BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. birželio 11 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Buvę pareigūnai – OLAF tyrimas – Byla „Eurostatas“ – Informacijos apie aplinkybes, galinčias užtraukti baudžiamąją atsakomybę, perdavimas nacionalinėms teisminėms institucijoms – Išankstinės informacijos nepateikimas galimai suinteresuotiems pareigūnams – Tariamai patirta žala dėl OLAF ir Komisijos veiksmų proceso metu – Neturtinė, fizinė ir turtinė žala – Priežastinis ryšys“
Byloje T‑138/18
Fernando De Esteban Alonso, buvęs Europos Komisijos pareigūnas, gyvenantis Saint-Martin-de-Seignanx (Prancūzija), atstovaujamas advokato C. Huglo,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą R. Striani ir J. Baquero Cruz,
atsakovę,
dėl SESV 270 straipsniu grindžiamo prašymo atlyginti neturtinę, fizinę ir turtinę žalą, kurią ieškovas tariamai patyrė,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai I. Labucka ir I. Ulloa Rubio (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1999 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimu 1999/352/EB, EAPB, Euratomas įsteigta Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) (OL L 136, 1999, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 110), be kita ko, atsakinga už tai, kad būtų atliekami vidaus administraciniai tyrimai, skirti tirti svarbiems su profesine veikla susijusiems faktams, kurie gali būti laikomi Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų pareigų nevykdymu, galinčiu užtraukti drausminę ir tam tikrais atvejais baudžiamąją atsakomybę.
2 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1073/1999 dėl OLAF atliekamų tyrimų (OL L 136, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 91) reguliuojami inspektavimai, patikrinimai ir kitos priemonės, kurių imasi OLAF darbuotojai, atlikdami savo pareigas. OLAF atlieka išorės, t. y. atliekamus ne Sąjungos institucijose, ir vidaus, t. y. atliekamus šiose institucijose, tyrimus. Šis reglamentas buvo panaikintas 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 883/2013, dėl OLAF atliekamų tyrimų (OL L 248, 2013, p. 1).
3 Reglamento Nr. 1073/1999 10 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta:
„kadangi šie tyrimai turi būti atliekami laikantis Sutarties ir pirmiausia Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, taip pat Pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų <…> ir visapusiškai gerbiant žmogaus teises ir pagrindines laisves, ypač sąžiningumo principą, atitinkamų asmenų teisę reikšti savo nuomonę apie su jais susijusius faktus, ir principą, kad tyrimų išvados gali būti grindžiamos tik įrodomąją vertę turinčiais faktiniais duomenimis; kadangi tuo tikslu institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos turi nustatyti sąlygas, kuriomis tokie vidaus tyrimai yra atliekami; kadangi dėl tos priežasties reikėtų iš dalies pakeisti Tarnybos nuostatus siekiant nustatyti pareigūnų ir kitų tarnautojų teises ir pareigas, susijusias su vidaus tyrimais.“
4 Reglamento Nr. 1073/1999 13 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta:
„kadangi kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos arba institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos atitinkamai turėtų spręsti, kokių veiksmų turėtų būti imtasi baigus tyrimus ir remiantis [OLAF] parengta ataskaita; kadangi vis dėlto [OLAF] direktoriui turėtų būti pavesta tiesiogiai perduoti atitinkamos valstybės narės teisminėms institucijoms vidaus tyrimų metu [OLAF] gautą informaciją apie aplinkybes, galinčias užtraukti baudžiamąją atsakomybę.“
5 Reglamento Nr. 1073/1999 16 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta:
„kadangi siekiant užtikrinti, kad į Tarnybos darbuotojų atliktų tyrimų išvadas būtų atsižvelgiama ir kad būtų imtasi būtinų vėlesnių veiksmų, ataskaitos turėtų būti laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjamose bylose; kadangi tuo tikslu jos turėtų būti parengtos taip, kad atitiktų taisykles, reglamentuojančias administracines ataskaitas valstybėse narėse.“
6 Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnis buvo suformuluotas taip:
„Vidaus tyrimai
1. 1 straipsnyje nurodytose srityse [OLAF] atlieka administracinius tyrimus institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose <…>
Šie vidaus tyrimai atliekami laikantis Sutartyse nustatytų taisyklių, visų pirma remiantis Protokolu dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, ir deramai atsižvelgiant į Tarnybos nuostatus šiame reglamente ir kiekvienos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos priimtuose sprendimuose nustatytomis sąlygomis bei tvarka. Institucijos viena su kita konsultuojasi dėl tokiais sprendimais nustatomų taisyklių.
<…>
5. Jeigu tyrimais nustatoma, kad narys, vadovas, pareigūnas ar kitas tarnautojas gali būti asmeniškai susijęs su pažeidimu, institucija, įstaiga, tarnyba ir organizacija, kuriai jis priklauso, apie tai informuojama.
Tais atvejais, kai tyrimo tikslais būtina išlaikyti visišką slaptumą arba kai reikia imtis tyrimo būdų, priklausančių nacionalinės teisminės institucijos kompetencijai, tokios informacijos teikimas gali būti atidėtas.
<…>“
7 Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnyje „Tyrimo ataskaita ir veiksmai po tyrimų“ buvo nurodyta:
„1. Baigusi tyrimą, [OLAF] direktoriui vadovaujant parengia ataskaitą, nurodydama nustatytus faktus, finansinius nuostolius, jeigu jie buvo padaryti, ir tyrimo išvadas, įskaitant [OLAF] direktoriaus rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi.
2. Rengiant tokias ataskaitas, atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Šiuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms ir jos yra lygiavertės šioms ataskaitoms.
3. Po išorės tyrimo parengtos ataskaitos ir visi vertingi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms laikantis išorės tyrimus reglamentuojančių taisyklių.
4. Po vidaus tyrimo parengtos ataskaitos ir visi vertingi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamai institucijai, įstaigai, tarnybai ir organizacijai. Dėl vidaus tyrimo institucija, įstaiga, tarnyba ir organizacija imasi tokių veiksmų, konkrečiai – drausminių ar teisinių, kokių reikalauja tokių tyrimų rezultatai, ir apie tai praneša [OLAF] direktoriui, laikydamasi jo ataskaitos išvadose nustatyto galutinio termino.“
8 Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnyje „Tarnybos siunčiama informacija“ buvo nurodyta:
„1. Nepažeisdama šio reglamento 8, 9 ir 11 straipsnių bei Reglamento (Euratomas, EB) Nr. 2185/96 nuostatų, [OLAF] gali bet kada siųsti atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms išorės tyrimų metu gautą informaciją.
2. Nepažeisdamas šio reglamento 8, 9 ir 11 straipsnių, [OLAF] direktorius atitinkamos valstybės narės teisminėms institucijoms siunčia vidaus tyrimų, susijusių su veikomis, galinčiomis užtraukti baudžiamąją atsakomybę, metu [OLAF] gautą informaciją. Laikydamasis tyrimo reikalavimų, jis tuo pačiu metu informuoja atitinkamą valstybę narę.
3. Nepažeisdama šio reglamento 8 ir 9 straipsnių, (OLAF) gali bet kada siųsti atitinkamai institucijai, įstaigai, tarnybai ir organizacijai vidaus tyrimų metu gautą informaciją.“
9 1999 m. birželio 2 d. Komisijos sprendimo 1999/396/EB, EAPB, Euratomas dėl vidaus tyrimų, susijusių su Bendrijos interesams kenkiančio sukčiavimo, korupcijos ir bet kurios kitos neteisėtos veiklos prevencija, nuostatų ir sąlygų (OL L 149, 1999, p. 57; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 118) 4 straipsnyje suinteresuotojo asmens informavimo priemonės apibūdinamos taip:
„Tais atvejais, kai iškyla Komisijos nario, pareigūno ar tarnautojo galimas dalyvavimas, suinteresuotas asmuo nedelsiant informuojamas, jeigu tai nekelia pavojaus tyrimui. Visais atvejais išvados, kuriose baigus tyrimą įvardijamas kuris nors Komisijos narys, pareigūnas ar tarnautojas, negali būti daromos nesuteikus suinteresuotajam asmeniui galimybės pareikšti savo nuomonę apie su juo susijusias aplinkybes.
Tais atvejais, kai tyrimo tikslais būtina išlaikyti visišką slaptumą ir reikia laikytis nacionalinės teismo institucijos kompetencijai priklausančios tyrimo tvarkos, pareigos kviesti narį, pareigūną ar tarnautoją, kad jis galėtų pareikšti savo nuomonę, atlikimas gali būti atidėtas Komisijos pirmininko arba jos Generalinio Sekretoriaus atitinkamai sutikimu.“
10 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą numatyta:
„2. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė įrodoma pagal įstatymą.
3. Kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi bent jau šias teises:
a) būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą;
b) turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai;
<…>“
11 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) nustatyta:
„41 straipsnis
Teisė į gerą administravimą
1. Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką.
2. Ši teisė apima:
– kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę;
– kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo;
– administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.
3. Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjunga pagal valstybėms narėms bendrus teisės principus atlygintų jam žalą, kurią atlikdami savo pareigas padarė Sąjungos institucijos ar jų tarnautojai.
<…>
48 straipsnis
Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą
1. Kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.
2. Kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą.“
Faktinės bylos aplinkybės
12 Ieškovas Fernando De Esteban Alonso yra buvęs Europos Komisijos pareigūnas, kuris, be kita ko, ėjo Europos Sąjungos statistikos tarnybos (toliau – Eurostatas) „Informacinių sistemų, leidinių ir išorės santykių“ direktorato direktoriaus pareigas.
13 Nuo 1996 m. Eurostatas teikė visuomenei surinktus statistinius duomenis, remdamasis Europos Sąjungos leidinių biuro, kuris sukūrė prekybos vietų tinklą (toliau – datashops), informacija. Eurostato, Europos Sąjungos leidinių biuro ir kiekvienos datashop tarpusavio santykius reguliavo trišaliai susitarimai. Datashops buvo nustatyta sudėtinga sąskaitų faktūrų išrašymo sistema, kuri sudarė galimybę Eurostatui gauti iki 55 % sąskaitose už rinkai pateiktus duomenis nurodytos kainos.
