BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. kovo 29 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymas – Periodinė bauda – Nurodymas sumokėti – Ginčijamų teisės aktų panaikinimas“
Byloje T‑33/09
Portugalijos Respublika, atstovaujama L. Inez Fernandes ir J. A. de Oliveira,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą M. Konstantinidis, P. Guerra e Andrade ir P. Costa de Oliveira,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2008 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimą C(2008) 7419 galutinis dėl nurodymo sumokėti periodines baudas, kurios jai paskirtos vykdant 2008 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C‑70/06, Rink. p. I‑1),
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai E. Cremona ir S. Frimodt Nielsen (pranešėjas),
posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. spalio 26 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 EB 225 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai priklauso kaip pirmajai instancijai nagrinėti ir spręsti 230, 232, 235, 236 ir 238 straipsniuose nurodytus ieškinius, išskyrus tuos, kurie yra skirti teisėjų kolegijai, ir tuos, kurie pagal Statutą yra palikti Teisingumo Teismui. Statutas gali nustatyti Pirmosios instancijos teismo jurisdikciją kitoms ieškinių ar bylų kategorijoms.“
2 EB 226 straipsnyje nustatyta:
„Jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal šią Sutartį, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą savo nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo samprotavimus.
Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Teisingumo Teismui.“
3 EB 228 straipsnyje nustatyta:
„1. Jei Teisingumo Teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal šią Sutartį, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.
2. Jei Komisija mano, kad atitinkama valstybė narė tokių priemonių nesiėmė, tai ji, suteikusi tai valstybei galimybę pateikti savo samprotavimus, pareiškia pagrįstą nuomonę, nurodydama, kurių Teisingumo Teismo sprendimo punktų ta valstybė narė neįvykdė.
Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą terminą nesiima būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, Komisija gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Tai darydama, ji nurodo iš tos valstybės narės pagal aplinkybes atitinkamai reikalaujamo sumokėti vienkartinio arba baudos mokesčio [periodinės baudos] dydį.
Jei Teisingumo Teismas nustato, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė jo sprendimo, jis gali paskirti jai už tai sumokėti vienkartinį arba baudos mokestį [periodinę baudą].
<…>“
4 EB 274 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Biudžetą vykdo Komisija, laikydamasi pagal 279 straipsnį priimtų reglamentų nuostatų <…>.“
Faktinės bylos aplinkybės
5 2004 m. spalio 14 d. Sprendimu Komisija prieš Portugaliją (C‑275/03, Rink. p. I‑0000, toliau – 2004 m. sprendimas) Teisingumo Teismas nusprendė:
„Nepanaikinusi 1967 m. lapkričio 21 d. Dekreto įstatymo Nr. 48 051, kuriuo numatomas nuostolių atlyginimas dėl Bendrijos viešųjų pirkimų teisės ar ją perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimo nukentėjusiems asmenims tik įrodžius kaltę ar apgaulę, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 246) 1 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 1 dalies c punktą.“
6 Nusprendusi, kad Portugalijos Respublika neįvykdė šio sprendimo, Europos Bendrijų Komisija nusprendė pareikšti naują ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 228 straipsnio 2 dalį dėl Teisingumo Teismo sprendimu nustatytų įpareigojimų nesilaikymo.
7 2007 m. gruodžio 31 d. Įstatyme Nr. 67/2007, kuriuo patvirtinta valstybės ir kitų valstybės institucijų civilinės deliktinės atsakomybės tvarka (Lei n.° 67/2007, de 31 de Dezembro, que aprova o Regime da Responsabilidade Civil Extracontratual do Estado e Demais Entidades Públicas, 2007 m. gruodžio 31 d. Diário da República, 1 serija, Nr. 251), nustatyta valstybės ir kitų valstybės institucijų civilinės deliktinės atsakomybės tvarka, kai žala padaroma vykdant teisės aktų leidybos, teisėsaugos ir administravimo funkcijas, kiek tai nenumatyta specialiajame įstatyme. Nepažeidžiant specialiojo įstatymo nuostatų, jame taip pat reglamentuojama institucijų vadovų, pareigūnų ir valstybės tarnautojų civilinė atsakomybė, kai žala padaryta dėl jų veikimo ar neveikimo vykdant administravimo bei teisėsaugos funkcijas ir kai ji atsiranda dėl tokio vykdymo, taip pat kitų institucijose, kurioms taikomas tas įstatymas, dirbančių tarnautojų civilinė atsakomybė. Įstatymo Nr. 67/2007 5 straipsniu panaikinamas Dekretas įstatymas Nr. 48 051. Įstatymas Nr. 67/2007 įsigaliojo 2008 m. sausio 30 d.
8 2008 m. sausio 10 d. Sprendimu Komisija prieš Portugaliją (C‑70/06, Rink. p. I‑1; toliau − 2008 m. sprendimas) Teisingumo Teismas nusprendė:
„16. (2004 m. sprendimo) <…> rezoliucinės dalies 1 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nepanaikinusi Dekreto įstatymo Nr. 48 051, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 1 dalies c punktą.
17. Vykstant šiam procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo, siekiant išsiaiškinti, ar Portugalijos Respublika priėmė priemones, leidžiančias įvykdyti minėtą sprendimą, reikia nustatyti, ar Dekretas įstatymas Nr. 48 051 buvo panaikintas.
18. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, data, kuria būtina remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 228 straipsnį, yra remiantis minėta nuostata pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaiga (2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑304/02, Rink. p. I‑6263, 30 punktas; 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑119/04, Rink. p. I‑6885, 27 punktas ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑503/04, Rink. p. I‑6153, 19 punktas).
