Language of document : ECLI:EU:C:2015:462

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2015 m. liepos 9 d.(1)

Byla C‑326/14

Verein für Konsumenteninformation

prieš

A1 Telekom Austria AG

(Oberster Gerichtshof (Austrija) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 2002/22/EB – Paslaugų gavėjų teisės, susijusios su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis – Abonentų teisė be nuobaudų nutraukti sutartį – Išskirtinė teisė nutraukti sutartį – Sutarties sąlygose numatytų tarifų keitimas – Tarifų susiejimas su vartotojų kainų indeksu – Sąsaja su Direktyva 93/13/EEB“





1.        Šis prejudicinis klausimas, pateiktas sprendžiant vartotojų teisių apsaugos asociacijos ir telekomunikacijų įmonės ginčą, susijęs su nustatytomis sutarties sąlygomis, leidžiančiomis telekomunikacijų paslaugų tarifus suderinti su vartotojų kainų indeksu. Visų pirma byloje spręstinas klausimas, ar 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (toliau – Universaliųjų paslaugų direktyva)(2), 20 straipsnio 2 dalis apima abonentų teisę be nuobaudų nutraukti sutartį, kai paskelbiama apie minėtus tarifų keitimus, atliktus pagal sutartyje numatytą indeksavimo metodą.

2.        Nors prejudicinis klausimas, kurį pateikė Oberster Gerichtshof, susijęs išskirtinai su Universaliųjų paslaugų direktyva, tiek nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyti motyvai, tiek šioje byloje raštu ir žodžiu pareikštos pastabos reikalauja atsižvelgti ir į 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais(3).

3.        Ši byla pirmą kartą suteikia Teisingumo Teismui galimybę priimti sprendimą dėl problemos, kurią kelia kainų indeksavimo nuostata ir jos sąsaja su išskirtine paslaugų gavėjų teise nutraukti sutartį. Iš tiesų, nors Teisingumo Teismas jau nagrinėjo tam tikras su kainų keitimu susijusias sutarčių sąlygas, nei anksčiau nagrinėtos sąlygos, nei tose bylose kilusi problematika nėra panašios į šioje byloje sprendžiamus klausimus. Tai būtų, viena vertus, byla Invitel(4), kurioje pateikiamas Direktyvos 93/13 aiškinimas byloje, kur nagrinėta sąlyga, numatanti vienašališką su paslaugų teikimu susijusių sąnaudų keitimą, tačiau nenurodanti nei jų apskaičiavimo būdo, nei keitimo priežasčių. Kita vertus, byloje RWE Vertrieb(5) buvo nagrinėjama sutarties sąlyga, nurodanti, kad vartotojai gali nutraukti sutartį, bet paliekanti tiekimo įmonei teisę vienašališkai keisti dujų tiekimo sąnaudas, nepagrindžiant nei tokio keitimo priežasčių, nei apimties, taip pat šios sąlygos suderinamumas su direktyvų 93/13 ir 2003/55/EB(6) reikalavimais dėl sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo. Galiausiai byloje Schulz ir Egbringhoff(7), kurioje Direktyva 93/13 nebuvo taikytina, bet buvo taikomos direktyvos 2003/54/EB(8) ir 2003/55, nagrinėta, ar tam tikros sąlygos, užtikrinančios teisę gauti išankstinę informaciją apie kainų didinimą ir galimybę nutraukti sutartį, bet nenurodančios kainų keitimo priežasčių, sąlygų ir apimties, atitinka minėtose nuostatose numatytą skaidrumo lygį.

I –    Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

4.        Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „sutartys – paslaugų gavėjams ir vartotojams svarbi priemonė, užtikrinanti būtiną informacijos skaidrumo lygį ir teisinę kontrolę. Konkurencinėje aplinkoje dauguma paslaugų teikėjų sudaro su savo klientais sutartis todėl, kad taip pageidautina dėl komercinių priežasčių. Be šios direktyvos nuostatų, vartotojų sandoriams dėl elektroninių tinklų ir paslaugų taikomi galiojantys Bendrijos teisės vartotojų apsaugos reikalavimai, susiję su sutartimis, ypač <...> direktyvos 93/13/EEB <...> ir <...> direktyvos 97/7/EB <...> nuostatose numatyti reikalavimai. Konkrečiai kalbant, sutartiniuose santykiuose su tiesioginiu telefono ryšio paslaugų teikėju vartotojai turėtų turėti minimalų teisinio užtikrintumo lygį, t. y. jų sutartyse turėtų būti nurodytos sutarties sąlygos, paslaugų kokybė, sutarties ir paslaugos nutraukimo sąlygos, kompensacijos priemonės ir ginčų sprendimas. Kai sutartis su vartotojais sudaro ne tiesioginis telefono ryšio paslaugos teikėjas, o kiti paslaugos teikėjai, į tokias sutartis įrašoma tokia pat informacija. Priemonės, skirtos užtikrinti kainų, tarifų, sąlygų ir reikalavimų skaidrumą, padidina vartotojų galimybę daryti optimalius pasirinkimus ir turėti kuo daugiau naudos iš konkurencijos“.

5.        Kita vertus, Universaliųjų paslaugų direktyvos 49 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad ši direktyva „<...> turėtų numatyti tam tikrus vartotojų apsaugos elementus, įskaitant aiškias sutarčių sąlygas ir ginčų sprendimą bei tarifų skaidrumą vartotojams <...>“.

6.        Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnis, numatantis direktyvos tikslus ir taikymo sritį, suformuluotas taip:

„1.      Pagal Direktyvą 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) ši direktyva skirta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui galutiniams paslaugų gavėjams. Tikslas – visoje Bendrijoje užtikrinti geros kokybės viešai prieinamas paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius. Šioje direktyvoje taip pat numatytos nuostatos dėl galinių įrenginių tam tikrų aspektų siekiant sudaryti palankesnes sąlygas neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis paslaugomis.

2.      Šioje direktyvoje nustatomos galutinių paslaugų gavėjų teisės ir atitinkami viešuosius elektroninių ryšių tinklus bei paslaugas teikiančių ūkio subjektų įpareigojimai. Siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą atvirų ir konkurencinių rinkų aplinkoje, šioje direktyvoje apibrėžiamas minimalus nustatytos kokybės paslaugų, kurias gali gauti visi galutiniai paslaugų gavėjai priimtinomis kainomis atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos, rinkinys. Šioje direktyvoje taip pat nustatomi įpareigojimai teikti tam tikras privalomas paslaugas.