14 1999 m. rugsėjo mėn. atlikus vidaus auditą buvo konstatuoti finansiniai pažeidimai, padaryti tvarkant sutartis, Eurostato sudarytas su bendrovėmis Eurocost, Eurogramme, Datashop, Planistat ir CESD Communautaire; šis tvarkymas sudarė galimybę pildyti „finansinį paketą“, kuriam netaikomos Komisijos biudžeto taisyklės. Po šios ataskaitos 2000 m. kovo 17 d. į OLAF kreipėsi generalinis direktoratas, atsakingas už finansinę kontrolę. OLAF pradėjo kelis tyrimus dėl, be kita ko, sutarčių, kurias Eurostatas sudarė su bendrovėmis Eurocost, Eurogramme, Datashop, Planistat ir CESD Communautaire, ir joms skirtų subsidijų. Atliekant vieną iš šių tyrimų OLAF surinko informaciją, kuria remiantis galima įrodyti, jog finansinė schema, sukurta trišaliais susitarimais su Liuksemburgo (Liuksemburgas), Briuselio (Belgija) ir Madrido (Ispanija) datashops, sudarė galimybę iš Sąjungos biudžeto dalies „pajamos“ kitur nukreipti lėšas, kurios teisėtai turėtų joje likti.
15 2003 m. kovo 19 d. OLAF generalinis direktorius išsiuntė laišką Prancūzijos teisminėms institucijoms „Dėl su faktinėmis aplinkybėmis, kurios gali būti kvalifikuotos kaip baudžiamoji veika, susijusios informacijos perdavimo CMS Nr. IO/2002/510 – Eurostat/Datashop/Planistat“, prie kurio buvo pridėta tą pačią dieną OLAF generaliniam direktoriui adresuota dviejų OLAF tyrėjų pažyma „Dėl faktinių aplinkybių, kurios gali būti kvalifikuotos kaip baudžiamoji veika, atskleidimo CMS Nr. IO/2002/0510 ‐ Eurostat/Datashop/Planistat“ (toliau – 2003 m. kovo 19 d. pažyma). Gavęs šią informaciją Respublikos prokuroras prie Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) 2003 m. balandžio 4 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu ir jo slėpimo.
16 2003 m. balandžio 3 d. OLAF generalinis direktorius Komisijos Generaliniam sekretoriui pateikė suvestinę pažymą apie Eurostato atliekamus tyrimus.
17 2003 m. liepos 10 d. Komisija Respublikos prokurorui prie Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) pateikė skundą dėl X. Ji taip pat pareiškė civilinį ieškinį.
18 2003 m. rugsėjo 25 d. buvo užbaigtas OLAF vidaus tyrimas dėl bylos Datashop – Planistat. Galutinė tyrimo ataskaita ir jos priedai buvo pateikti Prancūzijos teisminei institucijai.
19 2004 m. sausio 29 d., atsakydama į prokuroro prašymą, Komisija leido atšaukti ieškovo imunitetą pagal Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 17 straipsnio 2 dalį. Vėliau Komisija pradėjo drausminę procedūrą dėl ieškovo (Nr. 04/001).
20 2008 m. liepos 7 d. Respublikos prokuroro prie Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) nurodymu Prancūzijos kriminalinė policija pašaukė ieškovą apklausti kaip liudytoją dėl faktinių aplinkybių, susijusių su Komisija, vykdant teisinės pagalbos prašymą Nr. 2268/03/19.
21 2008 m. rugsėjo 9 d. per apklausą ieškovas buvo sulaikytas ir kitą dieną, 2008 m. rugsėjo 10 d., dėl jo pradėtas tyrimas dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu, įtarus, kad jis „L[iuksemburge], B[elgijoje] ir I[spanijoje]“ 1995–1997 m. laikotarpiu pasisavino dalį Bendrijos biudžetui priklausančių lėšų, kad sukurtų paralelinę kasą, susijusią su L[iuksemburgo], B[riuselio] ir M[adrido] [datashops], davė nurodymus dėl šių lėšų naudojimo ir [užtikrino], kad už statistikos paslaugas bendrovė [C.] gautų papildomą apmokėjimą.
22 2008 m. rugsėjo 15 d. dėl ieškovo pradėjus tyrimą, jis Komisijai pateikė pirmąjį pagalbos prašymą pagal nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms taikomos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų redakcijos (toliau – Tarnybos nuostatai) 24 straipsnį. Šis prašymas buvo atmestas 2008 m. gruodžio 17 d. Komisijos sprendimu.
23 2009 m. vasario 18 d. ieškovas, remdamasis Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, apskundė sprendimą atmesti pagalbos prašymą. Skundas dėl šio sprendimo atmesti pagalbos prašymą buvo atmestas paskyrimų tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu.
24 2013 m. sausio 21 d. Prancūzijos prokuratūra priėmė nutarimą nutraukti tyrimą dėl visų kaltinamų asmenų, įskaitant ieškovą. Po jo buvo priimta Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis nutraukti bylą (toliau – nutartis nutraukti bylą).
25 2013 m. rugsėjo 17 d. Komisija, kaip civilinį ieškinį pareiškusi šalis, pateikė apeliacinį skundą dėl šios nutarties nutraukti bylą.
26 2013 m. gruodžio 12 d. ieškovas pateikė Komisijai antrąjį pagalbos prašymą pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Šis antrasis prašymas buvo atmestas 2014 m. gegužės 6 d. Komisijos sprendimu.
27 2014 m. birželio 23 d. Sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) pripažino Komisijos apeliacinį skundą nepagrįstu ir patvirtino nutartį nutraukti bylą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad „nurodytos faktinės aplinkybės <…> susijusios su ES biudžeto taisyklių pažeidimu, kuris tęsėsi dėl aplaidumo atliekant patikrinimus ir finansų kontrolės nevykdymo“, kad „vien finansų kontrolės ir Bendrijos biudžeto taisyklių nuostatų netaikymas [nebuvo] pakankamas pagrindas atvejį kvalifikuoti kaip [Bendrijos lėšų pasisavinimą]“, kad „n[ebuvo] pakankamų įrodymų, leidžiančių kam nors pareikšti kaltinimus piktnaudžiavimu pasitikėjimu, [ir] kad nagrinėjamos faktinės aplinkybės baudžiamuoju požiūriu negalėjo būti kvalifikuojamos kitaip, be kita ko, kaip dokumentų klastojimas ir suklastotų dokumentų naudojimas, <…> nes nebuvo tyčios“.
28 2014 m. birželio 27 d. Komisija pateikė kasacinį skundą dėl sprendimo, patvirtinančio nutartį nutraukti bylą (žr. šio sprendimo 27 punktą).
29 2014 m. liepos 28 d. ieškovas pateikė Tarnybos nuostatų 24 straipsniu grindžiamą skundą dėl antrojo atsisakymo patenkinti pagalbos prašymą. Šis skundas papildytas 2014 m. rugpjūčio 18 d. 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu paskyrimų tarnyba atmetė papildytą ieškovo skundą.
30 2015 m. vasario 24 d. Tarnautojų teismo kanceliarija gavo ieškovo ieškinį (byla F‑35/15), juo šis prašė panaikinti paskyrimų tarnybos 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą atmesti jo skundą dėl pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateikto pagalbos prašymo atmetimo ir priteisti iš Komisijos jam sumokėtų preliminariai įvertintą 17 242,51 EUR sumą.
31 2015 m. liepos 15 d. Nutartimi De Esteban Alonso / Komisija (F‑35/15, EU:F:2015:87) Tarnautojų teismas atmetė ieškinį. 2015 m. rugsėjo 16 d. ieškovas apskundė šį sprendimą.
32 2016 m. balandžio 10 d. Komisijos „Tyrimų ir drausminių procedūrų“ biuras informavo ieškovą apie savo sprendimą nutraukti jo bylą.
33 2016 m. birželio 15 d. Sprendimu Prancūzijos Cour de cassation (Kasacinis teismas) atmetė Komisijos kasacinį skundą.
34 2016 m. rugsėjo 9 d. Sprendimu De Esteban Alonso / Komisija (T‑557/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:456) Bendrasis Teismas atmetė apeliacinį skundą, kurį ieškovas pateikė dėl 2015 m. liepos 15 d. Nutarties De Esteban Alonso / Komisija (F‑35/15, EU:F:2015:87).
35 2016 m. gruodžio 22 d. ieškovas, vadovaudamasis Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalimi, pateikė prašymą atlyginti žalą, patirtą dėl Komisijos veiksmų. 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu paskyrimų tarnyba atmetė šį prašymą kaip nepagrįstą.
36 2017 m. rugpjūčio 1 d. ieškovas apskundė šį sprendimą atmesti jo prašymą atlyginti žalą, patirtą dėl Komisijos veiksmų.
37 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu paskyrimų tarnyba atmetė ieškovo skundą kaip nepagrįstą.
Procesas ir šalių reikalavimai
38 2018 m. vasario 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.
39 Taikydamas savo procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a ir d punktuose numatytas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas 2019 m. sausio 18 d. paprašė Komisijos atsakyti į klausimus ir pateikti su byla susijusius dokumentus. 2019 m. vasario 6 d. ji įvykdė šį prašymą.
40 Pagal Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį, pagrindinėms šalims nepateikus prašymo surengti teismo posėdį per tris savaites nuo pranešimo apie rašytinės proceso dalies pabaigą įteikimo, Bendrasis Teismas gali nuspręsti priimti sprendimą dėl ieškinio, nerengdamas žodinės proceso dalies. Nagrinėjamu atveju nepateikus nurodyto prašymo, Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, nusprendė priimti sprendimą be žodinės proceso dalies.
41 Ieškovas Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– įpareigoti OLAF „pateikti 2003 m. kovo 19 d. pažymą, susijusią su byla Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, priteisti iš Komisijos 1 102 291,68 EUR sumą jo tariamai patirtai neturtinei, fizinei ir turtinei žalai atlyginti“,
– priteisti iš Komisijos 3000 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir bylinėjimosi išlaidas.
42 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– ieškinį pripažinti nepagrįstu ir visą jį atmesti,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
43 Grįsdamas savo ieškinį ieškovas tvirtina, kad OLAF ir Komisija pažeidė gero administravimo principą, rūpestingumo pareigą ir teisę į gynybą, įtvirtintus Chartijoje ir Reglamento Nr. 1073/1999 nuostatose. Ieškovas iš esmės nurodo šias OLAF ir Komisijos padarytas klaidas: pirma, jis nebuvo išklausytas prieš Prancūzijos valdžios institucijoms perduodant informaciją dėl jam pateiktų kaltinimų ir, antra, Komisija nepagrįstai tęsė jo baudžiamąjį persekiojimą. Ieškovas mano, kad dėl šių klaidų jis patyrė didelę neturtinę, fizinę ir turtinę žalą, tarp kurios ir tariamų OLAF bei Komisijos klaidų yra tiesioginis priežastinis ryšys.
