Language of document : ECLI:EU:T:2014:1083

BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija)

NUTARTIS

2014 m. gruodžio 11 d.(*)

„Procesas – Bylinėjimosi išlaidų nustatymas – Advokato honoraras – Advokato atstovavimas Sąjungos įstaigai – Fiksuotas atlygis – Atstovo kelionės ir gyvenimo išlaidos – Vertimo išlaidos – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Ieškovo ekonominė padėtis“

Byloje T‑283/08 P‑DEP

dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas priėmus 2011 m. liepos 7 d. Sprendimą Longinidis / Cedefop (T‑283/08 P, Rink. VT, EU:T:2011:338)

Pavlos Longinidis, gyvenantis Salonikuose (Graikija), atstovaujamas advokato P. Yatagantzidis,

ieškovas,

dalyvaujant kitai proceso šaliai:

Europos profesinio mokymo plėtros centrui (Cedefop), atstovaujamam M. Fuchs,

atsakovui pirmojoje instancijoje,

BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai M. Prek ir G. Berardis (pranešėjas),

kancleris E. Coulon,

priima šią

Nutartį

 Faktinės aplinkybės, procedūra ir šalių reikalavimai

1        Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsniu, Pavlos Longinidis 2008 m. liepos 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė pareiškimą, juo padavė apeliacinį skundą dėl 2008 m. balandžio 24 d. Sprendimo Longinidis / Cedefop (F‑74/06, Rink. VT, EU:F:2008:48), kuriuo Tarnautojų teismas atmetė jo ieškinį, kuriuo siekta, kad būtų panaikintas 2005 m. lapkričio 30 d. Europos profesinio mokymo plėtros centro (Cedefop) sprendimas nutraukti jo, kaip laikinojo tarnautojo, neterminuotos trukmės darbo sutartį.

2        2011 m. liepos 7 d. Sprendimu Longinidis / Cedefop (T‑283/08 P, Rink. VT, EU:T:2011:338) Bendrasis Teismas atmetė visą šį apeliacinį skundą, nes visi šeši P. Longinidis nurodyti apeliacinio skundo pagrindai buvo pripažinti nepriimtinais, nepagrįstais ar netinkamais. Bendrasis Teismas taip pat priteisė iš P. Longinidis padengti jo paties ir Cedefop patirtas bylinėjimosi išlaidas šiame procese.

3        2011 m. gruodžio 14 d. laiške Cedefop pareikalavo, kad P. Longinidis atlygintų bendrą 16 641,28 EUR sumą, atitinkančią apeliacinio proceso išlaidas, kurias sudarė šioje instancijoje pasamdytam advokatui P. Anestis sumokėta suma, su teismo posėdžiu susijusios Cedefop darbuotojo kelionės į Liuksemburgą ir gyvenimo čia išlaidos, taip pat vertimo išlaidos.

4        Nepaisant kelių privačios pašto kurjerio įmonės bandymų įteikti 2011 m. gruodžio 14 d. laišką, P. Longinidis jį gavo tik kaip kito 2012 m. sausio 19 d. Cedefop jam adresuoto laiško, taip pat susijusio su aptariamomis išlaidomis, priedą. Pastaruoju laišku Cedefop prašė P. Longinidis pateikti savo pastabas vėliausiai iki 2012 m. vasario 10 d.

5        Susirašęs su Cedefop elektroniniu paštu ir gavęs sutikimą, kad šis terminas būtų pratęstas, P. Longinidis į 2012 m. sausio 19 d. laišką atsakė 2012 m. kovo 2 d. elektroniniu laišku, t. y. pasibaigus pratęstam terminui.

6        Šiame elektroniniame laiške P. Longinidis pirmiausia tvirtino, kad laikinai Cedefop direktoriaus pareigas einančiam asmeniui, pasirašiusiam 2011 m. gruodžio 14 d. ir 2012 m. sausio 19 d. laiškus, jo atžvilgiu gali kilti interesų konfliktas. Antra, jis teigė, kad minėtų laiškų ir jų priedų turinys labai neaiškus, nes, jo nuomone, iš jų neįmanoma suprasti, dėl kokių priežasčių, viena vertus, Cedefop atstovavo ne tik darbuotojas, bet ir advokatas, kurio valandinis tarifas ir dirbtų valandų skaičius nebuvo nurodytas, ir, kita vertus, Cedefop turėjo vertimo išlaidų. Trečia, jis prašė, kad procedūra dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias jis turi atlyginti Cedefop, būtų sustabdyta, kol bus paskirtas naujas direktorius.