<...>

4.      Šioje direktyvoje numatytos nuostatos dėl galutinių paslaugų gavėjų teisių taikomos nepažeidžiant Bendrijos vartotojų apsaugos taisyklių, visų pirma [d]irektyvų 93/13/EEB ir 97/7/EB bei nacionalinių taisyklių, suderintų su Bendrijos teise.“

7.        Universaliųjų paslaugų direktyvos IV skyrius skirtas galutinių paslaugų gavėjų teisių ir interesų apsaugai. Šio direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, skyriaus 20 straipsnyje nurodyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad užsisakydami sujungimo su viešuoju ryšių tinklu paslaugas ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, vartotojai ir kiti jų pageidaujantys galutiniai paslaugų gavėjai turėtų teisę su ūkio subjektu arba ūkio subjektais, teikiančiais tokį sujungimą ir (arba) paslaugas, sudaryti sutartį. Sutartyje aiškiai, išsamiai ir lengvai suprantamu būdu nurodoma bent ši informacija:

<...>

d)      informacija apie kainas ir tarifus bei priemones, kuriomis galima gauti naujausią informaciją apie visus taikomus tarifus ir techninės priežiūros mokesčius, siūlomus mokėjimo būdus ir sąnaudų skirtumus, priklausančius nuo mokėjimo būdo;

<...>

2.      Valstybės narės užtikrina, kad gavę pranešimą apie sutarties sąlygų pakeitimus, kuriuos siūlo elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiančios įmonės, abonentai turėtų teisę be nuobaudų nutraukti. Apie planuojamus pakeitimus abonentams pranešama iš anksto, ne mažiau kaip prieš mėnesį, ir kartu pranešama apie jų teisę be jokių nuobaudų nutraukti sutartį, jei naujosios sąlygos jiems nepriimtinos. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinėms reguliavimo institucijoms būtų sudarytos galimybės nurodyti tokių pranešimų formą.“

8.        Direktyvos 2009/136, iš dalies keičiančios Universaliųjų paslaugų direktyvą, 27 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „abonentų teisė be nuobaudų nutraukti sutartį taikoma tuo atveju, kai elektroninių ryšių tinklų ir (arba) paslaugų teikėjai pakeičia sutarties sąlygas“.

9.        Direktyvos 93/13 3 straipsnyje numatyta:

„1. Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

<...>

3.      Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

10.      Direktyvos 93/13 priedo pirmojoje dalyje pateikiamas šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje minimų sąlygų sąrašas apima ir sąlygas, kurių tikslas ar poveikis būtų:

„<...>

j)      įgalinti pardavėją ar tiekėją vienašališkai be pakankamos priežasties, kuri nurodoma sutartyje, pakeisti jos sąlygas;

<...>

l)      numatyti, kad prekių kainos būtų nustatomos jų pristatymo metu arba leisti prekių pardavėjui ar paslaugų tiekėjui didinti savo kainą, abiem atvejais vartotojui nesuteikiant atitinkamos teisės nutraukti sutartį, jeigu galutinė kaina yra per didelė, lyginant su ta kaina, dėl kurios buvo susitarta, kai buvo sudaroma sutartis;

<...>“

11.      Dėl Direktyvos 93/13 priedo pirmosios dalies j ir l punktų taikymo srities, šio priedo antrojoje dalyje nurodyta, kad:

„<...>

b)      <...>

j punktas taip pat nekliudo taikyti sąlygas, pagal kurias pardavėjas ar tiekėjas pasilieka sau teisę vienašališkai keisti neterminuotos sutarties sąlygas, su sąlyga, kad reikalaujama, jog jis protingai informuotų vartotoją, o vartotojas yra laisvas nutraukti sutartį;

<...>

d)      l punktas nekliudo taikyti sąlygas dėl kainų indeksavimo, kai tai yra teisėta, su sąlyga, kad aiškiai apibūdinamas metodas, pagal kurį kainos kinta.“

B –    Austrijos teisė

12.      Telekommunikationsgesetz 2003 (Telekomunikacijų įstatymo)(9) III skyriaus 25 ir 25a straipsniai suformuluoti taip:

25 straipsnis

1.      Ryšių tinklų ar paslaugų operatoriai privalo patvirtinti Bendrąsias sąlygas, kuriose taip pat turi būti aprašytos siūlomos paslaugos ir joms taikomi tarifai <...>.

2.      Apie Bendrųjų sąlygų ir su tarifais susijusių nuostatų pakeitimus turi būti pranešta reguliavimo institucijai ir tinkamai paskelbta prieš jiems įsigaliojant. Jei tokie pakeitimai abonentams nėra išimtinai palankūs, jie turi būti pateikiami ir skelbiami ne vėliau kaip likus dviem mėnesiams iki jų įsigaliojimo. Tai neturi įtakos Konsumentenschutzgesetz <...> (KSchG) ir Allgemeines bürgerliches Gesetzbuch (Bendrojo civilinio kodekso) nuostatoms.

3.      Abonentui turi būti raštu pranešta apie pakeitimų, kurie nėra jam išimtinai palankūs, esmę ne vėliau kaip likus mėnesiui iki jų įsigaliojimo, pavyzdžiui, išspausdinant informaciją periodiškai teikiamoje sąskaitoje faktūroje. Taip pat abonentas turi būti informuotas apie pakeitimų įsigaliojimo datą, nurodant jo teisę iki tos dienos be papildomų mokesčių nutraukti sutartį. <...> Jei Bendrųjų sąlygų ir tarifų pakeitimai, kuriuos atlieka ryšių tinklų ar paslaugų operatoriai ir kurie nėra išimtinai palankūs abonentams, yra būtini tik dėl kokio nors reguliavimo institucijos nutarimo, priimto remiantis šia nuostata, abonentui teisė nutraukti sutartį be papildomų mokesčių nesuteikiama <...>.

<...>

5.      Nuostatose dėl tarifų būtina nurodyti bent:

<...>

2.º      informaciją apie būdus, kaip galima gauti naujausią informaciją apie visus taikomus tarifus ir techninės priežiūros mokesčius;

<...>.“

13.      Konsumentenschutzgesetz (Vartotojų apsaugos įstatymo)(10) 6 straipsnyje įtvirtintos šios nuostatos:

„6 straipsnis. Neteisėtos sutarties sąlygos

I.       Bet kuriuo atveju vartotojui neprivalomos pirmiausia tokios sutarties nuostatos pagal ABGB 879 straipsnį, kuriomis remiantis:

<...>

5.      Verslininkas turi teisę pareikalavęs už teikiamas paslaugas imti didesnį mokestį nei numatytasis sutarties sudarymo momentu, išskyrus tuos atvejus, kai atsiradus sutartyje nustatytoms tarifų keitimą lemiančioms aplinkybėms numatytas ir mokesčio sumažinimas, be to, tarifų keitimą lemiančios aplinkybės yra apibrėžtos sutartyje ir objektyviai pagrįstos, o jų atsiradimas nepriklauso nuo verslininko valios <...>“

14.      Bundesstatistikgesetz 2000 (Federalinis statistikos įstatymas)(11) 22 straipsniu ir paskesniais straipsniais įsteigta federalinė institucija „Statistik Österreich“, prie kurios funkcijų priskiriamas statistikos duomenų rinkimas ir jų publikavimas. Ši institucija yra atsakinga už vartotojų kainų indekso parengimą.

