TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. spalio 19 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Muitų sąjunga ir bendrasis muitų tarifas – Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92 – 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa ir 221 straipsnio 3 ir 4 dalys – Reglamentas (EEB) Nr. 2777/75 – Reglamentas (EB) Nr. 1484/95 – Papildomi importo muitai – Netikra suma, kuria siekiama išvengti privalomų sumokėti papildomų muitų – Klaidingas informacijos, kuria remiantis surašyta muitinės deklaracija, pobūdis – Asmenys, kurie gali būti laikomi atsakingais už skolą muitinei – Senaties terminas“
Byloje C‑522/16
dėl 2016 m. rugsėjo 30 d. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. spalio 7 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
A
prieš
Staatssecretaris van Finaciën
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai J. Malenovský, M. Safjan, D. Šváby ir M. Vilaras (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– A, atstovaujamo mokesčių konsultanto C. H. Bouwmeester,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir H. Stergiou,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos advocaten M. Jacobs ir J. Van Holm,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Caeiros ir F. Wilman,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/2000 (OL L 311, 2000, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 10 t., p. 239) (toliau – Muitinės kodeksas), siejamo, pirma, su 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo (OL L 282, 1975, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 2 t., p. 138), iš dalies pakeistu 2003 m. balandžio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 806/2003 (OL L 122, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 sk., p. 301) (toliau – Reglamentas Nr. 2777/75), ir, antra, su 1995 m. birželio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1484/95, nustatančiu išsamias papildomų importo muitų sistemos taikymo taisykles ir papildomus importo muitus paukštienos bei kiaušinių sektoriams bei kiaušinių albuminui ir panaikinančiu Reglamentą Nr. 163/67/EEB (OL L 145, 1995, p. 47; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 17 t., p. 437), iš dalies pakeistu 1999 m. kovo 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 684/1999 (OL L 86, 1999, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 sk., p. 89) (toliau – Reglamentas Nr. 1484/95), 62 straipsnio, 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos ir 221 straipsnio 3 ir 4 dalių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A ir Staatssecretaris van Financiën (už finansus atsakingas valstybės sekretorius, Nyderlandai) ginčą dėl kelių nurodymų sumokėti papildomus importo muitus ir apyvartos mokestį.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Muitinės kodeksas
3 Muitinės kodekso 4 straipsnyje buvo numatyta:
„Šiame Kodekse vartojamos šios sąvokos:
<…>
9) „Skola muitinei“ – asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą.
10) „Importo muitai“:
– muitai ir muitams[,] mokamiems už importuojamas prekes[,] lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai,
– importo privalomieji mokėjimai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba konkrečią tvarką, kuri taikoma tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.
<…>
16) „Muitinės procedūra“:
a) išleidimo į laisvą apyvartą;
<…>“
4 Muitinės kodekso 62 straipsnyje buvo nustatyta:
„1. Rašytinės deklaracijos turi [būti] surašomos blankuose, atitinkančiuose tam skirtą oficialiai patvirtintą pavyzdinę formą. Jos turi būti pasirašytos ir jose turi būti pateikti visi duomenys, reikalingi nuostatoms, reglamentuojančioms muitinės procedūros, kuriai deklaruojamos prekės, atlikimo tvarką, taikyti.
2. Kartu su deklaracija turi būti pateikti visi dokumentai, reikalingi nuostatoms, reglamentuojančioms muitinės procedūros, kuriai deklaruojamos prekės, atlikimo tvarką, taikyti.“
5 Muitinės kodekso 79 straipsnis buvo suformuluotas taip:
„Išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą.
Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.“
6 Muitinės kodekso 201 straipsnyje buvo numatyta:
„1. Importo skola muitinei atsiranda:
a) išleidžiant į laisvą apyvartą importo muitais apmokestinamas prekes
arba
b) įforminant tokioms prekėms laikinojo įvežimo procedūrą, kurią atliekant prekės iš dalies neapmokestinamos importo muitais.
2. Skola muitinei atsiranda tuo metu, kai priimama atitinkama muitinės deklaracija.
3. Skolininku laikomas deklarantas. Netiesioginio atstovavimo atveju asmuo, kurio interesais pateikiama muitinės deklaracija, taip pat laikomas skolininku.
Jeigu muitinės deklaracija, pateikta deklaruojant prekes vienai iš 1 dalyje nurodytų procedūrų, surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkti visi teisiškai privalomi sumokėti muitai arba jų dalis, asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis.“
7 Muitinės kodekso 221 straipsnyje buvo nustatyta:
„1. Įtraukus muito sumą į apskaitą, apie ją taikant atitinkamas procedūras turi būti pranešama skolininkui.
<…>
3. Pranešimas skolininkui nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Šis laikotarpis sustabdomas nuo 243 straipsnyje nustatyto skundo pateikimo dienos per visą laikotarpį, kol jis nagrinėjamas teisme.
4. Jeigu priežastis, dėl kurios atsirado muitinės skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus 3 dalyje nurodytam trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų.“
Reglamentas Nr. 2777/75
8 Reglamento Nr. 2777/75 1 straipsnio 1 dalyje išvardyti produktai, kuriems taikomas bendras paukštienos rinkos organizavimas.