7        2012 m. kovo 23 d. Cedefop elektroniniu laišku atsakė P. Longinidis, kad 16 641,28 EUR suma yra teisinga ir kad jo prieštaravimai nepagrįsti. Tačiau P. Longinidis neatsakė į šį laišką, taip pat nesumokėjo.

8        Laikydamas, jog P. Longinidis elgesys reiškia, kad jis ginčija atlygintinas išlaidas, kaip tai suprantama pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį, Cedefop 2013 m. rugsėjo 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriuo padavė šį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir kuriame jis Bendrojo Teismo prašė nustatyti 16 641,28 EUR sumą kaip atlygintinas išlaidas priėmus Sprendimą Longinidis / Cedefop (EU:T:2011:338) ir kartu 2 061,25 EUR sumą, atitinkančią šio prašymo vertimo iš anglų kalbos į proceso kalbą išlaidas.

9        2013 m. gruodžio 13 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktose pastabose P. Longinidis prašė šį teismą atmesti Cedefop prašymą kaip nepriimtiną arba nepagrįstą o nepatenkinus šio reikalavimo – sumažinti atlygintinomis laikomų išlaidų sumą, kuri bet kuriuo atveju neturėtų viršyti [konfidencialu](1) EUR.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

10      Savo pastabose dėl nagrinėjamo prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas P. Longinidis ginčija jo priimtinumą.

11      Pirma, jis tvirtina, kad šis prašymas nepriimtinas, nes tarp šalių nekilo ginčo dėl atlygintinų išlaidų. Konkrečiai jis teigia, kad 2012 m. kovo 2 d. elektroninis jo laiškas negali būti laikomas įrodymu, kad jis ginčijo sumą, kurią paprašė padengti Cedefop. Iš esmės šis elektroninis laiškas yra tik prašymas sustabdyti Cedefop pradėtą administracinę procedūrą dėl išlaidų susigrąžinimo, siekiant išvengti, kad ją vykdytų direktorius, kuris, kaip teigiama, galėtų būti šališkas P. Longinidis atžvilgiu.

12      Primintina, kad pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl atlygintinų išlaidų kyla ginčas, Bendrasis Teismas, gavęs suinteresuotosios šalies prašymą ir išklausęs kitą šalį, priima nutartį, kuri yra neskundžiama.

13      Šiuo klausimu negalima pripažinti, kad ginčijama, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį, tik tada, kai laimėjusios šalies prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas adresatas jos atžvilgiu remiasi aiškiu ir visišku atsisakymu tai padaryti. Iš tiesų tokiu atveju, jeigu šalis, iš kurios byloje priteistos kitos šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos, visiškai nereaguotų ar delstų imtis veiksmų, to pakaktų, kad taptų neįmanoma pateikti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo pagal nurodytą straipsnį. Dėl to Procedūros reglamento 92 straipsnyje numatyta procedūra, kuria siekiama, kad būtų priimtas galutinis sprendimas dėl išlaidų toje instancijoje, taptų neveiksminga (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 25 d. Nutarties Marcuccio / Komisija, T‑126/11 P‑DEP, EU:T:2014:171, 13 punktą).

14      Antra, P. Longinidis teigia, kad šis prašymas yra pernelyg bendras, nes Cedefop nepaaiškino, kodėl jo patirtos išlaidos buvo būtinos, kiek valandų dirbo jo advokatas ir koks jo valandinis darbo užmokesčio tarifas.

15      Šį nepriimtinumu grindžiamą pagrindą taip pat reikia atmesti, nes klausimas, ar prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo yra pakankamai tiksliai nurodyta, kodėl išlaidos yra būtinos, susijęs ne su prašymo priimtinumu, bet su jo esme.

 Dėl esmės

16      Kaip matyti iš šios nutarties 3 ir 8 punktų, Cedefop reikalauja, kad P. Longinidis jam iš viso sumokėtų 18 702,53 EUR sumą. Ją sudaro tokios išlaidos:

–        8 869,04 EUR, t. y. su apeliacine procedūra susijusi advokatui P. Anestis sumokėta suma, iš kurių 869,04 EUR – advokato patirtos papildomos išlaidos,

–        923,49 EUR, atitinkančių su teismo posėdžiu susijusios Cedefop darbuotojo kelionės į Liuksemburgą ir gyvenimo čia išlaidas,

–        6 848,75 EUR, kuriuos, kaip teigiama, sudaro būtinos su minėta procedūra susijusios vertimo išlaidos,

–        2 061,25 EUR, atitinkančių šio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo vertimo iš anglų kalbos į proceso kalbą išlaidos.