II – Faktai ir procedūra pagrindinėje byloje

15.      Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija) pateikė kolektyvinį ieškinį prieš A1 Telekom Austria AG dėl veiksmų nutraukimo, prašydama įpareigoti minėtą įmonę nustoti esant verslo santykiams su klientais naudoti ir taikyti tam tikras Bendrosiose sąlygose numatytas nuostatas, apimančias ryšių paslaugų tarifų suderinimą su vartotojų kainų indekso pokyčiais(12).

16.      Pirmosios instancijos teismas savo sprendime patenkino visus ieškovo reikalavimus A1 Telekom Austria pateikė apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo, bet jis nebuvo patenkintas. Apeliacinis teismas nusprendė, kad jeigu atsakovė turi teisę vienašališkai keisti tarifus, abonentai turi turėti išimtinę teisę nutraukti sutartį.

17.      Šis prejudicinis klausimas pateikiamas A1 Telekom Austria išimties tvarka pateiktame kasaciniame skunde dėl apeliacinio teismo sprendimo. Minėtą kasacinį skundą Oberster Gerichtshof, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pripažino priimtinu, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju skirtingos apeliacinio teismo kolegijos vadovavosi skirtingais kriterijais. Iš tiesų kita apeliacinio teismo kolegija nutarė, kad Telekommunikationsgesetz 25 straipsnio reikalavimų laikymasis neapima tarifų suderinimo su jau sutartu indeksu, nes suderinimo sąlygos pakankamai aiškiai apibrėžtos ir negali būti aiškinamos telekomunikacijų įmonės nuožiūra.

III – Prejudicinis klausimas ir byla Teisingumo teisme

18.      Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof pateikė tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje abonentams numatyta teisė gavus „pranešimą apie sutarties sąlygų pakeitimus“ nutraukti sutartį be nuobaudų turi būti nustatyta ir tuo atveju, kai mokesčiai už paslaugas koreguojami remiantis sutarties sąlygomis, kuriose jau sudarant sutartį buvo numatyta, kad mokesčiai už paslaugas bus koreguojami (didinami / mažinami) atsižvelgiant į objektyvaus, pinigų nuvertėjimą atspindinčio vartotojų kainų indekso pokyčius?“

19.      Rašytines pastabas Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje pateikė Verein für Konsumenteninformation, A1 Telekom Austria, Europos Komisija ir Belgijos vyriausybė. Visų, išskyrus pastarąją, atstovai dalyvavo teismo posėdyje, vykusiame 2015 m. balandžio 30 d.

IV – Dėl prejudicinio klausimo

A –    Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

20.      Verein für Konsumenteninformation visų pirma neigia ryšių paslaugų teikėjų teisę keisti sutarties sąlygas, numatytą Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje, kuri, kita vertus, suteikia teisę vartotojui nutraukti sutartį. Kaip asociacija pažymėjo per teismo posėdį, tokios teisės nebuvimas prieštarautų direktyvos tikslui užtikrinti paslaugų prieinamumą visiems galutiniams paslaugų gavėjams priimtinomis kainomis. Antra, teisė be nuobaudų nutraukti sutartį numatyta būtent tais atvejais, kai sutartyje yra nustatyta vienašališko keitimo galimybė, nes jei nebūtų tokio išankstinio susitarimo, paslaugų teikėjas negalėtų atlikti minėto keitimo. Remiantis A1 Telekom Austria siūlomu aiškinimu, teisę be nuobaudų nutraukti sutartį būtų galima nuolat apeiti naudojantis indeksavimo nuostatomis. Be to, siūlomas indeksavimas vyksta ne automatiškai, o priklauso nuo paslaugų teikėjo sprendimo vartotojų atžvilgiu pasinaudoti teise padidinti tarifus. Asociacija taip pat daro nuorodą į Sprendimą RWE Vertrieb(13), grįsdama savo argumentą, kad tarifus keisti leidžianti sąlyga reiškia pradinių sutarties sąlygų keitimą, kaip numatyta Direktyvos 93/13 priedo 2 dalies b punkto antrojoje eilutėje ir Direktyvos 2003/55 A priedo b punkte. Kaip asociacija teigė per teismo posėdį, direktyvų 93/13 ir 2002/22 taikymo sritys lygiagrečios, todėl pastarojoje numatyta galimybė be nuobaudų nutraukti sutartį būtų taikoma visais atvejais, nepaisant to, ar indeksavimo nuostatos yra sąžiningos, ar ne. Be to, vadovautis vartotojų kainų indeksu iš esmės nėra pagrįsta, nes minėtas indeksas neatspindi nuolatinio kainų mažėjimo telekomunikacijų sektoriuje. Kaip buvo minėta per teismo posėdį, santykinė ryšių paslaugų dalis kainų rinkinyje, pagal kurį apskaičiuojamas vartotojų kainų indeksas, yra labai nedidelė (2,2 %). Galiausiai asociacija primena Oberster Gerichtshof praktiką, pagal kurią Direktyvos 2007/64(14) 44 straipsnio 1 dalį perkelianti nacionalinė nuostata aiškinama taip, kad pagal kitas sutarties sąlygas numatyti ir su palūkanų normomis nesusiję tarifų keitimai, kurie nėra suderinti sutartyje, laikomi patenkančiais į pradinių sutarties sąlygų keitimo sąvoką(15).

