BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. birželio 18 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Pasaulinė aliuminio fluorido rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas – Pažeidimo įrodymas – Pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo suderinamumas – Baudos –2006 m. baudų apskaičiavimo gairės – Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas“

Byloje T‑406/08

Industries chimiques du fluor (ICF), įsteigta Tunise (Tunisas), iš pradžių atstovaujama M. van der Woude ir T. Hennen, vėliau – advokatų P. Wytinck ir D. Gillet,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą M. É. Gippini Fournier, K. Mojzesowicz ir N. Von Lingen,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2008 m. birželio 25 d. Komisijos sprendimą C (2008) 3043 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/39.180 – Aliuminio fluoridas), susijusį su karteliu pasaulio aliuminio fluorido rinkoje, sudarytu siekiant nustatyti kainas ir pasidalyti rinkas pasaulio lygiu, arba, nepatenkinus šio prašymo, sumažinti ieškovei skirtos baudos dydį,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir S. Frimodt Nielsen,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. birželio 15 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

I –  Faktinės aplinkybės

1        2008 m. birželio 25 d. Komisijos sprendimas dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/39.180 – Aliuminio fluoridas) (toliau – ginčijamas sprendimas) susijęs su karteliu pasaulinėje aliuminio fluorido rinkoje, sudarytu siekiant nustatyti kainas ir pasidalyti rinkas pasaulio lygiu, kuriame aktyviai dalyvavo ieškovė Industries chimiques du fluor (ICF).

2        Ieškovė yra pagal Tuniso teisę įsteigta akcinė bendrovė, kotiruojama Tuniso biržoje ir veikianti aliuminio fluorido gamybos ir pardavimo srityje (ginčijamo sprendimo 23 konstatuojamoji dalis).

3        Boliden Odda A/S (toliau – Boliden) yra pagal Norvegijos teisę įsteigta įmonė, gaminanti ir parduodanti cinką bei aliuminio fluoridą (ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamoji dalis). 2005 m. kovo 23 d. Boliden pateikė Europos Bendrijų Komisijai prašymą atleisti nuo baudos pagal 2002 m. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo). 2005 m. balandžio mėn. Boliden patikslino savo prašymą ir pateikė papildomos informacijos apie dalyvavimą kartelyje aliuminio fluorido rinkoje, taip pat parodymus žodžiu. 2005 m. balandžio 28 d. Komisija suteikė Boliden sąlyginį atleidimą nuo baudos pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 straipsnio a dalį (ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamoji dalis).

4        2005 m. gegužės 25 d. ir 26 d. Komisija, remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnio 4 dalimi, atliko kratas Europos aliuminio fluorido tiekėjų patalpose (ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamoji dalis), konkrečiai kalbant, pagal Italijos teisę įsteigtos bendrovės Fluorsid SpA, Alufluor AB, Derivados del Fluor SA ir CE Giulini & C. Srl. patalpose.

5        2006 m. rugpjūčio 23 d. ir 31 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsniu, apklausė O., buvusį įmonės Boliden aliuminio fluorido skyriaus „Noralf“ komercijos direktorių (ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamoji dalis).

6        Nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2007 m. vasario mėn. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalimi, įmonėms, kurioms toje stadijoje buvo taikoma administracinė procedūra, t. y. ieškovei, Boliden, Alufluor, Derivados del Fluor, Fluorsid, CE Giulini & C., Minmet, kuri įsteigta Šveicarijoje ir yra pagrindinė Fluorsid akcininkė, ir pagal Meksikos teisę įsteigtai bendrovei Industrial Quimica de Mexico (IQM) išsiuntė kelis prašymus pateikti informacijos, į kuriuos tos bendrovės atsakė (ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamoji dalis).

7        2007 m. kovo 29 d. per susitikimą su Komisija Fluorsid pateikė tam tikrus dokumentus. 2007 m. balandžio 22 d. Fluorsid pateikė „prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti“ pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, kurį Komisija laikė prašymu sumažinti baudos dydį. 2007 m. gegužės 27 d. Fluorsid pateikė papildytą prašymą. 2007 m. liepos 13 d. Komisija pranešė Fluorsid, kad neketina šiai bendrovei taikyti baudos sumažinimo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (ginčijamo sprendimo 60 ir 248–249 konstatuojamosios dalys).

8        2007 m. balandžio 24 d. Komisija formaliai pradėjo procedūrą prieš, be kita ko, ieškovę, Boliden, Fluorsid, Minmet bei IQM ir priėmė pranešimą apie kaltinimus, kuris toms bendrovėms buvo išsiųstas 2007 m. balandžio 25 d., o apie jį pranešta 2007 m. balandžio 26 d.–30 d. Tuo pačiu metu Komisija joms leido susipažinti su bylos medžiaga, pateikta kompaktinėje plokštelėje (ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamoji dalis).

9        Visi pranešimo apie kaltinimus adresatai, išskyrus Boliden, pateikė pastabas dėl jiems pareikštų kaltinimų (ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamoji dalis).

10      2007 m. rugsėjo 13 d. įvyko žodinis bylos nagrinėjimas, kuriame dalyvavo visi pranešimo apie kaltinimus adresatai (ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamoji dalis).

11      2008 m. balandžio 11 d. ir 14 d. visiems pranešimo apie kaltinimus adresatams Komisija pateikė prašymus pateikti informacijos ir paragino nurodyti bendrą apyvartą bei aliuminio fluorido pardavimų apimtis ir pranešti apie visus reikšmingus su veikla ar nuosavybe susijusius pasikeitimus, kurie bus daromi ateityje (ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamoji dalis).

II –  Ginčijamas sprendimas

A –  Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

12      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Nuo 2000 m. liepos 12 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. vykdydamos susitarimą ir (arba) imdamosi suderintų veiksmų aliuminio fluorido sektoriuje, toliau nurodytos įmonės pažeidė Sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį:

a) Boliden <…>

b) Fluorsid <…> ir Minmet <…>

c) [ICF]

d) [IQM] ir QB Industrias SAB

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skirtos tokios baudos

a) Boliden <…>: 0 EUR;

b) Fluorsid <…> ir Minmet <…>, solidariai: 1 600 000 EUR;

c) [ICF]: 1 700 000 EUR;

d) [IQM] ir QB Industrias SAB, solidariai: 1 670 000 EUR

<…>“

B –  Ginčijamo sprendimo motyvai

13      Ginčijamo sprendimo motyvuose Komisija iš esmės nurodė tokias aplinkybes.

1.     Dėl aliuminio fluorido sektoriaus

14      Pasak Komisijos, aliuminio fluoridas yra cheminis junginys, naudojamas aliuminio gamybai, nes tai leidžia sumažinti pirminiame aliuminio gamybos procese taikomam lydymui reikalingos elektros energijos suvartojimą, todėl aliuminio gamybos sąnaudos gerokai sumažėja. Pagrindiniai aliuminio fluorido vartotojai yra aliuminio gamintojai. Metinė aliuminio gamyba pasaulyje yra daugiau kaip 20 mln. t, iš kurių maždaug 30 % pagaminama Europoje (ginčijamo sprendimo 2 ir 3 konstatuojamosios dalys).

15      2000 m. Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ieškovė pardavė aliuminio fluorido už 8 146 129 eurus, o visame pasaulyje – už 34 339 694 eurus. 2007 m. pasaulinė apyvarta buvo 36 891 574 eurų (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis).

16      2000 m. EEE laisvoje rinkoje parduoto aliuminio fluorido bendra rinkos vertė siekė 71 600 000 eurų. Laisvoje pasaulio rinkoje, kurioje veikė kartelis, parduoto aliuminio fluorido bendra rinkos vertė 2000 m. siekė 340 000 000 eurų. Ginčijamame sprendime nagrinėjamų įmonių bendra rinkos dalis sudarė 33 % EEE rinkos ir 35 % pasaulio rinkos (ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis).

17      Aliuminio fluoridas buvo parduodamas visame pasaulyje. Prekyba vyksta tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir EEE bei tarp EEE ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Afrikos, Pietų Amerikos ir Australijos (ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamoji dalis). ICF pardavė didelius šio produkto kiekius EEE (ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamoji dalis). Nuo 1997 m. aliuminio fluorido pramonės asociacija Inorganic Fluorine Producers Association (IFPA) vienija viso pasaulio gamintojus (ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamoji dalis).

2.     Dėl susitikimo Milane ir dėl kartelio įgyvendinimo

18      Pasak Komisijos, tam tikrų slaptų veiksmų aliuminio fluorido pramonėje užuomazgos jau pastebimos laikotarpiu nuo IFPA įkūrimo 1997 m. iki 2000 m. liepos 12 d. Milane (Italija) įvykusio susitikimo, tačiau nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų (ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamoji dalis). Komisija patikslino, kad susitikime Milane dalyvavo Fluorsid, ieškovės ir IQM atstovai, o Boliden skyriaus „Noralf“ atstovas tame susitikime dalyvavo telefonu. Per šį susitikimą jo dalyviai susitarė dėl tikslo 20 % padidinti aliuminio fluorido pardavimo kainas. Jie išanalizavo įvairius pasaulio regionus, įskaitant Europą, kad galėtų nustatyti bendrą kainų lygį ir tam tikrai atvejais pasidalyti rinką. Pagal jų susitarimą bendras tikslas buvo pasiekti aukštesnį kainų lygį ir atgrasyti nuo bet kokių didelių kainos mažinimų. Dalyviai taip pat pasikeitė svarbia komercine informacija. Dėl šio aspekto Komisija rėmėsi Fluorsid atstovo R. parengta susitikimo Milane ataskaita, Boliden skyriaus „Noralf“ atstovo O. užrašais ir O. parodymais (ginčijamo sprendimo 77–91 konstatuojamosios dalys).

19      Po susitikimo Milane aptariamos įmonės toliau palaikė tarpusavio ryšius (ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamoji dalis).

20      2000 m. spalio 25 d. T. iš Boliden skyriaus „Noralf“ ir A. iš IQM telefonu pasikeitė informacija apie jų pateiktus pasiūlymus klientui Australijoje, įskaitant informaciją apie kainas, sutarties trukmę ir pasiūlytą kiekį. Šio pokalbio telefonu turinys buvo išdėstytas ranka rašytuose to laiko T. užrašuose, skirtuose O., kuris taip pat priklausė Boliden skyriui „Noralf“ (ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamoji dalis).

21      2000 m. lapkričio 8 d. Minmet deleguotas administratorius C. nusiuntė pranešimą Fluorsid apie tą pačią dieną įvykusį savo pokalbį telefonu su ieškovės darbuotoju G. apie aliuminio fluorido pardavimo kainas (ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamoji dalis).

22      2000 m. lapkričio 9 d. Minmet nusiuntė kitą ataskaitą Fluorsid apie susitikimą su ICF Lozanoje (Šveicarija) dėl klientų ir kainų tam tikrose rinkose, konkrečiai kalbant, Brazilijos ir Venesuelos (ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamoji dalis).

3.     Dėl EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies taikymo

23      Komisija nusprendė, kad susitikimas Milane ir paskesni veiksmai dėl įgyvendinimo atitinka visus susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų požymius, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį arba EEE susitarimo 53 straipsnį (ginčijamo sprendimo 115–122 konstatuojamosios dalys), ir kad šis kartelis yra vienas ir tęstinis pažeidimas (ginčijamo sprendimo 123–129 konstatuojamosios dalys).

24       Šiuo pažeidimu buvo siekiama riboti konkurenciją Europos bendrijoje ir EEE (ginčijamo sprendimo 130–135 konstatuojamosios dalys), tačiau geografiškai pažeidimas buvo pasaulinio masto ir apėmė susitikimo Milane ataskaitoje paminėtus regionus, t. y. Europą, Turkiją, Australiją, Pietų Ameriką, Pietų Afriką, Šiaurės Ameriką (ginčijamo sprendimo136 konstatuojamoji dalis).

25      Pasak Komisijos, kartelis galėjo daryti nemenką poveikį valstybių narių prekybai arba EEE susitarimo šalims (ginčijamo sprendimo 137–142 konstatuojamosios dalys).

4.     Dėl pažeidimo trukmės

26      Nepaisant požymių, kad aliuminio fluorido gamintojai jau antroje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pusėje buvo ėmęsi slaptų veiksmų, konkrečiai kalbant, po 1999 m. Graikijoje įvykusio susitikimo, Komisija nusprendė, kad įtikinamų įrodymų apie kartelio egzistavimą ji turi tik nuo „ne anksčiau“ kaip 2000 m. liepos 12 d., kai Milane įvyko susitikimas (ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamoji dalis).

27      Aliuminio fluorido sektoriuje dėl tiekimo sutarčių deramasi iš anksto laikotarpiu, kuris prasideda kiekvienų kalendorinių metų antrąjį pusmetį ir baigiasi tų pačių kalendorinių metų pabaigoje arba per pirmuosius penkis paskesnių kalendorinių metų mėnesius. Tas pats pasakytina ir apie daugiametes sutartis. Tam tikrose daugiametėse sutartyse visada numatyta, kad dėl metinės kainos deramasi kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje arba kad kiekvieno pusmečio pabaigoje persvarstomos pusmetinės kainos. Milane įvykusio susitikimo ataskaitoje patvirtinta, kad sektoriuje buvo taikoma praktika iš anksto nustatyti ateinančių ūkinių metų kainas. Remdamasi tuo Komisija padarė išvadą, kad 2000 m. liepos mėn. vykusių slaptų kontaktų rezultatai buvo taikomi deryboms, vykusioms 2000 m. antrąjį pusmetį (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis).

28       Komisija padarė išvadą, kad kartelio veikla buvo tęsiama ir jo narių veiksmais toliau buvo daromas antikonkurencinis poveikis iki „ne anksčiau“ kaip 2000 m. gruodžio 31 d. (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis).

5.     Dėl baudos dydžio nustatymo

29      Komisija nustatė, kad bazinis ieškovei skirtinos baudos dydis yra 1 700 000 eurų (ginčijamo sprendimo 243 konstatuojamoji dalis), ir nurodė, kad remiantis pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, p. 2, toliau – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės) „bazinis baudos dydis turi priklausyti nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus“ (ginčijamo sprendimo 234 konstatuojamoji dalis).

30      Šioje byloje pažeidimo esmė yra būtent horizontalusis kainų nustatymo kartelis, kuris dėl savo pobūdžio priskiriamas prie pačių sunkiausių konkurencijos ribojimo atvejų. Tai turi atspindėti pardavimų, į kuriuos atsižvelgiama, vertės dalis (ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamoji dalis). 2000 m. bendra darant šį pažeidimą dalyvavusių įmonių užimama rinkos dalis EEE neviršijo 35 % (ginčijamo sprendimo 237 konstatuojamoji dalis). Geografiškai šis kartelis apėmė visą pasaulį (ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamoji dalis). Komisija „taip pat atsižvelgė į pažeidimo įgyvendinimo laipsnį (ginčijamo sprendimo 134, 135, 154–156, 172 ir 185 konstatuojamosios dalys), kad nustatytų, į kokią pardavimo vertės dalį reikia atsižvelgti“ (ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamoji dalis).

31      Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į šiame sprendime nurodytus su pažeidimo pobūdžiu ir jo geografine apimtimi susijusius veiksnius, kiekvienos įmonės pardavimo vertės dalis, kuria remiantis turi būti nustatytas bazinis skirtinų baudų dydis, yra 17 % (ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamoji dalis).

32       Kadangi pažeidimas truko nuo „ne anksčiau“ kaip 2000 m. liepos 12 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., nustatytam baziniam dydžiui taikytinas dauginimo koeficientas yra 0,5 (ginčijamo sprendimo 241 konstatuojamoji dalis). Papildoma suma, skirta atgrasyti įmones nuo dalyvavimo tokiuose, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, horizontaliuosiuose susitarimuose dėl kainų nustatymo, yra 17 % nuo pardavimų vertės (ginčijamo sprendimo 242 konstatuojamoji dalis).

33      Kartelio dalyviams Komisija nustatė tokius skirtinų baudų bazinius dydžius:

–        Boliden: 1 mln. eurų,

–        Fluorsid ir Minmet: 1,6 mln. eurų,

–        ICF: 1,7 mln. eurų,

–        IQM, QB Industrias SAB: 1,67 mln. eurų.

34      Remdamasi pranešimu dėl bendradarbiavimo Komisija galiausiai atleido Boliden nuo bet kokios baudos.

6.     Dėl lengvinančių aplinkybių

35      Komisija nusprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai neįrodo, kad jos realus elgesys rinkoje „galėjo užgožti konstatuoto pažeidimo antikonkurencinį poveikį ar kad ji visą laiką pažeidimo darymo laikotarpiu rinkoje būtų elgusis nepriklausomai“. Atvirkščiai, Komisijos bylos medžiagoje yra įrodymų, kad ieškovė palaikė dvišalius kontaktus su konkurentais net ir po susitikimo Milane (ginčijamo sprendimo 245–247 konstatuojamosios dalys). Komisija nenustatė lengvinančių aplinkybių ieškovės naudai, dėl kurių būtų galima sumažinti baudą.

