GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2013 m. birželio 18 d.(1)
Sujungtos bylos C‑241/12 ir C‑242/12
Shell Nederland Verkoopmaatschappij BV ir Belgian Shell NV
(Rechtbank te Rotterdam (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Aplinka – Reglamentas (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo priežiūros ir kontrolės – Direktyva 2006/12 dėl atliekų – Atliekų sąvoka – Dėl atsitiktinio užteršimo susidaręs gaminio charakteristikos neatitinkantis produktas“
I – Įvadas
1. Ši byla susijusi su tuo, ar Shell Nederland Verkoopmaatschappij BV ir Belgian Shell (toliau abi kartu – Shell) vykdė atliekų pervežimą, gabendama laivu į vieną iš savo veiklos vietų Nyderlanduose šiek tiek daugiau nei 333 000 kilogramų pirkėjo Belgijoje jai grąžintų naftos produktų. Pirkėjas negalėjo sandėliuoti ar pasilikti naftos produktų dėl jų sudėties defekto, kuris atsitiktinai atsirado pakraunant produktus pirminiam pervežimui iš Nyderlandų į Belgiją. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kuri iškelta Shell dėl ES ir Nyderlandų teisės aktuose, reglamentuojančiuose atliekų pervežimą, nustatytų procedūrinių reikalavimų nesilaikymo(2), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti tik tai, ar naftos produktai yra „atliekos“.
2. 1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės(3) 3 straipsnio 1 dalyje reikalaujama iš anksto pranešti paskirties kompetentingai institucijai apie atliekų pervežimą, o pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalį draudžiama pervežti negavus leidimo. Šioms abiem pareigoms taikomas SESV 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsargumo principas(4), taip pat neginčijama, kad Shell nepranešė atitinkamoms institucijoms apie naftos produktų vežimą ir neturėjo jam leidimo.
II – Teisinis pagrindas
3. Ginčui reikšmingas teisinis pagrindas susijęs su 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/12/EB dėl atliekų (kuri įsigaliojo 2006 m. gegužės 17 d.)(5) pateikto „atliekų“ sąvokos apibrėžimo ir Reglamente Nr. 259/93 įtvirtintų pareigų sąsaja. Jis yra toks, kaip toliau nurodoma.
A – Reglamentas Nr. 259/93
4. Reglamento Nr. 259/93 6, 9 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(6) kadangi svarbu organizuoti atliekų vežimo priežiūrą ir kontrolę, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo, apsaugojimo bei jos kokybės gerinimo būtinybę;
<...>
(9) kadangi apie atliekų vežimą privaloma iš anksto pranešti kompetentingoms institucijoms, kad jos būtų tinkamai informuotos ypač apie atliekų rūšį, vežimą, šalinimą ar panaudojimą ir galėtų imtis būtinų priemonių aplinkai ir žmonėms apsaugoti bei turėtų galimybę pareikšti pagrįstus prieštaravimus dėl atliekų vežimo;
<...>
(18) kadangi nelegalių pervežimų atveju asmuo, kaltas dėl tokių pervežimų, privalo atliekas pasiimti atgal ir (arba) pašalinti ar panaudoti alternatyviu ir aplinkosaugos požiūriu tinkamu būdu; kadangi, jei jis to nepadaro, privalo įsikišti siunčiančiosios ar paskirties vietos kompetentingos institucijos“.
