Sujungtos bylos T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02
Raiffeisen Zentralbank Österreich AG ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Austrijos bankų rinka – „Lombardo klubas“– Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Baudų nustatymas“
Sprendimo santrauka
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Bendrijos teismo kompetencija
(EB 229 straipsnis ir EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Fizinio arba juridinio asmens, kuriam skirtas ginčijamas sprendimas, pareikštas ieškinys ? Ieškinio perleidimas trečiajam asmeniui – Nepriimtinumas
(EB 229 straipsnis ir EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)
3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Fizinio ar juridinio asmens prašymas konstatuoti pažeidimą
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir Reglamento Nr. 2842/98 6–8 straipsniai)
4. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Pažeidimai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriuos galima vertinti kaip vieną pažeidimą
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
5. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pažeidimą konstatuojantis Komisijos sprendimas
6. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pažeidimą konstatuojantis Komisijos sprendimas
7. Konkurencija – Karteliai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
8. Konkurencija – Karteliai – Rinkos apibrėžimas – Dalykas
(EB 81 straipsnio 1 dalis ir EB 82 straipsnis)
9. Konkurencija – Karteliai – Rinkos apibrėžimas – Dalykas
(EB 81 straipsnis)
10. Konkurencija – Karteliai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai
(EB 81 straipsnis)
11. Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
12. Konkurencija – Karteliai – Karteliniai susitarimai, laikomi vieno antikonkurencinio susitarimo sudedamosiomis dalimis
(EB 81 straipsnis)
13. Konkurencija – Bendrijos normos – Pažeidimai – Tyčia
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
14. Konkurencija – Karteliai – Pranešimas – Pasekmės
(EB 81 straipsnio 1 ir 3 dalys; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 5 dalies a punktas)
15. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudų už konkurencijos normų pažeidimus nustatymo metodo gairės
(Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
16. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Teisinis pagrindas
(Tarybos reglamento Nr. 17 3 straipsnis ir 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimai 96/C 207/04 ir 98/C 9/03)
17. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimų sunkumas
(Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
18. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimų sunkumas
(Tarybos reglamentas Nr. 17; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
19. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimų sunkumas
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
20. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimų sunkumas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
21. Konkurencija – Bendrijos normos – Pažeidimai – Priskyrimas
22. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalies 2 ir 3 papunkčiai)
23. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys
(Tarybos reglamento Nr. 17 17 straipsnis)
24. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)
25. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
26. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punktas)
27. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimų sunkumas – Lengvinančios aplinkybės
(Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto pirma įtrauka)
28. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto antraįtrauka)
29. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimų sunkumas – Sunkinančios ar lengvinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto trečia įtrauka)
30. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės
31. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimų sunkumas – Lengvinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
32. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar jos sumažinimas dėl kaltinamosios įmonės bendradarbiavimo
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalys ir 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 96/C 207/04)
33. Konkurencija – Administracinė procedūra – Prašymas pateikti informacijos
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 2 ir 5 dalys)
34. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar jos sumažinimas dėl kaltinamosios įmonės bendradarbiavimo
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalis; Komisijos pranešimas 96/C 207/04)
35. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar jos sumažinimas dėl kaltinamosios įmonės bendradarbiavimo
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalis; Komisijos pranešimo 96/C 207/04 D skyriaus 2 punktas)
36. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Sumažinimas, pagrįstas per administracinę procedūrą padarytais pažeidimais – Sąlyga
1. Bendrijos teismas gali atsižvelgti į proceso šalies pavadinimo pasikeitimą, ir asmens, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, ieškinys dėl panaikinimo gali būti tęsiamas vienintelio teisių perėmėjo, – būtent fiziniam asmeniui mirus arba juridiniam asmeniui nustojus egzistuoti, jei visas jo teises ir pareigas perėmė kitas asmuo. Tokioje situacijoje vieninteliam teisių perėmėjui kyla visos ginčijamo sprendimo teisinės pasekmės taip, lyg jis būtų asmuo, kurio atžvilgiu priimtas tas sprendimas.
Tačiau Bendrijos teismas nei ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį atveju, nei vykdydamas neribotą jurisdikciją dėl baudų skyrimo pagal EB 229 straipsnį neturi teisės keisti kitos Bendrijos institucijos sprendimo pakeisdamas asmenį, kuriam jis skirtas, kitu fiziniu ar juridiniu asmeniu, kai tebeegzistuoja asmuo, kuriam skirtas sprendimas. Tokią kompetenciją turi tik tą sprendimą priėmusi institucija. Kompetentingai institucijai priėmus sprendimą ir taip identifikavus asmenį, kuriam jis turi būti skirtas, Pirmosios instancijos teismas negali jo pakeisti kitu asmeniu.
(žr. 71 ir 72 punktus)
2. Pagal EB 230 straipsnį ir (arba) pagal EB 229 straipsnį savo teises ginančio asmens, kuriam skirtas sprendimas, pateiktas ieškinys atitinkamai dėl jo panaikinimo ar pakeitimo negali būti perleidžiamas trečiajam asmeniui, kuriam jis nėra skirtas. Jei toks perleidimas būtų galimas, atsirastų prieštaravimas tarp ieškinį padavusio asmens ir ieškinį toliau palaikančio asmens statusų. Be to, dėl tokio perleidimo asmuo, kuriam skirtas sprendimas, skirtųsi nuo subjekto, kuris dalyvauja procese kaip asmuo, kuriam skirtas sprendimas.
(žr. 73 punktą)
3. Remiantis Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalimi, jeigu Komisija „pagal prašymą arba savo pačios iniciatyva“ gali nustatyti EB 81 ar 82 straipsnio pažeidimą ir priimti sprendimą, įpareigojantį atitinkamas įmones arba įmonių asociacijas minėtą pažeidimą nutraukti, kadangi vadovaujantis Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 2 dalimi teisę pateikti tokį prašymą turi fizinis ir juridinis asmuo, remdamasis teisėtu interesu, iš Reglamento Nr. 2842/98 dėl šalių išklausymo nagrinėjant tam tikras bylas pagal EB 81 ir 82 straipsnius 6–8 straipsnių taip pat išplaukia, kad asmenys, pateikę tokį prašymą, turi tam tikras procedūrines teises, kurioms, be kita ko, priskiriama teisė gauti nekonfidencialią pranešimo apie kaltinimus kopiją.
Toks prašymas gali būti pateiktas teisėtai taip pat, jei pažeidimo procedūra buvo pradėta savo iniciatyva. Iš tikrųjų Reglamentai Nr. 17 ir Nr. 2842/98 nereikalauja, kad siekiant pripažinti pareiškėjo statusą atitinkamu prašymu prasidėtų Komisijos pažeidimo procedūra ir kad dar nebūtų pradėtas ginčijamo pažeidimo tyrimas. Priešingu atveju asmenys, turintys teisėtą interesą, kad būtų konstatuotas konkurencijos normų pažeidimas, per procedūrą negalėtų įgyvendinti su šiuo statusu pagal Reglamento Nr. 2842/98 6?–8 straipsnius susijusių procedūrinių teisių.
Atsižvelgdama į tai, politinė partija gali tinkamai remtis savo, kaip banko paslaugų klientės, statusu ir tuo, jog antikonkurencinė praktika pažeidė jos ekonominius interesus, kad pagrįstų savo teisėtą interesą pateikti Komisijai prašymą konstatuoti, jog ši praktika yra EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimas.