19. Šiuo atveju akivaizdu, kad tuo metu, kai pasibaigė pagrįstoje nuomonėje, kuri jai buvo pateikta 2005 m. liepos 13 d., nustatytas terminas, Portugalijos Respublika dar nebuvo panaikinusi Dekreto įstatymo Nr. 48 051.
20. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad nepriėmusi priemonių, būtinų įvykdyti (2004 m.) sprendimą <…>, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį.
<…>
23. <…> Negalima pritarti Portugalijos Respublikos argumentui, kad valstybės atsakomybė už žalą, sukeltą jos pareigūnų ar tarnautojų veiksmais, jau yra numatyta kitose jos nacionalinės teisės nuostatose. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas nusprendė (2004 m. sprendimo) <…> 33 punkte, ši aplinkybė neturi jokios įtakos įsipareigojimų neįvykdymui, dėl kurio vidaus teisėje paliktas galioti Dekretas įstatymas Nr. 48 051. Taigi tokių nuostatų egzistavimas neužtikrina minėto sprendimo įvykdymo.
24. Todėl reikia konstatuoti, kad nepanaikinusi Dekreto įstatymo Nr. 48 051, numatančio žalos atlyginimą dėl Bendrijos viešųjų pirkimų teisės ar ją perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimo nukentėjusiems asmenims tik įrodžius kaltę arba apgaulę, Portugalijos Respublika nepriėmė priemonių, būtinų siekiant įvykdyti (2004 m. sprendimą) <…>, ir dėl to neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį.
<…>
30. Pripažinęs, kad Portugalijos Respublika neįvykdė (2004 m. sprendimo) <…>, Teisingumo Teismas, taikydamas EB 228 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą, šiai valstybei narei gali paskirti vienkartinę arba periodinę baudą.
31. Šiuo atveju reikia priminti, kad Teisingumo Teismas kiekvienoje byloje turi įvertinti atsižvelgiant į bylos aplinkybes skirtiną piniginę baudą (minėto 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑177/04, Rink. p. I‑2461, 58 punktas).
32. Šiuo atveju <…> Komisija siūlo Teisingumo Teismui paskirti Portugalijos Respublikai periodinę baudą.
<…>
36. Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad per 2007 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo posėdį Portugalijos Respublikos atstovas patvirtino, jog Dekretas įstatymas Nr. 48 051 tuo metu vis dar galiojo.
<…>
54. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Portugalijos Respublika turi būti įpareigota sumokėti Komisijai į Europos bendrijos nuosavų lėšų sąskaitą periodinę baudą, kurią sudaro 19 392 eurų už kiekvieną dieną, kurią vėluojama įvykdyti (2004 m.) Sprendimą Komisija prieš Portugaliją nuo (2004 m.) sprendimo paskelbimo iki įvykdymo.
<…>
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Nepanaikinusi 1967 m. lapkričio 21 d. Dekreto įstatymo Nr. 48 051, numatančio žalos atlyginimą dėl Bendrijos viešųjų pirkimų teisės ar ją perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimo nukentėjusiems asmenims tik įrodžius kaltę ar apgaulę, Portugalijos Respublika nepriėmė priemonių, būtinų siekiant įvykdyti (2004 m. sprendimą), ir dėl to neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį.
2. Įpareigoti Portugalijos Respubliką sumokėti Europos Bendrijų Komisijai į Europos bendrijos nuosavų lėšų sąskaitą periodinę baudą, kurią sudaro 19 392 eurų už kiekvieną dieną, kurią vėluojama įvykdyti (2004 m. sprendimą) <…> nuo (minėto 2004 m. sprendimo) paskelbimo iki įvykdymo.“
9 2008 m. sausio 28 d. įvyko Portugalijos Respublikos ir Komisijos atstovų posėdis, per kurį buvo diskutuojama apie Įstatymo Nr. 67/2007 taikymo apimtį. Portugalijos valdžios institucijų atstovai teigė, kad priėmus ir paskelbus Įstatymą Nr. 67/2007, kuriuo panaikinamas Dekretas įstatymas Nr. 48 051, Portugalijos Respublika ėmėsi visų reikiamų 2004 m. sprendime nustatytų priemonių. Portugalijos Respublikos atstovai, be kita ko, nurodė, kad ši valstybė ketina Teisingumo Teisme ginčyti bet kokį Komisijos sprendimą dėl Teisingumo Teismo nustatytos periodinės baudos išieškojimo. Jie taip pat pabrėžė, kad Portugalijos Respublika turėtų sumokėti mokėtinas sumas nebent už laikotarpį nuo sprendimo priėmimo, t. y. 2008 m. sausio 10 d., iki Įstatymo Nr. 67/2007 įsigaliojimo, t. y. iki 2008 m. sausio 30 d.
10 Komisija savo ruožtu teigė, kad Įstatymas Nr. 67/2007 iš esmės nėra tinkama ir išsami 2004 m. sprendimo įvykdymo priemonė.
11 Portugalijos Respublikos iniciatyva įvyko dar du šalių posėdžiai, per kuriuos buvo siekiama rasti jos ir Komisijos ginčą užbaigsiantį sprendimą.
12 2008 m. balandžio 25 d. raštu Portugalijos Respublikos valdžios institucijos pateikė Komisijai Įstatymo Nr. 210/2008, kuriuo keičiamas Įstatymas Nr. 67/2007, pasiūlymą.