44 Komisija ginčija ieškovo argumentus.
Pirminės pastabos
45 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai pareigūnas arba tarnautojas pateikia prašymą dėl žalos atlyginimo, tam, kad Sąjunga būtų patraukta atsakomybėn, turi būti tenkinamos visos sąlygos, t. y. veiksmai, kuriais kaltinamos institucijos, turi būti neteisėti, žala – reali ir turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos (žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija / Petrilli, T‑143/09 P, EU:T:2010:531, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šios trys sąlygos yra kumuliacinės, todėl, neįvykdžius kurios nors vienos iš jų, Sąjungos atsakomybės nekyla (2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo UP / Komisija, T‑706/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:924, 72 punktas).
46 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad viešosios tarnybos byloms pagal SESV 270 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, įskaitant dėl pareigūnui ar tarnautojui padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ypatingos ir specialios normos, palyginti su normomis, išplaukiančiomis iš bendrųjų principų, taikomų Sąjungos deliktinei atsakomybei pagal SESV 268 straipsnį ir SESV 340 straipsnio antrą pastraipą. Iš tikrųjų būtent iš Pareigūnų tarnybos nuostatų matyti, kad, kitaip nei visus kitus asmenis, Sąjungos pareigūną ar tarnautoją su institucija, kurioje jis dirba, sieja teisiniai darbo santykiai, apimantys specifinių abipusių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kurią atspindi institucijos pareiga atsižvelgti į suinteresuotojo asmens interesus. Šios pusiausvyros pagrindinis tikslas išsaugoti pasitikėjimo santykius, būtinus tarp institucijos ir jos pareigūnų tam, kad garantuotų piliečiams tinkamą institucijoms patikėtų bendrojo intereso uždavinių įgyvendinimą. Tuo remiantis darytina išvada, kad kai Sąjunga veikia kaip darbdavė, jai tenka didesnė atsakomybė, kuri išreiškiama pareiga atlyginti darbuotojams žalą, padarytą bet kuriuo neteisėtu jos, kaip darbdavės, elgesiu (žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija / Petrilli, T‑143/09 P, EU:T:2010:531, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
47 Šiuo atveju ieškovas tvirtina, kad įvykdytos trys jurisprudencijoje reikalaujamos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti sąlygą, susijusią su veiksmų, dėl kurių kaltinamos OLAF ir Komisija, neteisėtumu, paskui sąlygą, susijusią su žala, ir, galiausiai – sąlygą, susijusią su priežastiniu ryšiu tarp dviejų nurodytų elementų.
Dėl OLAF ir Komisijos veiksmų neteisėtumo
48 Ieškovas tvirtina, kad klaidų padarė ir OLAF, ir Komisija. Šiuo klausimu jis tvirtina, kad jos pažeidė gero administravimo principą, rūpestingumo pareigą ir teisę į gynybą, įtvirtintus Chartijoje ir Sprendimo Nr. 1999/396 nuostatose.
49 Pirma, ieškovas tvirtina, kad OLAF pažeidė jo teisę į gynybą ir Sprendimo 1999/396 4 straipsnį. Pirmiausia jis pažymi, kad savo 2008 m. liepos 8 d. Sprendime Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257, 124 punktas), susijusiame su ta pačia byla „Eurostatas“, Bendrasis Teismas nurodė, kad 2003 m. kovo 19 d. pažyma, kurią OLAF perdavė Prancūzijos teisminėms institucijoms, yra vidaus tyrimo dalis. Šiuo klausimu ieškovas tvirtina, kad, kiek tai susiję su šiuo dėl jo pradėto vidaus tyrimo raštu, prieš perduodant informaciją jis turėjo būti informuotas ir išklausytas dėl su juo susijusių faktinių aplinkybių, remiantis Sprendimo 1999/396 4 straipsniu, kaip tai taip pat buvo pripažinta Bendrojo Teismo jurisprudencijoje byloje Franchet ir Byk / Komisija. Be to, jis tvirtina, kad, remiantis OLAF vidaus tyrimų tvarką nustatančiomis taisyklėmis, OLAF padarė pakankamai akivaizdų teisės normos, kuria asmenims suteikiama teisių, pažeidimą, nes nesilaikė pareigos pakviesti ieškovą pateikti pastabas sutikus Komisijos Generaliniam sekretoriui, jeigu administracija laikytųsi nuomonės, kad tyrimo medžiaga jam negali būti perduota.
50 Antra, ieškovas tvirtina, kad Komisija pažeidė drausminę procedūrą reglamentuojančias taisykles, nustatytas Reglamente Nr. 1073/1999, nes ji dalyvavo Prancūzijos nacionaliniuose teismuose vykusiuose procesuose kaip civilinė ieškovė, neužbaigus OLAF vykdomo vidaus tyrimo.
51 Trečia, ieškovas tvirtina, kad Komisija pažeidė teisė į gerą administravimą ir rūpestingumo pareigą, nes tęsė jo baudžiamąjį persekiojimą ir netgi pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis teismas), tačiau nepateikė pakankamų jo kaltę patvirtinančių įrodymų.
52 Komisija tvirtina, kad nepadarė klaidos, dėl kurios galėtų kilti jos atsakomybė, ir prašo atmesti šį pagrindą.
Dėl OLAF veiksmų neteisėtumo
53 Ieškovas tvirtina, kad jis turėjo būti informuotas ir išklausytas dėl su juo susijusių faktinių aplinkybių prieš OLAF pateikiant 2003 m. kovo 19 d. pažymą Prancūzijos teisminėms institucijoms. Jis savo teiginius grindžia 2008 m. liepos 8 d. Sprendimu Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257), kuriame OLAF vykdytą tyrimą Bendrasis Teismas pripažino vidaus tyrimu ir laikėsi nuomonės, kad pagal Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmą pastraipą, nesilaikydama jai tenkančios pareigos pateikti informaciją, OLAF padarė pakankamai akivaizdų teisės normos, suteikiančios asmenims teises, pažeidimą.
54 Komisija tvirtina, kad ieškovo atvejis neatitiko nė vieno iš dviejų Sprendimo 1999/396 4 straipsnyje numatytųjų, nes 2003 m. kovo 19 d. pažymoje, kurią OLAF nusiuntė nacionalinėms valdžios institucijoms, pateiktoje informacijoje jis nebuvo kaltinamas asmeniškai ir nebuvo įvardytas.
55 Pirmiausia reikia priminti, kad reikalavimas pareigūnams, dėl kurių pradėtas tyrimas, pateikti informaciją numatytas tik tuo atveju, kai vykdomi vidaus tyrimai, laikantis Sprendimo 1999/396 4 straipsnio. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kaip Bendrasis Teismas nurodė 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257) 124 punkte, 2003 m. kovo 19 d. bylos Datashop – Planistat perdavimas Prancūzijos teisminėms institucijoms buvo susijęs su vidaus tyrimu. Todėl minėta nuostata taip pat yra taikytina nagrinėjamam atvejui.
56 Iš Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmos pastraipos nuostatų matyti, kad suinteresuotasis pareigūnas turi būti nedelsiant informuojamas apie asmeninio dalyvavimo galimybę, jeigu tai nekelia pavojaus tyrimui, ir bet kuriuo atveju išvados, kuriose baigus tyrimą įvardijamas kuris nors Komisijos pareigūnas, negali būti daromos nesuteikus suinteresuotajam asmeniui galimybės pareikšti savo nuomonę apie su juo susijusias aplinkybes.
57 Šių nuostatų, numatančių sąlygas, kai atitinkamo pareigūno teisių į gynybą gerbimas gali būti suderintas su kiekvienam tokio pobūdžio tyrimui būdingais konfidencialumo reikalavimais, nesilaikymas prilygsta esminių tyrimo procedūrai taikomų taisyklių pažeidimui (2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 129 punktas).
58 Vis dėlto Sprendimo 1999/396 4 straipsnis nėra tiesiogiai susijęs su informacijos perdavimu nacionalinėms teisminėms institucijoms, todėl nenumato pareigos informuoti atitinkamą pareigūną prieš tokį perdavimą. Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnį OLAF gali (išorės tyrimuose) arba privalo (vidaus tyrimuose) perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms. Taigi šis informacijos perdavimas gali įvykti anksčiau, nei baigus tyrimą padaromos išvados, kurios paprastai įtraukiamos į tyrimo ataskaitą (2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 130 punktas).
59 Reikia priminti, kad 2008 m. liepos 8 d. Sprendime Franchet ir Byk / Komisija, (T‑48/05, EU:T:2008:257, 132 punktas) Bendrasis Teismas nusprendė, kad, perduodant informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms, nebuvo jokios ataskaitos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnį, kurią OLAF būtų perdavusi Komisijai ir kurioje būtų asmeniškai apkaltinti ieškovai šioje byloje. Vis dėlto Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Prancūzijos nacionalinėms teisminėms institucijoms perduotoje 2003 m. kovo 19 d. pažymoje buvo Yves Franchet ir Daniel Byk „įvardijančios išvados“ ir kad prieš Prancūzijos nacionalinėms teisminėms institucijoms perduodant bylos Datashop – Planistat medžiagą šie asmenys turėjo būti informuoti ir išklausyti dėl su jais susijusių faktinių aplinkybių pagal Sprendimo 1999/396 4 straipsnį (2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 145 punktas).
60 Byloje Franchet ir Byk / Komisija Bendrasis Teismas nusprendė, kad, nepaisant to, kad Sprendimo 1999/396 4 straipsnyje numatyta viena išimtis, kai tyrimo tikslais būtina išlaikyti visišką slaptumą, kuria remiantis pareigos kviesti pareigūną, kad jis galėtų pareikšti savo nuomonę, vykdymas gali būti atidėtas Komisijos Generalinio sekretoriaus sutikimu, šios išimties taikymo sąlygų nebuvo laikytasi, todėl nesilaikydama jai tenkančios pareigos pateikti informaciją OLAF padarė pakankamai akivaizdų teisės normos, suteikiančios asmenims teises, pažeidimą.