5. Reglamento Nr. 259/93 2 straipsnio a dalies i ir k punktuose nustatyta:
„Šiame reglamente:
a) „atliekos“ apibrėžiamos taip, kaip jos yra apibrėžtos Direktyvos 75/442/EEB 1 straipsnio a punkte;
<...>
i) „šalinimas“ vartojamas kaip apibrėžta Direktyvos 75/442/EEB 1 straipsnio e punkte;
<...>
k) termino „panaudojimas“ apibrėžimas atitinka Direktyvos 75/442/EEB 1 straipsnio f punkte pateiktą apibrėžimą;
<...>“(6)
6. Reglamento Nr. 259/93 II antraštinėje dalyje „Atliekų vežimas iš vienos valstybės narės į kitą“ yra A skyrius „Šalinti vežamos atliekos“. Šiame Reglamento Nr. 259/93 skyriuje esančio 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kai, nepažeisdamas 25 straipsnio 2 dalies ir 26 straipsnio 2 dalies, pranešėjas ketina vežti atliekas šalinimui iš vienos valstybės narės į kitą ir (arba) pervežti jas tranzitu per vieną ar kelias valstybes nares, jis apie tai praneša paskirties kompetentingai institucijai ir pranešimo kopiją pasiunčia siunčiančiajai ir tranzito valstybių kompetentingoms institucijoms bei gavėjui.“
7. Reglamento Nr. 259/93 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Vežti galima tik tada, kai pranešėjas gauna paskirties kompetentingos institucijos leidimą.“
8. Reglamento Nr. 259/93 II antraštinės dalies B skyriaus „Panaudojimui skirtos atliekos“ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Kai pranešėjas panaudojimui skirtas atliekas, išvardytas III priede, ketina siųsti iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę ir (arba) pervežti jas tranzitu per vieną ar kelias valstybes nares, nepažeisdamas 25 straipsnio 2 dalies ir 26 straipsnio 2 dalies, jis apie tai praneša paskirties kompetentingai institucijai, o pranešimo kopijas nusiunčia siunčiančiajai ir tranzito kompetentingoms institucijoms bei gavėjui.“
9. 26 straipsnyje nustatyta:
„1. Bet koks atliekų vežimas:
a) nepranešus visoms atitinkamoms kompetentingoms institucijoms kaip numato šis reglamentas arba
b) negavus atitinkamų kompetentingų institucijų sutikimo kaip numato šis reglamentas; arba
<...>
laikomas nelegaliu vežimu.
<...>
5. Valstybės narės imasi tinkamų teisinių priemonių neteisėtam vežimui uždrausti ir už tai bausti.“
B – Direktyva 2006/12
10. Direktyva 2006/12 įsigaliojo 2006 m. gegužės 17 d. Šios direktyvos 2, 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„2) Pagrindinis visų nuostatų dėl atliekų tvarkymo tikslas turėtų būti žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, saugojimo ir išvertimo.
3) Atliekų tvarkymo veiksmingumui Bendrijoje pagerinti reikia bendros terminijos ir atliekų sąvokos apibrėžimo.
4) Efektyvus ir nuoseklus atliekų šalinimo ir panaudojimo reglamentavimas, išskyrus tam tikras išimtis, turėtų būti taikomas kilnojamajam turtui, kurio savininkas atsikrato, ketina arba privalo atsikratyti.“
11. Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
a) „atliekos“ reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priede nustatytas kategorijas, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti arba privalo atsikratyti;
b) „gamintojas“ reiškia visus asmenis, dėl kurių veiklos susidaro atliekos („pirminis gamintojas“) ir (arba) visus asmenis, kurie vykdo pirminį tvarkymą, maišymą ar kitas operacijas, pakeičiančias šių atliekų pobūdį ar sudėtį;
c) „turėtojas“ reiškia atliekų gamintoją arba fizinį ar juridinį asmenį, kuris tas atliekas turi;
<...>
e) „šalinimas“ reiškia bet kurią operaciją, išvardytą IIA priede;
f) „panaudojimas“ reiškia bet kurią operaciją, išvardytą IIB priede;
<...>“
12. Direktyvos 2006/12 20 straipsnyje nustatyta:
„Direktyva 75/442/EEB yra panaikinama nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į vidaus teisę terminais, numatytais III priedo B dalyje.
Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal IV priede pateiktą atitikmenų lentelę.“(7)
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13. 2006 m. rugsėjo 3 d. Shell pakrovė labai mažai sieros turintį dyzeliną (Ultra Light Sulphur Diesel, toliau – ULSD) į laivą ir pristatė klientui į Belgiją (Gebr. Carens B. V. B. A., toliau – Carens). Kraunant į laivą jo rezervuarai nebuvo visiškai tušti, todėl ULSD susimaišė su metilo ir tretinio butilo eteriu (Methyl Tertiary Butyl Ether, toliau – MTBE).
