BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. kovo 19 d.(*)
„Muitų sąjunga – Bananų iš Ekvadoro importas – Importo muitų išieškojimas išleidus prekes – Prašymas atsisakyti išieškoti importo muitus – Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 220 straipsnio 2 dalies b punktas ir 239 straipsnis – Muitinės klaida – Akivaizdus suinteresuotojo asmens aplaidumas“
Byloje T‑324/10
Firma Léon Van Parys, įsteigta Antverpene (Belgija), iš pradžių atstovaujama advokatų P. Vlaemminck ir A. Hubert, vėliau – advokatų P. Vlaemminck, R. Verbeke ir J. Auwerx,
ieškovė,
palaikoma
Belgijos Karalystės, atstovaujamos J.‑C. Halleux ir M. Jacobs, padedamų advokato P. Vander Schueren,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą L. Keppenne ir F. Wilman,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti dalį 2010 m. gegužės 6 d. Komisijos sprendimo C(2010) 2858 galutinis, kuriame konstatuota, kad pagrįsta atlikti paskesnį importo muitų įtraukimą į apskaitą ir atsisakyti išieškoti muitus iš vieno skolininko, tačiau nepagrįsta atsisakyti išieškoti tam tikras sumas iš kito skolininko,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai F. Dehousse ir J. Schwarcz (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 7 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 1999 m. lapkričio 8 d. ieškovė Firma Léon Van Parys NV per muitinės tarpininką pateikė Antverpeno (Belgija) muitinei 116 Ekvadoro kilmės bananų importo deklaracijų.
2 Importo deklaracijoms pagrįsti pateiktas, kaip nurodyta, 221 Ispanijos Karalystės išduotas importo sertifikatas, kuriuo leidžiama importuoti bananus į Europos bendriją taikant sumažinto, 75 eurų už toną, muito tarifinę kvotą, kaip tai iki 1998 m. gruodžio 31 d. buvo galima daryti pagal 1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (OL L 47, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 388) su pakeitimais, padarytais 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 3290/94 dėl žemės ūkio sektoriuje būtinų pritaikomųjų pataisų ir pereinamojo laikotarpio priemonių, kad būtų įgyvendintos daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde sudarytos sutartys (OL L 349, p. 105; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 432), o nuo 1999 m. sausio 1 d. – pagal Reglamentą Nr. 404/93 ir 1998 m. spalio 28 d. Reglamentą (EB) Nr. 2362/98, nustatantį Reglamento Nr. 404/93 išsamias įgyvendinimo taisykles dėl bananų importavimo į Bendriją tvarkos (OL L 293, p. 32).
3 2000 m. vasario 1 d. laišku Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pranešė Belgijos muitinei, kad importuojant į Bendriją bananus naudotasi netikrais Ispanijos importo sertifikatais su suklastotais tokius dokumentus išduoti kompetentingos Ispanijos institucijos antspaudais. Atlikusi vieną iš tyrimų muitinė nustatė, kad 221 importo sertifikatas, nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 1999 m. lapkričio 8 d. ieškovės pateiktas Antverpeno muitinei, yra suklastotas Ispanijos sertifikatas.
4 2002 m. liepos 5 d. Belgijos muitų ir akcizų administracija nustatytas aplinkybes įtraukė į teisės pažeidimų protokolą ir nusiuntė jį visų pirma ieškovei ir jos muitinės tarpininkui (toliau – 2002 m. liepos 5 d. protokolas). Iš 2002 m. liepos 5 d. protokolo matyti, kad ieškovė pateikė iš viso 233 importo sertifikatus, turinčius suklastotų Ispanijos sertifikatų požymių, iš jų 221 – Antverpeno muitinei ir 12 – Hamburgo muitinei (Vokietija). Nuo 1999 m. sausio 1 d. iki lapkričio 8 d. tokių požymių turėjo 107 sertifikatai, visi ieškovės pateikti Antverpeno muitinei.
5 2002 m. liepos 26 d. laišku Belgijos muitų ir akcizų administracija pareikalavo iš ieškovės ir muitinės tarpininko už nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 8 d. importuotus bananus sumokėti 7 084 967,71 euro muitą, apskaičiuotą pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 2 dalį, po 850 eurų už kiekvieną importuotą bananų toną.
6 2003 m. lapkričio 28 d. Belgijos muitų ir akcizų administracija parengė papildomą teisės pažeidimų protokolą (toliau – papildomas protokolas), kuriame užfiksavo Ispanijos importo sertifikatų patikrinimų, pagal pavedimus atliktų visų pirma Portugalijoje, Ispanijoje ir Italijoje, rezultatus.