9 Šio reglamento 5 straipsnyje nurodyta:
„1. Siekiant užkirsti kelią arba neutralizuoti neigiamą poveikį Bendrijos rinkai, kuris gali kilti dėl kai kurių 1 straipsnyje išvardytų produktų įvežimo, vienas arba keletas tokių produktų, laikantis 10 straipsnyje nurodytos muito normos, apmokestinami papildomu importo muitu, jei reikalavimai, išdėstyti Sutarties dėl žemės ūkio, kuri buvo sudaryta remiantis Sutarties 228 straipsniu daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo pagrindu, 5 straipsnyje, yra išpildy[ti] ir jei nepanašu, kad importas galėtų pakenkti Bendrijos rinkai, arba jei pastangos nesiderintų su numatytu tikslu.
2. Orientacinės kainos, už kurias žemesnėms gali būti įvedamas papildomas muitas, yra tokios, kokias Bendrija pateikia Pasaulio prekybos organizacijai.
Orientaciniai kiekiai, kuriuos būtina viršyti, kad būtų taikomas papildomas importo muitas, nustatomi, inter alia, remiantis importu į Bendriją per trejus metus iki tų metų, kuriais kyla arba panašu, jog gali kilti pavojus rinkai, minimas 1 dalyje.
3. Importo kainos, į kurias būtina atsižvelgti taikant papildomą importo muitą, nustatomos remiantis konkrečios prekių siuntos importo kainomis CIF.
Importo kainos CIF tuo tikslu tikrinamos remiantis to produkto tipinėmis kainomis pasaulinėje rinkoje arba to produkto kaina Bendrijos importo rinkoje.
4. Komisija priima išsamias šio straipsnio taikymo taisykles remdamasi 17 straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiose taisyklėse ypatingas dėmesys skiriamas:
a) produktams, kuriems gali būti taikomas papildomas muitas pagal Sutarties dėl žemės ūkio 5 straipsnį;
b) kitiems kriterijams, būtiniems taikant 1 dalį pagal tos Sutarties 5 straipsnio reikalavimus.“
Reglamentas Nr. 1484/95
10 Reglamento Nr. 1484/95 pradinė redakcija buvo priimta remiantis, be kita ko, Reglamento Nr. 2777/75 5 straipsnio 4 dalimi.
11 Reglamento Nr. 1484/95 1 straipsnyje numatyta:
„Papildomi importo muitai, minimi [Reglamento] <…> (EEB) Nr. 2777/75 5 straipsnio 1 dalyje <…>, toliau – papildomi muitai, taikomi I priede išvardytiems produktams[,] kurių kilmės šalis – tame pačiame priede nurodytos šalys.
Atitinkamos orientacinės kainos, minimos [Reglamento] <…> (EEB) Nr. 2777/75 5 straipsnio 2 dalyje <…>, pateiktos II priede.“
12 Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta:
„1. Papildomas muitas nustatomas atsižvelgiant į atitinkamos siuntos CIF importo kainą pagal 4 straipsnio nuostatas.
2. Jeigu CIF importo kaina už 100 kg siuntos yra didesnė kaip 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta tipinė kaina, importuotojas importuojančios valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikia bent šiuos įrodymus:
– pirkimo sutartį ar kitą lygiavertį dokumentą,
– draudimo sutartį,
– sąskaitą faktūrą,
– kilmės sertifikatą (jeigu taikytinas),
– transporto sutartį,
– ir, vežant jūrų transportu, važtaraštį.
3. 2 dalyje nurodytu atveju importuotojas turi pateikti [1993 m. liepos 2 d.] Komisijos reglamento (EB) Nr. 2454/93 (OL L 253, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3) 248 straipsnio 1 dalyje minimą užstatą, kurio suma lygi papildomo muito sumai, kurią jis būtų sumokėjęs, jeigu papildomas muitas būtų apskaičiuotas remiantis tipine minėtam produktui taikytina kaina <…>
4. Importuotojas, pardavęs produktus, per vieną mėnesį iš leistinų šešių nuo deklaracijos dėl išleidimo į laisvą apyvartą priėmimo datos įrodo, kad siunta buvo realizuota pagal 2 dalyje minimų kainų teisingumą patvirtinančias sąlygas. Jeigu nebus laikomasi vieno ar kito čia minimo galutinio termino, pateiktasis užstatas bus prarastas. Tačiau kompetentinga institucija importuotojo prašymu šešių mėnesių laikotarpį gali pratęsti daugiausia trimis mėnesiais, deramai tai pagrindus[i].
Pateiktas užstatas grąžinamas, jei muitinės pareigūnams priimtinu būdu pateikiamas įrodymas dėl realizavimo sąlygų.
Kitais atvejais užstatas negrąžinamas imant papildomus muitus.
