BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. rugsėjo 6 d.(*)
„Arbitražinė išlyga – Specialioji mokslo tyrimų ir plėtros programa „Gyvenimo kokybė ir gyvųjų išteklių valdymas“ – Dotacijos sutartis – OLAF tyrimo ataskaita, kurioje konstatuoti finansiniai pažeidimai – Išmokėtų sumų grąžinimas – Taikytina teisė – Senatis – OLAF ataskaitos poveikis“
Byloje T‑748/20
Europos Komisija, atstovaujama J. Estrada de Solà ir M. Ilkova, padedamų avocat E. Bouttier,
ieškovė,
prieš
Centre d’étude ir de valorisation des algues SA (CEVA), įsteigtą Pleubian (Prancūzija), atstovaujamą avocat A. Raccah,
SELARL AJIRE, įsteigtą Rene (Prancūzija),
ir
SELARL TCA, įsteigtą Sen Brije (Prancūzija),
atsakovus,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas R. da Silva Passos, teisėjai V. Valančius (pranešėjas) ir L. Truchot,
posėdžio sekretorė H. Eriksson, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2022 m. lapkričio 11 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 272 straipsniu grindžiamame ieškinyje Europos Komisija iš esmės prašo nustatyti jos skolinio reikalavimo sumą, atitinkančią grąžintinas dotacijas, išmokėtas pagal su Centre d’étude et de valorisation des algues SA (CEVA) sudarytą finansavimo sutartį dėl projekto įgyvendinimo pagal specialiąją mokslo tyrimų ir plėtros programą „Gyvenimo kokybė ir gyvųjų išteklių valdymas“.
Ginčo aplinkybės
2 2001 m. sausio 17 d. Komisija sudarė su CEVA sutartį dėl projekto įgyvendinimo pagal specialiąją mokslo tyrimų ir plėtros programą „Gyvenimo kokybė ir gyvųjų išteklių valdymas“ (toliau – projektas „Seapura“), kurioje numatytas 123 735 EUR dydžio dotacijos išmokėjimas (toliau – sutartis „Seapura“).
3 2006 m. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pradėjo tyrimą po to, kai kilo įtarimų sukčiavimu dėl kelių CEVA įgyvendintų projektų, įskaitant projektą, dėl kurio buvo sudaryta sutartis „Seapura“.
4 2007 m. gruodžio 11 d. OLAF priėmė galutinę ataskaitą (toliau – OLAF ataskaita), joje konstatavo, kad vykdant sutartį „Seapura“ buvo padaryta pažeidimų, įskaitant CEVA darbuotojų valandų apskaitos falsifikavimą.
5 2008 m. spalio 29 d. raštu Komisija informavo CEVA, kad dėl OLAF ataskaitoje konstatuotų sunkių finansinių pažeidimų ji ketina išrašyti jam debeto avizas 123 735 EUR sumai ir delspinigiams, kad būtų sugrąžinta pagal sutartį „Seapura“ išmokėta dotacija, ir paragino CEVA pateikti savo pastabas.
6 2009 m. kovo 13 d. Komisija išsiuntė CEVA keturias debeto avizas, kurių bendra suma168 220,16 EUR (toliau – debeto avizos).
7 Kadangi CEVA neapmokėjo šių debeto avizų, 2009 m. gegužės 11 d. Komisija jam išsiuntė keturis priminimo raštus (toliau – priminimo raštai).
8 2009 m. birželio 12 d. Komisija, nesulaukusi mokėjimo iš CEVA, išsiuntė jam keturis oficialius įspėjimo raštus.
9 2009 m. liepos 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo CEVA ieškinį (įregistruotas numeriu T‑285/09), juo buvo prašoma panaikinti priminimo raštus.
10 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimu CEVA / Komisija (T‑285/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:479) Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad pagal savo pobūdį priminimo raštai nėra administraciniai sprendimai, kuriuos galima prašyti panaikinti pagal SESV 263 straipsnį.
