Language of document : ECLI:EU:T:2021:607

BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. rugsėjo 22 d.(*)

„Konkurencija – Koncentracijos – Telekomunikacijų sektorius – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos už koncentracijos įvykdymą prieš pranešant apie ją ir gaunant leidimą ją vykdyti – Reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnis – Teisinis tikrumas – Teisėti lūkesčiai – Teisėtumo principas – Nekaltumo prezumpcija – Proporcingumas – Pažeidimų sunkumas – Pažeidimų įgyvendinimas – Keitimasis informacija – Baudų dydis – Neribota jurisdikcija“

Byloje T‑425/18

Altice Europe NV, įsteigta Amsterdame (Nyderlandai), atstovaujama advokatų R. Allendesalazar Corcho ir H. Brokelmann,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą M. Farley ir F. Jimeno Fernández,

atsakovę,

palaikomą

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos S. Petrova ir O. Segnana,

įstojusios į bylą šalies,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo, kuriuo pirmiausia prašoma panaikinti 2018 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimą C(2018) 2418 final, kuriuo skirtos baudos už įvykdytą koncentraciją pažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla M.7993 – Altice / PT Portugal), o nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti arba sumažinti ieškovei skirtas baudas,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė A. Marcoulli, teisėjai S. Frimodt Nielsen ir R. Norkus (pranešėjas),

posėdžio sekretorė E. Artemiou, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. rugsėjo 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Altice Europe NV yra Nyderlanduose įsteigta tarptautinė telekomunikacijų ir kabelinės televizijos transliavimo bendrovė.

2        PT Portugal SGPS SA (toliau – PT Portugal) yra telekomunikacijų ir multimedijos operatorė, kurios veikla apima visą Portugalijos telekomunikacijų sektorių.

A.      Ieškovės įvykdytas PT Portugal įsigijimas

3        2014 m. gruodžio 9 d. ieškovė ir Brazilijos telekomunikacijų operatorė Oi SA sudarė akcijų įsigijimo sutartį (Share Purchase Agreement, toliau – SPA), pagal ją ieškovė per savo patronuojamąją bendrovę Altice Portugal SA perėmė išimtinę PT Portugal kontrolę, kaip tai suprantama pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

4        Siekiant užbaigti šį įsigijimą, be kita ko, reikėjo gauti Europos Komisijos leidimą pagal Reglamentą Nr. 139/2004.

5        2015 m. birželio 2 d. ieškovė viešai paskelbė, kad sandoris užbaigtas ir jai perduota PT Portugal akcijų nuosavybė.

B.      Etapas iki pranešimo pateikimo

6        2014 m. spalio 31 d. ieškovė kreipėsi į Komisiją, norėdama pranešti apie savo ketinimą įgyti išimtinę PT Portugal kontrolę. 2014 m. gruodžio 5 d. įvyko ieškovės ir Komisijos tarnybų susitikimas.

7        2014 m. gruodžio 12 d ieškovė išsiuntė Komisijai prašymą sudaryti darbuotojų grupę, kuri būtų atsakinga už jos bylos nagrinėjimą, o 2014 m. gruodžio 18 d. prasidėjo ryšiai iki pranešimo pateikimo.

8        2015 m. sausio 26 d. ieškovė pateikė Komisijai įsipareigojimų pasiūlymą dėl jos patronuojamųjų bendrovių Portugalijoje – Cabovisão ir ONI – pardavimo.

9        2015 m. vasario 3 d. ieškovė pateikė pranešimo formos projektą su priedais, tarp kurių buvo ir SPA kopija.

C.      Pranešimas ir sprendimas leisti vykdyti koncentraciją su sąlyga, kad bus laikomasi tam tikrų įsipareigojimų

10      2015 m. vasario 25 d. apie sandorį buvo oficialiai pranešta Komisijai.

11      2015 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su šio reglamento 6 straipsnio 2 dalimi, juo pripažino sandorį suderinamu su vidaus rinka su sąlyga, kad bus laikomasi prie šio sprendimo pridėtų įsipareigojimų, įskaitant ieškovės patronuojamųjų bendrovių Cabovisão ir ONI pardavimą.

D.      Ginčijamas sprendimas ir jo priėmimo procedūra

12      2015 m. balandžio 13 d. Komisija išsiuntė ieškovei prašymą pateikti informaciją apie jos keitimąsi informacija su PT Portugal per jų vadovų susitikimą, apie kurį ji sužinojo iš spaudos, prieš priimdama sprendimą leisti vykdyti koncentraciją.

13      2015 m. balandžio 17 d. ieškovė pateikė Komisijai savo pastabas.

14      2015 m. gegužės 12 d. Komisija išsiuntė ieškovei antrą prašymą pateikti informaciją, konkrečiai susijusį su informacijos, kuria buvo keičiamasi, pobūdžiu; ieškovė į jį atsakė 2015 m. birželio 12 d. Priėmus 2015 m. liepos 8 d. Komisijos sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, juo ieškovės prašyta pateikti trūkstamus dokumentus; ieškovė minėtus dokumentus pateikė 2015 m. liepos 30 d.

15      2015 m. gruodžio 4 d. Komisija išsiuntė ieškovei trečiąjį prašymą pateikti informaciją; į jį ieškovė atsakė 2015 m. gruodžio 18 d.

16      2016 m. kovo 11 d. rašte Komisija ieškovei nurodė, kad išnagrinėjusi dokumentus, kuriuos ši pateikė atsakydama į prašymus pateikti informaciją, ji pradėjo tyrimą, siekdama nustatyti, ar ieškovė pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalyje numatytą koncentracijos sustabdymo įpareigojimą ir minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pranešti.

17      2016 m. kovo 15 d. sprendimu, priimtu pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, Komisija paprašė ieškovės pateikti įvairių dokumentų. Ieškovė minėtus dokumentus pateikė 2016 m. balandžio 6 d.

18      2016 m. liepos 20 d. Komisija išsiuntė ieškovei ketvirtąjį prašymą pateikti informaciją, į jį ieškovė atsakė 2016 m. rugpjūčio 23 d.; paskui, 2016 m. rugpjūčio 24 d., Komisija pateikė penktąjį prašymą pateikti informaciją, į jį ieškovė atsakė 2016 m. rugsėjo 15 d.

19      2017 m. gegužės 12 d. įvyko Komisijos tarnybų ir ieškovės susitikimas.

20      2017 m. gegužės 17 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsniu, išsiuntė ieškovei pranešimą apie prieštaravimus ir padarė preliminarią išvadą, kad ieškovė pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

21      2017 m. rugpjūčio 18 d. ieškovė pateikė rašytines pastabas dėl pranešimo apie prieštaravimus.

22      2017 m. rugsėjo 21 d. įvyko posėdis, per jį ieškovė galėjo pateikti savo argumentus.

23      2017 m. spalio 20 d. Oi atsakė į Komisijos 2017 m. spalio 6 d. prašymą pateikti papildomą informaciją.

24      2017 m. lapkričio 16 d. rašte Komisija nurodė ieškovei, kad jos bylos medžiagoje yra papildomų įrodymų, pagrindžiančių preliminarias pranešimo apie prieštaravimus išvadas.

25      2018 m. balandžio 24 d. Komisija priėmė sprendimą C(2018) 2418 final, juo [ieškovei] skirtos baudos už įvykdytą koncentraciją pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla M.7993 – Altice / PT Portugal) (toliau – ginčijamas sprendimas).

26      Komisija padarė išvadą, kad iš įvairių bylos dokumentų matyti, jog ieškovė turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką arba įgyvendino PT Portugal kontrolę iki sprendimo leisti vykdyti koncentraciją priėmimo, o kai kuriais atvejais – iki pranešimo apie koncentraciją pateikimo, pažeisdama atitinkamai Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį (55 konstatuojamoji dalis).

27      Ginčijamo sprendimo 4 punkte paaiškinta, dėl ko Komisija nusprendė, kad ieškovė įgyvendino SPA prieš gaudama leidimą vykdyti koncentraciją ir taip pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį. Konkrečiai kalbant, 4.1 punkte nurodyta, kad tam tikros SPA sąlygos (toliau – parengiamosios sąlygos) suteikė ieškovei veto teisę dėl sprendimų, susijusių su PT Portugal prekybos politika. 4.2 punkte aprašomi atvejai, kai ieškovė dalyvauja kasdienėje PT Portugal veikloje. 4.3 punkte išdėstytos Komisijos išvados dėl priežasčių, dėl kurių 4.1 punkte aprašytos SPA sąlygos ir 4.2 punkte apibūdintas šalių elgesys reiškia SPA įgyvendinimą prieš Komisijai paskelbiant koncentraciją suderinama su vidaus rinka (56 konstatuojamoji dalis).

28      Ginčijamo sprendimo 5 punkte paaiškinta, dėl ko Komisija nusprendė, kad ieškovė įvykdė sandorį prieš pranešant apie koncentraciją, taip pažeisdama Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį (57 konstatuojamoji dalis).

29      Pirmi keturi ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies straipsniai suformuluoti taip:

1 straipsnis

Altice NV bent jau dėl neatsargumo įvykdė koncentraciją prieš jai suteikiant leidimą, taip pažeisdama Reglamento (EB) Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį byloje Nr. M.7499 – Altice / PT Portugal.

2 straipsnis

Altice NV bent jau dėl neatsargumo įvykdė koncentraciją prieš pranešant apie ją, taip pažeisdama Reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį byloje Nr. M.7499 – Altice / PT Portugal.

3 straipsnis

Pagal Reglamento (EB) Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalį Altice NV skiriama 62 250 000 EUR bauda už šio sprendimo 1 straipsnyje nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą.

4 straipsnis

Pagal Reglamento (EB) Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalį Altice NV skiriama 62 250 000 EUR bauda už šio sprendimo 2 straipsnyje nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą.“

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

30      2018 m. liepos 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

31      2018 m. lapkričio 7 d. Europos Sąjungos Taryba Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

32      2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu Bendrojo Teismo septintosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą. 2019 m. vasario 22 d. Taryba pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą, o šalys pateikė dėl jo pastabas per nustatytą terminą.

33      2018 m. lapkričio 30 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

34      Pagrindinės šalys pateikė dubliką ir tripliką atitinkamai 2019 m. vasario 25 d. ir gegužės 10 d.

35      2019 m. gegužės 29 d. raštu ieškovė paprašė surengti teismo posėdį, remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 2 dalimi.

36      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, ši byla buvo paskirta šeštajai kolegijai.

37      2020 m. kovo 10 d. taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje nustatytą proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas paprašė šalių nurodyti galimas 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149) pasekmes šiai bylai. Šalys į Bendrojo Teismo klausimus atsakė per nustatytą terminą.

38      2020 m. lapkričio 11 d. Bendrojo Teismo nutartimi atnaujinus žodinę proceso dalį ieškovei buvo leista pateikti raštą, kuriuo būtų atsakyta į per teismo posėdį pateiktą klausimą, į kurį ji tuo metu neturėjo galimybės atsakyti. Be to, 2020 m. lapkričio 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos raštu Komisijos buvo paprašyta pateikti ginčijamame sprendime nurodytą dokumentą ir bet kokius tinkamus paaiškinimus.

39      Komisija šį prašymą įvykdė, o šalys pateikė savo pastabas per nustatytą terminą.

40      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti arba iš esmės sumažinti baudas, jai skirtas pagal ginčijamo sprendimo 3 ir 4 straipsnius,

–        priteisti iš Komisijos ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

41      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

42      Taryba Bendrojo Teismo prašo atmesti visą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, pareikštą dėl Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies a punkto.

III. Dėl teisės

43      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalį „[l]aikoma, kad koncentracija vykdoma, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių dėl: <…> b) įsigijimo, kai įmonę įsigijo vienas arba daugiau asmenų, kurie jau kontroliuoja bent vieną įmonę, arba kai įmonę įsigijo viena ar daugiau įmonių pirkdamos vertybinius popierius arba turtą, sudarius sutartį arba kitomis priemonėmis, kurios leidžia tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoti visą arba dalį vienos arba daugiau kitų įmonių“.

44      Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „kontrolė susideda iš teisių, sutarčių arba kitų priemonių, kurios kiekviena atskirai arba visos kartu atsižvelgiant į teisės ar fakto aplinkybes, suteikia galimybę daryti didelę įtaką įmonei“.

45      Taip pat reikia priminti, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „[a]pie šiame reglamente apibrėžtą Bendrijos mastu veikiančią koncentraciją pranešama Komisijai prieš jai pradedant veikti po susitarimo sudarymo, viešo konkurso paskelbimo arba kontrolinės akcijų dalies įsigijimo“.

46      Be to, pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį „Bendrijos mastu veikianti koncentracija <…> neturi būti vykdoma iki pranešimo apie ją arba iki paskelbimo, kad ji suderinama su [vidaus] rinka, remiantis sprendimu pagal 6 straipsnio 1 dalies b punktą, 8 straipsnio 1 dalį arba 8 straipsnio 2 dalį, arba remiantis prielaida pagal 10 straipsnio 6 dalį“.

47      Vis dėlto Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Gavusi prašymą Komisija gali leisti nukrypti nuo 1 ir 2 dalyse numatytų įsipareigojimų. Prašymas leisti pasinaudoti nukrypti leidžiančia nuostata turi būti argumentuotas <…> Galima kreiptis dėl nukrypti leidžiančios nuostatos ir ji gali būti suteikta bet kuriuo metu, nesvarbu, ar prieš pranešimą, ar po sandorio.“

48      Be to, pagal 14 straipsnio 2 dalį „Komisija gali savo sprendimu skirti baudas, neviršijančias 10 % bendros konkrečios įmonės apyvartos <…>, kai tyčia arba dėl neatsargumo jie (jos): a) nepraneša apie koncentraciją 4 straipsnyje <…> nustatyta tvarka <…>; b) vykdo koncentraciją pažeisdami (-os) 7 straipsnį“. Pagal 14 straipsnio 3 dalį „[n]ustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, dydį ir trukmę“.

49      Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo penkis pagrindus dėl, pirma, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo, teisėtumo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimo, antra, fakto ir teisės klaidų dėl tariamo išimtinės PT Portugal kontrolės įgijimo, trečia, fakto ir teisės klaidų dėl tariamo Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo, ketvirta, ne bis in idem, proporcingumo ir dvigubo nubaudimo draudimo principų pažeidimo bei Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies a punkto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo ir, penkta, baudų neteisėtumo ir proporcingumo principo pažeidimo. Be to, penktojo pagrindo penktoje dalyje ieškovė Bendrojo Teismo prašo dėl argumentų, pateiktų penktojo pagrindo penktoje dalyje, arba argumentų, pateiktų trečiajame ieškinio pagrinde, naudojantis neribota jurisdikcija iš esmės sumažinti jai skirtų baudų dydį.

50      Pirma, Bendrasis Teismas mano, kad ieškinio pirmąjį–trečiąjį pagrindus reikia nagrinėti kartu, paskui išnagrinėti ketvirtąjį ir penktąjį pagrindus. Antra, Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti ieškinio ketvirtajame pagrinde pateiktą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

A.      Dėl pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą

1.      Dėl ieškinio ketvirtajame pagrinde pateikto Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies a punkto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo

51      Ieškovė tvirtina, kad šios nuostatos, leidžiančios Komisijai skirti antrą baudą tam pačiam asmeniui už tuos pačius veiksmus, už kuriuos jis jau buvo nubaustas pagal kitą tą patį teisinį interesą saugančią nuostatą (Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalis, siejama su 14 straipsnio 2 dalies b punktu), pažeidžia ne bis in idem principą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje, proporcingumo principą, įtvirtintą Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje, ir dvigubo nubaudimo draudimą, pagrįstą valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais, susijusiais su įstatymų konkurencija. Ieškovė nurodo, kad 2017 m. spalio 26 d. Sprendime Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) Bendrasis Teismas pripažino, jog esamas teisinis pagrindas yra „neįprastas“, ir kad byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, dėl jo galėjo būti pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas. Šis nukrypimas atsirado priėmus Reglamentą Nr. 139/2004, kuriame jau nenumatyta, kad apie koncentracijas turi būti pranešta ne vėliau kaip per savaitę nuo susitarimo sudarymo, viešo konkurso paskelbimo arba kontrolinės akcijų dalies įsigijimo, kaip tai numatyta 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31). Tame reglamente buvo nustatyti du skirtingi įpareigojimai (formalus įpareigojimas per 4 straipsnio 1 dalyje numatytą vienos savaitės terminą pranešti apie koncentraciją ir esminis įpareigojimas neįgyvendinti koncentracijos prieš pranešant apie ją ir gaunant leidimą ją vykdyti, kaip numatyta 7 straipsnio 1 dalyje), už kuriuos galėjo būti skirtos labai skirtingo dydžio baudos. Įmonės, kurios pranešdavo apie koncentraciją praėjus daugiau nei savaitei nuo susitarimo sudarymo, tačiau laukdavo Komisijos leidimo ją įgyvendinti, pažeisdavo Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalį, bet ne jo 7 straipsnio 1 dalį. Šią problemą dar labiau apsunkino Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a punktas, pagal jį už nepranešimą apie koncentraciją pagal 4 straipsnio 1 dalį nuo šiol skiriama bauda, kurios dydis – iki 10 % atitinkamos įmonės apyvartos. Taigi Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 2 dalies a punktas yra nereikalingi. Todėl ginčijamo sprendimo 2 ir 4 straipsniai turėtų būti panaikinti.

52      Komisija ir Taryba ginčija ieškovės argumentus.

53      Pirmiausia reikia pažymėti, kad priėmus 2020 m. kovo 4 d. Sprendimą Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149) ieškovė, paklausta Bendrojo Teismo, nurodė, kad atsisako priekaišto, grindžiamo ne bis in idem principo pažeidimu.

54      Kalbant apie bendrą ieškovės išvadą, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 2 dalies a punktas yra „nereikalingi“, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalies b punktą, reikia priminti, kad nors Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas savaime lemia minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, vis dėlto nėra priešingai (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 294 ir 295 punktus ir 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 101 punktą).

55      Taigi tuo atveju, kai įmonė pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį praneša apie koncentraciją prieš jos įvykdymą, vis dėlto gali būti, kad ji pažeis šio reglamento 7 straipsnio 1 dalį, jeigu vykdys šią koncentraciją prieš Komisijai ją pripažįstant suderinama su vidaus rinka (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 102 punktas).

56      Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi siekiama savarankiškų tikslų, susijusių su šio reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta „vieno langelio“ sistema (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 103 punktas).

57      Be to, pirma, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga imtis veiksmų, t. y. pareiga pranešti apie koncentraciją prieš ją įgyvendinant, ir, antra, minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga nesiimti veiksmų, t. y. neįgyvendinti šios koncentracijos prieš pranešant apie ją ir gaunant leidimą ją vykdyti (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 302 punktą ir 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 104 punktą).

58      Be to, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra vienkartinis, o šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra tęstinis, jis pradedamas daryti nuo minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo momento (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 352 punktą; žr. 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 113 ir 115 punktus).

59      Taigi ieškovė klaidingai teigia, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 2 dalies a punktas yra „nereikalingi“, atsižvelgiant į šio reglamento 7 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalies b punktą.

60      Konkrečiau kalbant apie ieškovės argumentą, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 2 dalies a punktas, kurie leidžia Komisijai skirti antrą baudą tam pačiam asmeniui už tuos pačius veiksmus, už kuriuos jis jau buvo nubaustas pagal kitą nuostatą, saugančią tą patį teisinį interesą, kaip ir saugomas pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalies b punktą, pažeidžia proporcingumo principą ir dvigubo nubaudimo draudimą, pagrįstą valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais, susijusiais su įstatymų konkurencija, buvo pažymėta, kad šiomis nuostatomis siekiama savarankiškų tikslų, t. y. pirma, įpareigoti įmones pranešti apie atitinkamą koncentraciją iki jos įvykdymo ir, antra, neleisti joms vykdyti šios koncentracijos, kol Komisija jos nepripažino suderinama su vidaus rinka.

61      Šiuo klausimu iš ieškovės argumentų matyti, kad jos vartojami terminai, t. y. terminas „teisinis interesas“, turi tokią pačią reikšmę kaip sąvoka „tikslas“, kurią Teisingumo Teismas vartojo 2020 m. kovo 4 d. Sprendime Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149).

62      Taigi ieškovė klaidingai teigia, jog dėl to, kad šiomis nuostatomis siekiama to paties „teisinio intereso“, jomis pažeidžiamas proporcingumo principas, įtvirtintas Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje, arba dvigubo nubaudimo draudimas, pagrįstas valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais, susijusiais su įstatymų konkurencija.

63      Be to, atimant iš Komisijos galimybę skiriant baudas atskirti situaciją, kai įmonė laikosi pareigos pranešti, tačiau pažeidžia pareigą sustabdyti koncentracijos vykdymą, nuo situacijos, kai ši įmonė pažeidžia abi šias pareigas, taip būtų neleidžiama pasiekti Reglamento Nr. 139/2004 tikslo, t. y. užtikrinti veiksmingą Bendrijos mastu veikiančių koncentracijų kontrolę, nes už pareigos pranešti pažeidimą niekada nebūtų galima skirti specialios sankcijos (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 108 ir 109 punktai).