5. Jeigu kompetentingos institucijos patikrinusios nustato, kad šio straipsnio reikalavimai neįvykdyti, jos išieško muitą, privalomą pagal [Muitinės kodekso] 220 straipsnį. Muito, kuris turi būti išieškotas, sumą arba likusią sumą, kuri turi būti išieškota, sudaro delspinigiai nuo tos dienos, kurią prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą, iki muito išieškojimo dienos. Taikoma delspinigių norma, išieškojimo operacijoms galiojanti pagal nacionalinę teisę.“
13 Reglamento Nr. 1484/95 4 straipsnyje nustatyta:
„1. Jeigu skirtumas tarp nurodytosios orientacinės kainos, minimos 1 straipsnio 2 dalyje, ir atitinkamos siuntos CIF importo kainos:
a) yra mažesnis ar lygus 10 % orientacinės kainos, papildomas muitas neįvedamas;
b) yra didesnis nei 10 %, bet mažesnis ar lygus 40 % orientacinės kainos, papildomas muitas turi būti lygus 30 % sumos, kuria skirtumas yra didesnis nei 10 %;
c) yra didesnis nei 40 %, bet mažesnis arba lygus 60 % orientacinės kainos, papildomas muitas turi būti lygus 50 % sumos, kuria skirtumas viršija 40 %, ir dar reikia pridėti papildomą muitą, leistiną pagal b punktą;
d) yra didesnis nei 60 %, bet mažesnis arba lygus 75 %, papildomas muitas yra lygus 70 % sumos, kuria skirtumas viršija 60 % orientacinės kainos, ir dar reikia pridėti papildomus muitus, leistinus pagal b ir c punktus;
e) yra didesnis nei 75 % orientacinės kainos, papildomas muitas yra lygus 90 % sumos, kuria skirtumas viršija 75 %, ir dar reikia pridėti papildomus muitus, leistinus pagal b, c ir d punktus.“
14 Visų Reglamente Nr. 1484/95 minėtų produktų orientacinė ir tipinė kainos buvo nurodytos atitinkamai šio reglamento I ir II prieduose.
Nyderlandų teisė
AWR
15 1959 m. liepos 2 d. Algemene wet inzake rijksbelastingen (Bendrasis mokesčių administravimo įstatymas) (Stb. 1959, Nr. 301) (toliau – AWR) redakcijos, kuri buvo taikoma 2008 m. vasario 1 d., 22 straipsnyje numatyta:
„1. Kai pagal teisės aktus mokėtinų importo mokesčių suma negali būti nustatyta dėl veiksmo, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, nurodymas sumokėti gali būti pateiktas per penkerius metus nuo skolos muitinei atsiradimo datos.
2. 1 dalis netaikoma asmenims, kurių veiksmu ar neveikimu nebuvo siekiama išvengti muitų.“
Muitų įstatymas
16 1995 m. lapkričio 2 d. Douanewet (Muitų įstatymas) (Stb. 1995, Nr. 553) redakcijos, kuri buvo taikoma iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., 48 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Bet kuris asmuo, kuris:
a. pateikia neteisingą arba neišsamią pagal teisės aktus privalomą deklaraciją;
b. pagal teisės aktų nuostatas privalo:
1° pateikti informaciją, duomenis ar pastabas ir jų nepateikia arba pateikia neteisingus ar neišsamius;
<…>
baudžiamas laisvės atėmimu iki šešių mėnesių arba trečios kategorijos bauda.“
Potvarkis dėl muitų
17 1996 m. kovo 4 d. Douanebesluit (Potvarkis dėl muitų) (Stb. 1996, Nr. 166) 54 straipsnis suformuluotas taip:
„Jeigu Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatyta muitinės deklaracija <…> surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkti visi mokėtini importo muitai arba jų dalis, asmuo, kuris pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat gali būti laikomas privalomų sumokėti importo muitų skolininku.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18 2005 ir 2006 m. bendrovė F, kurios buveinė yra Vokietijoje, kelis kartus deklaravo šaldytos žalios vištienos, kurios kilmės šalys, be kita ko, yra Brazilija ir Argentina, siuntų išleidimą į laisvą apyvartą Nyderlanduose.
19 Šiuo laikotarpiu visos bendrovės F akcijos priklausė bendrovei D, kuri taip pat įsteigta Vokietijoje. A, jo sūnus B ir trečiasis asmuo X buvo bendrovės D akcininkai ir valdybos nariai. Iki 2005 m. vasario mėn. A buvo bendrovės F vadovas, vėliau jį pakeitė X.
20 Bendrovė F pirko deklaracijose dėl laisvo išleidimo į apyvartą nurodytus produktus, minėtus šio sprendimo 18 punkte, iš Urugvajuje įsteigtos bendrovės K. Kartu su minėtomis deklaracijomis buvo teikiamos bendrovės K išrašytos sąskaitos faktūros, o deklaracijose nurodyta kaina atitiko bendrovės K bendrovei F išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytą kainą. Bendrovės F sumokėta kaina, perskaičiavus ją į CIF importo kainą pagal Reglamento Nr. 2777/75 5 straipsnio 3 dalį, kaskart būdavo didesnė nei orientacinė kaina, todėl neturėjo būti mokami jokie papildomi importo muitai, nurodyti reglamentuose Nr. 2777/75 ir 1484/95.