36      Komisija padarė išvadą, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį ieškovei skirtinos baudos dydis turi būti 1,7 mln. eurų (ginčijamo sprendimo 276 konstatuojamoji dalis).

 Procesas ir šalių reikalavimai

37      Šį ieškinį ieškovė pareiškė elektroniniu paštu ir faksu, kurie Bendrojo Teismo kanceliarijoje gauti atitinkamai 2008 m. rugsėjo 19 ir 20 d. Spausdintą ieškinio versiją kanceliarija gavo 2008 m. rugsėjo 24 d. Prie kiekvieno siuntimo buvo pridėtas perdavimo raštas.

38      2008 m. spalio 27 d. ieškovė, paprašyta Bendrojo Teismo, pateikė pastabas dėl 2008 m. rugsėjo 24 d. gauto ieškinio spausdintos versijos originalumo.

39      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nepatenkinus šio prašymo, iš esmės sumažinti ieškovei skirtos baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

40      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

41      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

42      Vienam kolegijos nariui negalint dalyvauti nagrinėjant bylą, Bendrojo Teismo pirmininkas, remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalimi, paskyrė į kolegiją kitą teisėją.

43      Taikydamas proceso organizavimo priemones, kurių ėmėsi pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, Bendrasis Teismas paprašė Komisijos raštu atsakyti į klausimą. Komisija dėl šios proceso organizavimo priemonės atsakė per nustatytą terminą.

44       2012 m. birželio 14 d. posėdyje išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

 Dėl teisės

I –  Dėl ieškinio priimtinumo

45      Komisija teigia, kad šis ieškinys yra nepriimtinas.

46      Apie 2008 m. birželio 25 d. sprendimą ieškovei buvo pranešta 2008 m. liepos 10 d. Terminas ieškiniui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo pareikšti pridėjus dešimties dienų terminą dėl atstumo baigėsi 2008 m. rugsėjo 22 d. Ieškinio kopija elektroniniu paštu Bendrojo Teismo kanceliarijoje buvo gauta 2008 m. rugsėjo 19 d., faksu – 2008 m. rugsėjo 20 d., o spausdinta versija kanceliariją pasiekė tik 2008 m. rugsėjo 24 d. Kadangi spausdinta versija nėra ieškinio originalas, o tik originalo fotokopija, Procedūros reglamento 43 straipsnio 6 dalis netaikoma, todėl pavėluotai pareikštas ieškinys yra nepriimtinas. Ant ieškinio kopijos esantis parašas rašytas ne ranka, tai tik to parašo kopija. Ranka rašyto parašo reikalavimas, nustatytas Procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalyje, turėtų būti laikomas esminiu formos reikalavimu ir turėtų būti taikomas griežtai, kad to reikalavimo nesilaikymas lemtų ieškinio nepriimtinumą. Komisija pasikliauja Bendrojo Teismo vertinimu dėl ieškinio priimtinumo.

47      Pasak ieškovės, šia „administracijos darbo klaida“ nepažeidžiamas nei teisinio saugumo principas, nei Procedūros reglamento 43 straipsnis. 2008 m. rugsėjo 19 d. ieškovės teisininkas faksu išsiuntė M. van der Woude ir T. Hennen pasirašytą ieškinį. Prie fakso pridėtą aiškinamąjį laišką pasirašė T. Hennen ir P. Wytinck, kurie yra M. van der Woude partneriai. Tą pačią dieną T. Hennen elektroniniu paštu išsiuntė kanceliarijai ieškinį, aiškinamąjį laišką ir fakso priėmimo patvirtinimą, o M. van der Woude dar kartą tą elektroninį laišką Bendrojo Teismo kanceliarijai nusiuntė 2008 m. rugsėjo 20 d. 2008 m. rugsėjo 23 d. T. Hennen per bendrovę UPS išsiuntė septynis ieškinio egzempliorius Bendrojo Teismo kanceliarijai, iš kurių vienas egzempliorius pateiktas kaip originalas, o kiti šeši – jo kopijos. Šio siuntinio aiškinamąjį laišką pasirašė T. Hennen. 2008 m. rugsėjo 23 d. atsiųsti septyni egzemplioriai yra identiški faksu ir elektroninių paštu pateiktiems dokumentams, o visus juos pasirašė T. Hennen. Kaip originalas pateiktas ieškinio egzempliorius, kurio originali versija nebuvo atsiųsta dėl „darbo klaidos“, pasirašytas ne ranka.

48      Ieškovė teigia, kad kanceliarijai pateikta ieškinio versija popieriuje tikrai yra „originalas“. Net jei parašas pasirašytas ne ranka, šiuo atveju teisinio saugumo principo vis tik buvo laikytasi. Pirma, visos kanceliarijai pateikto ieškinio kopijos yra identiškos. Antra, remiantis 2008 m. rugsėjo 23 d. T. Hennen pasirašytu aiškinamuoju laišku galima aiškiai daryti išvadą, kad ieškovė ketino pateikti originalą. Laiške esantis parašas yra toks pats kaip ant dokumento, kuris pateiktas kaip ieškinio originalas, ir identiškas parašams, kurie padėti ant visų kitų Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktų dokumentų. Trečia, versija, kuri pateikta kaip ieškinio originalas, yra identiškas skenuotai ir elektroniniu paštu pateiktai versijai. Ketvirta, kadangi T. Hennen pasirašė visus Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktus dokumentus, nekyla jokios abejonės, kad šiuos dokumentus parengė įgaliotasis advokatas. Ieškovė daro išvadą, kad negali būti jokios abejonės dėl ieškinio, kuris pateiktas kaip originalas, autorystės.

49      Procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvieno procesinio dokumento originalą turi pasirašyti šalies atstovas arba advokatas.

50      Remiantis Procedūros reglamento 43 straipsnio 6 dalimi, jei procesinis dokumentas kanceliarijai pirmiausia buvo pateiktas faksu arba kita Bendrojo Teismo turima technine ryšio priemone iki procesinio termino pabaigos, pripažįstama, kad to termino laikomasi, jei pasirašytas to dokumento originalas kanceliarijai pateikiamas ne vėliau kaip per dešimt dienų.

51      Šiuo atveju ieškinio popierinė versija kanceliarijai buvo pateikta per dešimt dienų po ieškinio pateikimo faksu ir elektroniniu paštu.

52      Kaip pripažinta teismų praktikoje, reikalavimo pasirašyti ranka, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, tikslas – siekiant teisinio saugumo užtikrinti ieškinio autentiškumą ir išvengti pavojaus, kad jį iš tiesų galėtų parengti tam neįgaliotas asmuo. Todėl šį reikalavimą reikia laikyti esminiu formos reikalavimu, kurio būtina griežtai laikytis, t. y. jo nesilaikymas lemia ieškinio nepriimtinumą (2007 m. gruodžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Parlamentas prieš Eistrup, T‑223/06 P, Rink. p. II‑1581, 51 punktas).

53      Procedūros reglamento 43 straipsniu siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi teisinio saugumo principo, ir šiuo tikslu reikalaujama, kad ieškinys būtų autentiškas ir kad jį parengtų tinkamai kliento įgaliotas advokatas.

54      Šiuo atveju remiantis prie ieškinio pridėtu 2008 m. rugsėjo 8 d. dokumentu galima daryti išvadą, kad T. Hennen buvo tinkamai įgaliotas ieškovės.

55      Nors ant paties 2008 m. rugsėjo 23 d. ieškinio nėra originalaus atstovaujančio advokato parašo, o tik jo fotokopija, jis vis dėlto pridėtas prie aiškinamojo laiško, kuriame yra originalus to paties atstovaujančiojo advokato T. Hennen parašas, sutampantis su parašu, esančiu faksu pateikto ieškinio aiškinamajame laiške. Todėl akivaizdu, kad aiškinamajame laiške esantis parašas, 2008 m. rugsėjo 23 d. atsiųstos popierinės versijos ieškinyje esantis parašas ir faksu atsiųstame ieškinyje esantis parašas yra to paties advokato T. Hennen. Darytina išvada, kad nekyla jokios abejonės dėl ieškinio, kuris pateiktas kaip originalas, autoriaus tapatybės. Be to, laiškas arba dokumentų sąrašas, pasirašytas ieškovės atstovo, ir nepasirašytas raštas turi būti laikomi tinkamai pasirašytu vienu procesiniu dokumentu, jeigu jie siunčiami vieno pašto siuntiniu, kaip yra ir šiuo atveju.

56      Todėl reikia pripažinti, kad elektroniniu paštu ir faksu pateiktas ieškinys buvo tinkamai ir laiku autentifikuotas pagal Procedūros reglamento 43 straipsnio 5 dalį, dėl tos priežasties ieškinys yra priimtinas.

II –  Dėl esmės

A –  Panaikinimo pagrindų santrauka

57      Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia keturis pagrindus, o kai kuriuos iš jų galima padalyti į kelias dalis.

58      Pirmasis pagrindas susijęs, pirma, su teisės į gynybą ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio pažeidimu. Ginčijamame sprendime skiriama sankcija už kitokį pažeidimą, nei nurodyta pranešime apie kaltinimus, o Komisija, išsiuntusi pranešimą apie kaltinimus, ginčijamame sprendime rėmėsi naujais dokumentais. Ieškovė negalėjo susipažinti su tikraisiais Komisijos kaltinimais, todėl buvo pažeistos ieškovės teisės į gynybą.

59      Antrasis pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio pažeidimu. Ieškinio antrojo pagrindo pirma dalis susijusi tuo, kad ieškovei inkriminuojamos faktinės aplinkybės nėra EB 81 straipsnio pažeidimas. Iš tiesų ginčijamame sprendime pateiktais įrodymais neįrodomas nei susitarimas dėl kainų nustatymo, nei suderinti veiksmai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Ieškinio antrojo pagrindo antra dalis, kuri pateikta papildomai, susijusi su tuo, kad ieškovei inkriminuojamos faktinės aplinkybės negali būti laikomos vienu ir tęstiniu pažeidimu.

60      Ieškinio trečiasis pagrindas, kuris pateiktas papildomai, susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu. Pirma dalis susijusi su 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 dalies klaidingu taikymu. Antra dalis susijusi su klaidingu bazinio ir papildomo baudos dydžio nustatymu.

61      Ieškinio ketvirtasis pagrindas susijęs su Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Tuniso Respublikos asociaciją (OL L 278, 2005, p. 9, toliau – Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas), 36 straipsnio, rūpestingumo principo ir tarptautinės pagarbos pažeidimu.

62      Bendrasis Teismas mano, kad būtų prasminga visų pirma išnagrinėti ieškinio antrąjį pagrindą.

B –  Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu

1.     Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad ieškovei inkriminuojamos faktinės aplinkybės nelaikomos EB 81 straipsnio pažeidimu

a)     Pirminės pastabos

63      Ieškovė neigia, kad buvo pažeistas EB 81 straipsnis ir kad egzistavo kartelis, taip pat keitimosi informacija antikonkurencinį tikslas ar poveikį. Ieškovė taip pat teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes tvirtino, kad antikonkurencinio tikslo egzistavimo pakanka įrodyti, jog buvo ribojama konkurencija.

64      Ginčijamame sprendime pateikti įrodymai rodo daugių daugiausia tai, kad buvo kontaktai, kuriais naudodamiesi dalyviai peržiūrėdavo įvairias rinkas, kuriose veikė. Ieškovė nesitarė dėl kainų su savo konkurentais nei sudarydama susitarimą, nei derindama veiksmus. Ginčijamame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės daugių daugiausia yra keitimasis informacija, kurio antikonkurencinis tikslas ar poveikis neįrodytas. Komisija neįrodė, kad nagrinėjamos įmonės buvo susitarusios 20 % didinti aliuminio fluorido kainas ar nustatyti tikslus jas didinti. Susitikimo Milane ataskaitoje kalbama tik apie visiems žinomą rinkos apsektą, t. y. gamybos sąnaudų didėjimą, ir dalyvių „pageidavimą“, kad jų produkcijos kainos taip pat atitinkamai padidėtų. Tačiau dalyviai abejojo, ar rinka galės susitaikyti su tokiu kainos didėjimu. Ieškovė teigia, kad diskusijos buvo „hipotetinės“ ir nesutapo ketinimai 20 % didinti aliuminio fluorido kainą. Tai yra analitinis dokumentas, o ne susitarimas. Per susitikimą Milane O. daryti užrašai taip pat yra analitinio pobūdžio, tačiau iš jų negalima spręsti apie susitarimą dėl kainų. 2000 m. spalio 25 d. įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ atstovo O. užrašuose apie Australiją neminimas susitarimas ar susitikimas Milane. Taip at 2000 m. lapkričio 8 d. Fluorsid užrašuose ir 2000 m. lapkričio 9 d. Fluorsid darbuotojo R. užrašai nėra susitarimo dėl kainų įrodymas ir juose visiškai nekalbama apie tariamą Milano susitarimą. Galiausiai ieškovė teigia, kad prielaida, jog keturi gamintojai turėjo galimybę susitarti didinti pasaulinę kainą, yra „ekonomiškai absurdiška“. Galų gale Komisija neįrodė nei keitimosi informacija tikslo, nei jos antikonkurencinio poveikio.

65      Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

66      Visų pirma reikia priminti nusistovėjusią teismų praktiką, kurioje pripažinta, pirma, kad konkurencijos taisyklių pažeidimu kaltinanti šalis ar institucija turi pateikti šio pažeidimo įrodymų ir teisiškai įrodyti pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes, ir, antra, kad įmonė, kuri naudojasi gynybos priemone nuo kaltinimo padarius pažeidimą, turi įrodyti, kad įvykdytos šios gynybos priemonės taikymo sąlygos, todėl minėta institucija turi pateikti kitų įrodymų (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktas; 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 78 punktas ir 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 50 punktas).

67      Dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymų vertinimo taip pat reikia priminti, kad Komisija turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad įtariamas pažeidimas tikrai padarytas (šiuo klausimu žr. 1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 punktą). Kilus abejonių, teismas jas turėtų spręsti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Taigi teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamai pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu dar yra abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys dėl sprendimo, kuriuo skirta bauda, panaikinimo (2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 215 punktas).

68      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo elemento. Pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma (žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 180 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

69      Be to, įprasta, kad antikonkurencinius susitarimus ir veiksmus apimanti veikla vykdoma pogrindyje, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Iš to išplaukia, kad jei Komisija randa aiškių ūkio subjektų neteisėtų santykių įrodymų, pavyzdžiui, susitikimų protokolus, šie įrodymai paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai būtina patvirtinti naudojant dedukcijos metodą. Todėl daugeliu atvejų egzistuojanti praktika arba antikonkurencinio susitarimo sudarymas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo (66 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, 55–57 punktai ir 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C‑403/04 P ir C‑405/04 P, Rink. p. I‑729, 51 punktas).

b)     Ginčijamo sprendimo turinio priminimas

70      Reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija iš esmės rėmėsi tokiais toliau išvardytais dokumentais EB 81 straipsnio pažeidimui konstatuoti: Milano susitikimo ataskaita (ginčijamo sprendimo 77 ir 81–88 konstatuojamosios dalys), per tą susitikimą įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ atstovo O. darytais užrašais (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis), 2006 m. rugpjūčio 23 ir 31 d. duotais O. parodymais Komisijai dėl tos ataskaitos (ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamoji dalis), 2000 m. spalio 25 d. O. užrašais apie įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ ir IQM pokalbį telefonu (ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamoji dalis) ir 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. Minmet atstovo C. užrašais (ginčijamo sprendimo 95 ir 96 konstatuojamosios dalys). Remdamasi šiais dokumentais Komisija padarė išvadą, kad 2000 m. liepos 12 d. susitikime Milane, Italijoje, dalyvavo Fluorsid atstovas R., ieškovės atstovas G. ir IQM atstovas A., o įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ atstovas O. tame susitikime dalyvavo telefonu. Milane įvykusio susitikimo ataskaitą parengė Fluorsid atstovas R. Pasak Komisijos, šio susitikimo turinys ir tikslas buvo antikonkurenciniai (ginčijamo sprendimo 115–122 konstatuojamosios dalys).

71      Minėtuose dokumentuose vartojami tokie techniniai terminai:

–        „US$/T arba US$/MT“ reiškia, kad kainos nurodytos Jungtinių Amerikos Valstijų doleriais (USD) už toną arba metrinę toną,

–        „incoterms“ reiškia „international commercial terms“ (tarptautinės prekybos taisyklės),

–        „C & F filo“ (cost and freight ir free in liner out) reiškia „kaina ir frachtas bei pakrovimas siuntėjo sąskaita, iškovimas linijos sąskaita“,

–        „cfr“ (cost and freight) reiškia „kaina ir frachtas“,

–        „fca“ (free carrier) reiškia „franko transportuotojas“,

–        „fob“ (free on board) reiškia „franko laivo denis“,

–        LME („London Metal Exchange“), lietuviškai – „Londono metalų birža“, yra interneto svetainė, kurioje nustatoma metalų kaina. Pagal LME kursą nustatoma aliuminio kaina. Minėtuose dokumentuose ši santrumpa reiškia aliuminio kainą;

–        AlF₃ yra aliuminio fluorido santrumpa. Be to, reikia pažymėti, kad aliuminio fluorido kaina gali būti skaičiuojama kaip LME kurso procentinė dalis. Remiantis šalių parodymais, AlF₃ kaina paprastai yra nuo 45 iki 55 % LME, t. y. nuo 650 iki 900 USD.

