BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. lapkričio 26 d.(*)
„Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriame konstatuotas atsisakymas leisti atlikti patikrinimą ir skirta bauda – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punktas – Nekaltumo prezumpcija – Teisė į gynybą – Proporcingumas – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑272/12
Energetický a průmyslový holding a.s., įsteigta Brno (Čekijos Respublika),
EP Investment Advisors s.r.o., įsteigta Prahoje (Čekijos Respublika), iš pradžių atstovaujamos solisitoriaus K. Desai, J. Schmidt ir M. Peristeraki, vėliau advokatų J. Schmidt, R. Klotz ir M. Hofmann,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą A. Antoniadis ir R. Sauer, vėliau – R. Sauer ir C. Vollrath,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2012 m. kovo 28 d. Komisijos sprendimą C (2012) 1999 galutinis dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo tvarkos (atsisakymas leisti atlikti patikrinimą) (byla COMP/39793 – EPH ir kt.)
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Frimodt Nielsen, teisėjai F. Dehousse ir A. M. Collins (pranešėjas),
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. kovo 6 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta, kad „pareigūnai ir kiti lydintieji asmenys, Komisijos įgalioti atlikti patikrinimus, turi teisę paimti ar gauti knygų ar [veiklos] dokumentų kopijas ar išrašus bet kokia forma“.
2 Šio reglamento 20 straipsnio 4 dalyje numatyta:
„Įmonės ir įmonių asociacijos turi leisti atlikti patikrinimus, nurodytus Komisijos sprendimu. Sprendime nurodomas patikrinimo objektas ir tikslas, paskiriama patikrinimo pradžios data ir nurodomos nuobaudos, numatytos 23 ir 24 straipsniuose, bei teisė į sprendimo peržiūrėjimą Teisingumo Teisme. <...>“
3 Pagal to paties reglamento 23 straipsnio 1 dalies c punktą: „Komisija savo sprendimu gali skirti įmonėms ir įmonių asociacijoms baudas, neviršijančias 1 % bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais, jei įmonė ar asociacija tyčia ar dėl neatsargumo 20 straipsnyje numatytų patikrinimų metu pateikė ne visas reikalingas knygas ar kitus veiklos dokumentus arba atsisakė leisti atlikti patikrinimą, nurodytą atlikti sprendime, priimtame pagal 20 straipsnio 4 dalį“.
Ginčo aplinkybės
4 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu Europos Bendrijų Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsniu, nurodė atlikti patikrinimą Energetický a průmyslový holding a.s. (toliau – EPH) ir jos kontroliuojamų įmonių patalpose. EPH ir EP Investment Advisors s.r.o (toliau – EPIA), jai visiškai priklausančių dukterinių bendrovių (toliau abi kartu – ieškovės), patikrinimas prasidėjo 2009 m. lapkričio 24 d. 9 val. 30 min. jų bendrose patalpose, esančiose pastato Prahoje (Čekijos Respublika) penktame aukšte. Sužinojusios apie šį sprendimą atlikti patikrinimą ieškovės pareiškė, kad jam neprieštarauja.
5 Patikrinimą atliko septyni Komisijos ir keturi Čekijos konkurencijos priežiūros tarnybos atstovai. Ši grupė sprendimą atlikti patikrinimą ir aiškinamąjį raštą pateikė J., EPIA vykdomajam direktoriui ir EPH valdybos nariui.
6 Patikrinimo grupės narys N. paprašė J. apibūdinti ieškovių struktūrą ir susisiekti su asmeniu, atsakingu už jų informatikos tarnybą. Jis taip pat pranešė J., kad informatikos tarnyba turi identifikuoti ir užblokuoti jo ir dar kitų trijų kolegų, būtent K., S. ir M., kurie, kaip ir jis, užima pagrindinius postus bendrovėje, elektroninio pašto paskyras. Jis pažymėjo, jog prieiga prie šių keturių elektroninio pašto paskyrų turi būti atnaujinta sukūrus naują slaptažodį, žinomą tik Komisijos inspektoriams, kad patikrinimo laikotarpiu tik jie turėtų prieigą prie minėtų paskyrų.
7 Patikrinimo laikotarpiu ieškovės neturėjo nepriklausomo informatikos skyriaus. Informatikos paslaugas joms teikė J&T Banka, EPH ankstesnės patronuojančiosios bendrovės – J&T Finance Group – dukterinė bendrovė; šias paslaugas ji teikė laikinai, kol ieškovės persikels į kitas patalpas po to, kai 2009 m. spalio 8 d. buvo parduotos. Informatikos skyrius, esantis pastato, kuriame jos buvo įsikūrusios, trečiame aukšte, ieškovių elektroninio pašto paskyroms administruoti naudojo J&T Finance Group serverį. Šiam skyriui, kuriame dirbo aštuoni darbuotojai, vadovavo H. Visi šie darbuotojai dirbo viename kabinete, kuriame turėjo savo darbo stalus.
8 Elektroniniai laiškai, skirti EPIA elektroninio pašto paskyroms, buvo joms paskirstomi per J&T Finance Group serverį. Tas pats serveris naudotas ir EPH elektroniniams laiškams, nes ieškovėms dirbantys asmenys naudojosi tik viena abiem bendrovėms bendra elektroninio pašto paskyra. Taip pat ir šio sprendimo 6 punkte minėti kolegos kiekvienas turėjo vieną elektroninio pašto paskyrą, kuria naudojosi vykdydami savo funkcijas abiejose bendrovėse ieškovėse.
9 Pirmą patikrinimo dieną, per susitikimą su N., J. nurodė H. kaip atsakingą už ieškovių informatikos tarnybą asmenį. J. pakvietė H. atsakyti į klausimus, susijusius su informatika; H. susitiko su D., už informacines technologijas atsakingu Komisijos inspektoriumi. Per šį susitikimą apie 11 val. 30 min. D. paprašė H. užblokuoti keturių pagrindinius postus užimančių asmenų elektroninio pašto paskyras iki naujo Komisijos inspektorių nurodymo; H. užblokavo minėtas paskyras 12 val. Maždaug 12 val. 30 min. informatikos tarnybos darbuotojas Ko. informatikos skyriaus kabinete, dalyvaujant H. ir D., pakeitė elektroninio pašto paskyrų slaptažodžius.
10 Tą pačią dieną, apie 14 val., M., kuris dirbo namuose, paskambino informatikos skyriui ir pranešė, kad negali prisijungti prie savo elektroninio pašto paskyros. Šp., vienas iš H. pavaldinių, atsakė į šį skambutį ir atkūrė M. slaptažodį, kad šis vėl galėtų naudotis savo elektroninio pašto paskyra.
11 2009 m. lapkričio 25 d., t. y. antrąją patikrinimo dieną, D. bandė prisijungti prie M. elektroninio pašto paskyros, tačiau nesėkmingai; jis konstatavo, kad šios paskyros slaptažodis buvo pakeistas. D. pareikalavo dar kartą pakeisti šį slaptažodį, kad ta elektroninio pašto paskyra vėl būtų užblokuota ir inspektoriai galėtų ją patikrinti.
12 Tą pačią dieną Komisija parengė protokolą, kuriame nurodyta:
„Antradienį, lapkričio 24 dieną, maždaug 11 val. 30 min. Komisija nurodė [H.] pakeisti keturių asmenų, būtent [K., J., S. ir M.], Active Directory paskyrų slaptažodžius. Buvo aiškiai nurodyta [H.], kad prieiga prie nagrinėjamų paskyrų turi būti užblokuota iki patikrinimo pabaigos arba bent iki tada, kai inspektoriai praneš įmonei, kad slaptažodžius galima pakeisti. [H.] nurodymu [Ko.] pakeitė slaptažodžius ir šioms elektroninio pašto paskyroms buvo priskirtas slaptažodis, kurį žinojo tik Komisijos inspektoriai.
Tą pačią dieną, apie 14 val., informatikos skyriaus darbuotojas [Šp.] [M.] prašymu pakeitė [M.] elektroninio pašto paskyros slaptažodį.
[H.] taip pat tvirtina, kad <...> ketvirtadienį, lapkričio 26 d., apie 12 val., [jis] pranešė Komisijos inspektoriams, kad trečiadienį, lapkričio 25 d., jis [J.] prašymu nurodė išorės informatikos skyriui užblokuoti visus į šias keturias paskyras gaunamus elektroninius laiškus. <...>
[H.] tvirtina, kad šiame protokole aprašyti faktai atitinka tikrovę.
Įmonė gali šį paaiškinimą patikslinti, iš dalies pakeisti ar papildyti iki 2009 m. gruodžio 1 d.“
13 Šį protokolą pasirašė inspektoriai ir H.
14 2009 m. lapkričio 26 d., t. y. trečiąją patikrinimo dieną, 12 val., Komisijos inspektoriai, patikrinę J. elektroninio pašto paskyrą, konstatavo, kad jo pašto dėžutėje nėra jokių naujų elektroninių laiškų. H. paaiškino inspektoriams, kad antrąją patikrinimo dieną, apie 12 val., J. prašymu jis nurodė informatikos skyriui neleisti keturių pagrindinius postus užimančių asmenų paskyrų adresu siunčiamiems elektroniniams laiškams patekti į atitinkamas pašto dėžutes. Todėl atėję elektroniniai laiškai sulaikyti J&T Finance Group serveryje ir neperkelti į jų adresatų pašto dėžutes.