21 Paskui bendrovė F parduodavo visus savo produktus Šveicarijoje įsteigtai bendrovei G ir tam, kad įvykdytų Reglamento Nr. 1484/95 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, teikė Nyderlandų muitinei šiuos pardavimus atitinkančias sąskaitas faktūras. Bendrovės F bendrovei G išrašomose sąskaitose faktūrose nurodyta kaina nuolat būdavo didesnė nei kaina, nurodyta bendrovės K bendrovei F išrašomose sąskaitose faktūrose. 99 % bendrovės G akcijų priklausė A sūnui B, kuris taip pat buvo bendrovės G vadovas.
22 Nyderlandų muitinė paprašė informacijos apie paskesnį bendrovės F importuotų produktų perpardavimą. Negavusi patenkinamų atsakymų ji nusprendė, kad iš bendrovės F pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, ar šiai bendrovei išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta CIF importo kaina buvo didesnė nei orientacinė. Tokiomis aplinkybėmis 2008 m. rugsėjo 10 d. Minister van Landbouw, Natuur en Voedselkwaliteit (žemės ūkio, gamtos ir maisto kokybės ministras, toliau – ministras), veikdamas kaip muitinė, priėmė kelis nurodymus sumokėti (toliau – nurodymai sumokėti mokestį I), skirtus visų pirma A; pagal Reglamento Nr. 1484/95 3 straipsnio 5 dalį ir 4 straipsnį juose buvo reikalaujama sumokėti papildomus muitus už atitinkamose deklaracijose dėl išleidimo į laisvą apyvartą nurodytą importą ir sumokėti apyvartos mokestį už dalį nagrinėjamų produktų.
23 Atlikusi papildomą patikrinimą Nyderlandų muitinė nustatė, kad bendrovės F importuojamų produktų pirkimas ir pardavimas nuolat vykdavo pagal tam tikrą schemą. Bendrovė G iš Pietų Amerikos tiekėjų pirkdavo atitinkamus produktus mažesnėmis už orientacinę kainomis ir perparduodavo juos bendrovei K daug didesnėmis už orientacinę kainomis. Pastaroji bendrovė parduodavo produktus kainomis, šiek tiek didesnėmis nei jos pačios bendrovei F, kuri importuodavo tuos produktus siekdama išleisti juos į laisvą apyvartą Europos Sąjungoje, mokėta kaina. Paskui bendrovė F perparduodavo juos bendrovei G už dar didesnę kainą. Tada bendrovė G parduodavo juos bendrovei D už kainą, mažesnę ir už jos pačios mokėtą pirkimo kainą, ir už orientacinę kainą. Galiausiai bendrovė D parduodavo šiuos produktus klientui už kainą, didesnę nei jos pačios bendrovei G mokėta pirkimo kaina, bet mažesnę ir už tos bendrovės G bendrovei F mokėtą kainą, ir už kainą, kurią bendrovė F mokėjo bendrovei K importuojant prekes, ir už orientacinę kainą.
24 Atsižvelgdama į šias išvadas ir glaudžius bendrovių D, F ir G ryšius, Nyderlandų muitinė nusprendė, kad A kartu su kitais subjektais įvykdė kelis sandorius, kuriais pradinė Reglamente Nr. 2777/75 nurodytų produktų, įsigytų iš nepriklausomų Pietų Amerikos tiekėjų, kaina buvo taip dirbtinai padidinta sudarant vėlesnius sandorius, kad aptariamų produktų CIF importo kaina buvo didesnė už orientacinę kainą; taip buvo siekiama išvengti reglamentuose Nr. 2777/75 ir 1484/95 numatytų papildomų muitų mokėjimo. Dėl šios priežasties ministras padarė išvadą, kad bendrovių G ir K tarpusavyje sudarytų pirkimo ir pardavimo sutarčių, taip pat sutarčių, kurias tarpusavyje sudarė bendrovės K ir F bei susijusios bendrovės D, F ir G, dalykas yra fiktyvūs sandoriai. Todėl, jo nuomone, bendrovei G pradinių Pietų Amerikos tiekėjų išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta kaina turėjo būti laikoma pagrindu apskaičiuojant CIF importo kainą ir tariamai mokėtinus papildomus muitus.
25 Kadangi taip apskaičiuotos CIF importo kainos buvo mažesnės nei tipinė kaina, į kurią atsižvelgta priimant nurodymus sumokėti mokestį I, pagal kiekvieną bendrovės F pateiktą deklaraciją turėjo būti sumokėta didesnė papildomų muitų suma, nei reikalaujama tuose nurodymuose. Manydamas, kad aptariamos skolos muitinei atsirado dėl pateiktos neteisingos deklaracijos, kaip tai suprantama pagal Muitų įstatymo 48 straipsnio 1 dalį, ministras nusprendė, kad remiantis Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalimi, siejama su AWR 22e straipsnio 1 dalimi, iš skolininko galima reikalauti sumokėti privalomus papildomus muitus suėjus Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytam trejų metų terminui.
26 Taigi 2010 m. gegužės 7 ir 10 d. ministras išsiuntė, pirmiausia A, nurodymą sumokėti privalomus papildomus muitus (toliau – nurodymai sumokėti mokestį II). Šie nurodymai, kaip ir nurodymai sumokėti mokestį I, buvo priimti remiantis Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, siejama su Potvarkio dėl muitų 54 straipsniu, motyvuojant tuo, kad bendrovės F pateiktose deklaracijose dėl išleidimo į laisvą apyvartą nurodytos kainos buvo paimtos iš A parengtų sąskaitų faktūrų, nors pastaroji žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad tos sąskaitos faktūros paremtos netikrais sandoriais.
