PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)
SPRENDIMAS
2006 m. lapkričio 16 d. (*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Žodinio Bendrijos prekių ženklo „Lyco-A“ paraiška – Apeliacijos priimtinumas apeliacinėje taryboje – Procedūros išlaidos – Paskirstymas”
Byloje T‑32/04
Lichtwer Pharma AG, įsteigta Berlyne (Vokietija), atstovaujama advokatų H. Kunz-Hallstein ir R. Kunz-Hallstein,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą J. Weberndörfer,
atsakovę,
dalyvaujant kitai procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šaliai
Laboratoire L. Lafon SA, įsteigtai Mezon Alfore (Prancūzija),
dėl 2003 m. lapkričio 13 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1007/2002-4) dalies, kurioje nusprendžiama paskirstyti išlaidas, patirtas per protesto ir apeliacinę procedūras, panaikinimo,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai F. Dehousse ir D. Šváby,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
susipažinęs su 2004 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu,
susipažinęs su 2004 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu VRDT atsakymu į ieškinį,
įvykus 2006 m. vasario 2 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 1999 m. birželio 23 d. ieškovė, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 40/94), Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) pateikė Bendrijos prekių ženklo paraišką. Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra žodinis žymuo „Lyco-A“, skirtas peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 5, 29 ir 30 klasių prekėms.
2 Remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsnio 1 dalimi, Queisser Pharma GmbH & Co. pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo įregistravimo, grindžiamą ankstesniu prekių ženklu LYCO PROTECT. 2002 m. spalio 30 d. Sprendimu Nr. 3111/2002 Protestų skyrius atmetė Queisser Pharma protestą dėl to, kad nėra galimybės supainioti. Dėl šio sprendimo apeliacija nebuvo pateikta.
3 Remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsnio 1 dalimi Laboratoire L. Lafon SA pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo įregistravimo, grindžiamą ankstesniu prekių ženklu LYOC. 2002 m. spalio 30 d. Sprendimu Nr. 3108/2002 Protestų skyrius atmetė Laboratoire L. Lafon protestą dėl to, kad nėra galimybės supainioti.
4 Remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsnio 1 dalimi Medicom Pharma AG pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo įregistravimo, grindžiamą ankstesniu prekių ženklu LYCO Q10. 2002 m. spalio 31 d. Sprendimu Nr. 3110/2002 Protestų skyrius patenkino Medicom Pharma protestą ir atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą. Dėl šio sprendimo apeliacija nebuvo pateikta.
5 2002 m. gruodžio 16 d. Laboratoire L. Lafon pateikė VRDT rašytinį prašymą, kuriame nurodė:
„Pagal (Reglamento Nr. 40/94) 57, 58 ir 59 straipsnius pranešame jums apie tai, kad Laboratoire L. Lafon ketina pateikti apeliaciją dėl (Sprendimo Nr. 3108/2002). Todėl prašome nedelsiant nuskaičiuoti nuo mūsų sąskaitos <...> 800 EUR sumą. Rašytinis prašymas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, bus pateiktas iki 2003 m. vasario 28 dienos.“
6 2003 m. vasario 3 d. Laboratoire L. Lafon pateikė rašytinį prašymą, kuriame buvo nurodyti apeliacijos pagrindai.
7 2003 m. kovo 21 d. VRDT ieškovei ir Laboratoire L. Lafon pranešė apie tai, kad 2002 m. spalio 31 d. Sprendimas, kuriuo patenkinamas Medicom Pharma protestas, yra galutinis.
8 2003 m. balandžio 10 d. ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog išnyko apeliacijos pagrindai, o 2003 m. balandžio 11 d. Laboratoire L. Lafon pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog procedūra užbaigta.
9 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimu (byla R 1007/2002-4) (toliau – ginčijamas sprendimas) ketvirtoji Apeliacinė taryba konstatavo, kad galutinai atsisakius įregistruoti ieškovės prašomą prekių ženklą, išnyko apeliacinės procedūros objektas. Be to, minėtu sprendimu Apeliacinė taryba priteisė iš ieškovės mokesčius ir išlaidas, patirtas per protesto bei apeliacinę procedūras. Ginčijamo sprendimo 9 konstatuojamojoje dalyje Apeliacinė taryba sprendimą dėl išlaidų motyvavo taip:
„Kadangi Bendrijos prekių ženklo „Lyco-A“ paraiška buvo atmesta ex tunc, net jeigu ir kitokioje procedūroje, atsakovė yra pralaimėjusi šalis taip pat ir nagrinėjamoje procedūroje. Todėl ji padengia mokesčius ir išlaidas, patirtas per protesto bei apeliacinę procedūras“.