14. Dėl šio susimaišymo ULSD neatitiko sutartos produkto charakteristikos ir Carens jo nebegalėjo naudoti iš pradžių numatytam tikslui – parduoti kaip dyzelinį kurą degalinėse. Šiam tikslui buvo per žemas mišinio degimo laipsnis. Be to, pagal jai išduotą aplinkosaugos leidimą Carens negalėjo sandėliuoti mišinio su tokiu mažu degimo laipsniu. Tai, kad ULSD susimaišė su MTBE, buvo nustatyta tik tuomet, kai partija buvo pristatyta Carens Belgijoje. Remiantis Komisijos rašytinėmis pastabomis, laikotarpiu tarp 2006 m. rugsėjo 20 ir 22 d. Shell išvežė partiją atgal į Nyderlandus ir ją sumaišė, kad galėtų naują mišinį parduoti kaip kurą. Kaip minėta, Shell nepranešė apie tai pagal Reglamentą Nr. 259/93 ir prieš pervežimą nesikreipė dėl leidimo.
15. Todėl Shell buvo iškelta baudžiamoji byla Rechtbank te Rotterdam (Roterdamo apygardos teismas, Nyderlandai). Prokuroras teigia, kad Shell laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 20 iki 22 d. ar apie tą laiką Barendrechte ir (arba) Roterdame, bent jau Nyderlanduose ir bet kuriuo atveju Europos Sąjungos teritorijoje, įvykdė Reglamento Nr. 259/93 26 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (veikas), nes motoriniame tanklaivyje „Nimitz“ iš Belgijos į Nyderlandus vežė atliekas, būtent (apie 333 276 kilogramų) MTBE užteršto gazolino ir (arba) dyzelino, bet kuriuo atveju naftos atliekas, nurodytas Reglamento Nr. 259/93 III priede, kurių kodas AC 030. Apie šį vežimą nebuvo tinkamai pranešta pagal Reglamentą Nr. 259/93 visoms (susijusioms) kompetentingoms institucijoms ir (arba) nebuvo gautas jų sutikimas.
16. Atsižvelgiant į tai, Rechtbank te Rotterdam pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar dyzelino partija yra atliekos, kaip tai suprantama pagal [Reglamentus Nr. 259/93 ir Nr. 1013/2006], atsižvelgiant į šias aplinkybes:
a) partiją sudaro labai mažai sieros turintis dyzelinas (Ultra Light Sulphur Diesel), netyčia sumaišytas su metilo ir tretinio butilo eteriu (Methyl Tertiary Butyl Ether);
b) Pristačius partiją pirkėjui paaiškėja, kad dėl susimaišymo ji neatitinka tarp pirkėjo ir pardavėjo sutartos charakteristikos, todėl „neatitinka gaminio charakteristikos“;
c) pardavėjas partiją pirkėjo reikalavimu pagal pirkimo ir pardavimo sutartį atsiima ir grąžina sumokėtą kainą;
d) pardavėjas ketina partiją – prireikus sumaišytą su kitu produktu – pateikti atgal į rinką?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas:
a) ar esant minėtoms faktinėms aplinkybėms galima nustatyti momentą, nuo kurio produktas laikomas atliekomis, ir
b) ar partija tam tikru momentu tarp tiekimo pirkėjui ir pardavėjo ar jo vardu padaryto naujo mišinio nebekvalifikuojama kaip atliekos, ir, jei taip, kuriuo momentu?
3. Ar atsakymui į pirmąjį klausimą svarbu tai, kad:
a) partija, panašiai kaip nemaišytas ULSD, galėtų būti naudojama kaip kuras, bet dėl mažo degimo laipsnio neatitinka (saugumo) reikalavimų;
b) pirkėjas pagal išduotą aplinkosaugos leidimą negali sandėliuoti partijos dėl šios naujos sudėties;
c) pirkėjas negali naudoti partijos numatytu tikslu – parduoti kaip dyzelinį kurą degalinėse;
d) pirkėjas ketino grąžinti partiją pardavėjui pagal pirkimo ir pardavimo sutartį arba neketino to daryti;
e) pardavėjas iš tikrųjų ketino atsiimti partiją, kad galėtų ją perdirbti sumaišant ir pateikti atgal į rinką;
f) partija gali būti perdirbta grąžinant produktą į pradinę būklę arba pagaminant iš jos kitą produktą, kuris gali būti pateiktas į rinką už panašią į pradinės ULSD partijos rinkos kainą, arba jos negalima taip perdirbti;
g) šis perdirbimas yra įprastas gamybos procesas;
h) Tokios būklės partijos, kokią ją atsiima pardavėjas, rinkos kaina yra (beveik) identiška produkto, atitinkančio sutartas gaminio charakteristikas, kainai;
i) atsiimta tokios būklės, kokia yra atsiimant, partija be perdirbimo gali būti parduota rinkoje;
j) prekyba produktais, kaip antai sudarančiais partiją, yra įprasta ir atitinkamoje rinkoje nelaikoma prekyba atliekomis?“
17. Rašytines pastabas pateikė Shell, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija. Visos šios šalys dalyvavo 2013 m. kovo 6 d. teismo posėdyje.