13 Įstatymo pasiūlymo motyvuojamojoje dalyje Portugalijos Respublika Įstatymo Nr. 67/2007 pakeitimą grindžia būtinybe naująją valstybės institucijų deliktinės atsakomybės tvarką suderinti su Komisijos pateiktu 2008 m. sprendimo išaiškinimu ir su 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvoje 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 246) bei 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvoje Nr. 92/13/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo (OL L 76, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 315) nustatyta tvarka.
14 2008 m. liepos 15 d. Vidaus rinkos ir paslaugų generalinio direktorato (GD) generalinis direktorius Portugalijos valdžios institucijoms išsiuntė raštą, kuriame, pirma, nurodė, jog pritaria nuomonei, kad jos dar nesiėmė visų reikiamų priemonių 2004 m. sprendimui įgyvendinti, ir, antra, vykdant 2008 m. sprendimą pareikalavo sumokėti 2 753 664 eurų periodinę baudą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 10 d. iki gegužės 31 d.
15 2008 m. liepos 23 d. raštu Portugalijos valdžios institucijos Komisijai pateikė 2008 m. liepos 17 d. Įstatymo Nr. 31/2008, kuriuo pirmą kartą keičiamas Įstatymas Nr. 67/2007 (Procede à primeira alteração à Lei n° 67/2007, 2008 m. liepos 17 d. Diário da República, 1 serija, Nr. 137), kopiją. Šis įstatymas įsigaliojo 2008 m. liepos 18 d.
16 2008 m. rugpjūčio 4 d. raštu Portugalijos valdžios institucijos pateikė atsakymą į Komisijos pateiktą prašymą sumokėti baudą. Jos pakartojo savo požiūrį, kad paskelbus Įstatymą Nr. 67/2007 ir jam įsigaliojus jos priėmė visas priemones, kurių reikėjo 2004 m. sprendimui įvykdyti. Jos nurodė, kad vis dėlto sutiko pakeisti Įstatymą Nr. 67/2007 ir priimti Įstatymą Nr. 31/2008, kad ginčas nebesitęstų ir būtų baigtos diskusijos su Komisija dėl klausimo, kaip aiškinti Įstatymą Nr. 67/2007. Jos, be kita ko, nurodė, kad Įstatymo Nr. 31/2008 2 straipsnyje nustatytas įstatymo galiojimas atgaline data nuo 2008 m. sausio 30 d. Todėl Portugalijos teisės sistema suderinta su 2004 m. sprendimu nuo 2008 m. sausio 30 d. Dėl šios priežasties Portugalijos valdžios institucijos paprašė iš esmės iš naujo įvertinti periodinės baudos sumą ir atskaitos tašku laikyti 2008 m. sausio 30 d.
17 2008 m. rugpjūčio 22 d. raštu Portugalijos valdžios institucijos informavo Komisiją, kad ketina į „Komisijos nuosavų išteklių sąskaitą Nr. 636003“ pervesti 2 753 664 eurus, ir pabrėžė, jog šis pervedimas atliktas su išlyga ir nereiškia, kad Portugalijos Respublika sutinka su jai skirta periodine bauda arba kad atsisako teisės ginčyti reikalaujamą sumokėti baudą pasitelkiant tinkamas teismines procedūras.
18 2008 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje užregistruotu pareiškimu, kuriam suteiktas bylos numeris T‑378/08, Portugalijos Respublika pareiškė ieškinį dėl 2008 m. liepos 15 d. rašto panaikinimo.
19 2008 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje užregistruotu raštu Komisija pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 114 straipsnį. Ji iš esmės teigia, kad 2008 m. liepos 15 d. laiškas nėra ginčijamas teisės aktais, nes tai nėra galutinis Komisijos sprendimas.
20 2009 m. sausio 19 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu raštu Portugalijos Respublika, remdamasi Procedūros reglamento 99 straipsniu, Pirmosios instancijos teismui pranešė, kad atsisako ieškinio.
21 2009 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi byla T‑378/08 buvo išbraukta iš Pirmosios instancijos teismo registro.
22 2008 m. lapkričio 25 d. Sprendimu C(2008) 7419 galutinis (toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį Portugalijos Respublikai pranešta 2008 m. lapkričio 26 d. Generalinio sekretoriato raštu, Komisija iš esmės nurodė, kad, jos nuomone, Įstatymu Nr. 67/2007 tinkamai neįvykdytas 2004 m. sprendimas, kad galiausiai Įstatymu Nr. 31/2008 Portugalijos institucijos įvykdė minėtą sprendimą ir kad dėl to, jog tas įstatymas įsigaliojo 2008 m. liepos 18 d., data, nuo kurios įsipareigojimų nevykdymas buvo nutrauktas, laikoma 2008 m. liepos 18 d. Todėl ji patvirtino reikalavimą sumokėti 2008 m. liepos 15 d. Vidaus rinkos ir paslaugų GD rašte nurodytą periodinę baudą. Be to, Komisija pareikalavo sumokėti papildomą 911 424 eurų sumą už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki liepos 17 d.
Šalių reikalavimai
23 Portugalijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– visų pirma panaikinti ginčijamą sprendimą,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis taikomas po 2008 m. sausio 29 d.,
– priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas arba, jei Bendrasis Teismas sumažintų periodinės baudos dydį, įpareigoti kiekvieną šalį padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
24 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti Portugalijos Respublikos prašymą,
– priteisti iš Portugalijos Respublikos visas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Šalių argumentai
25 Visų pirma Portugalijos Respublika iš esmės pabrėžia, jog Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad įsipareigojimai neįvykdyti nepanaikinus Dekreto įstatymo Nr. 48 051 ir kad dėl to ji turėjo panaikinti minėtą dekretą įstatymą, kad įvykdytų 2004 m. sprendimą.