17      P. Longinidis tvirtina, pirma, kad Cedefop nebuvo reikalinga samdyti advokato, kad šis padėtų jo darbuotojui, antra, kad šio advokato honoraro dydis nepagrįstas ir jo negalima patikrinti, trečia, nebuvo būtina, kad minėtas darbuotojas dalyvautų posėdyje Bendrajame Teisme, ir, ketvirta, kad Cedefop patirtos vertimo išlaidos nėra atlygintinos. Bet kuriuo atveju jis priduria, kad, atsižvelgiant į jo ekonominę padėtį, jis Cedefop gali sumokėti tik 4 000 EUR neviršijančią sumą.

 Pirminės pastabos

18      Pagal Procedūros reglamento 91 straipsnio b punktą atlygintinomis išlaidomis laikomos būtinos išlaidos, kurias dėl proceso patyrė šalys, pirmiausia kelionės bei gyvenimo išlaidos ir atstovo, patarėjo arba advokato atlyginimas.

19      Iš šios nuostatos matyti, kad atlygintinos išlaidos yra tik tos, kurios, pirma, patiriamos dėl proceso Bendrajame Teisme, ir, antra, tos, kurios buvo būtinos tam tikslui (2011 m. kovo 31 d. Nutarties Tetra Laval / Komisija, T‑5/02 DEP ir T‑80/02 DEP, EU:T:2011:129, 53 punktas ir 2012 m. kovo 23 d. Nutarties Kerstens / Komisija, T‑498/09 P‑DEP, EU:T:2012:147, 13 punktas).

20      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kadangi nėra išlaidų dydį nustatančių Sąjungos teisės normų, Bendrasis Teismas turi savo nuožiūra įvertinti bylos faktus, atsižvelgdamas į jos dalyką ir pobūdį, svarbą Sąjungos teisės atžvilgiu, taip pat bylos sunkumus, advokatų, atstovų ir patarėjų su procesu susijusio darbo apimtį ir šalių ekonominį suinteresuotumą byloje (2004 m. birželio 28 d. nutarčių Airtours / Komisija, T‑342/99 DEP, Rink., EU:T:2004:192, 18 punktas ir Kerstens / Komisija, EU:T:2012:147, 14 punktas).

21      Nustatydamas atlygintinas bylinėjimosi išlaidas Bendrasis Teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes iki nutarties, kuria nustatomos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant su bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūra susijusias būtinąsias išlaidas, paskelbimo momento (Nutarties Kerstens / Komisija, EU:T:2012:147, 15 punktas).

 Dėl pasamdyto advokato

22      Cedefop teigia, kad, priešingai nei 2012 m. kovo 2 d. elektroniniame laiške tvirtina P. Longinidis, buvo reikalinga, kad jam atstovautų ne tik darbuotojas, bet ir advokatas, ir tokio pasirinkimo negali ginčyti šalis, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos. Cedefop priduria, kad tai buvo tas pats advokatas, kuris jam jau atstovavo Tarnautojų teisme ir mokėjo graikiškai – šią kalbą P. Longinidis pasirinko kaip proceso kalbą, o už bylą atsakingas darbuotojas šios kalbos nemokėjo.

23      P. Longinidis teigimu, Cedefop neįrodė, kad reikėjo samdyti advokatą, kuris padėtų už bylą atsakingam darbuotojui. Konkrečiai P. Longinidis tvirtina, kad negalima laikyti, jog dėl jo pasirinktos proceso kalbos pagalba buvo būtina.

24      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmos pastraipos, taikytinos Bendrajam Teismui remiantis minėto statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, matyti, kad Europos Sąjungos institucijos, kiek tai susiję su tuo, kaip jos pageidauja būti atstovaujamos ar kas joms padės Sąjungos teisme, gali savo nuožiūra nuspręsti, kad joms padėtų advokatas. Todėl, kai šioms institucijoms už atlygį padeda advokatas, šio advokato atlyginimą apima su procesu susijusių būtinųjų išlaidų sąvoka, o ši institucija neturi įrodyti, kad šio advokato ar asmens dalyvavimas buvo objektyviai pagrįstas. Minėtos statuto nuostatos taikymo tikslais Sąjungos įstaigą, kaip antai Cedefop, reikia prilyginti toms institucijoms (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 10 d. Nutarties BAVT / Schräder, C‑38/09 P‑DEP, EU:C:2013:679, 20–22 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

