Byla T‑340/03
France Télécom SA
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija − Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi − Didelės spartos interneto prieigos paslaugų rinka – „Grobuoniškos“ kainos“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys
2. Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai
(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmoji pastraipa; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalis)
3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pažeidimą konstatuojantis sprendimas – Pareiga motyvuoti – Taikymo sritis
(EB 82 straipsnis)
4. Konkurencija – Baudos – Sankcijų individualizavimo principas
5. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Atitinkama rinka – Apibrėžimas
(EB 82 straipsnis)
6. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Apibūdinimas, atsižvelgiant į labai didelę užimamos rinkos dalį
(EB 82 straipsnis)
7. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Mažesnių kainų nei patiriamos sąnaudos taikymas siekiant pašalinti konkurentą
(EB 82 straipsnis)
8. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Mažesnių kainų nei patiriamos sąnaudos taikymas siekiant pašalinti konkurentą
(EB 82 straipsnis)
9. Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Dominuojančią padėtį užimančios įmonės pareigos
(EB 82 straipsnis)
10. Konkurencija – Baudos
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
11. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Konkretus poveikis rinkai
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
12. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos sumažinimas, atsižvelgiant į kaltinamos įmonės bendradarbiavimą
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalys bei 14 straipsnio 2 ir 3 dalys; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
1. Pranešime apie kaltinimus, nors ir glaustai, bet aiškiai turi būti nurodyti pateikiami kaltinimai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tinkamai susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina. Tik kai ši sąlyga tenkinama, pranešimas apie kaltinimus gali atlikti savo funkciją, nustatytą Bendrijos reglamentuose – įmonėms ir įmonių asociacijoms suteikti visą būtiną informaciją, kad jos galėtų veiksmingai gintis prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą. Šio reikalavimo laikomasi, jei sprendimu suinteresuotieji asmenys nėra kaltinami pažeidimais, kurie skiriasi nuo nurodytųjų pranešime apie kaltinimus, ir jame nurodomi tik tie faktai, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pasiaiškinti. Tačiau Komisijos galutinis sprendimas nebūtinai turi visiškai atitikti pranešimą apie kaltinimus. Taigi leidžiama papildyti pranešimą apie kaltinimus atsižvelgiant į šalių, iš kurių argumentų matyti, kad jos galėjo veiksmingai įgyvendinti teises į gynybą, atsakymą. Per administracinę procedūrą Komisija, grįsdama savo suformuluotus kaltinimus, taip pat gali pakeisti ir papildyti faktinius bei teisinius argumentus.
Šis reikalavimas yra įvykdytas, jei palyginus pirmąjį pranešimą apie kaltinimus ir sprendimą matyti, kad juose įmonė, rinka ir atitinkami produktai bei inkriminuojamas pažeidimas, t. y. EB 82 straipsniu draudžiamas „grobuoniškų“ kainų taikymas, yra tapatūs ir kad nors, kiek tai susiję su sąnaudų padengimu, sprendimas yra gerokai konkretesnis, konkretus papildymas buvo pateiktas papildomame pranešime apie kaltinimus.
(žr. 18, 25–27 ir 36 punktus)
2. Pirmosios instancijos teismas neturi ieškinio prieduose ieškoti ir identifikuoti ieškinį galinčių pagrįsti įrodymų.
Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodomas bylos dalykas ir teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Jie turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas galėtų prireikus išspręsti bylą nesiremdamas jokia kita informacija.
Nors ieškinys konkrečiais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas darant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų konkrečias ištraukas, bendra nuoroda į kitus rašytinius dokumentus, net jeigu jie pridėti prie ieškinio, negali pašalinti esminės informacijos trūkumo pačiame ieškinyje, nes priedai turi tik įrodomąją ir pagalbinę reikšmę. Priedai nėra skirti plačiau išvystyti ieškinyje glaustai nurodytus ieškinio pagrindus, nurodant jame nepateiktus reikalavimus ar argumentus. Pareikštame ieškinyje ieškovas turi tiksliai pateikti reikalavimus, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas turi priimti sprendimą, ir bent glaustai išdėstyti teisines bei faktines aplinkybes, kuriomis šie reikalavimai grindžiami.