21.      A1 Telekom Austria teigia, kad tarifų keitimas taikant indeksavimo nuostatas reiškia ne pradinių sutarties sąlygų keitimą, bet įprastą sutarties vykdymą. Šiuo atveju indeksavimo tikslas yra kompensuoti būsimą pinigų nuvertėjimą ir užtikrinti šalių susitarimu įtvirtintą lygiavertiškumą tarp suteiktų paslaugų ir gauto piniginio užmokesčio. Taigi, jei pradinės sutarties sąlygos nėra keičiamos, Telekommunikationsgesetz 25 straipsnis, numatantis vartotojo teisę be nuobaudų nutraukti sutartį, nėra taikytinas. Be to, minėti tarifų keitimai neprieštarauja vartotojų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktui. A1 Telekom Austria mano, kad tarifų keitimas indeksavimo nuostatų pagrindu reiškia ne keitimą, kurį savo nuožiūra atlieka paslaugų teikėjas, kaip suformuluota Direktyvos 2009/139, keičiančios Universaliųjų paslaugų direktyvą, 47 konstatuojamojoje dalyje, bet įprastą sutarties nuostatos vykdymą, nes kainų keitimą lemiančios aplinkybės nepriklauso nuo paslaugų teikėjo valios. Taigi toks tarifų suderinimas su vartotojų kainų indeksu, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, nepatenka į Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. A1 Telekom Austria taip pat remiasi Direktyvos 93/13 priedo 2 dalies d punktu, pagal kurį teisėtos sutarties sąlygos, kuriose aiškiai nurodomas kainų keitimo būdas, laikomos sąžiningomis. Tačiau nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą daroma nuoroda į Direktyvos 2007/64 dėl mokėjimo paslaugų 44 straipsnį nėra tinkama, nes minėta nuostata reglamentuoja kitokius sutartinius santykius. Iš Direktyvos 2009/73 I priedo 1 dalies b punkto taip pat negalima daryti jokių išvadų apie tai, ką nagrinėjamu atveju reiškia sąvoka „keitimas“. Be to, A1 Telekom Austria per teismo posėdį nurodė, kad paslaugų prieinamumo kriterijus, numatytas Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, siejamas griežtai tik su minėtos direktyvos II skirsniu, kuriame reglamentuojami universaliųjų paslaugų įpareigojimai, ir juo negalima vadovautis aiškinant šios direktyvos 20 straipsnį. Galiausiai A1 Telekom Austria per teismo posėdį paaiškino, kad dauguma sutarčių, į kurias įtraukiama byloje nagrinėjama sutarties sąlyga, yra neterminuotos ir gali būti be nuobaudų nutrauktos prieš mėnesį apie tai įspėjus, ir kad terminuotų sutarčių, dėl kurių išankstinio nutraukimo būtų taikomos nuobaudos abonentams, mažiausia trukmė yra daugiausia dveji metai.

22.      Savo ruožtu Belgijos vyriausybė mano, kad tarifų keitimas remiantis bendrosiomis sutarties sąlygomis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, suteikia abonentams teisę be nuobaudų nutraukti sutartį. Direktyvos 93/13 priedo 2 dalies d punkto ir Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalies taikymo sritys skiriasi, ir dėl šios priežasties abi nuostatas reikia taikyti kartu. Tokį aiškinimą, Belgijos vyriausybės teigimu, patvirtina Teisingumo Teismo sprendimai Invitel ir RWE(16). Beje, indeksavimas turėtų būti laikomas ryšių paslaugų teikėjo vykdomu sąlygų keitimu pagal Direktyvos 2009/136 27 konstatuojamąją dalį. Galiausiai Belgijos vyriausybė remiasi įvairiais tyrimais, rodančiais ryšių paslaugų kainų mažėjimo tendenciją, teigdama, kad indeksavimas negali būti laikomas reikalingu lygiavertiškumui tarp suteiktų paslaugų ir gauto piniginio užmokesčio užtikrinti.

23.      Europos Komisijos manymu, teisė be nuobaudų nutraukti sutartį neturėtų būti taikoma indeksavimo nuostatų vykdymo atveju, nes toks tarifų keitimas nereiškia pradinių sutarties sąlygų keitimo, kaip numatyta Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje: apie tarifų keitimą suderintų indeksavimo nuostatų pagrindu ir numatytu būdu buvo žinoma sudarant sutartį, todėl tai reikštų vienos iš sutarties sąlygų vykdymą nekeičiant sutarties. Be to, sudarant sutartį skaidriai ir išsamiai nustatomi tarifų keitimo būdai, susiejant juos su indeksu, kurį nustato trečioji įstaiga (Statistik Austria) objektyvaus pinigų vertės pokyčio pagrindu. Komisija nurodo, kad šis aiškinimas atitinka Direktyvos 93/13 nuostatas. Per teismo posėdį Komisija taip pat pabrėžė, kad, nepaisant skirtumo tarp Direktyvos 93/13 ir Universaliųjų paslaugų direktyvos taikymo sričių, abi direktyvos gali būti taikomos tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis. Be to, Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybės šioje byloje ir bylose Invitel bei RWE Vertrieb(17), kuriose nagrinėtos sutarties sąlygos buvo nesąžiningos, skiriasi, todėl abonentams turėjo būti suteikta teisė be nuobaudų nutraukti sutartį. Galiausiai Komisija mano, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą daroma nuoroda į Direktyvą 2007/64 dėl mokėjimo paslaugų yra netinkama.

B –    Analizė

24.      Savo prejudiciniu klausimu Oberster Gerichtshof nori iš esmės išsiaiškinti, ar ryšių paslaugų tarifų suderinimas su vartotojų kainų indeksu reiškia sutarties sąlygų keitimą pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalies nuostatas ir su tuo susijusią abonentų teisę be nuobaudų nutraukti sutartį. Atsakymas į šį prejudicinį klausimą pirmiausia priklauso nuo šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „sutarties sąlygų keitimas“ aiškinimo.

25.      Šiomis aplinkybėmis reikia išsiaiškinti, kokia indeksavimo funkcija ilgalaikėse ir neterminuotose sutartyse. Vartotojų kainų indeksai yra sudaromi skirtingais būdais ir apima rodiklius, matuojančius tam tikrų namų ūkių vartojamų prekių ir paslaugų santykinius ar procentinius kainų pokyčius per tam tikrą laikotarpį(18). Indeksavimu siekiama suderinti tam tikrų mokėjimų piniginę vertę su vartotojų kainų indeksu (toliau – VKI)(19). Taigi, esminė indeksavimo funkcija paprastai siejama su perkamosios galios arba pragyvenimo lygio išlaikymu(20), taikant indeksavimą atlyginimams arba tam tikroms socialinėms išmokoms. Be to, viešai ir periodiškai skelbiami vartotojų kainų indeksai dažniausiai laikomi infliacijos rodikliu(21), todėl, nesant tinkamesnių indeksų, jie naudojami kaip atskaitos taškas mokėjimams, numatytų tam tikrose ilgalaikėse ar neterminuotose sutartyse, koreguoti kompensuojant pinigų nuvertėjimą, atsiradusį dėl bendrosios infliacijos(22). Taigi sutarčių teisėje kainų koregavimo sąlygos su nuoroda į vartotojų kainų indeksą paprastai laikomos priemone – nors ir netobula(23) – nuo monetarinio nestabilumo, atkuriant mokėjimų pusiausvyrą(24).

26.      Po šių samprotavimų preliminariai ir atsižvelgdamas į klausimus, kylančius iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų, manau, kad visų pirma reikėtų paaiškinti sąsają tarp Universaliųjų paslaugų direktyvos ir Direktyvos 93/13. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad pastarojoje yra konkrečių nuorodų tiek į kainų keitimo remiantis indeksu sąlygas, tiek į vartotojo teisę be nuobaudų nutraukti sutartį.