25      Be to, nors aplinkybė, kad Cedefop naudojosi atstovo ir pasamdyto advokato paslaugomis, neturi poveikio nagrinėjamų bylinėjimosi išlaidų potencialiai atlygintinam pobūdžiui, nes nėra nieko, kas iš principo neleistų į jas atsižvelgti, ši aplinkybė gali turėti įtakos nustatant per procesą patirtų bylinėjimosi išlaidų susigrąžinimo dydį in fine. Taigi, negali būti pažeistas vienodo požiūrio į ieškovus principas, kai Sąjungos įstaiga atsakovė nusprendžia pasinaudoti advokato paslaugomis tam tikrose bylose, nors kitose jai atstovauja jos darbuotojai (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Nutarties Marcuccio / Komisija, T‑278/07 P‑DEP, Rink., EU:T:2013:269, 14 punktą).

26      Bet kokia kita išvada, pagal kurią norėdama pasinaudoti teise reikalauti padengti advokatui sumokėtą honorarą ar jo dalį Sąjungos įstaiga turi įrodyti, kad egzistuoja „objektyvi“ būtinybė pasinaudoti jo paslaugomis, iš tikrųjų reikštų, kad netiesiogiai ribojama Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinta laisvė, todėl Sąjungos teismas turėtų institucijų ir įstaigų, atsakingų už jų tarnybų organizaciją, vertinimą pakeisti savuoju. Tačiau tokia užduotis nesuderinama nei su Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirma pastraipa, nei su Sąjungos institucijoms ir įstaigoms suteikta teise organizuoti savo vidaus veiklą, susijusią su bylų vedimu Sąjungos teismuose (Nutarties Marcuccio / Komisija, EU:T:2013:269, 15 punktas).

27      Remiantis šia teismo praktika matyti, kad su P. Longinidis argumentu, kuriuo ginčijama aplinkybė, jog Cedefop buvo būtina pasinaudoti pasamdyto advokato paslaugomis, negalima sutikti (šiuo klausimu žr. nutarčių BAVT / Schräder, EU:C:2013:679, 23 punktą ir Marcuccio / Komisija, EU:T:2014:171, 30 punktą).

 Dėl Cedefop advokato honoraro

28      Tam, kad atsižvelgiant į šios nutarties 20 punkte išvardytus kriterijus būtų galima įvertinti, ar faktinės su procedūra susijusios bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos, prašymą pateikęs asmuo turi pateikti tikslius duomenis. Nors nepateikta tokia informacija nekliudo Bendrajam Teismui vadovaujantis teisingumo kriterijumi nustatyti atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, vis dėlto tokiu atveju minėtas teismas privalo griežtai vertinti prašymą pateikusio asmens reikalavimus (žr. Nutarties Marcuccio / Komisija, EU:T:2014:171, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

29      Nagrinėjamu atveju Cedefop reikalauja sumokėti 8 000 EUR sumą, kuri atitinka su pasamdytu advokatu suderėtą fiksuotą sumą. Jis patikslina, kad toks fiksuotas atlygis atitinka advokatų, Sąjungos teisės specialistų, įprastai prašomą honorarą ir kad nustačius valandinį atlygį jis, labai tikėtina, būtų buvęs daug didesnis.

30      P. Longinidis pirmiausia tvirtina, kad Cedefop nepatikslino advokato valandinio atlygio tarifo nei to, kiek darbo valandų jis sugaišo vykstant apeliaciniam procesui. Taip pat jis pabrėžia, kad aptariamos fiksuotos sumos, dėl kurios Cedefop ir jo advokatas susitarė prieš pastarajam imantis veiksmų, reikalingų apeliaciniam procesui, negalima laikyti atitinkančia realiai atlikto darbo vertę. Galiausiai jis nurodo, kad prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo nepatikslinama, kaip Cedefop gynybai būtini veiksmai buvo paskirstyti tarp jos darbuotojo ir advokato.