64      Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies a punkto pripažinimas neteisėtais, kaip siūlo ieškovė, užkirstų kelią tam, kad už pareigos pranešti pažeidimus būtų taikoma speciali sankcija, ir prieštarautų minėto reglamento tikslui.

65      Galiausiai reikia priminti, kad ieškovės nurodytame 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753) 343 punkte Bendrasis Teismas jau pažymėjo, jog dviejų sankcijų skyrimas už tą patį elgesį, kai ta pati institucija skiria jas tuo pačiu sprendimu, negali savaime būti laikomas prieštaraujančiu proporcingumo principui.

66      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad net jei, kaip nurodo ieškovė, Bendrasis Teismas galėjo nuspręsti, jog nagrinėjamas teisinis pagrindas yra neįprastas (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 306 punktą), pirma, šiuo teisiniu pagrindu siekiama dviejų savarankiškų tikslų, susijusių su „vieno langelio“ sistema (žr. šio sprendimo 56 ir 64 punktus), ir, antra, ieškovės argumentai neįrodė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies a punkto neteisėtumo. Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokio argumento, pagrindžiančio tariamą šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies neteisėtumą.

67      Vadinasi, reikia atmesti Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies a punkto, taip pat šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies b punkto neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

2.      Dėl trijų pirmųjų pagrindų, susijusių su pažeidimo pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį egzistavimu

68      Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeista Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, trečiojo pagrindo pirmoje dalyje – kad iki įsigijimo užbaigimo sudaryti ir į sandorio sutartį įtraukti susitarimai pagal savo pobūdį buvo pagalbiniai ir nereiškė per ankstyvo koncentracijos vykdymo, trečiojo pagrindo antroje dalyje – kad ji iš tikrųjų nedarė jokios lemiamos įtakos PT Portugal prieš užbaigiant sandorį, trečiojo pagrindo trečioje dalyje – kad ginčijamame sprendime padaryta teisės ir fakto klaida, kiek tai susiję su informacijos perdavimu, pirmojo pagrindo antroje dalyje – kad ginčijamu sprendimu pažeisti bendrieji teisėtumo ir nekaltumo prezumpcijos principai, o antrajame pagrinde – kad ginčijamame sprendime padaryta fakto ir teisės klaidų, nes Komisija padarė išvadą, kad ieškovė įgijo išimtinę PT Portugal kontrolę.

a)      Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu

69      Ieškovės teigimu, ginčijamame sprendime pateiktas pernelyg platus koncentracijos „įvykdymo“ sąvokos aiškinimas, kiek tai susiję tiek su priemonėmis, suteikiančiomis jai „galimybę daryti lemiamą įtaką“, atsirandančią dėl konsultacijų teisės ir veto teisės, tariamai suteiktų pagal SPA 6.1 straipsnio b punkte numatytas parengiamąsias nuostatas, tiek su teiginiais dėl keitimosi neskelbtina komercine informacija; toks aiškinimas viršija šios sąvokos taikymo sritį ir reikšmę, kurios jai suteiktos pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį bei Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

70      Konkrečiau kalbant, pirmiausia, kiek tai susiję su tariama „galimybe daryti lemiamą įtaką“, atsirandančia dėl parengiamųjų nuostatų, ieškovė teigia, pirma, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį nedraudžiama sudaryti susitarimų, suteikiančių „galimybę daryti lemiamą įtaką“ kitos įmonės veiklai; draudžiamas tik ilgalaikės kontrolės įgijimo „įgyvendinimas“. Kontrolės įgijimas (Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalies b punktas), taigi, ir „galimybė [nuolat] daryti lemiamą įtaką“ (Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 2 dalis), turi būti „įgyvendinti“, kad būtų pažeistos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) Teisingumo Teismas atskyrė sandorius, kurie buvo parengiamieji arba papildomi prie koncentracijos ir kurių tikslas buvo parengti koncentracijos įvykdymą arba valdyti pereinamąjį laikotarpį nuo susitarimo pasirašymo iki užbaigimo, ir sandorius, kurie leido faktiškai įvykdyti koncentraciją tiek, kiek jie prisideda prie ilgalaikių kontrolės pokyčių. Šiuo atveju SPA nustatytas kontrolės pokytis atsirado tik dėl PT Portugal akcijų perdavimo ieškovei. Neginčijama, kad šis perdavimas įvyko ne anksčiau, nei Komisija suteikė leidimą vykdyti koncentraciją.

71      Antra, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies versijoje anglų kalba daroma nuoroda į sąvoką implementation (įgyvendinimas), kuri turi būti suprantama kaip koncentracijos „visiškas užbaigimas“. Šiuo klausimu ieškovė daro nuorodą į 2008 m. kovo 18 d. Nutarties Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07 R, EU:T:2008:80) 90 punktą, pagal kurį iš pirmo žvilgsnio Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta „įgyvendinimo“ apibrėžtis reiškia visišką koncentracijos užbaigimą, ir į tos nutarties 98 punktą, pagal kurį toks pats termino „įgyvendinimas“ aiškinimas mutatis mutandis turi būti taikomas Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsniui.

72      Trečia, kol koncentracija iš tikrųjų nėra įvykdyta, negali būti pakenkta koncentracijos poveikio ex ante kontrolės sistemos veiksmingumui.

73      Antra, kalbant apie teiginius dėl keitimosi neskelbtina komercine informacija, pažymėtina, kad ši informacija niekaip neprisideda prie ilgalaikių kontrolės pokyčių ir nėra būtina šiam tikslui pasiekti. Ji taip pat nesuteikia galimybės daryti lemiamos įtakos. Šiuo klausimu ieškovė pabrėžia, kad Komisijos suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos, susijusiame su Reglamentu Nr. 139/2004 (OL C 95, 2008, p. 1; toliau – Suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos) Komisija vienų metų laikotarpį pripažįsta „sąlyginai trumpu“ ir netgi patikslina, kad „veiklos pradžios laikotarpis [kuris gali] trukti iki trejų metų <…> nelemia ilgalaikių kontrolės pokyčių“ (pranešimo 34 punktas). Konsultacijos, vykusios pereinamuoju 4 mėnesių laikotarpiu nuo SPA pasirašymo iki sprendimo leisti vykdyti koncentraciją, bet kuriuo atveju negali prisidėti prie „ilgalaikių kontrolės pokyčių“.

74      Trečia, ieškovė teigia, kad šiuo atveju nebuvo koncentracijos „įvykdymo“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, nes hipotetiniu koncentracijos, apie kurią pranešta, draudimo scenarijumi nėra būtinybės ją „nutraukti“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 4 dalį.

75      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

76      Visų pirma, kiek tai susiję su, pirma, ieškovės argumentu pagal kurį, viena vertus, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis nedraudžia susitarimų, suteikiančių „galimybę daryti lemiamą įtaką“ kitos įmonės veiklai, ir, kita vertus, kuriame daroma nuoroda į 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), atskyrusį sandorius, kurie yra parengiamieji arba papildomi prie koncentracijos, nuo sandorių, kurie prisideda prie ilgalaikių kontrolės pokyčių, reikia priminti, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnyje, koncentracija laikoma įvykdyta, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių dėl dviejų arba daugiau įmonių arba jų dalių susijungimo arba vienos ar kelių įmonių visos arba dalinės tiesioginės arba netiesioginės kontrolės įsigijimo, kai ją įsigyja vienas arba daugiau asmenų, kurie jau kontroliuoja bent vieną įmonę, arba viena ar daugiau kitų įmonių, su sąlyga, kad kontrolę lemia galimybė daryti lemiamą įtaką įmonės veiklai, kurią suteikia teisės, sutartys arba kitos priemonės (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 45 punktas ir 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 49 punktas).

77      Taigi šioje byloje reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia ieškovė, SPA sukėlė ilgalaikių PT Portugal kontrolės pokyčių tik dėl šios bendrovės akcijų perleidimo jai, o gal SPA lėmė tokius pokyčius dėl to, kad suteikė ieškovei galimybę daryti lemiamą įtaką PT Portugal prieš Komisijai suteikus leidimą vykdyti koncentraciją.

78      Ši analizė bus atlikta toliau nagrinėjant trečiojo pagrindo pirmos dalies antrąjį argumentą.

79      Antra, kalbant apie ieškovės argumentą, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies versijoje prancūzų kalba vartojama sąvoka réalisation (vykdymas) atitinka šių straipsnių angliškoje versijoje vartojamą sąvoką implementation (įgyvendinimas), kuri turėtų būti suprantama kaip „visiškas koncentracijos užbaigimas“, remiantis 2008 m. kovo 18 d. Nutarties Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07 R, EU:T:2008:80) 90 ir 98 punktais, reikia pažymėti, kad nors pagal tą nutartį sąvokos implemented pateikimas įvairiomis oficialiosiomis kalbomis rodo, kad iš pirmo žvilgsnio Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta sąvokos implementation apibrėžtis reiškia visišką koncentracijos užbaigimą (2008 m. kovo 18 d. Nutarties Aer Lingus Group / Komisija, T‑411/07 R, EU:T:2008:80, 90 punktas), ieškovės teiginys, kad šios nutarties 98 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog tas pats sąvokos implementation aiškinimas mutatis mutandis turėtų būti taikomas ir Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsniui, yra klaidingas.

80      Iš tiesų, kaip pažymi Komisija, iš 2008 m. kovo 18 d. Nutarties Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07 R, EU:T:2008:80) 98 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas nurodė, jog toks pats termino implementation aiškinimas turėtų būti mutatis mutandis taikomas „ieškovės argumentams“, grindžiamiems Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsniu, o ne pačiam Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsniui.

81      Taigi Bendrasis Teismas apribojo šį aiškinimą ieškovės argumentais, t. y. šioje byloje – nukrypimu nuo Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos sustabdyti koncentracijos vykdymą, ir neketino pateikti termino implementation bendro aiškinimo kaip „visiško užbaigimo“.

82      Be to, reikia pažymėti, kad 2010 m. liepos 6 d. Sprendimo Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07, EU:T:2010:281) 83 punkte Bendrasis Teismas aiškiai nurodė, jog, kiek tai susiję su atleidimu nuo pareigos sustabdyti koncentracijos vykdymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalį, akcijų įsigijimas, kuris pats savaime nesuteikia kontrolės, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį, gali patekti į šio reglamento 7 straipsnio taikymo sritį.

83      Be to, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją bet koks dalinis koncentracijos įvykdymas patenka į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio taikymo sritį. Iš tiesų, jei koncentracijos šalims būtų draudžiama ją įvykdyti sudarant vienintelį sandorį, bet leidžiama tą patį rezultatą pasiekti paeiliui sudarant kelis dalinius sandorius, sumažėtų Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnyje nustatyto draudimo praktinis veiksmingumas ir iškiltų pavojus šiame reglamente numatytos kontrolės išankstiniam pobūdžiui ir galimybei pasiekti jo tikslus (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 47 punktas).

84      Trečia, kalbant apie ieškovės argumentą, kad tol, kol koncentracija nėra faktiškai įvykdyta, negali būti pakenkta koncentracijos poveikio ex ante kontrolės sistemos veiksmingumui, reikia priminti, kad bet kuris sandoris ar sandorių visuma, kurie suteikdami „galimybę daryti lemiamą įtaką konkrečiai įmonei“ lemia „ilgalaikius kontrolės pokyčius“, yra koncentracija, kuri laikoma įvykdyta, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 139/2004. Bendras tokių koncentracijų bruožas yra toks: jei prieš sandorį yra dvi atskiros tam tikrą ekonominę veiklą vykdančios įmonės, po sandorio lieka tik viena. Todėl, išskyrus susijungimo atvejį, kai dingsta viena iš dviejų atitinkamų įmonių, Komisija turi nustatyti, ar įvykdžius koncentraciją viena iš atitinkamų įmonių įgyja teisę kontroliuoti kitą įmonę, o tokia teisė anksčiau jai nepriklausė. Ši teisė kontroliuoti reiškia galimybę daryti lemiamą įtaką įmonės veiklai, be kita ko, kai įmonė, šios teisės turėtoja, gali primesti jai savo valią dėl strateginių sprendimų (2010 m. liepos 6 d. Sprendimo Aer Lingus Group / Komisija, T‑411/07, EU:T:2010:281, 63 punktas).

85      Antra, kiek tai susiję su keitimusi informacija, atsakant į ieškovės argumentą, kad laiko atžvilgiu apribotas elgesys negali prisidėti prie ilgalaikių kontrolės pokyčių, reikia pažymėti, jog pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371, 52 punktas) tam, kad egzistuotų koncentracija, ilgalaikiai turi būti būtent kontrolės pokyčiai, o ne sandoriai, kurie faktiškai ar teisiškai galėtų prisidėti prie tokių kontrolės pokyčių.

86      Kalbant apie tai, ar keitimasis informacija šiuo atveju prisidėjo prie ilgalaikių kontrolės pokyčių arba suteikė galimybę daryti lemiamą įtaką, šis klausimas bus nagrinėjamas ieškinio trečiojo pagrindo trečios dalies analizėje.

87      Trečia, dėl ieškovės argumento, kad koncentracijos egzistavimą apibūdina tik sandoriai, kuriems reikalingos koncentracijos „nutraukimo“ priemonės, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 4 dalį, pakanka konstatuoti, pirma, kad ieškovė nepagrindžia šio teiginio ir, antra, kad šia nuostata siekiama ne apibrėžti koncentracijos sąvoką, o nurodyti Komisijos įgaliojimus, jai nustačius pažeidimą. Taigi ieškovė klaidingai teigia, kad koncentracija egzistuoja tik tada, kai Komisija turi galimybę nutraukti atitinkamą sandorį.

88      Be to, Bendrasis Teismas jau yra nurodęs, kad nors kontrolės įgijimas buvo būtinas tam, kad Komisija galėtų įgyvendinti savo įgaliojimus nutraukti koncentraciją, jis nebuvo būtinas tam, kad sandoris patektų į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 6 d. Sprendimo Aer Lingus Group / Komisija, T‑411/07, EU:T:2010:281, 66 ir 83 punktus).

89      Taigi reikia atmesti visą pirmojo pagrindo pirmą dalį.

b)      Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos tuo, kad iki įsigijimo užbaigimo sudaryti ir į sandorio sutartį įtraukti susitarimai pagal savo pobūdį buvo pagalbiniai ir nereiškė per ankstyvo koncentracijos įvykdymo

90      Šią dalį sudaro keturi argumentai. Pirmasis susijęs su teisės klaida, nes ginčijamame sprendime nuspręsta, kad ankstesni susitarimai nebuvo papildomi ar parengiamieji koncentracijos atžvilgiu, antrasis – su tuo, kad iki įsigijimo užbaigimo sudaryti ir į sandorio sutartį įtraukti susitarimai nesuteikė ieškovei veto teisės dėl tam tikrų PT Portugal sprendimų, trečiasis – su teisinio tikrumo principo pažeidimu, nes buvo konstatuotas pažeidimas, ir ketvirtasis – su teisinio tikrumo principo pažeidimu dėl baudų skyrimo.

1)      Dėl pirmojo argumento, grindžiamo teisės klaida, nes ginčijamame sprendime nuspręsta, kad ankstesni susitarimai nebuvo papildomi ar parengiamieji koncentracijos atžvilgiu

91      Visų pirma ieškovė pažymi, kad SPA 8.2 straipsnio b punkte nustatyta, kad jei būtinos sąlygos nebus įvykdytos ne vėliau kaip per aštuoniolika mėnesių po pasirašymo, SPA taps niekinė, o visos joje numatytos nuostatos nustos galioti ir nebebus taikomos ateityje. Iki įsigijimo užbaigimo sudaryti susitarimai, kurie laikomi įtariamu pažeidimu, truko tik keturis mėnesius ir vienuolika dienų (ginčijamo sprendimo 595 konstatuojamoji dalis). Todėl, net jei šie susitarimai būtų prisidėję prie kontrolės pokyčių (quod non), jie nebūtų galėję prisidėti prie „ilgalaikių [tikslinės įmonės] kontrolės pokyčių“, nes pagal Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 28 punktą Reglamente Nr. 139/2004 nenumatyti „sandoriai, dėl kurių kontrolė pakinta tik laikinai“.

92      Antra, ieškovė teigia, kad nors ginčijamame sprendime, remiantis Komisijos pranešimu dėl būtinų ir su įmonių koncentracija tiesiogiai susijusių apribojimų (OL C 56, 2005, p. 24; toliau – Pranešimas dėl pagalbinių apribojimų), pripažįstama, kad „susitarimai, sudaryti iki koncentracijos užbaigimo, kuriuose nurodoma, kaip tikslinė įmonė turi veikti nuo sutarties pasirašymo iki koncentracijos užbaigimo, gali būti pateisinami, siekiant užkirsti kelią esminiams <…> tikslinei įmonei padarytiems pakeitimams“ (ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamoji dalis), ji taikė itin ribojantį išskirtinį kriterijų, manydama, kad šie susitarimai „[buvo] pateisinami tik tuo atveju, jei ši veikla [buvo] griežtai apribota veiklo[s] [rūšimis], būtinomis tikslinės bendrovės vertei išsaugoti“ (ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamoji dalis). Nei Reglamentu Nr. 139/2004, nei Pranešimu dėl pagalbinių apribojimų nereikalaujama, kad iki įsigijimo užbaigimo sudaryti susitarimai, kurie yra tiesiogiai susiję ir būtini, turėtų vienintelį tikslą – apsaugoti tikslinės įmonės vertę, nes pagal suformuotą praktiką pasauliniu mastu pripažįstama, jog šie susitarimai vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant įgytosios įmonės komercinės veiklos vientisumą nuo sutarties pasirašymo iki koncentracijos užbaigimo. Be to, ieškovė priduria, kad 2018 m. gegužės 31 d. Sprendime Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), kuris yra vienintelis precedentas, kuriame buvo nagrinėjama galimybė taikyti Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą susitarimams, sudarytiems iki koncentracijos užbaigimo, Teisingumo Teismas atmetė šio draudimo taikymą ginčytam ankstesniam įsipareigojimui, nusprendęs, kad jis buvo papildomas arba parengiamasis koncentracijos atžvilgiu, ir net nepaminėjo tikslinės įmonės vertės išsaugojimo kriterijaus.

93      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

94      Visų pirma, kalbant apie argumentą, grindžiamą susitarimų, sudarytų iki įsigijimo užbaigimo, kurie laikytini įtariamu pažeidimu, trukme, reikia pažymėti, kad Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 28 punkte, kurį nurodė ieškovė, nustatyta:

„Reglamento [Nr. 139/2004] 3 straipsnio 1 dalyje koncentracija apibrėžiama kaip apimanti tik sandorius, po kurių įvyksta ilgalaikių koncentracijoje dalyvaujančių įmonių kontrolės ir <…> rinkos struktūros pokyčių. Todėl Reglamente [Nr. 139/2004] nenumatyti sandoriai, dėl kurių kontrolė pakinta tik laikinai. Tačiau ilgalaikį kontrolės pokytį taip pat gali sukelti ir apibrėžtam laikotarpiui sudaryti pagrindiniai susitarimai, jeigu juos galima pratęsti. Koncentracija gali būti vykdoma net ir tada, kai susitarimuose numatyta konkreti galiojimo pasibaigimo data, jei numatytas laikotarpis yra pakankamai ilgas, kad dėl jo įvyktų ilgalaikis dalyvaujančių įmonių kontrolės pokytis.“

95      Reikia konstatuoti, kad ieškovės nurodytos Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos sąlygos susijusios su koncentracijos apibrėžtimi, o konkrečiai – su susitarimų dėl koncentracijos trukme. Šiuo klausimu darytina išvada, kad koncentracija yra įvykdyta, kai įmonės kontrolės pokytis yra ilgalaikis, įskaitant tuos atvejus, kai nustatomas pagrindinio susitarimo galiojimo laikotarpis. Tačiau, priešingai, nei teigia ieškovė, minėtos sąvokos nesusiję su susitarimų, sudarytų iki koncentracijos užbaigimo, trukme.

96      Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 85 punkte, tam, kad egzistuotų koncentracija, ilgalaikis turi būti būtent kontrolės pokytis, o ne priemonė, kaip antai iki koncentracijos užbaigimo sudaryti susitarimai, kurie gali faktiškai ar teisiškai prisidėti prie tokio kontrolės pokyčio, suteikiant galimybę daryti lemiamą įtaką tikslinės įmonės veiklai.

97      Taigi, kaip pažymi Komisija, ieškovės argumentas grindžiamas koncentracijos apibrėžties, kuri suponuoja ilgalaikį kontrolės pokytį, ir priemonės, prisidedančios prie tokio pokyčio, painiojimu.

98      Antra, kalbant apie įtariamo pažeidimo apimties klausimą, o konkrečiau apie tai, koks kriterijus ar kriterijai galėjo būti taikomi siekiant nustatyti, ar parengiamosios sąlygos pažeidžia Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, visų pirma, kiek tai susiję su ieškovės daroma nuoroda į 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), reikia pažymėti, kad tame sprendime į Teisingumo Teismą buvo kreiptasi su prejudiciniu klausimu dėl Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sustabdyti priemonės įgyvendinimą aiškinimo ir Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors atitinkama priemonė sąlygiškai susijusi su atitinkama koncentracija ir galėjo būti papildomas pasirengimo jai elementas, vis dėlto, nepaisant galimo jos poveikio rinkai, ji savaime neprisidėjo prie ilgalaikio tikslinės įmonės kontrolės pokyčio (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Ernst & Young, C‑633/16, EU:C:2018:371, 60 punktas).