Šalių reikalavimai
10 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
11 VRDT Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
12 Iš esmės ieškovė savo ieškinį grindžia trimis panaikinimo pagrindais. Pirmąjį pagrindą ieškovė grindžia 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1), su pakeitimais (toliau – Reglamentas Nr. 2868/95), 48 taisyklės 1 dalies c punkto ir 49 taisyklės 1 dalies bei vienodo vertinimo principo pažeidimu, manydama, kad apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo Apeliacinė taryba turėjo pripažinti nepriimtina. Antrasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 40/94 81 straipsnio 4 dalies ir teisingumo principo pažeidimu, nes Apeliacinė taryba klaidingai įgyvendino savo diskreciją paskirstydama procedūros išlaidas. Galiausiai trečiuoju pagrindu ieškovė nurodo, kad VRDT turėjo pagal Reglamento Nr. 2868/95 21 ir 51 taisykles grąžinti šalims pusę protesto padavimo mokesčių ir visus apeliacijos padavimo mokesčius. Pirmosios instancijos teismas mano, kad pirmiausiai reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą.
Šalių argumentai
13 Ieškovė nurodo, kad ginčijamo sprendimo motyvai, pagal kuriuos ieškovė yra ginčijamoje procedūroje pralaimėjusi šalis ir dėl to turinti padengti su tuo susijusias išlaidas, yra klaidingi.
14 Ieškovė mano, pirma, kad Apeliacinė taryba klaidingai taikė Reglamento Nr. 40/94 81 straipsnio 4 dalį. Šiuo atžvilgiu ji mano, kad šios nuostatos aiškinimas atsižvelgiant į Vokietijos teisę, kuri buvo pavyzdys atitinkamoms reglamento nuostatoms, rodo, jog Apeliacinė taryba turėjo patikrinti, kokia galima vykstančios protesto procedūros tarp ieškovės ir Laboratoire L. Lafon baigtis. Be to, ji mano, kad protesto patenkinimas gali sąlygoti ne atsisakymą įregistruoti prekių ženklą ex tunc, o tik ex nunc. Priešingu atveju VRDT turėtų atlyginti, jeigu būtų patenkintas vienas protestas, visus protesto padavimo mokesčius, susijusius su kitomis dar vykstančiomis procedūromis, nes paraiška būtų laikoma niekada neegzistavusia. Šiuo atžvilgiu ieškovė nurodo Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 3 dalį. Galiausiai ieškovė mano, kad Reglamento Nr. 2868/95 21 taisyklė rodo, jog teisės aktų leidėjas neketino užkrauti pralaimėjusiai šaliai visų vykstančių protesto procedūrų išlaidų.
15 Antra, ieškovė mano, kad Apeliacinės tarybos nurodyti motyvai nepateisina nukrypimo nuo teisingumo principo. Ieškovės nuomone, teisingumo principas reikalauja išlaidas padalinti į dvi dalis kai, kaip šioje byloje, vienas iš protestų, pateiktų dėl tos pačios Bendrijos prekių ženklo paraiškos, sąlygoja pastarosios atmetimą. Ieškovės nuomone, iš nurodymų, susijusių su procedūromis VRDT, išplaukia, kad visos išlaidos priteisiamos tik tada, kai viena iš šalių užbaigia procedūrą. Ji primena, kad nurodymų, susijusių su protesto procedūra, projekto 130 puslapyje nurodoma:
„Kadangi nebuvo priimtas sprendimas dėl ginčo esmės, išlaidų paskirstymo klausimą Protestų skyrius sprendžia savo nuožiūra ((Reglamento Nr. 40/94) 81 straipsnio 4 dalis). Tarnyba negali nustatyti, kuri šalis yra „laimėjusi arba pralaimėjusi“, todėl pagal teisingumo principą kiekviena šalis padengia savo išlaidas“.