7 Ieškovei ir muitinės tarpininkui užginčijus iš jų vykdomą muitų išieškojimą išleidus prekes, Belgijos muitų ir akcizų administracija nusprendė, kad reikėtų patenkinti prašymą nevykdyti paskesnio muitų išieškojimo ir jo apskritai atsisakyti, todėl 2007 m. gruodžio 14 d. laišku perdavė bylos medžiagą Europos Bendrijų Komisijai, kad ji priimtų sprendimą pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3), 871 ir 905 straipsnius.
8 2007 m. gruodžio 14 d. laiške Belgijos muitų ir akcizų administracija išreiškė nuomonę, kad nagrinėjamu atveju ji negali taikyti 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307; toliau – BMK), 220 straipsnio 2 dalies b punkto, nes trūksta įrodymų, kad klaidų padarė būtent valstybės narės institucijos ar Komisija. Priešingai, ji nurodė mananti, kad muitą reikia grąžinti vadovaujantis BMK 239 straipsniu, nes susidarė ypatinga situacija, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, o ieškovės ir muitinės tarpininko veiksmuose nėra akivaizdaus aplaidumo požymių.
9 2008 m. gegužės 5 d., 2008 m. lapkričio 18 d. bei 26 d., 2009 m. sausio 15 d. ir 2010 m. kovo 4 d. raštais Komisija prašė Belgijos muitų ir akcizų administracijos suteikti papildomos informacijos, o administracija atsakė į kiekvieną raštą.
10 2010 m. sausio 8 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 2454/93 906b straipsniu, pranešė Belgijos muitų ir akcizų administracijai bei ieškovei, kad ji ketina atmesti prašymą atsisakyti išieškoti ir grąžinti muitus. 2010 m. vasario 8 d. laišku ieškovė pateikė pastabas.
11 Ieškovės atvejį pagal Reglamento Nr. 2454/93 873 ir 907 straipsnius 2010 m. balandžio 12 d. posėdyje išnagrinėjo ekspertų grupė, kurią sudaro visų valstybių narių atstovai.
12 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimu C(2010) 2858 galutinis (toliau – skundžiamas sprendimas) Komisija patvirtino paskesnį importo muitų įtraukimą į apskaitą (1 straipsnio 1 dalis) ir atsisakymą juos išieškoti iš vieno skolininko, t. y. muitinės tarpininko (1 straipsnio 2 dalis), tačiau nepatvirtino atsisakymo išieškoti tam tikras sumas iš kito skolininko, t. y. ieškovės (1 straipsnio 3 dalis).
13 Skundžiamo sprendimo 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Komisija leidžia Belgijos muitinei pačiai nuspręsti, ar atsisakyti išieškoti už 1998 m. importuotus bananus mokėtinus muitus, nes kitoje byloje, kurios faktinės ir teisinės aplinkybės iš dalies panašios, ji jau buvo nusprendusi, kad pagrįsta atlikti paskesnį importo muitų įtraukimą į apskaitą ir pagrįsta atsisakyti juos išieškoti. Iš 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad skundžiamas sprendimas priimtas tik dėl nuo 1999 m. sausio 1 d. iki lapkričio 8 d. importuotų prekių ir už jas mokėtino 3 628 248,48 euro importo muito.
14 Dėl 1999 m. importuotų prekių skundžiamo sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad tvarkydamas importuotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą formalumus muitinės tarpininkas pateikė importo sertifikatus, veikiausia išduotus Ispanijos valdžios institucijų, kuriuos per Portugalijos verslininką (toliau – M), kaip tarpininką, ieškovė gavo iš dviejų Ispanijos bendrovių. Komisija konstatavo, kad ieškovė šiuose sertifikatuose neminima, nes ji įsigijo tik teisę juos panaudoti, ir kad ji nėra jų perleidėja. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad dauguma nagrinėtų sertifikatų buvo išduoti „naujiems importuotojams“, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 2362/98 7 straipsnį, o nedidelė dalis – to paties reglamento 3 straipsnyje minimiems „tradiciniams“ importuotojams.