IV – Analizė
A – Pastabos dėl atliekų sąvokos
18. Nepaisant prejudicinių klausimų ilgumo, manau, kad iš esmės teisės aktuose ir atitinkamoje teismo praktikoje pateikiamas aiškus atsakymas į nutartyje dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą keliamą problemą. Šios problemos esmė tokia, kad Shell nepranešė apie naftos produktų, net jeigu jie netyčia buvo užteršti kita medžiaga, vežimą ir nepasirūpino leidimu.
19. Shell iš Belgijos į Nyderlandus vežtą mišinį galima priskirti prie kelių Direktyvos 2006/12 I priede nurodytų kategorijų, kaip antai Q2 „Produktai, neatitinkantys gaminio charakteristikos“, Q4 „Išsipylusios, pamestos ar avariją patyrusios medžiagos, įskaitant bet kurias medžiagas, įrenginius ir kt., užterštus tokios avarijos metu“ ar Q12 „Sumaišytos medžiagos (pvz., naftos produktai, užteršti polichlorintu bifenilu ir t. t.)“(8).
20. Nė vienas iš šių veiksnių pats savaime nėra lemiamas, nes Direktyvos 2006/12 I priede pateiktas atliekų kategorijų sąrašas nėra išsamus. Pagal Q16 punktą į jį patenka bet kurios „medžiagos, junginiai ar produktai, neminimi pirmiau išvardytose kategorijose“. Be to, sąrašas tėra informacinis, nes priskyrimas prie atliekų pirmiausia priklauso nuo turėtojo elgesio ir nuo sąvokos „atsikratyti“ reikšmės(9).
21. Vis dėlto šie veiksniai leidžia manyti, kad su nagrinėjama byla susijusi medžiaga laikytina atliekomis. Taip yra nuo to momento, kai ULSD buvo atsitiktinai užterštas MTBE, iki tol, kol buvo sumaišytas gaunant naują mišinį, t. y. panaudotas(10).
22. Shell gynyba pagrįsta šiais argumentais. Teigiama, kad „gaminio charakteristikos neatitinkantys“ produktai, kaip antai nagrinėjamas užterštas kuras, negali būti laikomi atliekomis, o jei būtų laikomi, dėl to neišvengiamai būtų neproporcingai sutrikdyta prekyba; kad kuras atsakovui buvo grąžintas dėl sutartyje, sudarytoje su pirkėju Belgijoje, jam numatytų reikalavimų, o ne dėl to, kad jis buvo atliekos; kad kuras tebeturėjo ekonominę vertę, todėl negalėjo būti laikomas atliekomis; kad Shell ketino perparduoti produktą tuo metu, kai jis buvo grąžintas Belgijoje (arba jį iš naujo sumaišant arba perparduodant tokios būklės, kokios buvo išvežtas iš Belgijos), o tokio pobūdžio produktų perpardavimas yra įprastas vykdant prekybą nafta; ir kad grąžindamas kurą pirkėjas Belgijoje neketino jo pašalinti, o iki kuro grąžinimo į Nyderlandus momento jis neturėjo būti laikomas atliekomis.
23. Vis dėlto manau, kad Teisingumo Teismo praktika dėl atliekų šalinimo sampratos nepatvirtina nė vieno iš šių argumentų.