27 2008 m. rugsėjo 22 d. ir 2010 m. gegužės 19 d. A kompetentingai Nyderlandų muitinei pateikė skundus atitinkamai dėl nurodymų sumokėti mokestį I ir nurodymų sumokėti mokestį II. Šie skundai buvo atmesti 2012 m. sausio 16 d. sprendimais; A apskundė tuos sprendimus Rechtbank Noord‑Holland (Šiaurės Olandijos apylinkės teismas, Nyderlandai). Kadangi šiam teismui pateiktas A skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, A dėl šio teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas, Nyderlandai); šis jį atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tada A dėl Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
28 Prašymą priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaria Gerechtshof Amsterdam vertinimui, kad pagrindinėje byloje nagrinėti sandoriai yra piktnaudžiavimo atvejai, kaip tai suprantama pagal 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Halifax ir kt. (C‑255/02, EU:C:2006:121, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), t. y. sandoriai, sudaryti ne įprastinėje komercinėje aplinkoje, o dėl vienintelio tikslo – įgyti Sąjungos teisėje, visų pirma reglamentuose Nr. 2777/75 ir 1484/95, numatytą naudą piktnaudžiaujant.
29 Atsižvelgdamas į tokį vertinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad atitiktų Reglamento Nr. 1484/95 3 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje nustatytą reikalavimą, bendrovė F turėjo pateikti Nyderlandų muitinei Pietų Amerikos tiekėjų išrašytas ir bendrovei G skirtas sąskaitas faktūras. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl klausimo, ar aplinkybė, kad bendrovė F nepateikė šių sąskaitų faktūrų, gali būti prilyginta „deklaracijai surašyti reikalingos“ informacijos, kuri yra „klaidinga“, pateikimui, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą.
30 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat abejoja dėl tikslios sąvokos „asmenys, kurie pateikė [klaidingą] informaciją“, kaip ji suprantama pagal Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, apimties. Konkrečiai kalbant, jis siekia sužinoti, ar ši sąvoka taikoma ir fiziniam asmeniui, kaip antai A, kuris pats neteikė muitinės deklaracijai surašyti reikalingos informacijos ir juo labiau kaip juridinio asmens organas ar vadovas negali būti laikomas atsakingu už šį teikimą, o tik glaudžiai ir sąmoningai dalyvavo rengiant ir kuriant dirbtinę įmonių ir komercinių sandorių struktūrą, kurią įgyvendindami kiti asmenys pateikė tokią informaciją.
31 Be to, kadangi A Nyderlandų muitinei nurodė, kad elgėsi taip tik po to, kai gavo muitų teisės specialistų patvirtinimą, jog ši struktūra atitinka taikytinas teisės normas, visų pirma mokesčių srityje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl šios aplinkybės poveikio vertinant Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatytą sąlygą, pagal kurią informaciją pateikę asmenys pagrįstai turėjo žinoti, kad ji yra klaidinga.
32 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, kaip turi būti aiškinamos Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies nuostatos, kiek tai susiję konkrečiai su klausimu, ar praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo atitinkamų produktų importo momento ministras turėjo teisę priimti nurodymus sumokėti mokestį II. Šiuo klausimu jis pažymi, kad, atrodo, jog Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalis taikoma tik tada, kai prekės į Sąjungos teritoriją pateko neteisėtai, pavyzdžiui, kontrabandos atveju, o ne tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Jo nuomone, iš pastarosios nuostatos matyti, kad tokiu kaip pagrindinėje byloje atveju skola muitinei atsiranda pateikiant muitinės deklaraciją, o tai nėra veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla.
33 Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jei Teisingumo Teismas Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalį išaiškintų taip, kad šioje nuostatoje numatytu senaties termino pratęsimu negalima remtis, jei skolų muitinei atsirado pagal Muitinės kodekso 201 straipsnį, kyla klausimas, ar nurodymai sumokėti mokestį II buvo priimti teisėtai, nes trejų metų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo skolos muitinei atsiradimo momento, buvo sustabdytas pagal šio straipsnio 3 dalį po to, kai buvo pateiktas A skundas dėl nurodymų sumokėti mokestį I. Vis dėlto, jo nuomone, reikia nustatyti, ar pagal šią nuostatą skundo pateikimas leidžia muitinei visą skundo nagrinėjimo laikotarpį reikalauti sumokėti papildomas sumas, palyginti su tomis, kurių buvo reikalaujama apskųstame nurodyme sumokėti mokestį.
34 Tokiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Muitinės kodekso 62 straipsnis, siejamas su <…> reglamentų Nr. 2777/75 ir 1484/95 nuostatomis, turi būti aiškinamas taip, kad prie muitinės deklaracijai surašyti reikalingos informacijos, kaip ji suprantama pagal Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, taip pat priskiriami Reglamento (EB) Nr. 1484/95 3 straipsnio 2 dalyje minėti muitinei pateiktini dokumentai?