99      Taigi Teisingumo Teismas, pirma, nepašalino visų papildomų ir parengiamųjų priemonių iš Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies taikymo srities ir, antra, nusprendė, kad nėra naudinga remtis kokiu nors kriterijumi siekiant nustatyti atitinkamos priemonės galimą pagalbinį ir parengiamąjį pobūdį, nes nemanė, kad būtina nustatyti, ar tokia priemonė yra pagalbinis apribojimas.

100    Taigi ieškovės nuoroda į 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), siekiant įrodyti, kad yra kitų kriterijų, pateisinančių iki įsigijimo užbaigimo sudarytus susitarimus, kaip antai nagrinėjamus šioje byloje, nei tikslinės įmonės išsaugojimo kriterijus, neturi reikšmės.

101    Antra, ieškovės teigimu, kitas kriterijus, į kurį galima atsižvelgti, yra vientisumas, kaip jis suprantamas tikslinės įmonės „komercinio vientisumo“ prasme. Susitarimai, sudaryti iki įsigijimo užbaigimo, turi būti tokie, kad jais būtų galima įpareigoti pardavėją konsultuotis su pirkėju dėl tam tikrų sandorių, galinčių paveikti komercinės veiklos vientisumą, neatsižvelgiant į tai, ar jais siekiama išsaugoti, padidinti arba sumažinti jos vertę. Tokio vientisumo išsaugojimas viršija tikslinės bendrovės vertės išsaugojimo kriterijų. Taigi susitarimų, sudarytų iki įsigijimo užbaigimo, teisėtumas negali priklausyti nuo finansinių ribų, dėl kurių atsiranda pardavėjo ir pirkėjo konsultavimosi pareiga, kaip ginčijamo sprendimo 94–98 konstatuojamosiose dalyse tvirtina Komisija.

102    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Pranešimo dėl pagalbinių apribojimų 13 punktą „koncentracijos vykdymui būtinais susitarimais paprastai siekiama apsaugoti perduodamo turto vertę“.

103    Taigi Pranešime dėl pagalbinių apribojimų neatmetama galimybė taikyti kitus kriterijus, o ne tik vienintelio ir griežto perduodamos įmonės vertės išsaugojimo kriterijų.

104    Vis dėlto, kadangi pateikdama šį ieškinio pagrindą ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo atveju egzistavo rizika pakenkti tikslinės įmonės komerciniam vientisumui, šis argumentas yra nereikšmingas. Galimas šio argumento poveikis ginčijamo sprendimo teisėtumui bus nagrinėjamas tik analizuojant iki įsigijimo užbaigimo sudarytus susitarimus ir jų įgyvendinimo atvejus.

105    Taigi trečiojo pagrindo pirmos dalies pirmąjį argumentą reikia atmesti.

2)      Dėl antrojo argumento, grindžiamo tuo, kad iki įsigijimo užbaigimo sudaryti ir į sandorio sutartį įtraukti susitarimai nesuteikė ieškovei veto teisės dėl tam tikrų „PT Portugal“ sprendimų

106    Ieškovė teigia, kad pagal SPA 6 straipsnio 1 dalies b punktą jai suteiktos tik ribotos konsultavimosi teisės, kurios nesuteikė „teisės blokuoti strateginius sprendimus“, kaip tai suprantama pagal Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 54 punktą. Taigi jų negalima laikyti veto teise. Ieškovė pabrėžia, kad sprendimas konsultuotis su ja SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatytais atvejais kiekvienu atveju priklausė išimtinai Oi, kad pagal šią nuostatą ji privalėjo pritarti sprendimams, dėl kurių su ja buvo konsultuojamasi, nebent pagrįstų savo atsisakymą jiems pritarti, ir kad SPA buvo numatyta teisė gauti patirtos žalos atlyginimą kaip vienintelė Oi padaryto tam tikrų susitarimų pažeidimo pasekmė.

107    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

108    Ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžia, kad yra įprasta ir tinkama, jog sąlygos, kuriomis siekiama apsaugoti įmonės, įgytos nuo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo iki jos nutraukimo, vertę, būtų įtrauktos į pirkimo-pardavimo sutartis. Vis dėlto toks pardavėjo ir pirkėjo susitarimas, lemiantis tikslinės įmonės elgesį, gali būti pagrįstai pateisinamas tik tuo atveju, jei griežtai ribojamas tuo, kas būtina, kad tikslinės įmonės vertė būtų išlaikyta, ir nesuteikia pirkėjui galimybės daryti jai lemiamą įtaką, pavyzdžiui, darant poveikį įprastai verslo operacijų eigai ar prekybos politikai. Tačiau, Komisijos teigimu, tam tikros SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos neapsiribojo tik tikslinės įmonės vertės išlaikymo užtikrinimu, bet ir leido ieškovei daryti lemiamą įtaką PT Portugal.

109    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta:

„[I]ki koncentracijos užbaigimo pardavėjas užtikrina, kad, nebent įgijėjas duotų rašytinį sutikimą (kuris negali būti nepagrįstai atmestas arba atidėtas <…>), nė viena grupės bendrovė [t. y. PT Portugal ir jos patronuojamosios bendrovės] <…> nesiima jokių toliau nurodytų veiksmų <…>, turint omenyje, kad, pasibaigus vieno mėnesio laikotarpiui nuo įvykdymo dienos, toliau nurodytos piniginės ribos automatiškai bus keičiamos tam, kad (i) bet kokia nuoroda į 5 mln. EUR ribą būtų pakeista 1 mln. EUR riba <…>:

<…>

ii. sudaryti sutartį, prisiimti įsipareigojimą arba atsakomybę (įskaitant sąlyginę atsakomybę), kurios vertė didesnė nei bendra 5 mln. EUR suma; arba

iii. prisiimti įsipareigojimą, kurio vertė viršija 5 mln. EUR, ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui, arba kurio negalima nutraukti įspėjus prieš 3 mėnesius ar trumpesnį laikotarpį; arba

<…>

vii. sudaryti, nutraukti ar iš dalies pakeisti bet kokį susitarimą, kuris gali būti laikomas svarbia sutartimi; arba

<…>

ix. jei biudžete nenustatyta kitaip, įsigyti ar leisti įsigyti bet kokį turtą, kurio bendra vertė viršija 5 mln. EUR; arba

<…>

xviii. įdarbinti naują direktorių ar naują vadovą; arba

<…>

xx. nutraukti arba pakeisti bet kokios sutarties su bet kuriuo direktoriumi ar vadovu sąlygas, nebent yra pagrįsta priežastis, pateisinanti sutarties nutraukimą; arba

<…>

xxvi. pakeisti savo kainų politiką ar standartines kainas, taikomas klientams skirtoms prekėms ir paslaugoms (išskyrus tas, kurios įtrauktos į biudžetą) arba pakeisti bet kokias esamas su klientais susijusias standartines sąlygas, išskyrus kasdienius veiksmus su tam tikrais konkrečiais klientais, siekiant išvengti [klientų rato] mažėjimo; arba

xxvii. sudaryti, pakeisti ar nutraukti bet kokią svarbią sutartį, nebent tai būtų pateisinama ar įvyktų atliekant įprastas operacijas <…>“

110    Pirma, kalbant apie SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto xviii ir xx papunkčius, susijusius su direktorių ir administratorių paskyrimu, atleidimu ar sutarčių pakeitimu, kaip Komisija pripažįsta ginčijamame sprendime (75 konstatuojamoji dalis), turėti teisę susipažinti su perduodamos įmonės darbuotojais gali būti pateisinama siekiu išsaugoti įmonės vertę nuo susitarimo dėl koncentracijos pasirašymo iki koncentracijos užbaigimo, pavyzdžiui, kai kuriems įmonės vertei svarbiems darbuotojams arba siekiant išvengti įmonės bazinių sąnaudų pokyčių.

111    Vis dėlto ginčijamame sprendime (76 konstatuojamoje dalyje) Komisija teigia, kad veto teisė dėl bet kurio direktoriaus ar administratoriaus paskyrimo, atleidimo iš darbo ar jų sutarčių sąlygų pakeitimo, atrodo, viršija tai, kas būtina tikslinės įmonės vertei išsaugoti, ir leidžia įgijėjui daryti įtaką tokios įmonės prekybos politikai. Komisijos nuomone, SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto xviii ir xx papunkčių formuluotė yra labai plati ir apima neapibrėžtą darbuotojų grupę, kurios ne visi nariai gali būti susiję su tikslinės įmonės verte.

112    Šiuo klausimu, net jei ieškovė neginčija Komisijos teiginio, kad minėta formuluotė apima neapibrėžtą darbuotojų grupę, šis teiginys yra netikslus. Iš tiesų ieškinio A.48 priede pateiktas PT Portugal „direktorių“ sąrašas, t. y. nurodyti aštuoni asmenys. Be to, A.49 priede pateiktas „administratorių“ sąrašas, t. y. nurodyti du asmenys.

113    Taigi SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto xviii ir xx papunkčių formuluotė nebuvo „labai plati“, o buvo susijusi tik su PT Portugal vadovais.

114    Bet kuriuo atveju ši išvada negali paneigti ginčijamame sprendime Komisijos pateikto argumento, kad SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto xviii ir xx papunkčiai suteikė ieškovei galimybę dalyvauti nustatant PT Portugal valdymo struktūrą, teisingumo. Iš tiesų, kaip Komisija pabrėžia ginčijamame sprendime, argumentai pagal analogiją gali būti pateikti kartu su Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 67 punktu, kuris susijęs su veto teisės sąvoka ir kuriame numatyta, kad „veto teisės, suteikiančios bendrą kontrolę, paprastai apima <…> aukščiausio lygio vadovų paskyrim[ą]“. Be to, minėto pranešimo 69 punkte nurodyta, kad „[t]eisė dalyvauti aukščiausio lygio vadovybės, kaip antai valdybos, struktūros nustatyme paprastai suteikia jos turėtojui teisę pasinaudoti savo lemiama įtaka nustatant įmonės prekybos politiką“.

115    Antra, kalbant apie SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto xxvi papunktį, susijusį su tarifų politika, pažymėtina, kad jo formuluotė yra labai plati ir įpareigoja PT Portugal gauti ieškovės rašytinį sutikimą dėl daugybės sprendimų, susijusių su kainomis bei sutartimis su klientais. Konkrečiai kalbant, kaip pažymi Komisija, dėl to, kad nėra apibrėžtos PT Portugal siūlomos tarifų ir standartinių kainų politikos, atsiranda pareiga gauti ieškovės rašytinį sutikimą dėl bet kokio kainų pasikeitimo. Be to, pareiga gauti ieškovės rašytinį sutikimą dėl visų klientams taikomų bendrųjų sąlygų pakeitimo suteikė jai galimybę prieštarauti bet kokiam sutarčių su PT Portugal klientais pakeitimui.

116    Trečia, kiek tai susiję su SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto ii, iii, vii, ix ir xxvii papunkčiais, ieškovei suteikiančiais galimybę sudaryti, nutraukti ar pakeisti tam tikrų tipų sutartis, kurias PT Portugal galėtų sudaryti iki įsigijimo užbaigimo, Komisijos nuomone, atsižvelgiant į komercines sritis, kurioms taikomos šios sąlygos, ir į žemą kai kurių iš šių nuostatų piniginių ribų lygį, pažymėtina, kad minėtos sąlygos viršija tai, kas būtina siekiant išvengti esminių PT Portugal veiklos pokyčių ir išsaugoti ieškovės investicijų vertę (ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamoji dalis).

117    Šiuo klausimu galima tik pažymėti, kad SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto ii, iii, vii, ix ir xxvii papunkčiuose nustatyti apribojimai yra tokie dideli ir platūs, o piniginės ribos tokios žemos, jog galima tik konstatuoti, kad jie iš tikrųjų viršija tai, kas būtina ieškovės investicijų vertei išsaugoti.

118    Be to, ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pabrėžė, o ieškovė tam neprieštaravo, kad 2017 m. spalio 20 d. atsakyme į 2017 m. spalio 6 d. prašymą pateikti informaciją (žr. šio sprendimo 23 punktą) Oi patvirtino, kad aiškina SPA kaip jai skirtą įpareigojimą prašyti ieškovės sutikimo dėl visų svarbių sutarčių, neatsižvelgiant į tai, ar jos susijusios su įprastomis verslo sąlygomis.

119    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tame 2017 m. spalio 20 d. atsakyme Oi paaiškino, jog SPA 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos piniginės ribos ir sąlygos buvo apibrėžtos po kelių jos ir ieškovės derybų etapų, kurių metu jos pasikeitė keliais SPA projektais, ir kad jos siūlomos piniginės ribos iš pradžių buvo gerokai didesnės.

120    Be to, tame 2017 m. spalio 20 d. atsakyme Oi paaiškino, kad nors dėl klaidos, už kurią atsakingos abi šalys, SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto vii papunktis ir 6 straipsnio 1 dalies b punkto xxvii papunktis sutapo, ji laikėsi nuomonės, kad SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto vii papunktyje buvo nustatytos griežtesnės sąlygos, nei numatytosios SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto xxvii papunktyje, siekiant nesukelti ieškovės skundo rizikos.

121    Taigi ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nusprendė, kad Oi pareiga gauti ieškovės rašytinį sutikimą sudaryti, nutraukti ar pakeisti įvairias sutartis suteikė jai galimybę nustatyti PT Portugal prekybos politiką, ir ši galimybė viršijo tai, kas būtina jos vertei apsaugoti.

122    Ieškovės argumentai negali paneigti šios išvados.

123    Pirma, kalbant apie ieškovės nuorodą į Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 54 punktą, reikia pažymėti, kad pagal šią nuostatą „išimtinė kontrolė įgyjama“, kai įmonė viena pati gali daryti lemiamą įtaką kitai įmonei. Taip, be kita ko, yra tuo atveju, kai išimtinę kontrolę atliekanti įmonė turi teisę priimti kitos įmonės strateginius komercinius sprendimus.

124    Reikia konstatuoti, kad šioje byloje reikia išsiaiškinti ne tai, ar SPA 6 straipsnio 1 dalies b punktu ieškovei buvo suteikta „išimtinė“ PT Portugal kontrolė, nes Komisija neteigia, jog ieškovė tokią kontrolę įgijo, o tai, ar ši nuostata bent iš dalies lėmė PT Portugal kontrolės pokytį.

125    Taigi ieškovės nuoroda į Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 54 punktą yra nereikšminga.

126    Antra, priešingai, nei teigia ieškovė, tai, kad Oi negebėjimas vykdyti pareigos nesiimti jokių SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų veiksmų be raštiško įgijėjo sutikimo suteikia ieškovei teisę gauti kompensaciją, patvirtina, jog tai iš tikrųjų yra veto teisė, o ne paprasta konsultavimosi teisė.

127    Šios išvados negali paneigti ieškovės argumentas, kad ji privalėjo pritarti sprendimams, dėl kurių su ja buvo konsultuojamasi, nebent pateisintų savo atsisakymą. Iš tikrųjų toks argumentas susijęs su priežastimis, dėl kurių ieškovė gali teisėtai atsisakyti duoti sutikimą, o ne su pačiu veto teisės egzistavimu ar jos pobūdžiu.

128    Šiuo klausimu, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 316 konstatuojamosios dalies, kurioje cituojamas 2015 m. balandžio 2 d. ieškovės raštas Oi, galima pažymėti, kad ieškovė kartais aiškiai atsisakydavo duoti savo sutikimą.

129    Taigi ieškovė klaidingai teigia, kad SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta tik konsultavimosi teisė, o ne veto teisė.

130    Reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad teisė blokuoti bet kurio direktoriaus ar administratoriaus paskyrimą, atleidimą ar sutarties pakeitimą (SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto xviii ir xx papunkčiai), teisė blokuoti sprendimus dėl PT Portugal tarifų politikos, taip pat klientams siūlomas standartines kainas (SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto xxvi papunktis) ir teisė sudaryti, nutraukti ar iš dalies pakeisti tam tikrų rūšių sutartis (SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto ii, iii, vii, ix ir xxvii papunkčiai) buvo būtinos siekiant išsaugoti įmonės perduodamo turto vertę arba išvengti žalos jos komerciniam vientisumui.

131    Vadinasi, ginčijamo sprendimo 55 ir 177 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisingai nusprendė, kad SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta veto teisė viršijo tai, kas buvo būtina siekiant apsaugoti tikslinės įmonės turto vertę iki sandorio užbaigimo, suteikiant ieškovei galimybę kontroliuoti tikslinę įmonę. Be to, iš bylos medžiagos nematyti, kad ši veto teisė galėjo leisti išvengti žalos tikslinės įmonės komerciniam vientisumui.

132    Taip pat reikia pažymėti, kad, nesant jokių priešingų nurodymų, parengiamosios nuostatos buvo taikomos nedelsiant. Taigi ieškovė turėjo galimybę daryti šią lemiamą įtaką nuo SPA pasirašymo dienos, t. y. 2014 m. gruodžio 9 d., vadinasi, nuo ankstesnės datos nei pranešimo apie koncentraciją diena – 2015 m. vasario 25 d.

133    Taigi trečiojo pagrindo pirmos dalies antrasis argumentas turi būti atmestas.

3)      Dėl trečiojo argumento, grindžiamo teisinio tikrumo principo pažeidimu, padarytu konstatavus pažeidimą

134    Ieškovės teigimu, ginčijamas sprendimas pažeidžia teisinio tikrumo principą, nes iki įsigijimo užbaigimo sudaryti ir į sandorio sutartį įtraukti susitarimai atspindi Komisijos praktiką ir suformuotą susijungimų ir įsigijimų praktiką pasauliniu mastu.

135    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

136    Pirmiausia, kaip pažymi Komisija, ieškovės argumentai, grindžiami, viena vertus, SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatytų sąlygų ir, kita vertus, ankstesnių Komisijos sprendimų palyginimu su tariama suformuota susijungimų ir įsigijimų praktika pasauliniu mastu, atrodo, yra labiau susiję su teisėtų lūkesčių apsaugos principu nei su teisinio tikrumo principu.

137    Bet kuriuo atveju teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuris yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos teisės principų, yra teisinio tikrumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, ir kuriuo siekiama užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių situacijų ir teisinių santykių nuspėjamumą, išdava (2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 90 punktas).

138    Tuo atveju, jei ieškovės argumentą reikėtų suprasti kaip grindžiamą teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, reikia priminti, kad, kiek tai susiję su ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika, pagal suformuotą jurisprudenciją teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma visiems teisės subjektams, kuriems Sąjungos institucija suteikia pagrįstų vilčių. Tam, kad būtų galima pasinaudoti teise remtis teisėtais lūkesčiais, reikia, kad būtų tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos valdžios institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslius, besąlyginius ir tarpusavyje derančius patikinimus. Antra, šie patikinimai turi būti tokie, kad asmeniui, kuriam jie skirti, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, šie patikinimai turi atitikti taikytinas teisės normas (žr. 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139    Šioje byloje Komisija nepateikė ieškovei jokios informacijos, kuri galėtų būti aiškinama kaip galimybė iš dalies vykdyti koncentraciją.

140    Be to, Komisijos sprendimų priėmimo praktika gali keistis atsižvelgiant į aplinkybių ar Komisijos analizės pasikeitimą (žr. 2019 m. gegužės 23 d Sprendimo KPN / Komisija, T‑370/17, EU:T:2019:354, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

141    Taigi Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, jog tai, kad ankstesniuose sprendimuose Komisija nelaikė įmonių atsakingomis už tokį patį elgesį, negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių, kad ateityje Komisija nepersekios tokių įmonių ir nebaus už tokį elgesį, kai toks Komisijos sprendimų priėmimo praktikos pakeitimas buvo grindžiamas teisingu reikšmingų teisės nuostatų apimties išaiškinimu (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Deltafina / Komisija, T‑29/05, EU:T:2010:355, 428 punktą).

142    Be to, galima pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 611 konstatuojamosios dalies, ankstesnėje nei ginčijamo sprendimo priėmimo praktikoje Komisija jau turėjo galimybę nubausti įmonę už koncentracijos įvykdymą prieš pranešant apie ją ir paskelbiant ją suderinama su vidaus rinka (žr. 2009 m. birželio 10 d. Sprendimą C(2009) 4416 final, kuriuo skirta bauda už įvykdytą koncentraciją pažeidžiant Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį (byla COMP / M.4994 – Electrabel / Compagnie nationale du Rhône), ir 2014 m. liepos 23 d. Sprendimą C(2014) 5089 final, kuriuo skirta bauda už koncentracijos įvykdymą pažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla COMP / M.7184 – Marine Harvest / Morpol)).

143    Taigi ieškovė negali teigti, kad Komisijos sprendimų priėmimo praktika jai sukėlė teisėtų lūkesčių.

144    Dėl ieškovės argumento, kad jos elgesys atitiko susijungimų ir įsigijimų praktiką pasauliniu mastu, pakanka konstatuoti, kad bet kuriuo atveju ji nepateikia jokio pavyzdžio, kuriuo būtų leidžiamos sutarties sąlygos, suteikiančios veto teisę ir viršijančios tai, kas būtina siekiant apsaugoti tikslinės įmonės vertę iki sandorio užbaigimo, taip suteikiant galimybę kontroliuoti tikslinę įmonę.