1.      Dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos ir Direktyvos 93/13 sąsajos

27.      Kaip buvo išsamiai išdėstyta ir rašytinėse, ir per teismo posėdį žodžiu pateiktose pastabose, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvoje 93/13 numato išimtį ir sąžiningomis laiko sutarties sąlygas, pagal kurias paslaugų teikėjas gali keisti kainą, kiek tai susiję su kainų indeksavimo sąlygomis.

28.      Neabejotina, kad Direktyvos 93/13 priede(25) lemiama reikšmė teikiama vartotojo teisei be nuobaudų nutraukti sutartį, kaip vienam iš veiksnių, kuriais galima užkirsti kelią nesąžiningoms sąlygoms, leidžiančioms paslaugų teikėjui vienašališkai keisti sutarties sąlygas (priedo 1 dalies j punktas) ir didinti paslaugų kainą (priedo 1 dalies l punktas)(26). Tačiau, kalbant apie pastarąsias sąlygas, pačiame Direktyvos 93/13 priede numatoma aiški išimtis, apimanti „sąlygas dėl kainų indeksavimo, kai tai yra teisėta, su sąlyga, kad aiškiai apibūdinamas metodas, pagal kurį kainos kinta“(27).

29.      Nors iš to, kas buvo išdėstyta, matyti, kad pagal Direktyvą 93/13 sąžiningomis yra laikomos būtent tokios kainų indeksavimo sąlygos, kurios yra teisėtos ir aiškiai apibūdina kainų keitimo metodą, būtina pažymėti, kad Universaliųjų paslaugų direktyva, kuri yra šio prejudicinio klausimo dalykas, taikoma nepažeidžiant Direktyvos 93/13 nuostatų(28). Vadinasi, indeksavimo sąlygos laikymas sąžininga pagal Direktyvos 93/13 nuostatas jokiu būdu iš anksto nereiškia, kad kainų keitimas remiantis tokia sąlyga nėra sutarties sąlygų keitimas, kaip tai nurodyta Universaliųjų paslaugų direktyvoje, kurio logiška pasekmė būtų vartotojui suteikiama teisė be nuobaudų nutraukti sutartį, numatyta 20 straipsnio 2 dalyje.

30.       Būtent tokia yra situacija, kurią reikia turėti omenyje norint naudingai atsakyti į šioje byloje nagrinėjamą prejudicinį klausimą, nes, kaip Komisija yra pažymėjusi per teismo posėdį, nė vienoje iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų nebuvo išdėstyti argumentai dėl nesąžiningo nagrinėjamų sąlygų pobūdžio. Kitaip negu Direktyva 93/13, Universaliųjų paslaugų direktyva niekaip nesieja vartotojo teisės be nuobaudų nutraukti sutartį su sąžiningu ar nesąžiningu sutarties sąlygų pobūdžiu. Taigi, atsakymą į mūsų nagrinėjimą klausimą lemia tik tai, kaip aiškinama sąvoka „sutarties sąlygų keitimas“ pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalį, nesvarbu, koks ES teisės aktų leidėjo požiūris į indeksavimo sąlygas, kuris, kaip liudija Direktyvos 93/13 priedas, tik parodo, kaip svarbu gerai apsvarstyti indeksavimo praktiką.

2.      Dėl sąvokos „sutarties sąlygų keitimas“, kaip tai suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalį, išaiškinimo

31.      Universaliųjų paslaugų direktyva yra pagrindinis teisės aktas, skirtas telekomunikacijų sektoriui liberalizuoti, kurio tikslas visų pirma yra užtikrinti geros kokybės viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas visoje Bendrijoje veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis. Šiuo tikslu direktyvos II skyriuje(29) sukuriamas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis sprendžiami atvejai, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius(30). Kaip ne kartą buvo pažymėta Teisingumo Teismo praktikoje, Universaliųjų paslaugų direktyva siekiama „sukurti suderintą reguliavimo sistemą, kuri elektroninių ryšių sektoriuje užtikrintų universaliųjų paslaugų, t. y. apibrėžto minimalaus paslaugų rinkinio teikimą visiems galutiniams paslaugų gavėjams už prieinamą kainą“(31).

32.      Esant tokiam kontekstui Universaliųjų paslaugų direktyva taip pat siekiama sukurti teisių paketą galutiniams naudotojams ir atitinkamus įpareigojimus elektroninių ryšių paslaugas teikiančioms įmonėms(32), ir tam skirtas direktyvos IV skyrius, apimantis ir nuostatą, kurios aiškinimas nagrinėjamas šioje byloje(33). Taigi, tikslas apsaugoti vartotojus grindžiamas minėtos direktyvos nuostatomis ir yra glaudžiai susijęs su telekomunikacijų rinkos liberalizavimu(34).

33.      Kaip pabrėžiama Universaliųjų paslaugų direktyvos 30 konstatuojamojoje dalyje, siekiant apsaugoti galutinių naudotojų teises ir interesus sutartis yra esminis elementas, užtikrinantis minimalų teisinio saugumo ir informacijos skaidrumo lygį. To pasiekiama, visų pirma, nurodant minėtoje sutartyje taikomas sąlygas, tarp jų ir skaidrias tarifų nustatymo metodą apimančias sąlygas, kurios ypač svarbios paslaugų naudotojams(35). Atsižvelgiant į šį tikslą, Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 1 dalyje nurodomi elementai, kuriuos sutartyje būtina nustatyti aiškiai, išsamiai ir suprantamu būdu. Tarp minėtų elementų yra „informacija apie kainas ir tarifus bei būdus, kaip galima gauti naujausią informaciją apie taikomus tarifus ir mokesčius už priežiūrą <...>“.

34.      Taigi, iš įpareigojimo į sutartį įtraukti informaciją apie kainas ir tarifus bei naujausios informacijos gavimo būdus negalima daryti išvados, kad Universaliųjų paslaugų direktyva, ir ypač jos 20 straipsnio 1 dalis, įpareigoja nustatyti pastovią ir nekintamą minėtų kainų ir tarifų piniginę vertę, panaikinant galimybę įtraukti sąlygas, susijusias su šios vertės kitimo aplinkybėmis. Šiuo atveju iš Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalies galima daryti išvadą, kad kaip Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs Sprendime RWE Vertrieb aiškindamas Direktyvos 93/13 priedo 2 dalies b punkto antrą pastraipą bei d punktą ir Direktyvos 2003/55 dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių(36) A priedo b punktą, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas neterminuotų sutarčių atveju – šį kartą, ryšių paslaugų sutartyse – pripažįsta „tiekimo įmonės teisėtą interesą turėti galimybę keisti savo paslaugos mokesčius“(37).

35.      Šiuo atžvilgiu, darau pirmąją išvadą, kad tiesioginiai aiškinant sąvoką „sutarties sąlygų keitimas“, kaip tai numatyta Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje, darytina išvada, kad tarifų keitimas sutarties sąlygų pagrindu yra ne pačios sutarties keitimas, o tik vienos iš ab initio numatytų sutarties sąlygų taikymas ar vykdymas.