72      Taip pat reikia pažymėti, kad dokumentus, kuriais Komisija remiasi ginčijamame sprendime, pateikė arba Boliden, arba kiti kartelio nariai, be kita ko, ir ieškovė. Pastaroji neginčijo nei tų dokumentų autentiškumo, nei patikimumo, nei jų įrodomosios galios, taip pat jokia bylos medžiaga nesuteikia galimybės daryti prielaidą, kad reikia ginčyti tų dokumentų įrodomąją vertę. Ieškovė neginčija šių įrodymų turinio, tačiau ginčija išvadas, kurias Komisija padarė remdamasi tais dokumentais siekdama įrodyti kartelio egzistavimą.

c)     Dėl pažeidimo įrodymo

73      Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad susitikimo Milane dalyviai sudarė susitarimą padidinti aliuminio fluorido pardavimo kainą 20 %. Jie taip pat nustatė bendrą kainų lygį įvairiuose pasaulio regionuose, įskaitant Europą, ir tam tikrais atvejais pasidalino rinkas bei apsikeitė svarbia komercine informacija. Todėl reikia įvertinti įrodymus, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, kad pagrįstų padarytas išvadas.

74      Visų pirma, susitikimo Milane ataskaitoje pažymėta, kad nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2000 m. birželio mėn. visos išlaidos padidėjo 20 %, todėl 2001 m. reikia aliuminio fluorido kainą padidinti 20 %. Šiuo klausimu konkrečiai pasakyta štai kas (ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamoji dalis):

„Kadangi 2000 m. [aliuminio fluorido] pardavimo kaina buvo nustatyta 1999 m. pirmojo pusmečio pabaigoje ir dėl to, kad mūsų sąnaudos 2000 m. viduryje yra 20 % didesnės, nei 1999 m., reikėtų, kad mūsų [aliuminio fluorido] kainos 2001 m. būtų 20 % didesnės už 2000 m. kainas. Visos trys šalys [Fluorsid, ieškovė ir IQM] susitarė, kad šis padidinimas gamintojo požiūriu yra protingas. Vis dėlto reikia kelti klausimą, ar rinkos pasiūla ir (arba) paklausa leidžia didinti kainą“ (susitikimo Milane ataskaitos 1 puslapis).

75      Taigi iš Milano susitikimo ataskaitos aiškiai matyti, kad tame susitikime dalyvavę atstovai, taip pat ir ieškovės atstovas, susitarė 2001 m. aliuminio fluorido pardavimo kainas padidinti 20 %.

76      Be to, kiek tai susiję su Europos rinka, Milano susitikimo ataskaitoje kalbama apie šių atstovų susitarimą už 2001 m. dėl 775 USD „fca“ arba 800 USD „fob“ aliuminio fluorido kainos už toną (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis):

„2001 m. [ICF] pageidauja pakelti kainą iki 800 USD/t „fca“ Mordijk ir 775 USD/t „fob“ Gabes. [Taigi] kiekvieno Europos gamintojo kaina yra 775/800 USD/t fca/fob Europos gamintojas“ (Milano ataskaitos 6 puslapis).

77      Remiantis visais šiais dokumentais darytina išvada, kad ši kaina yra minimali pardavimo kaina ir atitinkamose rinkose kartelio dalyviai neturėtų teikti pasiūlymų už mažesnę kainą.

78      Šias išvadas patvirtina įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ atstovo O. užrašai iš Milano susitikimo, kuriame jis dalyvavo telefonu, ir 2006 m. rugpjūčio 23 ir 31 d. Komisijai duoti parodymai žodžiu (ginčijamo sprendimo 77, 89 ir 90 konstatuojamosios dalys). Taigi remiantis šiais užrašais bei parodymais darytina išvada, kad to susitikimo dalyviai patvirtino, jog reikia kainas didinti 20 % ir, parengę sąnaudų lenteles, susitarė, kad kainos už 2001 m. turi būti pakeltos 20 % ir būti 800 USD už toną, t. y. 50 % LME kainos.

79      Be to, įvairūs kiti po susitikimo Milane parengti dokumentai įrodo, kad šio susitikimo dalyviai laikėsi šio susitarimo nuostatų, palaikė dvišalius kontaktus tuo klausimu ir keitėsi svarbia komercine informacija, būtent tam, kad galėtų abipusiai kontroliuoti vieni kitų kainų politiką. Taigi įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ atstovo T. užrašai, skirti taip pat įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ atstovui O. dėl 2000 m. spalio 25 d. T. ir IQM atstovo AR. pokalbio telefonu rodo, kad pastarieji pasikeitė informacija apie kainos pasiūlymą klientui iš Australijos. Tuose pasiūlymuose buvo nurodyta minimali 800 USD už toną kaina, sutarta per susitikimą Milane. Taigi paaiškėja, kad IQM pasiūlė „850–875–900 USD“ kainą, o įmonės Boliden skyrius „Noralf“ atskleidė, kad pasiūlė maždaug 800 USD už toną kainą, tačiau dar nėra sudaręs sutarties su šiuo klientu iš Australijos (ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamoji dalis).

80      Be to, remiantis Minmet atstovo C. užrašais apie 2000 m. lapkričio 8 d. pokalbį telefonu su ieškovės atstovu G. darytina išvada, kad pastaroji skundėsi „per mažai pakeltomis“ Minmet siūlomomis kainomis, pateiktomis atsiliepiant į kvietimą teikti pasiūlymus Egipte, nes jos buvo „725 USD už toną fob arba 745 USD už toną cfr“, ir iškėlė klausimą, kaip Minmet tikisi pakelti Venesueloje taikomą kainą iki 875 USD, jei venesueliečiai turi priėjimą prie kvietimo teikti pasiūlymus Egipte. Remiantis tais pačiais užrašais, Minmet atstovas C. atsakė, kad situacija yra sunkiai valdoma dėl pasitikėjimo stokos, o G. patvirtino, kad Brazilijos aliuminio gamintojui Albras pasiūlytos kainos viršija 800 USD už toną. Remiantis tais pačiais užrašais darytina išvada, kad po susitikimo Milane ieškovė taip pat bendravo su kita šio susitikimo dalyve Minmet dėl per tą susitikimą sudaryto susitarimo, kad galėtų kontroliuoti Minmet nustatytas kainas ir informuoti apie kainas, kurias pati siūlo Albras (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamąją dalį).

81      Be to, remiantis Minmet atstovo C. parengta ir Fluorsid nusiųsta 2000 m. lapkričio 9 d. ataskaita apie susitikimą su ieškovės atstovais G. ir T., pastaroji nurodė, kad iš kliento Albras prašė 845 USD „cfr“ už 3000 metrinių tonų kainos su galimybe papildomai įsigyti 1000 metrinių tonų ir „740 USD „fob+65 frachtas““, o Derivados del Fluor iš Albras prašė 803 USD už toną „cfr“ kainos. Ataskaitoje Minmet nurodo, kad ieškovė teigia, kad iš kliento Egyptalum prašė 845 USD už toną „fob“ kainos ir kad atmetė jo prašymą nuleisti kainą iki 750 USD už toną. Remiantis šia ataskaita, ieškovė skundėsi per mažai pakelta Minmet prašoma kaina. Toje ataskaitoje taip pat minimas keitimasis informacija apie su prekyba susijusius IQM veiksmus Australijoje, Šiaurės Amerikoje ir Brazilijoje, bei Venesuelos rinkoje. Kiek tai susiję su pastarąja rinka, ataskaitoje nurodyta, kad ieškovė patvirtino norėjusi nustatyti aukščiausią 6000 metrinių tonų pasiūlymo ribą, o Minmet reikalavo, kad kainos viršytų 800 USD už toną „cfr“ (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamąją dalį).

82      Remiantis dokumentais, susijusiais su 2000 m. spalio 25 d., lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais darytina išvada, kad aptariamos įmonės taikė abipusę kainų dydžio kontrolę. Be to, kaip teisingai pažymėjo Komisija ginčijamame sprendime, kainos atitiko per susitikimą Milane vykusių derybų rezultatus. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2000 m. spalio 25 d., lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. dokumentuose kalbama apie po susitikimo Milane to susitikimo dalyvių palaikytus kontaktus, konkrečiai apie Fluorsid, Minmet ir ieškovės kontaktus, kurie buvo akivaizdžiai susiję su susitarimu dėl per tą susitikimą sutartų kainų, nes jie susiję su esminėmis to susitarimo dalimis.

83      Šis susitarimas dėl kainų susijęs, iš vienos pusės, su Europos rinkomis. Šiuo klausimu Milano susitikimo ataskaitoje nurodyti 2000 m. aliuminio fluorido gamybos ir pardavimų kiekiai, konkrečiai Norvegijai, Švedijai, Ispanijai ir Italijai (Milano ataskaitos 2 puslapis), ir 2001 m. pardavimo prognozės Rumunijai, Italijai, Norvegijai, Vokietijai ir Nyderlandams (Milano ataskaitos 2 ir 3 puslapiai). Be to, susitikimo Milane ataskaitoje minimas keitimasis informacija apie kartelio dalyvių pardavimus Europoje, konkrečiai Italijoje, Rumunijoje, Ispanijoje, Skandinavijoje, Vokietijoje, Beniliukse ir Jungtinėje Karalystėje. Šiuo atveju ieškovė nurodė, kad nori 2001 m. padidinti kainą iki 800 USD už toną „fca Mordijk“ ir 775 USD už toną „FOB Gabes“, kad būtų pasiekta, jog Europos gamintojo kaina būtų 775/800 USD už toną „fca/fob“ (Milano ataskaitos 6 puslapis; taip pat žr. ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamąją dalį ir šio sprendimo 76 punktą).

84      Iš kitos pusės, Komisija nustatė, kad tas susitarimas buvo taikomas ir įvairiems pasaulio regionams. Taigi Milano susitikimo ataskaitos dalyje, kurioje kalbama apie Australiją, nurodyta 2001 m. taikoma „orientacinė kaina“ yra 800 USD už toną „fob Europa“, t. y. „50 % LME fob“, o Europoje taikoma kaina gali būti didesnė už Kinijoje taikomą kainą ir turi būti 875 USD už toną. Kiek tai susiję su Pietų Amerika, ataskaitoje pateiktos 2000 m. kainos ir minimalios 2001 m. kainos. Prie Venesuelos nurodyta 2001 m. kaina 850 USD už metrinę toną „C&F filo“, o kaip minimali absoliuti kaina 890 USD už metrinę toną. Kiek tai susiję su Brazilija, visi gamintojai sutinka dėl to, kad kaina turi būti apie „50 % LME fob ir 875 USD už toną cfr. Kalbant apie Šiaurės Ameriką, Alcoa kaina 2000 m. yra 775 USD už metrinę toną „ex Point Comfort“, o 2001 m. – 800/825 USD už metrinę toną „ex Point Comfort“. Tiekėjai, kurie netiekia bendrovei Alcoa turėtų gauti 825 USD už toną kainą, kaip kainą „iš sandėlio“ ir 850 USD už pristatytą toną. Susitikimo Milane dalyviai nurodė, kad pageidauja tiekti tam tikriems pasaulio regionams. Prie Indijos susitikimo Milane ataskaitoje nurodyta, kad yra noras parduoti 3000 tonų, tačiau kaina turi būti 900 USD už pristatytą metrinę toną. Prie Turkijos nurodyta 800 USD kainą už toną „fob“ (susitikimo Milane ataskaitos 6 ir 7 puslapiai; taip pat žr. ginčijamo sprendimo 86 ir 87 konstatuojamąsias dalis).

85      2006 m. rugpjūčio 23 d. ir rugpjūčio 31 d. Komisijai duotuose parodymuose žodžiu įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ atstovas O. be kita ko patvirtino, kad susitikimo Milane dalyviai susitarė dėl kiekvienam iš jų priskirtų klientų ir dėl kainų lygio, kuris turi būti išlaikytas Europoje ir už Europos ribų. Milano susitikimo tikslas taip pat buvo parengti bendrą paaiškinimą, kaip turi būti įvesti nauji kainų lygiai. Susitikimo Milane dalyviai pasiskirstė, kokius siekius siūlyti atskiriems klientams. Buvo sudarytas nerašytas susitarimas tiekti tik tiems klientams, kurie buvo priskirti kiekvienam tiekėjui, ir jiems tiekti susitartą kiekį (žr. ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamąją dalį).

86      Taip pat remiantis 2000 m. spalio 25 d. užrašais iš pokalbio telefonu darytina išvada, kad IQM atstovas A. norėjo „palaikyti kontaktus“ su įmonės Boliden skyriaus „Noralf“ atstovu T. ir pareiškė, kad sutinka, kiek tai susiję su Australija, kad Boliden skyrius „Noralf“ patiektų 3000 tonų, ir nurodė, kad 1999 m. jis pateikė 7000 tonų ir nori išlaikyti šį lygį. Be to, remiantis šiais užrašais darytina išvada, kad šia proga T priminė 800 USD kainą, kuri atitiktų per susitikimą Milane Australijai nustatytą kainą. Šie užrašai yra įrodymas, kad po susitikimo Milane Boliden skyrius „Noralf“ ir IQM palaikė ryšius dėl aliuminio fluorido kainų ir patiekto ar pasiūlyto kiekio Australijoje, o tų užrašų turinys atitinka tai, kas buvo sutarta per susitikimą Milane (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamąją dalį).

87      Galiausiai taip pat remiantis Milano susitikimo ataskaita galima daryti išvadą, kad vėliau susitikimo Milane dalyviai, t. y. Fluorsid, ieškovė ir IQM, keitėsi informacija apie gamybą, pardavimų apimtis 2000 m. ir apie 2001 m. prognozes dėl įvairių pasaulio šalių su nurodytais tiksliais kiekiais, o taip pat informacija pagal gamintojus ir klientus. Dėl „individualių rinkų“ ataskaitoje pažymėta (ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamoji dalis):

„Mes išanalizavome kiekvieną rinką, kad galėtume nustatyti bendrą kainų lygį ir, tam tikrais atvejais, pasidalinti rinką. Vis dėlto mes visi susitarėme, kad nepaisant to, iš kurio iš mūsų bus perkama, reikia gauti aukštesnę kainą. Todėl turime atgrasyti nuo bet kokiu didelių nuolaidų taikymo“ (susitikimo Milane ataskaitos 5 puslapis).

88      Darytina išvada, kad Milano susitikimo dalyviai apsikeitė svarbia komercine informacija, įskaitant informaciją apie jų gamybos apimtis, apie parduotus ar numatytus parduoti kiekius, apie klientus tiek Europoje, tiek visame pasaulyje, apie jų kainų nustatymą ir apie pasiskirstymą rinkomis tarpusavyje, kad galėtų susitarti dėl konkurencijos parametrų.

89      Taigi remiantis šiais įrodymais, kurių turinio ieškovė neginčija, darytina išvada, kad Komisija teisiškai įrodė, jog per susitikimą Milane, kuriame dalyvavo ieškovė, sudarytas susitarimas dėl kainų nustatymo, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, tikrai egzistuoja.

90      Dėl šių priežasčių ginčijamame sprendime Komisija įrodė Milano susitikimo antikonkurencinį tikslą ir tai, kad egzistuoja susitarimas, kuriuo pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis, todėl nereikia įrodyti, kad šiuo susitarimu buvo padarytas poveikis (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 123 punktas ir šio sprendimo 68 punkte minėto sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 181 punktas). Šiuo klausimu reikia priminti, jog vertinant, ar susitarimui taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, reikia turėti omenyje, kad to susitarimo tikslas ir antikonkurencinis poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jis turi būti taikomas. Taigi nereikia nagrinėti susitarimo poveikio, jei įrodytas tokio susitarimo antikonkurencinis tikslas (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt., C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P, Rink. p. I‑9291, 55 punktą ir 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, Rink. p. I‑9083, 135 punktą).

91      Tokiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti, ar teismų praktikoje nustatyti kriterijai, reglamentuojantys suderintų veiksmų sąvoką (žr. šio sprendimo 90 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 111–114, 131 ir 132 punktus ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 187 ir 190 punktus), šioje byloje taip pat tenkinami. Kadangi šioje byloje yra „susitarimą“ sudarantis kriterijus, kad būtų galima taikyti EB 81 straipsnyje nustatytą draudimą, kalbama tik apie alternatyvų to paties kartelio kvalifikavimą, kuris neturi įtakos likusiai analizės daliai.