15 Vėliau patvirtinta, kad ši priemonė taikyta tik J. paskyrai ir netaikyta kitų pagrindinius postus užimančių asmenų paskyroms.
16 2010 m. gegužės 17 d. Komisija nusprendė pradėti procedūrą EPH ir J&T Investment Advisors s.r.o. (EPIA pirmtakė) atžvilgiu ir priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 VI skyrių dėl to, kad atsisakyta leisti atlikti patikrinimą ir pateikti ne visi reikalaujami veiklos dokumentai. Apie sprendimus pradėti šią procedūrą šioms bendrovėms pranešta 2010 m. gegužės 19 d.
17 Remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalimi, Komisija 2010 m. rugsėjo 8 d. išsiuntė ieškovėms prašymą pateikti informacijos; į šį prašymą jos atsakė 2010 m. rugsėjo 22 d. raštais.
18 2010 m. rugsėjo 23 d. Komisija ir ieškovės surengė „susitikimą esamai padėčiai aptarti“; šiame susitikime ieškovės galėjo pateikti savo pastabas.
19 2010 m. gruodžio 22 d. Komisija išsiuntė ieškovėms pranešimą apie kaltinimus dėl įtariamo pažeidimo, apibrėžto Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punkte.
20 2011 m. vasario 17 d. ieškovės pateikė pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus. 2011 m. kovo 25 d. įvyko apklausa.
21 Norėdama, kad ieškovės paaiškintų per apklausą pateiktą informaciją, Komisija 2011 m. balandžio 1 d. vėl išsiuntė joms prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį. Į šį prašymą ieškovės atsakė 2011 m. balandžio 14 d., be kita ko, pateikdamos naujos informacijos apie tai, kad elektroninio pašto paskyros blokavimas nutrauktas.
22 2011 m. birželio 16 d. Komisija išsiuntė ieškovėms dar vieną prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį; į šį prašymą jos atsakė 2011 m. birželio 22 d. raštu. Šiame atsakyme jos, be kita ko, nurodė, kad 2010 m. bendra EPH apyvarta siekė 990 700 000 EUR.
23 2011 m. birželio 23 d. per kitą „susitikimą esamai padėčiai aptarti“ ieškovėms pranešta apie Komisijos preliminariąją nuomonę, priimtą po apklausos ir gavus jų rašytinius pareiškimus.
24 2011 m. liepos 19 d. Komisija išsiuntė ieškovėms papildomą pranešimą apie kaltinimus, kuriame pateikė papildomų duomenų, susijusių su vienu iš kaltinimų, t. y. elektroninio pašto paskyros blokavimo nutraukimu.
25 2011 m. rugsėjo 12 d. ieškovės pateikė savo pastabų dėl papildomo pranešimo apie kaltinimus. 2011 m. spalio 13 d. įvyko apklausa.
26 2012 m. kovo 28 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2012)1999 galutinis dėl bylos nagrinėjimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punktą (atsisakymas leisti atlikti patikrinimą) (byla COMP/39793 – EPH ir kt.) (toliau – ginčijamas sprendimas); šio sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:
„1 straipsnis
EPH ir EPIA atsisakė leisti atlikti patikrinimą savo patalpose 2009 m. lapkričio 24–26 d. pagal Reglamento <...> Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį, dėl neatsargumo suteikdamos prieigą prie užblokuotos elektroninio pašto paskyros ir tyčia nukreipdamos elektroninius laiškus į serverį, taigi padarė pažeidimą, kaip apibrėžta to paties reglamento 23 straipsnio 1 dalies c punkte.
2 straipsnis
Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą EPH ir EPIA skiriama solidariai mokėtina 2 500 000 EUR bauda <...>“
Procesas ir šalių reikalavimai
27 2012 m. birželio 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškovės pateikė šį ieškinį.
28 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių, pateikė Komisijai rašytinių klausimų; Komisija į šiuos klausimus atsakė per nustatytą terminą.
29 2014 m. kovo 6 d. posėdyje buvo išklausytos šalių nuomonės ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
30 Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– nepatenkinus pirmojo prašymo, panaikinti skirtą baudą ar sumažinti iki simbolinės sumos arba bent jau labai ją sumažinti,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
31 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti visą ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
32 Grįsdamos ieškinį, ieškovės pateikia keturis pagrindus. Pirma, pažeista jų teisė į gynybą, antra, klaidingai konstatuota, kad jos atsisakė leisti atlikti patikrinimą, trečia, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, ir, ketvirta, nustatant baudos dydį, pažeistas proporcingumo principas.
33 Pirmiausia reikia nagrinėti antrąjį pagrindą, susijusį su ginčijamo pažeidimo konstatavimu. Paskui reikia kartu nagrinėti su administracinės procedūros eiga susijusius pirmąjį ir trečiąjį pagrindus. Galiausiai reikia nagrinėti ketvirtąjį pagrindą, susijusį su baudos dydžio apskaičiavimu.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punkto taikymu
34 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą, šiuo atveju – atsisakymą leisti atlikti patikrinimą, sudaro dėl neatsargumo duotas leidimas prisijungti prie užblokuotos elektroninio pašto paskyros ir tyčinis gaunamų elektroninių laiškų nukreipimas į serverį. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pažeidimas konstatuotas remiantis tiesioginiais ir objektyviais įrodymais, t. y. protokolu (perteiktu šio sprendimo 12 punkte) ir M. elektroninio pašto paskyros „veiklos žurnalu“ (ginčijamo sprendimo 28 ir 33 konstatuojamosios dalys). Per posėdį atsakydamos į Bendrojo Teismo klausimus ieškovės pažymėjo, kad neginčija protokolo turinio. Jos niekada neginčijo [paskyros] „veiklos žurnalo“ įrodomosios vertės. Taigi šalys sutaria, kad, nepaisant inspektorių nurodymų, patikrinimo metu M. turėjo prieigą prie savo elektroninio pašto paskyros ir elektroniniai laiškai, gaunami į J. elektroninio pašto paskyrą, jo prašymu buvo sulaikyti.
35 Tačiau pateikdamos šį pagrindą ieškovės tvirtina, jog Komisija nepakankamai įrodė, kad aplinkybės, dėl kurių jos kaltinamos, lėmė tai, kad jos pateikė ne visus inspektorių reikalaujamus veiklos dokumentus, todėl negalima jų kaltinti atsisakius leisti atlikti patikrinimą. Jų teigimu, elgesys, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, yra tiesiog atsitiktinio dėmesio trūkumo rezultatas ir nėra nei neatsargumas, nei tyčia. Todėl ginčijamą sprendimą reikia panaikinti.
36 Komisija ginčija ieškovių argumentus.
37 Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotės, Komisija gali skirti baudas, jei įmonės tyčia ar dėl neatsargumo atsisakė leisti atlikti patikrinimą. Šiuo atveju kalbama apie vieną iš dviejų atvejų, kuomet bauda gali būti skirta pagal šią nuostatą. Pagal teismo praktiką Komisija turį įrodyti tokį atsisakymą (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo E.ON Energie / Komisija, C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 71 punktą). Taigi reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į ieškovių pateiktus argumentus, tų įrodymų pakanka ginčijamame sprendime nurodytam pažeidimui konstatuoti.
Dėl neatsargumo duotas leidimas prisijungti prie užblokuotos elektroninio pašto paskyros
38 Reikia konstatuoti (ir ieškovės to neginčija), kad M. elektroninio pašto paskyra, kurią tyrė inspektoriai, nebuvo jų visiškai kontroliuojama nuo pirmos patikrinimo dienos. Be to, tai, kad M. turėjo prieigą prie savo paskyros, paaiškėjo tik tada, kai antrąją patikrinimo dieną D. bandė prie paskyros prisijungti. Todėl vien aplinkybės, kad inspektoriai neturėjo, kaip reikalauta, išimtinės prieigos prie M. elektroninio pašto paskyros, turint mintyje, kad M. yra vienas iš keturių pagrindinius postus užimančių asmenų, kurio paskyrą nurodyta blokuoti (žr. šio sprendimo 12 punktą), užtenka, kad ginčijamas incidentas būtų pripažintas atsisakymu leisti atlikti patikrinimą.
39 Pirma, negalima pritarti ieškovių argumentui, kad Komisija padarė klaidą, kai leidimą prisijungti prie užblokuotos elektroninio pašto paskyros pripažino dėl neatsargumo padarytu pažeidimu, nesiaiškindama, ar elektroniniai laiškai buvo pakeisti arba ištrinti. Iš ginčijamo sprendimo 28 konstatuojamosios dalies matyti, kad ne tik H. protokole patvirtino, jog prieiga prie nagrinėjamos paskyros buvo suteikta patikrinimo metu, bet ir „inspektoriai gavo prisijungimų prie M. elektroninio pašto paskyros sąrašą“, ir kad „iš šio veiklos žurnalo matyti, jog prie M. elektroninio pašto paskyros buvo be pertraukos prisijungta nuo [patikrinimo] pirmosios dienos 14 val. 50 min. iki antrosios dienos 13 val. 5 min.“ Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Komisija privalo įrodyti, kad buvo suteikta prieiga prie užblokuotoje M. elektroninio pašto paskyroje esančių duomenų, bet ji neprivalo įrodyti, kad šie duomenys buvo pakeisti arba ištrinti (pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 15 d. Sprendimo E.ON Energie / Komisija, T‑141/08, EU:T:2010:516, 85 ir 86 punktus).