36.      Nepaisant to, abstrakčiai ir nedetalizuojant suformulavus tokią išvadą, kyla aiški rizika sumenkinti Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės be nuobaudų nutraukti sutartį veiksmingumą. Iš tiesų bet kokia pradinėje sutartyje numatyta kainų ar tarifų keitimo sąlyga, nesvarbu, kaip ji būtų suformuluota, gali atimti iš vartotojų galimybę be nuobaudų vienašališkai nutraukti sutartį, ir sutarties nutraukimas, nors kalbama apie neterminuoto pobūdžio sąlygą, vienašališkai priklauso nuo paslaugas teikiančios įmonės, vadinasi, keičiasi pradinėse sutarties sąlygose numatyta pusiausvyra ir pasekmės vartotojui yra nenuspėjamos.

37.      To tiesioginė pasekmė – poreikis užtikrinti, jog abonentų mokėjimams, kaip „indeksuotai kaina“, būtų būdingas pakankamas nuspėjamumas, skaidrumas ir teisinis saugumas, tam, kad kainos koregavimas nebūtų laikomas pradinių sutarties sąlygų keitimu, kaip tai suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į nagrinėjamų sąlygų turinį ir konkrečias sutarčių, į kurias jos įtrauktos, ypatybes.

38.      Šioje byloje nagrinėjamos bendrosios sutarties sąlygos numato taisykles, pagal kurias nustatomi tarifai tuo atveju, jei susitarta dėl tarifų suderinimo su indeksu. Šiuo atveju numatomas ne automatinis tarifų indeksavimas(38), bet tiksliau ir, pirma, galimybė paslaugas teikiančiai įmonei didinti tarifus kitais kalendoriniais metais, atsižvelgiant į Statistik Austria rengiamo metinio vartotojų kainų indekso augimą. Tačiau įmonė privalo reaguoti į metinio VKI mažėjimą sumažindama klientams taikomus tarifus. Šis įpareigojimas sušvelninamas tik tuo atveju, jei paslaugų teikėjas nusprendė nedidinti tarifų, kuriuos pagal šią sąlygą turėjo teisę didinti ankstesniuoju laikotarpiu, taip išsaugant pusiausvyrą tarp abiejų sutarties šalių interesų.

39.      Kaip per teismo posėdį pažymėjo A1 Telekom Austria, dauguma sutarčių, į kurias įtraukiama byloje nagrinėjama sutarties sąlyga, yra neterminuotos ir gali būti be nuobaudų nutrauktos prieš mėnesį apie tai įspėjus. Tačiau terminuotų sutarčių, kurioms taip pat taikoma nagrinėjama sąlyga ir dėl kurių išankstinio nutraukimo būtų taikomos nuobaudos abonentams, mažiausia trukmė yra daugiausia dveji metai.

40.      Vadinasi, nacionalinis teismas turi įvertinti, ar šiuo atveju tenkinami reikalavimai dėl pakankamo teisinio saugumo, nuspėjamumo ir skaidrumo, kad kainos keitimas nebūtų laikomas pradinių sutarties sąlygų keitimu, kaip tai suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalį. Todėl reikia atsižvelgti į įvairius veiksnius, reikšmingus atliekant tokį vertinimą.

41.      Pirmiausia reikia pažymėti, kad sutarties sąlygų keitimo sąvoka tais atvejais, kai tarifai keičiami taikant pradines sutartyje numatytas sąlygas, reiškia pasikeitusią abonento poziciją dėl sutarties(39). Tad kainų pokytis, atsirandantis taikant indeksavimo sąlygą, turi būti vertinamas atsižvelgiant į sutarties tęstinumo perspektyvą(40), užtikrinant pradinės pusiausvyros tarp sutartinių įsipareigojimų išlaikymą ir abipusių įsipareigojimų lygiavertiškumą konkrečioje sutartyje. Esant tokiam kontekstui taip pat reikia įvertinti konkrečią indeksavimo funkciją ilgalaikėse ir neterminuotose sutartyse.

42.      Antra, reikia atsižvelgti į tai, ar minėtų tarifų pokytis sutartyje numatytas aiškiai, išsamiai, tiksliai ir lengvai abonentams suprantamu būdu, remiantis lengvai viešai prieinamu indeksu, kurį nustato trečioji įstaiga, nepriklausomai nuo paslaugų tiekėjo valios ir laikydamasi objektyvių kriterijų, o sąlygų taikymas nesukelia nenuspėjamų ar neproporcingų pasekmių abonentams.

43.      Trečia, neautomatinis suderinimo su vartotojų kainų indeksu sąlygos taikymas nebūtinai reiškia pradinių sutarties sąlygų keitimą, kaip tai suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalį, jei tokio automatiškumo nebuvimas nekliudo išlaikyti pusiausvyros tarp sutarties šalių interesų abonentų naudai.

44.      Galiausiai manau, kad nebūtina atsižvelgti į paaiškinimus, kurie pagrįsti paties Oberster Gerichtshof pateiktu aiškinimu, susijusiu su Direktyvos 2007/64 dėl mokėjimo paslaugų 44 straipsnį perkeliančia nacionalinės teisės nuostata, kad visi pakeitimai, kurie nėra susiję su palūkanų normos pokyčiais, laikytini patenkančiais į sutarties keitimo sąvoką. Iš tiesų, nepaisant to, kad šia nuostata reglamentuojamų mokėjimo paslaugų specifika gali reikšti, jog netinkama būtų minėtą aiškinimą automatiškai pritaikyti Universaliųjų paslaugų direktyvos taikymo sričiai, bet kuriuo atveju minėta Direktyvos 2007/64 nuostata, kuri nėra šios bylos dalykas, dar nebuvo išaiškinta Teisingumo Teismo.

45.      Apibendrindamas manau, kad tarifų pokytis, atsiradęs taikant sąlygą dėl kainų indeksavimo, nereiškia sutarties sąlygų keitimo, kaip tai suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalį, jei abonentų vykdomiems mokėjimams, kaip „indeksuotai kainai“, būdingas pakankamas nuspėjamumas, skaidrumas ir teisinis saugumas, tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog abonento pozicija dėl sutarties nepasikeitė. Tai įvertinti turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamų sąlygų turinį ir sutarčių, į kurias jos įtrauktos, ypatybes.

V –    Išvada

46.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad į Oberster Gerichtshof pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip:

Tarifų pokytis, atsiradęs taikant sąlygą dėl kainų indeksavimo, nereiškia sutarties sąlygų keitimo, kaip tai suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalį, jei abonentų vykdomiems mokėjimams, kaip „indeksuotai kainai“, būdingas pakankamas nuspėjamumas, skaidrumas ir teisinis saugumas, tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog abonento pozicija dėl sutarties nepasikeitė. Tai įvertinti turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamų sąlygų turinį ir sutarčių, į kurias jos įtrauktos, ypatybes.


