Byla T‑284/08
People’s Mojahedin Organization of Iran
prieš
Europos Sąjungos Taryba
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu – Lėšų įšaldymas – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisė į gynybą – Teisminė kontrolė“
Sprendimo santrauka
1. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą
(Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis, Tarybos sprendimas 2008/583)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Piktnaudžiavimas įgaliojimais
(EB 230 straipsnis)
3. Europos Sąjunga – Bendra užsienio ir saugumo politika – Specialios ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu
(EB 10 straipsnis, Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalis, Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis)
4. Europos Bendrijos – Teismo vykdoma institucijų aktų teisėtumo kontrolė – Ekonominės ir finansinės sankcijos, remiantis EB 60, 301 ir 308 straipsniais
(EB 60, 301 ir 308 straipsniai)
5. Europos Sąjunga – Bendra užsienio ir saugumo politika – Specialios ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu
(Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalis)
6. Europos Sąjunga – Bendra užsienio ir saugumo politika – Specialios ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu
(Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis)
1. Taryba priėmė Sprendimą 2008/583, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2007 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį, prieš tai suinteresuotajam asmeniui nepateikusi naujos informacijos arba atitinkamos bylos medžiagos, kuri, anot jos, pateisino sprendimą jį palikti asmenų, grupių ir subjektų, kurių lėšos turi būti įšaldytos, sąraše, ir a fortiori ji nesudarė sąlygų šiam asmeniui pateikti savo nuomonės šiuo klausimu prieš priimant minėtą sprendimą.
Taryba taip elgėsi, nors visiškai neįrodė, kad sprendimą reikėjo priimti nedelsiant, ir nenurodė jokių faktinių ar teisinių aplinkybių, dėl kurių būtų negalėjusi suinteresuotajam asmeniui pateikti „naujų įrodymų“, anot jos, pateisinančių sprendimą jį palikti sąraše.
Vadinasi, Sprendimas 2008/583 dėl suinteresuotojo asmens lėšų įšaldymo buvo priimtas po procedūros, per kurią nepaisyta jo teisės į gynybą. Ši išvada gali lemti tik šio sprendimo dalies, susijusios su suinteresuotuoju asmeniu, panaikinimą.
(žr. 36, 40–41, 47 punktus)
2. Tai, jog Taryba nesilaikė procedūros, aiškiai apibrėžtos ankstesniame Pirmosios instancijos teismo sprendime, priimtame nagrinėjant bylą tarp tų pačių šalių, kurios tikslas – užtikrinti, kad priimant Bendrijos priemonę dėl lėšų įšaldymo būtų paisoma teisės į gynybą, nors žinojo visas faktines aplinkybes, ir to nepaisymo negalėjo teisėtai pagrįsti, gali būti svarbi aplinkybė nagrinėjant ieškinio pagrindą, susijusį su piktnaudžiavimu įgaliojimais.
(žr. 44 punktą)
3. Procedūra, galinti baigtis lėšų įšaldymo priemone pagal susijusius teisės aktus specialių priemonių, siekiant kovoti su terorizmu, srityje, vyksta dviem – nacionaliniu ir Bendrijos – lygiais.
Pagal EB 10 straipsnį santykiams tarp valstybių narių ir Bendrijos institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti. Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalies, t. y. nuostatų, kurios bendroje kovoje su terorizmu įtvirtina specialią bendradarbiavimo tarp Tarybos ir valstybių narių formą, taikymo atveju šis lojalaus bendradarbiavimo principas įpareigoja Tarybą kuo daugiau kliautis kompetentingos nacionalinės institucijos, bent teisminės institucijos, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kuriais pagrįstas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje numatytas jos sprendimas.
