EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. spalio 2 d.

Byla F‑111/12

Albert Nardone

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Buvęs pareigūnas – Asbesto ir kitų medžiagų poveikis – Profesinė liga – Nelaimingas atsitikimas –Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis – Medicinos komitetas – Motyvavimas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Procedūros trukmė“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, kuris EAEB sutarčiai taikomas pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys; juo buvęs Europos Komisijos pareigūnas A. Nardone prašo, be kita ko, panaikinti 2011 m. lapkričio 8 d. paskyrimų tarnybos sprendimą, kuriuo patvirtinamos 2011 m. rugpjūčio 25 d. medicinos komiteto išvados, ir priteisti kompensaciją už tariamai patirtą neturtinę žalą, kuri preliminariai æquo et bono vertinama 100 000 EUR.

Sprendimas:      Priteisti iš Europos Komisijos A. Nardone palūkanas už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 15 d. nuo 8 448,51 EUR sumos taikant Europos Centrinio Banko nustatytą atitinkamo laikotarpio palūkanų normą pagrindinėms finansavimo operacijoms, prie jos pridėjus du procentinius punktus, bei 3 000 EUR sumą. Atmesti kitus ieškinyje nurodytus reikalavimus. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamas ketvirtadalis A. Nardone patirtų bylinėjimosi išlaidų. A. Nardone padengia tris ketvirtadalius savo bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komiteto diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos – Pareiga motyvuoti – Apimtis 

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 23 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Prašymo pripažinti, kad liga yra profesinė, nagrinėjimas – Protingo termino laikymasis – Pažeidimas – Poveikis medicinos komiteto nuomonei – Ribos – Priskyrimas administracijai – Sąlygos

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis)

1.      Pagal Pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 23 straipsnį dėl medicinos komiteto užduoties, būtent objektyvaus ir nepriklausomo medicinos klausimų vertinimo, reikalaujama, pirma, sudaryti sąlygas šiam komitetui gauti visą informaciją, kuri gali būti naudinga, ir, antra, leisti jam visiškai laisvai naudotis diskrecija. Medicinos komiteto medicininiai vertinimai turi būti laikomi galutiniais, jeigu jie buvo suformuluoti tinkamomis sąlygomis. Teismas turi teisę tik patikrinti, pirma, ar minėtas komitetas buvo sudarytas ir veikė teisėtai, ir, antra, ar jo išvada yra teisėta, konkrečiai kalbant, ar pateikti motyvai, leidžiantys įvertinti ją grindžiančius argumentus, ir ar yra suprantamas ryšys tarp joje nurodytų gydytojo konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų. Kai medicinos komitetas nagrinėja sudėtingus medicinos klausimus, visų pirma susijusius su sudėtinga diagnostika, savo nuomonėje jis turi nurodyti bylos dokumentus, kuriais remiasi, o esant didelių neatitikimų, privalo nurodyti priežastis, dėl kurių nukrypsta nuo tam tikrų ankstesnių svarbių medicininių ataskaitų, kurios suinteresuotajam asmeniui yra palankesnės.

To, kad medicinos komitetas savo ataskaitoje nedaro aiškios nuorodos į tam tikrus dokumentus ir juo labiau į ieškovo prašymu parengtų tam tikrų dokumentų turinį, nepakanka, kad būtų paneigtas jo išvadų teisėtumas. Dėl medicinos klausimų, dėl kurių medicinos komitetas turi objektyviai ir nešališkai nuspręsti, šis komitetas turi turėti visišką vertinimo laisvę. Todėl minėtas komitetas turi nuspręsti, kiek reikia atsižvelgti į medicinines ataskaitas, kurios parengtos iš anksto. Be to, tai, ar reikia atlikti kitų medicinos tyrimų, yra medicininis klausimas, kuriam netaikoma Sąjungos teismo kontrolė, jei medicinos komiteto vertinimas buvo atliktas tinkamomis sąlygomis.

(žr. 42, 43, 48, 49 ir 51 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1984 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Suss prieš Komisiją, 265/83, 13 punktas; 1988 m. sausio 19 d. Sprendimo Biedermann prieš Audito rūmus, 2/87, 19 punktas; 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Royale belge, C‑76/95, 73 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, 30, 41, 68, 78 ir 87 punktai; 2003 m. vasario 26 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑145/01, 47 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. birželio 28 d. Sprendimo Beau prieš Komisiją, F‑39/05, 35 punktas; 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE prieš Komisiją, F‑79/09, 64 ir 65 punktai.

2.      Pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi turi užtikrinti Sąjungos teismas ir kuris įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje kaip teisės į gerą administravimą sudedamoji dalis. Vis dėlto šio principo pažeidimas paprastai nepateisina baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo panaikinimo. Tik tuo atveju, kai praėjęs pernelyg ilgas laiko tarpas gali turėti įtakos pačiam baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo turiniui, protingo termino principo nesilaikymas turi poveikį administracinės procedūros teisėtumui.

Šiuo atžvilgiu galimas pernelyg ilgas prašymų pripažinti ligą profesine ar tai, kad padidėjo nuolatinio dalinio invalidumo lygis dėl su nelaimingais atsitikimais susijusių komplikacijų, nagrinėjimas iš principo negali daryti poveikio medicinos komiteto priimtos nuomonės ar institucijos priimto galutinio sprendimo turiniui. Nesant išimtinių aplinkybių, toks laikotarpis negali pakeisti medicinos komiteto vertinimo, kuriuo atitinkamo pareigūno liga pripažinta profesine arba ne profesine arba nustatyta, kad padidėjo šio pareigūno nuolatinio dalinio invalidumo lygis dėl su nelaimingu atsitikimu susijusių komplikacijų. Jei Sąjungos teismas panaikintų minėtą galutinį sprendimą, pagrindinė praktinė pasekmė būtų atvirkštinė, nes dar pailgėtų procedūra remiantis tuo, kad ji jau buvo per ilga.

Be to, institucija atsakinga už gydytojų, kuriuos ji skiria išvadoms dėl nuolatinio dalinio invalidumo lygio parengti, darbo spartą. Vis dėlto, jei nustatyta, kad medicinos komiteto darbo vėlavimą lėmė pareigūno ar gydytojo, kurį jis paskyrė, vilkinantis ar net obstrukcinis elgesys, institucija neturi būti pripažinta atsakinga už šį vėlavimą. Be to, pareigūno naudojimasis teisių gynimo būdais yra objektyvi aplinkybė, kuri negali būti priskirta institucijai, jei neįrodyta, kad ji ėmėsi vilkinimo taktikos.

(žr. 60–62, 66, 69 ir 76 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2000 m. gruodžio 13 d. Nutarties SGA prieš Komisiją, C‑39/00 P, 44 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. balandžio 20 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, 123 punktas; 2004 m. sausio 13 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, T‑67/01, 36 ir 40 punktai bei juose nurodyta teismo praktika; 2006 m. balandžio 11 d. Sprendimo Angeletti prieš Komisiją, T‑394/03, 152, 154, 162 ir 163 punktai.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Füller-Tomlinson prieš Parlamentą, T‑390/10 P, 115 ir 116 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Füller-Tomlinson prieš Parlamentas, F‑97/08, 167 punktas; minėto Sprendimo AE priešKomisiją 101 punktas; 2011 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo A priešKomisiją, F‑12/09, 226 punktas; 2013 m. kovo 13 d. Sprendimo AK priešKomisiją, F‑91/10, 78 punktas (dėl šio sprendimo Europos Sąjungos Bendrajame Teisme yra pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑288/13 P).