31      Visų pirma primintina, kad Sąjungos teismas įgaliotas nustatyti ne honorarus, kuriuos bylos šalys turi sumokėti savo advokatams, bet tokį atlygį padengiančią didžiausią sumą, kurios galima reikalauti iš bylinėjimosi išlaidas įpareigotos padengti bylos šalies. Be to, fiksuotas atlygio pobūdis neturi reikšmės Bendrajam Teismui vertinant atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, nes teismas remiasi savo praktikoje nusistovėjusiais kriterijais ir tiksliais duomenimis, kuriuos jam turi pateikti bylos šalys. Kaip nurodyta šios nutarties 28 punkte, nors tokia nepateikta informacija nekliudo Bendrajam Teismui vadovaujantis teisingumo kriterijumi nustatyti atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, vis dėlto tokiu atveju minėtas teismas privalo griežtai vertinti prašymą pateikusio asmens reikalavimus (nutarčių Marcuccio / Komisija, EU:T:2013:269, 20 punktas ir Marcuccio / Komisija, EU:T:2014:171, 38 punktas).

32      Kadangi Cedefop nepateikė jokių kitų paaiškinimų, reikia taikyti šios nutarties 20 punkte išvardytus kriterijus remiantis vien Bendrojo Teismo turima informacija.

33      Pirma, dėl ginčo pobūdžio pažymėtina, kad šis prašymas pateiktas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų per apeliacinį procesą Bendrajame Teisme, t. y. vykstant procesui, per kurį dėl paties jo pobūdžio sprendžiami tik teisės klausimai, o faktų nustatymas nėra jo dalykas (žr. Nutarties Marcuccio / Komisija, EU:T:2014:171, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

34      Vis dėlto reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad savo apeliaciniame skunde P. Longinidis teigė, kad Tarnautojų teismas iškraipė tam tikrus įrodymus, kaip tai matyti iš Sprendimo Longinidis / Cedefop (EU:T:2011:338) 32 ir 35 punktų. Taigi dublike Cedefop turėjo pateikti savo poziciją šiuo klausimu.

35      Antra, kalbant apie ginčo dalyką, su juo susijusius sunkumus ir darbo krūvį, kuris dėl proceso galėjo atsirasti Cedefop, reikia priminti, kad P. Longinidis apeliaciniame skunde, kurį sudarė 20 puslapių ir daugybė priedų, buvo ginčytos kelios Sprendimo Longinidis / Cedefop (EU:F:2008:48), kuriame buvo 185 punktai, dalys. Šiame apeliaciniame skunde buvo nurodyti šeši pagrindai, susiję, pirma, su nuostatų, reglamentuojančių įrodymų administravimą ir jų iškraipymą, pažeidimu, antra, teismui tenkančios pareigos motyvuoti pažeidimu, trečia, klaidingu administracijai tenkančios pareigos motyvuoti aiškinimu, ketvirta, neteisingu konstatavimu, kad nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos, penkta, klaidingu principo dėl teisės į gynybą paisymo aiškinimu ir, šešta, nešališkumo principo pažeidimu, kaip tai matyti iš Sprendimo Longinidis / Cedefop (EU:T:2011:338) 27 punkto.

36      Dublike, kurį sudaro 21 puslapis, Cedefop nurodė savo poziciją dėl visų P. Longinidis nurodytų pagrindų. Tačiau, kaip teisingai pažymi P. Longinidis, advokato P. Anestis darbą palengvino tai, kad jis pakankamai gerai žinojo apeliaciniame procese kilusius klausimus, nes jau atstovavo Cedefop pirmojoje instancijoje.

37      Taip pat reikia pažymėti, kad šeštasis apeliacinio skundo pagrindas kėlė priimtinumo problemą, dėl to Bendrasis Teismas pateikė šalims klausimus raštu. P. Longinidis atsakė pateikdamas 20 , o Cedefop – 10 puslapių pareiškimą.

38      Beje, atsižvelgdamas į P. Longinidis prašymą, Bendrasis Teismas nusprendė surengti teismo posėdį, o tai neišvengiamai reiškė, jog advokatas P. Anestis turėjo tam pasirengti.

39      Iš to matyti, kad ginčas buvo gana kompleksiškas, kaip tai patvirtina Sprendimo Longinidis / Cedefop (EU:T:2011:338) apimtis, t. y. 133 punktai.

40      Trečia, dėl ginčo ekonominio intereso pažymėtina, kad nors, kaip teigia P. Longinidis, byla buvo susijusi tik su vienu Cedefop darbuotoju, reikėjo patvirtinti sprendimą, kuriuo buvo atmestas prašymas atlyginti žalą ir kuriuo reikalauta kompensuoti 50 000 EUR tariamai patirtos neturtinės žalos ir turtinę žalą, atitinkančią bazinius darbo užmokesčius, atlyginimo priedus ir pensines išmokas, kuriuos būtų gavęs P. Longinidis, jei nebūtų atleistas iš darbo.