40 Tokiomis aplinkybėmis ieškovės netvirtina, kad M. paskyroje, kai ją tikrino inspektoriai, buvo visi duomenys. Tačiau jos pateikia techninio pobūdžio argumentus, susijusius su elektroninių rinkmenų „atsparumu“ ir jų automatiniu kopijavimu į serverį, tvirtindamos, kad neatsisakė leisti atlikti patikrinimą, nes duomenys buvo išsaugoti jų serveryje. Šio argumento negalima priimti, nes šiuo atveju atsisakymui leisti atlikti patikrinimą įrodyti užtenka to, kad inspektoriai negavo išimtinės prieigos prie M. paskyros (žr. šio sprendimo 38 punktą).
41 Net jei būtų įrodyta, kad inspektoriai bet kada pasinaudodami serveriu galėjo susipažinti su atitinkamomis elektroninėmis rinkmenomis, t. y. į M. elektroninio pašto paskyrą gautais ir iš jos išsiųstais elektroniniais laiškais, ši aplinkybė neturėtų reikšmės, nes Komisija neprivalėjo tirti galimybės, ar šios rinkmenos sugadintos, ar ne, ir ne elektroninio pašto paskyroje, kurią inspektoriai nurodė užblokuoti pradėdami patikrinimą, o kur nors kitur. Inspektoriams turėjo būti suteikta galimybė rinkti tiek popierinėse, tiek elektroninėse laikmenose esančius įrodymus ten, kur jie paprastai būna, šiuo atveju – M. paskyroje, ir ieškovės tam neturėjo trukdyti (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 26 d. Sprendimo CNOP ir CCG / Komisija, T‑23/09, EU:T:2010:452, 69 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Šiuo atžvilgiu ieškovių argumentas, kad M. turėjo prieigą prie savo paskyros per atstumą ir tai neleido jam keisti savo kompiuterio kietajame diske laikomų duomenų, taip pat neturi reikšmės.
42 Tą patį galima pasakyti ir apie argumentą, kad Komisija turėjo patikrinti, kada paskutinį kartą serveryje išsaugota atsarginė kopija, kad nustatytų, ar iš tikrųjų buvo sutrukdyta patikrinti paskyros turinį. Komisija visiškai neprivalėjo šito tikrinti (žr. šio sprendimo 39 punktą). Be to, ieškovių nurodyta aplinkybė, kad ankstesnėje byloje Komisija elgėsi kitaip, t. y. atkūrė ištrintas rinkmenas, savaime neįpareigoja jos tai daryti šiuo atveju ir neįrodo, kad Komisija jų atžvilgiu pažeidė nešališkumo principą.
43 Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisija nepakankamai įrodė, jog jos elgėsi neatsargiai dėl prieigos prie blokuotos paskyros. Šis argumentas pateiktas dėl ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamosios dalies, kurioje teigiama: „[H.] privalėjo nedelsdamas savo pavaldiniams, įskaitant [Šp.], pranešti apie inspektorių nurodymus ir užtikrinti, kad jų būtų giežtai laikomasi“ ir „kadangi jis to nepadarė, daroma išvada, jog pažeidimas padarytas dėl neatsargumo“.
44 Net jei būtų įrodyta, jog, kaip tvirtina ieškovės, M. nežinojo, kad jo paskyra blokuota ir kad vyksta patikrinimas, ši aplinkybė neturi reikšmės, nes neatsargumas konstatuotas dėl H. neveikimo. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamosios dalies, „kadangi Komisijos inspektorius atskirai ir išsamiai informavo [H.], kaip informatikos skyriaus vadovą, būtent jis privalo nedelsdamas pranešti apie šias pareigas [užblokuoti elektronines paskyras] savo pavaldiniams iš informatikos skyriaus ir paaiškinti, kaip jas vykdyti informatikos srityje <...>, kad nebūtų pažeisti procedūros reikalavimai pagal Reglamentą Nr. 1/2003“. Per posėdį ieškovės patikslino, kad neginčija protokolo turinio. Jos taip pat negali tvirtinti, kad incidentas įvyko „tiesiog per neapsižiūrėjimą“, nes H. buvo aiškiai nurodyta, kad keturios inspektorių nurodytos elektroninio pašto paskyros turi būti užblokuotos visą patikrinimo laikotarpį ir kad ieškovės turi laikytis šio nurodymo pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį.
45 Be to, ieškovės negalėjo tvirtinti, kad H. neveikimą lėmė inspektorių nerūpestingumas, t. y. jos negalėjo inspektorių kaltinti netinkamai informavus H. apie jo pareigas ir sankcijas už jų nurodymų nesilaikymą. Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalimi siekiama sudaryti sąlygas Komisijai netikėtai patikrinti įmones, įtariamas pažeidus SESV 101 ir SESV 102 straipsnius, todėl, kai šių įmonių įgaliotam asmeniui tinkamai pranešama apie pagrįstą sprendimą atlikti patikrinimą, Komisija turi galėti atlikti patikrinimus ir neprivalo kiekvieno susijusio asmens informuoti apie bylos aplinkybėmis jam tenkančias pareigas. Jei Komisija privalėtų tai daryt, prailgintų patikrinimą, kurio trukmė labai ribota. Per posėdį ieškovės patvirtino, kad J. ir H., atitinkamai kaip teisėtas atstovas ir informatikos tarnybos vadovas, buvo asmenys, įgalioti gauti Komisijos inspektorių nurodymus. Reikia konstatuoti, kad įgalioti asmenys buvo informuoti apie sprendimą atlikti patikrinimą jo pradžioje, todėl ieškovės turėjo imtis visų priemonių, būtinų inspektorių nurodymams įvykdyti ir užtikrinti, kad asmenys, įgalioti veikti įmonių vardu, netrukdytų vykdyti šiuos nurodymus (pagal analogiją žr. šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo E.ON Energie / Komisija, EU:T:2010:516, 260 punktą).
46 Antra, taip pat reikia atmesti dublike pateiktą argumentą, kad H. buvo nepriklausomos bendrovės darbuotojas, todėl nebuvo atskaitingas ieškovėms. Iš ginčijamo sprendimo matyti (ir ieškovės to neginčijo), kad J. inspektoriams nurodė H. kaip už jų informatikos tarnybą atsakingą asmenį nuo patikrinimo pradžios (skundžiamo sprendimo 22 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisijos teisė nubausti įmonę, kai ji padarė pažeidimą, taikoma tik pažeidimui, kurį padarė asmuo, bendrai įgaliotas veikti įmonės vardu (žr. šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo E.ON Energie / Komisija, EU:T:2010:516, 258 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
47 Trečia, reikia pažymėti, kad Komisijos „subjektyvios prielaidos“ apie Šp. žinių lygį, kurias ginčijo ieškovės, pateiktos tik pranešime apie kaltinimus ir nėra išdėstytos ginčijamame sprendime. Tačiau ieškovių argumentai šiuo atžvilgiu, šiaip ar taip, neturi reikšmės (žr. šio sprendimo 44 punktą), nes neatsargumas konstatuotas dėl H. neveikimo, o ne dėl Šp. žinių.
48 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija šiuo atveju teisingai nusprendė, jog leidimas prisijungti prie užblokuotos elektroninio pašto paskyros suteiktas per neatsargumą.
Tyčinis gaunamų elektroninių laiškų nukreipimas į serverį
49 Ieškovės tvirtina, kad Komisija nepakankamai įrodė aplinkybes, kurios sudaro Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punkte apibrėžtą pažeidimą, susijusį su gaunamų elektroninių laiškų nukreipimu, tariamai didelę patikrinimo laikotarpio dalį apribojusiu inspektorių prieigos apimtį.
50 Pirma, reikia atmesti ieškovių tvirtinimus, kad elektroniniai laiškai, skirti J. paskyrai, toliau keliavo per serverį ir buvo kaupiami šioje laikmenoje, prie kurios inspektoriai bet kada turėjo prieigą, jei norėjo tuos laiškus patikrinti. Iš tiesų inspektoriams turėjo būti sudarytos sąlygos susipažinti su visais elektroniniais laiškais, paprastai esančiais J. elektroninio pašto dėžutėje, kuri buvo patikrinimo dalykas, neverčiant jų šių duomenų ieškoti kitur, kad galėtų juos patikrinti (žr. šio sprendimo 40 punktą).
51 Visų pirma ieškovės neginčija, kad, nepaisant inspektorių nurodymų, tie elektroniniai laiškai J. prašymu buvo nukreipti, kad nepasiektų jo paskyros. Toliau, kaip išdėstyta šio sprendimo 38–42 punktuose, neginčijamų įrodymų pagrindu įrodžiusi, jog per patikrinimą J. paskyroje pateiktos ne visos rinkmenos, Komisija neprivalėjo aiškintis, ar trūkstami duomenys gali būti kitur ieškovių informacinių technologijų sistemoje. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamosios dalies, J. nurodė nukreipti į serverį visus naujus elektroninius laiškus, ateinančius į keturių pagrindinius postus užimančių asmenų paskyras, o informatikos skyrius šį nurodymą, bent jau kiek jis susijęs su elektroniniais laiškais, skirtais paties J. paskyrai, įvykdė; Komisijos inspektoriai apie tai nebuvo informuoti. Jau prasidėjus patikrinimui inspektoriai nustatė, kad neturi prieigos prie visų elektroninių laiškų J. paskyroje, nors nuo patikrinimo pradžios jie prašė išskirtinės prieigos prie šios paskyros (žr. šio sprendimo 12 punktą). Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovių argumentas, kad Komisija negalėjo nežinoti, jog duomenis galima surasti serveryje, neturi reikšmės.