15 Skundžiamo sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad reikia atlikti paskesnį taikytinų muitų įtraukimą į apskaitą, nes nagrinėtu atveju muitinė nepadarė jokių klaidų. Šią išvadą 26 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrindė tuo, kad Reglamento Nr. 404/93 su pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 3920/94, 18 straipsnio 1 dalyje numatyto lengvatinio muitų tarifo taikymas susietas su importo sertifikatų pateikimu, tačiau Ispanijos valdžios institucijos pranešė, kad jos neišdavė ieškovės pateiktų sertifikatų. Taigi, Komisija padarė išvadą, kad šie sertifikatai buvo suklastoti. Tokiomis aplinkybėmis 27 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad negalima kalbėti apie Ispanijos valdžios institucijų klaidą, nes jos neprisidėjo prie šių sertifikatų rengimo. 28 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad prielaida apie klastoti sertifikatus padėjusį Ispanijos valdžios institucijos pareigūną atmesta po to, kai OLAF ir Ispanijos teisminės institucijos pasikeitė laiškais. Galiausiai 29–31 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsisakė atsižvelgti į ieškovės argumentus, kad ūkio subjektai neturi galimybių patikrinti, ar įmonės, kurioms išduoti sertifikatai, iš tiesų įregistruotos ir ar sertifikatai bei jų antspaudai yra autentiški, kad nacionalinės valdžios institucijos neturėjo galimybių patikrinti atitinkamų aplinkybių ir kad trūko Bendrijos institucijų kontrolės, nes nė viena nurodytų aplinkybių neatsirado dėl muitinės kaltės.
16 Kadangi BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos sąlygos yra kumuliacinės, skundžiamo sprendimo 33 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad nebereikia tikrinti, ar, be muitinės klaidos egzistavimo, tenkinamos ir kitos dvi sąlygos.
17 Likusioje skundžiamo sprendimo dalyje Komisija išnagrinėjo, ar tenkinamos BMK 239 straipsnyje nurodytos atsisakymo išieškoti importo muitus sąlygos.
18 Skundžiamo sprendimo 37–51 konstatuojamosiose dalyse Komisija patikrino, ar susidarė ypatinga situacija, t. y. ar tenkinama pirmoji atsisakymo išieškoti importo muitus sąlyga. Iš pradžių 38 konstatuojamojoje dalyje ji priminė taisyklę, pagal kurią paties suklastotų dokumentų pateikimo, net netyčinio, negalima pripažinti ypatinga situacija, pateisinančia atsisakymą išieškoti muitus. 39 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad ieškovė ir muitinės tarpininkas savo prašymą atsisakyti išieškoti muitus grindė ne tik netikrais importo sertifikatais, bet ir Komisijos vykdytos bananų importo tarifinių kvotų naudojimo priežiūros trūkumais. 40–44 konstatuojamosiose dalyse ji priminė teisinį reglamentavimą, kuriuo jai ir valstybėms narėms nustatytos įvairios tarifinių kvotų naudojimo pareigos. 45–49 konstatuojamosiose dalyse Komisija apibūdino nustatytus tarifinių kvotų naudojimo trūkumus, kad, pirma, nenustatytas su importo sertifikatais importuojamiems bananams skirtos kvotos viršijimo faktas ir, antra, išduodamos importo sertifikatus Ispanijos valdžios institucijos taikė nepakankamas saugumo priemones ir, be kita ko, nepateikė sertifikatams išduoti naudojamo antspaudo pavyzdžio. Tada Komisija nusprendė, kad tokios aplinkybės viršija įprastinę verslo riziką, kurią ūkio subjektas turi prisiimti, taigi dėl jų susidarė ypatinga situacija, kaip ji suprantama pagal BMK 239 straipsnį.
19 Antrąją atsisakymo išieškoti importo muitus sąlygą Komisija tyrė pagal tris kriterijus, leidžiančius nustatyti, ar nėra apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Dėl pirmojo kriterijaus, t. y. teisės aktų sudėtingumo, 53 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad jo nereikia vertinti, nes skola muitinei atsirado dėl importo sertifikatų klastojimo, o ne dėl neteisingo teisės akto taikymo. Dėl suinteresuotojo asmens profesinės patirties kriterijaus 54–56 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad jis tenkinamas.
20 Tačiau Komisija nusprendė, kad ieškovė neįrodė buvusi pakankamai rūpestinga. Komisija apibūdino faktines aplinkybes, kurioms esant naudoti suklastoti importo sertifikatai. 58 konstatuojamojoje dalyje ji priminė modus operandi, numatytą iš esmės tam, kad „tradiciniai“ importuotojai galėtų importuoti didesnį, nei leidžia jų turimi importo sertifikatai, kiekį bananų, ir pagal kurį ūkio subjektas parduoda neimportuotus bananus importo sertifikatą turinčiam ūkio subjektui, kuris juos importuoja, išleidžia į laisvą apyvartą ir vėliau parduoda. 59 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad, pirma, 1999 m. ieškovės importuotų bananų išleidimo į laisvą apyvartą muitinės formalumus muitinės tarpininkas sutvarkė pagal ieškovės duotus nurodymus ir, antra, po to bananai parduoti ne importo sertifikato turėtojui, kuris išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijoje buvo nurodytas kaip prekių gavėjas. Be to, muitinės tarpininkas visuomet ieškovei išrašydavo muitams sumokėti skirtą sąskaitą.
