Sujungtos bylos C‑446/09 ir C‑495/09

Koninklijke Philips Electronics NV

prieš

Lucheng Meijing Industrial Company Ltd ir kt.

ir

Nokia Corporation

prieš

Her Majesty’s Commissioners of Revenue and Customs

(rechtbank van eerste aanleg te Antwerpen ir Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Bendra prekybos politika – Kova su suklastotų ir piratinių prekių įvežimu į Sąjungą – Reglamentai Nr. 3295/94 ir Nr. 1383/2003 – Prekių iš trečiųjų valstybių, kurios yra Sąjungoje intelektinės nuosavybės teisių saugomų produktų imitacijos ar kopijos, muitinis sandėliavimas ir išorinis tranzitas – Valstybių narių institucijų priežiūros priemonės – Sąlygos“

Sprendimo santrauka

1.        Bendra prekybos politika – Priemonės, kuriomis siekiama neleisti pateikti į rinką suklastotų ir piratinių prekių – Reglamentai Nr. 3295/94 ir Nr. 1383/2003 – Suklastotos ir piratinės prekės – Sąvoka

(EB 131 straipsnis; SESV 206 straipsnis; Tarybos reglamentai Nr. 3295/94 ir Nr. 1383/2003)

2.        Bendra prekybos politika – Priemonės, kuriomis siekiama neleisti pateikti į rinką suklastotų ir piratinių prekių – Reglamentai Nr. 3295/94 ir Nr. 1383/2003 – Į Sąjungos muitų teritoriją taikant sąlyginio neapmokestinimo procedūrą įvežtos prekės, kurios yra Sąjungoje saugomo produkto imitacija – Muitinių priežiūros priemonės – Sąlygos – Požymiai, kuriais remiantis galima įtarti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą

(Tarybos reglamentai Nr. 3295/94 ir Nr. 1383/2003)

1.        Reglamentas Nr. 3295/94, nustatantis priemones dėl tam tikras intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių įvežimo į Bendriją ir eksporto bei reeksporto iš Bendrijos, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 241/1999, ir Reglamentas Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių, kuriomis pažeidžiamos tokios teisės, atžvilgiu, turi būti aiškinami taip:

– prekės iš trečiosios valstybės, kurios yra Europos Sąjungoje teise į prekių ženklą saugomo produkto imitacijos arba Sąjungoje autorių teise, gretutine teise ar dizainu saugomo produkto kopijos, negali būti laikomos „suklastotomis prekėmis“ arba „piratinėmis prekėmis“, kaip jos suprantamos pagal šiuos reglamentus, remiantis vien tuo, kad jos įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją taikant sąlyginio neapmokestinimo procedūrą,

– tačiau šiomis prekėmis gali būti pažeista ši teisė ir dėl to jos gali būti laikomos „suklastotomis prekėmis“ arba „piratinėmis prekėmis“, jei įrodoma, kad jos skirtos būti parduotos Europos Sąjungoje, o toks įrodymas laikomas pateiktu, be kita ko, kai paaiškėja, jog šių prekių parduota klientui Sąjungoje, pasiūlyta jų pirkti arba jos reklamuojamos vartotojams Sąjungoje, arba kai iš su nagrinėjamomis prekėmis susijusių dokumentų ar korespondencijos matyti, kad ketinama šias prekes nukreipti vartotojams Sąjungoje.

Iš tiesų prekės, kurios yra imitacijos ar kopijos, iš vienos trečiosios valstybės vežamos į kitą trečiąją valstybę, gali atitikti kiekvienoje iš šių dviejų valstybių galiojančias normas intelektinės nuosavybės srityje. Atsižvelgiant į EB 131 straipsnyje ir SESV 206 straipsnyje įtvirtintą bendros prekybos politikos pagrindinį tikslą – plėtoti pasaulio prekybą laipsniškai panaikinant tarptautinės prekybos apribojimus, būtina, kad šios prekės galėtų būti vežamos tranzitu per Sąjungą iš vienos trečiosios valstybės į kitą trečiąją valstybę taip, kad šiai operacijai nebūtų kliudoma net ir valstybių narių muitinėms laikinai sulaikant šias prekes. Būtent tokia kliūtis būtų sukurta, jei reglamentai Nr. 3295/94 ir Nr. 1383/2003 būtų aiškinami taip, kad yra teisėta sulaikyti tranzitu vežamas prekes be jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima manyti, kad jos gali būti apgaulingai nukreiptos vartotojams Sąjungoje.

(žr. 63, 78 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.        Reglamentas Nr. 3295/94, nustatantis priemones dėl tam tikras intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių įvežimo į Bendriją ir eksporto bei reeksporto iš Bendrijos, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 241/1999, ir Reglamentas Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių, kuriomis pažeidžiamos tokios teisės, atžvilgiu, turi būti aiškinami taip:

– tam, kad institucija, kompetentinga spręsti bylą iš esmės, galėtų naudingai išnagrinėti, ar yra nurodyto intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo įrodymų ir kitų požymių, muitinė, kuriai pateiktas prašymas taikyti muitinės priežiūros priemones, privalo nuo tada, kai gauna informacijos, kuria remiantis galima įtarti esant šį pažeidimą, neišleisti šių prekių ar jas sulaikyti, ir

– tokia informacija, be kita ko, gali būti tai, kad nebuvo deklaruota prekių paskirties vieta, kai pagal prašomą taikyti sąlyginio neapmokestinimo procedūrą reikalaujama ją deklaruoti, nėra tikslios ar patikimos informacijos apie prekių gamintoją ar siuntėją ar jų adresą, trūksta bendradarbiavimo su muitine arba buvo atskleisti su nagrinėjamomis prekėmis susiję dokumentai ar korespondencija, leidžiantys manyti, kad jos gali būti nukreiptos vartotojams Europos Sąjungoje.

(žr. 78 punktą ir rezoliucinę dalį)