61 Nagrinėjamu atveju Komisija tvirtina, kad nurodyta jurisprudencija negalėtų būti taikoma ieškovui, nes nacionalinėms valdžios institucijoms 2003 m. kovo 19 d. pažymoje pateiktoje informacijoje jis nebuvo nei asmeniškai kaltinamas, nei įvardytas.
62 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta tokia suinteresuoto asmens informavimo tvarka:
„Tais atvejais, kai iškyla Komisijos nario, pareigūno ar tarnautojo galimas dalyvavimas, suinteresuotas[is] asmuo nedelsiant informuojamas, jeigu tai nekelia pavojaus tyrimui. Visais atvejais išvados, kuriose baigus tyrimą įvardijamas kuris nors Komisijos narys, pareigūnas ar tarnautojas, negali būti daromos nesuteikus suinteresuotajam asmeniui galimybės pareikšti savo nuomonę apie su juo susijusias aplinkybes“.
63 Ši nuostata turi būti aiškinama laikantis Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkto taip, kad joje nustatyta, pirma, bendra pareiga nedelsiant informuoti suinteresuotąjį asmenį tais atvejais, kai bet kuriuo tyrimo momentu kyla jo galimas „[asmeninis] dalyvavimas“, jeigu tai nekelia pavojaus tyrimui. Antra, ši pareiga teikti informaciją, tampa dar svarbesnė („visais atvejais“), kai kalbama apie „išvad[as], kuriose <…> įvardijamas <…> pareigūnas“. Iš tikrųjų tokiu atveju kaltinamas asmuo turi turėti galimybę pareikšti savo nuomonę apie visas su juo susijusias aplinkybes prieš OLAF padarant išvadas vykstant tyrimui, kuriose jis yra įvardytas.
64 Taigi reikia išnagrinėti, ar iš Prancūzijos teisminėms valdžios institucijoms 2003 m. kovo 19 d. pažymoje pateiktos informacijos matyti ieškovo „asmeninio dalyvavimo“ galimybė, ar ši informacija gali būti laikoma „išvadomis, kuriose įvardijamas“ ieškovas, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmą pastraipą.
65 Iškart reikia pažymėti, kad ieškovas paprašė, jog Bendrasis Teismas įpareigotų OLAF pateikti „visą“ 2003 m. kovo 19 d. pažymą, pateiktą bylos Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257) medžiagoje. Tačiau net darant prielaidą, kad šiuo prašymu ieškovas iš esmės prašo Bendrojo Teismo taikyti Komisijai proceso organizavimo priemonę, reikia konstatuoti, kad šioje byloje šį raštą Komisija pridėjo prie savo atsiliepimo į ieškinį (B.2 priedas) ir kad kartu su raštu pateiktų priedų sąrašo ir aptariamų priedų Bendrasis Teismas prašė taikydamas proceso organizavimo priemones.
66 Pirmiausia reikia pažymėti, kad 2003 m. kovo 19 d. pažymos lydraštyje OLAF generalinis direktorius nurodė, kad nors tai įvertinti turi Prancūzijos teisminės institucijos, „atrodo, kad OLAF atskleidė sukčiavimo atvejus, kurie padarė žalos Bendrijos biudžetui ir galėtų būti kvalifikuoti kaip baudžiamoji veika“, patikslindamas, kad „tyrimas parodė, jog šias veikas įvykdė Paryžiuje buveinę turinčios bendrovės Planistat Europe SA vadovai, aktyviai bendrininkaujant Europos pareigūnams“.
67 Be to, prie nurodyto lydraščio pridėtos 2003 m. kovo 19 d. pažymos aprašant „tyrimo objektu esančių faktinių aplinkybių vystymąsi“ 2.3 punkte „Tyrimo metu padarytos išvados“ nurodoma, kad 1999 m. rugsėjo mėn. Eurostato vidaus audito ataskaita dėl Briuselyje, Liuksemburge ir Madride veikiančių Datashops, kurios pagrindu OLAF pradėjo tyrimą, „atskleidė daugelį nuo 1996 iki 1999 m. pabaigos šiuos tris Datashops valdant padarytų pažeidimų“ ir kad „šiuo atveju didelė dalis „deklaruotos“ šių trijų Datashops apyvartos – nuo 50 iki 55 % – papildė juodąją kasą, kurios panaudojimas priklausė nuo [Eurostato] pareigūno pritarimo“.
68 Kartu buvo nurodyta, kad „juodoji kasa taip pat buvo naudojama apmokėti restoranų, viešbučių, kelionių <…> išlaidoms kai kuriems Eurostato pareigūnams, įskaitant D. Byk“.
69 Taip pat, apibūdinant baudžiamąsias veikas, 3.1 punkte „Piktnaudžiavimas pasitikėjimu“ yra konstatuojama, kad:
„Kai kurių Bendrijos pareigūnų sukurtas ūkio subjektų tinklas, kurio vienas uždavinių buvo nuslėpti nuo Komisijos dalį pajamų už prekių ar Bendrijos statistikos paslaugų pirkimą, gali būti prilygintas „lėšų, vertybių ar turto pasisavinimui“, kaip tai nustatyta [Prancūzijos] Baudžiamojo kodekso 314-1 straipsnyje, apibrėžiančiame piktnaudžiavimą pasitikėjimu. Pažeidimo sudėtį sudarančių elementų visuma buvo įvykdyta bendrininkaujant Bendrijos pareigūnams, Planistat grupės vadovams ir susijusių Datashops vadovams. Bendrijos pareigūnai negalėjo nepaisyti galiojančio finansinio reglamento, kuris juos įpareigojo atskleisti visas pajamas.
Be to, tie patys Bendrijos pareigūnai disponavo nagrinėjamomis pinigų sumomis su Bendrijos interesais nesuderinamais tikslais, nes šiais pinigais akivaizdžiai buvo siekiama apmokėti bendrovės Planistat Europe SA sutartyje su Komisija nenumatytas išlaidas ir netgi asmenines pareigūnų išlaidas. Nusikalstamas ketinimas kyla iš šio panaudojimo ne Bendrijos tikslams.“
70 Galiausiai 3.3 punkte „Nusikalstamas susivienijimas“ buvo nurodyta:
„Pagal Baudžiamojo kodekso 450‑1 straipsnį „[n]usikalstamas susivienijimas yra bet kokia sudaryta grupė arba organizacija, kuri dėl vienos ar daugiau reikšmingų faktinių aplinkybių apibūdinama kaip pasirengusi daryti nusikaltimus, daranti nusikaltimus arba nusižengimus, už kuriuos numatyta mažiausiai penkerių metų laisvės atėmimo bausmė <…>.
Lieka ištirti, ar ši sudėtis taip pat galėtų būti taikoma šioje byloje, jei siekiant pasisavinti Bendrijos lėšas buvo reikalingas piktnaudžiavimo pasitikėjimu veikas įvykdžiusių pareigūnų, Planistat ir Datashops vadovų susivienijimas.
<…>“
71 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog, be 2008 m. liepos 8 d. Sprendime Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257) jau konstatuotos aplinkybės, kad 2003 m. kovo 19 d. pažymoje buvo pateiktos „išvados, kuriose įvardijami“, be kita ko, Y. Franchet ir D. Byk, toje pačioje pažymoje aiškiai nurodytas kitų „Bendrijos pareigūnų“, įskaitant ieškovą, dalyvavimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmą pastraipą. Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į pažymoje nurodytus teiginius dėl „Bendrijos pareigūnų“ ir į tai, kad ieškovas buvo „Informacinių sistemų, leidinių ir išorės santykių“ direktorato direktorius ir D. Byk, t. y. pažymoje įvardyto asmens, tiesioginis vadovas, asmeninis ieškovo dalyvavimas buvo labai tikėtinas, todėl OLAF turėjo jį bent jau informuoti nedelsiant. Šį teiginį patvirtina tai, kad, OLAF direktoriui perdavus 2003 m. kovo 19 d. pažymą Prancūzijos teisminėms institucijoms, Respublikos prokuroras prie Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) 2003 m. balandžio 4 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo ir kitų pareigūnų dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu ir jo slėpimo ir kad pateikus šią informaciją Prancūzijos teisminės institucijos ieškovą sulaikė ir pradėjo tyrimą, prieš tai jam nepateikusios informacijos ir jo neišklausiusios.
72 Šiuo požiūriu Komisija tvirtina, kad OLAF ataskaita, kurioje paminėti tik Eurostate dirbantys „Bendrijos pareigūnai“, buvo labai neaiški dėl dalyvavusių asmenų ir kad nebuvo galima nustatyti vieno ar kito konkretaus pareigūno. Ji mano, kad OLAF paliko Prancūzijos teisminėms institucijoms plačią diskreciją dėl tolesnių veiksmų pagal pateiktą informaciją ir dėl ikiteisminio tyrimo dalyko, ir dėl tiriamų asmenų.
73 Reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, OLAF ataskaitoje buvo aiškiai nurodytas ir informacijos dalykas, ir tiriamų asmenų tapatybė, nepaliekant Prancūzijos teisminėms institucijoms daug diskrecijos dėl ieškovo dalyvavimo.
74 Iš tikrųjų, kalbant apie informacijos dalyką, pažymėtina, kad, kaip matyti iš ataskaitos pavadinimo „Dėl faktinių aplinkybių, kurios gali būti kvalifikuotos kaip baudžiamoji veika, atskleidimo“ ir ataskaitos 2 punkto „tyrimo objektu esančių faktinių aplinkybių vystymąsis“ turinio, ji buvo pakankamai išsami.
75 Kiek tai susiję su ieškovo dalyvavimu, reikia konstatuoti, pirma, kad ataskaitoje pažymėta, kad Eurostato direktorius ir ieškovo vadovas Y. Franchet, taip pat skyriaus vadovas ir ieškovo pavaldinys D. Byk dalyvavo tiesiogiai. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pavaldumo požiūriu ieškovas buvo tarp Y. Franchet ir D. Byk, nors ir nebuvo įvardytas ataskaitoje, Prancūzijos teisminės institucijos neišvengiamai turėjo jį įtarti dalyvavus vykdant joje aprašytas veikas. Šį teiginį taip pat patvirtina nutartis nutraukti bylą, kurioje atkreiptas dėmesys į ieškovo profesinius santykius su D. Byk. Iš tikrųjų nutartyje nutraukti bylą tvirtinama, kad D. Byk „nuo 1994 m. ėjo pareigas vadovaujant [ieškovui]“, o ieškovas buvo „tiesioginis D. Byk vadovas“ (13 ir 21 puslapiai).