24. Jie taip pat nėra tiesiogiai susiję su esminiais šioje byloje kylančiais klausimais, kurie reikalauja nustatyti: 1) ar Shell buvo atliekų „turėtojas“ pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies c punktą kaip jų gamintojas arba juridinis asmuo, kuris tas atliekas turi; ir 2) ar užterštas kuras buvo „atliekos“ pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl, kad jis buvo medžiaga ar daiktas, patenkantis į I priede nustatytas kategorijas, kurių atliekų turėtojas atsikratė, ketino atsikratyti arba privalėjo atsikratyti.
25. Be to, priešingai, nei pastabose nurodo Shell, manau, kad Teisingumo Teismas neturėtų atsižvelgti į jokias prielaidas, kurios neatitinka prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėstytų faktinių aplinkybių. Šiuo atžvilgiu turiu omenyje Shell tvirtinimus, kad atsakovė žinojo apie kuro mišinio sudėtį ir galimybę jį perparduoti nemaišytą prieš kroviniui paliekant Belgiją. Neginčijama faktinė aplinkybė, kad kuras buvo permaišytas prieš jį perparduodant, mano nuomone, parodo ketinimą juo atsikratyti, o pats permaišymo veiksmas reiškia panaudojimą, kitaip tariant, Shell atsikratant produkto. Priešingu atveju kiltų pavojus Teisingumo Teismui atsakyti į hipotetinius klausimus, kurie pagal nusistovėjusią teismo praktiką yra nepriimtini.
26. Be to, aplinkybė, kad sumaišytas kuras neatitiko Shell ir Carens sutartyje numatytos gaminio charakteristikos, nėra svarbi nustatant, ar jis laikytinas atliekomis pagal privalomas ES atliekų teisės aktų nuostatas, nes tai yra viešosios teisės nuostatos ir jų negali pakeisti sutarties šalys. Šiuo atžvilgiu būtina priminti, kad aptariamo kuro mišinį sudarė ULSD ir MTBE. Atliekant bet kokias operacijas su dyzeliniu kuru turi būti atsižvelgiama į galinčius kilti pavojus dėl nutekėjimo į aplinką ar su priešgaisrine sauga susijusios rizikos. MTBE pats savaime yra chemikalas, kuris esant kontaktui gali būti žalingas žmonių sveikatai(11). Šie pavojai yra akivaizdūs tuo atveju, kai tiksli mišinio sudėtis gaunama dėl netyčinio užteršimo ir kurios konkretus pobūdis gali būti įvertintas tik atlikus ex post analizę.
27. Taip pat pažymėsiu, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog neginčijama, kad Shell: 1) sutiko, kad Carens gražintų kuro mišinį; 2) sutiko kuro mišinį pervežti atgal į Nyderlandus; ir 3) iš tikrųjų sumaišė jį Nyderlanduose siekdama naują mišinį parduoti kaip kurą. Manau, kad bet kokie tolesni svarstymai dėl to, ką Shell galėjo padaryti po to, kai sužinojo apie kuro užteršimą, ar ką būtų padariusi kitomis aplinkybėmis, nėra svarbūs sprendžiant kilusius teisinius klausimus.
B – Atliekų sąvokos taikymas atsižvelgiant į susijusias faktines aplinkybes
28. Esminis klausimas šioje byloje yra išsiaiškinti, ar užteršta medžiaga laikytina „atliekomis“, tačiau sąvokų „gamintojas“ ir „šalinimas“ reikšmė taip pat svarbi sprendžiant šį ginčą.
29. Pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies b punktą sąvoka „gamintojas“ reiškia „visus asmenis, dėl kurių veiklos susidaro atliekos („pirminis gamintojas“), ir (arba) visus asmenis, kurie vykdo pirminį tvarkymą, maišymą ar kitas operacijas, pakeičiančias šių atliekų pobūdį ar sudėtį“. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyta, kad „šalinimas“ reiškia „bet kurią operaciją, išvardytą IIA priede“. Šias nuostatas, kaip jau pažymėjau, reikia aiškinti atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką dėl atliekų sąvokos, t. y. kad priskyrimas prie atliekų visų pirma nustatomas pagal turėtojo veiksmus, atsižvelgiant į tai, ar jis ketina atsikratyti atitinkama medžiaga, ar ne“(12).