52 Dėl tikslumo reikia pažymėti, jog iš Komisijos patikrinimo ataskaitos, susijusios su informacinių technologijų tyrimu, 2 priedo matyti, kad šiuo atveju inspektoriai bandė atkurti kai kurias rinkmenas, bet gavo „keistą“ rezultatą, ir kad vis tiek trūko daug dokumentų. Todėl reikia atmesti ieškovių argumentą, kad inspektoriai, pasinaudodami serveriu, bet kada galėjo susipažinti su duomenimis, dėl kurių priimtas sprendimas atlikti patikrinimą.
53 Be to, kalbant apie pareigą bendradarbiauti patikrinimo metu, svarbu pažymėti, jog iš teismo praktikos matyti, kad įmonė, dėl kurios pradėtas tyrimas, privalo, jei Komisija prašo, pateikti jai savo turimus su tyrimo objektu susijusius dokumentus, net jei šiais dokumentais Komisija gali pasinaudoti, kad nustatytų pažeidimą (žr., kiek tai susiję su 1962 m. vasario 6 d. Reglamentu Nr. 17, Pirmuoju reglamentu, įgyvendinančiu [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / SGL Carbon, C‑301/04 P, EU:C:2006:432, 44 punktą). Taigi ieškovės negali tik tvirtinti, kad inspektoriai galėjo rasti atitinkamus duomenis kitur jų patalpose: jos privalėjo pateikti inspektoriams J. elektroninius laiškus. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas jau vien todėl, kad sprendimas atlikti patikrinimą apima nukreiptus elektroninius laiškus; ieškovės to neginčija.
54 Požiūrio į Komisijos nustatytas aplinkybes negali pakeisti argumentas, kad elektroniniai laiškai buvo nukreipiami labai trumpą patikrinimo laikotarpį ir kad todėl nukreipta nedaug 2006 m. apimančiam tyrimui nereikšmingų elektroninių laiškų. Šiaip ar taip, šiuo atveju nustatant pažeidimą nukreiptų elektroninių laiškų skaičius ar svarba tyrimui neturi reikšmės.
55 Taip pat kvalifikuojant procedūros pažeidimą neturi reikšmės aplinkybė, kad po ginčijamo patikrinimo Komisija nepatraukė ieškovių atsakomybėn už materialinės teisės pažeidimą pagal SESV 101 straipsnį. Sprendimai atlikti patikrinimą priimami tyrimo pradžioje, todėl šiame etape neturi būti galutinai vertinama, ar subjektų, kurie yra jų adresatai, arba kitų subjektų veiksmai ar sprendimai gali būti kvalifikuojami kaip įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ar suderinti veiksmai, pažeidžiantys SESV 101 straipsnio 1 dalį, arba kaip SESV 102 straipsnyje nurodyti veiksmai (šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo CNOP ir CCG / Komisija, EU:T:2010:452, 68 punktas).
56 Antra, ieškovės tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje išdėstytos prielaidos nepakanka, kad būtų įrodyta, jog jie veikė tyčia.
57 Ši konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:
„Dėl gaunamų laiškų (t. y. patikrinimo laikotarpiu gautų elektroninių laiškų) nukreipimo nuo elektroninio pašto paskyrų į J&T FG serverį Komisija mano, jog tiek [J.], tiek [H.] žinojo, kad privalo garantuoti Komisijos inspektoriams išimtinę prieigą prie nurodytų keturių elektroninio pašto paskyrų ir kad patikrinimo laikotarpiu jie neturi teisės pakeisti elektroninio pašto paskyrų parametrų. Nenumatyta jokia išimtis dėl gaunamų elektroninių laiškų, kurie paprastai patenka į paskyras; šie gaunami elektroniniai laiškai patenka į atliekamo patikrinimo apimtį, taigi jiems taikomi ir atitinkami nurodymai. [J.], kuris paprašė [H.] nurodyti informatikos departamentui nukreipti gaunamus elektroninius laiškus, adresuotus tam tikroms elektroninio pašto paskyroms, ir pats [H.] turėjo žinoti, kad tai pažeidžia įmonėms EPIA ir EPH patikrinimo metu tenkančias pareigas. Todėl gaunami elektroniniai laiškai (bent jau skirtieji [J.] elektroninio pašto paskyrai) nukreipti tyčia.“
58 Reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 87 išnašoje Komisija nurodo, jog Komisijos inspektorių paaiškinimai ir nurodymai, kuriuos jie pateikė J. ir H., aprašyti šio sprendimo 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse. Šių dviejų konstatuojamųjų dalių turinys iš esmės perteiktas šio sprendimo 6–8 punktuose. Tačiau H. gauti paaiškinimai ir nurodymai iš tikrųjų pateikti ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 9 punktą).
59 Šių aplinkybių ieškovės neginčijo, todėl jos klaidingai tvirtina, kad Komisija rėmėsi tik „prielaida“. H. gauti nurodymai patvirtinti protokole (žr. šio sprendimo 12 punktą). Taip pat neginčijama, kad J. priėmė pranešimą apie sprendimą atlikti patikrinimą ieškovių patalpose ir kad jis inspektoriams nurodė H. kaip už jų informatikos tarnybą atsakingą asmenį, galintį užblokuoti paskyras (žr. šio sprendimo 5 ir 9 punktus). Tiek J., tiek H. tiesiogiai iš inspektorių gavo nurodymus dėl paskyrų blokavimo ir privalėjo jiems pateikti elektroninius dokumentus, susijusius su tyrimo dalyku (žr. šio sprendimo 53 punktą). Todėl Komisija nepadarė klaidos, kai konstatavo, kad gaunami laiškai tyčia nukreipti į serverį, nes būtent šie du asmenys nurodė nukreipti elektroninius laiškus, kad jie nepatektų į J. paskyrą, ir juos nukreipė, kad su J. elektroniniais laiškais nebūtų galima susipažinti per jo paskyrą, o tai aiškiai prieštaravo tiek šių asmenų gautiems nurodymams, tiek patikrinimo tikslui.
60 Argumentas, kad atitinkami asmenys negalėjo žinoti, jog taip elgdamiesi jie daro pažeidimą, iš esmės sutampa su pirmuoju ieškinio pagrindu, todėl bus nagrinėjamas nagrinėjant tą pagrindą.
61 Reikia pripažinti, kad grįsdamos šį ieškinio pagrindą ieškovės nepateikė jokio įtikinamo aplinkybių paaiškinimo, alternatyvaus tam, kuriuo remdamasi Komisija nusprendė, kad padarytas pažeidimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 37 punkte minėto Sprendimo E.ON Energie / Komisija, EU:C:2012:738, 74–76 punktus).
62 Vadinasi, antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl pirmojo ir trečiojo ieškinio pagrindų, atitinkamai, susijusių su teisės į gynybą pažeidimu ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu
63 Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovės nurodo, kad du nagrinėjamą pažeidimą sudarančius incidentus lėmė Komisijos inspektorių rūpestingumo stoka, ir mano, kad pažeista jų teisė į gynybą, nes nebuvo duota pakankamai nurodymų. Anot jų, šių incidentų nebūtų buvę, jei atitinkami asmenys, būtent J. ir H. bei jo darbuotojų grupė, būtų buvę tinkamai informuoti apie savo pareigas per patikrinimą ir pasekmes, jeigu jų nevykdytų.
64 Pateikdamos trečiąjį ieškinio pagrindą ieškovės tvirtina, kad vykdydama administracinę procedūrą Komisija jų atžvilgiu turėjo išankstinį priešišką nusistatymą, todėl ginčijamame sprendime laikėsi pernelyg griežtos pozicijos ir jį priėmė pažeisdama nekaltumo prezumpcijos principą.
65 Komisija atmeta visus šiuos tvirtinimus kaip nepagrįstus.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo
66 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamentą Nr. 1/2003 skiriami du vienas po kito einantys Komisijos vykdomos administracinės procedūros etapai, kurių kiekvienas pagrįstas individualia vidaus logika, t. y. išankstinio tyrimo ir ginčo etapai. Išankstinio tyrimo etapas, per kurį Komisija naudojasi šiame reglamente numatytais įgaliojimais ir kuris trunka iki pranešimo apie kaltinimus priėmimo, skirtas leisti Komisijai svarbiai konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančiai informacijai surinkti bei pirminei pozicijai dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos suformuluoti. Tačiau nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo trunkantis ginčo etapas skirtas tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl inkriminuojamo pažeidimo (žr. 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Almamet / Komisija, T‑410/09, EU:T:2012:676, 24 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
67 Per išankstinio tyrimo etapą Komisijos priemonės, kurių ji imasi, būtent prašymai pateikti informacijos ir patikrinimai pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 ir 20 straipsnius, pagal savo pobūdį yra kaltinimų padarius pažeidimą pareiškimas ir gali labai paveikti įtariamų įmonių padėtį. Todėl svarbu užtikrinti, kad per šį administracinės procedūros etapą nebūtų nepataisomai pažeista teisė į gynybą, nes priimtos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę vertinant įrodymus apie įmonių neteisėtus veiksmus, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė. Taigi Komisija privalo kuo tiksliau nurodyti, ko ieškoma, ir aplinkybes, kurias reikia patikrinti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Almamet / Komisija, EU:T:2012:676, 26–29 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
68 Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad yra penkių kategorijų garantijos tikrinamoms įmonėms: pirma, sprendimų atlikti patikrinimą motyvavimas; antra, Komisijai nustatyti apribojimai vykstant patikrinimui; trečia, Komisijos negalėjimas atlikti patikrinimo jėga; ketvirta, nacionalinių institucijų dalyvavimas; penkta, teisių gynimo būdų a posteriori buvimas (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, T‑289/11, T‑290/11 ir T‑521/11, dėl kurio pateikta apeliacija, EU:T:2013:404, 74 punktą). Šiuo atveju ieškovių argumentas, kad inspektoriai nepakankamai informavo su patikrinimu susijusius asmenis apie jų pareigas ir galimas sankcijas už jų nevykdymą, iš esmės susijęs su dviem pirmomis minėtomis kategorijomis.