11 2011 m. balandžio 26 d. tribunal correctionnel de Rennes (Rene (Prancūzija) baudžiamųjų bylų teismas) nuosprendžiu CEVA ir buvęs jo direktorius buvo pripažinti kaltais dėl sukčiavimo ir viešųjų lėšų pasisavinimo ir jiems buvo paskirta atitinkamai 80 000 EUR bauda ir lygtinė 18 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
12 Priimdamas sprendimą dėl Komisijos pareikšto civilinio ieškinio tribunal correctionnel de Rennes nurodė atsakovams iš dalies solidariai sumokėti Komisijai 303 631 EUR kaip kompensaciją už turtinę žalą, patirtą, be kita ko, dėl vykdant sutartį „Seapura“ padarytų finansinių pažeidimų.
13 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu cour d’appel de Rennes (Rene apeliacinis teismas, Prancūzija) išteisino CEVA ir buvusį jo direktorių dėl visų kaltinimų ir atmetė Komisijos civilinį ieškinį.
14 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu chambre criminelle de la Cour de cassation (Kasacinio teismo baudžiamųjų bylų kolegija, Prancūzija), gavusi cour d’appel de Rennes generalinio prokuroro prašymą, panaikino to teismo 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendį tik tiek, kiek juo kaltinamieji buvo išteisinti dėl kaltinimo viešųjų lėšų pasisavinimu, ir perdavė bylą nagrinėti cour d’appel de Caen (Kano apeliacinis teismas, Prancūzija).
15 2016 m. birželio 22 d. sprendimu tribunal de commerce de Saint-Brieuc (Sen Brije komercinių bylų teismas, Prancūzija) pradėjo procedūrą dėl CEVA apsaugos ir paskyrė SELARL TCA teismo įgaliotu administratoriumi (toliau – TCA).
16 Vykdydama šią procedūrą 2016 m. rugsėjo 15 d. Komisija konstatavo, kad TCA turi padengti skolinį reikalavimą, atitinkantį visą debeto avizų, išrašytų siekiant susigrąžinti dotacijas, išmokėtas, be kita ko, pagal sutartį „Seapura“, sumą, t. y. 289 012,95 EUR, ir delspinigius, iš viso 431 002,18 EUR.
17 2016 m. gruodžio 6 d. TCA užginčijo šį Komisijos skolinį reikalavimą.
18 2017 m. liepos 21 d. sprendimu tribunal de commerce de Saint-Brieuc priėmė CEVA apsaugos planą ir paskyrė SELARL AJIRE apsaugos plano vykdymo administratoriumi (toliau – AJIRE).
19 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu, kuris tapo galutinis, cour d’appel de Caen, priimdamas sprendimą po to, kai byla jam buvo perduota kasacinio teismo, išteisino CEVA dėl kaltinimo viešųjų lėšų pasisavinimu ir skyrė buvusiam jo direktoriui lygtinę vienų metų laisvės atėmimo bausmę ir 20 000 EUR baudą už viešųjų lėšų pasisavinimą.
20 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartimi apsaugos procedūros juge-commissaire (bankroto teisėjas) atmetė visą Komisijos reikalavimą (toliau – bankroto teisėjo nutartis).
21 Komisija dėl bankroto teisėjo nutarties pateikė apeliacinį skundą.
22 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu cour d’appel de Rennes panaikino bankroto teisėjo nutartį ir konstatavo, kad egzistuoja du rimti ginčai, susiję su senaties terminu ir debeto avizų pagrįstumu, laikydamasis nuomonės, kad šiuos ginčus turėjo spręsti kompetentingas teismas, į kurį turėjo kreiptis Komisija.
Šalių reikalavimai
23 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– priteisti jai iš CEVA 234 491,02 EUR, t. y. 168 220,16 EUR sumą ir 66 270,86 EUR delspinigių,
– priteisti iš CEVA bylinėjimosi išlaidas.
24 CEVA Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti jam iš Komisijos 30 000 EUR bylinėjimosi išlaidų.
25 Kadangi TCA ir AJIRE nepateikė atsiliepimo į ieškinį per Bendrojo Teismo procedūros reglamento 81 straipsnyje nustatytą terminą, Komisija, remdamasi šio reglamento 123 straipsnio 1 dalimi, paprašė Bendrojo Teismo priimti sprendimą už akių dėl jos reikalavimų, kiek jie susijęs su TCA ir AJIRE.