92      Remiantis visais išdėstytais argumentais darytina išvada, kad su EB 81 straipsnio pažeidimu susijęs kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

2.     Dėl papildomai pateiktos antros dalies, susijusios su tuo, kad ieškovei inkriminuojamos faktinės aplinkybės negali būti laikomos vienu ir tęstiniu pažeidimu

a)     Pirminės pastabos

93      Ieškovė ginčija ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija pažeidimą pripažino kaip vieną ir tęstinį. Pranešime apie kaltinimus nekalbama apie jokį ryšį tarp atskirų kontaktų, kurie įvyko tarp kartelio narių. Be to, atrodo, kad Komisija nebeturi kartelio įrodymų po susitikimo Milane. Dvišaliai kontaktai tarp, pirma, Boliden skyriaus „Noralf“ ir IQM bei, antra, Fluorsid ir ieškovės nesudaro galimybės konstatuoti, kad visi susitikimo Milane dalyviai tarpusavyje palaikė ryšius. Galiausiai dokumentuose dėl 2000 m. spalio ir lapkričio mėn. buvusių kontaktų nedaroma nuoroda į susitikimą Milane.

94      Komisija ginčija ieškovės argumentus ir prašo atmesti antrąjį pagrindą.

b)     Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo

95      Visų pirma reikia priminti vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoką.

96      Buvo nuspręsta, kad nenatūralu išskaidyti tęstinį elgesį, kuriam būdingas vienas tikslas, ir vertinti jį kaip kelis atskirus pažeidimus, kai, priešingai, tai yra vienas pažeidimas, kuris laipsniškai pasireiškė tiek susitarimais, tiek suderintais veiksmais (šio sprendimo 90 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 81 punktas ir 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Putters International prieš Komisiją, T‑211/08, Rink. p. II‑3729, 31 punktas).

97      Tokiomis aplinkybėmis įmonė, dalyvavusi darant pažeidimą savo veiksmais, kurie patenka į susitarimo ar suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, sąvokas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ir kuriais buvo siekiama įgyvendinti visą pažeidimą, taip pat yra atsakinga už kitų įmonių įgyvendinant minėtą pažeidimą atliktus veiksmus per visą dalyvavimo darant tą pažeidimą laikotarpį (šio sprendimo 90 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 83 punktas ir šio sprendimo 96 punkte minėto sprendimo Putters International prieš Komisiją 32 punktas).

98      Iš šios teismų praktikos matyti, kad, siekdama įrodyti vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą, Komisija privalo įrodyti, jog ši įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie bendrų visų dalyvių siektų tikslų ir kad žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį ar kad galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (šio sprendimo 90 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 87 punktas ir šio sprendimo 96 punkte minėto sprendimo Putters International prieš Komisiją 33 punktas).

99      Iš tikrųjų karteliai gali būti laikomi vieną antikonkurencinį susitarimą sudarančiais elementais tik jei įrodyta, kad juos apima vienas bendras planas, kuriuo siekiama bendro tikslo. Be to, tik jei tuo metu, kai dalyvavo šiuose karteliuose, įmonė žinojo ar turėjo žinoti, kad tai darydama ji integruojasi į vieną susitarimą, jos dalyvavimas atitinkamuose karteliuose gali būti to dalyvavimo šiame susitarime išraiška (žr. šio sprendimo 96 punkte minėto sprendimo Putters International prieš Komisiją 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

100    Todėl iš šio sprendimo 96–99 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, jog tam, kad būtų įrodytas dalyvavimas darant vieną ir tęstinį pažeidimą, turi būti tenkinamos trys sąlygos, t. y. bendro plano, kuriuo siekiama vieno tikslo, buvimas, įmonės sąmoningas prisidėjimas prie šio plano ir aplinkybė, kad ji žinojo apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus (šio sprendimo 96 punkte minėto sprendimo Putters International prieš Komisiją 35 punktas).

101    Taigi vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo darant pažeidimą, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo – iškreipti konkurenciją, taip pat atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo) (2011 m. kovo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aalberts Industries ir kt. prieš Komisiją, T‑385/06, Rink. p. II‑1223, 86 punktas; 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T‑446/05, Rink. p. II‑1255, 89 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 257 punktas). Šio aiškinimo negalima užginčyti motyvuojant tuo, kad viena ar kelios šių veiksmų daugeto ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys galėtų būti pripažintos atskiru EB 81 straipsnio pažeidimu (minėto sprendimo Aalberts Industries ir kt. prieš Komisiją 86 punktas minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 252 punktas).

102    Be to, kaip pripažinta nusistovėjusioje teismų praktikoje, vieno pažeidimo sąvoka gali būti susijusi su teisiniu antikonkurencinių veiksmų, t. y. susitarimų, suderintų veiksmų ir įmonių asociacijų sprendimų, kvalifikavimu (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 696–698 punktus; šio sprendimo 91 punkte minėto sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 186 punktą; 2007 m gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 159 punktą ir šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 91 punktą).

103    Jei įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus, atsižvelgdama į dalyvavimą darant pažeidimą, vertinamą bendrai (šio sprendimo 66 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 punktas ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 178 punktas; šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 90 punktas ir šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Aalberts Industries ir kt. prieš Komisiją 87 punktas). Įvairios neteisėtų veiksmų apraiškos turi būti vertinamos atsižvelgiant į bendras aplinkybes, paaiškinančias jų buvimo priežastį. Tokiu atveju vertinant įrodymus įvairių faktinių aplinkybių įrodomoji galia padidinama ar pagrindžiama kitomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios, vertinant jas kartu, sukuria logišką ir išsamų vieno pažeidimo vaizdą (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, neskelbiamo Rinkinyje, 271 punktas).

104    Taip pat svarbu patikslinti, kad vieno tikslo sąvoka negali būti nustatyta esant bendrai nuorodai į konkurencijos rinkoje, su kuria susijęs pažeidimas, iškraipymą, nes įtaka konkurencijai, kaip tikslas ar poveikis, yra neatskiriamas bet kokio elgesio, kuriam taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, elementas. Toks vieno tikslo apibrėžimas gali iš dalies panaikinti vieno tęstinio pažeidimo sąvokos prasmę, jei jo pasekmė būtų tokia, kad keletas su ekonominiu sektoriumi susijusių veiksmų, draudžiamų EB 81 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti nuolat kvalifikuojami kaip vieno pažeidimo elementai. Taigi siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, reikia patikrinti, ar tarp jų yra vienas kito papildymo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos ar kelių pasekmių normaliai konkurencijai ir prisidedama, darant pažeidimą, prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai, vykdantys bendrą vieno tikslo siekiantį planą. Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, kuriomis galima įrodyti arba paneigti tokį ryšį: taikymo laikotarpį, turinį (įskaitant ir taikytus metodus) ir atitinkamai į nagrinėjamų atskirų susitarimų ir suderintų veiksmų tikslą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 102 punkte minėto sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją 179–181 punktus; šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 92 punktą ir šio sprendimo 101 punkte minėto sprendimo Aalberts Industries ir kt. prieš Komisiją 88 punktą).

105    Šiuo atveju ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad susitikimas Milane, 2005 m. spalio 25 d. Boliden skyriaus „Noralf“ pokalbis telefonu su IQM ir 2000 m. lapkričio mėn. buvę kontaktai yra vienas ir tęstinis pažeidimas, kurio pagrindas yra bendras dalyvių, taip pat ir ieškovės, noras aliuminio fluorido rinkoje veikti nustatytu būdu. Remiantis ginčijamu sprendimu, to susitikimo dalyviai susitarimu „ir (arba)“ suderintais veiksmais susitarė derinti elgesį rinkoje ir taip riboti kiekvieno jų savarankiškumą, keik tai susiję su prekybos strategija. Tas elgesys yra dalis bendro plano, kuriuo siekiama vieno ir bendro antikonkurencinio tikslo, t. y. iškraipyti natūralią aliuminio fluorido kainos raidą (ginčijamo sprendimo 125–128 konstatuojamosios dalys).

106    Komisija nustatė, kad remiantis įrodymais, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas ir kurie buvo nagrinėjami šio sprendimo 73–89 punktuose, darytina išvada, kad susitikimo Milane dalyviai, tarp jų ir ieškovė, keitėsi informacija apie taikomas ar taikytinas kainas bei susitarė dėl kainų didinimo. Jie taip pat pasikeitė svarbia komercine informacija apie pardavimo prognozes ir veiksmus įvairiuose pasaulio regionuose bei informavo vieni kitus apie savo veiksmus, pasiūlymus ir kainas rinkoje po susitikimo Milane. Visais dalyvaujančių įmonių veiksmais buvo siekiama vieno ir to paties tikslo, t. y. didinti aliuminio fluorido kainą ir atitinamai koordinuoti kartelio dalyvių elgesį rinkoje. Remiantis dokumentais, kurie įrodo jų kontaktus po susitikimo Milane, darytina išvada, kad šio susitikimo dalyviai palaikė ryšius, toliau keitėsi komercine informacija apie susitikimo Milane tikslą, apie įvairiems klientams įvairiuose pasaulio regionuose siūlomas kainas ir stebėjo, kad jos atitiktų per susitikimą Milane pasiektą susitarimą. Šiuo atveju reikia pasakyti, kad aplinkybė, jog su 2000 m. spalio ir lapkričio mėn. kontaktais susijusiuose dokumentuose nedaroma aliuzija į susitikimą Milane, neturi lemiamos reikšmės, o konkreti nuoroda į susitikimą Milane yra nereikalinga. Remiantis šiais dokumentais aiškiai matyti, kad juose paminėta kaina tiksliai atitinka kainas, dėl kurių susitarta per susitikimą Milane. Todėl Komisija turėjo padaryti išvadą, kad tai yra kartelio dėl aliuminio fluorido kainos narių veiksmų, dėl kurių susitarta pradžioje, tęsinys.

107    Aplinkybė, kad atskiri kontaktai, tiek susitikimas Milane, tiek paskesni kontaktai, įvyko per santykinai trumpą laiko tarpą, neturi įtakos Komisijos išvadai dėl vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimo. Minimali trukmė ar minimalus veiksmų arba susitikimų skaičius neturi reikšmės vieno ir tęstinio pažeidimo darymui, tačiau ilga trukmė ir padidėjęs dažnumas gali sustiprinti tokio pažeidimo egzistavimo konstatavimą. Labai svarbu, kad atskiri veiksniai sudarytų vieną visumą, o tai Komisija įrodė ginčijamame sprendime. Ten kalbama apie vieną tikslą turinčius veiksmus, t. y. apie susitarimą dėl aliuminio fluorido kainų ir apie tai, kaip kartelio nariai laikėsi to susitarimo.

108    Todėl Bendrasis Teismas mano, kad Komisija teisingai padarė išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja vienas ir tęstinis pažeidimas.

109    Todėl ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti.

C –  Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio pažeidimu

1.     Pirminės pastabos

110    Ieškovė teigia, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nesilaikė Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio ir pagrindinio principo, kad turi būti laikomasi teisės į gynybą. Ginčijamame sprendime skiriama sankcija už kitus faktus ir aplinkybes, nei inkriminuojamos ieškovei pranešime apie kaltinimus. Tokie neatitikimai pakenkė ieškovės teisei veiksmingai pareikšti nuomonę per administracinę procedūrą. Yra reikšmingų skirtumų, kiek tai susiję su pažeidimo dalyviais ir trukme. Kartelio, už kurį ginčijamu sprendimu skirta bauda, geografinė apimtis yra žymiai platesnė, nei pranešime apie kaltinimus aprašytų ribojančių veiksmų taikymo sritis. Ginčijamame sprendime aprašyto pažeidimo sandara, struktūra ir tikslas neatitinka pranešime apie kaltinimus aprašyto pažeidimo. Jame nurodyta, kad ieškovė dalyvavo darant ilgos trukmės sudėtinį pažeidimą, sudarytą iš parengiamojo etapo, kuriuo buvo rengiami dvišaliai susitikimai, ir galutinio etapo, prasidėjusio po susitarimo sudarymo 1999 m. liepos 29 d. Graikijoje, per kurį buvo susitarta, kokios kainos bus taikomos 2000 m. Susitikimas Milane ir susitikimas Graikijoje yra kartelio kulminacinis taškas, kurį pasiekusios nagrinėjamos įmonės galėjo nustatyti 2001 m. taikytinas kainas. Komisija nerado įrodymų, kad per paskesnius metus po susitikimo Milane būtų įvykęs koks nors kitas kartelio susitikimas. Per paskesnius kontaktus buvo tik keičiamasi dvišale informacija. Tačiau ginčijamame sprendime neatsižvelgiama į parengiamąjį etapą ir susitikimą Graikijoje, jame susitikimas Milane aprašomas kaip kito pažeidimo darymo pradžia po tam tikro skaičiaus ankstesnių įvykių ir konstatuojama, kad po susitikimo Milane įvykę kontaktai suteikė galimybę dalyviams stebėti, kaip įgyvendinamas tariamas jų susitarimas. Be to, ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi dokumentais, kurie nebuvo nurodyti pranešime apie kaltinimus. Ieškovė teigia, kad skirtumas tarp pranešime apie kaltinimus nurodyto pažeidimo ir pažeidimo, už kurį skiriama bauda ginčijamu sprendimu, yra toks didelis, kad tik susipažindama su ginčijamu sprendimu ieškovė galėjo sužinoti, kokie yra tikrieji Komisijos kaltinimai. Per administracinę procedūrą ieškovė neturėjo progos pasisakyti nei apie pagrindinę susitikimo Milane paskirtį, nei apie vėlesnius kontaktus, kuriais jis tariamai įgyvendinamas. Pranešimas apie kaltinimus ieškovei taip pat sukėlė painiavą dėl kartelio geografinio masto. Ieškovė negalėjo pasisakyti dėl naujų įrodymų, kuriais remdamasi Komisija kaip vieną ir tęstinį pažeidimą kvalifikavo kitą pažeidimą, grindžiamą kontaktais, dėl kurių ji neturėjo progos pasisakyti. Todėl Komisija pažeidė ieškovės teisę į gynybą. Teisės į gynybą pažeidimas yra dar sunkesnis dėl to, kad akivaizdu, jog jei šalys būtų galėjusios pateikti argumentus, procedūros baigtis būtų galėjusi būti kitokia.

111    Komisija ginčija ieškovės argumentus. Šiuo klausimu Komisija primena su pranešimu apie kaltinimus susijusius principus, kiek tai susiję su teisės į gynybą laikymusi. Visų pirma, pranešime apie kaltinimus turėtų būti pateikta pakankamai aiški kaltinimų santrauka, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su veiksmais, kuriuo jas kaltina Komisija. Tačiau galutinis sprendimas nebūtinai turi būti tiksli pranešimo apie kaltinimus kopija, nes Komisija privalo galėti sprendime atsižvelgti į nagrinėjamų įmonių atsakymus.

112    Dėl pažeidimo trukmės ir dalyvių skaičiaus Komisija teigia, kad ji privalo galėti keisti vertinimą dėl pažeidimo trukmės ir dalyvių, ypač kai ji mažina pateiktų kaltinimų apimtį. Ginčijamame sprendime Komisija nustatė laikotarpį nuo 200 m. liepos 12 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. vietoje laikotarpio nuo 1997 m. birželio 30 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Dėk šių skirtumų ieškovės teisė į gynybą nepažeidžiama. Dėl kartelio geografinės apimties Komisija primena pasaulinį kartelio mastą, kuris buvo įrodytas jau pranešime apie kaltinimus ir apie kuri galima aiškiai spręsti iš susitikimo Milane ataskaitos. Ieškovė žinojo apie kartelio pasaulinį mastą ir turėjo galimybę pasisakyti šiuo klausimu per administracinę procedūrą. Komisija atmeta ieškovės argumentus dėl kartelio logikos ir struktūros. Dėl pažeidimo pobūdžio Komisija pastebi, kad tiek pranešime apie kaltinimus, tiek ginčijamame sprendime nustatyta, kad aprašyti konkurencijai prieštaraujantys veiksmai turi susitarimų „ir (arba)“ suderintų veiksmų požymių, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį ir kad šis elgesys yra vienas ir tęstinis pažeidimas. Nustatytos faktinės aplinkybės pažeidimui pagrįsti ieškovei buvo žinomos ir ieškovė galėjo išdėstyti savo nuomonę per administracinę procedūrą. Priešingai ieškovės teiginiams, ginčijamame sprendime atsižvelgiama į parengiamąjį etapą ir susitikimą Graikijoje, o susitikimas Milane nėra ab nihilo atsiradusio pažeidimo pradžia. Tačiau įrodymai dėl laikotarpio iki susitikimo Milane yra nepakankamai. Be to, ieškovė turėjo progos pasisakyti dėl susitikimo Milane pagrindinės paskirties ir dėl dvišalių kontaktų, įvykusių po susitikimo Milane.