Iš esmės niekas neprieštarauja tam, kad galutinis prekių ar paslaugų pirkėjas galėtų turėti teisėtą interesą Reglamento Nr. 17 3 straipsnio prasme. Galutinis klientas, įrodęs, jog dėl nagrinėjamo konkurencijos apribojimo jo teisės buvo pažeistos ar gali būti pažeisti jo ekonominiai interesai, turi teisėtą interesą šios nuostatos prasme pateikti prašymą arba skundą, kad Komisija konstatuotų EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimą.
Šiuo atveju nesvarbu, kad šis galutinis pirkėjas iš pradžių rėmėsi bendru interesu, kurį jis norėjo ginti kaip opozicinė politinė partija, ir tik po to nurodė, kad kartelis, apie kurį jis pranešė, pažeidė jo, kaip galutinio nagrinėjamų paslaugų kliento, ekonominius interesus. Iš tikrųjų šie pirmieji veiksmai negalėjo iš jo atimti galimybės, siekiant įrodyti teisėtą interesą Reglamento Nr. 17 prasme, remtis savo, kaip bankų, kurių atžvilgiu pradėta procedūra, kliento, statusu, taip pat ir ekonominio pobūdžio žala, kurią jis tariamai patyrė dėl nagrinėjamų susitarimų.
Be to, pareiškėjo statuso pripažinimas suinteresuotajam asmeniui ir pranešimo apie kaltinimus perdavimas jam negali priklausyti nuo aplinkybės, kad Komisija dar nebuvo išklausiusi ieškovų. Reglamentai Nr. 17 ir Nr. 2842/98 nenumato specialaus termino, per kurį teisėtą interesą turintis tretysis asmuo pareiškėjas ar skundą pateikęs asmuo turi įgyvendinti savo teisę gauti pranešimą apie kaltinimus ir būti išklausytas pažeidimo procedūroje. Reglamento Nr. 2842/98 7 ir 8 straipsniai tik nustato, kad Komisija perduoda kaltinimus šiam pareiškėjui ar skundą pateikusiam asmeniui ir nustato terminą, per kurį jis turi pranešti savo nuomonę raštu, taip pat šis tretysis asmuo gali būti išklausytas, jei jis to prašo. Iš to aišku, kad pareiškėjo ar skundą pateikusio asmens teisė gauti kaltinimus ir būti išklausytam administracinėje procedūroje dėl EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimų nustatymo gali būti įgyvendinta, kol vyksta procedūra.
(žr. 95–98, 100 ir101 punktus)
4. EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų daugetu arba tęstine veika. Šio aiškinimo negalima užginčyti remiantis tuo, kad viena ar kelios atskiros šių veiksmų daugeto ar tęstinės veikos sudedamosios dalys galėtų būti pripažintos atskiru šios nuostatos pažeidimu. Kai atskirais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę, remdamasi dalyvavimu pažeidimuose, numatyti atsakomybę už šiuos pažeidimus juos įvertindama kartu.
Todėl kaip vieną bendrą kartelį galima kvalifikuoti bankų organizuotą apskritojo stalo susitikimų sistemą siekiant reguliariai koordinuoti veiksmus dėl esminių konkurencijos veiksnių valstybės narės bankininkystės produktų ir paslaugų rinkoje, kai vienas iš jų, kaip viršesnė visų kitų apskritojo stalo susitikimų instancija, nagrinėja kelių specialių apskritojo stalo susitikimų klausimus, priima esminius sprendimus, atlieka arbitro tarp įvairių grupių iškilus drausmės problemoms laikantis susitarimų funkciją ir kai yra glaudus ryšys tarp apskritojo stalo susitikimų ir jų sprendimų priėmimo proceso, nes vykstant apskritojo stalo susitikimams kartais yra rengiami bendri posėdžiai, sutampa grupių kompetencija ir tarp įvairių apskritojo stalo susitikimų yra keičiamasi informacija apie vykdomą veiklą.
(žr. 111, 114, 117–120 ir 126 punktus)
5. Konkurencijos normų taikymo procedūrose tai, kad Komisija vieno ūkio subjekto atžvilgiu, kuris buvo panašioje padėtyje kaip nubaustas ūkio subjektas, nekonstatavo pažeidimo, bet kuriuo atveju nepašalina nubaustam ūkio subjektui inkriminuojamo pažeidimo, jei jis buvo tinkamai įrodytas.
(žr. 138 punktą)
6. Esant labai kompleksiškam susitarimų tinklui, Komisija turi diskreciją nuspręsti, kokie iš daugelio susitarimų, jos nuomone, yra ypač reikšmingi, o šiam pasirinkimui gali būti taikoma tik ribota teisminė kontrolė.
(žr. 144 punktą)
7. Įmonių susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, jei remiantis objektyvių teisinių ir faktinių aplinkybių visuma galima pakankamai užtikrintai numatyti, kad jis gali tiesiogiai arba netiesiogiai, iš tikrųjų arba potencialiai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą taip, kad galėtų sutrukdyti pasiekti vieningos tarpvalstybinės rinkos tikslus. Taigi apskritai poveikis Bendrijos vidaus prekybai konstatuotinas, kai tenkinama keletas veiksnių, kurie, nagrinėjami atskirai, nebūtinai yra lemiami.
Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar kartelio poveikis prekybai yra nepalankus, neutralus ar palankus. Konkurencijos apribojimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą tada, kai jis prekybos srautus gali nukreipti kita linkme, nei jie paprastai būtų nukreipti. Todėl darant išvadą, kad kartelis gali turėti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, galima atsižvelgti ne tik į rinkos atskyrimo poveikį.
Vien kartelio galimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, t. y. jo potencialaus poveikio, taip pat pakanka, kad būtų taikomas EB 81 straipsnis, ir nereikia įrodyti faktinio poveikio prekybai. Tai, kad a posteriori vertinamas padarytas pažeidimas, negali pakeisti šio kriterijaus, nes šiuo atveju pakanka potencialaus kartelio poveikio prekybai.
Tačiau potencialus kartelio poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai turi būti reikšmingas, t. y. jis negali būti tik nežymus.
(žr. 163, 164, 166 ir 167 punktus)
8. Atitinkamos rinkos apibrėžimas EB 81 straipsnio taikymui neturi tokios pačios reikšmės kaip EB 82 straipsnio taikymui. Taikant EB 81 straipsnį, atitinkamą rinką reikia nustatyti norint išsiaiškinti, ar susitarimas, įmonių asociacijos sprendimas arba suderinti veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir jų tikslas ar poveikis yra trukdyti, riboti arba iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Dėl šios priežasties EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo atžvilgiu kaltinimams dėl Komisijos naudoto rinkos apibrėžimo negali būti teikiama savarankiška reikšmė, palyginti su kaltinimais dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos ribojimo. Todėl prieštaravimai dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo yra nepagrįsti, jeigu Komisija, priėjo prie teisingos išvados, kad nagrinėjamas susitarimas iškreipė konkurenciją ir galėjo reikšmingai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.
(žr. 172 punktą)
9. Konkurencijos srityje vertintina rinka apima visus produktus, kurie dėl savo požymių ypač tinkami patenkinti nuolatinę paklausą ir tik ribotai gali būti pakeičiami kitais produktais.