1 – Originalo kalba: ispanų.


2 –      OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367, su pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, Direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje ir Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (OL L 337, p. 11).


3 –      OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288.


4 –      C‑472/10, EU:C:2012:242.


5 –      C‑92/11, EU:C:2013:180.


6 – 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 98/30/EB (OL L 176, p. 57; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 230), kurią panaikina 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/73/EB (OL L 211, p. 94).


7 –      C‑359/11 ir C‑400/11, EU:C:2014:2317.


8 – 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria panaikinama Direktyva 96/92/EB (OL L 176, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 211), ir kurią panaikina 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 211, p. 55).


9 – Bundesgesetz, mit dem ein Telekommunikationsgesetz erlassen wird (TKG 2003), BGBl. I, Nr. 70/2003 idF BGBl. I, Nr. 44/2014.


10 – Bundesgesetz vom 8. März 1979, mit dem Bestimmungen zum Schutz der Verbraucher getroffen werden (KSchG), BGBl., Nr. 140/1979.


11 – BGBl. I, Nr. 163/1999.


12 – Bendrosios sąlygos, kurias savo ieškinyje nurodo Verein für Konsumenteninformation, suformuluotos taip:


      „4 skyrius – Sutarties pakeitimai <...>


      4.3. Jei pakeitimai nėra išimtinai naudingi klientams, A1 privalo pranešti apie šiuos pakeitimus – jei šie bus taikomi ne tik būsimiems klientams – likus dviem mėnesiams iki jų įsigaliojimo. <...> Pranešime apie esminius pakeitimus būtina nurodyti, prieš kiek laiko sutartis gali būti nutraukta be papildomų mokesčių. <...> Dėl sutarto indekso pakeistas mokestis už paslaugas nesuteikia išimtinės teisės be įspėjimo nutraukti sutartį pirma laiko. <...>


      10 skyrius – Tarifai, mokėjimo sąlygos


      10.12. Jei dėl indeksavimo susitarta mokestį už paslaugas reglamentuojančiose nuostatose arba individualiame susitarime jo nedetalizuojant, galioja toliau pateikiamos taisyklės.


      10.12.1 Austrijos statistinio (kalendorinių) metų vartotojų kainų indekso vidurkio (metinio VKI) pasikeitimų įtaka mokesčiams už paslaugas:


      –      A1 turi teisę remdamasis padidėjusiu metiniu VKI atitinkamai padidinti mokesčius už paslaugas ateinančiais kalendoriniais metais.


      –      A1 privalo mažinti minėtus mokesčius, atsižvelgdamas į metinio VKI sumažėjimą. Apie atliktus perskaičiavimus A1 praneša klientams raštu (pavyzdžiui, pateikdamas informaciją sąskaitose faktūrose).


      10.12.2 Jei nesusitarta kitaip, mokesčiai koreguojami atsižvelgiant į metinio praėjusių kalendorinių metų VKI pokyčio prieš perskaičiavimą santykį su metiniu priešpaskutinių metų VKI pokyčiu prieš perskaičiavimą (indeksavimo pagrindas: metinis VKI 2010 = 100). A1 neatsižvelgia į 2 % neviršijančius pokyčius (leistinas svyravimas), palyginti su indeksavimo pagrindu. Tačiau jei šis leistinas svyravimas paskesniais metais bendrai skaičiuojant viršijamas ar lieka žemiau nustatytos ribos, A1 koreguoja mokesčius visa pokyčių suma. Iš naujo apskaičiuotas dydis tampa nauju būsimo perskaičiavimo indeksavimo pagrindu. Pareiga sumažinti mokesčius už paslaugas sumažinama atitinkama suma, kuria A1 praėjusiais metais nepadidino mokesčių, turėdamas tam teisę.


      10.12.3 Mokesčių dydis koreguojamas po indeksavimo pagrindo pasikeitimo einančiais metais, tačiau ne anksčiau nei kitais metais po sutarties sudarymo:


      –      mokestis didinamas: laikotarpiu nuo balandžio 1 d. iki gruodžio 31 d.,


      –      mokestis mažinamas: visuomet balandžio 1 d.


      10.12.4.      Jei metinis VKI nebeskelbiamas, remiamasi kitu jį pakeitusiu oficialiu indeksu.“


13 – C‑92/11, EU:C:2013:180.


14 – 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičianti direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, p. 1).


15 – Asociacija kalba apie 2011 m. liepos 6 d. Sprendimą 3 OB 107/11y ir 2012 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą 1 OB 244/11f. Šis argumentas taip pat nurodomas ir nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.


16 – Sprendimai RWE Vertrieb, C‑92/11, EU:C:2013:180 ir Invitel, C‑472/10, EU:C:2012:242.


17 – Ten pat.


18 – Vartotojų kainų indekso vadovas. Teorija ir praktika. (Leidinį parengė: Tarptautinė darbo organizacija, Tarptautinis valiutos fondas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Eurostatas, Jungtinės Tautos, Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Pasaulio Bankas), 2006, p. 1.


19 – Ten pat, p. 41.


20 – Ten pat, p. 41 ir paskesni. William Fleetwood, vienas iš kainų indekso pradininkų, 1707 m. paskelbė darbą, ginantį studentus, kurių metinės pajamos buvo didesnės negu penki svarai – vieno senųjų Britanijos universitetų koledžo XV amžiuje priimtose taisyklėse nustatyta pajamų riba, kurią viršijus studentai nebeturėdavo teisės į stipendiją. W. Fleetwood pasiūlė taisyklę aiškinti ne pažodžiui ir nurodė, kad minėtą sumą reikėtų pakeisti suma, kurios užtektų patenkinti tiems patiems poreikiams, kuriuos apėmė penkių svarų suma tuo metu, kai ji buvo nustatyta. William Fleetwood Chronicon Preciosum: or an Account of English Money, the Price of Corn, and Other Commodities, for the last 600 Years, Londonas, Charles Harper, 1707.


21 – Tai būtų, pavyzdžiui, 1995 m. spalio 23 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2494/95 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų (OL L 257, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 39), kurio ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad kainų indeksai yra esminis elementas, padedantis suvokti infliacijos procesus.


22 – Vartotojų kainų indekso vadovas, op. cit., p. 43.


23 – J. Ghestin ir M. Billiau Le prix dans les contrats de longue durée, L.G.D.J., 1990, p. 106.