145    Taigi ieškovės argumentas, kad ginčijamu sprendimu pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

146    Tuo atveju, jei ieškovės argumentą reikėtų suprasti kaip grindžiamą teisinio tikrumo principo pažeidimu, t. y. kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje numatytos pranešimo apie koncentraciją ir priemonės įgyvendinimo sustabdymo pareigos yra neaiškios, ieškovės argumentas atrodytų atitinkantis argumentą, jos pateiktą pirmajame ieškinio pagrinde, kuriame ji teigia, kad išplėtus „vykdymo“ sąvoką taip, kad ji apimtų ir susitarimus, kurie yra papildomi koncentracijai, koncentracijos „vykdymo“ sąvoka taptų pernelyg išplėsta. Ieškovės teigimu, šis išplėtimas nesuderinamas su Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje ir EŽTK 7 straipsnyje įtvirtintu teisėtumo principu. Ieškovė pabrėžia, kad Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje ir EŽTK 7 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį tik už baudžiamuoju įstatymu inkriminuojamus veiksmus (nullum crimen sine lege) gali būti taikoma bausmė (nulla poena sine lege).

147    Šiuo klausimu reikia priminti, kad principo „nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ (nullum crimen, nulla poena sine lege) negalima aiškinti kaip draudžiančio teisės normų aiškinimo raidą teismams pateikus išaiškinimą (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 217 punktas). Iš tiesų, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kad ir kokia aiški būtų įstatymo nuostata, neišvengiamai egzistuoja teismų aiškinimas, kurio visada reikės siekiant išaiškinti neaiškius klausimus ir pritaikyti tekstą atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes (2008 m. liepos 8 d. Sprendimo AC-Treuhand / Komisija, T‑99/04, EU:T:2008:256, 141 punktas).

148    Vis dėlto, nors pagal principą, kad nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo (nullum crimen, nulla poena sine lege), iš esmės leidžiama atsakomybės aiškinimo raida teismui pateikiant išaiškinimą, jis gali uždrausti atgaline data taikyti pažeidimą įtvirtinančios normos naują aiškinimą. Tokia situacija pirmiausia susiklosto tuomet, kai kalbama apie aiškinimo rezultatą, kurio vykdant pažeidimą nebuvo galima protingai numatyti, atsižvelgiant į tuo metu jurisprudencijoje dėl nagrinėjamos įstatymo nuostatos pateikiamą išaiškinimą. Be to, numatymo sąvoka didžiąja dalimi priklauso nuo nagrinėjamos nuostatos teksto, ja reglamentuojamos srities, adresatų skaičiaus bei jų kvalifikacijos ir ji neprieštarauja tam, kad atitinkamas asmuo būtų priverstas pasinaudoti specialisto patarimais, siekdamas susiklosčiusiomis aplinkybėmis tinkamai įvertinti pasekmes, kurios gali atsirasti dėl tam tikro akto. Tai visų pirma pasakytina apie profesinę veiklą vykdančius asmenis, įpratusius vykdant veiklą elgtis labai apdairiai. Todėl iš jų galima tikėtis, kad jie ypač rūpestingai vertins savo veiklos riziką (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 217–219 punktai ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo AC-Treuhand / Komisija, T‑99/04, EU:T:2008:256, 142 punktas).

149    Iš pirma pateiktų argumentų matyti, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies apimties aiškinimas buvo pakankamai nuspėjamas vykdant inkriminuojamus pažeidimus, atsižvelgus į jurisprudencijoje pateiktą šių nuostatų išaiškinimą (pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo ACTreuhand / Komisija, T‑99/04, EU:T:2008:256, 143 punktą).

150    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šio sprendimo 76 punkte nurodyti 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimas Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371) ir 2020 m. kovo 4 d. Sprendimas Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149) buvo paskelbti po SPA pasirašymo.

151    Vis dėlto reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies formuluotės aišku, jog apie Bendrijos masto koncentraciją reikia pranešti prieš ją įgyvendinant ir kad ji neturi būti įgyvendinama prieš tai apie ją nepranešus ir negavus leidimo (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 246 punktas). Nė vienoje iš šių nuostatų nėra plačių sąvokų ar neapibrėžtų kriterijų (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 379 punktas).

152    Be to, pirma, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 142 punkte, Komisija dar iki SPA pasirašymo turėjo galimybę nubausti įmonę už koncentracijos vykdymą prieš pranešant apie ją ir paskelbiant ją suderinama su vidaus rinka.

153    Antra, Bendrasis Teismas dar iki SPA pasirašymo turėjo galimybę pažymėti, kad koncentracija neturėtų būti vykdoma, kol Komisija nesuteikė leidimo jos vykdyti. Iš tiesų, žinoma, iš pirmo žvilgsnio Bendrasis Teismas jau yra nurodęs, kad atsižvelgiant į terminus, per kuriuos Komisija turi peržiūrėti koncentraciją, apie kurią pranešta, ir į veiksnių kombinaciją, dėl kurios tam tikrais atvejais gali atsirasti kontrolė, būtų teisėta Komisijai prašyti šalių nesiimti jokių veiksmų, dėl kurių pasikeistų kontrolė (2008 m. kovo 18 d. Nutarties Aer Lingus Group / Komisija, T‑411/07 R, EU:T:2008:80, 94 punktas).

154    Galiausiai iš pateiktos analizės matyti, kad ieškovė galėjo suprasti, jog SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos parengiamosios nuostatos reiškia koncentracijos įgyvendinimą pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

155    Bet kuriuo atveju, jei ieškovė turėjo bent menkiausių abejonių dėl šių sąlygų suderinamumo su Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, ji turėjo pasikonsultuoti su Komisija. Iš tiesų, jei įmonė abejoja dėl jai pagal Reglamentą Nr. 139/2004 tenkančių įpareigojimų, jai reikėtų kreiptis į Komisiją (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 256 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

156    Taigi reikia atmesti trečiojo pagrindo pirmos dalies trečiąjį argumentą.

4)      Dėl ketvirtojo argumento, grindžiamo teisinio tikrumo principo pažeidimu, padarytu paskyrus baudą

157    Ieškovės teigimu, ginčijamu sprendimu buvo pažeistas teisinio tikrumo principas, nes ieškovei paskirta bauda už sutartį, kuri atitiko įprastą susijungimų ir įsigijimų rinkos praktiką ir Komisijos praktiką pagal Reglamentą Nr. 139/2004. Be to, ieškovė pabrėžia, kad 2015 m. vasario 3 d. ji pateikė Komisijai SPA kaip pranešimo projekto priedą (žr. šio sprendimo 9 punktą) ir dar kartą 2015 m. vasario 25 d. kaip pranešimo priedą (žr. šio sprendimo 10 punktą). Nors Komisija žinojo apie SPA turinį dar prieš pranešant apie sandorį, ji neišreiškė jokio susirūpinimo ir nepateikė jokių pastabų dėl susitarimų, sudarytų iki įsigijimo užbaigimo, numatytų SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte, priešingai, nei ji padarė byloje, kurioje priimtas 2007 m. birželio 27 d. Sprendimas C(2007) 3104, skelbiantis koncentraciją suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimo veikimu (byla COMP / M.4439 – Ryanair / Aer Lingus) – jame ji nurodė Ryanair nesinaudoti savo balsavimo teisėmis, susijusiomis su Aer Lingus akcijomis.

158    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

159    Reikia pažymėti, kad ketvirtasis argumentas iš esmės yra teiginių, kuriuos ieškovė pateikė trečiajame argumente, pakartojimas.

160    Kaip priminta šio sprendimo 48 punkte, Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose aiškiai nustatyta, kad Komisija turi teisę skirti sankcijas įmonei, jeigu ši pažeidžia Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

161    Taip pat buvo priminta, kad tai ne pirmas kartas, kai įmonėms buvo skirta bauda pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a ir b punktus už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. šio sprendimo 142 punktą).

162    Be to, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš Bendrojo Teismo jurisprudencijos, visų pirma iš 2008 m. kovo 18 d. Nutarties Aer Lingus Group / Komisija (T‑411/07 R, EU:T:2008:80, 94 punktas), koncentracijai, apie kurią pranešta, nagrinėti, atsižvelgiant į įvairių veiksnių, į kuriuos gali tekti atsižvelgti, kombinaciją, reikia tam tikro laiko. Šiuo atveju reikia pažymėti, kad nors tiesa, jog 2015 m. vasario 3 d. ieškovė pateikė Komisijai SPA kaip priedą prie elektroninio laiško, susijusio su pranešimo projektu, šiame elektroniniame laiške buvo daug priedų, kurie iš viso sudarė 200 puslapių (SPA apima 71 puslapį). Kadangi šių dokumentų nagrinėjimas užtrunka tam tikrą laiką, greitos Komisijos reakcijos nebuvimas negali būti vertinamas kaip numanomas leidimas vykdyti koncentraciją. Taip pat viename iš elektroninių laiškų, kuriais pasikeista iki 2015 m. vasario 3 d., ieškovei pateikus Komisijai prašymą, kad ši aiškiai nurodytų, jog neprieštarauja projektui, Komisija, atsakydama elektroniniu laišku, įspėjo, kad šiame procedūros etape neketino pateikti pastabų.

163    Be to, bet kuriuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 132 punkte, ieškovės padarytas Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas prasidėjo 2014 m. gruodžio 9 d.

164    Taigi pažeidimas pagal šias nuostatas jau buvo padarytas, kai 2014 m. gruodžio 18 d. prasidėjo ieškovės ir Komisijos bendravimas dėl pranešimo apie koncentraciją, nors Komisija buvo informuota apie koncentracijos projektą nuo 2014 m. spalio 31 d.

165    Šiuo klausimu, kalbant apie ieškovės argumentą, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas C(2007) 3104 (byla COMP / M.4439 – Ryanair / Aer Lingus), Komisija nurodė Ryanair nesinaudoti balsavimo teisėmis, pakanka pažymėti, kad prašydama Ryanair nesinaudoti balsavimo teisėmis Komisija tik paprašė šios įmonės vengti situacijos, kuriai esant ji vykdytų koncentraciją (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 6 d. Sprendimo Aer Lingus Group / Komisija, T‑411/07, EU:T:2010:281, 83 punktą). Toje byloje Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista prieš pranešant apie koncentraciją.

166    Taip pat galima pažymėti, kad, kaip pabrėžia Komisija, tik pranešančioji šalis pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį įpareigojama užtikrinti, kad būtų imtasi būtinų priemonių, siekiant garantuoti, jog koncentracija nebus vykdoma prieš pranešant apie ją ir gaunant leidimą ją vykdyti.

167    Nors Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 5 dalies a punkte numatyta, kad „Komisija gali imtis laikinųjų priemonių, kurios tinka atkurti ar palaikyti veiksmingos konkurencijos sąlygas, kai koncentracija <…> pradėta vykdyti pažeidžiant 7 straipsnį ir dar nebuvo priimtas sprendimas, ar koncentracija suderinama su [vidaus] rinka“, šis punktas nenustato Komisijai jokio įpareigojimo.

168    Taigi reikia atmesti ieškovės argumentą, grindžiamą teisinio tikrumo principo pažeidimu, padarytu paskyrus baudą.

169    Vadinasi, reikia atmesti trečiojo pagrindo pirmos dalies ketvirtąjį argumentą.

c)      Dėl ieškinio trečiojo pagrindo antros dalies, grindžiamos tuo, kad iki sandorio užbaigimo ieškovė iš tikrųjų nedarė jokios lemiamos įtakos „PT Portugal“

170    Ginčijamo sprendimo 178–371 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė septynis atvejus, įrodančius, kad ieškovė darė lemiamą įtaką PT Portugal ir vykdė koncentraciją prieš jai suteikiant leidimą.

171    Šiuo klausimu ieškovė mano, kad ginčijamo sprendimo išvados padarytos neteisingai įvertinus bylos medžiagą. Pirma, Oi išsaugojo išimtinę PT Portugal kontrolę iki sandorio užbaigimo. Antra, su ieškove buvo konsultuojamasi tik dėl nedidelės dalies klausimų, kuriuos PT Portugal valdyba aptarė nuo sutarties pasirašymo iki leidimo vykdyti koncentraciją. Trečia, konsultavimasis su ieškove ginčijamo sprendimo 4.2.1 punkte nurodytais septyniais atvejais nėra įrodymas, kad koncentracija buvo įvykdyta pirma laiko. Visų pirma, nė vienas iš septynių atvejų neprisidėjo prie ilgalaikio PT Portugal kontrolės pokyčio, nes Komisijos nurodyti septyni atvejai buvo susiję su klausimais, kurie neturėjo funkcinio ryšio su koncentracijos įvykdymu ir net nebuvo parengiamieji veiksmai, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371). Antra, šiais septyniais atvejais buvo siekiama tik išlaikyti tikslinės įmonės status quo laikotarpiu iki sandorio užbaigimo ir išvengti bet kokių sutrikimų, galinčių turėti įtakos PT Portugal vertei ar vientisumui. Be to, daugeliu atvejų ieškovė tik patvirtino PT Portugal pasiūlytą veiksmų planą arba paprasčiausiai paprašė papildomos informacijos, kad galėtų suprasti, kas būtent jį sudaro.

172    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

173    Pirma, kalbant apie ieškovės argumentą, kad Oi išsaugojo išimtinę PT Portugal kontrolę iki sandorio užbaigimo, reikia priminti, jog reikšmingas kriterijus nustatant, ar buvo pažeistos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, yra ne „išimtinės kontrolės“ kriterijus, o ilgalaikis tikslinės įmonės kontrolės pokytis, kurį, be kita ko, lemia jos kontrolės įgijimas; kontrolė atsiranda iš galimybės, visų pirma suteiktos sutartimi, daryti lemiamą įtaką tikslinės įmonės veiklai (žr. šio sprendimo 76 punktą).

174    Be to, argumentas, kad Oi išsaugojo išimtinę PT Portugal kontrolę iki sandorio užbaigimo, nepagrįstas faktais, kaip tai matyti tiek iš SPA parengiamųjų nuostatų, suteikusių ieškovei galimybę daryti lemiamą įtaką nuo jos pasirašymo (žr. šio sprendimo 132 punktą), tiek iš išvados, kad ši lemiama įtaka faktiškai buvo daroma tam tikriems PT Portugal veiklos aspektams prieš užbaigiant sandorį (žr. pirmąjį ir ketvirtąjį atvejus, atitinkamai šio sprendimo 181 ir 199 punktus).

175    Taigi pirmąjį ieškovės argumentą reikia atmesti.

176    Antra, kalbant apie ieškovės argumentą, kad su ja buvo konsultuojamasi tik dėl nedidelės dalies klausimų, be kita ko, dėl trijų sprendimų, susijusių su televizijos turinio platinimo sutarčių atnaujinimu ar sudarymu, bet ne dėl aštuonių kitų su tokiu turiniu susijusių sprendimų, reikia konstatuoti, jog tai, kad su ieškove buvo konsultuojamasi tik dėl tam tikrų klausimų, negali paneigti galimo šių konsultacijų neteisėto pobūdžio ir lemiamos įtakos darymo tikslinei įmonei.

177    Taigi antrąjį ieškovės argumentą reikia atmesti.

178    Trečia, kalbant apie ieškovės argumentą, kad jos konsultavimasis septyniais ginčijamo sprendimo 4.2.1 punkte nurodytais atvejais nebuvo per ankstyvo koncentracijos įvykdymo įrodymas, pirma, kiek tai susiję su ieškovės teiginiu, kad Komisijos nurodyti septyni atvejai buvo susiję su klausimais, kurie neturėjo funkcinio ryšio su koncentracijos vykdymu ir net nebuvo koncentracijos parengiamieji veiksmai, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), reikia pažymėti, kad byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, Teisingumo Teismas turėjo nustatyti, ar susitarimo nutraukimas reiškė per ankstyvą koncentracijos įvykdymą.

179    Šioje byloje Komisija ginčijamame sprendime neteigė, kad ieškovės veiksmai turėjo funkcinį ryšį su koncentracijos vykdymu ar buvo parengiamieji veiksmai, tačiau tvirtino, kad savo elgesiu ji faktiškai kontroliavo įvairius PT Portugal veiklos aspektus prieš priimant sprendimą leisti vykdyti koncentraciją.

180    Antra, visų pirma kalbant apie ieškovės teiginį, kad „daugeliu atvejų“ ji tik patvirtino PT Portugal pasiūlytą veiksmų planą arba paprasčiausiai paprašė papildomos informacijos, reikia konstatuoti, kad ji pripažįsta, jog tam tikrais atvejais nepritarė PT Portugal pasirinkimams.

181    Toliau konkrečiai kalbant apie pirmąjį iš septynių atvejų, susijusį su mobiliųjų paslaugų vėlesnio apmokėjimo reklamos kampanija, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad šios kampanijos tikslas buvo paspartinti klientų perėjimą nuo išankstinio mokėjimo sutarčių prie vėlesnio apmokėjimo sutarčių ir taip konsoliduoti PT Portugal klientų bazę, padidinti pajamas iš vieno vartotojo (abonento) ir sumažinti abonemento tarifus. Prieš PT Portugal valdybai patvirtinus pasiūlymą dėl vėlesnio apmokėjimo reklamos kampanijos, 2015 m. sausio 20 d. per telefoninę konferenciją PT Portugal paprašė ieškovės sutikimo pradėti kampaniją. Iš karto po šios telefoninės konferencijos ieškovė raštu pateikė PT Portugal nurodymus dėl siektinų tikslų ir kampanijos trukmės. Be to, PT Portugal reguliariai teikė ieškovei informaciją apie kampanijos raidą. Remiantis ginčijamu sprendimu, kainų kampanijos mažmeninėje mobiliojo ryšio rinkoje buvo organizuojamos reguliariai. Todėl vėlesnio apmokėjimo reklamos kampanija nebuvo niekuo ypatinga, o tai tiesiog buvo įprastos PT Portugal komercinės veiklos dalis. Be to, kampanijos tikslas išlaikyti pajamas iš vieno vartotojo (abonento) ir sumažinti abonemento atsisakymo mokestį yra bendras telekomunikacijų operatorių reklaminės veiklos tikslas (ginčijamo sprendimo 181–219 konstatuojamosios dalys).

182    Ieškovė teigia, kad jos įsikišimas buvo pagrįstas, nes kampanija reiškė PT Portugal perorientavimą į atskirus pasiūlymus, o ne „multiplay“, kuris galėjo pakenkti įmonės vientisumui ir dėl to peržengė įprastų kainodaros reklaminių akcijų ribas. Be to, ieškovė tvirtina, kad nesiekė pakeisti kampanijos apimties, tvarkos ar turinio ir kad bet kuriuo atveju jos įsikišimas neturėjo jokio poveikio PT Portugal veiklai, nes ji nekliudė jai vykdyti iš pradžių numatytą kampaniją.

183    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nėra pagrindo manyti, jog kampanija galėjo turėti neigiamą poveikį PT Portugal veiklos vientisumui. Kaip Komisija pabrėžia ginčijamame sprendime, tikslas išlaikyti pajamas iš vieno vartotojo (abonento) ir sumažinti abonemento nutraukimo mokestį yra įprastas telekomunikacijų operatoriaus tikslas.

184    Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 203 ir 204 konstatuojamųjų dalių, kampanijos sąnaudos buvo mažesnės už ribą, kuri pagal SPA 6 straipsnio 1 dalies b punktą lėmė Oi pareigą gauti ieškovės rašytinį leidimą (tik 1 mln. EUR riba, pasibaigus mėnesiui po įvykdymo datos, žr. šio sprendimo 109 punktą).

185    Be to, net jei, kaip teigia ieškovė, ji nekliudė PT Portugal vykdyti iš pradžių numatytos kampanijos, iš šio sprendimo 181 punkte primintų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovė neginčija, jog atliko esminį vaidmenį tvirtinant, vykdant ir prižiūrint mobiliojo ryšio paslaugų vėlesnio apmokėjimo reklamos kampaniją.

186    Iš tiesų tai, kad ieškovė, kaip ji pati pabrėžia ieškinyje, patvirtino savo sutikimą pradėti kampaniją, įrodo, kad ji faktiškai kontroliavo šią kampaniją, nes sprendė, ar ji gali būti pradėta.

187    Taigi ieškovė nustatė ribas, kurių reikėjo laikytis, ir siektinus tikslus. Su ja taip pat buvo konsultuojamasi dėl vėlesnio apmokėjimo reklamos kampanijos ypatybių ir tikslų, ji raštu pateikė PT Portugal vadovybei nurodymus dėl kampanijos tikslų ir trukmės. Ji taip pat gavo išsamios informacijos ne tik apie PT Portugal būsimus ketinimus kainų nustatymo srityje (ginčijamo sprendimo 205 konstatuojamoji dalis), bet ir apie vėlesnio apmokėjimo reklamos kampanijos rezultatus ją vykdant, be kita ko, kiek tai susiję su klientų, perėjusių prie vėlesnio apmokėjimo sutarčių, skaičiumi ir pajamų iš vieno vartotojo (abonento) padidėjimu, atsižvelgiant į pasiūlymo rūšį (ginčijamo sprendimo 218 konstatuojamoji dalis).