76 Antra, ieškovo dalyvavimas dėl jo pareigų ir vaidmens Eurostate aiškiai matomas iš 2003 m. kovo 19 d. pažymoje atskleistų nusikalstamų veikų ir buvo patvirtintas nutartimi nutraukti bylą. Iš tikrųjų 2003 m. kovo 19 d. pažymos 2.3 punkto dėl „Tyrimo metu padarytos išvados“ ketvirtoje dalyje nurodyta, kad „šiuo atveju didelė dalis „deklaruotos“ šių trijų Datashops apyvartos – nuo 50 iki 55 % – papildė juodąją kasą, kurios panaudojimas priklausė nuo [Eurostato] pareigūno pritarimo“. Kaip matyti iš nutarties nutraukti bylą 9 puslapio, „MESSAGERIES DU LIVRE komercijos direktorius kreipdavosi į Eurostatą, atstovaujamą <…> arba F. DE ESTEBAN ALONSO, kad gautų leidimą apmokėti pateiktas sąskaitas faktūras“. Reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokį leidimą galėjo suteikti tik penki asmenys, kurių vienas įvardytas pažymoje, o kitas yra ieškovas. Be to, nutarties nutraukti bylą 15 puslapyje paaiškinta, kad „iš finansinių išteklių įvykdyti mokėjimai iki 1998 m. buvo atlikti prižiūrint <…> [ieškovui], D. Byk direktoriui“. Todėl neliko jokios galimos abejonės dėl asmenų, dalyvavusių vykdant OLAF išsiųstoje pažymoje aprašytus veiksmus, tapatybės. Tie patys argumentai taikytini teiginiams, kad „kai kurie Bendrijos pareigūnai sukūrė ūkio subjektų tinklą, kurio vienas iš tikslų buvo nuslėpti nuo Komisijos dalį jos pajamų“, ir kad „tie patys Bendrijos pareigūnai disponavo aptariamomis lėšomis“ (2013 m. kovo 19 d. pažymos 7 puslapis, 3.1 punktas, Piktnaudžiavimas pasitikėjimu). Iš tikrųjų dėl atliekamų funkcijų Eurostate nurodyti dalyvavę asmenys atliko ūkio subjektų, galinčių, įskaitant ir dėl savo funkcijų, disponuoti nagrinėjamomis sumomis, vaidmenį. Todėl ieškovo, kuris buvo Komisijos „Informacinių sistemų, leidinių ir išorės santykių“ direktorato direktorius ir tiesioginis D. Byk vadovas, dalyvavimas buvo labai aiškus remiantis 2013 m. kovo 19 d. pažymoje aprašytomis aplinkybėmis.
77 Taigi šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad remiantis OLAF 2003 m. kovo 19 d. pažymoje nurodyta informacija, pateikta Prancūzijos teisminėms institucijoms, ieškovas, atsižvelgiant į jo vykdytas funkcijas aplinkybių susiklostymo momentu, turėtų būti prilyginamas asmenims, įvardytiems OLAF išvadose.
78 Be to, kiek tai susiję su išimtimi dėl būtinybės tyrimo tikslais išlaikyti visišką slaptumą, numatyta Sprendimo 1999/396 4 straipsnio antroje pastraipoje, 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257) 148 ir 149 punktuose buvo konstatuota, kad, nepaisant to, jog OLAF generalinis direktorius 2003 m. balandžio 3 d. rašte konstatavo, kad „buvo įsitraukę Eurostato ir Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuro pareigūnai, kad ši medžiaga buvo perduota Prancūzijos teisminėms institucijoms ir kad reikia atidėti pareigūnų informavimą pagal Sprendimo 1999/396 4 straipsnį, nes tyrimo tikslais būtina išlaikyti visišką slaptumą“, Komisija, raštu atsakydama Bendrajam Teismui, patvirtino, kad jos generalinis direktorius neturėjo galimybės duoti sutikimo atidėti pareigos pakviesti Y. Franchet ir D. Byk pareikšti savo nuomonę vykdymą.
79 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Komisija, gavusi Bendrojo Teismo klausimą raštu, pateiktą taikant proceso organizavimo priemones, patvirtino, kad į jos Generalinį sekretorių nebuvo kreiptasi dėl ieškovo, nes jis nebuvo įvardytas OLAF išvadoje, ir kad dėl to jo atvejis nepatenka į Sprendimo 1999/396 4 straipsnio taikymo sritį. Taigi OLAF neturi nei pareigos jam suteikti galimybę išsakyti savo nuomonę, nei galimybės atidėti šią ieškovo apklausą. Reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 77 punkto, atsižvelgiant į 2003 m. kovo 19 d. pažymoje pateiktą informaciją, OLAF perduotą Prancūzijos teisminėms institucijoms, ieškovas turėjo būti prilygintas OLAF išvadoje įvardytiems asmenims, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį.
80 Be to, reikia pažymėti, kad, remiantis jurisprudencija, pareiga prašyti ir gauti Komisijos Generalinio sekretoriaus sutikimą nėra paprastas formalumas, kurį prireikus galima įvykdyti vėliau. Priešingu atveju reikalavimas gauti tokį sutikimą prarastų savo prasmę, t. y. užtikrinti, kad būtų gerbiamos atitinkamų pareigūnų gynybos teisės, kad informacijos apie juos pateikimas būtų atidedamas tik iš tiesų išimtiniais atvejais ir kad išimtinį pobūdį įvertintų ne vien OLAF, bet ir Komisijos Generalinis sekretorius (2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 151 punktas).
81 Taigi Sprendimo 1999/396 4 straipsnio antroje pastraipoje nustatytos išimties taikymo sąlygos, pagal kurias leidžiama atidėti nagrinėjamą apklausą, taip pat nebuvo įvykdytos ieškovo, kuris netiesiogiai, tačiau tikrai buvo įvardytas 2013 m. kovo 19 d. pažymoje, atveju.
82 Šiomis aplinkybėmis OLAF, Prancūzijos teisminėms institucijoms perduodama bylos Datashop – Planistat medžiagą, pažeidė Sprendimo 1999/396 4 straipsnį ir ieškovo teisę į gynybą.
83 Bet kuriuo atveju, net laikantis nuomonės, kad ieškovas neturėtų būti prilygintas OLAF išvadoje įvardytam asmeniui, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmos pastraipos antrąjį sakinį, reikia konstatuoti, kad remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovas turėtų būti laikomas bent asmeniškai dalyvavusiu vykdant veiksmus, dėl kurių iškelta ši byla, todėl jis turėjo būti nedelsiant informuotas, nes nebuvo nustatyta, kad tai būtų galėję pakenkti tyrumui, laikantis to paties straipsnio pirmos pastraipos pirmojo sakinio.
84 Šiuo klausimu konstatuotina, kad bylos medžiagoje nėra motyvų, kurie galėtų pateisinti tai, kad OLAF nepateikė informacijos ieškovui. Priešingai, remiantis 2003 m. gegužės 21 d. vykusio 1613‑ojo Komisijos posėdžio protokolu, pridėtu prie atsiliepimo į ieškinį, Komisija atkreipė dėmesį į „OLAF ketinimą paspartinti vykstančius savo tyrimus ir visų pirma suteikti pareigūnams, kurie, jos manymu, galėjo dalyvauti vykdant tiriamus veiksmus, galimybę būti išklausytiems“. Remiantis šiuo teiginiu matyti, kad šiame etape nebuvo nustatyta kokio nors privalomo pagrindo laikyti tyrimą visiškai slaptu. Be to, iš bylos medžiagos nematyti, kad ieškovas būtų galėjęs kenkti tyrimui, jeigu jam būtų buvę pranešta apie jo asmeninį dalyvavimą vykdant tiriamus veiksmus.
85 Taigi reikia manyti, kad OLAF neįvykdė savo pareigos pateikti informaciją ieškovui, t. y. pareigos, kuri nustatyta pagal Spendimo 1999/396 4 straipsnio pirmą pastraipą.
86 Klausimas, kokią įtaką konstatuoti neteisėti veiksmai galėjo turėti ieškovo nurodytai žalai, bus išnagrinėtas šio sprendimo 122 ir paskesniuose punktuose.
Dėl Komisijos veiksmų neteisėtumo
87 Ieškovas nurodo du kaltinimus. Pirma, jis tvirtina, kad Komisija, pareikšdama civilinį ieškinį Prancūzijos teismuose OLAF dar nepabaigus tyrimo, pažeidė Reglamento Nr. 1073/1999 taisykles.
88 Antra, ieškovas tvirtina, kad Komisija pažeidė teisę į gerą administravimą ir savo rūpestingumo pareigą jo atžvilgiu, nes tęsė baudžiamąjį persekiojimą iki kasacinės instancijos Cour de cassation (Kasacinis teismas), tačiau dėl jo nepateikė pakankamų įrodymų.
– Dėl kaltinimo, grindžiamo tuo, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1073/1999 taisykles, nes Prancūzijos teismuose pareiškė civilinį ieškinį nepasibaigus OLAF vykdytam tyrimui
89 Komisija tvirtina, kad minėtas kaltinimas turi būti pripažintas nepriimtinu, nes pirmą kartą pateiktas Bendrajam Teismui ieškovo pateiktame ieškinyje ir tikrai nebuvo paminėtas ankstesnėje ikiteisminėje stadijoje.