21 Tada Komisija pateikė įvairios informacijos, kuria remdamasi ji mano, kad ieškovė nebuvo rūpestinga. Pirma, 60 konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad nėra jokių ieškovės ir importo sertifikatų turėtojomis įvardytų bendrovių kontaktų pėdsakų, nors pati ieškovė tvirtino, kad tokie kontaktai būtini norint sutvarkyti prekių išleidimo į laisvą apyvartą formalumus, nes šios bendrovės nurodytos išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijose ir dėl to joms galėjo kilti atsakomybė. 60 ir 61 konstatuojamosiose dalyse Komisija padarė išvadą, kad jei ieškovė būtų susisiekusi su šiomis įmonėmis, ji būtų išsiaiškinusi, kad jos nežino apie prekybą teise naudotis jų vardu išduotais sertifikatais, tačiau ieškovės naudotas veiklos modelis ir nesusisiekimas rodo, kad ji buvo pasiruošusi prisiimti bananų importo ne pagal tarifinę kvotą riziką. Antra, Komisija atkreipė dėmesį į ieškovės ir M. verslo ryšius ir visų pirma aplinkybę, kad jie tiesiogiai derėjosi dėl importo sertifikatų pirkimo ir pardavimo (62 konstatuojamoji dalis), kad ieškovė pinigus pervesdavo tiesiai į M. asmeninę, o ne į jo darbdavio sąskaitą banke (63 konstatuojamoji dalis) ir kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog M. iš tiesų gavo jos siųstus importo sertifikatus, nors šių sertifikatų turėtojai juos turėdavo susigrąžinti, kad galėtų atgauti jų pateiktą garantiją (64 konstatuojamoji dalis). Trečia, Komisija pažymėjo, kad teisės naudotis sertifikatais pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaromi priimant išankstines sąskaitas, kurias išrašydavo dvi Ispanijoje įsteigtos bendrovės, o pačios sąskaitos faksu būdavo siunčiamos iš nežinomų vietų arba nežinomų asmenų, o toks veiklos modelis, kuriuo ieškovė visiškai nesuabejojo, negali būti laikomas normalia verslo praktika.
22 Skundžiamo sprendimo 67 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad ieškovė nebuvo tiek rūpestinga, kiek galima tikėtis iš patyrusio ūkio subjekto, taigi negalima laikyti, kad ji nebuvo akivaizdžiai aplaidi. Tačiau dėl ieškovės muitinės tarpininko ji padarė priešingą išvadą ir nusprendė, kad galima atsisakyti iš jo išieškoti importo muitus.
Procesas ir šalių reikalavimai
23 Pareiškimu, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas 2010 m. rugpjūčio 11 d., ieškovė pareiškė šį ieškinį.
24 Pasikeitus Bendrojo Teismo sudėčiai ši iš pradžių septintajai kolegijai paskirta byla 2010 m. rugsėjo 23 d. buvo paskirta antrajai kolegijai.
25 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 3 dalis,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
26 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
27 Pareiškimu, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas 2010 m. lapkričio 19 d., Belgijos Karalystė, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 115 straipsniu, paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų.
28 2011 m. sausio 18 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido Belgijos Karalystei įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų.
29 Palaikyti ieškovės reikalavimų į bylą įstojusi Belgijos Karalystė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– panaikinti skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 3 dalis,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 Pareiškimu, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas 2011 m. balandžio 15 d., Komisija pareiškė pastabas dėl Belgijos Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimo, o ieškovė dėl to pastabų nepateikė.
31 Taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas pateikė bylos šalims klausimų ir paprašė pateikti dokumentus. Į klausimus šalys atsakė: ieškovė – 2012 m. spalio 18 d. laišku, o Komisija – 2012 m. spalio 19 d. laišku.