188    Antrasis iš septynių atvejų susijęs su sporto kanalo Porto Canal platinimo atnaujinimu, šis savo programų tinklelį papildė papildomu sporto turiniu iš Porto Football Club. Nuo 2015 m. vasario 18 d. ieškovė ir PT Portugal daug kartų diskutavo apie šį atvejį. Maždaug tą dieną ieškovė ir PT Portugal kalbėjosi telefonu ir per šį telefoninį pokalbį ieškovei buvo pranešta apie diskusijų dėl minėto atnaujinimo eigą. Per šį pokalbį ieškovė paprašė PT Portugal pateikti jai visus reikšmingus dokumentus ir nustatyti telefoninės konferencijos datą. Per tą patį pokalbį ieškovė pranešė PT Portugal, jos konkurentei, kad jos patronuojamoji bendrovė Cabovisão nutraukė Porto Canal turinio platinimą. 2015 m. vasario 20 d. PT Portugal išsiuntė ieškovei elektroninį laišką su išsamia konfidencialia informacija apie turinio platinimo sutartį, kaip antai informacija apie esamos sutarties sąlygas, atitinkamų kanalų veiklos rezultatus, naujų derybų procesą ir Porto Canal adresuotą pasiūlymą. Šiame elektroniniame laiške taip pat buvo pateikti du galimi būsimų turinio platinimo sąnaudų struktūros scenarijai. Tame pačiame elektroniniame laiške PT Portugal paprašė surengti telefoninę konferenciją su ieškove; ji įvyko 2015 m. vasario 23 d. 2015 m. vasario 25 d. PT Portugal išsiuntė ieškovei išsamius duomenis apie tai, kiek valandų abonentai žiūrėjo Porto Canal. 2015 m. balandžio 2 d. raštu ieškovė iš pradžių atsisakė duoti PT Portugal sutikimą dėl sutarties atnaujinimo, o po kelių dienų persigalvojo ir sutiko, kad derybos būtų tęsiamos. Taigi iš ginčijamame sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių, kurių ieškovė neginčijo, matyti, kad ši davė nurodymus PT Portugal tęsti derybas, o pastaroji šiuos nurodymus vykdė (ginčijamo sprendimo 220–250 konstatuojamosios dalys).

189    Ieškovės teigimu, jos dalyvavimas derybose su sporto kanalu buvo pateisinamas dėl sutarties jautrumo politiniu atžvilgiu, kiek tai susiję su derybomis su sporto klubu. Be to, jos dalyvavimu buvo siekiama išvengti to, kad PT Portugal komercinė strategija televizijos segmente nebūtų iš esmės pakeista. Derybos su Porto Canal kanalu vyko lėtai (sutartis buvo sudaryta 2015 m. liepos 23 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po leidimo suteikimo). Be to, PT Portugal toliau platino kanalo turinį po to, kai baigė galioti ankstesnė sutartis, t. y. po 2015 m. kovo 31 d. Galiausiai ieškovės ir PT Portugal diskusijos dėl pakartotinų derybų dėl sutarties su Porto Canal kanalu negalėjo sukelti pasekmių Cabovisão, kuri buvo nutraukusi šios televizijos kanalo turinio platinimą prieš kelis mėnesius (2013 m. rugsėjo mėn.).

190    Šiuo klausimu, kalbant apie argumentus, kad ieškovės dalyvavimas buvo, pirma, pateisinamas dėl sutarties jautrumo politiniu atžvilgiu ir, antra, juo buvo siekiama išvengti reikšmingo PT Portugal komercinės strategijos pokyčio, reikia pažymėti, kad pakartotinės derybos dėl televizijos turinio platinimo sutarčių yra įprastos įmonės, veikiančios televizijos paslaugų teikimo srityje, veiklos dalis. Be to, ginčijamo sprendimo 235 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, o ieškovė to neginčija, kad sutarties vertė buvo labai maža, palyginti su PT Portugal įsigijimo sąnaudomis ir jos apyvarta. Taigi ieškovės dalyvavimo negalima pagrįstai laikyti būtinu siekiant apsaugoti tikslinės įmonės turto vertę laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo iki sandorio sudarymo dienos. Galiausiai ieškovė nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ši sutartis buvo politiškai svarbi arba numatė esminį strategijos pokytį, kuris būtų pateisinęs jos dalyvavimą.

191    Kalbant apie argumentą, kad derybos su Porto Canal kanalu vyko lėtai, reikia pažymėti, kad derybų greitis arba lėtumas negali paneigti to, kad ieškovė faktiškai dalyvavo PT Portugal komercinio sprendimo priėmime, prieš priimant sprendimą leisti koncentraciją.

192    Kalbant apie argumentą, kad PT Portugal toliau platino Porto Canal kanalo turinį pagal ankstesnio susitarimo sąlygas, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 249 konstatuojamojoje dalyje, ši faktinė aplinkybė neturi reikšmės, kiek tai susiję su nepagrįstu ieškovės dalyvavimu priimant PT Portugal sprendimus ir vystant jos verslo strategiją laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo iki jos sudarymo. Be to, atrodo, kad šis argumentas veikiau prieštarauja argumentui, jog yra būtina, kad ji dalyvautų kartu su PT Portugal per šios derybas su Porto Canal kanalu.

193    Kalbant apie argumentą, kad ieškovės ir PT Portugal diskusijos negalėjo sukelti pasekmių Cabovisão, tai taip pat neturi reikšmės, kiek tai susiję su nepagrįstu ieškovės dalyvavimu priimant PT Portugal sprendimus ir vystant jos verslo strategiją laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo iki jos sudarymo.

194    Trečiasis iš septynių atvejų susijęs su radijo prieigos tinklo teikėjų atranka; 2015 m. kovo 17 d. PT Portugal paklausė ieškovės, ar ši leistų jai tęsti atrankos procesą, nors buvo suprantama, kad teikėjo pasirinkimas bus padarytas tik užbaigus koncentraciją. Tada ieškovė davė PT Portugal nurodymą sustabdyti atrankos procesą ir pateikti jai informacijos šiuo klausimu; paskui PT Portugal pakeitė savo atrankos strategiją (ginčijamo sprendimo 251–280 konstatuojamosios dalys).

195    Anot ieškovės, PT Portugal su ja konsultavosi, siekdama užtikrinti, kad ši atranka būtų parengta ir įgyvendinta geriausiomis įmanomomis sąlygomis, ir išvengti bet kokių PT Portugal radijo prieigos tinklo įrangos veikimo sutrikimų, nes sklandus tinklo veikimas yra esminis kiekvieno telekomunikacijų operatoriaus mobiliojo ryšio tinklo elementas ir pagrindas.

196    Atsižvelgiant į tai, atrodo, kad atrankos procesu nebuvo siekiama pašalinti PT Portugal radijo prieigos tinklo įrangos veikimo sutrikimų rizikos. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo 253 ir 273 konstatuojamųjų dalių matyti, o ieškovė to neginčija, kad PT Portugal, turėjusi keletą radijo prieigos tinklo teikėjų vienoje internetinėje svetainėje, norėjo racionalizuoti teikėjų skaičių, kad būtų sumažintos veiklos išlaidos ir supaprastintas tinklas.

197    Be to, nors, kaip jau buvo pastebėta, PT Portugal paprašė ieškovės sutikimo ne dėl galutinio įrangos tiekėjo pasirinkimo, o dėl tolimesnio atrankos proceso, ieškovė nepateikė jokio paaiškinimo, kuriuo bandytų pagrįsti priežastis, dėl kurių tolimesnis atrankos procesas galėjo turėti esminį poveikį PT Portugal veiklai, kuris pateisintų jos dalyvavimą. Taip pat galima pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 274 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžė, jog negalima atmesti galimybės, kad atrankos proceso tęsimo klausimas net nebuvo numatytas SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 275 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad PT Portugal aiškiai nurodė, jog jos prašymas nebuvo susijęs su kapitalo išlaidomis.

198    Taigi šis trečiasis atvejis, atrodo, parodo tai, jog ieškovė ne tik įgyvendino SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkto parengiamąsias nuostatas, bet netgi galėjo padaryti daugiau, nei reikalaujama pagal šias nuostatas.

199    Ketvirtasis iš septynių atvejų susijęs su sutartimi dėl užsakomosios vaizdo paslaugos. 2015 m. vasario 10 d. PT Portugal kreipėsi į ieškovę siekdama nustatyti, ar sutarties dėl televizijos turinio sudarymas atitinka jos verslo strategiją, ir paprašė jos sutikimo sudaryti minėtą sutartį. PT Portugal taip pat perdavė ieškovei informaciją apie derybas dėl šios sutarties. Be to, PT Portugal paklausė, ar ieškovė pasirašytų panašias sutartis, ir paprašė duoti jai nurodymus dėl galimybės pasirašyti minėtą sutartį. 2015 m. vasario 11 d. ieškovė pranešė PT Portugal, kad pasirašo panašius susitarimus palankesnėmis komercinėmis sąlygomis, ir paprašė jos nesudaryti šio susitarimo prieš tai jo neaptariant bei sutrumpinti sutarties galiojimo trukmę iki vienų metų (ginčijamo sprendimo 281–304 konstatuojamosios dalys).

200    Ieškovės teigimu, jos įsikišimas buvo pateisinamas atsižvelgiant į beprecedentį sutarties pobūdį, kuris reiškė esminį strategijos pokytį. Ieškovė pripažįsta pateikusi PT Portugal nurodymus, tačiau tvirtina, kad ši į juos neatsižvelgė ir pasirašė sutartį 2015 m. kovo 4 d., t. y. prieš sandorio pabaigą.

201    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 300 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad sutarties turinys nebuvo beprecedentis, nes PT Portugal jau siūlė užsakomąsias vaizdo paslaugas pagal sutartis su daugiau kaip 60 turinio paslaugų teikėjų. Be to, ginčijamo sprendimo 298–301 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad nėra duomenų, jog sutartis buvo tokia svarbi PT Portugal veiklai, kad ieškovės įsikišimas buvo būtinas siekiant apsaugoti jos investicijų vertę. Galiausiai Komisija konstatavo, kad nors PT Portugal iš tikrųjų sudarė sutartį prieš sandorio pabaigą, sutarties trukmė pagal ieškovės nurodymus buvo sutrumpinta iki vienų metų, o ne dvejų, kaip iš pradžių pageidavo PT Portugal. Ieškovė neginčija nė vieno iš šių trijų aspektų.

202    Penktasis iš septynių atvejų susijęs su naujo televizijos kanalo integracija. 2015 m. balandžio mėn. pradžioje PT Portugal paprašė ieškovės nurodymų, tačiau ši atsisakė leisti tokią integraciją. Sprendimo suteikti leidimą vykdyti koncentraciją priėmimo dieną ieškovė vis dar nebuvo davusi sutikimo (ginčijamo sprendimo 305–326 konstatuojamosios dalys).

203    Ieškovė teigia: kadangi šis kanalas buvo skirtas turiniui, susijusiam ne su žmonėmis, o su šunimis, jos įsikišimas buvo pateisinamas atsižvelgiant į beprecedentį sutarties pobūdį ir neigiamą poveikį, kurį toks turinys galėtų sukelti PT Portugal įvaizdžiui. Bylos medžiagoje esantys įrodymai patvirtina ne tik tai, kad ji nesikišo į PT Portugal sprendimų priėmimo procesą, bet net ir tai, kad nėra jokių požymių, jog ji buvo suinteresuota tai daryti. Ji tik paprašė patikslinti naują šio kanalo pajamų pasidalijimo modelį, apie kurį ji niekada anksčiau nebuvo girdėjusi, ir leido PT Portugal vienai nuspręsti, sudaryti šią sutartį ar ne. Galiausiai šį kanalą buvo pradėta transliuoti praėjus mėnesiui po leidimo vykdyti koncentraciją, nepaisant to, kad ieškovė nepateikė dėl jo atsakymo.

204    Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors, kaip Komisija pabrėžia ginčijamame sprendime, derybų metu PT Portugal jau siūlė medžioklės, žvejybos ir koridos kanalus (ginčijamo sprendimo 324 konstatuojamoji dalis), atrodo, kad šunims skirtas kanalas iš tiesų buvo originalus pasiūlymas.

205    Taigi, net jei ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžia, kad šios sutarties metinės sąnaudos buvo gerokai mažesnės už SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą piniginę ribą, negalima atmesti galimybės, kad šis turinys galėjo turėti neigiamą poveikį PT Portugal įvaizdžiui, taigi ieškovės įsikišimas buvo būtinas siekiant apsaugoti PT Portugal įvaizdį ar net vertę, kurią galėjo lemti toks įvaizdis. Be to, reikia priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 103 punkte, remiantis Pranešimu dėl pagalbinių apribojimų, apribojimas gali būti pateisinamas kitais kriterijais nei vienintelio ir griežto tikslinės įmonės vertės išsaugojimo kriterijumi.

206    Šeštasis iš septynių atvejų susijęs su veiksmais, kurių reikia imtis dėl nacionalinio telekomunikacijų tinklo akcijų. 2015 m. kovo 9 d. Oi pranešė ieškovei, kad, pirma, operatorius ketina pirkti šias akcijas ir, antra, Oi neketina perleisti savo akcijų ar pasinaudoti pirmumo teise pirkti akcijas. Ginčijamame sprendime Komisija neginčija, kad šias diskusijas galėjo pateisinti būtinybė apsaugoti ieškovės įgytą veiklą, kuri apėmė dalyvavimą šiame tinkle, tačiau konstatuoja, kad ieškovė, paprašiusi ir gavusi daugiau informacijos, aiškiai nurodė, jog pageidauja, kad PT Portugal perpirktų kuo daugiau akcininkų akcijų ir užmegztų kontaktus, siekdama įsigyti kitas akcijas, taip viršydama tai, kas galėjo būti laikoma tinkamu ir būtinu elgesiu, siekiant išsaugoti PT Portugal vertę (ginčijamo sprendimo 327–352 konstatuojamosios dalys).

207    Ieškovės teigimu, informacija jai buvo pateikta dėl mandagumo. Ji tik paklausė, ar kiti akcininkai būtų linkę perleisti savo akcijas PT Portugal, o jos pasiūlymas įsigyti papildomų akcijų nebuvo įgyvendinamas.

208    Šiuo klausimu neginčijama, kad ieškovė paprašė PT Portugal užmegzti kontaktus su atitinkamu operatoriumi ir kad PT Portugal šiuo tikslu ėmėsi būtinų veiksmų.

209    Taigi Komisija teisingai nusprendė, kad prašydama PT Portugal užmegzti kontaktus su atitinkamu operatoriumi ieškovė viršijo ribas, kurios galėjo būti laikomos būtinomis PT Portugal vertei apsaugoti nuo sandorio pasirašymo iki jo sudarymo dienos (ginčijamo sprendimo 344 konstatuojamoji dalis). Tai darydama ieškovė elgėsi taip, tarsi oficialiai jau būtų įgijusi PT Portugal kontrolę.

210    Ieškovės argumentas, kad galiausiai nebuvo įsigyta akcijų iš atitinkamo operatoriaus, negali paneigti šios išvados.

211    Iš tiesų, nors šis sandoris nebuvo sėkmingas, tai įvyko ne dėl PT Portugal, o dėl ieškovės veiksmų, kuri galiausiai atsisakė susitikti su atitinkamu operatoriumi (ginčijamo sprendimo 346 konstatuojamoji dalis).

212    Septintasis ginčijamame sprendime nurodytas atvejis susijęs su kvietimu teikti pasiūlymus dėl subrangos paslaugų ir sprendimų teikimo sutarčių sudarymo. Kad įvykdytų šią sutartį, PT Portugal turėjo atlikti tam tikras investicijas. 2015 m. balandžio 6 d. Oi, remdamasi SPA 6 straipsnio 1 dalies b punktu, išsiuntė ieškovei oficialų prašymą, siekdama gauti jos pritarimą dėl investicijų, kurias reikia atlikti. Tada ieškovė paprašė papildomos informacijos ir paklausė, koks buvo investicijų atsipirkimo laikotarpis. Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad mažai tikėtina, jog sutartis turėjo esminės įtakos PT Portugal veiklos vertei, atsižvelgiant į minėtos sutarties vertę, palyginti su PT Portugal veiklos verte ir jos įsigijimo kaina, ir kad bet kuriuo atveju informacija, kurią PT Portugal pateikė ieškovei, pavyzdžiui, keitimasis išsamia informacija apie numatomas pajamas, buvo daug išsamesnė, nei buvo būtina siekiant tikslo išlaikyti tikslinės įmonės vertę (ginčijamo sprendimo 353–371 konstatuojamosios dalys).

213    Ieškovės teigimu, jos įsikišimas buvo pateisinamas atsižvelgiant į mažą pelningumą ir sutarties pobūdį. Be to, ji tik paprašė papildomos informacijos ir nenurodinėjo PT Portugal, kaip elgtis. Ieškovė taip pat teigia, kad jos įsikišimas negalėjo turėti įtakos PT Portugal veiklai, nes investicija buvo įgyvendinta nelaukiant jos pritarimo.

214    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad sutartis buvo susijusi su einamaisiais PT Portugal reikalais (nes tai buvo galiojančios sutarties pratęsimas) ir su pajamų dydžiu, panašiu į anksčiau galiojusioje sutartyje numatytą pajamų dydį. Be to, neginčijama, kad sutarties vertė nesiekė SPA nustatytų reikšmingumo ribų. Galiausiai aplinkybė, kad investicija buvo įgyvendinta nelaukiant ieškovės pritarimo, neturi jokios reikšmės aplinkybei, kad PT Portugal perdavė konfidencialią, su „kliento apyvarta“ susijusią informaciją, kurios tikėjosi ieškovė, tuo metu buvusi konkurente Portugalijos telekomunikacijų rinkoje.

215    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad net ir darant prielaidą, jog penktasis atvejis neįrodo sandorio įgyvendinimo iki leidimo vykdyti koncentraciją dienos, bet kuriuo atveju Komisija, atsižvelgdama į išvadas dėl kitų šešių atvejų, ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamojoje dalyje padarė teisingą išvadą (žr. šio sprendimo 26 punktą), kad iš įvairių bylos elementų matyti, jog ieškovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką PT Portugal prieš priimant sprendimą leisti vykdyti koncentraciją ir tam tikrais atvejais prieš pranešimą apie koncentraciją, taip pažeisdama Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

216    Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad ieškovė teigia, kad jos įsikišimas buvo pateisinamas neįprastu šių sandorių pobūdžiu, todėl, kaip ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, ji turėjo prašyti leidimo nukrypti nuo pareigos sustabdyti šių sandorių vykdymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 3 dalį.

217    Iš tiesų, kaip pažymi Komisija, ji jau kelis kartus yra leidusi nukrypti nuo pareigos sustabdyti priemonės įgyvendinimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 3 dalį, leidusi atlikti tam tikrus veiksmus, kurie buvo laikomi daliniu koncentracijos vykdymu, tačiau kurie nereiškė realaus kontrolės pokyčio (leidžianti nukrypti nuostata, taikoma siekiant atkurti tikslinės įmonės gyvybingumą (2008 m. liepos 2 d. Komisijos sprendimas, byla COMP/M.5267 – Sun Capital/SCS Group); leidžianti nukrypti nuostata, taikoma siekiant įgyvendinti tam tikrus etapus, kaip antai administracinių sutarčių pasirašymą (2004 m. rugsėjo 14 d. Komisijos sprendimas, byla COMP/M.3275 – Shell España/Cepsa/SIS JV); leidžianti nukrypti nuostata, taikoma siekiant įgyvendinti tam tikras įgyvendinimo priemones, pavyzdžiui, sutarčių pasirašymą ir bendros įmonės steigimą (2006 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimas, byla COMP/M.4472 – William Hill/Codere/JV)).

218    Vadinasi, reikia atmesti šį trečiąjį ieškovės argumentą ir visą antrą dalį.

d)      Dėl ieškinio trečiojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos teisės ir fakto klaida, padaryta nusprendus, kad informacijos perdavimas prisidėjo prie išvados, jog buvo daroma lemiama įtaka

219    Ieškovė teigia, kad paprasto keitimosi informacija, kuris yra neišvengiamas ir net būtinas vykdant koncentraciją, nepakanka, kad būtų nustatytas Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ar 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Taigi Komisija turi įrodyti, kad perdavus ieškovei informaciją apie PT Portugal jai buvo perduota PT Portugal kontrolė, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371). Šiuo klausimu nepagrįstai išplėtus Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį taip, kad būtų įtraukti veiksmai, kurie neprisideda prie koncentracijos įvykdymo, kaip nurodyta tame sprendime, atitinkamai sumažėtų Reglamento Nr. 139/2004 taikymo sritis. Taigi darant prielaidą, kad ieškovei pateikta informacija buvo panaudota siekiant daryti lemiamą įtaką PT Portugal, sprendimu pažeidžiamas Chartijos 48 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas.