2. Ar Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad asmenimis, kurie gali būti laikomi skolininkais, turi būti laikomas ir fizinis asmuo, kuris pats faktiškai neatliko šioje pastraipoje aprašyto veiksmo („[muitinės] deklaracijai surašyti reikalingos informacijos pateikimas“) ir juo labiau kaip organas ar vadovas negali būti laikomas atsakingu už tokio veiksmo atlikimą, o tik glaudžiai ir sąmoningai dalyvavo rengiant ir vėliau kuriant įmonių ir komercinių sandorių struktūrą, kurią įgyvendindami (kiti asmenys) „pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją“?
3. Ar Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje įtvirtinta sąlyga „[nors] žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga“ turi būti aiškinama taip, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie yra patyrę ūkio subjektai, negali būti laikomi atsakingais už papildomus muitus, mokėtinus dėl piktnaudžiavimo teisėmis, jeigu jie, siekdami išvengti papildomų muitų, sukūrė sandorių struktūrą tik po to, kai muitų teisės srityje pripažinti ekspertai patvirtino, jog tokia struktūra teisiniu ir mokesčių požiūriu yra leistina?
4. Ar Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad trejų metų laikotarpis nepratęsiamas, jei pasibaigus Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nurodytam laikotarpiui nustatoma, kad importo muitai, kuriuos pagal Muitinės kodekso 201 straipsnį reikia sumokėti pateikus prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaraciją, jau anksčiau nebuvo surinkti dėl muitinės deklaracijoje nurodytos klaidingos ir neišsamios informacijos?
5. Ar Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad, jei muitinės deklaracijos atveju muitinės skolininkui buvo pranešta apie mokėtinų muitų sumą ir dėl tokio pranešimo skolininkas pateikė skundą pagal Muitinės kodekso 243 straipsnį, muitinė, nepaisydama Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies, kartu su tokiu teismui apskųstu pranešimu gali papildomai pareikalauti sumokėti pagal įstatymą mokėtinus importo muitus, susijusius su ta pačia muitinės deklaracija?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
35 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad dokumentai, kuriuos reikia pateikti pagal Reglamento Nr. 1484/95 3 straipsnio 2 dalį, yra muitinės deklaracijai surašyti reikalinga informacija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
36 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog išleidžiant į laisvą apyvartą importo muitais apmokestinamas prekes atsiranda importo skola muitinei.
37 Taip pat reikia priminti, kad pagal Muitinės kodekso 62 straipsnio 2 dalį kartu su muitinės deklaracija turi būti pateikti visi dokumentai, reikalingi nuostatoms, reglamentuojančioms muitinės procedūros, kuriai deklaruojamos prekės, atlikimo tvarką, taikyti.
38 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad muitinės procedūra, kuriai buvo deklaruotos pagrindinėje byloje nagrinėjamos prekės, yra išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, o tai, remiantis Muitinės kodekso 79 straipsnio antra pastraipa, reiškia, kad prekės apmokestinamos pagal teisės aktus privalomais sumokėti muitais. Iš Muitinės kodekso 4 straipsnio 10 punkto matyti, kad šie muitai, be kita ko, apima importo privalomuosius mokėjimus, nustatytus įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba konkrečią tvarką, kuri taikoma tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.
39 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos prekės – tai Reglamento Nr. 2777/75 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų produktų siuntos. Šis reglamentas buvo priimtas remiantis EEB 42 ir 43 straipsniais (dabar – SESV 42 ir 43 straipsniai), reglamentuojančiais bendrą žemės ūkio politiką. Todėl šio reglamento 5 straipsnyje nustatyti papildomi importo muitai turi būti laikomi „importo privalomaisiais mokėjimais, nustatytais įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką“, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 4 straipsnio 10 punktą.
40 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju bendrajame administraciniame dokumente nurodyta CIF importo kaina už 100 kg siuntos buvo didesnė nei tipinė kaina. Esant tokioms aplinkybėms Reglamento Nr. 1484/95 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad importuotojas importuojančios valstybės narės kompetentingoms institucijoms turi pateikti įrodymų, t. y. bent jau įvairius šioje nuostatoje išvardytus dokumentus.
41 Darytina išvada, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Reglamento Nr. 1484/95 3 straipsnio 2 dalyje numatytų dokumentų pateikimas turi būti laikomas būtinu norint surašyti muitinės deklaraciją, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą.
42 Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad dokumentai, kuriuos reikia pateikti pagal Reglamento Nr. 1484/95 3 straipsnio 2 dalį, yra muitinės deklaracijai surašyti reikalinga informacija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
Dėl antrojo ir trečiojo klausimų
43 Antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta muitinės „skolininko“ sąvoka apima fizinį asmenį, kuris glaudžiai ir sąmoningai dalyvavo rengiant ir kuriant netikrą komercinių sandorių struktūrą siekdamas sumažinti pagal teisės aktus privalomų mokėti importo muitų sumą, nors, pirma, pats jis neteikė informacijos, kuria remiantis buvo surašyta muitinės deklaracija, ir, antra, ėmėsi veiksmų kuriant ir įgyvendinant šiuos sandorius tik tada, kai gavo muitų teisės specialistų patvirtinimą, jog jie yra teisėti.
