Language of document : ECLI:EU:F:2012:52

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS

2012 m. balandžio 19 d.

Byla F‑16/12 R

Eugène Émile Marie Kimman

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Paskyrimas į kitas pareigas – Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – Prašymas sustabdyti vykdymą – Skuba – Nebuvimas“

Dalykas: Pagal SESV 278 straipsnį, AE 157 straipsnį ir SESV 279 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo E. E. M. Kimman prašo sustabdyti sprendimo, kuriuo Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) generalinis direktorius nuo 2012 m. vasario 1 d. paskyrė jį į kitas pareigas, vykdymą.

Sprendimas: Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“ – Skuba – Kumuliacinis pobūdis – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas – Nagrinėjimo eiliškumas ir tikrinimo būdas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo diskrecija

(SESV 278  ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga

(SESV 278  ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

3.      Pareigūnai – Perkėlimas – Paskyrimas į kitas pareigas – Atskyrimo kriterijus

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 ir 29 straipsniai)

4.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Sprendimo paskirti į kitas pareigas vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – Rimta ir nepataisoma žala – Sąvoka

(SESV 278 straipsnis)

1.      Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių prašymuose, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą.

Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atveju sąlygos, susijusios su skuba ir prašymo pagrįstumu (fumus boni juris), yra kumuliacinės, todėl jei bent viena iš jų netenkinama, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

Atlikdamas šį bendrą nagrinėjimą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į konkretaus atvejo ypatybes, turi laisvę nustatyti būdą, kuriuo šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, taip pat šio nagrinėjimo eiliškumą, nes teisės nuostatomis jam nenustatoma analizės tvarka vertinant būtinybę priimti tarpinį sprendimą.

(žr. 14–16 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. liepos 3 d. Nutarties Plasa prieš Komisiją, F‑52/08 R, 21 ir 22 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; 2011 m. vasario 15 d. Nutarties de Pretis Cagnodo ir Trampuz de Pretis Cagnodo prieš Komisiją, F‑104/10 R, 16 punktas.

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra užtikrinti ne žalos atlyginimą, o visišką sprendimo dėl esmės veiksmingumą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, kad prašomos taikyti priemonės būtų skubios, t. y. būtinos, kad ieškovas išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos, be to, jos turi būti nustatytos ir turėti poveikį iki priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi pateikti įrodymų, kad negalėtų sulaukti pagrindinės bylos baigties nepatirdama tokios žalos.

(žr. 18 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. gruodžio 19 d. Nutarties Esch‑Leonhardt ir kt. prieš ECB, T‑320/02 R, 27 punktas.

3.      Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų bendros struktūros matyti, kad perkėlimas yra tuomet, kai pareigūnas perkeliamas į laisvas pareigas. Tokiu atveju perkeliant taikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 ir 29 straipsniuose numatyta tvarka. Kita vertus, ši tvarka netaikoma pareigūno paskyrimo į kitas pareigas atveju, nes atlikus tokį perkėlimą laisvų pareigų neatsiranda.

(žr. 20 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Clotuche prieš Komisiją, T‑339/03, 31 punktas.

4.      Atsižvelgiant į didelę diskreciją, kurią turi institucijos, kai, siekdamos įgyvendinti patikėtas užduotis, organizuoja savo padalinių darbą ir tai darydamos skiria į pareigas turimą personalą, net jeigu sprendimu perkelti į kitas pareigas ir sukeliami nepatogumai suinteresuotajam pareigūnui, šis sprendimas nėra nenormalus ir nenumatomas įvykis jų tarnyboje. Šiomis aplinkybėmis šio sprendimo vykdymo sustabdymas gali būti pateisintas tik privalomomis ir išimtinėmis aplinkybėmis, kurios gali sukelti suinteresuotajam pareigūnui rimtą ir nepataisomą žalą.

(žr. 23 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. liepos 12 d. Nutarties Presle prieš Cedefop, T‑93/96 R, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.