Nors skirtingos bankininkystės paslaugos, numatytos tarpbankiniuose susitarimuose, negali būti pakeičiamos vienos kitomis, daugelis universalių bankų klientų vis dėlto nori naudotis visu bankininkystės paslaugų paketu, apimančiu indėlius, kreditus ir mokėjimo operacijas, ir kadangi bankų konkurencija gali vykti visų šių paslaugų atžvilgiu, siauras atitinkamos rinkos apibrėžimas šioje veiklos srityje būtų dirbtinis. Be to, atskiras įvertinimas neleistų visapusiškai išnagrinėti susitarimų, kurie, nors ir buvo sudaryti dėl skirtingų produktų ar paslaugų ir skirtingų klientų (privačių asmenų arba įmonių), tačiau priklausė tai pačiai veiklos sričiai, poveikio. Iš tiesų poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai gali būti netiesioginis, o rinka, kurioje jis gali atsirasti, nebūtinai yra tapati produktų ir paslaugų, kurių kainas nustatė kartelis, rinkai. Taigi plataus spektro bankininkystės paslaugų kainų nustatymas privatiems asmenims ir įmonėms kartu gali daryti poveikį kitoms rinkoms.
Darant tokią prielaidą, Komisija nebuvo įpareigota, šiuo atveju vertindama poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, atskirai išnagrinėti skirtingų minėtuose susitarimuose aptartų bankininkystės produktų rinkų.
(žr. 173–175 punktus)
10. Aplinkybė, kad tam tikrų susitarimo išlygų tikslas ar poveikis nėra konkurencijos apribojimas, neprieštarauja bendram poveikio vertinimui. Ši išvada juo labiau taikytina tada, kai tam tikriems vieno kartelio susitarimams gali būti taikoma išimtis.
Iš to išplaukia, kad Komisija, nagrinėdama bankų įdiegtą apskritojo stalo susitikimų sistemą siekiant koordinuoti veiksmus dėl esminių konkurencijos veiksnių valstybės narės bankininkystės produktų ir paslaugų rinkoje, gali atsižvelgti į galimą bendrą visų apskritojo stalo susitikimų poveikį, norėdama išsiaiškinti, ar visas kartelis galėjo neigiamai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Tačiau šiuo klausimu nėra svarbu, ar kiekvienas apskritojo stalo susitikimas, vertinamas atskirai, galėjo neigiamai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Todėl tam, kad būtų nustatyta, ar bendras kartelis gali neigiamai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, nebūtina įrodyti, kad vienas ar kitas atskiras apskritojo stalo susitikimas gali turėti tokį poveikį. Taigi galimas apskritojo stalo susitikimų poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai nereiškia, kad atskirų susitarimų dalykas buvo tarptautinio pobūdžio paslaugos.
(žr. 176–178, 195–196 ir 208 punktus)
11. Visoje vienos valstybės narės teritorijoje taikomas kartelinis susitarimas vien dėl savo pobūdžio sustiprina nacionalinės rinkos atskyrimą, sudarydamas kliūčių Sutartimi siekiamai ekonominei skvarbai.
Iš to darytina išvada, kad yra bent jau rimta prielaida, jog ribojantys konkurenciją veiksmai, taikomi visoje vienos valstybės narės teritorijoje, gali prisidėti prie rinkų atskyrimo ir paveikti Bendrijos vidaus prekybą. Ši prielaida išnyksta tik tada, kai nagrinėjant susitarimo požymius ir bendrą ekonominį jo priėmimo kontekstą prieinama prie priešingos išvados.
Šiuo klausimu kalbant apie bankų sektorių, reikia nurodyti, kad gali būti susitarimų, kurie apima visą tam tikros valstybės narės teritoriją, tačiau neturi reikšmingo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai.
Tačiau taip nėra kompleksinio pažeidimo atveju, padaryto apskritojo stalo susitikimuose sudarius susitarimus, kurie apima ne tik beveik visas nagrinėjamos valstybės narės kredito įstaigas, bet ir labai platų bankininkystės produktų ir paslaugų, visų pirma indėlių ir kreditų, spektrą ir kurie todėl gali pakeisti konkurencijos sąlygas visoje šioje valstybėje narėje.
Tokiu atveju argumentas, kad kartelio nariai nesiėmė jokių priemonių iš rinkos eliminuoti užsienio konkurentų, neleidžia daryti išvados, jog nebuvo tarptautinio poveikio.
Toks pažeidimas galėjo prisidėti prie patekimo į rinką kliūčių taikymo, sudarydamas sąlygas išlaikyti nagrinėjamos valstybės narės bankų rinkos struktūras, kurių neveiksmingumą, be kita ko, buvo pripažinęs vienas iš kartelio dalyvių, ir atitinkamus vartotojų įpročius.
(žr. 180–185 punktus)
12. Siekdama parodyti įmonę dalyvavus vieningame susitarime, Komisija turi įrodyti, kad įmonė savo veiksmais norėjo padėti pasiekti bendrus visų dalyvių užsibrėžtus tikslus, kad jai buvo žinomi kitų įmonių siekiant šių tikslų planuoti arba faktiškai atlikti veiksmai arba kad ji galėjo pagrįstai tai numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką.
Taip yra tuomet, kai bankų įdiegtoje apskritojo stalo susitikimų sistemoje siekiant reguliariai koordinuoti veiksmus dėl esminių konkurencijos veiksnių valstybės narės bankininkystės produktų ir paslaugų rinkoje vienas iš jų dalyvavo svarbiausiuose apskritojo stalo susitikimuose dėl kreditų suteikimo ir indėlių sąlygų ir kai šie susitikimai buvo ypač glaudžiai susiję su šiai sistemai vadovaujančia įmone, o minėtam bankui negalėjo būti nežinoma, kad apskritojo stalo susitikimai, kuriuose jis dalyvavo, buvo didelio susitarimų komplekso dalis ir kad dalyvaudamas apskritojo stalo susitikimų dėl aktyvių ir pasyvių operacijų susitarimuose jis padėjo siekti bendro kartelio tikslų.
Šiai išvadai neturi reikšmės, kad nagrinėjamas bankas nedalyvavo apskritojo stalo susitikimuose. Aplinkybė, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose veiksmuose arba kad jos dalyvavimas juose buvo mažareikšmis, yra nesvarbi norint įrodyti šios įmonės padaryto pažeidimo faktą. Į šias aplinkybes turi būti atsižvelgiama tik vertinant pažeidimo sunkumą ir prireikus nustatant baudos dydį.
Tai pat nesvarbi yra aplinkybė, kad nagrinėjamam bankui nebuvo žinomos įvairių apskritojo stalo susitikimų, kuriuose jis nedalyvavo, susitarimų detalės nei tai, kad jis nežinojo buvus tam tikrus apskritojo stalo susitikimus.
(žr. 189–193 punktus)
13. Tam, kad konkurencijos normų pažeidimas būtų vertinamas kaip padarytas tyčia, nėra būtina, jog įmonė suvoktų pažeidžianti šias normas; pakanka to, jog ji negalėjo nežinoti, kad jos elgesiu siekiama apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje.
Šiuo požiūriu svarbu yra ne tai, ar atitinkamai įmonei buvo žinomas Komisijos arba teismų taikomas tarptautinio pobūdžio kriterijaus išaiškinimas, o tai, ar jai buvo žinomos aplinkybės, kurios konkrečiai lemia kartelio galėjimą paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, arba ar ji bent jau negalėjo apie tai nežinoti.
Taip yra tuomet, kai bankų įdiegtoje apskritojo stalo susitikimų sistemoje siekiant reguliariai koordinuoti veiksmus dėl esminių konkurencijos veiksnių valstybės narės bankininkystės produktų ir paslaugų rinkoje, šie bankai dėl to, kad dalyvavo svarbiausiuose apskritojo stalo susitikimuose, žinojo, kad tinklas apėmė visą valstybės narės teritoriją ir labai platų svarbių bankininkystės produktų, ypač indėlių ir kreditų, spektrą. Taigi jiems buvo žinomos svarbiausios aplinkybės, iš kurių išplaukia kartelio poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.