24 – Bet kuriuo atveju šiuos samprotavimus reikėtų suprasti nepamirštant ekonominio pobūdžio diskusijos dėl su indeksavimo praktika susijusio poveikio (išsamiau apie šią diskusiją: S. Fischer Indexing, Inflation, and Economic Policy, MIT Press, Kembridžas, Mass. 1986) ir valstybių narių priimtų šios srities teisės aktų, kurie dažniausiai pagrįsti ekonominės politikos svarstymais [pavyzdžiui, galėtume paminėti Prancūzijos 1958 m. gruodžio 30 d. ordonnance nº 58-1374 ir 1959 m. vasario 4 d. ordonnance nº 59‑246; Vokietijos 2007 m. rugsėjo 7 d. Preisklauselgesetz (BGBl. I S. 2246, 2247) arba Ispanijos daugiausia su viešuoju sektoriumi susijusį kovo 30 d. Įstatymą 2/2015 dėl Ispanijos ekonomikos deindeksavimo. BOE, Nr. 77, p. 27244]. Lyginamasis tyrimas šiuo klausimu: Ministère de l’économie et du commerce extérieur, „Modalités de la réglementation des clauses d’indexation de prix en France, Allemagne, Belgique et Luxembourg“, Perspectives de politique économique Nr. 19, 2012, Liuksemburgas, paskelbtas www.competitivite.lu.


25 – Minėtame priede, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 3 straipsnyje, pateikiamas orientacinis ir neišsamus tam tikrų nuostatų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas. Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad nors atsižvelgiant vien į priedo turinį „nėra savaime akivaizdu, kad ginčijama sąlyga yra nesąžininga, tai yra esminis elementas, kuriuo remdamasis kompetentingas teismas gali pagrįsti šios sąlygos nesąžiningumo vertinimą“ (Sprendimo Invitel, C‑472/10, EU:C:2012:242, 26 punktas).


26 – Viena vertus, kalbant apie sąlygas, leidžiančias paslaugų teikėjui vienašališkai keisti sutartį, minėto priedo 2 dalies b punkto antroje pastraipoje nurodoma, kad jos nekliudo taikyti sąlygas pagal kurias „paslaugų tiekėjas pasilieka teisę vienašališkai keisti neterminuotos sutarties sąlygas, jei apie tai iš anksto yra pranešama vartotojams ir pastarieji yra laisvi tuoj pat nutraukti sutartį“. Kita vertus, kalbant apie sąlygas, leidžiančias paslaugų tiekėjui didinti kainą, priedo 1 dalies l punkte nurodoma, kad šios sąlygos laikomos nesąžiningomis, jei vartotojui nesuteikiama „atitinkama teisė nutraukti sutartį, jeigu galutinė kaina yra per didelė, lyginant su ta kaina, dėl kurios buvo susitarta, kai buvo sudaroma sutartis“. Teisingumo Teismas aiškino šias nuostatas teikdamas šiai teisei ypatingą svarbą. Žr. Sprendimo Invitel, C‑472/10, EU:C:2012:242 24 punktą ir Sprendimo RWE Vertrieb, C‑92/11, EU:C:2013:180 49 ir 54 punktus.


27 – Direktyvos 93/13 priedo 2 dalies d punktas.


28 – Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 4 dalis ir 30 konstatuojamoji dalis.


29 – Kuris vadinasi „Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, įskaitant socialinius įpareigojimus“.


30 – Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 1 dalis.


31 – Sprendimo Base ir kt., C‑389/08, EU:C:2010:584, 32 punktas ir Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑220/07, EU:C:2008:354, 28 punktas.


32 – Žr. Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 2 dalį.


33 –      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aiškiai nurodyta, kokio pobūdžio paslaugoms taikomos minėtos sąlygos. Šiuo atveju, nors su specialiais tarifais ir universaliųjų paslaugų finansavimo mechanizmais susijusios nuostatos, numatytos Universaliųjų paslaugų direktyvoje, nėra taikomos visoms paslaugų rūšims (išskyrus mobiliojo ryšio paslaugas; žr. Sprendimą Base Company ir Mobistar, C‑1/14, EU:C:2015:378), toks apribojimas netaikomas galutinių naudotojų teisėms, nurodytoms šios direktyvos VI skyriuje, ypač jo 20 straipsnyje, kuris apima paslaugas, užtikrinančias prieigą prie viešojo ryšio tinklo, arba viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas.


34 – Pagal analogiją žr. Sprendimo Schulz ir Egbringhoff, C‑359/11 ir C‑400/11, EU:C:2014:2317, 40 punktą.


35 – Taip pat žr. Universaliųjų paslaugų direktyvos 49 konstatuojamąją dalį.


36 – Pastaroji nuostata apima vartotojų apsaugos priemones. Konkrečiau kalbant, dabartinėje minėto priedo b punkto formuluotėje [Direktyvos 2009/73 I priedo b punktas], be kita ko, nurodoma, kad „<...> paslaugų teikėjai savo vartotojams apie mokesčių padidinimą praneša tiesiogiai, skaidriai, suprantamai ir tinkamu laiku, ne vėliau kaip per vieną įprastą sąskaitų pateikimo laikotarpį nuo didesnių mokesčių įsigaliojimo. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojai galėtų laisvai nutraukti sutartis, jei naujosios sąlygos, apie kurias jiems pranešė dujų paslaugų tiekėjas, jiems nepriimtinos“.


37 – Sprendimo RWE Vertrieb, C‑92/11, EU:C:2013:180, 46 punktas. Nepaisant to, „<...> standartinė sąlyga, pagal kurią galimas toks vienašališkas keitimas, turi atitikti minėtose direktyvose įtvirtintus sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus“ (47 punktas).


38 – Teisės doktrinoje skiriamos tikrosios indeksavimo nuostatos, kurios taikomos automatiškai, ir peržiūros sąlygos, kuriose daroma nuoroda į indeksą. Žr. J. P. Doucet L’indexation, 1965, L.G.D.J, p. 6. Apie skirtumą tarp automatinių indeksavimo sąlygų ir kainų bei tarifų suderinimo su indeksu sąlygų rašoma G. Rouhette „La révision conventionnelle du contrat“, Revue internationale de droit comparé, 1986, p. 369–408.


39 – Šiuo klausimu žr. P. Nihoul ir P. Rodford „EU Electronic Communications Law“, 2‑asis leid., Oxford University Press, 2011, p. 399.


40 –      Šia tęstinumo perspektyva pagrįstas požiūris, kurį Teisingumo Teismas savo praktikoje taikė esant visiškai kitam viešųjų pirkimų kontekstui, aiškindamas esminio sutarties keitimo sąvoką, atsižvelgiant į 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 322 [kurią naikina ir keičia 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132)]. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad netgi indekso pakeitimas nauju indeksu, numatytas pradinėje sutartyje, yra tik pradinių sutarties sąlygų vykdymas, o ne esminis pagrindinių pirminės sutarties sąlygų pakeitimas, kurį būtų galima laikyti naujos sutarties sudarymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 92/50. Sprendimo pressetext Nachrichtenagentur, C‑454/06, EU:C:2008:351, 68 ir 69 punktai.