neteisėto akto panaikinimas – Neturtinė žala, galinti būti atskirta nuo pažeidimo, kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant aktą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

1.      Priešpriešiniam apeliaciniam skundui taikomas tik Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 141 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas atsiliepimui į skundą pateikti, t. y. jis gali būti pateiktas per du mėnesius nuo apeliacinio skundo įteikimo.

(žr. 38 punktą)

Nuoroda: 1994 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 72 punktas.

2.      Karjeros raidos ataskaita yra pagrindinis dokumentas vertinant institucijų personalą, nes ji leidžia įvertinti gebėjimus, našumą ir pareigūno elgesį, kaip tai nurodyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnyje. Atliekant tokį vertinimą ne vien aprašomos nagrinėjamu laikotarpiu įvykdytos užduotys, bet vertinamas ir tinkamumas, žmogiškosios bei socialinės savybės, kurias vertinamas pareigūnas rodė vykdydamas savo profesinę veiklą. Taigi tokia ataskaita yra vertingas vertinamo pareigūno viršininko sprendimas dėl to, kaip šis pareigūnas vykdė jam patikėtas užduotis ir elgėsi tarnyboje nagrinėjamu laikotarpiu. Todėl, rengiant minėtą ataskaitą, nuopelnų balai, atsižvelgiant į suinteresuotojo pareigūno našumo, tinkamumo ir elgesio tarnyboje įvertinimą, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnį ir Komisijos priimtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 1 straipsnio 2 dalį skiriami tada, jeigu nagrinėjamu laikotarpiu šiam pareigūnui buvo patikėta vykdyti užduotis.

Komisijai, kaip ir visoms kitoms Bendrijos institucijoms, tenka ypatinga skaidrumo pareiga, kiek tai susiję su jos tarnautojų vertinimu ir pareigų paaukštinimu, kurios reikia laikytis vadovaujantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 46 straipsniuose nustatyta oficialia procedūra. Pagal šią procedūrą karjeros raidos ataskaita turi būti rengiama bent kartą per dvejus metus laikantis kiekvienos institucijos nustatytų sąlygų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį. Išimtiniais atvejais, kai konstatuojama, kad, įvykus vidinei administracijos reorganizacijai, suinteresuotajam pareigūnui, nors ir dirbančiam, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 1 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pirmą sakinį, nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo patikėta jokių funkcijų, kurias galima įvertinti referenciniu laikotarpiu, administracija vis tiek privalo parengti ataskaitą, kurioje būtų aptarta minėta situacija, siekiant, kad ji apie tai žinotų ir kad suinteresuotasis pareigūnas turėtų rašytinį ir formalų tokios situacijos buvimo įrodymą.

Iš tikrųjų dėl ypatingos skaidrumo pareigos karjeros raidos ataskaitos turi būti rengiamos ne tik gero administravimo ir Bendrijos tarnybų darbo racionalizavimo sumetimais, bet ir pareigūnų interesams apsaugoti. Šia ataskaita, kaip vidaus dokumentu, visų pirma siekiama užtikrinti, kad administracijai periodiškai būtų teikiama kuo išsamesnė informacija apie jos pareigūnų tarnybos vykdymo sąlygas. Aptariamo pareigūno atžvilgiu ataskaita yra svarbi jo karjerai, visų pirma perkeliant ir paaukštinant. Iš tikrųjų ji yra neišvengiamas vertinimo kriterijus kiekvieną kartą, kai vadovybė atsižvelgia į pareigūno karjerą, o jos periodinio rengimo tikslas yra sudaryti bendrą vaizdą apie pareigūno karjeros raidą.

Nors esant tokiai išimtinei situacijai, susiklosčiusiai dėl administracijos veiksmų, vertintojai negali skirti nuopelnų balų, kuriais įvertinami individualūs laimėjimai ir gebėjimai, atsižvelgdami į rezultatus, kurie turi būti pasiekti, jie turi priimti sprendimą, kuriuo, remiantis administracijai tenkančia rūpestingumo pareiga, būtų atsižvelgiama į atitinkamo pareigūno interesus, ypač į jo galimybę siekti karjeros Bendrijos institucijose.