41      Taigi, reikia pripažinti, kad, priešingai, nei teigia P. Longinidis, tam tikrą ekonominį interesą turėjo ne tik P. Longinidis, bet ir Cedefop.

42      Ketvirta, dėl ginčo svarbos Sąjungos teisės požiūriu reikia pažymėti, kad keletą P. Longinidis apeliacinio skundo pagrindų Bendrasis Teismas galėjo atmesti vien remdamasis teismo praktika, suformuluota 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendime ETF / Landgren P (EU:T:2009:313), kuriame nagrinėtos administracijos pareigos atleidžiant iš darbo laikinąjį tarnautoją, ir nusistovėjusiais principais dėl apeliacine instancija bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos. Vis dėlto Sprendime Longinidis / Cedefop (EU:T:2011:338) pateikta svarbių paaiškinimų, be kita ko, dėl Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcijos apimties (39 punktas), dėl galimybės skundą atmetančiame sprendime papildyti akto, kuris skundžiamas, motyvus (72 punktas) ir dėl paritetinio organo, kaip antai Cedefop apeliacinės komisijos, nešališkumo (115 punktas). Todėl reikia pripažinti, kad Sąjungos teisės požiūriu ginčas turėjo tam tikrą svarbą.

43      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Cedefop pareikalauta 8 000 EUR suma atrodo per didelė, nes jis nepateikė kitų jo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų. Taigi, įvertinus bylos aplinkybes būtų teisinga priteisti fiksuotą 6 000 EUR sumą kaip advokato P. Anestis honorarą, kuri patenka į atlygintinas išlaidas.

 Dėl Cedefop advokato patirtų papildomų išlaidų

44      Cedefop reikalauja, kad P. Longinidis atlygintų ne tik jo advokatui sumokėtą honorarą, bet ir jo turėtas papildomas išlaidas, kurios matyti iš prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas priede pateiktų sąskaitų faktūrų.

45      P. Longinidis teigia, kad nebuvo pateiktas joks rašytinis įrodymas, kuris patvirtintų, kad advokatas P. Anestis iš tiesų turėjo papildomų išlaidų.

46      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Cedefop prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas priede pateiktose sąskaitos faktūrose tik nurodomos dvi sumos, atitinkamai 355,54 EUR ir 513,50 EUR, kaip advokato P. Anestis turėtos papildomos išlaidos, jų išsamiai nedetalizuojant.

47      Kadangi Cedefop nepateikė jokių kitų paaiškinimų, šios sumos, kurios bendrai siekia 869,04 EUR, atrodo per didelės. Taigi, reikia nustatyti fiksuotą 300 EUR sumą kaip Cedefop advokato turėtas papildomas išlaidas, kurios patenka į atlygintinas išlaidas (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 1 d. Nutarties Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P‑DEP, Rink., EU:C:2013:644, 26 punktą ir BAVT / Schräder, EU:C:2013:679, 41 punktą).

 Dėl Cedefop darbuotojo kelionės išlaidų

48      Cedefop tvirtina, kad jos darbuotojo su 2010 m. gruodžio 13 d. teismo posėdžiu susijusios kelionės į Liuksemburgą ir gyvenimo čia išlaidos yra atlygintinos. Iš tiesų vienas darbuotojas ir vienas advokatas atitinka minimalų atstovavimą.

49      P. Longinidis teigimu, pakako, kad minėtame teismo posėdyje dalyvautų advokatas P. Anestis. Todėl šios įstaigos darbuotojo kelionės į Liuksemburgą ir gyvenimo čia išlaidos nepatenka į atlygintinas išlaidas.

50      Šiuo klausimu primintina, kad iš principo kiekvienos šalies tik vieno advokato ar darbuotojo išlaidos gali būti laikomos būtinomis, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 91 straipsnio b punktą. Taigi, su antrojo advokato ar darbuotojo dalyvavimu susijusios išlaidos atlygintinos tik dėl specifinių aplinkybių, susijusių su atitinkamo ginčo pobūdžiu (žr. 2014 m. sausio 20 d. Nutarties Schönberger / Parlamentas, T‑186/11 DEP, EU:T:2014:40, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

51      Tačiau reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nėra. Iš tiesų pats Cedefop nurodė, kad pasamdyto advokato paslaugomis jau naudojosi P. Longinidis pateikus apeliacinį skundą, nes šis advokatas buvo išsamiai susipažinęs su bylos medžiaga, kadangi jau atstovavo Cedefop pirmojoje instancijoje (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Nutarties BAVT / Schräder, EU:C:2013:679, 40 punktą), buvo viešosios tarnybos specialistas, juo labiau kad Cedefop darbuotojas nepakankamai mokėjo proceso kalbą.