26 Portugalijos Respublika įvykdė 2004 m. sprendimą priimdama Įstatymą Nr. 67/2007, kuriuo panaikinamas Dekretas įstatymas Nr. 48 051 ir nustatoma nauja valstybės civilinės deliktinės atsakomybės tvarka.
27 Be to, Portugalijos Respublika mano, kad Komisijos pateiktas šio įstatymo aiškinimas yra klaidingas.
28 Dėl šio aspekto ji iš esmės pažymi, kad 2004 m. sprendimo 31 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog nustatydama, kad valstybės civilinė atsakomybė taikoma tik įrodžius kaltę ar apgaulę pagal Dekrete įstatyme Nr. 48 051 nustatytus reikalavimus, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę. Tačiau atsakomybės taikymo tvarka, grindžiama Įstatyme Nr. 67/2007 ir, konkrečiai kalbant, jo 7 straipsnyje bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta kaltės prezumpcija, atitinka Bendrijos direktyvas. 2004 m. sprendime nepateikta jokia aplinkybė, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, jog valstybės atsakomybė viešųjų pirkimų srityje, reglamentuojamoje 1971 m. liepos 26 d. Tarybos direktyva 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 185, p. 5) ir 1976 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 77/62/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 13, 1977, p. 1) yra visiškai objektyvi, t. y. be kaltės.
29 Todėl Portugalijos Respublika mano, kad vykdydama 2004 m. sprendimą ji galėjo laisvai nustatyti Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyto mechanizmo taikymo sąlygas, juo labiau kad pagal šį mechanizmą žalą patyręs asmuo atleidžiamas nuo pareigos pateikti perkančiosios organizacijos kaltės įrodymus.
30 Jos nuomone, kaltės egzistavimas ir būtinybė pateikti jos įrodymus neturi būti painiojami.
31 Portugalijos Respublika mano, jog faktas, kad naujoje tvarkoje numatyta nuginčijama prezumpcija, neprieštarauja jos suderinamumui su Direktyva 89/665, nes asmeniui pakanka pareikšti ir įrodyti veiksmų neteisėtumą, bet nereikia įrodyti kaltės, nes valstybė, jei reikia, turės įrodinėti savo nekaltumą.
32 Be to, Portugalijos Respublika mano, kad nuoroda į Įstatymo Nr. 67/2007 10 straipsnio 2 dalyje numatytą nesunkų nusižengimą neturi reikšmės, nes nukentėjusysis bet kuriuo atveju atleidžiamas nuo tos kaltės įrodinėjimo, o tos nuorodos vienintelis tikslas yra neleisti kelti klausimo dėl pareigūno ar tarnautojo, atsakingo už neteisėtą ir žalą keliantį aktą, solidariosios atsakomybės. Kitaip tariant, tarnautojui nekeliamas atgręžtinis reikalavimas, jeigu jo kaltė nesunki, tačiau jis keliamas tuo atveju, kai jo kaltė sunki arba nustatyta apgaulė. Toks atskyrimas, kuris susijęs tik su institucijos ir jos tarnautojų santykiais, bet kuriuo atveju neturi jokios reikšmės nukentėjusiam asmeniui.
33 Be to, Įstatymo Nr. 67/2007 7 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis dėl tarnybos kaltės iš esmės siekiama, Portugalijos Respublikos nuomone, apsaugoti asmenį tais atvejais, kai jis negali tiksliai įvardyti tarnautojo ar pareigūno, atsakingo už neteisėtą ir žalą keliantį veiksmą. Tokiais atvejais preziumuojamas veiksmų neteisėtumas. Taigi asmuo taip pat neprivalo pateikti veiksmų neteisėtumo įrodymų, o tai yra atsakomybės be kaltės forma.
34 Galiausiai Portugalijos Respublika iš esmės teigia, kad ji ne tik panaikino Dekretą įstatymą Nr. 48 051, bet ir patvirtino naują valstybės civilinės deliktinės atsakomybės tvarką, todėl nebeliko tęstinumo tarp ankstesnės ir Įstatymu Nr. 67/2007 nustatytos tvarkos ir dėl šios priežasties – Bendrijos teisės pažeidimo tęstinumo.
35 Be to, Portugalijos Respublika teigia, kad Įstatymu Nr. 31/2008 padarytu Įstatymo Nr. 67/2007 pakeitimu buvo siekta tik išvengti ir nebetęsti ginčo su Komisija dėl jo aiškinimo.
36 Pasak Portugalijos Respublikos, kadangi Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo dėl Įstatymo Nr. 67/2007 suderinamumo su Bendrijos teise, Komisija privalo pareikšti naują ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir Teisingumo Teismui pateikti klausimą dėl šiuo įstatymu nustatytos naujosios tvarkos suderinamumo su Sąjungos teise.
37 Kaip papildomą argumentą Portugalijos Respublika pateikia faktą, kad Įstatymo Nr. 31/2008 galiojimas atgaline data (jei būtent juo, o ne Įstatymu Nr. 67/2007 Portugalijos teisė suderinama su Bendrijos teise) lemia tai, kad įsipareigojimų nevykdymo pabaigos data turi būti laikoma 2008 m. sausio 30 d., o ne įstatymo paskelbimo data, į kurią Komisija atsižvelgė klaidingai.