(žr. 57–65 punktus)

Nuoroda: 1980 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Grassi prieš Tarybą, 6/79 ir 97/79, Rink. p. 2141, 20 punktas; 1997 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Burban prieš Parlamentą, T‑59/96, Rink. VT p. I‑A‑109 ir II‑331, 44 ir 73 punktai; 2002 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, Rink. VT p. I‑A‑81 ir II‑389, 77 punktas; 2005 m. gruodžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rounis prieš Komisiją, T‑274/04, Rink. VT p. I‑A‑407 ir II‑1849, 24 ir 42 punktai.

3.      Administracijos rūpestingumo pareiga atspindi abipusių teisių ir pareigų, kurios Pareigūnų tarnybos nuostatuose buvo nustatytos reguliuojant viešosios valdžios institucijų ir viešosios tarnybos tarnautojų santykius, pusiausvyrą. Ši pareiga visų pirma reiškia, kad, spręsdama dėl pareigūno situacijos, institucija atsižvelgia į visus veiksnius, kurie gali lemti jos sprendimą, ir kad tai darydama ji atsižvelgia ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus.

Rengdami karjeros raidos ataskaitas vertintojai, remdamiesi rūpestingumo pareiga, gali nuspręsti skirti suinteresuotajam pareigūnui tinkamą nuopelnų balų skaičių, kad apsaugotų jo interesus, ypač jo karjeros Bendrijos institucijose raidos galimybes.

Būtinybė užtikrinti ypatingą skaidrumo pareigą reiškia, kad toks sprendimas turi būti priimtas laikantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnyje ir Bendrosiose įgyvendinimo nuostatose, kurios buvo priimtos siekiant jį taikyti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį, nustatytų pareigūnų vertinimo procedūros taisyklių. Iš tikrųjų, kai sprendimo autorius turi diskreciją, Bendrijos teisės sistema suteiktų procesinių garantijų laikymasis įgyja dar didesnę reikšmę.

(žr. 66–68 punktus)

Nuoroda: 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktas; 1995 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France-aviation prieš Komisiją, T‑346/94, Rink. p. II‑2841, 32–34 punktai; 2000 m. kovo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gogos prieš Komisiją, T‑95/98, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑219, 37 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lantzoni prieš Teisingumo Teismą, T‑156/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑189 ir II‑A‑2‑969, 88 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

4.      Nors Tarnautojų teismui tenkanti pareiga motyvuoti savo sprendimus nereiškia, kad jis turi detaliai atsakyti į kiekvieną šalies pateiktą argumentą, ypač jei argumentas nėra pakankamai aiškus, tikslus ir pagrįstas susijusiais įrodymais, jis turi bent jau nuspręsti dėl ieškinyje išdėstytų reikalavimų.

Kalbant apie Tarnautojų teismo atsakymą į reikalavimus atlyginti žalą, reikia pažymėti, kad nors vien neteisėto akto panaikinimas gali būti teisingas ir iš principo pakankamas bet kokios neturtinės žalos, kurią galėjo sukelti šis aktas, atlyginimas, taip nėra tuo atveju, kai ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo pažeidimo, dėl kurio panaikinamas aktas, ir kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant aktą.

(žr. 87 ir 88 punktus)

Nuoroda: 1998 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schröder ir kt. prieš Komisiją, C‑221/97 P, Rink. p. I‑8255, 24 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 121 punktas; 2003 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑197/99 P, Rink. p. I‑8461, 81 punktas; 2007 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komninou ir kt. prieš Komisiją, C‑167/06 P, neskelbiamo Rinkinyje, 22 punktas; 2006 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, Rink. VT p. I‑A‑2‑129 ir II‑A‑2‑609, 131 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.