90 Reikia priminti, kad, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, pagal Tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalį paduoto skundo ir vėliau pareikšto ieškinio atitikties taisyklė reikalauja, kad Sąjungos teisme nurodyti ir tiesiogiai prieš asmens nenaudai priimtą aktą nukreipti pagrindai būtų tie patys, kuriais remtasi per ikiteisminę procedūrą, kad paskyrimų tarnyba galėtų žinoti argumentus, kuriais suinteresuotasis asmuo remiasi, kritikuodamas ginčijamą sprendimą, antraip ieškinys yra nepriimtinas. Tokia taisyklė pateisinama ikiteisminės procedūros tikslu – leisti taikiai išspręsti tarp pareigūnų ir administracijos kilusius ginčus (žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Gyarmathy / FRA, F‑97/13, EU:F:2015:7, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
91 Pareigūnų ieškiniuose Sąjungos teisme pateikti reikalavimai gali apimti tik prieštaravimus, paremtus tuo pačiu pagrindu, kuriuo buvo grindžiami skunde nurodytieji prieštaravimai, tačiau šie prieštaravimai Sąjungos teisme gali būti išdėstyti išsamiau, pateikiant ieškinio pagrindus ir argumentus, kurie nebūtinai buvo nurodyti skunde, tačiau glaudžiai su juo susiję (žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Gyarmathy / FRA, F‑97/13, EU:F:2015:7, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
92 Galiausiai, reikia pažymėti: kadangi ikiteisminė procedūra yra neformalaus pobūdžio ir suinteresuotieji asmenys šiame etape paprastai nesinaudoja advokato paslaugomis, administracija skundus turi aiškinti ne siaurai, o plačiai. Be to, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį nesiekiama griežtai ir galutinai apriboti galimo teisminio nagrinėjimo etapo, nes ieškinys nekeičia nei skundo pagrindo, nei jo dalyko. Vis dėlto, tam, kad Tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalyje numatyta ikiteisminė procedūra pasiektų savo tikslą, reikia, kad paskyrimų tarnyba pakankamai tiksliai žinotų prieštaravimus, kuriuos ieškovas pateikia dėl ginčijamo sprendimo (žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Gyarmathy / FRA, F‑97/13, EU:F:2015:7, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
93 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad tiek prašyme atlyginti žalą, tiek skunde ieškovas nurodo šiuos OLAF ir Komisijos neteisėtus veiksmus: nebuvo išklausyta jo nuomonė ir jis nebuvo informuotas apie OLAF turimos bylos medžiagos perdavimą Prancūzijos teisminėms institucijoms, Komisija atkakliai siekė, kad jo baudžiamasis persekiojimas Prancūzijos teismuose būtų tęsiamas, tačiau nepateikė naujų įrodymų po to, kai jis buvo išteisintas nutartimi nutraukti bylą. Taigi jo teisiniai argumentai per visą ikiteisminę procedūrą suskirstyti į dvi grupes, nors Bendrajam Teismui pateiktame ieškinyje pateikti trys kaltinimai. Vis dėlto reikia pažymėti, kad 2016 m. gruodžio 22 d. paskyrimų tarnybai pateiktame prašyme atlyginti žalą ieškovas ginčijo aplinkybę, kad „Komisija pareiškė civilinį ieškinį, nors neprivalėjo to daryti“, kaltindamas Komisiją neteisėtai tęsus jo baudžiamąjį persekiojimą po to, kai jis buvo išteisintas (ieškinio A11 priedo 6 puslapio 14 punkto antra pastraipa). Be to, savo 2017 m. rugpjūčio 1 d. skunde dėl paskyrimų tarnybos sprendimo atmesti prašymą atlyginti žalą, ieškovas primena, kad „būtent remdamasis šiuo tyrimu, kuris buvo užbaigtas 2003 m. rugsėjo 25 d., ikiteisminio tyrimo teisėjas <…> pateikė šią nutartį įtariamiesiems“ (A 13 priedas, 5 puslapis). Be to, skunde ieškovas nurodo, kad „Europos Komisija tikrai atkakliai dalyvavo [prieš jį] vykdytame baudžiamajame persekiojime“ (A 13 priedas, 6 puslapis).
94 Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad net jeigu antrojo kaltinimo argumentai, kuriais ginčijami Komisijos veiksmai, t. y. civilinio ieškinio Prancūzijos teismuose pareiškimas nesibaigus OLAF vykdytam tyrimui, skunde nebuvo pateikti kaip atskiras kaltinimas, šie argumentai grindžiami tuo pačiu motyvu kaip ir skunde nurodyti kaltinimai, kuriais buvo remtasi per visą ikiteisminę procedūrą. Be to, šie argumentai glaudžiai susiję su kaltinimu neteisėtais Komisijos veiksmais vykdant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą: pirma, pareiškiant civilinį ieškinį ir, antra, tęsiant teismo procesus prieš ieškovą be pakankamų jo kaltės įrodymų. Todėl šį kaltinimą reikia laikyti priimtinu pagal šio sprendimo 91 punkte nurodytą jurisprudenciją.
95 Taigi reikia išnagrinėti, ar Komisija, pareikšdama civilinį ieškinį Prancūzijos teismuose OLAF nepabaigus tyrimo, pažeidė Reglamentu Nr. 1073/1999 nustatytas taisykles.
96 Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad pateikė skundą ir pareiškė civilinį ieškinį Prancūzijos teismuose gavusi informacijos iš Paryžiaus prokuroro, kuria remiantis pagal Prancūzijos baudžiamojo kodekso 113–8 straipsnį Komisija turi pateikti skundą Paryžiaus prokuratūrai, kad nagrinėjant finansinius reikalavimus nebūtų apsiribota tik Prancūzijoje įvykdytu nusikalstamu būdu įgyto turto slėpimu ir kad ji taip pat galėtų reikalauti kompensuoti visą Liuksemburge ir Briuselyje (žr. B.11 priedą) patirtą žalą.
97 Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 4 dalyje, kiek tai susiję su vidaus tyrimais, nustatyta:
„Po vidaus tyrimo parengtos ataskaitos visi vertingi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamai institucijai, įstaigai, tarnybai ir organizacijai. Dėl vidaus tyrimo institucija, įstaiga, tarnyba ir organizacija imasi tokių veiksmų, konkrečiai – drausminių ar teisinių, kokių reikalauja tokių tyrimų rezultatai, ir apie tai praneša Tarnybos direktoriui, laikydamasi jo ataskaitos išvadose nustatyto galutinio termino.“
98 Kiek tai susiję su drausmine procedūra, byloje Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257, 351 punktas) Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisija pažeidė drausminės procedūros taisykles, nes prieš Y. Franchet ir D. Byk drausminę procedūrą pradėjo anksčiau, nei OLAF baigė tyrimus. Be to, Bendrasis Teismas priminė, kad šiomis teisės normomis ypač siekiama apsaugoti atitinkamą pareigūną, užtikrinant, kad prieš pradėdama drausminę procedūrą paskyrimų tarnyba turėtų tikslius ir pagrįstus faktinius duomenis, ypač išteisinančius, nustatytus per platesnes tyrimo galimybes turėjusios OLAF atliktą tyrimą. Todėl nurodytos drausminę procedūrą reguliuojančios teisės normos yra teisės normos, suteikiančios asmenims teises.
99 Be to, Tarnybos nuostatų IX priedo dėl drausminių procedūrų 25 straipsnyje yra numatyta, kad „jei pareigūnas už tuos pačius veiksmus patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, galutinis sprendimas priimamas tik tada, kai bylą išnagrinėjęs teismas priima galutinį nuosprendį“.
100 Vis dėlto nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija ne tai, kad dėl jo buvo pradėta drausminė procedūra, tačiau tai, kad Komisija jam pareiškė ieškinius nepasibaigus OLAF tyrimui. Nors tiesa, kad nėra aiškaus draudimo Komisijai pareikšti civilinį ieškinį arba vykdyti pareigūno baudžiamąjį persekiojimą OLAF nepateikus galutinės tyrimo ataskaitos, vis dėlto ankstesniuose šio sprendimo punktuose pateikti argumentai dėl drausminės procedūros taip pat gali būti taikomi pagal analogiją baudžiamajam persekiojimui nacionaliniu mastu, ir tai atitinka Reglamento Nr. 1073/1999 esmę ir tekstą.
101 Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyta, kad, pirma, „<…> parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos“, ir, antra, „dėl vidaus tyrimo institucija, įstaiga, tarnyba ir organizacija imasi tokių veiksmų, konkrečiai – drausminių ar teisinių, kokių reikalauja tokių tyrimų rezultatai“.
102 Taigi remiantis šiomis nuostatomis, kai OLAF atliko tyrimą, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1073/1999, atitinkama institucija turėjo imtis tokių teisinių veiksmų, kokių reikia pagal tyrimo ataskaitą, kiek ši ataskaita yra būtinas įrodymas nurodytose bylose.
103 Be to, per 2003 m. gegužės 21 d. posėdį (žr. 2003 m. gegužės 21 d. vykusio Komisijos 1613‑ojo posėdžio protokolo 16 ir 17 p.) Komisija, remdamasi „Eurostat“ byla ir OLAF tyrimu, laikėsi nuomonės, kad „būtina laikytis nekaltumo prezumpcijos“ ir kad „jos turima informacija jai šiame etape neleidžia priimti sprendimų dėl atitinkamų pareigūnų“. Vis dėlto iš to paties protokolo matyti, kad ji nusprendė „pareikšti civilinį ieškinį Respublikos prokuroro prie Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas)pradėtame procese, tęsdama savo kreipimosi į OLAF veiksmus“. Todėl „ji įpareigoja Biudžeto GD išanalizuoti tolimesnius veiksmus, kuriais būtų atsižvelgta į Eurostato parengtas audito ataskaitas dėl finansinių taisyklių laikymosi“. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 84 punkte, ji „atkreipia dėmesį į OLAF ketinimą paspartinti vykstančius savo tyrimus ir visų pirma suteikti pareigūnams, kurie, jos manymu, galėjo dalyvauti vykdant tiriamus veiksmus, galimybę būti išklausytiems“. Komisija taip pat nurodo, kad OLAF generalinis direktorius laukia šių darbų rezultatų 2003 m. pabaigoje. Galiausiai ji „įpareigoja Generalinį sekretorių koordinuoti įvairius bylos klausimus ir pasiūlyti būtinas vidaus priemones ir procedūras“.
104 Iš minėto protokolo matyti, kad tą dieną, t. y. 2003 m. gegužės 21 d., Komisija žinojo, kad nagrinėjamoje byloje reikia laikytis nekaltumo prezumpcijos principo, atsižvelgiant į tai, kad pagal jos turimą informaciją ji negalėjo nei įvardytų, nei galimai dalyvavusių pareigūnų, įskaitant ieškovą, pripažinti kaltais. Be to, Komisija nusprendė pareikšti civilinį ieškinį, todėl įpareigojo biudžeto generalinį direktoratą išanalizuoti tolimesnius veiksmus, kuriais būtų atsižvelgta į Eurostato parengtas audito ataskaitas, ir atkreipė dėmesį į tai, kad OLAF ketino greičiau atlikti savo tyrimus ir pateikti tyrimų išvadas 2003 m. pabaigoje. Todėl Komisija įpareigojo Generalinį sekretorių koordinuoti minėtą informaciją ir pasiūlyti būtinas vidaus priemones ir procedūras.