38 Dėl šių priežasčių ji prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, nes Komisija padarė teisės klaidų.
39 Dėl pagrindinio Portugalijos Respublikos pateikto kaltinimo Komisija visų pirma iš esmės teigia, kad ginčo dalyką Komisija nustatė konkrečiai valstybei narei skirtame oficialiame pranešime.
40 Taigi, pasak Komisijos, ginčo objektas Portugalijos Respublikai pareikštame ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra ne teigiami šios valstybės veiksmai, o jos neveikimas. Šį neveikimą lėmė tai, kad Direktyva 89/665 buvo siekiama rezultato, t. y. atlyginti nuostolius visiems asmenims, patyrusiems žalą dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančios Bendrijos teisės aktų ar juos perkeliančių nacionalinės teisės normų pažeidimo, ir kad šiam tikslui pasiekti, Komisijos nuomone, nepakako panaikinti Dekretą įstatymą Nr. 48 051.
41 Komisija mano, kad dėl šios priežasties reikėjo ne paprasčiausiai panaikinti Dekretą įstatymą Nr. 48 051, bet pakeisti visą teisinę tvarką, kuri lėmė įsipareigojimų neįvykdymą pagal Bendrijos direktyvą. Ji teigia, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas aiškiai išdėstė savo požiūrį, kai 2004 m. ir 2008 m. sprendimuose įtvirtino, kad taikydama Dekretą įstatymą Nr. 48 051, pagal kurį nukentėjusiems asmenims žala buvo atlyginama tik įrodžius kaltę pagal tame teisės akte nustatytą tvarką, Portugalijos Respublika pažeidė Bendrijos teisę. Be to, ji pabrėžia, kad 2008 m. sprendime Teisingumo Teismas pripažino, jog nepanaikinusi tvarkos, lėmusios įsipareigojimų neįvykdymą, Portugalijos Respublika neįvykdė 2004 m. sprendimo.
42 Komisijos nuomone, akivaizdu, jog 2004 m. sprendime nepasakyta, kad paprasčiausiai panaikinusi Dekretą įstatymą Nr. 48 051 Portugalija bus suderinusi savo teisės sistemą su Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 1 dalies c punkte jai nustatytais įpareigojimais.
43 Komisija, remdamasi pateiktu savo Portugalijos teisės aiškinimu, taip pat teigia, kad Įstatymu Nr. 67/2007 Portugalijos teisė nebuvo suderinta su Bendrijos teise, nors pripažįsta, kad jame nustatyta teisinė tvarka skiriasi nuo anksčiau galiojusios tvarkos. Komisijos teigimu, iš tikrųjų tik priėmusi Įstatymą Nr. 31/2008 Portugalijos Respublika įvykdė 2004 m. sprendimą.
44 Dėl šio klausimo Komisija iš esmės pažymi, kad Direktyvoje 89/665 numatytas žalos atlyginimas asmenims, nukentėjusiems dėl perkančiųjų organizacijų neteisėtų sprendimų arba dėl įstatymo pažeidimo. Taigi kalbama ne apie atsakomybę be kaltės, o apie civilinę administracinę deliktinę atsakomybę. Dėl to ji mano, kad 2004 m. sprendime Teisingumo Teismas šio klausimo nenagrinėjo ir kad remiantis tuo sprendimu negalima daryti jokios išvados šiuo klausimu.
45 Pasak Komisijos, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Portugalijos Respublikos nustatyta teisminės apsaugos sistema yra netinkama, nes pagal ją reikalaujama pateikti administracinės valdžios institucijos tarnautojų padaryto nusižengimo įrodymų.
46 Taigi, pasak Komisijos, Direktyva 89/665 į Portugalijos teisę Įstatymu Nr. 67/2007 taip pat buvo perkelta netinkamai.
47 Komisija teigia, kad šiuo atveju reikia išskirti tris situacijas.
48 Pirma, jei veiksmus atliko pareigūnas arba tarnautojas, veikęs apgaulingai ar padarydamas sunkų nusižengimą, dėl neteisėto veiksmo tiesiogiai apkaltinamas tas pareigūnas arba tarnautojas, o valstybė yra netiesiogiai solidariai atsakinga, jei, be dviejų pirmų sąlygų, taip apibūdintas tarnautojas ar pareigūnas veikė vykdydamas savo pareigas. Priešingu atveju valstybė neatsakinga.
49 Be to, Komisija mano, kad jei pareigūnas kaltas dėl apgavystės ar sunkaus nusižengimo, nukentėjęs asmuo turi įrodyti apgaulę arba sunkų nusižengimą pagal Įstatymo Nr. 67/2007 10 straipsnio 2 dalį, nes šiuo atveju vėl taikomi bendrieji kriterijai dėl įrodinėjimo naštos.
50 Antra, jei neteisėtus veiksmus atliko nesunkų nusižengimą padaręs pareigūnas, dėl neteisėto veiksmo tas pareigūnas ar tarnautojas kaltas tiesiogiai, o valstybės atsakomybė šiuo atveju kyla netiesiogiai, nes ji negali būti apkaltina dėl jokio teisės akto, kurį išleido. Ji tik atsako už trečiojo asmens veiksmus. Šiuo atveju, pasak Komisijos, atsakomybė atsiranda dėl to, kad tarnautojas arba pareigūnas veikė vykdydamas administracines funkcijas ir būtent dėl to vykdymo. Jei valstybė įrodo, kad tarnautojas nepadarė nusižengimo, ji nėra atsakinga.