69 Pirma, dėl sprendimo atlikti patikrinimą motyvavimo reikia pažymėti, jog iš teismo praktikos matyti, kad juo siekiama įrodyti numatomo kišimosi į atitinkamų įmonių vidaus reikalus pagrįstumą. Tad motyvuojant reikia nurodyti prielaidas ir įtarimus, kuriuos Komisija nori patikrinti (šio sprendimo 68 punkte minėto Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, EU:T:2013:404, 75 punktas). Be to, šis sprendimas turi atitikti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus (žr. šio sprendimo 2 punktą).
70 Reikia konstatuoti, kad šiuo atveju laikytasi reikalavimų. Iš sprendimo atlikti patikrinimą 1 straipsnio matyti, kad ieškovės buvo išsamiai informuotos apie savo pareigos bendradarbiauti atliekant patikrinimą apimtį. Jos turėjo pateikti inspektoriams atliekant tyrimą reikalingas knygas ir visus kitus veiklos dokumentus, nesvarbu, kokioje laikmenoje jie yra, per visą patikrinimo laikotarpį. Sprendimo atlikti patikrinimą 3 straipsnyje numatytos sankcijos už 1 straipsnyje išdėstytų pareigų nevykdymą. Būtent sprendimo atlikti patikrinimą 3 straipsnio a punkte nurodyta galimybė taikyti baudą, kai įmonės tyčia arba dėl neatsargumo atsisako leisti atlikti patikrinimą.
71 Reikia pripažinti, jog Komisija teisi tvirtindama, kad inspektoriai neprivalėjo atitinkamiems asmenims nurodyti, kad už pareigų nevykdymą gali būti skirta bauda. Teisė į gynybą užtikrinama, kai sprendimas atlikti patikrinimą ir aiškinamasis raštas tinkamai įteikiami įmonių ieškovių įgaliotiems asmenims. Pareigą bendradarbiauti privaloma vykdyti nuo pranešimo apie sprendimą atlikti patikrinimą momento, o ne nuo galimo individualaus įspėjimo (žr. šio sprendimo 45 punktą).
72 Antra, reikia pažymėti, kad aiškinamuosiuose raštuose, kurie įmonėms įteikti kartu su ginčijamais sprendimais, apibrėžtas teisės į gynybą užtikrinimo principo ir gero administravimo principo turinys, kaip juos supranta Komisija. Šiuose aiškinamuosiuose raštuose paaiškinama, kaip turi būti įgyvendinti tam tikri patikrinimo etapai, ir pateikiama informacijos, kuri įmonei praverčia, kai jos atstovai turi įvertinti pareigos bendradarbiauti apimtį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 68 punkte minėto Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, EU:T:2013:404, 83 ir 84 punktus).
73 Ieškovėms įteiktame aiškinamajame rašte paaiškinti būtent šie elementai: Komisijos pareiga pranešti apie sprendimą atlikti patikrinimą (3 punktas), išsamus pareigūnų įgaliojimų išdėstymas (4 punktas), teisė pasinaudoti advokato paslaugomis (6 punktas), susipažinimo su kai kuriais elektroniniais dokumentais, jų paieškos ir kopijavimo sąlygos (10 ir 11 punktai), sprendimai dėl skirtingos susipažinimo su elektroninėje laikmenoje esančia informacija tvarkos taikymo (11 ir 12 punktai) ir tam tikros informacijos arba tam tikrų verslo paslapčių konfidencialaus panaudojimo po tyrimo sąlygos (13 ir 14 punktai). 15 punkte paaiškinama, kaip turi būti pritvirtinta plomba.
74 Šalys neginčija, kad sprendimą atlikti patikrinimą ir aiškinamąjį raštą inspektoriai įteikė J. pirmąją patikrinimo dieną, kai atvyko į ieškovių patalpas (žr. ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamąją dalį). Taip elgdamasi Komisija užtikrino šio sprendimo 68 punkte minėtas garantijas.
75 Konkrečiai kalbant, sprendime atlikti patikrinimą buvo nurodyti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalyje numatyti elementai. Komisija nurodė sprendimo adresatus; priežastis, dėl kurių įtaria esant neteisėtų veiksmų; veiksmų, kurie įtariami kaip antikonkurenciniai, tipą; atitinkamą prekių ir paslaugų rinką; geografinę rinką, kurioje nurodyti veiksmai, kaip manoma, buvo atlikti; ryšį tarp numanomų veiksmų ir įmonės, kuriai skirti sprendimai, elgesio; įgaliotus atlikti patikrinimą pareigūnus; turimas priemones ir kompetentingiems įmonės darbuotojams tenkančias pareigas; patikrinimo datą ir vietą; trukdymo atveju taikytinas sankcijas, galimybę pareikšti ieškinį ir jo pareiškimo sąlygas. Taigi Komisija visiškai užtikrino ieškovių teisę į gynybą ir kiti jų argumentai nekelia abejonių dėl tokios išvados.
76 Dėl argumento, kad Komisijos byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų aišku, kaip ji užtikrino, kad su patikrinimu susiję asmenys būtų tinkamai informuoti apie savo pareigas ir jų nevykdymo pasekmes, reikia pažymėti, kad iš to, kas išdėstyta, matyti, jog įteikus sprendimą atlikti patikrinimą J. buvo suteikta visa svarbi informacija, taip pat – apie galimybę patraukti atsakomybėn dėl procedūros pažeidimų.
77 Norėdamos pateisinti J., kuris priėmė šiuos dokumentus kaip teisėtas ieškovių atstovas, vienašališkus veiksmus, kai buvo nurodyta nukreipti gaunamus elektroninius laiškus, ieškovės negali remtis tuo, kad Komisijos inspektoriai tariamai nesuteikė jam informacijos. Tad tvirtinimas, kad jis suprato, jog turėjo niekam nesakyti apie patikrinimą, yra nepriimtinas. Kaip matyti iš šio sprendimo 74–76 punktų, Komisija tiesiogiai jam pateikė visą reikalingą informaciją. Todėl negalima kelti ieškovių teisės į gynybą pažeidimo klausimo. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 21 ir 22 konstatuojamųjų dalių, kurių turinio ieškovės neginčijo, J. inspektoriams nurodė H. kaip atsakingą už informatikos paslaugas, kad šis įgyvendintų jų nurodymus dėl elektroninio pašto paskyrų užblokavimo, o tai įrodo, kad jis suprato ieškovių pareigą bendradarbiauti per patikrinimą.
78 Priešingai, nei tvirtina ieškovės, nesvarbu, kad kitiems pagrindinius postus jose užimantiems asmenims nebuvo pranešta, kad jų elektroninio pašto paskyros bus užblokuotos. Komisijai skirtas laikas atlikti patikrinimą buvo griežtai apribotas sprendime atlikti patikrinimą, todėl inspektoriai, perduodami savo nurodymus įmonėms, turėjo turėti galimybę tikėtis, kad jos imsis būtinų priemonių tuos nurodymus įgyvendinti ir jiems nereikės jų kartoti. Kadangi sprendimą atlikti patikrinimą ir aiškinamąjį raštą Komisija įteikė įgaliotiems asmenims, reikia konstatuoti, kad ieškovės turėjo imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad nurodymai, susiję su elektroninio pašto paskyrų užblokavimu, būtų visiškai įgyvendinti (žr. šio sprendimo 45 punktą). Todėl argumentus, susijusius su tariamu informacijos trūkumu, įskaitant nepagrįstus teiginius, kad J. pranešė inspektoriams apie savo ketinimą prašyti, kad laiškai nebebūtų siunčiami į jo elektroninio pašto dėžutę, reikia atmesti.
79 Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti argumentą, kad Komisijos pareiga informuoti yra svarbesnė, siekiant apsaugoti ieškovių teisę į gynybą, nes, kitaip nei visiems matoma pritvirtinta plomba, kuri yra neįprastas įvykis, paprastas elektroninio pašto paskyros blokavimas nėra toks akivaizdus. Gavusios aiškius inspektorių nurodymus ieškovės privalėjo juos įgyvendinti.