44 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad pagal Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, jeigu muitinės deklaracija, kuri pateikta deklaruojant prekes atitinkamai procedūrai, surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkti visi teisiškai privalomi sumokėti muitai arba jų dalis, asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis.
45 Iš šios nuostatos matyti, kad informacija, kuria remiantis buvo surašyta muitinės deklaracija, turi būti laikoma „klaidinga“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei dėl jos nebuvo surinkti visi pagal teisės aktus privalomi sumokėti importo muitai arba jų dalis.
46 Taigi, kadangi muitinės deklaracija surašyta remiantis informacija apie komercinius sandorius, įvykdytus siekiant dirbtinai sumažinti mokėtinų importo muitų sumą, ši informacija turi būti laikoma „klaidinga“, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, nes dėl jos nebuvo surinkti visi Reglamente Nr. 2777/75 nustatyti papildomi muitai už atitinkamas prekes arba jų dalis.
47 Dėl klausimo, ar asmuo, kuris glaudžiai ir sąmoningai dalyvavo dirbtinai rengiant ir kuriant bendrovių ir komercinių sandorių struktūrą, kuria grindžiama tokia informacija, gali būti laikomas šią informaciją pateikusiu asmeniu siekiant taikyti Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, reikia iš karto pažymėti, kad pagal šio straipsnio 3 dalį muitinės skolininkais gali būti laikomas ne tik deklarantas arba netiesioginio atstovavimo atveju asmuo, dėl kurio interesų pateikiama muitinės deklaracija, bet ir asmenys, pateikę deklaracijai surašyti reikalingą informaciją.
48 Taigi Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa siekiama palengvinti skolos muitinei išieškojimą praplečiant asmenų, kurie gali būti pripažinti muitinės skolininkais, skaičių.
49 Šiuo tikslu šia nuostata siekiama, kad minėtame straipsnyje numatyta „skolininko“ sąvoka apimtų kitus nei deklarantas asmenis, dėl kurių veiksmų muitinė, pasirėmusi klaidinga informacija, neteisingai nustatė pagal teisės aktus privalomų sumokėti muitų sumą.
50 Taigi jeigu nustatyta, kad asmenys dirbtinai sukūrė bendrovių ir komercinių sandorių struktūrą siekdami nuslėpti nuo muitinės tikras atitinkamų sandorių aplinkybes, Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos siekiamam tikslui prieštarautų toks šios nuostatos aiškinimas, kad pagal minėtą nuostatą tik deklaracijai surašyti reikalingą informaciją pateikę asmenys gali būti laikomi muitinės skolininkais.
51 Vadinasi, asmuo, kuris glaudžiai ir sąmoningai dalyvavo dirbtinai rengiant ir kuriant bendrovių ir komercinių sandorių struktūrą, leidęs surašyti muitinės deklaraciją remiantis informacija, dėl kurios nebuvo surinkti pagal teisės aktus už šioje deklaracijoje nurodytas prekes privalomi sumokėti muitai, turi būti laikomas dalyvavusiu atliekant su minėtos informacijos pateikimu susijusius veiksmus. Taigi Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos taikymo tikslais jis yra tokią informaciją pateikęs asmuo.
52 Be to, kadangi toks asmuo sąmoningai dalyvavo dirbtinai rengiant ir kuriant bendrovių ir komercinių sandorių struktūrą, turi būti laikoma, kad jis pagrįstai žinojo apie šios struktūros nulemtą klaidingą informacijos, kuri buvo pagrindas surašyti muitinės deklaraciją, pobūdį. Šiuo klausimu neturi reikšmės tai, kad šis asmuo pradėjo dalyvauti dirbtinai rengiant ir kuriant aptariamą bendrovių ir komercinių sandorių struktūrą tik gavęs muitų teisės ekspertų patvirtinimą, jog ji yra teisėta.
53 Šiomis aplinkybėmis į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta muitinės „skolininko“ sąvoka apima fizinį asmenį, kuris glaudžiai ir sąmoningai dalyvavo dirbtinai rengiant ir kuriant komercinių sandorių, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, struktūrą, dėl kurios sumažėjo pagal teisės aktus privalomų sumokėti importo muitų suma, nors pats neteikė klaidingos informacijos, kuria remiantis buvo surašyta muitinės deklaracija, jeigu iš aplinkybių matyti, kad šis asmuo žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, jog su tokia struktūra susiję sandoriai buvo sudaryti ne įprastinėje komercinėje aplinkoje, o dėl vienintelio tikslo – įgyti Sąjungos teisėje numatytą naudą piktnaudžiaujant. Aplinkybė, kad šis asmuo pradėjo dalyvauti dirbtinai rengiant ir kuriant šią struktūrą tik gavęs muitų teisės ekspertų patvirtinimą, jog ji yra teisėta, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.
Dėl ketvirtojo klausimo
54 Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tai, kad importo skola muitinei pagal jo 201 straipsnio 1 dalį atsirado dėl importo muitais apmokestinamų prekių išleidimo į laisvą apyvartą, pašalina galimybę pateikti skolininkui pranešimą apie už tokias prekes mokėtinų importo muitų sumą suėjus šio kodekso 221 straipsnio 3 dalyje numatytam terminui.