26 Ieškinyje, kuriuo pradėta byla, Komisija nurodė, kad pagal Prancūzijos code de commerce (komercinis kodeksas) L.622-22 straipsnį ir L.626-25 straipsnio antrą pastraipą ji privalo į bylą įtraukti teismo įgaliotą administratorių ir CEVA apsaugos plano vykdymo administratorių, t. y. TCA it AJIRE, todėl šias bendroves ji nurodė kaip atsakoves kartu su CEVA.
27 2022 m. lapkričio 11 d. teismo posėdyje Komisija, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, pažymėjo, kad prašo ne pripažinti atsakovą kaltu, o nustatyti jos skolinio reikalavimo sumą, ir tai buvo pažymėta posėdžio protokole. Ji taip pat nurodė, kad jos reikalavimai nebuvo susiję su TCA ir AJIRE, todėl ji neprašė Bendrojo Teismo konstatuoti, kad šie turi grąžinti sumas, išmokėtas vykdant sutartį „Seapura“.
Dėl teisės
28 SESV 272 straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę. Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso kaip pirmajai instancijai nagrinėti ir spręsti SESV 272 straipsnyje nurodytus ieškinius.
29 Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad sutarties „Seapura“ 5 straipsnio 2 dalyje numatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią visi su šia sutartimi susiję ginčai perduodami nagrinėti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Todėl Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį.
Dėl Komisijos reikalavimo senaties termino
30 Savo atsiliepime į ieškinį CEVA teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes Komisijos ieškiniui yra suėjęs senaties terminas tiek pagal Belgijos, tiek pagal Sąjungos teisę.
31 Komisija tvirtina, kad, pirma, CEVA nurodytas nepriimtinumo pagrindas yra nepriimtinas, nes senatimi grindžiamas prieštaravimas susijęs ne su priimtinumu, bet su esme, ir, antra, senaties terminas dar nėra suėjęs nei pagal Belgijos, nei pagal Sąjungos teisę.
32 Šiuo atveju sutarties „Seapura“ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „sutartį reglamentuoja Belgijos teisė“.
33 Vis dėlto atsakydama į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą Komisija teigia, kad per posėdį ji patvirtino, jog 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74) su pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1995/2006 (OL L 390, 2006, p. 1), buvo taikomas debeto avizų išrašymo dieną, t. y. 2009 m. kovo 13 d.
34 CEVA tvirtina, kad finansiniai reglamentai, kuriais remiasi Komisija, negali būti taikomi situacijai, buvusiai iki jų įsigaliojimo.
35 CEVA paaiškina, kad 2001 m. sausio 17 d., kai buvo pasirašyta sutartis „Seapura“, turėjo būti taikomas 1977 m. gruodžio 21 d. Finansinis reglamentas, taikomas Europos Bendrijų bendrajam biudžetui (OL L 356, 1977, p. 1), su pakeitimais, padarytais 1998 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamentu (EB, EAPB, Euratomas) Nr. 2548/98 (OL L 320, 1998, p. 1; toliau – Finansinis reglamentas Nr. 2548/98), ir kad toje finansinio reglamento redakcijoje nebuvo senaties taisyklių.
36 Kalbant apie šios bylos aplinkybėms taikytiną finansinio reglamento redakciją, reikia pažymėti, kad sutarties „Seapura“ sudarymo dieną taikytinoje finansinio reglamento redakcijoje, t. y. Finansiniame reglamente Nr. 2548/98, nebuvo numatyta konkrečių nuostatų dėl senaties termino ar dėl senaties termino nutraukimo būdų.
37 Taigi šiuo atveju taikytinos senaties taisyklės, numatytos sutarčiai taikytinoje teisėje, t. y. Belgijos teisėje.
38 Belgijos teisėje code civil belge (Belgijos civilinis kodeksas) 2262bis straipsnio 1 dalyje, kuri taikoma sutartimis grindžiamiems ieškiniams, nustatyta, kad „visiems asmeniniams ieškiniams taikomas dešimties metų senaties terminas“.