80 Taip pat negali būti priimtas argumentas, kad ieškovės nėra informatikos skyriaus darbuotojų darbdavės. Tai, kad informatikos skyriaus darbuotojai gavo atlyginimą iš J&T Banka ir ieškovėms paslaugas teikė laikinai, ir kad H. buvo nepriklausomos bendrovės darbuotojas, netrukdo Komisijai nuspręsti, jog jie atlieka darbus ieškovių naudai ir jų nurodymu (žr. šio sprendimo 46 punktą). Be to, J., kaip ieškovių teisėtas atstovas, inspektoriams patikrinimo pradžioje nurodė H. kaip asmenį, atsakingą už jų informatikos paslaugas.
81 Aplinkybė, kad H. neturėjo laiko informuoti informatikos skyriaus darbuotojų ir pateikti nurodymų dėl keturių elektroninio pašto paskyrų blokavimo, nepagrįsta jokiais įrodymais. Be to, 2009 m. lapkričio 30 d. ieškovių rašte Komisijai „Pranešimas dėl paaiškinimų per patikrinimą pagal Tarybos reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį“ toks apribojimas visai nenurodytas.
82 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo
83 Ieškovės tvirtina, kad per administracinę procedūrą Komisija pažeidė nešališkumo principą jų atžvilgiu: ji pasmerkė Čekijos spaudoje paskelbtos informacijos apie patikrinimą nutekinimą, tariamai susijusį su EPH, ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją. Jos primena, kad Komisija per patikrinimą ir administracinę procedūrą akcentavo kai kuriuos faktus be jokios akivaizdžios priežasties. Tai reiškia, kad ji buvo įsitikinusi, jog ieškovės žinojo apie šį patikrinimą ir buvo jam pasiruošusios, o tai prieštarauja pareigai nagrinėti bylos aplinkybes visiškai nešališkai.
84 Reikia pažymėti, kad šį argumentą ieškovės pateikia ne dėl ginčijamo sprendimo, o dėl 2010 m. gruodžio 17 d. jų atžvilgiu priimto pranešimo apie kaltinimus, apie kurį joms pranešta 2010 m. gruodžio 22 d. (žr. šio sprendimo 19 punktą). Ieškinyje jos kritikuoja „Komisijos sprendimą tai nurodyti pranešime apie kaltinimus“.
85 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pranešime apie kaltinimus šie turi būti suformuluoti pakankamai aiškiai, nors ir apibendrintai, kad suinteresuotieji asmenys iš tikrųjų sužinotų, dėl kokių veiksmų Komisija juos kaltina, ir galėtų veiksmingai gintis, kol Komisija priims galutinį sprendimą. Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad šis reikalavimas tenkinamas, kai sprendime suinteresuotieji asmenys nėra kaltinami padarę kitus pažeidimus, išskyrus nurodytuosius pateikiant kaltinimus, ir jame remiamasi tik tomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pasiaiškinti (žr. 2002 m. vasario 28 d. Sprendimo Compagnie générale maritime ir kt. / Komisija, T‑86/95, EU:T:2002:50, 442 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Atsižvelgdama į administracinę procedūrą, Komisija gali persvarstyti arba papildyti faktinius ar teisinius argumentus, kuriais grindžiami jiems pateikti kaltinimai (2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Schneider Electric / Komisija, T‑310/01, EU:T:2002:254, 438 punktas).
86 Būtent į tai, kas išdėstyta, reikia atsižvelgti vertinant šį ieškovių argumentą.
87 2010 m. gruodžio 17 d. pranešimo apie kaltinimus 13 punkte Komisija, aprašydama faktines aplinkybes, nurodo:
„Reikia paminėti, kad apie būsimų Komisijos patikrinimų grėsmę Euro.cz (kuris yra susijęs su EPH) pranešė 2009 m. lapkričio 23 d., t. y. vieną dieną prieš patikrinimo pradžią. Spaudos straipsnyje pateiktas [M.] (viešųjų ryšių eksperto, dirbančio tiek J&T IA, tiek EPH), pareiškimas; jis buvo kalbinamas kaip oficialus EPH atstovas. [M.] pareiškė, kad, atsižvelgiant į bendrovei tenkančią rinkos dalį ir realią rinkos padėtį, būtų labai keista, jei bendrovės atžvilgiu būtų pradėta procedūra, tačiau bendrovė dėl tokios procedūros neprieštarautų. 2009 m. lapkričio 23 d. 17 val. 47 min. [M.] elektroniniu laišku pranešė, inter alia, [K.] (J&T IA vykdomajam direktoriui ir EPH valdybos pirmininkui), [S.] (J&T IA ir EPH teisininkui) ir [J.] apie interviu ir pridėjo nuorodą į straipsnį interneto svetainėje Euro.cz.“
88 Pirma, reikia atmesti argumentą, susijusį su pranešimo apie kaltinimus 13 punkto formuluote, nes jis pagrįstas klaidingu teksto supratimu. Šiame punkte Komisija, net jei nurodo reportažą apie galimus patikrinimus parengusios bendrovės ryšį su EPH, nekaltina nei EPH, nei M. dėl informacijos nutekinimo. Be to, iš pranešimo apie kaltinimus 14 punkto, kuriame kalbama apie „ypatingą situaciją, kai apie Komisijos patikrinimų grėsmę pranešė [nacionalinė spauda]“, matyti, kad Komisija tik akcentuoja, jog inspektoriai priminė J. apie pareigą bendradarbiauti per patikrinimą, atsižvelgiant į nagrinėjamus sunkumus.
89 Antra, nei 2011 m. liepos 15 d. papildomame pranešime apie kaltinimus, nei ginčijamame sprendime Komisija, šiaip ar taip, netvirtino, kad ieškovės nutekino informaciją. Be to, šalys sutaria, kad informacijos nutekinimas ginčijamame sprendime neminimas. Nuoroda į nagrinėjamą spaudos straipsnį pateikta tik ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamojoje dalyje, kurioje atsakoma į ieškovės argumentus dėl ypatingų aplinkybių; ji skamba taip:
„Šalių viešųjų ryšių ekspertas [M.] taip pat buvo oficialus jų atstovas. Net jei pats nepriima komercinių sprendimų, labai tikėtina, kad jis informuojamas apie svarbius komercinius klausimus. Be to, vieną dieną prieš patikrinimą kaip oficialus šalių atstovas jis pateikė pareiškimą spaudai, kuriame teigė būgštaująs dėl būsimo tyrimo, susijusio su karteliais ir piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi Čekijos elektros energijos rinkoje.“
90 Todėl Komisija atmetė argumentą, kad M. nesusijęs su ieškovių komercine veikla; ji visiškai neminėjo informacijos apie patikrinimą nutekinimo. Taigi informacijos nutekinimas nebuvo vienas iš veiksnių, į kuriuos Komisija atsižvelgė nustatydama baudos dydį. Be to, ginčijamame sprendime neteigiama, kad ieškovės buvo įspėtos apie patikrinimą. Iš tiesų faktas, kad nutrauktas M. paskyros blokavimas laikytas pažeidimu dėl neatsargumo (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis), rodo, jog Komisija neatsižvelgė į jo tariamą žinojimą apie patikrinimą.
91 Trečia, argumentas, kad Komisijos priešiškumas ieškovių atžvilgiu paaiškina, kodėl ji „per patikrinimą ir administracinę procedūrą akcentavo kai kuriuos faktus be jokios akivaizdžios priežasties“, yra tik jokiais įrodymais nepagrįstas teiginys.
92 Ketvirta, reikia atmesti ir argumentus, susijusius su Komisijos rūpestingumo trūkumu ir ribotu tariamo atsisakymo leisti atlikti patikrinimą ir kitas administracines procedūras poveikiu. Šie argumentai iš esmės sutampa su tais, kurie jau atmesti nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija nustatė du procedūros pažeidimą sudarančius incidentus; jų faktinių aplinkybių ieškovės Bendrajame Teisme neginčijo.
93 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija per administracinę procedūrą nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo. Todėl reikia atmesti visą trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu, nustatant baudos dydį
94 Atmetus tris ieškinio pagrindus, reikia nagrinėti papildomai pateiktą ketvirtąjį ieškinio pagrindą.
95 Kadangi ieškovės tvirtina, jog nesuprato, kaip ginčijamame sprendime apskaičiuota baudos suma, Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ginčijamas sprendimas šiuo klausimu pakankamai motyvuotas.
96 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 296 straipsnyje nustatytas reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jo priežiūrą. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nereikalaujama, kad motyvai apimtų visas faktines ir teisines aplinkybes, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir aplinkybes bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo E.ON Energie / Komisija, EU:T:2010:516, 277 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
97 Šiuo atveju nustatydama ginčijamos baudos dydį Komisija rėmėsi pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijais. Ji atmetė ieškovių pateiktus argumentus, kuriais remdamosi jos mėgino įrodyti, kad yra lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 83–103 konstatuojamosios dalys).
98 Pirma, Komisija tvirtina, jog svarbu taikyti baudą su atgrasomuoju poveikiu, kad tikrinamai įmonei nebūtų naudinga klastoti elektroninius laiškus, siekiant išvengti didelės baudos už materialinės teisės pažeidimus (83 konstatuojamoji dalis). Antra, ji pabrėžė ypatingą elektroninių dokumentų pobūdį: anot jos, šiuos dokumentus labiau linkstama pakeisti nei popierinius dokumentus (83 ir 87 konstatuojamosios dalys). Trečia, ji pažymi, kad ginčijamą pažeidimą sudarė du atskiri veiksmai (88 konstatuojamoji dalis) ir kad net jei vienas iš jų padarytas dėl neatsargumo, tai nekeičia šio pažeidimo sunkumo (89 konstatuojamoji dalis). Ketvirta, ji nusprendė, kad pažeidimas vykdytas didžiąją patikrinimo laikotarpio dalį (90 konstatuojamoji dalis).