Priedų išimtinai įrodomajai ir pagalbinei funkcijai prieštarautų tikslas juos naudoti detaliam argumentų, kurie ieškinyje neatskleisti pakankamai aiškiai ir tiksliai, nurodymui.
(žr. 30, 166, 167 ir 204 punktus)
3. Priimdama sprendimą dėl EB 82 straipsnio taikymo Komisija įvykdė savo pareigą motyvuoti, sprendime nurodydama faktus, nuo kurių priklauso priemonės teisinis pagrindimas, ir argumentus, kuriais remdamasi ji priėmė šį sprendimą,
(žr. 57 punktą)
4. Atsižvelgiant į bausmių ir sankcijų individualizavimo principą, įmonė gali būti baudžiama tik už tuos veiksmus, kuriais ji kaltinama individualiai – šis principas taikomas bet kokioje administracinėje procedūroje, galinčioje baigtis sankcijų skyrimu pagal Bendrijos konkurencijos normas.
Tai, kad sprendime, kuriuo konstatuojamas įmonės EB 82 straipsnio pažeidimas ir šiai įmonei skiriama bauda, nurodomi kitos įmonės veiksmai, šio principo nepažeidžia, jei minėti veiksmai nėra inkriminuojami sankcionuojamai įmonei, o į juos atsižvelgiama tik siekiant apibūdinti atitinkamą rinką.
(žr. 66, 68, 70 ir 71 punktus)
5. Siekiant nustatyti tariamai dominuojančią įmonės padėtį apibrėžtoje sektorinėje rinkoje, konkurencijos galimybės turi būti vertinamos atsižvelgiant į rinką, apimančią visas prekes ir paslaugas, kurios, atsižvelgiant į jų savybes, yra ypač tinkamos tenkinant nuolatinius poreikius ir sunkiai pakeičiamos kitomis prekėmis ir paslaugomis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas naudojamas siekiant įvertinti, ar atitinkama įmonė turi galimybę kliudyti veiksmingai konkurencijai ir gali veikti pakankamai nepriklausomai nuo savo konkurentų bei nuo su ja konkuruojančių paslaugų teikėjų, negalima apsiriboti vien tik atitinkamų paslaugų objektyvių savybių nagrinėjimu, bet reikia atsižvelgti ir į konkurencijos sąlygas, paklausos ir pasiūlos rinkoje struktūrą.
Kai produkto paskirtis gali būti įvairi ir jei jį naudojant pagal įvairią paskirtį tenkinami įvairūs ekonominiai poreikiai, reikia pripažinti, kad šis produktas, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, gali priklausyti skirtingoms rinkoms, kurioms, tiek struktūros, tiek konkurencijos sąlygų požiūriais, gali būti būdingos skirtingos savybės. Tačiau tai nepateisina išvados, kad toks produktas kartu su kitais produktais, kurie, atsižvelgiant į įvairias jo naudojimo paskirtis, gali jį pakeisti, ir su kuriais jis, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, konkuruoja, patenka į vieną ir tą pačią rinką.
Atitinkamos rinkos (relevant market) sąvoka iš tikrųjų reiškia, kad gali egzistuoti veiksminga konkurencija tarp ją sudarančių produktų, tam būtinas visų toje pačioje rinkoje esančių produktų pakankamas pakeičiamumas tarpusavyje tam pačiam naudojimui.
Iš Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams aišku, kad „atitinkama prekės rinka apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko viena kitą pakeičiančiomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį“. Kaip teigiama pranešime, vertinant paklausos pakeičiamumą, reikia nustatyti prekių, kurias vartotojai laiko pakeičiamomis, asortimentą.