Vadinasi, nors pareiga įrodyti, kad asmens, grupės ar subjekto lėšų įšaldymas yra arba lieka teisėtai pagrįstas, pagal susijusius teisės aktus tenka Tarybai, o šios pareigos dalykas lėšų įšaldymo procedūroje Bendrijos lygiu yra sąlygiškai apribotas. Pradinio sprendimo įšaldyti lėšas atveju jis iš esmės apima tikslią informaciją ar atitinkamos bylos medžiagą, kuri rodo, kad kompetentingos institucijos, atitinkančios Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, sprendimas buvo priimtas suinteresuotojo asmens atžvilgiu. Be to, atlikus tyrimą priimto vėlesnio sprendimo dėl lėšų įšaldymo atveju įrodinėjimo pareiga iš esmės apima tai, ar lėšų įšaldymas lieka pagrįstas, atsižvelgiant į visas susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir ypač į tolesnę kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimo eigą.
(žr. 51–54 punktus)
4. Pagal bendros užsienio ir saugumo politikos srityje priimtą bendrąją poziciją Taryba, remdamasi EB 60, 301 ir 308 straipsniais, priimdama priemonę, nustatančią ekonomines ir finansines sankcijas, turi didelę diskreciją informacijos, į kurią reikia atsižvelgti, atžvilgiu. Ši diskrecija ypač taikytina svarstant galimybes, kuriomis šie sprendimai yra pagrįsti.
Tačiau nors Pirmosios instancijos teismas pripažįsta Tarybos diskreciją šioje srityje, tai nereiškia, kad jis negali atlikti šios institucijos susijusių duomenų aiškinimo kontrolės. Iš tikrųjų Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas. Tačiau vykdydamas teisminę kontrolę jis neturi pakeisti Tarybos vertinimo savuoju.
(žr. 55 punktą)
5. Iš Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 4 dalies formuluotės matyti, kad pirmiausia kompetentinga nacionalinė institucija turi priimti sprendimą „dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų [subjektų]“ ir tik tada jų atžvilgiu gali būti priimta Bendrijos lėšų įšaldymo priemonė.
Net darant prielaidą, kad nereikia laikytis pažodinio šios nuostatos aiškinimo, jei prieš priimant Bendrijos priemonę priimtas nacionalinis sprendimas buvo susijęs ne su organizacija, o su kai kuriais jos nariais, vis tiek reikėtų, kad Taryba arba kompetentinga nacionalinė institucija paaiškintų konkrečias priežastis, dėl kurių nagrinėjamu atveju veiksmai, priskirtini asmenims, tariamai esantiems organizacijos nariais ar jai prijaučiančiais asmenimis, turi būti priskirti pačiai organizacijai.
(žr. 64–65 punktus)
6. Taryba neturi teisės pagrįsti Reglamento Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalyje numatyto sprendimo dėl lėšų įšaldymo valstybės narės pateikta informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, jei ši valstybė narė nenori jų leisti pateikti Bendrijos teismui, įgaliotam atlikti šio sprendimo teisėtumo kontrolę.
Šiuo atžvilgiu sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų bei aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų bei informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat turi įsitikinti, kad buvo paisyta teisės į gynybą ir reikalavimo motyvuoti, bei prireikus, kad privalomi reikalavimai, kuriais Taryba išimtinai rėmėsi norėdama išvengti šios pareigos, buvo pagrįsti.
Ši kontrolė būtina dar ir dėl to, kad ji yra vienintelė procesinė garantija, leidžianti užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimų ir pagrindinių teisių apsaugos. Kadangi Tarybos nustatyti suinteresuotųjų asmenų teisės į gynybą apribojimai turi būti atsveriami griežtos nepriklausomo ir nešališko teismo kontrolės, Bendrijos teismui turi būti suteikta galimybė kontroliuoti priemonių dėl lėšų įšaldymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesant galimybės jam pareikšti prieštaravimo dėl to, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs.
Taigi, kadangi Taryba ir nacionalinės institucijos atsisakė net (ir tik) Pirmosios instancijos teismui, pateikti informaciją, esančią dokumente, kurį šios institucijos pateikė Tarybai, Pirmosios instancijos teismas negali atlikti sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo kontrolės.
(žr. 73–76 punktus)