99 Komisija atmetė ieškovių argumentus dėl lengvinančių aplinkybių. Šiuo klausimu ji laikėsi nuostatos, kad ieškovės išmanė konkurencijos teisę ir kad EPH buvo svarbi energetikos sektoriuje (ginčijamo sprendimo 92–98 konstatuojamosios dalys). Be to, ji atmetė kaip nereikšmingą ieškovių argumentą, kad nei J., nei M. nedalyvavo ieškovių komercinėje veikloje (ginčijamo sprendimo 99–101 konstatuojamosios dalys). Galiausiai ji pabrėžė, kad ieškovės mažai bendradarbiavo nustatant ginčijamą pažeidimą (ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamoji dalis).
100 Todėl reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisija ginčijamame sprendime nepaaiškino, kodėl manė, kad nereikia atsižvelgti į jų pateiktą informaciją.
101 Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punktu, kadangi Komisija nepriėmė gairių, apibrėžiančių skaičiavimo metodą, kurį ji turėtų taikyti nustatydama baudas pagal šią nuostatą, ir aiškiai ir nedviprasmiškai pateikė savo argumentus ginčijamame sprendime, ji neprivalėjo absoliučia ar procentine išraiška įvertinti baudos bazinio dydžio ir galimų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Todėl reikia atmesti kaltinimą dėl tariamai nepakankamo ginčijamo sprendimo motyvavimo.
102 Antra, ieškovės teigia, kad joms skirta bauda yra neproporcinga. Pirmoje dalyje jos nesutinka su tuo, kaip Komisija įvertino pažeidimo rimtumą ir trukmę. Antroje dalyje jos tvirtina, kad esama lengvinančių aplinkybių, į kurias Komisija tinkamai neatsižvelgė. Trečioje dalyje jos išdėstė, kodėl mano, kad baudos yra per didelės.
103 Komisija prašo atmesti ieškovių argumentus.
104 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą Bendrijos institucijų veiksmai neturi viršyti to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (žr. šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo E.ON Energie / Komisija, EU:T:2010:516, 286 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
105 Tai reiškia, kad baudos neturi būti per didelės siekiamų tikslų atžvilgiu, t. y. konkurencijos teisės nuostatų laikymosi atžvilgiu, tad baudos, skiriamos įmonei už pažeidimus konkurencijos srityje, dydis turi būti proporcingas pažeidimui kaip visumai, atsižvelgiant, be kita ko, į jo sunkumą. Šiuo atžvilgiu, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pažeidimo sunkumo laipsnis nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, dėl kurių Komisija turi diskreciją (žr. šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo E.ON Energie / Komisija, EU:T:2010:516, 287 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
106 Ginčijamo sprendimo 85–89 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino, kodėl nusprendė, kad nagrinėjamas pažeidimas apskritai yra sunkus.
107 Pirma, kaip ir šio sprendimo 66 punkte, reikia pripažinti, kad teisė atlikti patikrinimus yra ypač svarbi nustatant SESV 101 ir SESV 102 straipsniuose numatytus pažeidimus. Taigi ginčijamo sprendimo 86 punkte Komisija teisingai pažymėjo, kad teisės aktų leidėjas, siekdamas atsižvelgti į tai, kad šis procedūros pažeidimas yra ypač sunkus, Reglamente Nr. 1/2003 įtvirtino griežtesnes sankcijas už atsisakymą leisti atlikti patikrinimą, nei numatytosios pagal ankstesnę tvarką. Ji taip pat pagrįstai atsižvelgė į būtinybę užtikrinti pakankamą atgrasomąjį poveikį (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. / Komisija, 100/80–103/80, EU:C:1983:158, 108 punktą), kad įmonės negalėtų manyti, jog joms naudinga per patikrinimą pateikti tik dalį elektroninių dokumentų, kad sutrukdytų Komisijai remiantis tokiais įrodymais nustatyti materialinės teisės pažeidimą.
108 Kitaip, nei tvirtina ieškovės, šis atgrasomasis poveikis yra dar svarbesnis elektroninių rinkmenų atveju, nes jos dėl savo specifinio pobūdžio yra daug lengviau ir greičiau pakeičiamos nei popieriniai dokumentai. Net jei, kaip tvirtina ieškovės, panaikintas elektronines rinkmenas pašto paskyroje dažnai galima atkurti, pavyzdžiui, naudojantis kitomis informatikos priemonėmis (beje, tai irgi įmanoma kai kurių sunaikintų materialių dokumentų atveju), vis tiek neginčytina, kad jas lengva pakeisti, ir tai kelia tam tikrų sunkumų veiksmingai atlikti patikrinimą. Inspektorių paimti popieriniai dokumentai fiziškai lieka jų kontroliuojami iki patikrinimo pabaigos. Tačiau elektronines rinkmenas, net esant inspektoriams, galima greitai paslėpti. Tad jie nežino, ar turi prieigą prie visų elektroninių duomenų ir ar tie duomenys nepakeisti. Šiuo atveju, tikrindami tariamai užblokuotą J. elektroninio pašto paskyrą, inspektoriai nežinojo, kad gaunami elektroniniai laiškai buvo nukreipti į serverį iki paskutinės patikrinimo dienos. Tad Komisija nepadarė klaidos, kai ginčijamo sprendimo 87 konstatuojamojoje dalyje konstatavo: jei įmonė nepaiso inspektorių nurodymų, kad visą patikrinimo laikotarpį elektroninio pašto paskyros būtų nepasiekiamos jų naudotojams ir visiškai prieinamos inspektoriams, reikia manyti, kad toks nepaisymas savaime yra sunkus įmonėms per patikrinimą tenkančių procedūrinių įpareigojimų pažeidimas.
109 Antra, kituose ieškinio pagrinduose ieškovė neįrodė Komisijos nerūpestingumo, tad pateikdamos šį ieškinio pagrindą jos negali teigti, jog Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad jos neturi žinių apie Sąjungos konkurencijos teisę arba kad jų ištekliai riboti. Reikia atmesti ir ieškovių argumentą, kad ginčijamu sprendimu, kaip pirmuoju sprendimu dėl atsisakymo leisti atlikti patikrinimą, apimantį paieškas elektroninėse rinkmenose, remtis kaip precedentu negalima dėl to paties tariamo Komisijos rūpestingumo trūkumo.
110 Pirmiausia, kaip jau konstatuota šio sprendimo 70 ir 73 punktuose, pradedant patikrinimą ieškovėms buvo aiškiai pranešta apie jų pareigą bendradarbiauti ir teisę pasinaudoti advokato paslaugomis. Išorės advokatai, šios srities specialistai, jų patalpose buvo nuo antros patikrinimo dienos popietės (ginčijamo sprendimo 97 ir 98 konstatuojamosios dalys). Toliau ieškovių nurodyti veiksniai, t. y. kad jos yra mažos, nedaug veikia tarptautiniu mastu ir susikūrė vos prieš patikrinimą, net jei būtų įrodyti, negalėtų turėti poveikį tam, kad šiuo atveju, pažeidžiant aiškius inspektorių nurodymus, pateiktas ne visas elektroninio pašto paskyrų turinys. Todėl Komisija teisingai atmetė visus tuos argumentus (ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamoji dalis). Galiausiai nepriimtinas ir argumentas, kad jų padarytas pažeidimas tariamai yra naujo pobūdžio, nes aiškinamajame rašte nurodyta būtent galimybė atlikti paieškas elektroninėse rinkmenose (žr. šio sprendimo 73 punktą), o sprendime atlikti patikrinimą išsamiai apibūdinta pareiga bendradarbiauti atliekant tokias paieškas.
111 Trečia, kitaip, nei tvirtina ieškovės, šioje byloje 2 500 000 EUR baudos negalima laikyti neproporcinga jų dydžiui. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalį Komisija turi teisę įmonėms ir įmonių asociacijoms už jų padarytus procedūros pažeidimus skirti baudas, neviršijančias 1 % bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Kaip konstatuota ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamojoje dalyje, ieškovėms skirta bauda siekia 0,25 % EPH bendrosios metinės apyvartos 2010 metais. Reikia pažymėti, kad tokią apyvartą, siekusią 990 700 000 EUR (ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamoji dalis), ieškovės nurodė per administracinę procedūrą. Jos nepateikė jokio argumento, kuris įrodytų, kad skirta bauda yra neproporcinga jų pačių dydžiui.
112 Reikia konstatuoti, jog ieškovių argumentas, kad pagal gamybos apimtis jų rinkos dalis nesudaro 6,9 %, kaip tai nurodyta ginčijamame sprendime (95 konstatuojamoji dalis), nepagrįstas jokiu įtikinamu įrodymu. Jos cituoja per administracinę procedūrą pateiktą savo pranešimą, kuriame nurodyta, kad vykstant patikrinimui jos turėjo 1,7 % „įrengtų pajėgumų dalį“ ir 6,7 % dalį 2012 metais, tačiau nepateikia duomenų, kurie leistų patikrinti šiuos skaičius ir jų šaltinį. Jos tik tvirtina, kad per patikrinimą jau nebuvo „svarbios energetikos sektoriuje“ (ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamoji dalis). Šiaip ar taip, atsižvelgta į ieškovių dydį, nes Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali bauda gali siekti 1 % jų bendrosios apyvartos.