Kalbant apie interneto prieigos paslaugų sektorių, kadangi tarp didelės spartos interneto prieigos ir mažos spartos interneto prieigos paslaugų yra tik nedidelis patogumo ir kokybės skirtumas, didelis kainų skirtumas nulemtas panaudojimo, specifinių charakteristikų ir pajėgumo skirtumų, ir nors mažos spartos interneto prieigos ir didelės spartos interneto prieigos paslaugos tam tikra dalimi yra pakeičiamos, šis pakeičiamumas veikia iš esmės asimetriškai, nes klientų migravimas nuo didelės spartos interneto prieigos paslaugų prie mažos spartos ryšio prieigos paslaugų, regis, yra minimalus, palyginti su klientų migracija priešinga kryptimi, todėl Komisija gali pagrįstai daryti išvadą, kad didelės spartos interneto prieigos ir mažos spartos interneto prieigos paslaugos nėra pakankamai pakeičiančios viena kitą, o nustatant dominuojančią padėtį atitinkama rinka yra didelės spartos interneto prieigos paslaugų gyventojams rinka.
(žr. 78–82, 85–88 ir 91 punktus)
6. Dominuojanti padėtis laikytina įrodyta, kai nagrinėjama įmonė yra tiek ekonomiškai pajėgi, kad gali sudaryti kliūčių veiksmingai konkurencijai atitinkamoje rinkoje, galėdama veikti pakankamai nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir pagaliau savo vartotojų, ir Komisija, siekdama įrodyti dominuojančią padėtį, neturi įrodyti, kad įmonės konkurentai bus pašalinti iš rinkos, net žiūrint į ilgalaikę perspektyvą.
Be to, nors užimamos rinkos dalies svarba atskirose rinkose gali skirtis, labai didelė užimama rinkos dalis, išskyrus ypatingas aplinkybes, pati savaime yra dominuojančios padėties įrodymas. Taip yra, pavyzdžiui, tuo atveju, kai įmonė užima 50 % rinkos dalį.
Net ir stipri konkurencija tam tikroje rinkoje nebūtinai reiškia, kad joje jokia įmonė neužima dominuojančios padėties, nes pagrindinis dominuojančios padėties rinkoje požymis – tam tikros įmonės gebėjimas įgyvendinti savo rinkodaros strategiją neatsižvelgiant į konkurentus ir dėl tokio elgesio nepatirti nuostolių. Taigi konkurencijos rinkoje buvimo galimybė neabejotinai yra svarbus, bet ne lemiamas veiksnys nustatant, ar egzistuoja dominuojanti padėtis.
Užimamų rinkos dalių sumažėjimas nagrinėjamu laikotarpiu taip pat nereiškia, jog įmonė nedominuoja šioje rinkoje, o dar didelių rinkos dalių sumažėjimas savaime neįrodo, kad įmonė neužima dominuojančios padėties.
Tai, kad rinka iš tiesų sparčiai plečiasi, juo labiau neturi kliudyti taikyti konkurencijos normų, visų pirma EB 82 straipsnio, ypač jei nagrinėjamos įmonės užimama rinkos dalis visada buvo gerokai didesnė nei jos pagrindinio konkurento užimama rinkos dalis – tai įrodo, kad ji užėmė dominuojančią padėtį ir kad ji pati potencialią konkurenciją laikė ribota.
Tai, kad nagrinėjama įmonė dėl savo sąsajos su įmonių grupe, kuriai priklauso, įgijo pranašumų konkurentų atžvilgiu, gali sustiprinti jos užimamą dominuojančią padėtį.
(žr. 99–101, 103–104, 107, 109, 111–112 ir 118 punktus)
7. Konstatuojant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi – „grobuoniškų“ kainų taikymą – atsižvelgiant į atitinkamos įmonės sąnaudų padengimo procentinę dalį, reikia atskirti sąnaudų padengimo procentinės dalies apskaičiavimo metodo įgyvendinimą ir pačius skaičiavimus, kurie atliekami vien tik matematiniais veiksmais.