52      Todėl reikia daryti išvadą, kad 923,49 EUR suma, atitinkanti Cedefop darbuotojo su teismo posėdžiu susijusias kelionės į Liuksemburgą ir gyvenimo čia išlaidas, nepatenka į atlygintinas išlaidas.

 Dėl vertimo išlaidų

53      Cedefop teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog P. Longinidis kaip proceso kalbą pasirinko graikų, kurios pakankamai nemokėjo nei jo darbuotojas, nei direktorius, į atlygintinas išlaidas nagrinėjamoje byloje taip pat patenka kelių su apeliaciniu procesu susijusių bylos dokumentų vertimo į anglų kalbą išlaidos ir šio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo, kurį minėtas darbuotas parengė anglų kalba, vertimo į graikų kalbą išlaidos. Jis paaiškino, kad aptariamus vertimus atliko Europos Sąjungos įstaigų vertimų centras, o jo sąskaitos faktūros pridėtos prie minėto prašymo.

54      P. Longinidis tvirtina, kad vertimo išlaidos negali būti laikomos atlygintinomis išlaidomis, atsižvelgiant į tai, kad Cedefop pasamdė graikiškai kalbantį advokatą ir jis galėjo aptariamus dokumentus išversti nesikreipdamas pagalbos iš šalies.

55      Šiuo klausimu primintina, kad, pirma, pagal Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 ir 2 dalis, kurios Tarnautojų teismui taikomos pagal jo Procedūros reglamento 29 straipsnį, ieškovas iš oficialiųjų Sąjungos kalbų pasirenka bylos proceso kalbą, išskyrus nukrypti leidžiančias nuostatas, kurių šioje byloje nėra.

56      Remiantis tuo darytina išvada, kad P. Longinidis turėjo teisę kaip proceso Tarnautojų teisme kalbą pasirinkti graikų kalbą.

57      Antra, pagal Procedūros reglamento 136 a straipsnį apeliacinio proceso, kurį pradėjo P. Longinidis, kalba turėjo būti graikų, nes tai buvo Tarnautojų teismo sprendimo, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, kalba.

58      Trečia, remiantis Procedūros reglamento 35 straipsnio 3 dalimi, Cedefop buvo priverstas vartoti P. Longinidis pasirinktą proceso kalbą.

59      Ketvirta, 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3), iš dalies pakeisto 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 517/2013, kuriuo dėl Kroatijos Respublikos stojimo adaptuojami tam tikri laisvo prekių judėjimo, laisvo asmenų judėjimo, bendrovių teisės, konkurencijos politikos, žemės ūkio, maisto saugos, veterinarijos ir fitosanitarijos politikos, transporto politikos, energetikos, mokesčių, statistikos, transeuropinių tinklų, teismų ir pagrindinių teisių, teisingumo, laisvės ir saugumo, aplinkos, muitų sąjungos, išorės santykių, užsienio, saugumo ir gynybos politikos bei institucijų sričių reglamentai ir sprendimai (OL L 158, p. 1), 1 straipsnyje numatyta, kad airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, nyderlandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių kalbos yra ne tik oficialiosios kalbos, bet ir Sąjungos institucijų darbo kalbos (2013 m. spalio 16 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑248/10, EU:T:2013:534, 29 punktas). Be to, nors pagal Reglamento Nr. 1 6 straipsnį institucijos gali savo vidaus darbo tvarkos taisyklėse nustatyti išsamias kalbų vartojimo taisykles, Cedefop neteigia, kad tokios taisyklės jam taikytinos ir kad jos šiuo atveju pagrįstų vertimo išlaidų padengimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Sprendimo Italija / Komisija, EU:T:2013:534, 38 punktą).

60      Penkta, Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnyje numatyta, kad taikant šiuos Tarnybos nuostatus draudžiama bet kokia diskriminacija, be kita ko, dėl kalbos. Pagal šio straipsnio 6 dalies pirmą sakinį bet koks diskriminacijos draudimo ir proporcingumo principų taikymo apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis ir pagrįstomis priežastimis ir juo turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis (Sprendimo Italija / Komisija, EU:T:2013:534, 30 punktas).