220    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

221    Ginčijamo sprendimo 378–478 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė atvejus, kai ieškovė ir PT Portugal keitėsi informacija; jie padeda įrodyti, kad ieškovė darė lemiamą įtaką PT Portugal ir vykdė koncentraciją prieš jai suteikiant leidimą.

222    Be to, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog, pirma, 2015 m. vasario 3 d., kovo 20 d. ir 25–27 d. įvyko trys ieškovės ir PT Portugal vadovų susitikimai ieškovės iniciatyva, siekiant, kaip matyti iš 2015 m. sausio 27 d. ieškovės vidaus elektroninių laiškų dėl pirmojo susitikimo, „pradėti koordinuoti svarbius sprendimus, kuriems reikalingas [ieškovės] sutikimas pagal sutartį, [ir paprašė PT Portugal] pranešti [ieškovei] apie bet kokias iniciatyvas“ (ginčijamo sprendimo 380 ir 381 konstatuojamosios dalys).

223    Per šiuos susitikimus PT Portugal teikė ieškovei išsamią ir tikslią informaciją apie tokius klausimus, kaip pagrindinės iniciatyvos, susijusios su jos strategija ir komerciniais tikslais, jos sąnaudų strategija, santykiais su pagrindiniais tiekėjais, naujausiais finansiniais duomenimis apie pajamas, prekybos marža, kapitalo išlaidomis ir biudžeto planavimu, pagrindinę informaciją apie veiklos rezultatus, tinklo plėtros planus ir išsamią informaciją apie PT Portugal didmeninę veiklą (ginčijamo sprendimo 384–410 konstatuojamosios dalys).

224    Antra, vykstant dvišaliams informacijos mainams, prasidėjusiems 2015 m. vasario 20 d., PT Portugal taip pat teikdavo ieškovei tikslią ir išsamią informaciją apie savo būsimą kainų strategiją klientų pasiūlymams 3Play / 4Play (ginčijamo sprendimo 449–454 konstatuojamosios dalys), o nuo 2015 m. kovo 11 d. ieškovės prašymu kiekvieną savaitę teikdavo informaciją apie pagrindinius veiklos rezultatų rodiklius (ginčijamo sprendimo 455–468 konstatuojamosios dalys).

225    Kalbant apie ieškovės teiginį, kad ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, jog paprasto keitimosi informacija, kuris yra neišvengiamas ir net būtinas vykdant koncentraciją, pakako, kad būtų nustatytas Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies arba 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas, reikia konstatuoti, kad šis teiginys yra klaidingas dėl dviejų aspektų.

226    Pirma, Komisija nepadarė išvados, kad tokio keitimosi informacija pakako, kad būtų „nustatytas“ Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ar 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

227    Ginčijamo sprendimo 478 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad šis keitimasis informacija „padėjo“ įrodyti, jog ieškovė darė lemiamą įtaką tam tikriems PT Portugal veiklos aspektams, kaip, beje, pati ieškovė konstatavo trečioje dalyje.

228    Antra, tai nebuvo „paprastas keitimasis informacija“.

229    Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 437 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai pabrėžė, kad keitimasis komercinio pobūdžio informacija tarp potencialaus įgijėjo ir pardavėjo, jei būtų atliekamas tinkamai, galėtų būti laikomas įprasto įsigijimo proceso dalimi, jei tokio keitimosi informacija pobūdis ir tikslas būtų tiesiogiai susiję su potencialaus įgijėjo poreikiu įvertinti įmonės vertę.

230    Vis dėlto šioje byloje informacija ir toliau buvo keičiamasi po SPA pasirašymo. Be to, iš to, kas buvo pažymėta, matyti, kad šalys keitėsi tam tikra itin jautria PT Portugal komercine ir konkurencine informacija, nors ieškovės patronuojamosios bendrovės Cabovisão ir ONI (žr. šio sprendimo 8 punktą) tuo metu tiesiogiai konkuravo su PT Portugal.

231    Taigi ieškovė turėjo prieigą prie informacijos, su kuria neturėjo galėti susipažinti, o PT Portugal atsakė į jos prašymus; šios prieigos suteikimo, be kita ko, negalima pateisinti siekiu išlaikyti tikslinės įmonės vertę.

232    Be to, ieškovė žinojo apie šią situaciją.

233    Iš tiesų 2015 m. balandžio mėn. ieškovės vidaus dokumente, paminėtame ginčijamo sprendimo 582 konstatuojamojoje dalyje, nurodyta:

„[A]trodo, kad tam tikras keitimasis informacija yra griežtai draudžiamas (pagal teisės normas dėl per ankstyvo koncentracijos nutraukimo): keitimasis informacija apie klientus, tinklo ypatumus, keitimasis informacija vykstant viešųjų pirkimų konkursams, keitimasis informacija apie komercines sąlygas, kainas ar galimas nuolaidas, pirkimo sąlygas, vykstančias derybas, ypač dėl sutarčių su trečiaisiais asmenimis. Bet koks keitimasis informacija dėl finansinių klausimų turi būti draudžiamas tiek, kiek jis nėra susijęs su viešai prieinamais aspektais (standartinis kainų sąrašas, <…>). Teikiant pasiūlymus klientams arba sudarant sutartis su trečiaisiais asmenimis negalimos konsultacijos.“

234    Be to, ginčijamo sprendimo 214 ir 219 išnašose nurodytas labai aiškus ieškovės vidaus elektroninis laiškas, kuriame B2B skyriaus vadovas už operacijas atsakingam direktoriui išreiškia susirūpinimą dėl susirašinėjimo elektroniniais laiškais su PT Portugal laikotarpiu iki sandorio užbaigimo; tuos elektroninius laiškus jis laiko pirmalaikiais.

235    Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 478 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nusprendė, jog keitimasis informacija padėjo įrodyti, kad ieškovė darė lemiamą įtaką tam tikriems PT Portugal veiklos aspektams.

236    Vadinasi,, pirma, priešingai, nei teigia ieškovė, Komisija neprivalėjo įrodyti, kad dėl informacijos apie PT Portugal perdavimo ieškovei savaime buvo perduota PT Portugal kontrolė, kaip tai suprantama pagal 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371).

237    Antra, nebuvo taip, kad Komisija nepagrįstai išplėtė Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, įtraukdama veiksmus, kurie neprisidėjo prie koncentracijos įvykdymo.

238    Taigi ieškovės nuoroda į 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371), kurio 58 punkte buvo nurodyta, kad į Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio taikymo sritį įtraukus ir sandorius, kuriais neprisidedama prie koncentracijos įvykdymo, ne tik būtų išplėsta šio Reglamento taikymo sritis, pažeidžiant jo 1 straipsnį, bet ir atitinkamai susiaurinta 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) taikymo sritis, nes jis nebebūtų taikomas tokiems sandoriams, nors jais galėtų būti derinami įmonių veiksmai, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį, nėra reikšminga.

239    Be to, kaip pažymi Komisija, situacija, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, kai įgijėjas turi galimybę nepagrįstai įsikišti, ar net yra įsikišęs, į tikslinės įmonės valdymą Komisijai dar neturėjus galimybės leisti vykdyti koncentraciją, yra situacija, kurios siekiama išvengti Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, taikant ex ante kontrolės mechanizmą, o ne SESV 101 straipsnyje ir Reglamente Nr. 1/2003 numatyta situacija, kuriai taikomas ex post mechanizmas.

240    Galiausiai reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su pirmuoju 2015 m. vasario 3 d. įvykusiu susitikimu, keitimasis informacija padėjo įrodyti, jog ieškovė darė lemiamą įtaką tam tikriems PT Portugal veiklos aspektams ir taip pažeidė ir Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį.

241    Kalbant apie ieškovės teiginį, kad sprendimu pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, nes Komisija preziumavo, jog keitimasis informacija reiškė ilgalaikį kontrolės pokytį, kaip ką tik buvo pažymėta, Komisija ginčijamame sprendime nedarė prielaidos, kad šis keitimasis informacija reiškia ilgalaikį kontrolės pokytį, o pabrėžusi, kad tam tikri pasikeitimai informacija galėjo būti laikomi įprasto įsigijimo proceso dalimi, įvertino ieškovės ir PT Portugal keitimosi informacija, vykusio iki sandorio sudarymo, pasekmes ir padarė išvadą, kad šis keitimasis padeda įrodyti, jog ieškovė darė lemiamą įtaką PT Portugal.

242    Taigi reikia atmesti trečiojo pagrindo trečią dalį.

e)      Dėl ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies, grindžiamos bendrųjų teisėtumo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimu

243    Ieškovė teigia, kad jei sąvoka „vykdymas“ būtų išplėsta taip, kad apimtų susitarimus, kurie yra papildomi koncentracijai, ir suteikia įgijėjui konsultavimosi galimybę tam tikrais konkrečiais klausimais, tačiau neprisideda prie ilgalaikio veiksmingos kontrolės pokyčio, tai reikštų baudimą už atvejus, kai iš tikrųjų nebuvo vykdyta jokių baustinų veiksmų, ir apie šiuos atvejus visiškai nekalbama Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje. Toks pernelyg platus sąvokos „vykdymas“ išplėtimas būtų nesuderinamas su Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje ir EŽTK 7 straipsnyje įtvirtintu teisėtumo principu. Be to, ginčijamu sprendimu pažeidžiama pagrindinė teisė į nekaltumo prezumpciją, užtikrinama pagal Chartijos 48 straipsnio 1 dalį ir EŽTK 6 straipsnio 2 dalį.

244    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

245    Dėl tariamo bendrojo teisėtumo principo pažeidimo, nes susitarimai, t. y. SPA 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos sąlygos, neprisidėjo prie ilgalaikių tikslinės įmonės veiksmingos kontrolės pokyčių, kaip pabrėžta šio sprendimo 108 ir paskesniuose punktuose, pažymėtina, kad kai kurios parengiamosios nuostatos prisidėjo prie ilgalaikių kontrolės pokyčių, nes jais ieškovei buvo suteikta galimybė dalyvauti PT Portugal valdymo struktūros nustatyme bei sudaryti, nutraukti ar iš dalies pakeisti jos tam tikrų tipų sutartis, taip pat nustatyti PT Portugal įpareigojimą gauti ieškovės rašytinį sutikimą dėl įvairiausių sprendimų, susijusių su kainomis ir sutartimis su klientais.

246    Taigi „vykdymo“ sąvoka ginčijamame sprendime nebuvo išplėsta.

247    Vadinasi, reikia atmesti ieškovės argumentą, grindžiamą tariamu bendrojo teisėtumo principo pažeidimu.

248    Kiek tai susiję su tariamu nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, reikia priminti, kad šis principas reiškia, jog kiekvienas kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymus. Taigi ši prezumpcija draudžia bet kokį formalų kaltinamojo asmens atsakomybės už konkretų pažeidimą konstatavimą ir net bet kokią aliuziją į tą atsakomybę sprendime, kuriuo baigiama procedūra, jei šis asmuo negalėjo pasinaudoti esant normaliai procedūros, kuri baigiasi sprendimu dėl prieštaravimo pagrįstumo, eigai suteikiamomis garantijomis savo teisei į gynybą įgyvendinti (žr. 2017 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Icap ir kt. / Komisija, T‑180/15, EU:T:2017:795, 257 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

249    Šioje byloje iš šio sprendimo 12–24 punktų, susijusių su administracine procedūra, matyti, kad ieškovė pasinaudojo procesinėmis teisėmis, kurios jai leido įgyvendinti savo teisę į gynybą. Be to, ieškovė netvirtina, kad per administracinę procedūrą buvo pažeista jos teisė į gynybą.

250    Taip pat reikia priminti, kad Komisija turi įrodyti konstatuotus pažeidimus ir nustatyti įrodymus, kurių pakanka konstatuoti, jog esama faktinių aplinkybių, kurios reiškia pažeidimą (žr. 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Total Raffinage Marketing / Komisija, T‑566/08, EU:T:2013:423, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, naudai (žr. 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Total Raffinage Marketing / Komisija, T‑566/08, EU:T:2013:423, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

251    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija įvykdė įrodinėjimo pareigą, kai nustatė, kad tiek ieškovės galimybė daryti lemiamą įtaką (žr. šio sprendimo 132 punktą), tiek faktinis šios lemiamos įtakos darymas tam tikriems PT Portugal veiklos aspektams (žr. šio sprendimo 215 punktą), taip pat keitimasis informacija, kuris prisidėjo prie koncentracijos vykdymo (žr. šio sprendimo 235 punktą), yra Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

252    Vadinasi, ieškovės argumentą, grindžiamą tariamu nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, ir visą ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį, taip pat reikia atmesti.

f)      Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo fakto ir teisės klaidomis, nes Komisija padarė išvadą, kad ieškovė įgijo išimtinę „PT Portugal“ kontrolę

253    Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu ji buvo nepagrįstai nubausta už tai, kad prieš pranešant apie koncentraciją ir Komisijai priimant sprendimą dėl leidimo ją vykdyti ji, „įsigijusi akcijas, įgijo išimtinę PT Portugal kontrolę, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalies b punktą“ (ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamoji dalis), nes PT Portugal akcijų nuosavybės teisė jai buvo perleista 2015 m. birželio 2 d. (ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamoji dalis), t. y. po pranešimo apie koncentraciją (2015 m. vasario 25 d.) ir sprendimo leisti vykdyti koncentraciją (2015 m. balandžio 20 d.). Ieškovė pabrėžia, kad iki tos datos PT Portugal buvo Oi visiškai valdoma patronuojamoji bendrovė; Oi priklausė 100 % šios bendrovės akcinio kapitalo. Oi išlaikė PT Portugal išimtinę kontrolę iki 2015 m. birželio 2 d., turėdama visas savo patronuojamosios bendrovės akcijas ir balsavimo teises, ir tik nuo šios datos ieškovė įgijo išimtinę PT Portugal kontrolę. Be to, ginčijamame sprendime nebuvo jokios užuominos apie tai, kad šiuo atveju koncentracija buvo „įvykdyta iš dalies“.

254    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

255    Priešingai, nei teigia ieškovė, Komisija ginčijamame sprendime netvirtino, kad ieškovė įgijo „išimtinę [PT Portugal] kontrolę“ prieš pranešant apie koncentraciją ir suteikiant leidimą ją vykdyti.

256    Be to, kaip priminta šio sprendimo 173 punkte, reikšmingas kriterijus nustatant, ar buvo pažeistos Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, yra ne „išimtinės kontrolės“ kriterijus, o ilgalaikių tikslinės įmonės kontrolės pokyčių, kuriuos, be kita ko, lemia jos kontrolės įgijimas, kriterijus; kontrolė atsiranda dėl galimybės, visų pirma suteiktos sutartimi, daryti lemiamą įtaką jos veiklai (žr. šio sprendimo 76 punktą).

257    Šioje byloje, kaip jau buvo pažymėta, tiek iš SPA parengiamųjų nuostatų, kurios suteikė ieškovei galimybę daryti lemiamą įtaką (žr. šio sprendimo 131 punktą), tiek iš išvados, kad ši lemiama įtaka faktiškai buvo daroma tam tikriems PT Portugal veiklos aspektams (žr. šio sprendimo 215 punktą), tiek iš keitimosi informacija, kuris prisidėjo prie koncentracijos vykdymo (žr. šio sprendimo 235 punktą), matyti, jog Komisija padarė teisingą išvadą, kad ieškovė pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

258    Taigi ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti.

259    Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio trys pirmieji pagrindai turi būti atmesti.

3.      Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad Komisija pažeidė „ne bis in idem“, proporcingumo ir dvigubo nubaudimo draudimo principus

260    Ieškinio ketvirtąjį pagrindą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu Komisija jai skyrė dvi baudas už tą patį elgesį, antroje dalyje – kad ginčijamas sprendimas pažeidžia ne bis in idem principą, o trečioje dalyje – kad ginčijamas sprendimas pažeidžia proporcingumo principą ir dvigubo nubaudimo draudimo principą, pagrįstą valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais.

261    Atsakyme į 2020 m. kovo 10 d. Bendrojo Teismo prašymą nurodyti galimas 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija (C‑10/18 P, EU:C:2020:149) pasekmes šiai bylai (žr. šio sprendimo 37 punktą), ieškovė nurodė, kad ji atsisako antros dalies, grindžiamos ne bis in idem principo pažeidimu.

a)      Dėl pirmos dalies, grindžiamos tuo, kad Komisija ieškovei skyrė dvi baudas už vieną ir tą patį elgesį, remdamasi dviem tą patį teisinį interesą saugančiomis nuostatomis

262    Ieškovė pažymi, kad ginčijamo sprendimo 564 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo padaryti įtariami Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimai, yra tos pačios. Taigi ginčijamo sprendimo 39 konstatuojamojoje dalyje pateiktas Komisijos argumentas, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti skirtingi teisiniai principai, todėl jie atlieka skirtingą ir papildantį vaidmenį, yra prieštaringas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas. Ginčijamame sprendime padarytas formalus pareigos imtis veiksmų, t. y. pareigos pranešti prieš vykdant koncentraciją (40 ir 486 konstatuojamosios dalys), ir pareigos susilaikyti nuo veiksmų, t. y. pareigos nevykdyti koncentracijos prieš pranešant apie ją (ir gaunant leidimą ją vykdyti) (41 ir 487 konstatuojamosios dalys), atskyrimas, ieškovės nuomone, negali paneigti aplinkybės, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas yra ne pranešimo apie koncentraciją nepateikimas, o koncentracijos vykdymas prieš apie ją pranešant. Be to, įmonė negali pažeisti Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies nepažeisdama to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies. Faktą, kad abiejose nuostatose nustatyta tokia pati pareiga (arba kad jos draudžia tą patį elgesį), patvirtina ir tai, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog šalys gali prašyti nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų „bet kuriuo metu, nesvarbu, ar prieš pranešimą, ar po sandorio“, taip pat tai, kad šiame reglamente nėra panašios nuostatos, leidžiančios šalims prašyti nukrypti nuo šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos.

263    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

264    Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 54 ir paskesniuose punktuose primintų principų, dėl ieškovės pateikto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pakanka pažymėti, kad reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punktu ir 7 straipsnio 1 dalies b punktu siekiama savarankiškų tikslų, susijusių su šio reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta „vieno langelio“ sistema, ir kad šioje pirmoje nuostatoje numatyta pareiga imtis veiksmų yra vienkartinė, o antroje – pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kuri yra tęstinė.

265    Taigi ieškovė klaidingai teigia, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies b punktas ir 7 straipsnio 1 dalies b punktas „saugo tą patį teisinį interesą“, „nustato tą pačią pareigą“ arba „draudžia tą patį elgesį“.

266    Vadinasi, reikia atmesti ketvirtojo pagrindo pirmą dalį.

b)      Dėl trečios dalies, grindžiamos Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo ir dvigubo nubaudimo draudimo principo, pagrįsto valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais, pažeidimu

267    Ieškovė teigia, kad dviejų sankcijų skyrimas tam pačiam asmeniui už tuos pačius veiksmus per vieną ir tą pačią procedūrą pažeidžia proporcingumo principą, įtvirtintą Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje, ir dvigubo nubaudimo draudimą, pagrįstą valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais, susijusiais su įstatymų konkurencija. Tarp Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies yra akivaizdi sutaptis arba netikra sutaptis (įstatymų konkurencija), nes šios dvi nuostatos saugo tą patį teisinį interesą ir tam pačiam pažeidėjui už tą patį elgesį jų pagrindu būtų skiriamos dvi baudos. Ieškovė priduria, kad šioje byloje taip yra juo labiau todėl, kad ji savo iniciatyva informavo Komisiją apie koncentraciją gerokai prieš pasirašant SPA, paskui, praėjus trims dienoms po minėto pasirašymo, pateikė prašymą sudaryti darbuotojų grupę, kuri būtų atsakinga už jos bylos nagrinėjimą.

268    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

269    Šiuo klausimu ką tik buvo pažymėta (šio sprendimo 264 punktas), kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi siekiama savarankiškų tikslų, susijusių su šio reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta „vieno langelio“ sistema.

270    Taigi aplinkybė, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi siekiama savarankiškų tikslų, yra diferencijavimo elementas, leidžiantis pateisinti dviejų atskirų baudų skyrimą.

271    Vadinasi, ieškovė klaidingai teigia, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi saugomas „tas pats teisinis interesas“, už kurį būtų neproporcinga skirti kelias sankcijas, pažeidžiant Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą, ir tai prieštarautų dvigubo nubaudimo draudimui, pagrįstam valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais.

272    Be to, Teisingumo Teismas byloje C‑10/18 P padarė išvadą, kad Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, jog Komisija galėjo skirti dvi atskiras baudas pagal atitinkamai Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 111 punktas).

273    Be to, pirma, dėl proporcingumo principo jau buvo pažymėta (žr. šio sprendimo 65 punktą), kad dviejų sankcijų skyrimas už tą patį elgesį, kai ta pati institucija skiria jas vienu ir tuo pačiu sprendimu, negali savaime būti laikomas prieštaraujančiu proporcingumo principui (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 343 punktas).

274    Antra, dėl dvigubo nubaudimo draudimo, grindžiamo valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais, reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas jau yra atmetęs panašų argumentą. Iš tiesų jis nusprendė, kad Bendrasis Teismas padarė teisingą išvadą, jog, kalbant apie Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, nesant nuostatos, kuri būtų „iš esmės taikoma“, negalima pritarti ieškovės argumentui, kad Bendrasis Teismas pažeidė pažeidimų sutapties principą, kuris kyla iš tarptautinės teisės ir valstybių narių teisės sistemos (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 117 ir 118 punktus).