Kadangi pasirinkdama sąnaudų padengimo procentinės dalies skaičiavimo metodą, skirtingai nuo pačių skaičiavimų, Komisija turi atlikti sudėtingą ekonominį vertinimą, jai reikia suteikti didelę diskreciją. Teismas turi apsiriboti tik procedūrinių ir motyvavimo nuostatų laikymosi, faktinių aplinkybių tikslumo, akivaizdžios vertinimo klaidos nebuvimo, taip pat piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu.
(žr. 129, 162 ir 163 punktus)
8. Taikant EB 82 straipsnį, antikonkurencinis tikslas ir poveikis tam tikru atveju gali sutapti. Iš tikrųjų, nors ir buvo įrodyta, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė savo veiksmais siekia apriboti konkurenciją, šie veiksmai taip pat gali turėti tokį pat poveikį. Taigi, kalbant apie kainų politiką, egzistuoja du skirtingi analizės metodai, siekiant patikrinti, ar įmonė taikė „grobuoniškas kainas“. Dominuojančią padėtį užimančios įmonės mažesnių kainų nei kintamųjų sąnaudų vidurkis taikymas per se laikomas piktnaudžiavimu, nes vienintelis tokias kainas taikančios įmonės interesas yra pašalinti savo konkurentus, o mažesnės kainos nei bendrųjų sąnaudų vidurkis, bet didesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis, yra piktnaudžiavimas tik tuo atveju, jei jos nustatomos siekiant pašalinti konkurentą. Šiuo atveju nereikalaujama įrodyti jokio konkretaus nagrinėjamų veiksmų poveikio.
Iš tiesų, kai dominuojančią padėtį užimanti įmonė iš tikrųjų vykdo veiksmus, kuriais siekiama pašalinti iš rinkos konkurentą, to, jog planuotas rezultatas nebuvo pasiektas, nepakanka, kad šie veiksmai nebūtų vertinami kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme.
Iš to aiškiai matyti, kad, kalbant apie „grobuoniškas“ kainas, pirmasis dominuojančią padėtį užimančios įmonės piktnaudžiavimo požymis yra sąnaudų nepadengimas. Kai yra nepadengiamos kintamosios sąnaudos, antrasis požymis – ketinimas taikyti „grobuoniškas kainas“ – yra preziumuojamas, o kai taikomos kainos yra mažesnės nei bendrųjų sąnaudų vidurkis, reikia įrodyti, jog siekiama pašalinti konkurenciją. Šis ketinimas pašalinti konkurenciją turi būti įrodytas remiantis rimtais ir nuosekliais įrodymais.
Šiuo klausimu į po pažeidimo gautas pajamas ir patirtas sąnaudas negalima atsižvelgti siekiant įvertinti procentinę sąnaudų padengimo dalį nagrinėjamo laikotarpio metu. Iš tiesų EB 82 straipsnis taikomas atitinkamos įmonės bendrojoje rinkoje užimamai padėčiai tuo metu, kai ji tariamai piktnaudžiavo.
Taigi bet kuriuo atveju, kai taikomos kainos yra mažesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis arba mažesnės nei bendrųjų sąnaudų vidurkis, bet didesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis, nėra būtina pateikti papildomų įrodymų, kad nagrinėjama įmonė turėjo realią galimybę padengti nuostolius.
„Grobuoniškas“ kainas taikanti įmonė gali pasinaudoti masto ekonomija ir įgytomis žiniomis būtent dėl tokių veiksmų dėka padidėjusio produktyvumo. Dėl masto ekonomijos ir įgytų žinių įmonė negali būti atleidžiama nuo atsakomybės pagal EB 82 straipsnį.