105 Iš bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. liepos 10 d. Komisija pateikė skundą dėl X ir pareiškė civilinį ieškinį OLAF dar nebaigusi tyrimo ir turėdama tik OLAF pateiktus įrodymus 2003 m. kovo 19 d. išsiųstoje ataskaitoje (žr. B3 priedą, Komisijos sprendimo pateikti skundą dėl X 14 punktą).
106 Iš tikrųjų OLAF tyrimas baigtas 2003 m. rugsėjo 25 d. ir vėliau galutinė ataskaita ir jos priedai buvo pateikti Prancūzijos teisminei institucijai (žr. B4 priedą, OLAF galutinę ataskaitą 295/09/2003). Reikia pažymėti, kad galutinėje tyrimo ataskaitoje OLAF tvirtina, kad „OLAF perdavus Komisijos teisės tarnybai 2003 m. balandžio 22 d. išsamią ataskaitą Europos Komisija suteikė įgaliojimus Teisės tarnybai pateikti skundą dėl patirtos žalos“. Vis dėlto reikia pažymėti, kad minėtoje išsamioje 2003 m. balandžio 22 d. ataskaitoje (žr. B11 priedą, pažymą Komisijos teisės tarnybai) nepateikiama informacijos, užuominų arba įrodymų dėl faktinių aplinkybių ir pareigūnų, kurių baudžiamoji atsakomybė yra svarstoma. Šiame OLAF generalinio direktoriaus rašte tik primenama, kad Prancūzijos valdžios institucijoms buvo siųsta 2003 m. kovo 19 d. pažyma, ir pažymima, kad jis gavo informacijos iš Prancūzijos teismų, kuria remdamasis mano, kad vadovaujantis Prancūzijos baudžiamojo kodekso 113‑8 straipsniu, Komisija turi pateikti skundą Paryžiaus prokuratūrai, kad nagrinėjant finansinius reikalavimus nebūtų apsiribota tik Prancūzijoje įvykdytu nusikalstamu būdu įgyto turto slėpimu ir kad ji taip pat galėtų reikalauti kompensuoti visą Liuksemburge ir Briuselyje patirtą žalą.
107 Be to, reikia pažymėti, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 87 straipsnyje, kiek tai susiję su civilinio ieškinio pareiškimu tuo atveju, kai prokuroras pradeda ikiteisminį tyrimą, nustatyta, kad „civilinį ieškinį galima pareikšti bet kuriuo ikiteisminio tyrimo momentu“. Todėl Komisija būtų galėjusi palaukti, kol bus baigtas OLAF tyrimas, tada pareikšti civilinį ieškinį ir pateikti skundą. Be to, kaip matyti iš 2003 m. gegužės 21 d. protokolo, Komisija buvo informuota apie „OLAF ketinimą paspartinti vykdomus tyrimus“ ir apie tai, „kad OLAF generalinis direktorius lauk[ė] šių darbų rezultatų 2003 m. pabaigoje“.
108 Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad siekdama apsaugoti susijusius pareigūnus Komisija neturėjo Prancūzijos nacionaliniuose teismuose pareikšti civilinio ieškinio ir pateikti skundo, kol nebaigtas OLAF tyrimas, susijęs su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš tikrųjų tik turėdama OLAF tyrimo išvadą Komisija būtų galėjusi priimti pagrįstą sprendimą, atsižvelgdama į visus OLAF atskleistus elementus, ir galbūt konkrečius ir reikšmingus atitinkamus pareigūnus išteisinančius įrodymus.
109 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad Komisija, Prancūzijos teisminėms institucijoms pateikusi civilinį ieškinį ir skundus OLAF dar nepateikus galutinės ataskaitos ir neturėdama pakankamų ir įtikinamų asmenų, galimai įtrauktų į 2003 m. kovo 19 d. pažymą, įskaitant ieškovą, išteisinimo įrodymų, pažeidė Reglamentą Nr. 1073/1999, visų pirma jo 9 straipsnio 4 dalį.
110 Klausimas, kokią įtaką šie neteisėti veiksmai turėjo ieškovo nurodytai žalai, bus nagrinėjami šio sprendimo 122 ir paskesniuose punktuose.
– Dėl kaltinimo, grindžiamo teisės į gerą administravimą ir Komisijos rūpestingumo pareigos pažeidimu dėl ilgo baudžiamojo persekiojimo nepateikiant pakankamų įrodymų
111 Šiuo klausimu reikia priminti, kad galimybė ginti savo teises teisme ir su tuo susijusi teisminė kontrolė yra išraiška bendrojo teisės principo, kuriuo grindžiamos valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos ir kuris taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose (1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, EU:C:1986:206, 17 ir 18 punktai ir 1998 m. liepos 17 d. Sprendimo ITT Promedia / Komisija, T 111/96, EU:T:1998:183, 60 punktas) ir Chartijos 47 straipsnyje. Kadangi teisė kreiptis į teismą yra pagrindinė teisė ir bendrasis principas, leidžiantis užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės, tik esant išimtinėms aplinkybėms tai, kad institucija kreipėsi į teismą, gali būti tarnybinis nusižengimas (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Frederiksen / Parlamentas, T‑48/97, EU:T:1999:175, 97 punktą).
112 Šiuo atveju reikia laikytis nuomonės, kad, neatsižvelgiant į nutarties nutraukti bylą ir Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimo turinį, negalima teigti, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybės yra tokios išskirtinės, jog pateikdama apeliacinį ir kasacinį skundus Komisija padarė tarnybinius nusižengimus, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją. Be to, reikia priminti, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kuriais gali būti įrodyta, kad Komisija savo veiksmais padarė tokį nusižengimą.
113 Darytina išvada, kad ieškovas negali pagrįstai reikalauti atlyginti turtinę, fizinę ir neturtinę žalą, kuri atsirado dėl to, kad Komisija 2013–2016 m. Prancūzijos baudžiamuosiuose teismuose ginčijo nutartį nutraukti bylą.
114 Kalbant apie teisės į gerą administravimą ir Komisijos rūpestingumo pareigos pažeidimą dėl ilgo ieškovo baudžiamojo persekiojimo, reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją rūpestingumo pareiga atspindi abipusių teisių ir pareigų pusiausvyrą valdžios institucijos ir viešosios tarnybos tarnautojų santykiuose. Ši pusiausvyra įpareigoja, be kita ko, kad priimdama sprendimą dėl pareigūno situacijos administracija atsižvelgtų į visus veiksnius, kurie gali lemti jos sprendimą, ir taip paisytų ne tik tarnybos, bet ir, be kita ko, atitinkamo pareigūno interesų. Tokia pareiga administracijai nustatyta taip pat remiantis Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintu gero administravimo principu (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB, T‑482/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:901, 131 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
115 Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 112 punkte, Komisija, Prancūzijos baudžiamuosiuose teismuose iki kasacinės instancijos ginčijusi nutartį nutraukti bylą, siekdama apginti institucijos ekonominius interesus, nepadarė tarnybinio nusižengimo. Be to, administracijos rūpestingumo pareiga ieškovo atžvilgiu niekaip negali jos priversti neginti institucijos ekonominių interesų, taigi neginčyti Prancūzijos teismų sprendimų. Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.
Dėl tariamai patirtos žalos realumo ir priežastinio ryšio
116 Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybėmis esantį labai glaudų ryšį tarp klausimo, ar ieškovas patyrė atlygintinos žalos, ir priežastinio ryšio tarp konstatuotų pažeidimų ir tariamos žalos, šiuos du klausimus reikia nagrinėti kartu.
117 Pirmiausia ieškovas tvirtina, kad patyrė turtinę žalą dėl žalos jo reputacijai ir garbei, kuri padaryta sunkiais ir nepagrįstais jam pateiktais kaltinimais, ir neturtinę žalą dėl išgyvenimų, kuriuos sukėlė nuolatinis ir atkaklus administracijos vykdytas persekiojimas. Jis mano, kad šią turtinę, neturtinę ir fizinę žalą lėmė OLAF vykdomus tyrimus reglamentuojančių taisyklių pažeidimas ir nepagrįsti bei neproporcingi Komisijos veiksmai jo atžvilgiu.
118 Tiksliau tariant, ieškovas tvirtina, kad, kiek tai susiję su turtine žala, dėl neteisėtų Komisijos veiksmų jis patyrė didelių atstovavimo išlaidų. Šiuo požiūriu jis reikalauja kompensuoti, pirma, 39 293,38 EUR advokatų išlaidų, patirtų Prancūzijos nacionaliniuose ir Sąjungos teismuose, ir, antra, 872,74 EUR kelionės išlaidų, patirtų vykstant teismo procesams.
119 Taip pat ieškovas tvirtina, kad dėl jo atžvilgiu pradėto tyrimo ir jo įtraukimo į ilgą baudžiamąjį procesą jis patyrė neturtinę žalą. Jis tvirtina, kad baudžiamojo proceso dėl jo pradėjimas, kai dar nebuvo baigtas OLAF vykdytas tyrimas, ir jo nekaltumo ginčijimas iki kasacinės instancijos po to, kai Prancūzijos teismai jį išteisino, neturint pakankamai tikslios ir reikšmingos informacijos, padarė žalą jo garbei ir profesinei reputacijai. Jis mano, kad jo atžvilgiu vykdytas procesas leido buvusiems jo kolegoms ir aplinkos žmonėms manyti, kad jis yra įsivėlęs į finansinį skandalą. Todėl jis reikalauja 500 000 EUR dydžio kompensacijos neturtinei žalai, patirtai dėl Komisijos neteisėtų veiksmų, atlyginti.
120 Galiausiai ieškovas tvirtina, kad dėl rimtų pažeidimų, kuriais kaltinama Sąjungos administracija, buvo padaryta žala jo sveikatai, nes dėl nerimo, kurį sukėlė pradėtas akiplėšiškas ir nesibaigiantis baudžiamasis procesas, jis susirgo sunkia liga, kurią patvirtino medicininė pažyma. Šiuo pagrindu jis reikalauja 500 000 EUR fizinei žalai, patirtai dėl jo sveikatos būklės pablogėjimo, atlyginti ir 2 125,56 EUR visoms medicininių tyrimų išlaidoms, patirtoms susirgus liga dėl neproporcingų ir nepagrįstų Komisijos veiksmų jo atžvilgiu.