113    Dėl dokumentų, susijusių su 2000 m. lapkričio 8 ir 9 d. Minmet ir ieškovės kontaktais, Komisija teigia, kad šie dokumentai buvo pateikti ieškovei perduotoje byloje su pranešimu apie kaltinimus, o Komisija jais pasinaudojo ginčijamame sprendime atsakydama į ieškovės argumentus, kuriais neigiamas susitarimo egzistavimas. Be to, Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad po susitikimo Milane su susitarimu susijusios bendrovės toliau keitėsi informacija apie rinką palaikydamos dvišalius kontaktus. Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad įrodymais dėl susitikimo Milane teisiškai įrodytas ieškovės dalyvavimas darant pranešime apie kaltinimus bei ginčijamame sprendime aprašytą pažeidimą ir kad ieškovė neįrodė, kad ji atsiribojo nuo per tą susitikimą sudaryto susitarimo.

114    Todėl ieškinio pirmasis pagrindas, susijęs su teisės į gynybą pažeidimu turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

a)     Bendra informacija

115    Reikia priminti, kad teisės į gynybą paisymas vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai (žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 26 punktą, ir jame nurodytą teismų praktiką).

116    Kaip buvo pripažinta nusistovėjusioje teismų praktikoje, teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad suinteresuotajai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo, taip pat dėl Komisijos pateiktų dokumentų teiginiui dėl Sutarties pažeidimo pagrįsti (žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 10 punktą; 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją, C‑310/93 P, Rink. p. I‑865, 21 punktą ir 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑511/06 P, Rink. p. I‑5843, 88 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

117    Šis principas įgyvendinamas Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalimi, joje nustačius, kad šalims siunčiamas pranešimas apie kaltinimus, kuriame turi būti aiškiai išdėstyti pagrindiniai argumentai, kuriais Komisija remiasi toje procedūros stadijoje (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 67 punktą), kad suinteresuotieji asmenys galėtų veiksmingai susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina, bei su jos turimais įrodymais (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 315 ir 316 punktus bei šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 66 ir 67 punktus) ir tinkamai apsiginti prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 116 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 85 ir 86 punktus). Šio reikalavimo laikomasi, kai minėtame sprendime suinteresuotieji asmenys nekaltinami pranešime apie kaltinimus nenurodytais padarytais pažeidimais ir jame pateikiami tik tie faktai, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pasiaiškinti (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 109 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

118    Vis dėlto pagrindiniai įrodymai, kuriais Komisija remiasi pranešime apie kaltinimus, gali būti pateikti glaustai, o galutinis sprendimas nebūtinai turi visiškai atitikti pranešimą apie kaltinimus (107 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 14 punktas), nes tas pranešimas yra parengiamasis dokumentas, kuriame išdėstytas faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimas yra tik laikinas (šiuo klausimu žr. 1987 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487 70 punktą). Taigi leidžiama papildyti pranešimą apie kaltinimus atsižvelgiant į šalių, iš kurių argumentų matyti, kad jos galėjo veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą, atsiliepimą į pranešimą apie kaltinimus. Per administracinę procedūrą Komisija taip pat gali pakeisti ir papildyti faktinius bei teisinius argumentus suformuluotiems kaltinimams pagrįsti (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Compagnie générale maritime ir kt. prieš Komisiją, T‑86/95, Rink. p. II‑1011, 448 punktą ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Schneider Electric prieš Komisiją, T‑310/01, Rink. p. II‑4071, 438 punktą). Vadinasi, kol bus priimtas galutinis sprendimas Komisija, atsižvelgdama visų pirma į šalių rašytines ir žodines pastabas, gali arba atsisakyti kai kurių ar net visų anksčiau jiems pateiktų kaltinimų ir iš dalies pakeisti savo požiūrį jų naudai, arba, atvirkščiai, nuspręsti pateikti naujų kaltinimų su sąlyga, kad suteiks suinteresuotosioms įmonėms galimybę pateikti šiuo klausimu savo nuomonę (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 115 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

119    Beje, teismų praktikoje pripažinta, kad teisė į gynybą pažeidžiama, kai egzistuoja galimybė, jog dėl Komisijos padaryto pažeidimo jos vykdytos administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Ieškove esanti įmonė įrodo, kad toks pažeidimas padarytas, jei pateikia pakankamai įrodymų ne dėl to, kad Komisijos sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, o dėl to, kad ji būtų galėjusi geriau apsiginti, jei nebūtų buvę procedūros pažeidimo, pavyzdžiui, dėl to, jog gynybai ji būtų galėjusi panaudoti dokumentus, su kuriais per administracinę procedūrą jai nebuvo leista susipažinti (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 31 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, C‑407/08 P, Rink. p. I‑6375, 28 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 2009 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą, C‑141/08 P, Rink. p. I‑9147, 94 punktą).

120    Kiek tai konkrečiai susiję su teise susipažinti su bylos medžiaga, nusistovėjusioje teismų praktikoje dėl atvejo, kai atsisakoma leisti susipažinti su dokumentu, buvo pripažinta, kad pakanka jog įmonė įrodytų, jog galėjo tą dokumentą panaudoti gindamasi (žr. 2011 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, C‑109/10 P, Rink. p. I‑10329, 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei generalinės advokatės J. Kokott šios bylos išvados, Rink. p. I‑10329, 171 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, 74 ir 75 punktus; šio sprendimo 119 punkte minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 23 punktą ir šio sprendimo 117 punkte minėto 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 318 ir 324 punktus). Ši įmonė neprivalo įrodinėti, jog tas pažeidimas padarė jos atžvilgiu neigiamos įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, o tik tai, kad tas pažeidimas galėjo padaryti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui (šiuo klausimu žr. minėtos generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos byloje Solvay prieš Komisiją, kurioje sprendimas priimtas 2011 m. spalio 25 d., 179 ir 181 punktus ir 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 81 punktą; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Corus UK prieš Komisiją, C‑199/99 P, Rink. p. I‑11177 128 punktą; šio sprendimo 117 punkte minėto 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 318 punktą ir šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 74 punktą). Tuo atveju, kai dokumentai neatskleidžiami, ta įmonė neturi pateikti įrodymo, kad administracinės procedūros rezultatas būtų buvęs kitoks, jei tie dokumentai būtų buvę atskleisti (minėtos generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje, kurioje priimtas 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Solvay prieš Komisiją, 181 punktas ir šio sprendimo 119 punkte minėtos Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 28 punktas). Pakanka reikalauti, kad suinteresuotoji įmonė įrodytų nors ir menkiausią tikimybę, kad per administracinę procedūrą neatskleisti dokumentai galėjo būti naudingi jos gynybai (žr. minėtos generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje, kurioje priimtas 2011 m. spalio 25 d. Sprendimas Solvay prieš Komisiją, 181 punktą bei šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 131 punktą).

b)     Konkretaus atvejo vertinimas

 Įžanga

121    Šioje byloje ieškovė kaltina Komisiją, kad ši ginčijamame sprendime rėmėsi kitais kaltę įrodančiais faktais ir aplinkybėmis, nei nurodyta pranešime apie kaltinimus. Tai susiję su dalyviais ir trukme bei su geografine apimtimi ir pažeidimo aprašymu. Be to, ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi dokumentais, kurie nebuvo nurodyti pranešime apie kaltinimus. Ieškovė teigia, kad negalėjo pasisakyti šiais klausimais.

 Dėl kaltinimo, susijusio su kartelio dalyviais ir trukme

122    Dėl ieškovės teiginio, susijusio su skirtingais pažeidimo dalyviais, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija sumažino pažeidimo dalyvių skaičių palyginti su pranešime apie kaltinimus nurodytais dalyviais. Kaip paminėta šio sprendimo 117 ir 118 punktuose, per administracinę procedūrą Komisija gali papildyti, t. y. keisti savo vertinimą, būtent atsižvelgdama į atsakymus į pranešimą apie kaltinimus. Tačiau aplinkybė, kad trečioji įmonė, ne ieškovė, buvo pranešimo apie kaltinimus, tačiau ne ginčijamo sprendimo adresatė, nepažeidžia ieškovės teisės į gynybą. Taigi Komisija nepažeidė ieškovės teisės į gynybą sumažinusi ginčijamo sprendimo adresatų skaičių. Bendrasis Teismas be kita ko konstatuoja, kad ieškovė nepateikė jokių argumentų šiam teiginiui pagrįsti.

123    Dėl pažeidimo trukmės reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime nurodyta trukmė nuo 2000 m. liepos 12 d. iki gruodžio 31 d. yra trumpesnė nei pranešime apie kaltinimus nurodyta trukmė nuo 1997 m. birželio 30 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad tam tikros aplinkybės rodo, jog iki 2000 m. liepos 12 d. susitikimo Milane aliuminio fluorido pramonėje jau buvo atliekami neteisėti veiksmai, tačiau nėra tvirtų įrodymų dėl šio ankstesnio laikotarpio (ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamoji dalis). Tuo remiantis galima teigti, kad per administracinę procedūrą Komisija sutrumpino pažeidimo trukmę atsižvelgdama į įrodymams suteiktą įrodomąją galią ir nurodė, kad ji turi konkrečių įrodymų apie slaptus veiksmus nuo 2000 m. liepos 12 d., kai įvyko susitikimas Milane, ir to susitikimo bei jo turinio įrodymų (ginčijamo sprendimo 73–76 ir 144 konstatuojamosios dalys). Taigi aplinkybė, kad ginčijamame sprendime pažeidimo pradžios įrodymu laikomas susitikimas Milane, o ne 2009 m. liepos 29 d. susitikimas Graikijoje, kaip nurodyta pranešime apie kaltinimus, yra pažeidimo, dėl kurio Komisija pateikė kaltinimus, trukmės apribojimas. Šis apribojimas nėra papildomas kaltinimas ir juo visiškai nepažeidžiami ieškovės interesai. Atvirkščiai, pranešime apie kaltinimus nurodytos pažeidimo trukmės sumažinimas palyginti su ginčijamame sprendime nurodyta trukme yra palankus ieškovei ir todėl iš esmės negali pakenkti jos interesams (šio sprendimo 68 punkte minėto sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 435 punktas). Tai reiškia, kad Komisija iš dalies ir priimtinu būdu atsisako kaltinimo ieškovės naudai (pagal analogiją žr. šio sprendimo 118 punkte minėto sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 115 punktą).

124    Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovė turėjo progą pateikti pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus, įskaitant ir dėl įrodymų, susijusių su ilgesne pažeidimo trukme, į kuria patenka ir trumpesnis laikotarpis, kuris galiausiai buvo nustatytas ginčijamame sprendime. Per administracinę procedūra ieškovė tik teigė, kad „trukmė turi būti skaičiuojama tik nuo realaus apsikeitimo informacija datos, t. y. 2000 m. liepos 12 d.“ (ginčijamo sprendimo 168 konstatuojamoji dalis ir nuoroda to sprendimo 245 konstatuojamąją dalį).

125    Taigi Komisija taip pat nepažeidė ieškovės teisės į gynybą, kiek tai susiję su pažeidimo trukme ginčijamame sprendime.

 Dėl kaltinimo, susijusio su kartelio geografine apimtimi

126    Dėl kaltinimo, susijusio su kartelio geografine apimtimi, pakanka konstatuoti, kad Komisija ir pranešime apie kaltinimus, ir ginčijamame sprendime teigė, kad kartelis yra pasaulinio masto. Kitaip tariant, pražeidimo geografine apimti kvalifikuojama kaip pasauline tiek pranešimo apie kaltinimus 163 dalyje, tiek ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamojoje dalyje.

127    Darytina išvada, kad, priešingai nei teigia ieškovė, nėra skirtumo dėl pranešime apie kaltinimus ir ginčijamame sprendime apibrėžtos geografinės apimties. Be to, ieškovė turėjo galimybę pasisakyti dėl pranešime apie kaltinimus nustatyto kartelio pasaulinio masto. Todėl reikia daryti išvadą, kad šiuo atveju ieškovės teisė į gynybą nebuvo pažeista.

 Dėl kaltinimų, susijusių su kartelio logika bei struktūra ir su dokumentais dėl 2000 m. lapkričio 8 ir 9 d. kontaktų.

 i) Įžanga

128    Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime aprašytas pažeidimas neatitinka pranešime apie kaltinimus nurodyto pažeidimo, ypač kiek tai susiję su jo „sandara“, „struktūra“ ir „tikslu“.

129    Didžioji dalis ginčijamame sprendime Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas pažeidimo konstatavimas, yra tokios pačioms kaip ir nurodytosios pranešime apie kaltinimus. Darytina išvada, kad apie šias faktines aplinkybes ieškovei buvo žinoma ir kad ji turėjo progos pasisakyti šia tema per administracinę procedūrą (žr. ieškovės atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 62–70 dalis). Taigi susitikimas Milane ir svarbus jo vaidmuo jau pranešime apie kaltinimus buvo aiškiai nurodytas (žr. pranešimo apie kaltinimus 103–116, 151, 163–165 ir 200 dalis). Ieškinio 16 punkte ieškovė pati cituoja pranešimą apie kaltinimus kaip nurodantį, kad susitikimas Milane ir susitikimas Graikijoje yra „kartelio kulminacinis taškas“.

130    Ieškovė teigia, kad Komisija ginčijamą sprendimą grindė dokumentais, kurie nebuvo nurodyti pranešime apie kaltinimus, būtent dokumentais dėl 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d., kontaktų. Ieškovė teigia, kad per administracinę procedūrą neturėjo galimybės pasisakyti dėl kontaktų, kurie įvyko po susitikimo Milane.

 ii) Dėl pranešimo apie kaltinimus turinio

131    Pranešime apie kaltinimus Komisija nusprendė, kad buvo palaikomi kontaktai nuo 1997 m. (76 ir paskesnės dalys), ir nurodo 1999 m. liepos 29 d. susitikimą Graikijoje (85 ir paskesnės dalys) bei „vėlesnius kontaktus“ (92 ir paskesnės dalys) ir susitikimą Milane (103 ir paskesnės dalys). Pranešime apie kaltinimus pateiktame kartelio veikimo faktinių aplinkybių aprašyme išvardinti kartelio narių kontaktai, tarp kurių paminėti ir po susitikimo Milane turėti kontaktai. Komisija nusprendė, kad „po susitikimo Milane su susitarimu, kuris buvo pasiektas, susijusios bendrovės palaikė dvišalius santykius ir toliau keitėsi informacija apie aliuminio fluorido rinkas“ (117 dalis). Šiuo klausimu Komisija tiesiogiai nurodo 2000 m. spalio 25 d. kontaktus, visais 2001 m. įvykusius kontaktus, nuo 2002 m. vasario 17 d. iki 21 d. vykusią konferenciją, kitą konferenciją San Diege (Kalifornija, JAV), vykusią 2003 m. kovo 6 d., ir 2004 m. sausio mėn. bei 2005 m. sausio 21 d. įvykusius kontaktus (118–123 dalys). Be to, Komisija nurodo, kad kartelis buvo įgyvendintas ir kad į šią faktinę aplinkybę ji atsižvelgs, kai vertins pažeidimo sunkumą (227 punktas).

132    Dėl pažeidimo trukmės Komisija pranešime apie kaltinimus nusprendė, kad pažeidimas pradėtas daryti 1997 m. birželio 30 d., kai įvyko susitikimas Suse (Tunisas), jis suintensyvėjo po susitikimo Graikijoje 1999 m. liepos 29 d., „kai buvo sudarytas ir įsigaliojo galutinis susitarimas dėl pardavimo kainų padidinimo 2000 m.“ ir kai 2000 m. liepos 12 d. Milane buvo sudarytas panašus susitarimas dėl pardavimo kainų 2001 m. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad Fluorsid, ieškovės ir IQM atveju pažeidimas buvo tęsiamas „ne trumpiau kaip iki 2001 m. gruodžio 31 d.“, nes šio susitarimo įgyvendinimo laikotarpio pabaiga sutampa su laikotarpio, kuriuo susitarime aptarti pardavimai buvo vykdomi, pabaiga (216 dalis).

 iii) Dėl ginčijamo sprendimo turinio

133    Ginčijamo sprendimo 155 ir 156 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodo „dvišalius kontaktus 2000 m. rudenį“, konkrečiai 2000 m. spalio 25 d. ir 2000 m. lapkričio 8 ir 9 d. kontaktus. Pastarieji kontaktai įrodo, kad toliau buvo kalbama apie susitikime Milane sudarytą susitarimą ir tariamasi dėl jo taikymo. Ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje Komisija dar kartą daro nuorodą į dokumentus, susijusius su 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais dėl pažeidimo įgyvendinimo, kiek tai susiję su bazinio baudos dydžio nustatymu. Ji nurodo, kad atsižvelgė į pažeidimo įgyvendinimo laipsnį, kad nustatytų pardavimo vertės dalį, į kurią reikia atsižvelgti, bei daro nuorodą konkrečiai į ginčijamo sprendimo 154–156 konstatuojamąsias dalis.