Šiame kontekste nėra svarbu, kiek šie bankai suvokė savo veiksmų nesuderinamumą su EB 81 straipsniu. Tai, kad pagal valstybės teisę tam tikri karteliai nebuvo visiškai uždrausti, o juos, gavęs prašymą, galėjo uždrausti kompetentingas teismas, taip pat neturi jokios įtakos EB 81 straipsnio pažeidimo kvalifikavimui kaip tyčinio pažeidimo. Galiausiai tai, kad apie susitikimus buvo viešai žinoma ir kad juose dalyvavo nacionalinės institucijos, neturi įtakos nei ketinimams apriboti konkurenciją, nei aplinkybių, iš kurių išplaukia galimas kartelio poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, žinojimui.
(žr. 205–207 ir 209 punktus)
14. Pranešimas nėra vien formalumas, kurį turi atlikti įmonės, bet privaloma esminė tam tikrų lengvatų suteikimo sąlyga. Remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 5 dalies a punktu, negali būti skiriama bauda už veiksmus, padarytus po pranešimo, jeigu jie sudaro pranešime apibūdintos veiklos dalį. Tokią įmonėms, kurios pranešė apie susitarimą arba suderintus veiksmus, suteiktą teisę kompensuoja rizika, su kuria įmonė susiduria, pati pranešdama apie susitarimą arba suderintus veiksmus. Ši įmonė gali tikėtis ne tik to, jog bus konstatuotas susitarimo arba suderintų veiksmų nesuderinamumas su EB 81 straipsnio 1 dalimi ir atsisakyta taikyti 3 dalį, bet ir to, kad jai bus skirta bauda už veiksmus iki pranešimo. Įmonei, kuri nenorėjo prisiimti tokios rizikos, neleidžiama prieštarauti baudos, paskirtos už nepraneštą pažeidimą, nustatymui, remiantis tuo, kad pranešimo atveju galėtų būti taikoma išimtis.
(žr. 213 punktą)
15. Kadangi įmonė galėjo protingai numatyti Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių, ypač jose nustatyto naujo baudų apskaičiavimo metodo buvimą iki jų priėmimo atitinkamų pažeidimų padarymo momentu, ji negali prieštarauti baudų apskaičiavimo metodui, argumentuodama tuo, kad Komisija, taikydama šias gaires ir dar kartą sugriežtinusi savo ankstesnę praktiką, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnyje įtvirtintą negaliojimo atgal principą.
(žr. 217 ir 218 punktus)
16. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės yra priemonė, skirta atsižvelgiant į viršesnę galią turinčius teisės aktus patikslinti kriterijus, kuriuos Komisija ketina taikyti įgyvendindama jai pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį suteiktą diskreciją nustatyti baudas.
Komisija, savo gairėse paskelbdama, kokį metodą ji ketina taikyti baudoms pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį apskaičiuoti, jokiu būdu neperžengė šia nuostata nustatytų teisės normų ir teisės aktų leidėjo jai suteiktos diskrecijos.
Nors taisyklės, kuriomis siekiama išorinio poveikio, negali būti kvalifikuojamos kaip teisės normos, kurių administracija turėtų paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jos nustato elgesio taisykles, nurodančias taikytiną praktiką, nuo kurios tam tikru atveju administracija negali nukrypti nenurodydama priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą.
Priimdama tokias elgesio taisykles ir pranešdama jas viešai paskelbiant, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, aptariama institucija apribojo savo diskreciją ir negalėjo nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą.
Nors šios gairės nesudaro sprendimo, baudžiančio Bendrijos konkurencijos normas pažeidusią įmonę, kuris grindžiamas Reglamento Nr. 17 3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi, teisinio pagrindo, vis dėlto jos bendrai ir abstrakčiai nustato metodiką, kurios Komisija laikosi siekdama nustatyti pagal šį sprendimą skiriamų baudų dydžius, ir užtikrina įmonių teisinį saugumą.
Tačiau iš gairių priėmimo išplaukiantis Komisijos diskrecijos saviapribojimas nėra nesuderinamas su didelės Komisijos diskrecijos išsaugojimu. Iš tikrųjų šiose gairėse yra įvairių lanksčių normų, leidžiančių Komisijai įgyvendinti savo diskrecinius įgaliojimus laikantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio nuostatų, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas.
Pranešimas dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, kaip ir gairės, sukėlė teisėtų įmonių lūkesčių, todėl Komisija įpareigota jų laikytis per baudos dydžio nustatymo procedūrą, vertindama jų bendradarbiavimą.
Todėl Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę, turi patikrinti, ar Komisija savo diskreciją įgyvendino laikydamasi gairėse ir pranešime dėl bendradarbiavimo aprašyto metodo, o jei būtų nustatyta, kad ji nuo jo nukrypo, ar šis nukrypimas yra leistinas ir teisiškai pakankamai pagrįstas.
Vis dėlto Komisijos diskrecija ir jos apimtis neužkerta kelio Bendrijos teismams įgyvendinti savo neribotą jurisdikciją.
(žr. 219–227 punktus)
17. Tai, kad Komisija Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse patikslino pažeidimo sunkumo laipsnio įvertinimo metodą, nekliudo jai išsamiai įvertinti sunkumo laipsnio remiantis visomis svarbiomis konkretaus atvejo aplinkybėmis, įskaitant tuos aspektus, kurie jose nebuvo konkrečiai minimi.
Iš tiesų nustatant baudų dydį reikia atsižvelgti į pažeidimo trukmę ir visus veiksnius, svarbius įvertinant pažeidimų sunkumo laipsnį. Pažeidimų sunkumo laipsnis nustatytinas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia būtinai atsižvelgti, sąrašo nėra.
Šiuo atžvilgiu būtent pažeidimo įvertinimas leidžia atsižvelgti į įvairius reikšmingus veiksnius, kurių baigtinis išvardijimas šiose gairėse neįmanomas ir tarp kurių yra potencialus pažeidimo poveikis (kuris skiriasi nuo konkrečios ir įvertinamos įtakos) rinkai.
(žr. 237–239 punktus)
18. Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires trys aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį, t. y. pažeidimo pobūdis, įtaka rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydis, atliekant bendrą vertinimą turi nevienodą svorį. Pažeidimo pobūdžiui tenka lemiama reikšmė, visų pirma kvalifikuojant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Šiuo požiūriu iš minėtose gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų aprašymo išplaukia, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurie visų pirma orientuoti į kainų nustatymą, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“ ir tokiems veiksmams nebūtinai turi būti būdingas ypatingas poveikis arba ypatingas teritorinis mastas. Tai patvirtina aplinkybė, jog aprašant sunkius pažeidimus aiškiai nurodoma, kad jie turi poveikį rinkai ir pasireiškia didesnėje bendrosios rinkos dalyje, o labai sunkių pažeidimų atveju neminimas konkretaus poveikio rinkai arba poveikio tam tikroje specialioje teritorijoje reikalavimas.