51 Dėl lengvo nusižengimo Komisija iš esmės teigia, kad nusižengimo prezumpcija gali būti lengvai paneigta bet kokiomis priemonėmis, įskaitant liudijimus, nes nusižengimas vertinamas atsižvelgiant į paprasto pareigūno rūpestingumą, iš kurio nesitikima, kad jis pašalins administracinės sistemos trūkumus.
52 Trečia, jei veiksmai arba neveikimas susiję su funkcijų vykdymu ir jei žalą padarė ne konkretus pareigūnas ar tarnautojas, arba jei veiksmų arba neveikimo neįmanoma priskirti konkrečiam asmeniui, tai preziumuojama, kad žala atsirado dėl tarnybos blogo veikimo, jeigu, atsižvelgiant į aplinkybes ir vidutinius standartus, iš institucijos buvo galima reikalauti kitokių veiksmų. Jei šios sąlygos neįvykdytos, valstybė nėra atsakinga.
53 Komisija iš esmės teigia, kad blogo tarnybos veikimo sąvoka bent jau iš dalies reiškia nusižengimą, nes reikia patikrinti tiesiogiai iš valstybės įstaigos, kurioje įvyko žalą keliantis įvykis, reikalaujamą rūpestingumą.
54 Taigi bet kuriuo atveju, pasak Komisijos, žala nukentėjusiam asmeniui pagal įstatymą atlyginama tik tokiu atveju, jei atlikdamas neteisėtus veiksmus pareigūnas padarė nusižengimą arba jei institucija blogai veikė.
55 Todėl Komisija mano, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Įstatymą Nr. 67/2007 iki jo pakeitimo Įstatymu Nr. 31/2008 nėra tiesioginė ir priklauso nuo valdžios institucijos pareigūnų ar tarnautojų kaltės. 2004 m. sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad ši tvarka neatitinka Direktyvos 89/665 nuostatų. Iš tikrųjų tarnautojo ar pareigūno kaltės ir blogo tarnybos veikimo sąvokos Direktyvoje 89/665 nevartojamos.
56 Galiausiai Komisija iš esmės teigia, kad pažeidimas yra tęstinis ir jis nutrauktas tik priėmus Įstatymą Nr. 31/2008, o tai, kad po Dekreto įstatymo Nr. 48 051 buvo priimtas Įstatymas Nr. 67/2007, šiuo aspektu reikšmės neturi. Ji taip pat mano, kad Įstatymo Nr. 31/2008 galiojimas atgaline data taip pat neturi reikšmės, nes tik 2008 m. liepos 17 d. priėmus šį įstatymą buvo nutrauktas įsipareigojimų neįvykdymas, todėl tai vienintelė data į kurią reikia atsižvelgti.
Bendrojo Teismo vertinimas
Pirminės pastabos
57 Reikia priminti, kad, remiantis EB 226 straipsniu, jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal EB sutartį, ji pateikia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti pastabas. Jei aptariama valstybė narė neatsižvelgia į tą nuomonę per Komisijos nustatytą terminą, Komisija gali kreiptis į Teisingumo Teismą.
58 Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Komisija iš tikrųjų neturi kompetencijos pagal EB 226 straipsnį pareikštomis pagrįstomis nuomonėmis ar kitaip išreikšdama poziciją pagal šią procedūrą galutinai nustatyti valstybės narės teisių ir pareigų ar suteikti jai garantijų dėl konkrečių veiksmų suderinamumo su Sutartimi, o pagal EB 226−228 straipsnius valstybių narių teisės ir pareigos bei jų veiksmų vertinimas gali būti nustatytas tik Teisingumo Teismo sprendimu (1981 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Essevi ir Salengo, 142/80 ir 143/80, Rink. p. 1413, 16 punktas ir 2001 m. vasario 22 d. Sprendimo Gomes Valente, C‑393/98, Rink. p. I‑1327, 18 punktas).
59 Be to, pagal EB 228 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas, gavęs Komisijos prašymą po to, kai ši pareiškė pagristą nuomonę, į kurią atitinkama valstybė narė iš esmės nereagavo, gali skirti sumokėti vienkartinę arba periodinę badą, jei nustato, kad valstybė narė neįvykdė jo sprendimo.
60 EB 228 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra turi būti laikoma specialia teismine sprendimų vykdymo procedūra, kitais žodžiais – vykdymo priemone. (2005 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑304/02, Rink. p. I‑6263, 92 punktas).
61 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad EB sutartyje nenustatytos po naujo proceso Teisingumo Teismo priimto sprendimo vykdymo priemonės, ypač kai skirta periodinė bauda.
62 Tačiau kadangi pagal EB 228 straipsnio 2 dalį priimtu Teisingumo Teismo sprendimu iš valstybės narės priteista Komisijai sumokėti periodinę baudą į „Europos Bendrijos nuosavų išteklių sąskaitą“, o pagal EB 274 straipsnį biudžetą vykdo Komisija, ji privalo vykdydama sprendimą išieškoti į Sąjungos biudžetą mokėtinas sumas laikydamasi pagal EB 279 straipsnį priimtų reglamentų nuostatų.
63 Tačiau EB sutartyje nenumatyta konkreti nuostata dėl tokiu atveju galinčio kilti valstybės narės ir Komisijos ginčo sprendimo.
64 Darytina išvada, kad taikomos EB sutartyje nustatytos teisių gynimo priemonės ir kad dėl sprendimo, kuriuo Komisija nustato valstybei narei privalomą sumokėti kaip periodinę baudą priteistą sumą, gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį.
65 Todėl Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti tokį ieškinį pagal EB 225 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.