275    Dėl tos pačios priežasties negalima pritarti argumentui, susijusiam su dvigubo nubaudimo draudimu, grindžiamu valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais.

276    Taigi aplinkybė, kad šiuo atveju 2014 m. spalio 31 d. ieškovė kreipėsi į Komisiją, norėdama pranešti apie savo ketinimą įgyti išimtinę PT Portugal kontrolę (žr. šio sprendimo 6 punktą), t. y. prieš pasirašant SPA 2014 m. gruodžio 9 d. (žr. šio sprendimo 3 punktą), paskui, 2014 m. gruodžio 12 d., pateikė prašymą sudaryti darbuotojų grupę, kuri būtų atsakinga už jos bylos nagrinėjimą (žr. šio sprendimo 7 punktą), negali paneigti Komisijos galimybės skirti dvi atskiras baudas pagal atitinkamai Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

277    Vadinasi, reikia atmesti ieškinio ketvirtojo pagrindo trečią dalį, taigi ir visą ketvirtąjį pagrindą. Todėl reikia atmesti pagrindinį reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą.

B.      Dėl subsidiariai pateiktų reikalavimų, susijusių su baudų dydžiu

278    Grįsdama šiuos subsidiariai pateiktus reikalavimus ieškovė nurodo ieškinio penktąjį pagrindą, jį grindžia baudų neteisėtumu ir proporcingumo principo pažeidimu. Šį pagrindą sudaro penkios dalys. Pirma dalis grindžiama baudų neteisėtumu, nes ieškovė nesielgė aplaidžiai ar tyčia, antra – baudų netinkamumu, nes nebuvo pakenkta koncentracijų kontrolės tikslams, trečia – baudų neteisėtumu dėl nepakankamų jų dydžio nustatymo motyvų, ketvirta – būtinybe panaikinti arba sumažinti už tas pačias faktines aplinkybes skirtą antrą baudą ir, penkta – baudų dydžio neproporcingumu, kuriuo remdamasi ieškovė prašo Bendrojo Teismo sumažinti baudą naudojantis neribota jurisdikcija.

1.      Dėl pirmos dalies, grindžiamos baudų neteisėtumu, nes ieškovė nesielgė aplaidžiai ar tyčia

279    Ieškovė ginčija teiginį, kad pažeidimas „buvo padarytas bent jau dėl neatsargumo“ (ginčijamo sprendimo 7.2.1 punktas), nors tai pirmas kartas, kai iki įsigijimo pabaigos sudaryti susitarimai, kurie įtraukti į koncentracijos susitarimą, arba konsultacijos ir keitimasis informacija gali būti laikomi Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Konkrečiau kalbant, pirma, Komisija negalėjo remtis 2015 m. balandžio mėn. ieškovės vidaus dokumentu, kad įrodytų, jog ieškovė žinojo apie tai, kad svarbu „neperšokti etapų“ (angl. gun jumping). Ieškovė pažymi, kad ginčijamame sprendime, be kita ko, minimos trys šio dokumento ištraukos, kuriose aprašomas gun jumping, įspėjama dėl didelių baudų, kurios gali būti skirtos, ir, be kita ko, daroma nuoroda į draudimą keistis tam tikra informacija. Pirma, šis dokumentas yra vėlesnis nei pirmasis pažeidimas (pareiga pranešti) ir sutampa su antrojo pažeidimo pabaiga (pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą) ir, antra, šis dokumentas buvo parengtas vykdant kitą projektą. Antra, ginčijamame sprendime Komisija negali teigti, kad ieškovė įtraukė ginčijamas sąlygas į SPA, siekdama apsaugoti savo finansinius interesus, nes tyčia veikiantis pažeidėjas niekuomet nebūtų numatęs ginčijamų sąlygų susitarime dėl koncentracijos, žinodamas, kad toks susitarimas būtinai bus pateiktas Komisijai, pranešant apie koncentraciją. Trečia, precedentų nebuvimas lėmė tai, kad ieškovė negalėjo arba bet kuriuo atveju jai buvo sudėtinga žinoti, kad jos elgesys gali būti laikomas pažeidimu.

280    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

281    Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalį Komisija gali skirti baudas už pažeidimus, kurie padaryti „tyčia arba dėl neatsargumo“ (žr. šio sprendimo 48 punktą).

282    Kalbant apie klausimą, ar pažeidimas padarytas tyčia arba dėl neatsargumo, iš jurisprudencijos matyti, kad ši sąlyga įvykdoma, jeigu atitinkama įmonė negali nežinoti apie antikonkurencinį savo elgesio pobūdį, nesvarbu, ar ji žinojo, kad pažeidžia konkurencijos taisykles (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 237 punktas).

283    Tai, kad atitinkama įmonė teisės požiūriu klaidingai kvalifikavo savo elgesį, kuriuo grindžiamas pažeidimo konstatavimas, negali būti pagrindas atleisti nuo baudos skyrimo, jeigu ji negalėjo nežinoti apie antikonkurencinį šio elgesio pobūdį. Įmonė negali išvengti baudos skyrimo, jei konkurencijos taisyklių pažeidimas padarytas įmonei suklydus dėl savo veiksmų teisėtumo ir tai susiję su advokato teisinės nuomonės turiniu (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 238 punktas).

284    Būtent atsižvelgiant į šiuos motyvus reikia išnagrinėti, ar Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai nusprendė, kad ieškovė, įgyvendindama sandorį, veikė aplaidžiai, taip pažeisdama Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

285    Šiuo klausimu tiek, kiek ieškovės argumentais siekiama įrodyti, kad Komisija suklydo, manydama, jog ieškovė veikė tyčia, pažymėtina: kadangi Komisija, remdamasi vien aplaidumo kriterijumi, padarė išvadą, kad ieškovė pažeidė minėtas nuostatas, šie argumentai neturi reikšmės, nes jie neatspindi ginčijamame sprendime padarytų išvadų tikrumo.

286    Ginčijamo sprendimo 578–586 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi, be kita ko, toliau nurodytomis aplinkybėmis, konstatuodama, kad ieškovė elgėsi aplaidžiai:

–        ieškovė yra didelė Europos bendrovė, turinti didelę koncentracijų patirtį, ir jau dalyvavo koncentracijų kontrolės procedūrose nacionaliniu lygmeniu,

–        2015 m. balandžio mėn. ieškovės vidaus dokumente nurodyta, kad „atrodo, jog tam tikras keitimasis informacija yra griežtai draudžiamas (pagal teisės normas dėl per ankstyvo koncentracijos nutraukimo)“ (jo ištrauka pateikta šio sprendimo 233 punkte),

–        ieškovė atidžiai derėjosi dėl SPA sąlygų su Oi ir, anot pačios ieškovės, įtraukė ginčijamas nuostatas į SPA, būtent kad apsaugotų savo pačios finansinius interesus. Komisija mano, kad rūpestingas įgijėjas įvertintų Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo riziką, juo labiau kad, kaip paaiškinta ginčijamo sprendimo 4.1 punkte, parengiamosios nuostatos gerokai viršija tai, kas būtina siekiant apsaugoti tikslinės įmonės vertę,

–        kaip paaiškinta ginčijamo sprendimo 7.4.1 punkte, Komisija mano, kad ieškovė žinojo arba turėjo žinoti, jog minėto sprendimo 4 ir 5 punktuose aprašytas elgesys yra pareigos pranešti arba pareigos sustabdyti priemonės įgyvendinimą pažeidimas.

287    Kiek tai susiję su pirmuoju ieškovės argumentu, kad 2015 m. balandžio mėn. dokumentas parengtas vėliau, nei buvo padarytas pirmasis pažeidimas, ir sutampa su antrojo pažeidimo pabaiga ir kad jis buvo parengtas vykdant kitą projektą, pažymėtina, kad, pirma, kaip pabrėžia Komisija, aplinkybė, jog šis dokumentas buvo parengtas po to, kai buvo padarytas Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas, ir tuo metu, kai buvo pradėtas daryti minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas, negali paversti ginčijamo elgesio atidžiu ir leidžia įrodyti, kad ieškovė gerai žinojo apie savo veiksmų nesuderinamumo su Reglamentu Nr. 139/2004 riziką.

288    Antra, teiginys, kad šis dokumentas buvo parengtas vykdant kitą projektą, yra klaidingas. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 582 konstatuojamojoje dalyje pateiktoje 306 išnašoje daroma nuoroda į ginčijamo sprendimo 8 išnašą. Iš šios išnašos matyti, kad 2015 m. balandžio mėn. dokumentas „Bendrosios gairės dėl keitimosi informacija ir piktnaudžiavimo rizikos prevencijos“ buvo susijęs su pareiškimu dėl konfidencialumo, kurio reikalavo ieškovė ir kuriuo PT Portugal darbuotojai įsipareigojo neatskleisti keitimosi informacija dėl nagrinėjamo sandorio rengimo.

289    Taip pat galima pažymėti, kad kitas dokumentas patvirtina, jog ieškovė gerai žinojo apie savo veiksmų nesuderinamumo su Reglamentu Nr. 139/2004 riziką, kaip tai matyti iš 2015 m. balandžio 2 d. vidaus elektroninio laiško, kuris išdėstytas ginčijamo sprendimo 214 ir 219 išnašose; jame išreiškiamas nuogąstavimas, kad tam tikri elektroniniai laiškai, kuriais buvo pasikeista su PT Portugal, gali būti „pirmalaikiai“ laikotarpiu iki leidimo vykdyti koncentraciją (žr. šio sprendimo 234 punktą).

290    Dėl antrojo ieškovės argumento, kad ji negalėjo tyčia įtraukti ginčijamų nuostatų į SPA, kad apsaugotų savo pačios finansinius interesus, reikia priminti, jog dėl neatsargumo padaryti pažeidimai atsižvelgiant į jų poveikį konkurencijai nėra mažiau sunkūs nei tyčiniai pažeidimai (pagal analogiją žr. 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Electrabel / Komisija, T‑332/09, EU:T:2012:672, 237 punktą).

291    Be to, bet kuriuo atveju, kaip jau buvo pažymėta, šis argumentas yra nereikšmingas, nes, nors Komisija ginčijamame sprendime neatmetė galimybės, kad ieškovė veikė tyčia, galiausiai ji padarė išvadą, kad ji veikė bent jau aplaidžiai, kai pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

292    Dėl trečiojo ieškovės argumento, jog precedentų nebuvimas lėmė tai, kad ieškovė negalėjo žinoti, kad jos elgesys gali būti laikomas pažeidimu, pakanka priminti, jog vien tai, kad tuo metu, kai padaromas pažeidimas, Sąjungos teismai dar neturėjo galimybės priimti konkretaus sprendimo dėl konkretaus elgesio, savaime nereiškia, kad įmonė negali tikėtis, kad jos elgesys gali būti pripažintas nesuderinamu su Sąjungos konkurencijos teisės taisyklėmis (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 389 punktas).

293    Be to, kaip pažymi Komisija, tai, kad tokių pačių požymių turintis elgesys dar nebuvo nagrinėtas ankstesniuose sprendimuose, neatleidžia įmonės nuo atsakomybės (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija, T‑321/05, EU:T:2010:266, 901 punktą).

294    Bet kuriuo atveju, kaip jau buvo pažymėta, jei ieškovei kilo bent menkiausia abejonė dėl parengiamųjų nuostatų (šio sprendimo 155 punktas) arba jos elgesio suderinamumo su Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, ji turėjo konsultuotis su Komisija.

295    Vadinasi, ginčijamo sprendimo 586 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nusprendė, kad ieškovė elgėsi bent jau aplaidžiai, kai pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

296    Taigi reikia atmesti penktojo pagrindo pirmą dalį.

2.      Dėl antros dalies, grindžiamos baudų netinkamumu, nes nebuvo pakenkta koncentracijų kontrolės tikslams

297    Ieškovės nuomone, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, reikia atskirti, pirma, įtariamus pažeidimus, kuriuos sudaro per ankstyvas koncentracijos vykdymas, apie kurį Komisija buvo visiškai informuota, ir, antra, pažeidimus, kuriuos sudaro visiškas nepranešimas apie koncentraciją arba jos įgyvendinimas prieš Komisijai pranešant apie koncentraciją. Šiuo klausimu ieškovė pabrėžia, kad Komisija savo pranešime spaudai pripažino, jog ginčijamame sprendime konstatuoti pažeidimai neturėjo jokios įtakos jos sprendimui leisti vykdyti koncentraciją. Taigi šiuo atveju nebuvo pakenkta koncentracijų kontrolės tikslams pagal Sąjungos teisę, todėl buvo neteisinga skirti baudas.

298    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

299    Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies tikslas yra užtikrinti Bendrijos masto koncentracijų pasekmių ex ante kontrolės sistemos veiksmingumą. Be to, reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų koncentracijų kontrolės srityje tikslas yra užkirsti kelią nepataisomai ir nuolatinei žalai konkurencijai. Koncentracijų kontrolės sistema siekiama leisti Komisijai „veiksmingai kontroliuoti visų koncentracijų daromą poveikį konkurencijos struktūrai“ (Reglamento Nr. 139/2004 6 konstatuojamoji dalis) (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 498 punktas).

300    Kalbant apie koncentracijas, dėl kurių suderinamumo su vidaus rinka kyla rimtų abejonių, pažymėtina, kad galimos grėsmės konkurencijai, susijusios su ankstyvu vykdymu, nėra tos pačios, kaip kalbant apie koncentracijas, kurios nekelia konkurencijos problemų (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 499 punktas).

301    Dėl to, kad koncentracijos suderinamumas su vidaus rinka kelia didelių abejonių, per ankstyvas šios koncentracijos vykdymas sukelia sunkesnių pasekmių nei koncentracijos, kuri nekelia konkurencijos problemų, per ankstyvas vykdymas, nebent, nepaisant to, kad koncentracija kelia tokių didelių abejonių, byloje nagrinėjamu atveju galima atmesti, kad jos vykdymas iš pradžių numatyta forma, kuriai Komisija nedavė leidimo, galėjo sukelti žalingų pasekmių konkurencijai (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 500 punktas).

302    Nagrinėjamu atveju dėl koncentracijos, apie kurią iš pradžių pranešta 2015 m. vasario 25 d., suderinamumo su vidaus rinka kilo rimtų abejonių.

303    Šias rimtas abejones dėl jos suderinamumo su vidaus rinka lėmė, be kita ko, PT Portugal ir ieškovės patronuojamųjų bendrovių Cabovisão bei ONI, kurios tuo metu tiesiogiai konkuravo su PT Portugal, veiklos sutaptis.

304    Taigi iš ginčijamo sprendimo 8 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ieškovei buvo leista įsigyti PT Portugal tik po to, kai ji pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 2 dalį prisiėmė įsipareigojimų, kad išsklaidytų dėl koncentracijos kilusias rimtas abejones. Šie įsipareigojimai buvo susiję su kai kuriomis Portugalijoje horizontaliai paveiktomis rinkomis, be kita ko, fiksuotojo ryšio telefonijos, interneto paslaugų teikimu ir kelių mokamų paslaugų teikimu telekomunikacijų sektoriuje.

305    Ieškovė nepateikia jokio argumento, dėl kurio būtų galima suabejoti Komisijos vertinimu, kad koncentracija kelia didelių abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka.

306    Be to, pranešimo apie SPA dieną parengiamosios nuostatos jau galiojo nuo SPA pasirašymo (2014 m. gruodžio 9 d.), jau buvo įvykęs pirmasis iš septynių keitimasis informacija (2015 m. sausio 20 d.) ir pirmasis ieškovės ir PT Portugal susitikimas (2015 m. vasario 3 d.).

307    Taip pat, kadangi ieškovė ir PT Portugal buvo konkurentės keliose rinkose (žr. šio sprendimo 188, 214 ir 230 punktus), savo veiksmais jos galėjo sumažinti tarpusavio konkurenciją ir padaryti konkurencijai ilgalaikės žalos.

308    Taigi tai, kad ieškovė pranešė apie koncentraciją arba pasiūlė įsipareigojimus, neturi jokios įtakos padarytam pažeidimui. Net jei ieškovė nuo pat pradžių pasiūlė įsipareigojimus, tai neleidžia jai vykdyti sandorio ir nesumažina jos veiksmų neteisėtumo.

309    Taigi ieškovės argumentas, kad nebuvo pakenkta koncentracijų kontrolės tikslams pagal Sąjungos teisę, turi būti atmestas.

310    Be to, šios išvados negali paneigti tai, kad, kaip nurodyta 2018 m. balandžio 24 d. pranešime spaudai (IP/18/3522), ginčijamas sprendimas „nedaro poveikio 2015 m. balandžio mėn. Komisijos sprendimui leisti vykdyti koncentraciją pagal Reglamentą [Nr. 139/2004]“. Iš tiesų, kaip nurodyta minėtame pranešime, „tuometinis Komisijos vertinimas nepriklausė nuo faktinių aplinkybių, dėl kurių [ieškovei] buvo priekaištaujama [ginčijamame] sprendime“.

311    Taigi penktojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

3.      Dėl trečios dalies, grindžiamos baudų neteisėtumu dėl nepakankamų jų dydžio nustatymo motyvų

312    Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas gerokai peržengia ankstesniais sprendimais apibrėžtas ribas tiek dėl veiksmų, kurie jame pripažįstami prieštaraujančiais Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 daliai ir 7 straipsnio 1 daliai, tiek dėl skirtų baudų dydžio, kuris yra šešis kartus didesnis už ankstesniais sprendimais paskirtas didžiausias baudas. Ginčijamame sprendime Komisija tik labai bendrai nurodo veiksnius, į kuriuos, atrodo, atsižvelgė (pažeidimo pobūdį, sunkumą ir trukmę), ir neleidžia suprasti kiekvieno iš šių veiksnių apytikslio svorio. Be to, ginčijamame sprendime nepateikta jokių motyvų, pateisinančių vienodą baudų pobūdį, nepaisant jų trukmės skirtumo.

313    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

314    Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti jo priėmimo pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Nereikalaujama, kad motyvavimas atspindėtų visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, nes tai, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne vien į jo tekstą, bet ir į jo kontekstą ir į atitinkamą sritį reguliuojančių teisės normų visumą (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 446 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

315    Kalbant apie baudas, skiriamas pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnį, kaip buvo pažymėta šio Sprendimo 48 punkte, pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalį Komisija gali skirti baudas, neviršijančias 10 % bendros konkrečios įmonės apyvartos, kaip apibrėžta šio reglamento 5 straipsnyje, už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnyje numatyto pranešimo įpareigojimo pažeidimą ir koncentracijos vykdymą pažeidžiant to paties reglamento 7 straipsnį. Pagal šio reglamento 14 straipsnio 3 dalį „[n]ustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, dydį ir trukmę“.

316    Be to, pažymėtina, kad Komisija nėra priėmusi gairių, kuriose būtų paskelbtas apskaičiavimo metodas, kuriuo ji privalo vadovautis, nustatydama baudą pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnį (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 449 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

317    Pirma, nesant tokių gairių, Komisija neprivalo absoliučia ar procentine išraiška įvertinti baudos bazinio dydžio ir galimų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 455 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

318    Antra, Komisijos analizės pagrindas turi būti Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 3 dalis. Vis dėlto ji privalo aiškiai ir vienareikšmiškai ginčijamame sprendime atskleisti elementus, į kuriuos atsižvelgė, nustatydama baudos dydį (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 450 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

319    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 568–599 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino pažeidimų pobūdį, sunkumą ir trukmę.

320    Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su pažeidimų pobūdžiu, ginčijamo sprendimo 568–577 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad tai yra sunkūs pažeidimai, nes, pirma, jie galėjo pakenkti Reglamento Nr. 139/2004 veiksmingumui, antra, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimai buvo padaryti, nepaisant teigiamų Komisijos atliktos koncentracijų kontrolės procedūros rezultatų, ir, trečia, teisės aktų leidėjas nusprendė, jog Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimai gali būti tokie pat sunkūs kaip ir SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimai, nustatydamas tą patį didžiausią baudų dydį.

321    Dėl pažeidimų sunkumo pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 578–594 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, jog reikia atsižvelgti, pirma, į tai, kad pažeidimai buvo padaryti bent jau dėl neatsargumo, ir, antra, į antikonkurencinę riziką, susijusią su išankstiniu sandorio, dėl kurio suderinamumo su vidaus rinka kyla didelių abejonių, įvykdymu.

322    Dėl pažeidimų trukmės ginčijamo sprendimo 595–599 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino, kad abu pažeidimus reikia nagrinėti atskirai: pirma, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kaip vienkartinis pažeidimas, padarytas SPA pasirašymo dieną (2014 m. gruodžio 9 d.), ir, antra, Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas prasidėjo 2014 m. gruodžio 9 d. ir tęsėsi iki sprendimo leisti vykdyti koncentraciją priėmimo dienos (2015 m. balandžio 20 d.).