55 Visų pirma reikia priminti, kad pagal Muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalį importo skola muitinei atsiranda išleidžiant į laisvą apyvartą importo muitais apmokestinamas prekes.
56 Pagal Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį pranešimas skolininkui apie muitų sumą nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų terminui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Tačiau to paties straipsnio 4 dalyje numatyta muitinės galimybė pranešti skolininkui apie pagal teisės aktus privalomų sumokėti muitų sumą suėjus trejų metų terminui, jei skola muitinei atsiranda dėl veiksmo, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla.
57 Iš šio sprendimo 40 straipsnio matyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, skola muitinei apima pagal Reglamento Nr. 2777/75 5 straipsnį nustatytus papildomus muitus. Todėl, kadangi dėl pateiktos klaidingos informacijos nebuvo surinkti tokie papildomi muitai arba jų dalis, darytina išvada, kad tokia skola muitinei „atsiranda“, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalį, dėl šios informacijos pateikimo.
58 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors iš Muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalies aišku, jog išleidimas į laisvą apyvartą yra vienas iš šiame straipsnyje išvardytų importo skolos muitinei atsiradimą lemiančių veiksnių, šis aiškinimas nereiškia, kad tokia skola neatsiranda, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalį, dėl tokių veiksmų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje.
59 Iš tiesų nėra duomenų, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo iš Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies taikymo srities pašalinti veiksmus, dėl kurių gali būti iškelta baudžiamoji byla ir kurie kliudo surinkti visus išleidžiant į laisvą apyvartą mokėtinus muitus arba jų dalį.
60 Priešingas aiškinimas neleistų pasiekti šios nuostatos tikslo – praplėsti skolos muitinei išieškojimo galimybių.
61 Taigi reikia konstatuoti, kad tais atvejais, kai turi būti taikomas Muitinės kodekso 201 straipsnis, Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje numatyto trejų metų pranešimo termino gali būti nesilaikoma, jei atitinkamos prekės buvo išleistos į apyvartą neteisėtai, surašius klaidinga informacija paremtą muitinės deklaraciją, ir kad dėl šios aplinkybės gali būti iškelta baudžiamoji byla.
62 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, vien tai, jog importo skola muitinei pagal jo 201 straipsnio 1 dalį atsirado dėl importo muitais apmokestinamos prekės išleidimo į laisvą apyvartą, nepašalina galimybės pranešti skolininkui už tokias prekes mokėtinų importo muitų sumą suėjus šio kodekso 221 straipsnio 3 dalyje numatytam terminui.
Dėl penktojo klausimo
63 Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų duomenų, trumpai išdėstytų šio sprendimo 33 punkte, matyti, kad jei Teisingumo Teismas mano, jog Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalimi galima remtis kalbant apie skolas muitinei, kurių atsirado pagal šio kodekso 201 straipsnį, nebūtina atsakyti į penktąjį klausimą. Todėl atsižvelgiant į atsakymą į ketvirtąjį klausimą nebereikia atsakyti į penktąjį klausimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Kitų šalių, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. Tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/2000, 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad dokumentai, kuriuos reikia pateikti pagal 1995 m. birželio 28 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1484/95, nustatančio išsamias papildomų importo muitų sistemos taikymo taisykles ir papildomus importo muitus paukštienos bei kiaušinių sektoriams bei kiaušinių albuminui ir panaikinančio Reglamentą Nr. 163/67/EEB, iš dalies pakeisto 1999 m. kovo 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 684/1999, 3 straipsnio 2 dalį, yra muitinės deklaracijai surašyti reikalinga informacija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
2. Reglamento Nr. 2913/92, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2700/2000, 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta muitinės „skolininko“ sąvoka apima fizinį asmenį, kuris glaudžiai ir sąmoningai dalyvavo dirbtinai rengiant ir kuriant komercinių sandorių, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, struktūrą, dėl kurios sumažėjo pagal teisės aktus privalomų sumokėti importo muitų suma, nors pats neteikė klaidingos informacijos, kuria remiantis buvo surašyta muitinės deklaracija, jeigu iš aplinkybių matyti, kad šis asmuo žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, jog su tokia struktūra susiję sandoriai buvo sudaryti ne įprastinėje komercinėje aplinkoje, o dėl vienintelio tikslo – įgyti Sąjungos teisėje numatytą naudą piktnaudžiaujant. Aplinkybė, kad šis asmuo pradėjo dalyvauti dirbtinai rengiant ir kuriant šią struktūrą tik gavęs muitų teisės ekspertų patvirtinimą, jog ji yra teisėta, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.
3. Reglamento Nr. 2913/92, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2700/2000, 221 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, vien tai, jog importo skola muitinei pagal jo 201 straipsnio 1 dalį atsirado dėl importo muitais apmokestinamos prekės išleidimo į laisvą apyvartą, nepašalina galimybės pranešti skolininkui apie dėl tokių prekių mokėtinų importo muitų sumą suėjus šio iš dalies pakeisto reglamento 221 straipsnio 3 dalyje numatytam terminui.
Parašai.