121 Komisija ginčija ieškovo teiginius.
122 Pirmiausia reikia priminti, jog pagal suformuotą jurisprudenciją, kad žala būtų atlygintina, ji turi pakankamai tiesiogiai atsirasti dėl veiksmų, kuriais kaltinama (1979 m. spalio 4 d. Sprendimo Dumortier ir kt. / Taryba, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, EU:C:1979:223, 21 punktas; 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Meyer / Komisija, T‑72/99, EU:T:2000:170, 49 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 397 punktas). Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad priežastinį ryšį turi įrodyti ieškovas (šiuo klausimu žr. 1992 m. sausio 30 d. Sprendimo Finsider ir kt. / Komisija C‑363/88 ir C‑364/88, EU:C:1992:44, 25 punktą; 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Coldiretti ir kt. / Taryba ir Komisija, T‑149/96, EU:T:1998:228, 101 punktą ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 397 punktą).
123 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, OLAF klaidos, dėl kurių gali kilti Sąjungos atsakomybė, yra informacijos perdavimas Prancūzijos teisminėms institucijoms neišklausius ieškovo arba bent jo neinformavus (žr. šio sprendimo 82 ir 85 punktus). Antra, Komisija padarė klaidą, dėl kurios gali kilti Sąjungos atsakomybė, pareikšdama civilinį ieškinį ir pateikdama skundą dėl ieškovo nepasibaigus OLAF tyrimui (žr. šio sprendimo 108 punktą).
124 Šioje byloje ieškovas nurodė tris atskiras žalos rūšis, t. y. turtinę žalą, neturtinę žalą ir fizinę žalą. Reikia paeiliui išnagrinėti kiekvieną iš šių žalos rūšių, siekiant įvertinti, kiek yra įrodytas, pirma, jų atsiradimas ir, antra, tarp jų ir OLAF bei Komisijos padarytų pažeidimų esantis priežastinis ryšys.
Dėl turtinės žalos
125 Ieškovas tvirtina, kad dėl neteisėtų Komisijos veiksmų jis patyrė didelių atstovavimo išlaidų. Šiuo požiūriu jis reikalauja kompensuoti, pirma, 39 293,38 EUR advokatų išlaidų, patirtų Prancūzijos nacionaliniuose ir Sąjungos teismuose, ir, antra, 872,4 EUR kelionės išlaidų, patirtų vykstant teismo procesams.
126 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip teisingai konstatuoja Komisija, išlaidos, kurių ieškovas patyrė dėl savo gynybos Sąjungos teismuose, priskiriamos ne turtinei žalai, o bylinėjimosi išlaidoms. Iš tikrųjų reikia priminti, kad su teismo procesu susijusios šalių išlaidos savaime negali būti laikomos žala, nepatenkančia į bylinėjimosi išlaidas (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 10 d. Sprendimo Komisija / Montorio, C‑334/97, EU:C:1999:290, 54 punktą).
127 Be to, dėl galimų išlaidų, susijusių su procedūromis nacionaliniuose teismuose, reikia konstatuoti, kad jos negali būti atlyginamos šioje byloje, nes nėra priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir OLAF bei Komisijos padarytų pažeidimų (šiuo klausimu žr. 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo François / Komisija, T‑307/01, EU:T:2004:180, 109 punktą). Bet kuriuo atveju nacionaliniu lygiu patirtų išlaidų atlyginimo klausimas priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai ir, šioje srityje nesant Sąjungos suderinimo priemonių, šis turi išspręsti klausimą, taikydamas atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas (šiuo klausimu žr. 1995 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Nölle / Taryba ir Komisija, T‑167/94, EU:T:1995:169, 37 punktą).
128 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ieškovo prašymas atlyginti tariamai patirtą turtinę žalą turi būti atmestas.
Dėl neturtinės žalos
129 Ieškovas tvirtina, kad baudžiamojo proceso dėl jo pradėjimas, kai dar nebuvo baigtas OLAF vykdytas vidaus tyrimas, ir jo nekaltumo ginčijimas iki kasacinės instancijos po to, kai Prancūzijos teismai jį išteisino, neturint pakankamai tikslios ir reikšmingos informacijos, padarė žalą jo garbei ir profesinei reputacijai. Jis mano, kad jo atžvilgiu vykdytas procesas leido buvusiems jo kolegoms ir aplinkos žmonėms manyti, kad jis yra įsivėlęs į finansinį skandalą. Todėl jis reikalauja 500 000 EUR dydžio kompensacijos neturtinei žalai, patirtai dėl Komisijos neteisėtų veiksmų, atlyginti.
130 Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia pažymėti, jog tai, kad Komisija pareiškė civilinį ieškinį ir pateikė skundą Prancūzijos teismuose OLAF nebaigus vykdyto tyrimo, pakenkė ieškovo garbei ir jo profesinei reputacijai. Iš tikrųjų Komisijos veiksmais ieškovui padaryta neturtinė žala, nes buvo leista manyti, kad jis nusižengė atlikdamas savo funkcijas, taip pat leista jo aplinkos žmonėms ir kolegoms manyti, kad jis dalyvauja sukčiaujant ir yra įsivėlęs į finansinį skandalą. Todėl reikia konstatuoti, kad ši žala atsirado tiesiogiai dėl Komisijos veiksmų, todėl tarp šių veiksmų ir minėtos žalos yra priežastinis ryšys pagal šio sprendimo 122 punkte nurodytą jurisprudenciją.
131 Be to, dėl to, kad OLAF perdavė Prancūzijos teisminėms institucijoms 2003 m. kovo 19 d. pažymą, kurioje įvardytas ieškovas, jo neišklausius arba bent neinformavus, jis patyrė neturtinę žalą, nes negalėjo nei išsakyti savo nuomonės, nei gintis dėl faktinių aplinkybių, kuriomis buvo motyvuotas jo persekiojimas. Iš tikrųjų dėl to, kad nebuvo išklausytas, jam kilo neteisingumo, bejėgiškumo jausmas ir pyktis. Reikia laikytis nuomonės, kad šią žalą lėmė neteisėti OLAF veiksmai, todėl yra priežastinis ryšys tarp nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų.
132 Galiausiai, kiek tai susiję su ieškovo patirta neturtine žala, susijusia su Komisijos vykdytu baudžiamuoju persekiojimu iki kasacinės instancijos po to, kai Prancūzijos teismų jis buvo išteisintas pirmojoje instancijoje, pažymėtina, kad nors tiesa, kad tokia nežinomybė galėjo trikdyti ieškovo asmeninį gyvenimą ir dėl to sukelti neturtinę žalą, vis dėlto, jis neįrodė, kad minėti veiksmai yra neteisėti. Todėl atsižvelgiant į tai, kad dėl šių teiginių viena iš Sąjungos deliktinės atsakomybės kilimo sąlygų yra neįvykdyta, reikalavimą atlyginti žalą reikia atmesti, remiantis šio sprendimo 45 punkte nurodyta jurisprudencija, ir nėra reikalo nagrinėti, ar įvykdytos kitos dvi sąlygos.
133 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą, kuri atsirado, dėl, pirma, kenkimo jo garbei ir profesinei reputacijai, ir, antra, dėl neteisybės, bejėgiškumo jausmo ir pykčio, kurie galėjo jam kilti. Todėl reikia nuspręsti ex æquo et bono, kad 62 000 EUR yra tinkama šios žalos kompensacija.
Dėl fizinės žalos
134 Ieškovas tvirtina, kad dėl rimtų pažeidimų, kuriais kaltinama Sąjungos administracija, buvo padaryta žalos jo sveikatai, nes dėl nerimo, kurį sukėlė neapdairiai pradėtas ilgas baudžiamasis procesas, jis susirgo sunkia liga, kurią patvirtino medicininė pažyma. Šiomis sąlygomis jis reikalauja 500 000 EUR fizinei žalai, patirtai dėl jo sveikatos būklės pablogėjimo, atlyginti ir 2 125,56 EUR visoms tyrimų išlaidoms.
135 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad, kaip ieškovas pats pripažino savo rašytinėse pastabose, jo sveikatos būklė galėjo pablogėti tik nuo tada, kai 2008 m. rugsėjo 10 d. dėl jo buvo pradėtas tyrimas, iki 2016 m. birželio 15 d., kai buvo priimtas Cour de cassation (Kasacinis teismas) sprendimas. Vis dėlto net darant prielaidą, kad ieškovo pateiktais įrodymais būtų įrodyta, kad jo sveikatos būklė pablogėjimą lėmė dėl jo pradėtas baudžiamasis procesas, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad ieškovas teisiniu požiūriu pakankamai neįrodė, kaip matyti iš šio sprendimo, kad Komisijos veiksmai, kuriais siekta užginčyti nutartį nutraukti bylą iš pradžių apeliacinėje, vėliau – kasacinėje instancijoje, yra neteisėti.
136 Taigi atsižvelgiant į tai, kad viena iš trijų Sąjungos deliktinės atsakomybės kilimo sąlygų yra neįvykdyta, šį reikalavimą atlyginti žalą reikia atmesti, remiantis šio sprendimo 45 punkte nurodyta jurisprudencija, ir nėra reikalo nagrinėti, ar įvykdytos kitos dvi sąlygos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Dėl reikalavimų atlyginti su „bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas“
137 Ieškovas reikalauja priteisti iš Europos Komisijos 3 000 EUR „su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų“.
138 Komisija šiuo klausimu nepareiškė nuomonės.
139 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad ieškovas nepatikslina prašomų atlyginti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų pobūdžio. Nors ieškovas reikalauja padengti dėl proceso jo patirtas būtinąsias išlaidas, reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 140 straipsnį tokios išlaidos patenka į bylinėjimosi išlaidas (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Trabelsi / Taryba, T‑162/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:619, 32–36 punktus).
140 Taigi jas reikia nagrinėti kartu su reikalavimais priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl išlaidų apmokėjimo
141 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų.
142 Šiuo atveju, kadangi ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo patenkintas iš esmės, įvertinus bylos aplinkybes teisinga būtų nurodyti, kad Komisija padengia savo ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Priteisti iš Europos Komisijos sumokėti Fernando De Esteban Alonso 62 000 EUR jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Nurodyti Komisijai padengti savo ir F. De Esteban Alonso bylinėjimosi išlaidas.
Gratsias | Labucka | Ulloa Rubio |
Paskelbta 2019 m. birželio 11 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge
Parašai.