134    Dėl pažeidimo trukmės ginčijamame sprendime Komisija teigia, kad pažeidimas truko ne trumpiau kaip nuo 2000 m. liepos 12 d. iki gruodžio 31 d. (ginčijamo sprendimo 241 ir 147 konstatuojamosios dalys). Ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamojoje dalyje pasakyta, kad „dėl tiekimo sutarčių deramasi iš anksto laikotarpiu, kuris prasideda kiekvienų kalendorinių metų antrąjį pusmetį ir baigiasi tų pačių kalendorinių metų pabaigoje arba per pirmuosius penkis paskesnių kalendorinių metų mėnesius“. Komisija nusprendė, kad laikantis aliuminio fluorido sektoriuje taikomos praktikos, kainos nustatomos iš anksto ateinantiems ūkiniams metams.

135    Galiausiai reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo dalyje, kurioje kalbama apie pažeidimo trukmę, nepaminėti dokumentai, susiję su kontaktais po susitikimo Milane, tarp jų ir su 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais.

 iv) Vertinimas

–       Dėl galimybės per administracinę procedūrą susipažinti su aptariamais dokumentais

136    Pranešime apie kaltinimus buvo kalbama apie dokumentus, susijusius su šio sprendimo 131 punkte nurodytais kontaktais po susitikimo Milane. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad pranešime apie kaltinimus tiesiogiai nekalbama apie dokumentus dėl 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. dvišalių kontaktų, kurie vis dėlto paminėti ginčijamame sprendime.

137    Tačiau su 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais susiję dokumentai buvo Komisijos administracinėje byloje, ir ji juos pateikė administracinės procedūros šalims, taip pat ir ieškovei, kai siuntė pranešimą apie kaltinimus, kad ji galėtų pasinaudoti teis į gynybą ir teise susipažinti su byla. Taigi ieškovė galėjo susipažinti su šiais dokumentais. Todėl situacija šiuo atveju labai skiriasi nuo atvejų, kai atsisakoma leisti susipažinti su byla ar tam tikrais dokumentais, o tokiais atvejais teismų praktikoje pripažįstamas teisės į gynybą pažeidimas. Iš tiesų neneigiama, kad, pirma, ieškovė galėjo susipažinti su visa bylos medžiaga, įskaitant su 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais susijusius dokumentus, ir kad, antra, kontaktai po susitikimo Milane buvo aiškiai, tiesa, apibendrintai, nurodyti pranešime apie kaltinimus.

–       Dėl aptariamų dokumentų svarbos pažeidimo įgyvendinimo vertinimui

138    Tiek dvišaliai 2001 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktai, kurie nepaminėti pranešime apie kaltinimus, tiek, kontaktai, kurie aiškiai jame paminėti, įrodo, kad ieškovė buvo susijusi su karteliu ir jo įgyvendinimu po susitikimo Milane. Tačiau šiuo atveju pakanka, kad vieno ir tęstinio pažeidimo bei jo įgyvendinimo vertinimą pranešime apie kaltinimus Komisija grindė įvairiais įrodymais, tarp kurių susitikimas Milane ir dvišaliai bei daugiašaliai kontaktai po to susitikimo, konkrečiai kalbant, 2000 m. spalio 25 d. įvykęs kontaktas. Iš tiesų, pakako tik pranešime apie kaltinimus išdėstytų įrodymų, kad ieškovė būtų įspėta, jog Komisija gali tuos įrodymus, kaip įrodančius jos kaltę, panaudoti prieš ją. Atsižvelgiant į pranešime apie kaltinimus nurodytus dokumentus, susijusius su po susitikimo Milane įvykusiais kontaktais, su 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais susiję dokumentai nebuvo būtini siekiant įrodyti tęstinį pažeidimą ir jo įgyvendinimą. Taigi ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamojoje dalyje, konkrečiai kalbant, 128 išnašoje Komisija taip pat daro nuorodą į 2000 m. spalio 25 d. kontaktą, kuris jau buvo paminėtas pranešimo apie kaltinimus 118 dalyje. Todėl su 2000 m. lapkričio 8 d. ir 9 d. kontaktais susiję dokumentai savaime nenulėmė ginčijamame sprendime Komisijos pateikto rezultato, nes tęstinis pažeidimas ir jo įgyvendinimas po 2000 m. gruodžio 31 d. jau pranešime apie kaltinimus buvo įrodyti remiantis kitais įrodymais.

139    Šiuo atveju reikia priminti, kad, kaip patvirtinta šio sprendimo 119 punkte nurodytoje teismų praktikoje, teisė į gynybą pažeidžiama tik tuo atveju, kai egzistuoja tikimybė, kad administracinė procedūra būtų galėjusi baigtis kitaip, jei nebūtų padarytas procedūros pažeidimas, t. y., šiuo atveju, jei būtų pateikta aiški nuoroda į dokumentus, susijusius su 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais.

140    Tačiau reikia konstatuoti, kad šioje byloje taip nėra.

141    Kaip konstatuota šio sprendimo 137 punkte, ieškovė galėjo susipažinti su dokumentais, susijusiais su 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais, tačiau juose nerado nė menkiausio jos kaltę paneigiančio įrodymo nei per administracinę procedūrą, nei bylą nagrinėjant teisme. Be to, per administracinę procedūrą ieškovė net atsisakė pareikšti poziciją dėl kontaktų po susitikimo Milane, kurie buvo aiškiai paminėti pranešime apie kaltinimus (pranešimo apie kaltinimus 117–123 dalys). Taip pat per bylos nagrinėjimą teisme ieškovė nepaaiškino ir nepagrindė, kaip aiškus tų dokumentų nepaminėjimas pranešime apie kaltinimus galėjo padaryti neigiamos įtakos jos gynybos veiksmingumui per administracinę procedūrą ir kaip ji būtų galėjusi veiksmingiau gintis, jei pranešime apie kaltinimus būtų buvusi aiškiai informuota, kad Komisija ketina ginčijamame sprendime panaudoti 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. dokumentus kaip kaltę patvirtinančius dalyvavimo darant ir įgyvendinant pažeidimą įrodymus. Atvirkščiai, atsižvelgiant į šių dokumentų turinį ir į aplinkybę, kad ieškovė puikiai apie juos žinojo, reikia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad galėjo juose rasti jos kaltę paneigiančių įrodymų, kiek tai susiję su susitarimo egzistavimu ir jo įgyvendinimu. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, kad apskaičiuotų baudos dydį, neatsižvelgė į aptariamo pažeidimo poveikį. Todėl ieškovė negalėjo įrodyti, kad aplinkybė, jog pranešime apie kaltinimus nebuvo informuota apie Komisijos ketinimą pasinaudoti aptariamais dokumentais kaip kaltę patvirtinančiais įrodymais, galėjo turėti įtakos jos gynybos veiksmingumui, taigi ir išvadai, kurią Komisija padarė ginčijamame sprendime (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 120 punkte minėto 1991 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką, patvirtintą šio sprendimo 120 punkte minėto 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją 80 punktu).

–       Dėl aptariamų dokumentų svarbos nagrinėjant pažeidimo trukmę

142    Tiek pranešime apie kaltinimus, tiek ginčijamame sprendime pažeidimo trukmė negrindžiama po susitikimo Milane įvykusiais 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais. Kiek tai susiję su pažeidimo trukme po susitikimo Milane, ginčijamas sprendimas nesiskiria nuo pranešimo apie kaltinimus, kuriame nustatyta, kad, kiek tai susiję būtent su ieškove, pažeidimas buvo tęsiamas taip pat ir po susitikimo Milane, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Todėl ieškovė puikiausiai galėjo pripažinti, kad įrodymai, susiję su nagrinėjamų įmonių kontaktais po susitikimo Milane, išdėstytais tiek pranešime apie kaltinimus, tiek ginčijamame sprendime, yra reikšmingi nustatant pažeidimo trukmę, apie kurią Komisija iš esmės nusprendė remdamasi aliuminio fluorido sektoriuje taikoma praktika iš anksto nustatyti kainas ateinantiems ūkiniams metams. Atsižvelgdama į šią praktiką Komisija, remdamasi jau pranešime apie kaltinimus aiškiai pateiktais įrodymais, pagrįstai nusprendė, kad aptariamas pusmetis iki 2001 m. gruodžio 31 d. patenka į pažeidimo trukmę. Šiuo atveju papildoma nuoroda ginčijame sprendime į dokumentus, susijusius su 2000 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 9 d. kontaktais, neturi jokios reikšmės.

143    Be to, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisijos nustatyta trukmė yra minimali pažeidimo trukmė, nes trumpesni nei pusės metų laikotarpiai skaičiuojami kaip pusė metų, o dauginimo koeficientas, kuris taikomas baziniam baudos dydžiui, abejais atvejais yra tik 0,5. Taigi net jei pažeidimo trukmė apsiribotų vien tik susitikimu Milane ir jei nebūtų atsižvelgiama į jame sudaryto susitarimo poveikį bei po to susitikimo palaikytus kontaktus, trukmės veiksnys nustatant baudą būtų toks pats.

 v) Išvada

144    Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ieškovės teisė į gynybą nebuvo pažeista. Todėl ieškinio pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

D –  Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio ir 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių pažeidimu dėl baudos dydžio nustatymo

1.     Pirminės pastabos

145    Visų pirma reikia pažymėti, kad šioje byloje taikomos 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės.

146    Šį pagrindą galima suskirstyti iš esmės į tris dalis, t. y., pirma, teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, antra, klaidingas 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių taikymas kiek tai susiję su pardavimo vertės nustatymu, ir, trečia, klaidingas pagrindinio baudos dydžio ir papildomo dydžio nustatymas.

147    Visų pirma reikia priminti bendruosius principus, reglamentuojančius baudos dydžio nustatymą.

148    Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi, nustatant baudos, skirtinos už EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus, dydį reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

149    Nusistovėjusioje teismų praktikoje numatyta, kad konkurencijos teisės pažeidimų sunkumas turi būti nustatytas atsižvelgus į daugelį veiksnių, kaip antai konkrečios bylos aplinkybės, jos kontekstas ir atgrasomasis baudų poveikis, tačiau nėra nustatytas baigtinis ar išsamus kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašas (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 241 punktas; 115 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 54 punktas ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 91 punktas).

150    Teismų praktikoje pripažinta, kad nustatant baudų dydį reikia įvertinti pažeidimų trukmę ir visus kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama vertinant pažeidimų sunkumą, pavyzdžiui, į kiekvienos įmonės elgesį, vaidmenį, kurį kiekviena jų atliko derinant veiksmus, pelną, kurį šios įmonės gavo iš šių veiksmų, įmonių dydį ir atitinkamų prekių vertę, taip pat pavojų, kurį šios rūšies pažeidimai kelia Bendrijai (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chalkor prieš Komisiją, C‑386/10 P, Rink. p. I‑13085, 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

151    Taip pat buvo nuspręsta, kad turi būti atsižvelgiama į tokius objektyvius požymius, kaip antai antikonkurencinių veiksmų turinys ir trukmė, jų skaičius ir intensyvumas, paveiktos rinkos dydis ir žala viešajai ekonominei tvarkai. Taip pat nagrinėjant reikia atsižvelgti į atsakingų įmonių santykinę svarbą ir rinkos dalį bei galimą recidyvą (žr. 150 punkte minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

152    Dėl šių kriterijų gausos Komisija turi atlikti išsamų pažeidimo aplinkybių tyrimą (žr. 150 punkte minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 58 punktą).

153    Siekdama sprendimų, kuriais skiriamos baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimus, skaidrumo ir objektyvumo, Komisija priėmė baudų apskaičiavimo gaires (2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 3 punktas). Tose gairėse Komisija nurodė, kaip vertins vienokią ar kitokią pažeidimo aplinkybę ir koks gali būti jų poveikis baudos dydžiui (žr. 150 punkte minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 59 punktą).

154    Gairėse, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė, kad jose nustatyta orientacinė elgesio taisyklė, nurodanti sektiną praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju administracija negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą, tik aprašytas Komisijos taikomas pažeidimo tyrimo metodas bei kriterijai, į kuriuos ji įsipareigoja atsižvelgti nustatydama baudos dydį (žr. 150 punkte minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 60 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

155    Iš tiesų, gairės yra priemonė, skirta, atsižvelgiant į viršesnę galią turinčius teisės aktus, patikslinti kriterijus, kuriuos Komisija ketina taikyti įgyvendindama jai pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį suteiktą diskreciją nustatyti baudas. Gairės nėra sprendimo, kuriuo skiriamos baudos, teisinis pagrindas, nes tas sprendimas grindžiamas Reglamentu Nr. 1/2003, tačiau jos bendrai ir abstrakčiai nustato metodiką, kurios Komisija laikosi siekdama tuo sprendimu nustatyti skiriamų baudų dydžius, ir užtikrina įmonių teisinį saugumą (149 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209–213 punktai ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 219 ir 223 punktai).

156    Taigi, nors gairės negali būti laikomos teisės norma, kurios administracija bet kuriuo atveju turi laikytis, vis dėlto jose nustatytos elgesio taisyklės, nurodančios administracijos praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju ji negali nukrypti nenurodžiusi pagrindo, nes kitaip kyla grėsmė, kad bus pažeisti teisinio saugumo ir vienodo požiūrio principai (149 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209 ir 210 punktai ir 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 91 punktas).

157    Remiantis šioje byloje taikomų 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 5 punktu, apskaičiuodama baudų dydį Komisija turi remtis su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo verte. Į pažeidimo trukmę taip pat turi būti atsižvelgta kaip į svarbią aplinkybę. Su pažeidimu susijusio pardavimo vertės ir pažeidimo trukmės derinys parodo ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos pažeidime dalyvaujančios įmonės reikšmę. 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 6 punkte nustatyta, kad šios aplinkybės pakankamai tiksliai nurodo baudos dydžio lygį ir neturėtų būti laikomos „automatinio ir aritmetinio apskaičiavimo metodo“ pagrindu.

158    2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 10 ir 11 punktuose nustatyta, kad, skirdama baudą, Komisija nustato bazinį baudos dydį kiekvienai įmonei ir vėliau gali tą dydį koreguoti.

159    2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 12 ir 13 punktuose nustatyta, kad bazinis baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės parduotų prekių ar paslaugų vertę, įprastai – per paskutinius visus jos dalyvavimo darant pažeidimą metus, atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje. Remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 15 punktu, Komisija turi naudotis „geriausia turima informacija“.

160    2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punkte nustatyta:

„Kai geografinis pažeidimo plotas apima platesnę nei Europos ekonominės erdvės (EEE) teritoriją (pavyzdžiui, pasaulinių kartelių atveju), susijęs įmonės pardavimas EEE teritorijoje nebūtinai teisingai parodo kiekvienos įmonės svarbą atliekant pažeidimą. Taip gali atsitikti, kai sudaromi pasauliniai rinkos pasidalijimo susitarimai.

Tokiomis aplinkybėmis, siekdama parodyti bendrą susijusio pardavimo EEE teritorijoje dydį ir kiekvienos įmonės santykinę reikšmę atliekant pažeidimą, Komisija gali nustatyti visą su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo vertę tam tikroje geografinėje teritorijoje (platesnėje nei EEE), apibrėžti kiekvienos pažeidime dalyvavusios įmonės pardavimo dalį toje rinkoje ir taikyti šią dalį bendram tų pačių įmonių pardavimui EEE teritorijoje apskaičiuoti. Rezultatas bus naudojamas kaip pardavimo vertė nustatant bazinį baudos dydį.“

161    Remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 19 punktu, bazinis baudos dydis priklauso nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus. Remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 20 punktu, pažeidimo sunkumas nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju ir atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes. 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 21 punkte nustatyta, kad paprastai nustatyta pardavimo vertės dalis, į kurią atsižvelgiama, siekia daugiausiai 30 %.

2.     Dėl pirmos dalies, susijusios su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu

162    Reikia pažymėti, kad ieškinio trečiojo pagrindo pavadinime ieškovė taip pat užsimena apie teisėtų lūkesčių principo pažeidimą dėl baudos dydžio nustatymo, tačiau šiam pagrindui pagrįsti pateiktuose argumentuose neplėtoja ir nepagrindžia šio aspekto.

163    Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu, kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas bei pagrindų, kuriais remiamasi ieškinyje, santrauka. Neatsižvelgiant į kokius nors su terminologija susijusius klausimus, jie turi būti pateikti pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas vykdyti teisminę kontrolę. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Bendrasis Teismas privalo atmesti kaip nepriimtinus jam pateikto ieškinio reikalavimus, jeigu iš paties ieškinio teksto nėra nuosekliai ir suprantamai aišku, kokios yra esminės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįsti šie reikalavimai (2006 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rossi prieš VRDT, C‑214/05 P, Rink. p. I‑7057, 37 punktas; 2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, C‑150/06 P, neskelbiamos Rinkinyje, 45 punktas ir 2010 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo AceaElectrabel prieš Komisiją, C‑480/09 P, Rink. p. I‑13335, 28 punktas).