113 Be to, reikia atmesti tvirtinimą, kad skirta bauda, siekianti 0,25 % atitinkamos bendrosios apyvartos, yra per didelė ir neproporcinga, palyginti su bauda, Komisijos skirta E.ON Energie AG (byla COMP / B-1/39.326 – E.ON Energie AG); anot ieškovių, ši bauda siekė tik 0,14 % atitinkamos bendrosios apyvartos ir buvo mažesnė nei šiuo atveju, nepaisant sunkinančių aplinkybių ir fakto, kad ji skirta už akivaizdesnį ir sunkesnį pažeidimą, t. y. plombos sugadinimą. Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad sugadinta plomba, dėl kurios kilo abejonių, ar nebuvo paliesti užplombuotoje patalpoje esantys įrodymai, pagal savo pobūdį yra labai sunkus pažeidimas (šio sprendimo 37 punkte minėto Sprendimo E.ON Energie / Komisija, EU:C:2012:738, 128 ir 129 punktai). Panašūs samprotavimai taikomi ir šioje byloje, nes Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punkto ir 23 straipsnio 1 dalies c punkto tikslas yra išvengti grėsmės per patikrinimus, kuri kyla inspektoriams pateikus ne visus veiklos duomenis. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kitaip nei E.ON atveju, aplinkybės, kuriomis priimtas ginčijamas sprendimas, susijusios su dviem atskirais incidentais, vienas iš kurių padarytas tyčia.
114 Kad ir kaip būtų, aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, negali kliudyti jai neperžengiant Reglamente Nr. 1/2003 nustatytų ribų padidinti baudų dydį, jei to reikia Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Veiksmingas šių taisyklių taikymas reikalauja, kad Komisija bet kuriuo metu galėtų suderinti baudų lygį su šios politikos poreikiais (kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 17, žr. šio sprendimo 107 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. / Komisija, EU:C:1983:158, 109 punktą).
115 Ketvirta, dėl atsižvelgimo į ginčijamo pažeidimo trukmę reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamojoje dalyje nurodė, jog pažeidimas „truko didelę patikrinimo, atlikto EPIA ir EPH patalpose, laikotarpio dalį, kad [M.] elektroninio pašto paskyra nebuvo užblokuota nuo pirmos iki antros dienos, o [J.] elektroniniai laiškai nukreipti nuo antros iki trečios dienos [ir kad] kuo ilgiau elektroninio pašto paskyra nebuvo užblokuota arba elektroniniai laiškai nukreipti, tuo didesnis buvo tų laiškų falsifikavimo pavojus.“
116 Pirmiausia reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Šioje nuostatoje nėra jokio skirtumo tarp baudų už materialinės teisės pažeidimus ir baudų už procedūros pažeidimus. Vadinasi, kitaip, nei tvirtina ieškovės, nustatydama baudos dydį Komisija turėjo teisę atsižvelgti į ginčijamo procedūros pažeidimo trukmę.
117 Toliau reikia atmesti argumentą, kad Komisija nemotyvavo savo vertinimo, jog pažeidimas tęsėsi didelę patikrinimo laikotarpio dalį. Kaip matyti iš šio sprendimo 101 ir 105 punktų, Komisija pateikė pakankamai motyvų, dėl kurių nustatė ginčijamą baudą, be kita ko, nurodžiusi, kad pažeidimo trukmė padidino pavojų, jog elektroniniai duomenys bus falsifikuoti. Per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą Komisija vėl akcentavo, kad dviejų incidentų trukmė tiesiogiai paveikė nagrinėjamą pažeidimą, nes kuo ilgiau jis tęsėsi, tuo didesnis buvo pavojus, kad inspektoriai negalės elektroninio pašto paskyrose rasti rinkmenų, kurių tikėjosi.
118 Galiausiai reikia atmesti argumentą, kad apibrėždama pažeidimo trukmę Komisija turėjo atsižvelgti į besąlygišką ieškovių bendradarbiavimą su inspektoriais. Iš antrojo ieškinio pagrindo nagrinėjimo matyti, kad šį pažeidimą Komisija nustatė remdamasi objektyviais įrodymais, kurie Bendrajame Teisme nebuvo ginčijami. Dubliko 57 punkte ieškovių nurodyta aplinkybė, kad jos kitais būdais bendradarbiavo atliekant patikrinimą, negali turėti poveikio nei dviejų pažeidimą sudarančių incidentų trukmės vertinimui, nei atsižvelgimui į lengvinančias aplinkybes. Reikia pripažinti, kad toks bendradarbiavimas neviršija jų pareigos leisti atlikti patikrinimą (žr. šio sprendimo 40 punktą).
119 Trečia, dėl ieškovių nurodytų lengvinančių aplinkybių pirmiausia užtenka konstatuoti, kad identiški argumentai, susiję su jų dydžiu ir svarba energetikos sektoriuje bylos aplinkybių susiklostymo metu, jau atmesti šio sprendimo 111 ir 112 punktuose. Ieškovių dydis savaime nepateisina skirtos baudos sumažinimo, nes į jį atsižvelgta laikantis reikalavimo, kad bauda neviršytų 1 % jų bendros apyvartos.
120 Toliau, kalbant apie ieškovių argumentą, kad jų bendradarbiavimas leido inspektoriams nustatyti aplinkybes, kuriomis padarytas pažeidimas, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija į šią aplinkybę atsižvelgė, tačiau ieškovės tvirtina, kad į ją atsižvelgta nepakankamai.
121 Pagal ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamąją dalį:
„<...> nustatydama baudos dydį Komisija atsižvelgia į tai, kad šalys bendradarbiavo taip, kad ji galėtų nustatyti su elektroniniais laiškias susijusio atsisakymo leisti atlikti patikrinimą aplinkybes: asmuo, atsakingas už informacines technologijas, veikęs šalių vardu, pasirašė protokolą, kuriame aprašytas elektroninio pašto paskyros atblokavimas bei elektroninių laiškų nukreipimas; be to, po patikrinimo šalys atsiuntė raštą, kuriame pripažino, jog per patikrinimą elektroniniai laiškai buvo nukreipiami ir elektroninio pašto paskyra atblokuota. Tačiau taip pat reikia pažymėti, kad [H.] ne spontaniškai pripažino informatikos srityje padarytus procedūros pažeidimus. Jis tai padarė tik po to, kai inspektoriai rado įrodymų, kad buvo atsisakyta leisti atlikti patikrinimą (t. y. nustatė faktą, kad nebebuvo galima prisijungti prie [M.] elektroninio pašto paskyros ir kad į [J.] pašto dėžutę nebebuvo gaunama elektroninių laiškų). Taip pat, nors šalys neginčijo tam tikrų faktinių aplinkybių, jos abejojo dėl pasirašyto protokolo įrodomosios galios ir apskritai bandė sukelti abejonių, kad buvo padarytas procedūros pažeidimas“.
122 Reikia pažymėti, kad apie du incidentus, šiuo atveju sudarančius pažeidimą, inspektoriai sužinojo ne iš ieškovių. Abiem atvejais inspektoriai pastebėjo tariamai jų kontroliuojamų elektroninio pašto dėžučių veiklos sutrikimų ir turėjo ištirti, kodėl trikdoma jų prieiga prie elektroninių laiškų (žr. šio sprendimo 11 ir 14 punktus). Be to, ieškovės ginčijo protokolo įrodomąją vertę (žr. šio sprendimo 12 punktą), tačiau to nedarė Bendrajame Teisme (žr. šio sprendimo 34 punktą). Kadangi šiuo metu nėra baudų dėl procedūros pažeidimų dydžio nustatymo gairių, o ginčijamas sprendimas pakankamai pagrįstas (žr. šio sprendimo 101 punktą), ir nustatant atsisakymo leisti atlikti patikrinimą aplinkybes atsižvelgta į ieškovių dviprasmišką elgesį, Bendrasis Teismas mano, kad nustatydama baudos dydį Komisija pakankamai atsižvelgė į jų bendradarbiavimą.
123 Galiausiai dėl argumento, kad patikrinimas nebuvo nei būtinas, nei pateisinamas, nes nebuvo jokio esminio įrodymo, kad byla buvo pagrįsta, reikia daryti nuorodą į šio sprendimo 55 punkte pateiktus samprotavimus. Be to, kaip ieškovės patvirtino atsakydamos į per posėdį Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, jos neprieštaravo dėl sprendimo atlikti patikrinimą nei per administracinę procedūrą, nei Bendrajame Teisme (žr. šio sprendimo 4 punktą).
124 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovėms nustatyta bauda nėra neproporcinga.
125 Vadinasi, reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
126 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
127 Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, reikia joms nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Energetický a průmyslový holding a.s. ir EP Investment Advisors s.r.o. bylinėjimosi išlaidas.
Frimodt Nielsen | Dehousse | Collins |
Paskelbta 2014 m. lapkričio 26 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Teisinis pagrindas
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c punkto taikymu
Dėl neatsargumo duotas leidimas prisijungti prie u˛blokuotos elektroninio pa�to paskyros
Tyčinis gaunamų elektroninių laiškų nukreipimas į serverį
Dėl pirmojo ir trečiojo ieškinio pagrindų, atitinkamai, susijusių su teisės į gynybą pažeidimu ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu, nustatant baudos dydį
Dėl bylinėjimosi išlaidų