39 Taip pat reikėtų pažymėti, kad pagal Belgijos civilinio kodekso 2257 straipsnį asmeninių ieškinių senaties terminas pradedamas skaičiuoti kitą dieną po to, kai sueina reikalavimo įvykdymo terminas.
40 Viena vertus, neabejotina, kad šis ginčas yra sutartinio pobūdžio. Reikia pažymėti, kad sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalyje nurodyta, „kad sutarčiai nustojus galioti, ją nutraukus arba sutarties šaliai nustojus dalyvauti sutartyje, Komisija, atsižvelgdama į konkretų atvejį, gali reikalauti ar reikalauja, kad sutarties šalis grąžintų jai visus pervestus Bendrijos įnašus, jei atlikus auditą konstatuojami sukčiavimo atvejai arba sunkūs finansiniai pažeidimai“.
41 Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad sutarties „Seapura“ šalys susitarė, jog visas CEVA sumokėtas ES įnašas, audito metu nustačius sukčiavimą ar sunkius finansinius pažeidimus, gali būti grąžinamas tik gavus išankstinį Komisijos prašymą grąžinti įnašą.
42 2009 m. kovo 13 d. Komisija išsiuntė CEVA keturias debeto avizas, kuriomis buvo siekiama susigrąžinti skolą. Todėl reikia manyti, kad būtent tą dieną Komisija pareikalavo, kad CEVA grąžintų pagal sutartį „Seapura“ gautas sumas.
43 Tokiomis aplinkybėmis, remiantis sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalies nuostatomis, Komisijos reikalaujama suma tapo mokėtina 2009 m. kovo 13 d.
44 Kita vertus, reikia konstatuoti, kad CEVA nepateikė jokio konkretaus argumento, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad reikalaujama suma tapo mokėtina iki 2009 m. kovo 13 d.
45 Taigi, remiantis šio sprendimo 39 punkte nurodytu Belgijos civilio kodekso 2257 straipsniu, dešimties metų terminas, per kurį Komisija galėjo pareikšti ieškinį CEVA, prasidėjo kitą dieną po to, kai prievolė tapo vykdytina, t. y. 2009 m. kovo 14 d.
46 Vadinasi, turi būti laikoma, kad senaties terminas iš esmės baigėsi 2019 m. kovo 14 d.
47 Šiuo atveju Komisija teigia, kad senaties terminas buvo nutrauktas du kartus: pirma, kai 2011 m. balandžio 26 d. ji kaip civilinė šalis pareiškė ieškinį tribunal correctionnel de Rennes, ir, antra, kai 2016 m. rugsėjo 15 d. per procedūrą dėl CEVA apsaugos ji deklaravo skolinį reikalavimą.
48 Šiuo atžvilgiu reikia išnagrinėti tik tai, ar senaties terminą iš tikrųjų nutraukė per procedūrą dėl CEVA apsaugos Komisijos deklaruotas skolinis reikalavimas, nesant reikalo nagrinėti tribunal correctionnel de Rennes Komisijos pareikšto civilinio ieškinio padarinių.
49 Komisija tvirtina, kad jos skolinis reikalavimas TCA buvo deklaruotas 2016 m. rugsėjo 15 d., o pagal Belgijos Cour de cassation praktiką reikalavimo deklaravimas nutraukia senaties terminą iki bankroto bylos užbaigimo.
50 Komisija priduria, kad ji turi teisę remtis Prancūzijos procedūromis, prašydama „sustabdyti“ senaties termino eigą pagal Belgijos teisę.
51 CEVA ginčija Komisijos argumentus, teigdama, kad Prancūzijoje pradėta apsaugos procedūra yra nepriklausoma nuo nagrinėjamų sutartinių santykių, nes Komisijos skolinis reikalavimas yra ginčijamas ir nebuvo pripažintas teisme.
52 Šiuo atveju reikia priminti, kad 2016 m. birželio 22 d. tribunal de commerce de Saint-Brieuc pradėjo procedūrą dėl CEVA apsaugos. 2016 m. rugsėjo 15 d. per šią procedūrą Komisija deklaravo savo skolinį reikalavimą TCA.