164    Konkrečiai kalbant, vis dėl to ieškinio pagrindų išdėstymo gali pakakti dėl jų esmės, o ne dėl jų teisinės kvalifikacijos, tik tuo atveju, jei tie pagrindai pakankamai aiškiai išplaukia iš ieškinio. Be to, tik abstraktus pagrindų išdėstymas neatitinka pirmiau nurodytų reikalavimų, nes ieškinyje turi būti paaiškinta nurodytų pagrindų esmė. Šiems minimaliems reikalavimams neatitinka ieškinys, kuriame ne trumpai neišdėstyti pagrindai ar teisinės aplinkybės, kuriomis remiamasi, kad atsakovas galėtų įvertinti, kokiais kaltinimai ieškovas grindžia ieškinį, ar suvokti, kaip jo reikalavimai gali būti pagrįsti (1997 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tremblay ir kt. prieš Komisiją, T‑224/95, Rink. p. II‑2215, 79 punktas ir 2010 m. kovo 26 d. Bendrojo Teismo sprendimo Proges prieš Komisiją, T‑577/08, neskelbiamo Rinkinyje, 19–21 punktai).

165    Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į tai, kad ieškovė tik pareiškė, jog buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, tačiau šią ieškinio pagrindo dalį išdėstė tik labai glaustai, šį dali turi būti atmesta kaip nepriimtina.

3.     Dėl antros dalies, susijusios su klaidingu 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių taikymu, kiek tai susiję su pardavimo vertė nustatymu

a)     Pirminės pastabos

166    Šiuo atveju ieškovė teigia, kad jos pardavimų vertė buvo apskaičiuota remiantis baudų apskaičiavimo gairių 18 punkte nustatyta tvarka, tačiau Komisija padarė dvi klaidas, kai taikė šį punktą. Pirma, ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad 2000 m. metinė apyvarta buvo pasiekusi 34 339 694 eurus, kurią ieškovė nurodė 2006 m. spalio 30 d. atsakyme. Ieškovė teigia, kad šis skaičius neatitinka geriausių turimų duomenų ginčijamo sprendimo priėmimo metu. 2008 m. balandžio 25 d. ieškovė, Komisijai pateikus formalų prašymą, pateikė audituotus duomenis, kuriuose nustatyta, kad 2000 m. ieškovės apyvarta buvo 32 368 925 eurai, ir būtent šiuo skaičiumi turėjo remtis Komisija, kaip nustatyta 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 15 punkte. Antra, Komisija neteisingai taikė 2006 m. gairių apskaičiavimo gairių 18 punktą. Kiekvienos įmonės pardavimo procentinę dalį Komisija įvertino platesniame geografiniame sektoriuje, nei EEE, palyginti su kartelio dalyvių pardavimu. Šis vertinimas turėjo būti atliekamas atsižvelgiant į visų kitų aliuminio fluorido rinkoje veikiančių įmonių pardavimą. Galiausiai ieškovė mano, kad jei Komisija naudojosi audituotais skaičiais, kurie yra mažesni už jos panaudotus skaičius, ir teisingai pritaikė 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punktą, ji turėjo gauti mažesnę procentinę dalį, nei ginčijamame sprendime nurodyti 28,5 %.

167    Komisija ginčija ieškovė nurodytus argumentus ir prašo atmesti šią ieškinio trečiojo pagrindo dalį.

168    Reikia pažymėti, kad šiuo atveju ieškovė ginčija ginčijamame sprendime Komisijos nustatytą bazinį dydį ir neigia Komisijos nustatytą pardavimo vertę bei pažeidimo sunkumą. Tačiau ieškovė neneigia pažeidimo trukmės ir pagrindinio dydžio patikslinimo.

169    Ši dalis gali būti suskirstyta į dvi šakas, pirma, neteisingų pardavimo skaičių naudojimas skaičiuojant baudų dydį, ir, antra, 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punkto klaidingas taikymas, nes nebuvo atsižvelgta į kitų įmonių, kurios kartelyje nedalyvavo, pardavimą.

b)     Dėl apyvartos, į kurią atsižvelgė Komisija

170    Ieškovė teigia, kad baudoms apskaičiuoti Komisija naudojo netikslius pardavimo apyvartos skaičius.

171    Kiek tai susiję su baziniu baudos dydžiu, 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse nustatyta, kad jis nustatomas atsižvelgiant į tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės parduotų prekių ar paslaugų vertę, įprastai – per paskutinius visus jos dalyvavimo darant pažeidimą metus, atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje (2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 12 ir 13 punktai). Šiuo tikslu Komisija turi naudotis „geriausia turima informacija“ (2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 15 punktas).

172    Kai geografinis pažeidimo plotas apima platesnę nei EEE teritoriją, pavyzdžiui, kaip ir šioje byloje, pasaulinių kartelių atveju, 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punkte pasakyta, kad susijęs įmonės pardavimas EEE teritorijoje nebūtinai teisingai parodo kiekvienos įmonės svarbą atliekant pažeidimą, o taip dažniausiai atsitinka, kai sudaromi pasauliniai rinkos pasidalijimo susitarimai. Tokiomis aplinkybėmis Komisija gali nustatyti visą su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo vertę tam tikroje, platesnėje nei EEE, geografinėje teritorijoje ir apibrėžti kiekvienos pažeidime dalyvavusios įmonės pardavimo dalį toje rinkoje bei taikyti šią dalį bendram tų pačių įmonių pardavimui EEE teritorijoje apskaičiuoti.

173    Šioje byloje 2006 m. spalio 30 d. rašte ieškovė pateikė 1997–2005 m. apyvartos duomenis, susijusius su jos aliuminio fluorido pardavimu tiek pasauliniu mastu, tiek EEE, o 2008 m. balandžio 25 d. raštu pateikė 1999 m., 2000 m. ir 2001 m. duomenis. 2008 m. balandžio 25 d. laiške taip pat nurodytas Tuniso dinaro ir euro keitimo kursas nurodytaisiais metais, taip pat ir 2000 m.

174    Ginčijamame sprendime Komisija nustatė, kad 2000 m. EEE ieškovė pardavė aliuminio fluorido už 8 146 129 eurus, o su pažeidimu susijusiame geografiniame sektoriuje, taip pat pasaulio mastu, už 34 339 694 eurus (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis). Komisija nurodė, kad ji rėmėsi 2006 m. spalio 30 d. ieškovės pateiktais skaičiais bei 2008 m. balandžio 25 d. ir gegužės 12 d. jos pateiktais laiškais ir kad taikė 2008 m. balandžio 25 d. laiške ieškovės nurodytą Tuniso dinaro ir euro keitimo kursą.

175    Dėl 2008 m. balandžio 25 d. dokumente nurodytos apyvartos, jame pažymėta, kad ji pateikta „fob be komisinių“, t. y. be transporto išlaidų ir komisinių. Tai apyvarta, išsamiai atspindinti tikrą sandorio vertę, kuri yra svarbi nustatant pardavimo vertę bazinio baudos dydžio nustatymo tikslais. Todėl turi būti atsižvelgta į tokią apyvartą, kuri nurodyta įmonės apskaitoje. Komisija be kita ko nurodė, kad ji pateikė ieškovei prašymą suteikti informaciją dėl 2008 m. balandžio 25 d. pateiktų skaičių, į kurį ieškovė atsakė neišsamiai. Be to, reikia priminti 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 16 punktą, kuriame pasakyta, kad kai įmonės pateikta informacija yra nepakankama ar nepatikima, Komisija gali nustatyti tos įmonės pardavimo vertę remdamasi gautais daliniais duomenimis ir (arba) bet kokia kita informacija, kurią ji mano esant svarbia ar tinkama.

176    Beje, kaip pažymi Komisija, pardavimo vertė atspindi kainą, kuri sąskaitoje faktūroje nurodoma klientui neatskaičius transporto sąnaudų ir kitų išlaidų. Tokiomis aplinkybėmis reikia priminti teismų praktiką, kurioje nustatyta, kad, kiek tai susiję su transporto išlaidomis, reikia konstatuoti, jog tuo atveju, kai gamintojas kliento prašymu parduodamą prekę tiekia į paskirties vietą, transporto paslauga yra prekės pardavimo sudedamoji dalis. Nors už tokią paslaugą prašoma kaina yra pardavėjo mokama kaina nepriklausomam transportuotojui, iš kurio jis tą paslaugą perka, ji vis tiek yra bendros pardavimo kainos sudedamoji dalis (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 5030 punktą).

177    Todėl Komisija galėjo teisingai nuspręsti, kad 2006 m. spalio 30 d. pateikti skaičiai yra geriausia turima informacija, kaip nustatyta 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 15 punkte. Dėl šios priežasties šio ieškinio pagrindo pirmos dalies pirma šaka, susijusi su klaidingu 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių taikymu nustatant pardavimo vertę, turi būti atmesta.

178    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog, remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punktu, apskaičiuota pardavimo EEE vertė ieškovės atveju yra 6 739 601 euras. Šiuo klausimu Komisija daro nuorodą į 2006 m. spalio 30 d. ieškovės pateiktus duomenis, kuriose nurodyta jos pardavimo EEE vertė 2000 m. yra 8 146 129 eurai, o geografinėje zonoje, kurioje buvo daromas pažeidimas, taigi visame pasaulyje, 34 339 694 eurai (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis).

c)     Dėl pardavimo ir rinkos dalies

179    Dėl šio ieškinio pagrindo dalies antros šakos reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad, remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punktu, santykinė kiekvienos nagrinėjamos įmonės vertė atitinka su pažeidimu susijusių jos pardavimų geografinėje zonoje, kurioje buvo vykdomas kartelis, procentine dalimi, palyginti su visų nagrinėjamų įmonių bendrų pardavimų šiame sektoriuje verte. Paskui ši procentinė dalis turėjo būti taikoma su pažeidimu susijusiems bendriems nagrinėjamų įmonių pardavimams EEE (ginčijamo sprendimo 232 konstatuojamoji dalis). Komisija patikslino, kad klausimas, ar reikia atsižvelgti į kitų įmonių pardavimus uždaroje rinkoje, ir klausimas, kaip tiksliai apibrėžti geografinę rinką, yra nesvarbūs apskaičiuojant pardavimo vertę ir galutinį baudos dydį (ginčijamo sprendimo 233 konstatuojamoji dalis).

180    Be to, ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje pasakyta, kad tam tikri „didieji aliuminio gamintojai, taigi ir didieji aliuminio fluorido vartotojai, labai daug aliuminio fluorido gamina „uždarai rinkai“, o tai reiškia, kad (daugiausia) gamina savo poreikiams, nors pažeidimo darymo laikotarpiu aliuminio fluoridą taip pat pirko iš kitų gamintojų“.

181    Ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 232 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis, nes Komisija jose neteisingai pritaikė 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punktą. Iš tikrųjų, pasak ieškovės, Komisija neatsižvelgė į kitų kartelyje nedalyvavusių įmonių, tarp jų ir įmonių, kurios gamina savo poreikiams, pardavimus. Be to, Komisija prieštarauja savo pačios sprendimų praktikai.

182    Atsižvelgiant į šiuos kaltinimus, reikia priminti, kad, remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punktu, Komisija, siekdama parodyti tiek bendrą susijusio pardavimo EEE teritorijoje dydį, tiek kiekvienos įmonės santykinę reikšmę atliekant pažeidimą, gali nustatyti visą su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo vertę tam tikroje geografinėje teritorijoje (platesnėje nei EEE), apibrėžti kiekvienos pažeidime dalyvavusios įmonės pardavimo dalį toje rinkoje ir taikyti šią dalį bendram tų pačių įmonių pardavimui EEE teritorijoje apskaičiuoti. Rezultatas bus naudojamas kaip pardavimo vertė nustatant bazinį baudos dydį.

183    Remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punkto sandara ir tekstu darytina išvada, kad žodžių junginys „visa su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo vertė“ turi būti suprantama kaip reiškianti įmonių, dalyvaujančių darant pažeidimą, pradavimų bendrą vertę, o ne visų rinkoje, kurioje tos įmonės darė pažeidimą, veikiančių įmonių pardavimų vertę. Iš tiesų darant pažeidimą nedalyvaujančių įmonių pardavimai nelaikomi „su pažeidimu susijusiais“ pardavimais.

184    Be to, šis pažodinis aiškinimas atitinka 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punkto sandarą, kuria siekiama kartu parodyti bendrą aptariamų pardavimų apimtį ir kiekvienos įmonės santykinę reikšmę darant pažeidimą. Pastarasis tikslas reiškia, kad turi būti atsižvelgta tik į dalyvavusių darant pažeidimą įmonių pardavimų vertę.

185    Galiausiai toks aiškinimas atitinka visų 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių, kuriose siekiama, nustatant baudos dydį, atsižvelgti į su pažeidimu susijusių pardavimų vertę, kontekstą ir sandarą. Kaip pažymi Komisija, pardavimų, į kuriuos atsižvelgta taikant 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 13 ir 14 punktus, esančius toje pat antraštinėje dalyje kaip ir 18 punktas, vertė atitinka dėl pažeidimo įmonių pasiektą pardavimų vertę.

186    Šis aiškinimas nepaneigiamas darant nuorodą į „rinką“, apie kurią kalbama 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 dalyje. Iš tiesų, kalbant apie tą „rinką“ galvoje turima tik už EEE platesnė geografinė rinka, susijusi su pažeidime dalyvaujančių įmonių pardavimais.

187    Todėl ieškovė klysta teigdama, kad laikydamasi baudų apskaičiavimo gairių Komisija turėjo atsižvelgti į kitų įmonių pardavimus ir į tokių ūkio subjektų kaip antai Alcan ir Alcoa gamybą savo poreikiams.

188    Priešingai nei teigia ieškovė, toks 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių aiškinimas nepaneigiamas ankstesniais Komisijos sprendimais, kaip antai 2001 m. gruodžio 5 d. Komisijos sprendimas 2002/742/EB dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/E‑1/36 604 – Citrinos rūgštis) (OL L 239, 2002, p. 18), kuriame baudų dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į santykinę šalių svarbą karteliuose, kurie įgyvendinami už Sąjungos ribų.

189    Kaip nustatyta nusistovėjusios teismų praktikoje, aplinkybė, kad praeityje Komisija tam tikros rūšies pažeidimams taikė tam tikro dydžio baudas, neatima iš jos galimybės padidinti šį dydį, laikantis Reglamente Nr. 1/2003 nustatytų ribų, jeigu tai būtina siekiant užtikrinti Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimą, net gi atvirkščiai, veiksmingam Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymui būtina, kad Komisija galėtų bet kada baudų dydį pritaikyti prie šios politikos poreikių. Tai galioja ne tik tuomet, kai Komisija pakelia baudų lygį taikydama baudas individualiais sprendimais, bet ir tuomet, kai baudos didinamos, konkretiems atvejams taikant tokias visuotinai taikomas elgesio taisykles, kokios yra baudų apskaičiavimo gairės (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 149 punkte minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 227 ir 230 punktus).

190    Ankstesnis sprendimas, apie kurį kalba ieškovė, buvo grindžiamas 1998 m. sausio 14 d. Komisijos pranešimu apie Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires (OL C 9, p. 3, toliau – 1998 m. gairės).

191    Be to, 2006 m. gairių 3–5 punktuose Komisija nurodė, kad nori plėtoti ir tobulinti savo baudų skyrimo politiką siekiant bausti už pažeidimus ir atgrasyti kitas įmones imtis veiksmų, prieštaraujančių EB 81 ir 82 straipsniams, arba tęsti tokius veiksmus. Kad pasiektų šių tikslų, Komisija nusprendė, kad nustatydama baudų dydį ji turėtų atsižvelgti į su pažeidimu susijusių prekių arba paslaugų vertę. Taip Komisija išdėstė priežastis, dėl kurių ji priėmė naują baudų apskaičiavimo metodą, kitaip tariant, nurodė, kodėl būtina užtikrinti veiksmingesnį Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimą, o ieškovė nepateikė argumentų, kuriais paneigtų tokio metodo pasikeitimo pagrįstumą.

192    Todėl nereikėjo aiškinti 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių nuostatų atsižvelgiant į 1998 m. gairių taikymą.

193    Dėl išvardytų priežasčių šios dalies antrą šaką taip pat reikia atmesti.

4.     Dėl trečios dalies, susijusios su klaidingu bazinio baudos dydžio nustatymu ir su klaidingu papildomos baudos dydžio taikymu

194    Ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidų vertindama pažeidimo sunkumą, konkrečiai kalbant, vertindama jo pobūdį, ir analizuodama ginčijamo sprendimo adresatų rinkos dalį. Be to, Komisija klaidingai atsižvelgė į įgyvendinimą kaip į vieną iš veiksnių, kuriais grindžiamas bazinis baudos dydis.