30. Be to, aplinkybė, kad medžiaga gali būti pakartotinai panaudota siekiant ekonominės naudos, nereiškia, kad ji negali būti atliekos(13), kaip nereiškia ir tai, kad medžiagos, kurios yra pramonės procesų dalis, negali būti laikomos atliekomis(14).
31. Taigi, Shell tvirtinimas, pagrįstas tariamu faktu, kad užterštas mišinys galėjo būti perparduotas kaip kuras be jokio papildomo apdorojimo, yra netinkamas. Kaip pastebėjo generalinis advokatas F. Jacobs byloje Palin Granit, pagal medžiagos sudėtį negalima bendrai nustatyti, ar ji yra atliekos, ar ne. Priešingai, medžiagos sudėtis gali nulemti, ar ji laikytina pavojingomis atliekomis, ji taip pat gali būti kaip nuoroda, ar medžiagos buvo ketinama ar privaloma atsikratyti(15).
32. Taigi, atliekų sąvokos taikymo sritis priklauso nuo sąvokos „atsikratyti“ reikšmės(16). Be to, pernelyg neakcentuojant poveikio prekybai, kurį nurodė Shell, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad terminas „atsikratyti“ turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2006/12 tikslą, kuris yra užtikrinti žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą bei Europos Sąjungos politiką aplinkos srityje. Tai reikalauja aukšto aplinkos apsaugos lygio, prevencinių veiksmų ir atsargumo principo laikymosi. Tinkamai atsižvelgiant į Direktyvos 2006/12 tikslus ir SESV 191 straipsnio 2 dalį, atliekų sąvoka negali būti aiškinama siaurai(17).
33. Pagal Teisingumo Teismo praktiką „atsikratymo“ sąvoka apima medžiagos ar daikto šalinimą ir panaudojimą(18).
34. Kai kurios aplinkybės gali įrodyti, jog medžiagos ar daikto buvo atsikratoma, ketinta atsikratyti arba privalėjo būti atsikratyta, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalį. Taip yra būtent tuo atveju, kai naudojama medžiaga yra gamybos liekana, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti(19). Taigi, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad granito karjere iškastos nuolaužos, kurių eksploatuotojas iš esmės nesiekė pagaminti, gali būti atliekos(20). Tai buvo taikytina neatsižvelgiant į aplinkybę, kad pagrindinės uolienos, iškastų akmens nuolaužų ir komerciniam naudojimui išgaunamo akmens fizinė kokybė ar mineralinė sudėtis nesiskyrė(21).
35. Kita vertus, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad produktai, medžiagos arba žaliavos, gaunami gamybos arba gavybos procese, kurio pagrindinis tikslas nėra jų gamyba, gali būti traktuojami ne kaip liekanos, o kaip subproduktai, kuriais įmonė siekia ne atsikratyti, bet toliau ketina panaudoti arba parduoti jai ekonomiškai naudingomis sąlygomis prieš tai jų neperdirbusi(22). Tačiau atsižvelgiant į pareigą atliekų sąvoką aiškinti plačiai, siekiant mažinti joms būdingą grėsmę ir taršą, pagal Teisingumo Teismo argumentus dėl subproduktų nustatyti principai taikytini tik tuomet, kai produktai, medžiagos arba žaliavos ne gali būti, bet neišvengiamai yra dar kartą panaudojami tolesniame gamybos procese, prieš tai jų neperdirbus(23).
36. Kadangi tai buvo atsitiktinis užteršimas, pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms akivaizdžiai netaikoma subproduktams skirta išimtis. Teisingumo Teismo praktika yra aiški. Atliekomis laikomos medžiagos ir daiktai, kuriuos galima panaudoti kaip kurą nekenkiant aplinkai(24). Pakartotinio pakeistos medžiagos panaudojimo galimybė nėra svarbi(25).
37. Mano nuomone, partija, kurią sudaro ULSD, netyčia sumaišytas su MTBE ir turintis mažesnį degimo laipsnį nei leidžiamas degalinėse parduodamam dyzeliniam kurui, tampa atliekos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą nuo užteršimo momento ir laikoma atliekomis iki jos panaudojimo sumaišant arba objektyvaus priskyrimo prie kitos prekių kategorijos. Todėl šiuo atveju buvo vežamos atliekos. Situacija būtų kitokia tik tuomet, jei panaudojimas sumaišant arba perpardavimas trečiajam asmeniui remiantis dokumentais, kuriuose atskleidžiama tiksli kuro mišinio sudėtis, būtų įvykęs prieš tai, kai kuras iš naujo buvo pakrautas Belgijoje(26).
38. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad mišinys tapo „atliekomis“ užteršimo momentu, Shell buvo tiek atliekų „gamintoja“ pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies c punktą, tiek atliekų „turėtoja“ pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies c punktą. Mišinys išliko atliekomis Belgijoje, kur Carens tapo jo „turėtoja“ pagal 1 straipsnio 1 dalies b punktą, atsižvelgiant į tai, kad ji privalėjo atsikratyti užteršto mišinio, nes neturėjo leidimo jo sandėliuoti, ir iš tikrųjų juo atsikratė grąžindama atsakovei.
39. Atsiėmusi kurą Shell vėl tapo „turėtoja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies c punktą, kaip atliekų „gamintoja“ ir kaip juridinis asmuo, kuris tas atliekas turi. Tuomet Shell turėjo pareigą jų atsikratyti iki pat permaišymo Nyderlanduose, laikytino panaudojimu, kai buvo atsikratyta atliekomis. Kitaip tariant, atsižvelgiant į tai, kad Shell nepradėjo panaudojimo proceso iki kelionės atgal į Nyderlandus pradžios, užterštas mišinys per šią kelionę tebebuvo laikomas atliekomis.
40. Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad vien sutartų sąlygų dėl gaminio charakteristikos nesilaikymas savaime nereiškia, kad medžiaga ar produktas būtinai turi būti laikomi atliekomis. Jei prekybininkas pristato į restoraną maltą mėsą, kuri yra ne gryna jautiena, kaip dėl to buvo susitarusios šalys, o jautienos ir arklienos mišinys, pagal sutartį jis gali būti įpareigotas priimti grąžinamą produktą, kuris nebūtinai taptų atliekomis. Vis dėlto, jei produktas gaunamas atsitiktinai jautieną sumaišius su arkliena gaminant maltą mėsą, jis turi pareigą atsikratyti malta mėsa, kol nebus nustatytos jos tikslios savybės, ir malta mėsa yra pašalinama arba priskiriama prie kitų prekių, pavyzdžiui, pašaro audinėms ar žmonėms vartoti skirto jautienos ir arklienos mėsos mišinio, jei atitinka susijusius maisto produktams taikomų teisės aktų reikalavimus(27). Kalbant bendriau, netyčia pagamintas kelių medžiagų mišinys yra prima facie atliekos, jei, nežinant sudėties, jį naudoti pagal numatytą paskirtį nėra saugu. Tai taikytina produktams, kaip antai maistui ar kurui, kurių savybės yra svarbios žmonių sveikatai ir aplinkai(28).
41. Taigi, malta mėsa pagal ES atliekų teisės aktų nuostatas būtų laikoma „atliekomis“, konkrečiai kalbant – produktais, neatitinkančiais gaminio charakteristikos, kurie užteršti avarijos metu(29), laikotarpiu nuo užteršimo iki pašalinimo arba panaudojimo priskiriant prie kitų prekių kategorijos.
42. Todėl, priešingai, nei per teismo posėdį teigė Shell, mano siūlomas atsakymas pernelyg netrikdytų įprastos prekybos, bet veikiau pabrėžtų atsargumo standartus, kurių turėtų laikytis kiekvienas atsakingas prekybininkas, t. y. laikyti atliekomis bet kurį avarijos metu užterštą produktą.
V – Išvada
43. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į visus Rechtbank te Rotterdam pateiktus klausimus atsakyti taip:
Iš kuro sudaryta partija, kurią pardavėjas atsiima ir sumaišęs perdirba ketindamas pateikti ją atgal į rinką, nes kuras buvo netyčia sumaišytas su kita medžiaga ir dėl to neatitinka saugumo reikalavimų, todėl pirkėjas pagal išduotą aplinkosaugos leidimą negali jo sandėliuoti, turi būti laikoma atliekomis pagal 1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės 2 straipsnio a punktą nuo netyčinio užteršimo momento iki jos panaudojimo sumaišant.“