Net jei šie trys kriterijai yra tarpusavyje susiję ta prasme, kad vieno ar kito kriterijaus didesnis sunkumo laipsnis gali kompensuoti mažesnį pažeidimo sunkumo laipsnį kitų aspektų atžvilgiu, geografinės rinkos dydis vis dėlto yra tik vienas iš trijų bendro pažeidimo sunkumo laipsnio įvertinimo kriterijų ir tarp šių tarpusavyje susijusių kriterijų nėra savarankiškas kriterijus ta prasme, kad tik tie pažeidimai, kurie susiję su daugeliu valstybių narių, gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“. Nei Sutartis, nei Reglamentas Nr. 17, nei gairės ar teismų praktika iš esmės neleidžia manyti, kad taip gali būti kvalifikuojami tik geografiniu požiūriu labai paplitę apribojimai. Todėl kaip labai sunkūs pažeidimai šių gairių prasme gali būti kvalifikuojami ne tik tie, kuriuose dalyvavo beveik visos Europos rinkos įmonės.
(žr. 240, 241, 311, 313 ir 381 punktus)
19. Horizontalūs kainų karteliai, net ir nesukeldami kitų konkurencijos apribojimų, pavyzdžiui, rinkos atskyrimo, priskiriami „labai sunkiems“ pažeidimams Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių prasme.
Šių pažeidimų kaip „labai sunkių“ pobūdį ypač sustiprina aplinkybė, kad jie padaryti tokiame sektoriuje, kaip antai bankų sektorius, kuris svarbus visai ekonomikai, ir kad nagrinėjami susitarimai yra plačios apimties ir skirti plačiam svarbių produktų spektrui bei apima didžiausią dalį atitinkamos rinkos ūkio subjektų, įskaitant svarbiausias įmones. Pažeidimo pobūdžiu grindžiamas sunkumo laipsnis ypač priklauso nuo grėsmės, kurią jis kelia neiškreiptai konkurencijai. Tad kainų kartelių mastui tenka lemiamas vaidmuo tiek atitinkamų produktų, tiek dalyvavusių įmonių atžvilgiu ir didelio masto horizontalus kainų kartelis, susijęs su nepaprastai svarbiu ekonomikos sektoriumi, paprastai neatsižvelgiant į kontekstą kvalifikuojamas kaip labai sunkus pažeidimas.
Vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį įtakos neturi tai, kad kartelis nėra slaptas, aplinkybė, kad jis buvo sukurtas ir veikė palaikomas atitinkamos valstybės narės, su baudos atgrasomuoju poveikiu susiję argumentai, tai, kad pažeidimo forma yra suderinti veiksmai, kad viešosios valdžios institucijos pritarė neteisėtam elgesiui arba jį toleravo, kad jis buvo susijęs ir su kitais, konkurencijos teisės požiūriu neutraliais, klausimais ar kad atitinkama valstybė narė neseniai įstojo į Sąjungą faktinių aplinkybių laikotarpiu.
(žr. 249, 250, 252, 254–257, 260, 262 ir 263 punktus)
20. Norėdama įvertinti konkrečią pažeidimo įtaką rinkai Komisija turi įvertinti įprastą konkurenciją, kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvę pažeidimo.
Kainų kartelio atveju Komisija teisėtai gali daryti išvadą, kad pažeidimas turėjo poveikį, jei kartelio dalyviai imasi priemonių sutartoms kainoms taikyti, pavyzdžiui, pranešdami jas klientams, nurodydami darbuotojams vadovautis jomis kaip derybų pagrindu ir stebėdami, ar priemones taiko konkurentai bei jų pardavimo skyriai. Kad būtų galima konstatuoti poveikį rinkai, pakanka, jog sutartos kainos būtų naudojamos kaip pagrindas atskirų operacijų kainoms nustatyti, taip apribojant klientų galimybes derėtis.
Atvirkščiai, tuo atveju, kai kartelinių susitarimų įgyvendinimas įrodytas, negalima iš Komisijos reikalauti sistemiškai įrodinėti, kad susitarimai atitinkamoms įmonėms iš tikrųjų leido pasiekti aukštesnį operacijų kainos lygį nei tuo atveju, jei kartelinių susitarimų nebūtų.
Vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį lemiamos reikšmės turi tai, ar kartelio dalyviai padarė viską, ką galėjo, kad jų ketinimai turėtų konkretų poveikį. Tam, kas vėliau vyko faktiškai pasiektų rinkos kainų lygiu, įtakos galėjo turėti kiti nuo kartelio narių nepriklausantys veiksniai. Kartelio nariai negali pasitelkti išorinių veiksnių, kurie sužlugdė jų pastangas, savo naudai ir juos interpretuoti kaip aplinkybes, pateisinančias baudos sumažinimą.
(žr. 284–287 punktus)
21. Iš principo už įmonės padarytą pažeidimą turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo įmonei pažeidimo padarymo metu, net jei sprendimo, kuriuo nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo perduotas kito asmens atsakomybei. Kol egzistuoja juridinis asmuo, vadovavęs įmonei pažeidimo padarymo metu, atsakomybė už įmonės neteisėtą elgesį tenka šiam juridiniam asmeniui, net jei materialūs ir asmeniniai veiksniai, prisidėję prie pažeidimo padarymo, po pažeidimo buvo perleisti tretiesiems asmenims.
Tačiau, jeigu nuo pažeidimo padarymo momento iki momento, kai atitinkama įmonė turi už jį atsakyti, už šios įmonės veiklą atsakingas asmuo nustojo teisiškai egzistuoti, pirmiausia reikia apibrėžti visus materialius ir asmeninius veiksnius, prisidėjusius padarant pažeidimą, kad vėliau būtų nustatytas asmuo, tapęs atsakingas už jų veiklą, siekiant išvengti, jog, išnykus už šią veiklą pažeidimo padarymo metu atsakingam asmeniui, įmonė galėtų neatsakyti už pažeidimą.
Jeigu atitinkama įmonė nustojo egzistavusi dėl to, kad susijungė su įgijėju, pastarasis perima jos aktyvus ir pasyvus, įskaitant ir atsakomybę už Bendrijos teisės pažeidimą. Tokiu atveju atsakomybė už prijungtos įmonės padarytą pažeidimą gali būti perkelta įgijėjui.
Ši įgijėjo atsakomybė atsiranda net tuomet, kai atsakomybė už pažeidimą, kurį prijungta įmonė padarė prieš jos įgijimą, gali būti perkelta jos ankstesnei patronuojančiai bendrovei.
Ši galimybė savaime netrukdo nubausti pačios dukterinės bendrovės. Įmonei, t. y. ūkio subjektui, kurį sudaro asmeniniai, materialūs ir nematerialūs veiksniai, vadovauja jos įstatuose numatyti organai, ir bet koks sprendimas, kuriuo jai skiriama bauda, gali būti adresuotas įmonės įstatuose numatytai vadovybei, net jei finansines pasekmes galiausiai patiria savininkai. Ši taisyklė būtų pažeista, jei iš Komisijos, nagrinėjančios įmonės neteisėtą elgesį, būtų reikalaujama visuomet patikrinti, kas yra lemiamą įtaką įmonei darantis savininkas, kad galėtų skirti sankciją tik jam. Taigi kadangi galimybė už dukterinės bendrovės elgesį nubausti patronuojančią bendrovę neturi įtakos sprendimo, adresuoto tik pažeidime dalyvavusiai dukterinei bendrovei, teisėtumui, Komisija gali nuspręsti nubausti pažeidime dalyvavusią dukterinę bendrovę arba patronuojančią bendrovę, kuri ją kontroliavo darant pažeidimą.
Tokį pasirinkimą Komisija turi ir dukterinės bendrovės ekonominio kontrolės perėmimo atveju. Nors tokiu atveju Komisija gali inkriminuoti dukterinės bendrovės elgesį laikotarpiu iki jos perėmimo ankstesnei patronuojančiai bendrovei, o laikotarpiu po perėmimo – naujai patronuojančiai bendrovei, ji neprivalo to daryti ir gali nuspręsti už jos elgesį nubausti tik dukterinę bendrovę.