195    Ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai kvalifikavo pažeidimą. Faktinės aplinkybės, kuriomis remiamasi ieškovės kaltei pagrįsti, daugių daugiausia galėtų būti kvalifikuojamos kaip nereguliarus pasikeitimas informacija, kuris nėra pažeidimas pagal konkurencijos teisę ir nesusijęs su horizontaliaisiais susitarimais dėl kainų, kaip tai suprantama pagal baudų apskaičiavimo gairių 23 ir 24 punktus. Kadangi ginčijamame sprendime Komisija pažeidimą kvalifikavo kaip horizontalųjį susitarimą dėl kainų, kuris laikomas sunkiu konkurencijos teisės pažeidimu, ji, remdamasi 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 25 punktu, padidino papildomos baudos dydžio bazinį dydį. Be to, ieškovė teigia, kad nustatytas pažeidimas negali būti kvalifikuojamas kaip vienas ir tęstinis pažeidimas. Šiuo atveju ieškovė dar sykį teigia, kad tariamai buvo pažeista teisė į gynybą, todėl Bendrasis Teismas negali pasinaudoti neribota jurisdikcija. Taigi ieškovė Bendrojo Teismo prašo pakeisti ginčijamo sprendimo 236 ir 242 konstatuojamąsias dalis.

196    Pasak ieškovės, ginčijamame sprendime nustatyta bendra 35 % rinkos dalis tariamam karteliui suteikia neproporcinga ekonominę svarbą, nes ši procentinė dalis buvo apskaičiuota neatsižvelgiant į didžiųjų aliuminio gamintojų gamybą savo poreikiams. Todėl Komisijos atlikta vieno iš pagrindinių nagrinėjamo pažeidimo sunkumo vertinimo veiksnių analizė yra neteisinga.

197    Galiausiai Komisija nusprendė, kad Milano susitarimas dėl tariamo kainų padidinimo buvo tęsiamas antrąjį 2000 m. pusmetį ir tuo tikslu ji remiasi 2000 m. spalio 25 d. IQM ir Boliden skyriaus „Noralf“ dvišaliais kontaktais bei ieškovės ir Fluorsid diskusijomis 2000 m. lapkričio mėn., nors šie dvišaliai kontaktai visiškai nesusiję su Milano susitikimu ir į juos negalima atsižvelgti pateikiant kaltinimus ieškovei, nes pranešime apie kaltinimus apie juos neužsiminta. Taigi nesant jokių dokumentų ar kitų patvirtintų įrodymų, kurie būtų vėlesni už susitikimą Milane, negalima daryti išvados, kad kartelis buvo įgyvendintas. Todėl reikėtų daryti išvadą, kad būtina panaikinti visą papildomą baudos dydį ir iš esmės sumažinti 17 % procentinę dalį, taikomą nustatant bazinį baudos dydį.

198    Komisija neigia ieškovės argumentus ir prašo atmesti ieškinio trečiojo pagrindo trečią dalį.

199    Šiuo atveju reikia priminti, kad, kiek tai susiję su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, Komisija teisingai nusprendė, kad buvo kartelis, t. y. horizontalusis susitarimas dėl kainų nustatymo bei rinkos pasidalijimo tarp jo dalyvių, taip pat ir ieškovės (žr. šio sprendimo 66–92 punktus). Šioje stadijoje to negalima paneigti ieškovės teiginiais dėl Komisijos skirtos baudos.

200    Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, remdamasi 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 23 punktu, Komisija teisingai nusprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas, kurio esmė, be kita ko, yra būtent horizontalusis kainų nustatymo susitarimas, dėl savo pobūdžio laikomas vienu iš sunkiausių konkurencijos ribojimo atvejų.

201    Todėl Komisija nepadarydama klaidos galėjo taikyti 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 25 punktą, kuriame pasakyta, kad „nepriklausomai nuo įmonės dalyvavimo pažeidime trukmės, Komisija prie bazinio baudos dydžio pridės sumą, lygią 15 %–25 % pardavimo vertės <…>, siekdama atgrasyti įmones <…> nuo horizontalių kainų nustatymo [ir] rinkos pasidalijimo <…> susitarimų“, ir konkrečiai atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip antai pažeidimo pobūdis, visų dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinė apimtis ir pažeidimo įgyvendinimas (arba neįgyvendinimas), kaip numatyta 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 22 punkte.

202    Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad kartelio narių bendra rinkos dalis EEE neviršijo 35 % 2000 m. (ginčijamo sprendimo 237 konstatuojamoji dalis su nuoroda į to sprendimo 33 konstatuojamąją dalį) ir kad pažeidimo geografinė apimtis buvo pasaulinio masto (ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamoji dalis su nuoroda į to sprendimo 136 konstatuojamąją dalį). Reikia pažymėti, kad Komisija nurodė, jog atsižvelgė į tai, jog rinkos dalis buvo mažesnė nei 35 %, todėl nepadidino bazinio baudos dydžio. Šias aplinkybes dėl pažeidimo sunkumo Komisija nustatė teisingai, kaip išdėstyta šio sprendimo 199–201 punktuose.

203    Dėl kartelio įgyvendinimo Komisija ginčijamame sprendime teisingai nustatė, kad Milane pasiektas susitarimas buvo įgyvendinamas antrąjį 2000 m. pusmetį. Komisija ginčijamame sprendime įrodė, kad egzistuoja susitarimas tarp susitarimo adresatų, tarp kurių yra ieškovė. Susitarimo sudarymas per susitikimą Milane ir dvišaliai kontaktai po šio susitikimo, būtent 2000 m. spalio 25 d., buvo įrodyti. Kaip įrodyta šiame sprendime nagrinėjant pirmąjį pagrindą dėl pažeidimo egzistavimo, palaikydami dvišalius kontaktus ginčijamo sprendimo adresatai, būtent ieškovė, vykdė abipusę kainų dydžio kontrolę. Per kontaktus po susitikimo Milane nurodytos kainos atitinka per ta susitikimą sudaryto susitarimo turinį. Todėl Komisija galėjo pagrįstai teigti, kad šie kontaktai susiję su per susitikimą Milane sudarytu susitarimu ir todėl yra kartelio įgyvendinimo įrodymas.

204    Kadangi, kaip išdėstyta šio sprendimo 66–109 punktuose, ieškovės pateiktas antrasis pagrindas yra atmestas, o ginčijamas sprendimas, kuriame įrodyta, jog sudarytas susitarimas ir jo trukmė bei sunkumas, yra patvirtinti, šią ieškinio trečiojo pagrindo dalį, susijusią su klaidingu bazinio baudos dydžio nustatymu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

205    Todėl Komisija galėjo teisėtai taikyti 17 % nuo pardavimų vertės proporciją, kai nustatinėjo bazinį dydį, kad apskaičiuotų ieškovei skirtinos baudos bazinį dydį.

206    Galų gale nors ieškovė neginčija pažeidimo trukmės, reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamame sprendime įrodė, jog pažeidimas truko nuo 2000 m. liepos 12 d. iki ne trumpiau kaip 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. trumpiau nei pusę metų. Remdamasi 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 24 punktu, Komisija pritaikė dauginimo koeficientą 0,5. 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 24 punkte nustatyta, kad siekiant visiškai atsižvelgti į kiekvienos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, pagal pardavimo vertę nustatyta suma dauginama iš dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus, o trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis laikomas puse metų.

207    Todėl ieškinio trečiasis pagrindas turi būti atmestas.

E –  Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 36 straipsnio, rūpestingumo principo ir tarptautinės pagarbos principo pažeidimu

1.     Pirminės pastabos

208    Ieškovė teigia, kad šioje byloje taikomos Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo taisyklės dėl konkurencijos, nors jos yra lygiagrečios Sąjungos konkurencijos taisyklėms. Komisija netaikė Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 36 straipsnio 1 dalies ir taikė išimtinai tik Sąjungos konkurencijos taisykles. Tuo tikslu Komisija rėmėsi Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 36 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta apsaugos nuostata. Priimant tokią vienašališką priemonę reikėjo pirmiausiai pasikonsultuoti su Asociacijos komitetu. Ieškovė teigia, kad Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarime numatytos procedūros nesilaikymas yra esminio procedūros reikalavimo pažeidimas, kurio laikymasis galėjo turėti lemiamos įtakos bylos baigčiai. Vienašališkas požiūris, kurio laikėsi Komisija, prieštarauja ne tik Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 36 straipsniui, bet ir tarptautinės pagarbos principui ir Komisijai tenkančiai rūpestingumo pareigai.

209    Komisija ginčija ieškovės argumentus ir prašo atmesti ieškinio ketvirtąjį pagrindą.

210    Kaip pripažinta teismų praktikoje, Sąjungos konkurencijos teisė taikoma karteliui, kuriuo daromas poveikis vidaus rinkos teritorijoje neatsižvelgiant į tai, kad viena iš susitarime dalyvaujančių įmonių yra trečiojoje šalyje (šiuo klausimu žr. 1971 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Béguelin Import, 22/71, Rink. p. 949, 22–29 punktus; 1988 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, 89/85, 104/85, 114/85, 116/85, 117/85 ir 125/85–129/85, Rink. p. 5193, 11–23 punktus ir šio sprendimo 118 punkte minėto sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 69–93 punktus).

2.     Dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo

211    Bendrijos ir Tuniso susitarimas yra vienas iš Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimų dėl Bendrijos asociacijos su septyniomis pietų Viduržemio jūros šalimis. Pagal šiuos susitarimus vykdomas politinis dialogas tarp šiaurės ir pietų, jais grindžiamas laipsniškas prekybos liberalizavimas Viduržemio jūros erdvėje ir nustatomos Bendrijos ir kiekvienos šalies partnerės bendradarbiavimo sąlygos ekonomikos, socialinėje ir kultūros srityse.

212    Dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, neatsižvelgiant į jo teisinę prigimtį ir reikšmę Sąjungos teisės sistemoje, pakanka konstatuoti, kad jis nėra viršesnis už taikytiną Sąjungos teisę, konkrečiai – už EB 81 straipsnį, ir dėl to susitarimo šis straipsnis netampa netaikytinas. Atvirkščiai, ieškovės paminėtame Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 36 straipsnyje numatytas šalių įsipareigojimas taikyti konkurencijos teisę ir aiškiai pasakyta, kad bet kokie prieštaraujantys veiksmai vertinami pagal kriterijus, suformuotus taikant taisykles, nustatytas EB 81, 82 ir 97 straipsniuose (Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 36 straipsnio 2 dalis). Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 36 straipsnio 6 dalyje konsultacijos su Asociacijos komitetu numatytos tik esant tam tikroms sąlygoms, būtent tuo atveju, kai problemos negalima išspręsti taikant konkurencijos teisę.

213    Ginčijamas sprendimas nesusijęs su veiksmais, kuriais įtaka daroma konkrečiai Europos Sąjungos ir Tuniso prekybai, o su pasaulinio masto veiksmais, kuriais daroma įtaka Europos rinkai. Ginčijamame sprendime Komisija pasinaudojo savo kompetencija ir pritaikė EB 81 straipsnį dėl konkurencijos poveikio EEE teritorijoje. Atvirkščiai, ginčijamas sprendimas nepatenka į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo taikymo sritį ir tuo labiau neprieštarauja šiam susitarimui. Todėl nebuvo jokios priežasties taikyti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimą ir jo mechanizmus.

214    Todėl šis argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas.

3.     Dėl tarptautinės pagarbos ir „rūpestingumo principo“

215    Dėl ieškovės argumento, susijusio su tarptautinės pagarbos nesilaikymu (comitas gentium), reikia pasakyti, kad ieškovė neišplėtojo šio nurodyto principo ir nenurodė jo poveikio bei nepasakė, kaip tai susiję su klausimu dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo. Neįmanoma suprasti, dėl kokios priežasties daroma išvada, kad Komisija turėjo „susisiekti su Tuniso valdžios institucijomis prieš vienašališkai taikydama Bendrijos konkurencijos teisės nuostatas“.

216    Be to, kadangi ieškovės nurodytu argumentu siekiama užginčyti Bendrijos kompetenciją taikyti savo konkurencijos taisykles tokiems veiksmams kaip antai konstatuoti šioje byloje (šio sprendimo 210 punkte minėto sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją 31 ir 32 punktai), bet kuriuo atveju jį reikia atmesti. Iš tikrųjų Komisija turi kompetenciją persekioti ir bausti už EB 81 straipsnio pažeidimus, susijusius su Europos rinka. Būtent tokį pažeidimą Komisija nustatė šioje byloje. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos kompetencija taikyti Bendrijos konkurencijos taisykles tokiems veiksmams yra patvirtinta atsižvelgiant į tarptautinės viešosios teisės taisykles (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 210 punkte minėto sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją 18 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gencor prieš Komisiją, T‑102/96, Rink. p. II‑753, 89 ir paskesnius punktus).

217    Dėl ieškovės nurodytos tariamos „rūpestingumo pareigos“, kuria remiantis Komisija turėjo susisiekti būtent su Tuniso valdžios institucijomis, reikia pasakyti, kad yra nepagrįsta ir nepaaiškinta. Todėl visiškai neaišku, ką ieškovė nori pasakyti. Beje, ieškovė taip pat nenurodo, kaip bendrasis tarptautinės teisės principas daro poveikį ginčijamam sprendimui.

218    Remiantis Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu, kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas bei pagrindų, kuriais remiamasi ieškinyje, santrauka. Dėl šio aspekto reikia priminti principus ir teismų praktiką, kuri nurodytą šio sprendimo 163 ir 164 punktuose.

219    Kadangi ieškovė tik paminėjo „tarptautinės pagarbos“ nesilaikymą ir teigė, kad egzistuoja „rūpestingumo pareiga“, tačiau šiuos argumentus išplėtojo tik labai glaustai, jie turi būti atmesti kaip nepriimtini.

220    Todėl ieškinio ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas.

221    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visus reikalavimus dėl panaikinimo. Be to, kiek tai susiję su papildomai pateiktu prašymu pakeisti ieškovei skirtos baudos dydį, remiantis būtent išdėstytais argumentais Bendrajam Teismui nereikia pasinaudoti neribota kompetencija ir patenkinti šį prašymą.

222    Todėl reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

223    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Industries chimiques du Fluor padengti savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Azizi Labucka Frimodt Nielsen

Paskelbta 2013 m. birželio 18 d. Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

I –  Faktinės aplinkybės

II –  Ginčijamas sprendimas

A –  Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

B –  Ginčijamo sprendimo motyvai

1.  Dėl aliuminio fluorido sektoriaus

2.  Dėl susitikimo Milane ir dėl kartelio įgyvendinimo

3.  Dėl EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies taikymo

4.  Dėl pažeidimo trukmės

5.  Dėl baudos dydžio nustatymo

6.  Dėl lengvinančių aplinkybių

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

I –  Dėl ieškinio priimtinumo

II –  Dėl esmės

A –  Panaikinimo pagrindų santrauka

B –  Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu

1.  Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad ieškovei inkriminuojamos faktinės aplinkybės nelaikomos EB 81 straipsnio pažeidimu

a)  Pirminės pastabos

b)  Ginčijamo sprendimo turinio priminimas

c)  Dėl pažeidimo įrodymo

2.  Dėl papildomai pateiktos antros dalies, susijusios su tuo, kad ieškovei inkriminuojamos faktinės aplinkybės negali būti laikomos vienu ir tęstiniu pažeidimu

a)  Pirminės pastabos

b)  Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo

C –  Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio pažeidimu

1.  Pirminės pastabos

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

a)  Bendra informacija

b)  Konkretaus atvejo vertinimas

Įžanga

Dėl kaltinimo, susijusio su kartelio dalyviais ir trukme

Dėl kaltinimo, susijusio su kartelio geografine apimtimi

Dėl kaltinimų, susijusių su kartelio logika bei struktūra ir su dokumentais dėl 2000 m. lapkričio 8 ir 9 d. kontaktų.

i) Įžanga

ii) Dėl pranešimo apie kaltinimus turinio

iii) Dėl ginčijamo sprendimo turinio

iv) Vertinimas

–  Dėl galimybės per administracinę procedūrą susipažinti su aptariamais dokumentais

–  Dėl aptariamų dokumentų svarbos pažeidimo įgyvendinimo vertinimui

–  Dėl aptariamų dokumentų svarbos nagrinėjant pažeidimo trukmę

v) Išvada

D –  Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio ir 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių pažeidimu dėl baudos dydžio nustatymo

1.  Pirminės pastabos

2.  Dėl pirmos dalies, susijusios su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu

3.  Dėl antros dalies, susijusios su klaidingu 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių taikymu, kiek tai susiję su pardavimo vertė nustatymu

a)  Pirminės pastabos

b)  Dėl apyvartos, į kurią atsižvelgė Komisija

c)  Dėl pardavimo ir rinkos dalies

4.  Dėl trečios dalies, susijusios su klaidingu bazinio baudos dydžio nustatymu ir su klaidingu papildomos baudos dydžio taikymu

E –  Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 36 straipsnio, rūpestingumo principo ir tarptautinės pagarbos principo pažeidimu

1.  Pirminės pastabos

2.  Dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo

3.  Dėl tarptautinės pagarbos ir „rūpestingumo principo“

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.