61      Nagrinėjamu atveju, jeigu būtų pripažinta, kad vertimo išlaidos, kurias prašė padengti Cedefop, yra atlygintinos, P. Longinidis būtų diskriminuojamas dėl kalbos, nes tokių išlaidų ši įstaiga nebūtų patyrusi, jei P. Longinidis būtų pasirinkęs kitą proceso kalbą, pavyzdžiui, anglų, į kurią ir iš kurios Cedefop pavedė atlikti aptariamus vertimus.

62      Kalbant apie su apeliaciniu procesu susijusių dokumentų vertimus, reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju tokia diskriminacija visiškai negalėtų būti pateisinama, nes Cedefop pasamdė advokatą, mokantį proceso kalbą, ir jis turėjo teisę taip pasielgti pagal šios nutarties 24–26 punktuose primintą teismo praktiką. Tai, kad buvo naudotasi šio advokato paslaugomis, reikia laikyti pakankama, kad, vykstant teismo procesui, kurį Bendrajame Teisme pradėjo P. Longinidis, Cedefop galėtų dirbti graikiškai, atsižvelgiant į šios nutarties 58–59 punktuose minėtose nuostatose numatytas pareigas.

63      Dėl nagrinėjamo prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas reikia pažymėti, kad tokia procedūra reikalauja ne teisinių, bet veikiau apskaitos žinių (2013 m. rugsėjo 26 d. Nutarties Schräder / BAVT, T‑187/06 DEP, EU:T:2013:522, 68 punktas), todėl Cedefop atstovaujantis darbuotojas prireikus galėjo tą prašymą parengti padedamas kitų šios įstaigos darbuotojų, kurie neturėjo specialių teisinių žinių, bet mokėjo graikų kalbą.

64      Be to, taip pat pagal analogiją reikia taikyti teismo praktiką, kuria remiantis išlaidos, susijusios su vertimais, kuriuos Sąjungos institucijos privalo pateikti Bendrajam Teismui pagal Procedūros reglamento 43 straipsnio 2 dalį, negali būti laikomos atlygintinomis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2004 m. lapkričio 26 d. Nutarties EIB / De Nicola, C‑198/02 P(R)‑DEP, EU:C:2004:754, 21 ir 22 punktus). Beje, tik įstojusių šalių atžvilgiu Bendrasis Teismas pripažino, kad vertimo išlaidos yra būtinos, jei tenkinamos tam tikros sąlygos (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 18 d. Nutarties Euroalliages ir kt. / Komisija, T‑132/01 DEP, EU:T:2006:112, 46 punktą).

65      Tokiomis aplinkybėmis Cedefop patirtų vertimo išlaidų negalima įtraukti į atlygintinas išlaidas.

 Dėl P. Longinidis ekonominės padėties

66      P. Longinidis tvirtina, kad, atsižvelgiant į jo ekonominę padėtį, jis bet kuriuo atveju negali Cedefop grąžinti didesnės nei [konfidencialu] EUR sumos, antraip kiltų pavojus jo šeimos pragyvenimui. Šiuo klausimu jis patikslina, kad iš 2010 m. mokesčių deklaracijos, pridėtos prie pastabų dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas, matyti, kad pajamas, kurias jis gavo vien iš vertimosi advokato veikla, sudarė tik [konfidencialu] EUR.

67      Šiuo aspektu konstatuotina, kad šalies, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos, ekonominė padėtis nėra vienas iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgia Sąjungos teismas, kai vykstant procedūrai dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo apskaičiuoja atlygintinų išlaidų sumą. Todėl šis P. Longinidis argumentas yra visiškai nereikšmingas.

68      Galiausiai reikia pažymėti, kad P. Longinidis nurodyta mokesčių deklaracija bet kuriuo atveju neleidžia sužinoti, kokia yra bendra jo finansinė padėtis.

69      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju reikia nustatyti 6 300 EUR sumą kaip atlygintinas išlaidas, įskaitant tas, kurios susijusios su šia procedūra dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija)

nutaria:

Pavlos Longinidis Europos profesinio mokymo plėtros centrui (Cedefop) turi atlyginti 6 300 EUR sumą.

Priimta 2014 m. gruodžio 11 d. Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

E. Coulon

 

      M. Jaeger


* Proceso kalba: graikų.


1 Konfidencialūs duomenys neskelbiami.