(žr. 324–326, 329, 331, 332 ir 372 punktus)
22. Siekiant suskirstyti įmones į kategorijas pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį nustatymo metodo gairių 1 punkto A dalies šeštąją pastraipą, reikia atsižvelgti į įmonių objektyvias ar struktūros savybes bei į situaciją nagrinėjamoje rinkoje.
Šioms objektyvioms savybėms priskiriamas ne tik įmonės dydis ir galia rinkoje, kaip jas atspindi jos pačios rinkos dalys ar jos pačios apyvarta, bet ir ryšiai su kitomis įmonėmis, jeigu jie gali turėti įtakos rinkos struktūrai. Iš tiesų faktinis įmonės pajėgumas padaryti didelės žalos ir realus jos padaryto pažeidimo poveikis turi būti vertinami atsižvelgiant į ekonominę realybę. Taigi teisinga, jei atsižvelgdama į gaires Komisija įvertina tokius ryšius, siekdama nustatyti tikrąjį kartelio narių ekonominį pajėgumą padaryti žalą ir jų pažeidimo sunkumą.
Šiuo atžvilgiu rinkos struktūra gali būti paveikiama, ne tik kai ryšiai tarp įmonių vienai iš jų suteikia galią vadovauti ar visiškai kontroliuoti kitų subjektų konkurencinį elgesį, kaip yra ūkio subjektų atveju. Tam tikros įmonės galia rinkoje taip pat gali viršyti jos turimą rinkos dalį, jeigu ji palaiko tvirtus ryšius su kitomis įmonėmis, per kuriuos neformaliai gali daryti įtaką jų veiksmams. Taip pat yra, kai tarp įmonių esantys ryšiai sumažina ar panaikina konkurenciją tarp jų. Aplinkybė, kad tokie ryšiai neleidžia konstatuoti, jog atitinkamos įmonės sudaro ūkio subjektą, nereiškia, kad Komisija turi jų nepaisyti ir įvertinti situaciją rinkoje, tarsi tokių ryšių nebūtų.
Atvirkščiai, konkretūs įvairių kartelio narių veiksmai arba jų individualios kaltės laipsnis savaime nėra lemiami suskirstant juos į kategorijas. Teisinga, kad tam tikros įmonės veiksmai gali parodyti santykių, kuriuos ji palaiko su kitomis įmonėmis, pobūdį. Tačiau konkretūs veiksmai, pavyzdžiui, pasikeitimo informacija su kitomis įmonėmis organizavimas arba aiškių pozicijų užėmimas per kartelio susitikimus, siekiant apginti jų interesus arba užtikrinti antikonkurencinių susitarimų paisymą, nėra nei būtini, nei savaime pakankami, kad būtų galima pateisinti atsižvelgimą į pastarųjų įmonių užimamos rinkos dalį vertinant pirmosios įmonės galią rinkoje. Nesant tvirtų ryšių su įmonėmis, su kuriomis keičiamasi informacija arba kurių interesams atstovaujama, toks elgesys nėra lemiamas suskirstant į kategorijas, nors prireikus į jį galima atsižvelgti vertinant sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes pagal gairių 2 ir 3 punktus.
Iš to išplaukia, kad bankų įdiegtoje apskritojo stalo susitikimų sistemoje siekiant reguliariai koordinuoti veiksmus dėl esminių konkurencijos veiksnių valstybės narės bankininkystės produktų ir paslaugų rinkoje, kai ryšiai tarp vadovaujančių įmonių ir decentralizuotų jų grupių bankų vadovaujančioms įmonėms suteikė daug didesnę ekonominę galią, nei išplaukė iš jų, kaip komercinių bankų, rinkos dalių, kuri atitinka visos atitinkamos grupės rinkos dalį, siekiant teisingai įvertinti faktinį vadovaujančių įmonių pajėgumą padaryti didelės žalos ir specifinę jų neteisėto elgesio reikšmę, reikia atsižvelgti ne tik į jų, kaip komercinių bankų, rinkos dalis, bet ir į decentralizuotų bankų rinkos dalis. Šis teisingas vertinimas pateisina decentralizuotų sektorių rinkos dalių priskyrimą centrinėms įstaigoms.
(žr. 359–362, 377, 404, 407 ir 409 punktus)
23. Komisija įvykdo savo pareigą užtikrinti šių įmonių teisę į gynybą, kai pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad išnagrinės, ar atitinkamoms įmonėms reikia skirti baudas, ir baudos skyrimą lemiančias pagrindines teisines ir faktines aplinkybes, pavyzdžiui, įtariamo pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę bei aplinkybę, ar jis buvo padarytas „tyčia ar dėl neatsargumo“. Atvirkščiai, jeigu Komisija nurodė faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis ketina pagrįsti baudos apskaičiavimą, ji neprivalo patikslinti būdo, kaip pasinaudos kiekviena iš šių aplinkybių nustatydama baudos dydį. Šią aplinkybę dar labiau pateisina tas faktas, kad dėl baudos dydžio nustatymo įmonės turi papildomą garantiją, nes Pirmosios instancijos teismas turi neribotą jurisdikciją ir pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį gali panaikinti ar sumažinti baudą.
(žr. 369 punktą)
24. Komisijos metodas, pagal kurį nustatant baudų dydžius kartelio nariai yra suskirstomi į kelias kategorijas, suvienodinant pradines sumas, nustatytas tai pačiai kategorijai priklausančioms įmonėms, iš principo negali būti kritikuojamas, nors dėl jo ignoruojami tai pačiai kategorijai priskirtų įmonių dydžių skirtumai. Tuomet, kai baudos skiriamos kelioms darant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutinių baudų dydžiai atspindėtų visus atitinkamų įmonių dydžio skirtumus.
Tačiau tokio suskirstymo į kategorijas atveju turi būti paisoma vienodo požiūrio principo, o kiekvienos taip sukurtos kategorijos ribų nustatymas turi būti logiškas ir objektyviai pateisinamas.
(žr. 422 ir 423 punktus)
25. Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies paskutinioji pastraipa reikalauja, nustatant baudos dydį, atsižvelgti ne tik į pažeidimo sunkumą, bet ir į jo trukmę. Iš to išplaukia, kad iš principo pažeidimo trukmės įtaka pradinei baudos sumai turi būti reikšminga. Tai prieštarauja tam, kad, išskyrus ypatingas aplinkybes, pradinė suma dėl pažeidimo trukmės būtų padidinta tik simboliškai. Jei antikonkurencinio tikslo siekiantis susitarimas nebuvo įgyvendintas, vis dėlto reikia atsižvelgti į laikotarpį, kurį šis susitarimas buvo, t. y. į laikotarpį, praėjusį nuo jo sudarymo iki nutraukimo datos.
Todėl baudos padidinimas 10 % pradinės sumos per metus neturėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Iš tiesų Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės numato tokią ribą tik ilgalaikiams pažeidimams, o vidutinės trukmės pažeidimams (paprastai nuo vienerių iki penkerių metų) nustatyta 50 % pradinės sumos vienoda maksimali riba, nepašalinant galimybės didinti baudos daugiau kaip 10 % per metus.
Be to, baudą padidinti dėl trukmės įmanoma ne tik tuomet, kai yra tiesioginis ryšys tarp trukmės ir padidintos žalos, padarytos Bendrijos tikslams, kurių siekiama konkurencijos normomis.