66 Tačiau įgyvendindamas šią kompetenciją Bendrasis Teismas negali kėsintis į EB 226 ir 228 straipsniais Teisingumo Teismui suteiktą išimtinę kompetenciją.
67 Todėl Bendrasis Teismas, nagrinėdamas EB 230 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl Komisijos sprendimo dėl Teisingumo Teismo sprendimo, priimto pagal EB 228 straipsnio 2 dalį, vykdymo panaikinimo, negalės spręsti klausimo dėl valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo pagal EB sutartį, kurio anksčiau nesprendė Teisingumo Teismas.
Dėl šios bylos
68 Reikia priminti 2008 m. sprendimą:
„16. (2004 m. sprendimo) <…> rezoliucinės dalies 1 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nepanaikinusi Dekreto įstatymo Nr. 48 051, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 1 dalies c punktą.
17. Vykstant šiam procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo, siekiant išsiaiškinti, ar Portugalijos Respublika priėmė priemones, leidžiančias įvykdyti minėtą sprendimą, reikia nustatyti, ar Dekretas įstatymas Nr. 48 051 buvo panaikintas.
18. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, data, kuria būtina remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 228 straipsnį, yra remiantis minėta nuostata pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaiga (2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑304/02, Rink. p. I‑6263, 30 punktas; 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑119/04, Rink. p. I‑6885, 27 punktas ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑503/04, Rink. p. I‑6153, 19 punktas).
19. Šiuo atveju akivaizdu, kad tuo metu, kai pasibaigė pagrįstoje nuomonėje, kuri jai buvo pateikta 2005 m. liepos 13 d., nustatytas terminas, Portugalijos Respublika dar nebuvo panaikinusi Dekreto įstatymo Nr. 48 051.
20. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad nepriėmusi priemonių, būtinų įvykdyti (2004 m.) sprendimą <…>, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį.
<…>
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Nepanaikinusi 1967 m. lapkričio 21 d. Dekreto įstatymo Nr. 48 051, numatančio žalos atlyginimą dėl Bendrijos viešųjų pirkimų teisės ar ją perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimo nukentėjusiems asmenims tik įrodžius kaltę ar apgaulę, Portugalijos Respublika nepriėmė priemonių, būtinų siekiant įvykdyti (2004 m. sprendimą), ir dėl to neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį.
2. Įpareigoti Portugalijos Respubliką sumokėti Europos Bendrijų Komisijai į „Europos bendrijos nuosavų lėšų sąskaitą“ periodinę baudą, kurią sudaro 19 392 eurų už kiekvieną dieną, kurią vėluojama įvykdyti (2004 m. sprendimą) <…> nuo (minėto 2004 m. sprendimo) paskelbimo iki įvykdymo.“
69 Remiantis 2008 m. sprendimo rezoliucine dalimi, skaitoma kartu su 16–19 punktuose Teisingumo Teismo išdėstytais motyvais, galima daryti akivaizdžią išvadą, kad Portugalijos Respublikai pakako panaikinti Dekretą įstatymą Nr. 48 051, kad įvykdytų 2004 m. sprendimą ir kad periodinė bauda būtų mokėtina iki panaikinimo datos.
70 Nustatyta, kad Dekretas įstatymas Nr. 48 051 buvo panaikintas 2007 m. gruodžio 31 d. priimto ir tą pačią dieną Diário da República paskelbto bei 2008 m. sausio 30 d. įsigaliojusio Įstatymo Nr. 67/2007 5 straipsniu.
71 Tačiau ginčijamame sprendime Komisija iš esmės nusprendė, kad Įstatymu Nr. 67/2007 2004 m. sprendimas įvykdytas netinkamai, kad šį sprendimą Portugalijos valdžios institucijos galiausiai įvykdė Įstatymu Nr. 31/2008 ir kad dėl to, jog pastarasis įstatymas įsigaliojo 2008 m. liepos 18 d., įsipareigojimo nevykdymo pabaigos data laikoma 2008 m. liepos 18 d. Taigi Komisija nesutiko Dekreto įstatymo Nr. 48 051 panaikinimo Įstatymu Nr. 67/2007 datos laikyti įsipareigojimo nevykdymo pabaigos data.
72 Taip Komisija nesilaikė 2008 m. sprendimo rezoliucinės dalies. Todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.
73 Tokios išvados negalima paneigti Komisijos pateiktu 2004 m. sprendimo aiškinimu.
74 Iš tiesų Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas, 2004 m. ir 2008 m. sprendimuose reikalaudamas panaikinti Dekretą įstatymą Nr. 48 051, „kuriuo numatomas nuostolių atlyginimas dėl Bendrijos viešųjų pirkimų teisės ar ją perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimo nukentėjusiems asmenims tik įrodžius kaltę ar apgaulę“, reikalavo ne tik panaikinti šį dekretą įstatymą, nes dėl to, jos nuomone, būtų atsiradusi teisinė tuštuma ir nebūtų tinkamai perkelta Direktyva 89/665, bet ir šiuos sprendimus aiškinti taip, jog Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog tai, kad nuostoliai dėl Bendrijos viešųjų pirkimų teisės ar ją perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimo nukentėjusiems asmenims atlyginami tik įrodžius kaltę ar apgaulę, yra nesuderinama su direktyva.
75 Todėl ji laikosi nuomonės, kad įsipareigojimai nebuvo vykdomi tol, kol pagal Portugalijos teisę nuostoliai dėl Bendrijos viešųjų pirkimų teisės ar ją perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimo nukentėjusiems asmenims buvo atlyginami tik įrodžius kaltę ar apgaulę.