53 Iš Prancūzijos komercinio kodekso L.622-24 straipsnio matyti, kad paskelbus sprendimą pradėti apsaugos procedūrą visi kreditoriai, kurių reikalavimai atsirado prieš priimant tą sprendimą, išskyrus darbuotojus, privalo deklaruoti savo skolinius reikalavimus teismo įgaliotam administratoriui. Remdamasi šia nuostata per procedūrą dėl CEVA apsaugos Komisija TCA deklaravo savo skolinį reikalavimą.
54 Be to, Prancūzijos komercinio kodekso L.622-25-1 straipsnyje nustatyta: „Skolinio reikalavimo deklaravimas nutraukia senaties terminą iki procedūros pabaigos; jis atleidžia nuo bet kokio formalaus įspėjimo ir prilygsta procesiniam veiksmui“.
55 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip Komisija nurodė atsakydama į klausimą, pateiktą taikant proceso organizavimo priemones, apsaugos procedūros pradėjimas Prancūzijoje reiškia tiesioginį 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191), kuris tuo metu galiojo ir kuriame Prancūzijos teisė buvo nurodyta kaip lex concursus, taikymą.
56 Pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies f punktą „[v]alstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą“, visų pirma „bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms“. To paties reglamento 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[b]et kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje“. Be to, šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[j]ei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje minėtas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla“.
57 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad procedūros dėl CEVA apsaugos pradėjimas Prancūzijoje ir vėliau per šią apsaugos procedūrą Komisijos pateiktas deklaravimas, remiantis Prancūzijos teise ir visų pirma Prancūzijos komercinio kodekso L.622-25-1 straipsniu, sukėlė pasekmes Belgijos teisėje, būtent nutraukė šioje teisėje numatytą dešimties metų senaties terminą. Į pasekmes, susijusias su procedūros dėl CEVA apsaugos pradėjimu, būtų neatsižvelgta, jei skolinio reikalavimo deklaravimas, kurį 2016 m. rugsėjo 15 d. Komisija atliko Prancūzijoje, nenutrauktų senaties termino pagal Belgijos teisę.
58 Tokiomis aplinkybėmis, kadangi šis ieškinys buvo pateiktas 2020 m. gruodžio 19 d., reikia konstatuoti, kad šiuo atveju senaties terminas nebuvo suėjęs.
59 Taigi CEVA pateiktą senatimi grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.
Dėl ieškinio pagrįstumo
60 Grįsdama savo reikalavimą Komisija prašo grąžinti visas sumas, kurios CEVA buvo išmokėtos pagal sutartį „Seapura“, kartu su delspinigiais.
61 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, jeigu ieškinys yra pareikštas pagal arbitražinę išlygą remiantis SESV 272 straipsniu, Bendrasis Teismas ginčą turi spręsti remdamasis sutarčiai taikytina materialine teise (2017 m. kovo 1 d. Sprendimo Universiteit Antwerpen / REA, T‑208/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:136, 53 punktas).
62 Šiuo atveju reikia priminti, kad pagal sutarties „Seapura“ 5 straipsnio 1 dalį šiai sutarčiai taikytina materialinė teisė yra Belgijos teisė.
63 Kiek tai susiję su taisyklėmis, reglamentuojančiomis sutarčių vykdymą ir aiškinimą pagal Belgijos teisę, tuo metu galiojusio Belgijos civilinio kodekso 1134 straipsnio trečioje pastraipoje buvo numatyta, kad „[teisėtai sudaryti susitarimai] turi būti vykdomi sąžiningai“.
64 Pagal tuo metu galiojusio Belgijos civilinio kodekso 1147 straipsnį neįvykdęs prievolės arba pavėlavęs ją įvykdyti skolininkas visada turi atlyginti žalą, nebent įrodo, kad prievolės neįvykdė dėl ne nuo jo priklausančių išorinių priežasčių ir veikė sąžiningai.
65 Atsižvelgiant į šias nuostatas reikia išnagrinėti, ar, kaip tvirtina Komisija, vykdydamas sutartį „Seapura“ CEVA padarė pažeidimų.