(žr. 465–467 punktus)
26. Skirdama baudas Komisija privalo laikytis savo pačios priimtų gairių. Tačiau Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės nenurodo, kad Komisija visada privalo atskirai atsižvelgti į kiekvieną jų 3 punkte nurodytą lengvinančią aplinkybę ir neprivalo automatiškai papildomai sumažinti baudos, nes tinkamą baudos sumažinimo dėl lengvinančių aplinkybių dydį reikia nustatyti bendrai įvertinus visas svarbias aplinkybes.
Priėmus šias gaires netapo nereikšminga teismų praktika, pagal kurią Komisija turi diskrecijos teisę, jai leidžiančią, nelygu bylos aplinkybės, nustatant baudas, kurias ji ketina skirti, atsižvelgti į tam tikrus veiksnius arba ne. Nesant gairėse privalomų nurodymų dėl lengvinančių aplinkybių, į kurias gali būti atsižvelgta, Komisija turėjo tam tikrą laisvę, kad atlikdama bendrą įvertinimą galėtų priimti sprendimą dėl galimo baudos sumažinimo, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes.
(žr. 472 ir 473 punktus)
27. Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto pirmąją pastraipą „tik pasyvus arba prisitaikėliškas prie lyderio (įmonės) elgesys“ darant pažeidimą, gali, jei buvo įrodytas, būti lengvinanti aplinkybė.
Šiuo atžvilgiu aplinkybe, patvirtinančia pasyvų įmonės vaidmenį kartelyje, gali būti laikoma tai, kad įmonė daug rečiau nei tikrieji kartelio nariai dalyvavo susitikimuose.
Tačiau jei įmonė net neaktyviai dalyvavo viename ar keliuose susitikimuose, turinčiuose antikonkurencinį tikslą, ji laikytina dalyvavusia kartelyje, nebent įrodytų atvirai atsiribojusi nuo neteisėtų susitarimų. Iš tikrųjų dalyvaudama susitikimuose įmonė pritarė arba bent leido kitiems dalyviams suprasti iš esmės pritarianti juose sudarytų antikonkurencinių susitarimų turiniui.
Šiuo klausimu norint įvertinti pasyvų ar prisitaikėlišką įmonės elgesį, nėra svarbu, ar ji gavo naudos iš susitarimų. Viena vertus, prisitaikėlis taip pat gali gauti naudos iš kartelio poveikio. Kita vertus, aplinkybė, kad iš pažeidimo nebuvo gauta naudos, negali būti lengvinanti, antraip skirta bauda prarastų atgrasomąjį poveikį.
(žr. 481, 482, 486 ir 489 punktus)
28. Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto antrąją pastraipą „neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje“ gali būti lengvinanti aplinkybė. Vis dėlto tai, kad įmonė, kurios dalyvavimas susitarime su konkurentais buvo įrodytas, rinkoje veikia ne taip, kaip sutarta su konkurentais, nebūtinai yra veiksnys, į kurį, nustatant skirtinos baudos dydį, turi būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę.
Įmonė, kuri, nepaisant susitarimo su savo konkurentais, vykdo daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką rinkoje, paprasčiausiai gali stengtis panaudoti kartelį savo naudai, o įmonė, neatsiribojanti nuo susitikimo, kuriame dalyvavo, rezultatų, iš esmės lieka visiškai atsakinga už dalyvavimą kartelyje. Todėl Komisija privalo kaip lengvinančią aplinkybę pripažinti kartelio neįgyvendinimą, tik jei įmonė, kuri remiasi šia aplinkybe, gali įrodyti, jog taip aiškiai ir ryžtingai priešinosi šio kartelinio susitarimo įgyvendinimui, kad net buvo sutrukdytas kartelio veikimas, ir kad ji nebuvo net tariamai pritarusi susitarimui bei taip paskatinusi kitas įmones jį įgyvendinti. Įmonėms būtų per daug paprasta sumažinti didelės baudos riziką, jeigu gavusios iš neteisėto kartelio naudos jos paskui galėtų pasinaudoti ir baudos sumažinimu dėl to, kad jų vaidmuo įgyvendinant pažeidimą buvo ribotas, nors jų pozicija skatino kitas įmones imtis labiau konkurencijai žalą darančių veiksmų.
(žr. 490 ir 491 punktus)
29. Remiantis Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto trečia įtrauka, „pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (visų pirma jai atlikus patikrinimus)“ laikomas lengvinančia aplinkybe. Tačiau bauda negali būti automatiškai sumažinama dėl pažeidimo nutraukimo Komisijai įsikišus, o tai priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių vertinimo, kurį Komisija atlieka naudodamasi savo diskrecija. Šiuo požiūriu minėtą gairių nuostatą ypač rekomenduojama taikyti įmonei tada, kai nagrinėjamo pažeidimo antikonkurencinis pobūdis nėra akivaizdus. Ir, atvirkščiai, iš esmės jos nereikėtų taikyti, jei nagrinėjamas elgesys, jeigu jis įrodytas, yra aiškiai antikonkurencinis.
Net jei Komisija anksčiau savanorišką pažeidimo nutraukimą yra vertinusi kaip lengvinančią aplinkybę, taikydama gaires ji gali atsižvelgti į tai, kad vis dar gana dažnai pasitaiko sunkių akivaizdžių pažeidimų, nors nuo pat Bendrijos konkurencijos politikos pradžios buvo aiškus jų neteisėtas pobūdis. Todėl ji gali laisvai nuspręsti nebetaikyti šios geranoriškos praktikos ir už tokio pažeidimo nutraukimą neatlyginti baudos sumažinimu.
Esant tokioms sąlygoms, tinkamas baudos sumažinimas dėl pažeidimo nutraukimo gali priklausyti nuo to, ar nagrinėjamos įmonės galėjo turėti pagrįstų abejonių dėl savo elgesio neteisėtumo ir ar nuoroda į viešai žinomą pažeidimo pobūdį yra pakankamas Komisijos pasirinkimo nemažinti baudų dėl šios priežasties motyvavimas.
(žr. 497–499 punktus)
30. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos plėtrą, galimo konkurencijai prieštaraujančių susitarimų leistinumo pagal nacionalinę teisę savaime nepakanka, kad galėtų likti pagrįstų abejonių dėl juose dalyvaujančių įmonių veiksmų neteisėto pobūdžio Bendrijos teisės atžvilgiu. Ši išvada dar labiau pasitvirtina tuo atveju, kai nagrinėjamos įmonės disponuoja didelėmis lėšomis. Šios įmonės privalo pasirengti teisinėms valstybės narės, kurioje jos įsikūrusios, narystės Europos Sąjungoje pasekmėms ir visų pirma laiku susipažinti su joms taikytinų Bendrijos teisės (taip pat Europos ekonominės erdvės teisės) konkurencijos normų turiniu bei naujovėmis, kurias jos sukurs nacionalinės teisės atžvilgiu.
Nors negalima atmesti galimybės, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, kuri nors nacionalinės teisės nuostata arba nacionalinių institucijų elgesys gali būti lengvinanti aplinkybė, negalima atsižvelgti į tai, jog nacionalinės valdžios institucijos pritarė tokiam pažeidimui arba jį toleravo, visų pirma turint omenyje lėšas, kuriomis nagrinėjamos įmonės disponavo, kad galėtų gauti tikslios ir teisingos teisinės informacijos.