323    Taigi reikia konstatuoti, kad Komisija išnagrinėjo Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 3 dalyje išvardytus veiksnius, t. y. pažeidimo pobūdį, sunkumą ir trukmę. Šiomis aplinkybėmis ji aiškiai ir vienareikšmiškai nurodė aspektus, į kuriuos atsižvelgė, nustatydama baudų dydį, ir taip leido ieškovei gintis, o Bendrajam Teismui atlikti kontrolę.

324    Kalbant apie tai, kad ginčijamame sprendime Komisija nemotyvavo vienodo baudų dydžio, nepaisant jų trukmės skirtumo, kaip per posėdį pabrėžė Komisija, logiškai negalima lyginti tęstinio pažeidimo trukmės ir vienkartinio pažeidimo, nes pastarasis nesitęsia.

325    Taigi penktojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

4.      Dėl ketvirtos dalies, grindžiamos būtinybe panaikinti arba sumažinti už tas pačias faktines aplinkybes skirtą antrą baudą

326    Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu skirta antra bauda turi būti panaikinta arba gerokai sumažinta pagal Vokietijos teisėje įtvirtintą „įskaitymo“ (Anrechnungsprinzip) principą; pagal jį skiriant antrą baudą reikia atsižvelgti į už tas pačias faktines aplinkybes jau paskirtą baudą. Be to, Komisija pažeidė proporcingumo principą, nes nustatydama baudą už kitą pažeidimą neatsižvelgė į baudą, kuri jau buvo paskirta už vieną iš dviejų pažeidimų.

327    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

328    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad įskaitymo principas netaikomas situacijai, kai vienu ir tuo pačiu sprendimu skiriamos kelios sankcijos, net jei šios sankcijos skiriamos už tas pačias veikas (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 344 punktas).

329    Iš to darytina išvada, kad negalima pritarti ieškovės argumentui, grindžiamam proporcingumo principo pažeidimu dėl to, kad nustatant vienos baudos dydį nebuvo atsižvelgta į kitos baudos dydį.

330    Vadinasi, ieškinio penktojo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti.

5.      Dėl penktos dalies, grindžiamos baudų neproporcingumu

331    Šioje dalyje ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 3 ir 4 straipsniais skirtomis baudomis pažeidžiamas proporcingumo principas. Jei baudos nebus panaikintos, ieškovė Bendrojo Teismo prašo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją iš esmės sumažinti minėtais straipsniais paskirtas baudas.

a)      Dėl baudų neteisėtumo, atsižvelgiant į proporcingumo principą

332    Pirmiausia reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams. Tai reiškia, kad baudų dydžiai negali būti neproporcingi, palyginti su siekiamais tikslais, t. y. palyginti su konkurencijos taisyklių laikymusi, ir kad už konkurencijos pažeidimą įmonei skirtos baudos dydis turi būti proporcingas pažeidimui, kuris vertinamas kaip visuma, visų pirma atsižvelgiant į jo sunkumą (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 580 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

333    Ieškovė teigia, pirma, kad baudų dydis yra neproporcingas atsižvelgiant į įmonės dydį ir Komisijos skirtą baudą byloje, kurioje priimtas 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Electrabel / Komisija (T‑332/09, EU:T:2012:672). Antra, baudų dydis yra neproporcingas atsižvelgiant į pažeidimo trukmę tiek dėl to, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas vienkartinis pažeidimas yra akivaizdžiai neproporcingas, nes už jį skirtos baudos dydis yra toks pats kaip ir baudos, skirtos už to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kuris truko keturis mėnesius ir vienuolika dienų, tiek dėl pažeidimo trukmės, lyginant ją su pažeidimų trukme, už kurią buvo skirtos baudos ankstesnėse bylose, pavyzdžiui, byloje, kurioje priimtas 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Electrabel / Komisija (T‑332/09, EU:T:2012:672), ir byloje, kurioje priimtas 2017 m. spalio 26 d. Sprendimas Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753). Trečia, paskirtos baudos yra neproporcingos, nes Komisija kaip į lengvinančią aplinkybę neatsižvelgė į visiškai naują ginčijamo sprendimo pobūdį, kadangi „nėra jokių konkrečių precedentų dėl koncentracijos susitarimo“ (ginčijamo sprendimo 612 konstatuojamoji dalis).

334    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

335    Pirma, dėl ieškovės argumento, kad baudų dydis yra neproporcingas atsižvelgiant į įmonės dydį ir baudą, kurią Komisija skyrė 2009 m. birželio 10 d. Sprendimu C(2009) 4416 final (juo skirta bauda už koncentracijos vykdymą pažeidžiant Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį (byla COMP / M.4994 – Electrabel / Compagnie nationale du Rhône)), reikia priminti, jog tai, kad Komisija anksčiau už tam tikrų rūšių pažeidimus skirdavo atitinkamo dydžio baudas, nekliudo jai padidinti šių baudų, neviršijant nagrinėjamame reglamente nustatytų ribų, jei to reikia siekiant užtikrinti Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimą. Iš tiesų, norint veiksmingai taikyti Sąjungos konkurencijos teisės normas, būtina, kad Komisija bet kada galėtų koreguoti baudų dydį pagal šios politikos poreikius (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 603 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

336    Be to, kadangi ieškovės argumentas turi būti suprantamas kaip prašymas, kad Bendrasis Teismas konstatuotų ginčijamame sprendime padarytą vienodo požiūrio principo pažeidimą, reikia priminti, jog pagal suformuotą jurisprudenciją ankstesnė Komisijos sprendimų priėmimo praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, o sprendimai, susiję su kitomis bylomis, yra tik papildomas rodiklis, kad gali būti pažeistas šis principas, nes mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės, kaip antai rinkos, prekės, įmonės ir aptariami laikotarpiai, bus tapačios (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service / Komisija, C‑167/04 P, EU:C:2006:594, 201 ir 205 punktus; 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals / Komisija, C‑76/06 P, EU:C:2007:326, 60 punktą ir 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Caffaro / Komisija, T‑192/06, EU:T:2011:278, 46 punktą).

337    Vis dėlto vienodo požiūrio principo, pagal kurį draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingas situacijas – panašiai, nebent toks vertinimas yra objektyviai pateisinamas, turi paisyti tiek Komisija, skirdama įmonei baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą, tiek visos institucijos, vykdydamos bet kokią savo veiklą. Vis dėlto ankstesni Komisijos sprendimai dėl baudų gali būti reikšmingi nagrinėjant vienodo požiūrio principo laikymąsi tik tuomet, kai yra įrodyta, kad faktiniai bylų, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, duomenys, pavyzdžiui, rinkos, produktai, šalys, įmonės ir atitinkami laikotarpiai, yra panašūs į nagrinėjamus šioje byloje (žr. 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 261 ir 262 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

338    Visų pirma reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, jog bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas C(2009) 4416 final (byla COMP / M.4994 – Electrabel / Compagnie nationale du Rhône), aplinkybės ir šios bylos aplinkybės yra panašios, ir netgi to netvirtina.

339    Be to, galima pažymėti, kad ieškovės teiginys, jog „byloje Electrabel <…> Bendrasis Teismas nusprendė, jog 20 mln. EUR bauda, skirta įmonei, kurios konsoliduota apyvarta yra 47,5 mlrd. EUR, atitinka proporcingumo principą, nes sudarė 0,04 % įmonių grupės apyvartos“, yra netikslus, nes toje byloje baudą buvo nurodyta sumokėti ne „įmonių grupei“, o bendrovei Electrabel. Iš tiesų, kaip matyti iš 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Electrabel / Komisija (T‑332/09, EU:T:2012:672) 282 punkto, ieškovei skirta bauda sudarė 0,13 % jos apyvartos. Taigi yra klaidinga baudos dydį lyginti tik su „įmonių grupės“ apyvarta, užuot ją taip pat palyginus su įmonės, kuriai nurodyta sumokėti baudą, apyvarta, juo labiau kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas C(2009) 4416 final (byla COMP / M.4994 – Electrabel / Compagnie nationale du Rhône), bauda buvo paskirta tik už Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

340    Be to, kaip pabrėžia Komisija ir ieškovė to neginčija, šioje byloje bendras už abu pažeidimus skirtos baudos dydis sudaro apie 0,5 % ieškovės 2017 m. apyvartos.

341    Kaip Komisija nurodė ginčijamame sprendime, byloje, kurioje priimtas 2017 m. spalio 26 d. Sprendimas Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753), bendra abiejų baudų, skirtų pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, suma sudarė apie 1 % atitinkamos įmonės apyvartos.

342    Taigi bet kuriuo atveju ieškovės argumentas, kuriuo jai skirtos baudos pagal apyvartas lyginamos su baudomis, skirtomis byloje, kurioje priimtas Sprendimas C(2009) 4416 final (byla COMP / M.4994 – Electrabel / Compagnie nationale du Rhône), negali būti pagrįstas, taigi turi būti atmestas.

343    Antra, kalbant, viena vertus, apie ieškovės argumentą, kad baudų dydis yra neproporcingas atsižvelgiant į pažeidimų trukmę, nes baudos, skirtos už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, yra identiškos, kaip jau buvo pažymėta dėl argumento, grindžiamo motyvavimo stoka (žr. šio sprendimo 324 punktą), negalima lyginti tęstinio pažeidimo trukmės ir vienkartinio pažeidimo, nes pastarasis nesitęsia.

344    Kita vertus, dėl ieškovės argumento, kad baudos yra neproporcingos atsižvelgiant į pažeidimų trukmę, palyginti su baudomis, skirtomis ankstesnėse bylose, kaip antai tose, kuriose priimti 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Electrabel / Komisija (T‑332/09, EU:T:2012:672) ir 2017 m. spalio 26 d. Sprendimas Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753), reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokių įrodymų, galinčių įrodyti, kad minėtų bylų aplinkybės ir šios bylos aplinkybės šiuo aspektu yra panašios, ir netgi to netvirtina.

345    Taigi argumentas dėl pažeidimo trukmės taip pat turi būti atmestas.

346    Trečia, dėl ieškovės argumento, grindžiamo visiškai nauju ginčijamo sprendimo pobūdžiu, pabrėžtina, kad šis argumentas yra netikslus, nes, kaip jau buvo pažymėta, Komisija jau turėjo galimybę nubausti įmonę už koncentracijos įgyvendinimą prieš pranešant apie ją ir paskelbiant ją suderinama su vidaus rinka (žr. šio sprendimo 142 punktą).

347    Be to, bet kuriuo atveju jau buvo pažymėta (žr. šio sprendimo 292 punktą), jog vien tai, kad tuo metu, kai padaromas pažeidimas, Sąjungos teismai dar neturėjo galimybės priimti konkretaus sprendimo dėl konkretaus elgesio, savaime nereiškia, kad įmonė negali tikėtis, kad jos elgesys gali būti pripažintas nesuderinamu su Sąjungos konkurencijos teisės taisyklėmis (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 389 punktas).

348    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Komisija neturi jokios pareigos kaip į lengvinančią aplinkybę atsižvelgti į tai, kad dėl elgesio, kurio savybės yra tokios pačios kaip ir nagrinėjamo šioje byloje, dar nebuvo paskirta bauda (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 640 punktas).

349    Taigi argumentą, grindžiamą tariamai visiškai nauju ginčijamo sprendimo pobūdžiu, taip pat reikia atmesti.

b)      Dėl prašymo sumažinti baudas

350    Pirma, ieškovė Bendrojo Teismo prašo, siekiant laikytis Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje garantuojamo proporcingumo principo, naudojantis neribota jurisdikcija sumažinti ginčijamo sprendimo 3 ir 4 straipsniuose nustatytas baudas, jeigu jis mano, kad susitarimai, sudaryti iki susitarimo dėl koncentracijos, kuris yra ginčijamo sprendimo 4.1 punkto dalykas, užbaigimo, arba ginčijamo sprendimo 4.2.1 punkte nurodyti atvejai, arba ginčijamo sprendimo 4.2.2 punkte nurodyto informacijos perdavimo atvejai nereiškia koncentracijos įvykdymo.

351    Antra, ieškovė teigia, kad toks baudos sumažinimas taip pat gali būti taikomas atsižvelgiant į penktojo pagrindo penktoje dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. įmonės, kuriai skiriama bauda, dydį, pažeidimų trukmę, pobūdį ir sunkumą, taip pat precedentų nebuvimą, kaip į lengvinančias aplinkybes.

352    Pirmiausia reikia priminti, kad tik po to, kai, atsižvelgdamas į nurodytus ir tam tikrais atvejais savo iniciatyva iškeltus ieškinio pagrindus, baigia tikrinti jam pateikto sprendimo teisėtumą ir, jei tas sprendimas nėra visiškai panaikinamas, Sąjungos teismas turi įgyvendinti savo neribotą jurisdikciją, kad, pirma, nuspręstų dėl savo sprendimo, susijusio su minėto sprendimo teisėtumu, pasekmių, ir, antra, kad, atsižvelgdamas į jam pateiktą informaciją, nuspręstų, ar priimant sprendimą reikia pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, kad baudos dydis būtų tinkamas (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Orange Polska / Komisija, T‑486/11, EU:T:2015:1002, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. liepos 12 d. Sprendimo Hitachi-LG Data Storage ir Hitachi-LG Data Storage Korea / Komisija, T‑1/16, EU:T:2019:514, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

353    Pagal Reglamento Nr. 139/2004 16 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl sprendimų, kuriais Komisija nustato vienkartinę arba periodinę baudą. Teisingumo Teismas gali panaikinti, sumažinti arba padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą. Ši jurisdikcija, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, taigi panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753, 581 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

354    Šiuo klausimu, nors naudojimasis neribota jurisdikcija neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, o procesas vykdomas vadovaujantis rungtyniškumo principu, Sąjungos teismas, vykdydamas SESV 261 ir 263 straipsniais suteiktą kompetenciją, privalo išnagrinėti bet kokį teisinį ar faktinį argumentą, kuriuo siekiama įrodyti, kad baudos dydis neatitinka pažeidimo sunkumo ir trukmės (žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 97 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

355    Be to, įgyvendindamas neribotą jurisdikciją Bendrasis Teismas turi nustatyti baudos dydį, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Alliance One International / Komisija, C‑679/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:606, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

356    Galiausiai vykdydamas pareigą motyvuoti Bendrasis Teismas turi išsamiai išdėstyti veiksnius, į kuriuos jis atsižvelgia nustatydamas baudos dydį (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Trafilerie Meridionali / Komisija, C‑519/15 P, EU:C:2016:682, 52 punktą).

357    Pirma, dėl ieškovės prašymo, kad Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, sumažintų baudas, jeigu mano, kad susitarimai, sudaryti iki susitarimo dėl koncentracijos, kuris yra ginčijamo sprendimo 4.1 punkto dalykas, užbaigimo, arba ginčijamo sprendimo 4.2.1 punkte nurodyti atvejai, arba ginčijamo sprendimo 4.2.2 punkte nurodyto informacijos perdavimo atvejai nereiškia koncentracijos įvykdymo, pažymėtina, kad iš to, kas išdėstyta, matyti, jog ginčijamame sprendime Komisija teisingai nusprendė, kad parengiamosios nuostatos suteikė ieškovei galimybę daryti lemiamą įtaką PT Portugal veiklai, pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 108 ir paskesnius punktus), kad šios ginčijamos nuostatos buvo kelis kartus įgyvendintos pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 173 ir paskesnius punktus) ir kad keitimasis informacija padėjo įrodyti, jog ieškovė darė lemiamą įtaką tam tikriems PT Portugal veiklos aspektams (žr. šio sprendimo 221 ir paskesnius punktus) pažeidžiant minėtas nuostatas. Todėl ieškovės šiuo klausimu pateiktų argumentų analizė neįrodo, kad Komisijos skirtos baudos yra netinkamos ir turėtų būti sumažintos.

358    Net ir darant prielaidą, kad penktasis atvejis neįrodo sandorio įgyvendinimo (žr. šio sprendimo 205 punktą) pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį, tokia aplinkybė negali paneigti šios išvados.

359    Kiti atvejai pakankamai įrodo tokį sandorio įgyvendinimą, taigi galimas šio penktojo atvejo nepažeidžiantis pobūdis negalėtų paneigti baudos, skirtos už Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tinkamumo.

360    Antra, dėl ieškovės prašymo, kad Bendrasis Teismas atsižvelgtų į įmonės, kuriai skirta bauda, dydį, pažeidimų trukmę, pobūdį ir sunkumą ir į tai, kad nesama precedentų, kaip į lengvinančias aplinkybes, iš penktos dalies analizės matyti, jog argumentai, susiję su įmonės, kuriai skirta bauda, dydžiu, pažeidimo trukme ir tariamu precedentų nebuvimu, turi būti atmesti (žr. šio sprendimo 335–349 punktus).

361    Kalbant apie pažeidimų pobūdį, pažymėtina, kad ieškovė šiuo klausimu nepateikė jokių argumentų.

362    Dėl pažeidimų sunkumo pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Bendrojo Teismo atliekamas baudos dydžio nustatymas iš esmės nėra tikslus aritmetinis veiksmas (2011 m. spalio 5 d. Sprendimo Romana Tabacchi / Komisija, T‑11/06, EU:T:2011:560, 266 punktas ir 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo SLM ir Ori Martin / Komisija, T‑389/10 ir T‑419/10, EU:T:2015:513, 436 punktas).

363    Vis dėlto Bendrasis Teismas turi nustatyti tokį baudos dydį, kuris būtų, atsižvelgiant į, kaip jis mano, tinkamus kriterijus, proporcingas ieškovės padaryto pažeidimo sunkumui ir pakankamai atgrasantis.

364    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su ketvirtuoju pagrindu (žr. šio sprendimo 267 punktą), ieškovė pabrėžė, kad savo iniciatyva pranešė Komisijai apie koncentraciją 2014 m. spalio 31 d. (šio sprendimo 6 punktas), t. y. gerokai prieš pasirašant SPA 2014 m. gruodžio 9 d. (šio sprendimo 3 punktas), paskui, 2014 m. gruodžio 12 d., pateikė prašymą sudaryti darbuotojų grupę, kuri būtų atsakinga už jos bylos nagrinėjimą (šio sprendimo 7 punktas).

365    Taigi, nors toks argumentas buvo atmestas nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą, nes, ieškovės teigimu, dėl jo Komisija jai nebūtų skyrusi dviejų atskirų baudų, Bendrasis Teismas mano, kad į šias aplinkybes reikia atsižvelgti vertinant Reglamento Nr. 134/2009 4 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pranešti apie koncentraciją pažeidimo sunkumą.

366    Iš tiesų svarbu pažymėti, kad nors SPA buvo pasirašyta 2014 m. gruodžio 9 d. (šio sprendimo 3 punktas), pirmasis ir ketvirtasis įgyvendinimo atvejai prasidėjo atitinkamai 2015 m. sausio 20 d. (šio sprendimo 181 punktas) ir 2015 m. vasario 10 d. (šio sprendimo 199 punktas), pirmasis pasikeitimo informacija susirinkimas įvyko 2015 m. vasario 3 d. (šio sprendimo 240 punktas), t. y. anksčiau nei 2015 m. vasario 25 d. pranešimas apie SPA (šio sprendimo 10 punktas), Komisija jau buvo informuota apie koncentracijos projektą, nes ieškovė jai apie jį pranešė 2014 m. spalio 31 d., o 2014 m. gruodžio 5 d. įvyko jos ir ieškovės susitikimas.

367    Galiausiai reikia konstatuoti, kad nors nuo SPA pasirašymo iki pranešimo apie planuojamą koncentraciją praėjo du su puse mėnesio, kaip pabrėžia ieškovė, per šį laikotarpį ji, praėjus trims dienoms po SPA pasirašymo, pateikė Komisijai prašymą sudaryti darbuotojų grupę, kuri būtų atsakinga už jos bylos nagrinėjimą (šio sprendimo 7 punktas), o 2015 m. vasario 3 d. pateikė Komisijai pranešimo formos projektą kartu su priedais, tarp kurių buvo ir SPA kopija (šio sprendimo 9 punktas).

368    Taigi, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir naudodamasis neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas mano, kad už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirtos baudos dydį reikia sumažinti 10 %.

369    Vadinasi, už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą ieškovei skirtos baudos dydis turi būti 56 025 000 EUR, o likusi ieškinio dalis atmesta.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

370    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Vis dėlto, atsižvelgiant į minėto reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

371    Šiuo atveju, nors pagrindiniai ieškovės reikalavimai buvo atmesti, Bendrasis Teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija ir remdamasis ieškovės pateiktu prašymu, nusprendė sumažinti pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį skirtą baudą. Taigi turi būti nuspręsta, kad ieškovė padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir keturis penktadalius Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

372    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl reikia nuspręsti, kad Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Nustatyti, kad baudos, kuri Altice Europe NV buvo skirta 2018 m. balandžio 24 d. Europos Komisijos sprendimo C(2018) 2418 final, kuriuo skirtos baudos už įvykdytą koncentraciją pažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla M.7993 – Altice / PT Portugal), 4 straipsniu už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą, dydis yra 56 025 000 EUR.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Altice Europe padengia savo ir keturis penktadalius Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

4.      Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Marcoulli

Frimodt Nielsen

Norkus

Paskelbta 2021 m. rugsėjo 22 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


Turinys



*      Proceso kalba: anglų.