Dėl OLAF ataskaitos
66 Komisija savo reikalavimą grindžia tuo metu galiojusio Belgijos civilinio kodekso 1147 straipsnio nuostatomis ir šio sprendimo 40 punkte nurodytos sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalimi.
67 Ji teigia, kad OLAF ataskaitoje yra nustatyti sunkūs CEVA finansiniai pažeidimai vykdant sutartį „Seapura“.
68 Taigi, remiantis sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalimi, ji turi teisę reikalauti grąžinti visą dotaciją, kurią išmokėjo CEVA.
69 CEVA ginčija šiuos argumentus ir teigia, kad, pirma, OLAF tyrimas nebuvo vykdomas dėl projekto, susijusio su sutartimi „Seapura“, ir, antra, OLAF ataskaitoje nustatyti pažeidimai nebuvo siejami su sutartimi „Seapura“.
70 Šiuo aspektu iš pradžių reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Komisija, OLAF ataskaitą dėl CEVA sudarė dvi dalys: pirmoji skirta tiesioginėms išmokoms, o antroji – struktūriniams fondams.
71 Taip pat reikia pažymėti, kad OLAF ataskaita iš esmės susijusi su dviem įtarimų sukėlusių veiksmų tipais, t. y. pirma, darbuotojų valandų apskaitos falsifikavimu ir, antra, mokslinių dokumentų plagijavimu įvairiuose SEVA projektuose.
72 Šiuo atveju OLAF ataskaitoje aiškiai konstatuoti sunkūs finansiniai pažeidimai, susiję su visais CEVA projektais, įskaitant sutartį „Seapura“. Kaip teisingai teigia Komisija, horizontalus OLAF tyrimo srities pobūdis neišvengiamai apėmė sutartį „Seapura“.
73 Taigi negalima sutikti su CEVA argumentu, kad OLAF tyrimas ir ataskaita nesusiję su projektu „Seapura“.
74 Galiausiai, kalbant apie OLAF ataskaitoje nustatytus sunkius finansinius pažeidimus, reikia pažymėti, kad, kaip tvirtina CEVA, nenustačius tariamai nuplagijuotų dokumentų, OLAF ataskaitoje nebuvo įrodytas kaltinimas mokslinių dokumentų, susijusių su projektu „Seapura“, plagijavimu.
75 Kita vertus, kiek tai susiję su kaltinimu dėl darbuotojų valandų apskaitos falsifikavimo, iš OLAF ataskaitos matyti, kad CEVA buvo parengęs kelias laiko apskaitos dokumentų versijas dėl projektų, dėl kurių jis turėjo pareigą pagrįsti išlaidas, o tai rodo manipuliacijas jo darbuotojų darbo laiku, ypač dėl Europos projektų, siekiant gauti maksimalų kiekvienam projektui skirtų lėšų kiekį.
76 Be to, kaip teigia Komisija, OLAF ataskaitoje identifikuojamos anomalijos ne tik valandų apskaitos sistemoje, bet ir paskirstant šias valandas įvairiems projektams, įskaitant projektą „Seapura“. Iš šios ataskaitos matyti, kad tyrėjai atliko kryžminį įvairių projektų dokumentų, susijusių su tuo pačiu laikotarpiu, tyrimą tam, kad atliktų bendrą vertinimą, o tai leido jiems nustatyti visų vykdomų projektų laiko apskaitos dokumentų tikslumą. Konkrečiai kalbant, šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad OLAF ataskaitoje kelis kartus minimas projektas „Seapura“, nagrinėjant visas kiekvieno darbuotojo dirbtas valandas.
77 Tokiomis aplinkybėmis tyrėjai laikėsi nuomonės, kad visos su darbuotojais susijusios išlaidos, deklaruotos už 2001–2005 m. laikotarpį, buvo nepatikimos. Todėl jie padarė išvadą, kad sunkūs finansiniai pažeidimai, padaryti deklaruojant CEVA darbuotojų darbo valandas, buvo susiję su visais projektais, įskaitant projektą „Seapura“.