16 VRDT prašo atmesti šį pagrindą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
17 Pagal Reglamento Nr. 40/94 81 straipsnio 4 dalį, „jeigu byloje sprendimas nepriimamas, išlaidų paskirstymo klausimas sprendžiamas <...> Apeliacinės tarybos nuožiūra“.
18 Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad Apeliacinė taryba turi didelę diskreciją paskirstydama procedūros išlaidas, kai nusprendžiama, jog nereikia priimti sprendimo (žr. šiuo klausimu 2005 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Schäfer prieš VRDT – KoKa (Mike’s MEALS ON WHEELS), T‑163/04, Rink. p. I‑0000, 55 punktą). Tokiomis aplinkybėmis Bendrijos teismas negali savo vertinimu pakeisti Apeliacinės tarybos vertinimo. Tačiau jam priklauso patikrinti, ar atsižvelgiant į svarstymus, galėjusius lemti jos vertinimą, Apeliacinė taryba neviršijo savo diskrecijos ir ja nepasinaudojo akivaizdžiai klaidingai.
19 Reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba pirmiausiai konstatavo, jog galutinai atsisakius įregistruoti ieškovės prašomą prekių ženklą išnyko apeliacinės procedūros objektas, ir, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 81 straipsnio 4 dalimi, iš pastarosios priteisė mokesčius ir išlaidas, patirtas per protesto bei apeliacinę procedūras.
20 Šiuo atžvilgiu Apeliacinė taryba savo sprendimą motyvavo tvirtindama, kad „kadangi Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo atmesta ex tunc, net jeigu ir kitokioje procedūroje, (ieškovė) yra pralaimėjusi šalis taip pat ir nagrinėjamoje procedūroje“.
21 Pirmiausiai yra žinoma, kad protesto procedūroje, lėmusioje atsisakymą įregistruoti ieškovės prašomą prekių ženklą, ir protesto procedūroje tarp ieškovės ir Laboratoire L. Lafon, dėl kurios šiuo atveju buvo kreiptasi į Apeliacinę tarybą, remiamasi skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš to išplaukia, kad vertinant prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, supainiojimo galimybę kiekvienoje iš šių procedūrų reikia atsižvelgti į visas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis rėmėsi šalys kiekvienu atveju.
22 Tokiomis aplinkybėmis tai, kad buvo patenkintas protestas ir tai lėmė paralelinių procedūrų objekto išnykimą, neleidžia nustatyti, kuri šalis šiose paralelinėse procedūrose yra pralaimėjusi. Iš tikrųjų pralaimėjusios šalies nagrinėjamoje procedūroje nustatymas grindžiamas tik šios procedūros objektu ir faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, nurodytomis šalių reikalavimuose.
23 Be to, nesant būtinybės nuspręsti dėl sprendimo atmesti prekių ženklo paraišką poveikio, sprendimas priteisti iš asmens, pateikusio prekių ženklo, kurį buvo atsisakyta įregistruoti, paraišką, išlaidas, patirtas visose galimose paralelinėse procedūrose, savaime neišplaukia, kaip nurodoma ginčijamame sprendime, iš sprendimo, kuriuo patenkinamas vienas iš protestų, pateiktų šios paraiškos atžvilgiu.
24 Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovė teisingai nurodo, jog Apeliacinės tarybos motyvai yra akivaizdžiai klaidingi dėl to, kad ji manė, jog dėl prekių ženklo paraiškos atmetimo kitoje protesto procedūroje ieškovė yra protesto procedūroje tarp jos ir Laboratoire L. Lafon pralaimėjusi šalis ir dėl to turi padengti mokesčius ir išlaidas, patirtas per protesto ir apeliacinę procedūras. Dėl tokio vertinimo Apeliacinė taryba viršijo savo diskrecijos ribas Reglamento Nr. 40/94 81 straipsnio 4 dalies atžvilgiu.
25 Todėl ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas turi būti panaikintas nesant būtinybės nagrinėti kitus ieškovės pateiktus pagrindus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi VRDT pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2003 m. lapkričio 13 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1007/2002-4) rezoliucinės dalies 2 punktą.
2. Priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2006 m. lapkričio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.