(žr. 130, 152, 195–197, 217, 224, 227 ir 229 punktus)
9. Negalima teigti, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės teisė priderinti kainas prie konkurentų kainų yra absoliuti ir kad tokia teisė buvo pripažinta Komisijos sprendimuose bei teismo praktikoje, ypač jei ši teisė pateisintų draudžiamų „grobuoniškų“ kainų, kurias, beje, draudžia Sutartis, taikymą. Nors užimama dominuojanti padėtis neatima iš tokią padėtį užimančios įmonės teisės ginti savo pačios komercinius interesus, kai jiems kyla pavojus, ir nors jai reikia pripažinti teisę imtis pagrįstų veiksmų, kuriuos ji laiko tinkamais apsaugoti šiuos interesus, tokie veiksmai yra nepriimtini, jei jais iš tikrųjų siekiama sustiprinti užimamą dominuojančią padėtį ir ja piktnaudžiauti.
Iš šių EB 82 straipsniu nustatytų įpareigojimų pobūdžio matyti, kad ypatingomis aplinkybėmis dominuojančią padėtį užimančios įmonės gali netekti teisės nustatyti savo strategijos, arba vykdyti veiksmų, kurie patys savaime nėra piktnaudžiavimas ir net būtų nebaustini, jei juos įgyvendintų arba juos vykdytų dominuojančią padėtį neužimančios įmonės.
(žr. 182, 185 ir 186 punktus)
10. Komisijos sprendimas atitinkamu atveju neskirti baudos, nes konstatuoti pažeidimai buvo sąlygiškai nauji, nesuteikia imuniteto pažeidimus, už kuriuos anksčiau Komisija neskyrė baudos, darančioms įmonėms. Iš tikrųjų kiekvienoje konkrečioje byloje Komisija, įgyvendindama savo diskrecijos teisę, sprendžia dėl atitinkamos baudos skyrimo tikslingumo, kad būtų nubausta už nustatytą pažeidimą ir apsaugotas konkurencijos teisės veiksmingumas.
(žr. 251 punktą)
11. Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.
Kiek tai susiję su šiuo paskutiniu veiksniu, atitinkama įmonė negali ginčyti, kad jai inkriminuojamas pažeidimas turėjo konkretų poveikį rinkai, kai nuo pažeidimo pradžios jos rinkos dalis padidėjo ir niekada nenukrito iki pirminio lygmens, kai jos užimama rinkos dalis išlieka gerokai didesnė, nei jos pagrindinio konkurento užimama rinkos dalis, kai vienas iš jos smulkių konkurentų, taikydamas šiek tiek mažesnes kainas nei jo patiriamos sąnaudos, bet šiek tiek didesnes nei jos taikoma kaina, išnyko iš rinkos, kai jos konkurentai užėmė tik nedideles rinkos dalis ir pagaliau kai jos veiksmai atgrasino konkurentus įeiti į rinką arba plėstis joje.
(žr. 259–264 punktus)
12. Bendradarbiavimas vykstant tyrimui, neviršijantis įpareigojimų, kurie tenka įmonei pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalis, nepateisina baudos dydžio sumažinimo.
Net jeigu pati kaltinama įmonė pakvietė Komisiją apsilankyti jos patalpose, nelaukdama, kol pastaroji sprendimu nurodys atlikti patikrinimus, to nepakanka, kad šiuo klausimu būtų įrodytas glaudus bendradarbiavimas, siekiant pateisinti atsižvelgimą į jį kaip į lengvinančią aplinkybę. Reglamento Nr. 17 14 straipsnyje numatyta, jog atlikdama pareigas, pavestas jai pagal EB 81 straipsnį, Komisija gali atlikti visus būtinus įmonių tyrimus. Tam Komisijos įgaliotiems pareigūnams suteikiama teisė patekti į visas patalpas ir daryti verslo dokumentų kopijas. Komisijos tyrimai atliekami remiantis paprastu įgaliojimu (14 straipsnio 2 dalis) arba kai yra nurodyti sprendime. Vien tai, kad Komisija nenurodė sprendimu atlikti tyrimų, negali reikšti „veiksmingo įmonės bendradarbiavimo procedūroje“ Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių prasme.
(žr. 277 ir 281 punktus)