78 Be to, iš OLAF ataskaitoje pateiktų išvadų ir vertinimų matyti, kad CEVA žmogiškieji ištekliai buvo nepakankami sutartiniams įsipareigojimams dėl visų jo vykdomų projektų įvykdyti ir kad buvo galima aptikti iki aštuonių skirtingų laiko apskaitos versijų dėl to paties darbuotojo, to paties projekto ir tų pačių metų, o tai patvirtina, kad valandų apskaita buvo manipuliuojama dėl visų projektų ir neabejotinai dėl projekto „Seapura“. OLAF taip pat padarė išvadą, kad dėl buvusio jo direktoriaus veiksmų toks falsifikavimas buvo vykdomas sąmoningai ir sistemingai.
79 Taigi negalima sutikti su CEVA argumentu, kad konstatuoti pažeidimai neturėjo sąsajos su projektu „Seapura“.
80 Kadangi OLAF ataskaitoje buvo konstatuoti sunkūs finansiniai pažeidimai, kaip tai suprantama pagal sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalį, Komisija teisėtai reikalauja, kad CEVA grąžintų visas sumas, kurios jam buvo sumokėtos vykdant sutartį „Seapura“.
Dėl baudžiamųjų procesų Prancūzijos teismuose
81 CEVA teigia, kad Komisija savo reikalavimo negali grįsti tariamai apgaulingu jam skirtos dotacijos administravimu, nes Prancūzijos baudžiamuosiuose teismuose jis galiausiai buvo išteisintas dėl visų kaltinimų.
82 Be to, 2014 m. balandžio 1 d. sprendime cour d’appel de Rennes pabrėžė administravimo teisėtumą ir tai, kad aptariamų projektų vykdymas Sąjungos institucijoms niekada nekėlė mokslinių abejonių. Todėl CEVA tvirtina, kad Bendrasis Teismas neturi tenkinti Komisijos reikalavimų, grindžiamų tariamu sukčiavimu.
83 Komisija ginčija CEVA argumentus ir teigia, kad pagal tuo metu galiojusio Belgijos civilinio kodekso 1134 straipsnyje įtvirtintą sutarties privalomumo principą sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalis šalims yra taikoma, todėl išmokėtų sumų grąžinimas priklauso ne nuo to, ar nacionalinis baudžiamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl CEVA, bet nuo sukčiavimo ar sunkių finansinių pažeidimų, nustatytų atlikus finansinį auditą, įrodymo.
84 Komisija priduria, kad CEVA negali nustatyti sąlygų sutarties nuostatai, kurios prasmė aiški.
85 Šiuo aspektu darytina išvada, kad nagrinėjant tokią sutartį, kokia analizuojama šiuo atveju, vien sukčiavimo ar sunkių finansinių pažeidimų, nustatytų atlikus auditą, konstatavimo pakanka, kad būtų pagrįsta Komisijos teisė reikalauti grąžinti jos išmokėtas sumas (pagal analogiją žr. 2018 m. gegužės 3 d. Sprendimo Sigma Orionis / Komisija, T‑48/16, EU:T:2018:245, 121–125 punktus).
86 Šiuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 78 ir 80 punktuose, darbuotojų valandų apskaitos falsifikavimas yra bent jau sunkus finansinis pažeidimas, kaip tai suprantama pagal sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalį.
87 Sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad atitinkamo Bendrijos įnašo grąžinimas priklauso tik nuo to, ar atlikus auditą buvo nustatytas sukčiavimas arba sunkūs finansiniai pažeidimai, taigi grąžinimas nepriklauso nuo apkaltinamojo nuosprendžio arba baudžiamosios atsakomybės už atitinkamas veikas.
88 Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad baudžiamojo teismo įvykdytas išteisinimas dėl kaltinimų sukčiavimu ar viešųjų lėšų pasisavinimu neturi įtakos sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalies taikymui.
Dėl procesinės autonomijos principo
89 CEVA teigia, kad pagal procesinės autonomijos principą, įtvirtintą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nesant teisės suderinimo Sąjungos mastu, valstybių narių teisė ir procesai yra apriboti nacionalinės teisės sistemomis, todėl teisės subjektai negali remtis vienos valstybės narės teise kitos valstybės narės teisme.