76 Taigi Komisija mano, jog turi atsižvelgti ne į datą, kai buvo panaikintas dekretas įstatymas, bet į datą, kurią Portugalijos įstatymų leidėjas panaikino nuostatą, kad nuostoliai dėl Bendrijos viešųjų pirkimų teisės ar ją perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimo nukentėjusiems asmenims atlyginami tik įrodžius kaltę ar apgaulę.
77 Komisija teigia, kad panaikinus Dekretą įstatymą Nr. 48 051 tokios pasekmės nekilo, todėl įsipareigojimai ir toliau nebuvo vykdomi.
78 Būtent tai ji ir konstatavo ginčijamame sprendime iš esmės nusprendusi, kad Įstatymas Nr. 67/2007 nėra tinkama 2004 m. sprendimo įvykdymo priemonė, kad Portugalijos valdžios institucijos minėtą sprendimą įgyvendino Įstatymu Nr. 31/2008 ir kadangi šis įstatymas įsigaliojo 2008 m. liepos 18 d., būtent ši data laikoma įsipareigojimų nevykdymo pabaigos data.
79 Komisija turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą patikrinti, ar priėmus Įstatymą Nr. 67/2007 nustatyta naujoji tvarka yra tinkamas Direktyvos 89/665 perkėlimas.
80 Tačiau šiam teiginiui pritarti negalima.
81 Iš tikrųjų, vykdydama Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo valstybei narei skirta periodinė bauda, Komisija turi įvertinti valstybės narės priimtas priemones Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, kad, be kita ko, įsitikintų, jog įsipareigojimų neįvykdžiusi valstybė narė iš naujo nepriėmė priemonių, kurių turinys toks pats kaip ir priemonių, dėl kurių Teisingumo Teismas jau priėmė sprendimą.
82 Tačiau šios diskrecijos įgyvendinimas neturi pažeisti nei valstybių narių teisių, ypač procesinių teisių, kurios numatytos pagal EB 226 straipsnyje nustatytą procedūrą, nei Teisingumo Teismo išimtinės jurisdikcijos priimti sprendimą dėl nacionalinės teisės suderinamumo su Bendrijos teise.
83 Taigi reikia konstatuoti, kad nei 2004 m., nei 2008 m. sprendimuose Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo dėl Įstatymo Nr. 67/2007 suderinamumo su Direktyva 89/665.
84 Be to, akivaizdu, kad Įstatymu Nr. 67/2007 buvo panaikintas Dekretas įstatymas Nr. 48 051 ir patvirtinta nauja atsakomybės tvarka su esminiais pakeitimais, palyginti su Dekrete įstatyme Nr. 48 051 nustatyta tvarka.
85 Ginčijamame sprendime Komisija pati pripažįsta, kad „priėmus Įstatymą Nr. 67/2007 nuo neteisėto perkančiosios organizacijos akto nukentėję konkursų dalyviai gali potencialiai lengviau gauti žalos atlyginimą“, o darbo raštuose teigia, kad Portugalijos įstatymų leidėjas ne tik panaikino Dekretą įstatymą Nr. 48 051, bet tuo įstatymu nustatė naują teisinę tvarką.
86 Be to, remiantis šalių diskusijomis prieš priimant ginčijamą sprendimą ir jų raštais šioje byloje, darytina išvada, kad jos nesutaria dėl Įstatymo Nr. 67/2007 suderinamumo su Bendrijos teise.
87 Sprendžiant tokį klausimą reikėtų įvertinti Įstatymo Nr. 67/2007 suderinamumą su Bendrijos teise, o tam reikia atlikti sudėtingą teisinę analizę, kuri siekia kur kas daugiau nei tik formos kontrolė, siekiant nustatyti, ar Dekretas įstatymas Nr. 48 051 buvo panaikintas.
88 Tačiau valstybių narių teisės ir pareigos gali būti nustatytos bei jų veiksmai įvertinti tik Teisingumo Teismo sprendimu pagal EB 226−228 straipsnius (žr. šio sprendimo 58 punktą).
89 Todėl Komisija, vykdydama 2008 m. sprendimą, negalėjo nuspręsti, kad įstatymas Nr. 67/2007 neatitinka Bendrijos teisės, ir tuo remdamasi apskaičiuoti Teisingumo Teismo paskirtą periodinę baudą. Jeigu ji manė, kad naujuoju įstatymu nustatyta tvarka Direktyva 89/665 perkelta netinkamai, ji turėjo pradėti EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą.
90 Papildomai Bendrasis Teismas nurodo, jog Komisijos teiginys, kad reikia jai suteikti didesnę diskreciją vykdant pagal EB 228 straipsnio 2 dalį priimtą Teisingumo Teismo sprendimą, reiškia, kad Bendrajame Teisme valstybei narei užginčijus Komisijos vertinimą, kuris yra platesnis nei Teisingumo Teismo sprendimo rezoliucinė dalis, jis neišvengiamai turėtų priimti sprendimą dėl nacionalinės teisės akto suderinamumo su Bendrijos teise. Tačiau toks vertinimas priklauso išimtinei Teisingumo Teismo, o ne Bendrojo Teismo kompetencijai.
91 Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Komisija nepagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, kuris dėl to turi būti panaikintas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
92 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti Portugalijos Respublikos išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2008 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimą C (2008) 7419 galutinis.
2. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
J. Azizi | E. Cremona | S. Frimodt Nielsen |
Paskelbta 2011 m. kovo 29 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.