(žr. 504 ir 505 punktus)
31. Bausdama už Bendrijos konkurencijos normų pažeidimą Komisija nėra įpareigota blogą atitinkamo sektoriaus finansinę padėtį laikyti lengvinančia aplinkybe. Vien dėl to, kad ankstesnėse bylose ji į ekonominę sektoriaus padėtį atsižvelgdavo kaip į lengvinančią aplinkybę, ji neprivalo toliau taikyti tokios praktikos. Apskritai karteliai paprastai atsiranda kaip tik tada, kai sektorius patiria sunkumų.
(žr. 510 punktą)
32. Konkurencijos srityje bendradarbiavimas atliekant tyrimą, kuris neviršija įmonei pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalis tenkančių pareigų, nepateisina baudos sumažinimo. Tačiau toks sumažinamas pateisinamas tada, kai įmonė suteikia informacijos, išsamesnės už tą, kurios Komisija gali reikalauti pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį.
Kad įmonei bauda būtų sumažinta dėl bendradarbiavimo, jos veiksmai turi padėti Komisijai įvykdyti užduotį nustatyti Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus bei už juos bausti ir atspindėti tikro bendradarbiavimo dvasią.
Todėl Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, turi išnagrinėti, ar Komisija pakankamai įvertino, kiek šiuo atveju nagrinėjamų įmonių bendradarbiavimas viršijo Reglamento Nr. 17 11 straipsnio reikalaujamas ribas. Šiuo klausimu jis atlieka išsamią kontrolę, visų pirma dėl įmonių teisės į gynybą, susijusios su jų pareiga atsakyti į prašymą pateikti informacijos, ribų.
Kita vertus, Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar Komisija pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais atžvilgiu teisingai įvertino bendradarbiavimo naudą pažeidimui nustatyti. Neviršydama šių pranešimo nubrėžtų ribų, Komisija naudojasi savo diskrecija įvertinti, ar informacija arba dokumentai, kuriuos įmonė pateikė savanoriškai, padėjo jai atlikti užduotį ir ar, remiantis šiuo pranešimu, įmonei reikia sumažinti baudą. Šiam įvertinimui taikoma ribota teisminė kontrolė.
Įgyvendindama savo diskreciją, Komisija vis dėlto negali nepaisyti vienodo požiūrio principo, kuris yra pažeidžiamas, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas. Šis principas prieštarauja tam, kad Komisija skirtingai vertintų įmonių, kurioms skirtas vienas ir tas pats sprendimas, bendradarbiavimą.
Tačiau remiantis vien aplinkybe, kad Komisija ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje už tam tikrą elgesį tam tikra dalimi sumažindavo baudą, negalima daryti išvados, kad ji yra įpareigota per vėlesnę administracinę procedūrą vertindama panašų elgesį atitinkamai sumažinti baudą.
Jei pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 ir 2 dalis būtų gauta informacija, kurią paviešinti Komisija savo sprendimu gali pareikalauti pagal šio straipsnio 5 dalį, tokiu atveju tik skubus atitinkamos įmonės atsakymas galėtų būti kvalifikuojamas kaip savanoriškas bendradarbiavimas. Komisijos užduotis yra vertinti, ar tokia skuba taip palengvino jos darbą, kad pateisintų baudos sumažinimą, o pranešimas dėl bendradarbiavimo jos neįpareigoja dėl minėtos priežasties sistemiškai mažinti baudą.
Be to, nors kartelio pripažinimas gali labiau palengvinti Komisijos darbą vykstant tyrimui nei paprasčiausias faktinių aplinkybių pripažinimas ir todėl Komisija faktines aplinkybes pripažinusias įmones gali vertinti kitaip nei įmones, kurios pripažino ir kartelio buvimą, vis dėlto ji neįpareigota daryti tokio skirtumo. Ji kiekvienu atskiru atveju privalo įvertinti, ar toks prisipažinimas iš tikrųjų palengvino jos darbą. Taip nėra tuomet, kai antikonkurencinis daugelio susitikimų, skirtų pasiekti susitarimą dėl kainų ar kitų konkurencijos veiksnių, tikslas aiškiai išplaukia iš jų dalyko.
(žr. 529–534, 536 ir 559 punktus)
33. Konkurencijos procedūroje Komisija, pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį perduodama prašymą pateikti informacijos, negali įpareigoti įmonės pateikti atsakymus, kuriais ši turėtų pripažinti pažeidimo faktą, kurį įrodyti privalo Komisija. Tačiau, siekdama užtikrinti Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 2 ir 5 dalių veiksmingą poveikį, ji vis dėlto turi teisę nurodyti įmonėms pateikti visą būtiną informaciją apie faktus, kurie joms gali būti žinomi, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti konkurenciją pažeidžiančius veiksmus. Taigi Komisija gali įpareigoti įmones atsakyti vien į klausimus dėl faktų ir prašyti pateikti esančius dokumentus.
Tačiau prašymai pateikti informacijos, kuriais įmonių prašoma nurodyti susitikimų, kur jos tariamai dalyvavo, dalyką ir eigą bei jų rezultatus arba išvadas, jei kyla įtarimas, kad šių susitikimų dalykas buvo konkurencijos apribojimas, yra nesuderinami su teise į gynybą, nes toks prašymas pateikti informacijos gali priversti įmones prisipažinti dalyvavus darant Bendrijos konkurencijos normų pažeidimą.
Iš to išplaukia, kad jeigu Komisija po patikrinimų turi daug įrodymų dėl organizuoto susitarimų, priimtų daugelyje apskritojo stalo susitikimų dėl visų bankininkystės produktų, tinklo buvimo atitinkamoje rinkoje, ji teisėtai gali, pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį perduodama prašymą pateikti informacijos, pareikalauti iš nagrinėjamų bankų nurodyti apskritojo stalo susitikimų – ir tų, kurių atveju Komisija po minėtų patikrinimų turėjo tikslios informacijos, pavyzdžiui, apie tam tikrų susitikimų pavadinimus ir datas, ir visų kitų apskritojo stalo susitikimų – datas ir dalyvius.
(žr. 539–541 ir 543 punktus)
34. Įmonės dokumentų, kurių reikalauti Komisija turėjo teisę pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, pateikimas negali būti kvalifikuojamas kaip savanoriškas bendradarbiavimas pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais prasme.
(žr. 544 punktą)
35. Jeigu, vykstant konkurencijos procedūrai, nagrinėjamos įmonės savanoriškai pateikė išsamesnės informacijos, nei reikalauta prašyme pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, Komisija neviršija jai priklausančios diskrecijos įvertinti, ar bendradarbiavimas pagal pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais D skyriaus 2 punkto pirmą įtrauką padeda „atskleisti padarytą pažeidimą“, galimybę atsižvelgti į šį bendradarbiavimą susiedama su papildomos naudos reikalavimu, išplaukiančiu iš pranešimo apie „naujus faktus“ arba iš bylą suprasti padedančių paaiškinimų. Nei pranešimas dėl bendradarbiavimo, nei teismų praktika šioje srityje neįpareigoja Komisijos sumažinti baudos už praktinę ar logistinę pagalbą jos tyrimui.
(žr. 552 ir 553 punktus)
36. Nors konkurencijos srityje tam tikrais per administracinę procedūrą padarytais pažeidimais kartais galima pateisinti baudos sumažinimą, net jeigu jie negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo, šį sumažinimą galima pateisinti tik tokiais procedūros pažeidimais, kurie gali padaryti didelės žalos juos nurodančios šalies interesams. Taip, be kita ko, galėtų būti, jei kalbama apie Žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus.
(žr. 568 ir 569 punktus)