90 Šiuo atveju, kaip teigia CEVA, Komisija negali remtis Prancūzijoje pagal tos šalies teisę pradėtais procesais, nes sutartį „Seapura“ reglamentuoja Belgijos teisė ir pagal šią sutartį jurisdikcija nagrinėti šį ginčą suteikiama Bendrajam Teismui.
91 Komisija ginčija šiuos argumentus.
92 Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju, neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja aptariamą sutartį reglamentuojančios Sąjungos teisės normos, Komisija į Bendrąjį Teismą kreipėsi remdamasi SESV 272 straipsniu.
93 Svarbu priminti, kad iš šio sprendimo 61 punkte minėtos jurisprudencijos matyti, jog tuo atveju, kai į Bendrąjį Teismą kreipiamasi remiantis arbitražine išlyga pagal SESV 272 straipsnį, jis turi nagrinėti bylą remdamasis sutarčiai taikytina materialine teise. Atsižvelgiant į šio sprendimo 52–57 punktuose nurodytus motyvus darytina išvada, kad nors sutarčiai taikytina Belgijos teisė, tai nepažeidžia Reglamento Nr. 1346/2000, pagal kurį tam tikros Prancūzijos komercinio kodekso nuostatos sukelia padarinių Belgijos teisėje, tiesioginio taikymo. Vadinasi, priešingai, nei teigia CEVA, Komisija, nesant pagrindo ją apkaltinti procesinės autonomijos principo pažeidimu, pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 pagrįstai galėjo remtis Prancūzijoje pradėtų procesų padariniais Belgijos teisėje.
94 Taigi CEVA argumentus, susijusius su procesinės autonomijos principo pažeidimu, reikia atmesti.
95 Vadinasi, reikia patenkinti Komisijos ieškinį ir konstatuoti, kad Komisijos skolinį reikalavimą CEVA sudaro 168 220,16 EUR pagrindinė suma ir delspinigiai, mokėtini pagal sutarties II priedo 3 straipsnio 5 dalį.
Dėl Komisijos prašymo, kad Bendrasis Teismas priimtų sprendimą už akių dėl TCA ir AJIRE
96 2021 m. birželio 14 d. pastabose dėl procedūros eigos Komisija paprašė Bendrojo Teismo pagal Procedūros reglamento 123 straipsnio 1 dalį priimti sprendimą už akių dėl TCA ir AJIRE.
97 Reikia pažymėti, kad remiantis per posėdį padarytais pakeitimais Komisija nebeteikia reikalavimų dėl TCA ir AJIRE, todėl netiesiogiai, bet neabejotinai, ji Bendrojo Teismo nebeprašo konstatuoti, kad jie privalo grąžinti sumas, išmokėtas vykdant sutartį „Seapura“.
98 Iš šio sprendimo 60–95 punktų matyti: kadangi OLAF ataskaitoje buvo konstatuoti sunkūs finansiniai pažeidimai, kaip tai suprantama pagal sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalį, Komisija teisėtai reikalauja, kad CEVA grąžintų visas sumas, kurios jam buvo sumokėtos vykdant sutartį „Seapura“.
99 Kadangi buvo patenkinti visi Komisijos reikalavimai, susiję tik su CEVA, nėra pagrindo priimti sprendimo dėl jos Bendrajam Teismui pateikto prašymo priimti sprendimą už akių dėl TCA ir AJIRE.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
100 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
101 Kadangi CEVA bylą pralaimėjo, jis turi padengti išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Nustatyti, kad Europos Komisijos skolinį reikalavimą Centre d’étude et de valorisation des algues SA (CEVA) sudaro 168 220,16 EUR suma su delspinigiais, skaičiuojamais nuo nepagrįstai gautų sumų išmokėjimo, kurių metinė norma yra lygi Europos Centrinio Banko (ECB) pagrindinėms refinansavimo operacijoms nustatytai palūkanų normai, padidintai 2 punktais.
2. CEVA padengia savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
da Silva Passos | Valančius | Truchot |
Paskelbtas 2023 m. rugsėjo 6 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.