Dėl teisės
32 Ieškovė nurodo šešis ieškinio pagrindus: Sutarties ir jos taikymą nustatančių normų, visų pirma BMK 239 straipsnio, 1993 m. birželio 10 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1442/93, nustatančio išsamias bananų importavimo į Bendriją priemonių taikymo taisykles (OL L 142, p. 6), Reglamento Nr. 2362/98, Pasaulio prekybos organizacijos (toliau – PPO) pripažintų prekybos papročių pažeidimą, klaidingai kvalifikuotus faktus ir dokumentų įrodomosios galios nepaisymą; Sutarties ir jos taikymą nustatančių normų, visų pirma BMK 239 straipsnio, ir proporcingumo principo pažeidimą; Sutarties ir jos taikymą nustatančių normų, visų pirma BMK 239 straipsnio, EB 211 straipsnio, teisėtų lūkesčių principo ir bendrojo teisės principo patere legem quam ipse fecisti pažeidimą; Sutarties ir jos taikymą nustatančių normų, visų pirma BMK 239 straipsnio, ir lygybės principo pažeidimą; Sutarties ir jos taikymą nustatančių normų, visų pirma BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto, pažeidimą; esminių procedūrinių reikalavimų ir visų pirma teisių į gynybą pažeidimą.
33 Pirmiausia reikia išnagrinėti penktąjį ir šeštąjį ieškinio pagrindus, pateiktus dėl paskesnio muitų išieškojimo pagal BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktą.
Dėl BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto įgyvendinimo
34 Iš pradžių reikia priminti, kad BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkte nacionalinės valdžios institucijų atsisakymas atlikti paskesnį muitų išieškojimą siejamas su trimis kumuliacinėmis sąlygomis. Įvykdęs šias tris sąlygas, mokesčio mokėtojas įgyja teisę į tai, kad išieškojimas nebūtų vykdomas (pagal analogiją žr. 2002 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ilumitrónica, C‑251/00, Rink. p. I‑10433, 37 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
35 Pirma, muitai turi būti nesurinkti dėl pačių kompetentingų institucijų klaidos. Antra, jų padarytos klaidos turi būti neįmanoma nustatyti sąžiningai veikiančiam mokesčio mokėtojui, nepaisant jo turimos profesinės patirties ir rūpestingumo, kurį jis turi parodyti. Galiausiai, šis mokesčių mokėtojas turi būti paisęs visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su jo muitinės deklaracijos pateikimu (pagal analogiją žr. šio sprendimo 34 punkte minėto Sprendimo Ilumitrónica 38 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
36 Tai, ar šios sąlygos tenkinamos, reikia vertinti atsižvelgiant į BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto tikslą apsaugoti mokesčio mokėtojo teisėtą lūkestį, kad visos sprendime dėl muitų išieškojimo nurodytos aplinkybės būtų teisingos (pagal analogiją žr. šio sprendimo 34 punkte minėto Sprendimo Ilumitrónica 39 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
37 Atsižvelgiant būtent į šiuos samprotavimus reikia nagrinėti penktąjį ir šeštąjį ieškinio pagrindus.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su Sutarties ir jos įgyvendinimo normų, visų pirma BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto, pažeidimu
38 Penktasis ieškinio pagrindas sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje ieškovė teigia, kad neįmanoma patikimai įrodyti, ar Ispanijos valdžios institucijos nepadėjo rengti netikrų importo sertifikatų. Antrojoje dalyje ji pateikia nuomonę, kad egzistuoja ryšys tarp pareikalauto sumokėti muito dydžio ir Komisijos klaidų, susijusių su tarifinės kvotos valdymu. Trečiojoje dalyje nurodoma, kad Komisija nenagrinėjo kitų BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sąlygų, kurios nagrinėjamu atveju buvo įvykdytos.
39 Komisija ginčija ieškovės argumentus, o Belgijos Karalystė nenurodė jokių su šiuo pagrindu susijusių argumentų.
– Komisijos nustatytos aplinkybės
40 Skundžiamame sprendime Komisija išnagrinėjo, ar įmanoma nebetęsti importo muitų išieškojimo išleidus prekes, patikrindama, ar įvykdyta viena iš šios priemonės taikymo sąlygų, t. y. ar Ispanijos valdžios institucijos padarė klaidų.
41 Skundžiamo sprendimo 26 ir 27 konstatuojamosiose dalyse Komisija pirmiausia nurodė, kad, pirma lengvatinio tarifo taikymas siejamas su importo sertifikatų pateikimu, antra, Ispanijos valdžios institucijos pranešė neišdavusios nagrinėjamų sertifikatų, taigi jie yra suklastoti, ir, trečia, tokiomis aplinkybėmis negalima „kalbėti“ apie šių institucijų, kurios neprisidėjo prie šių sertifikatų rengimo, klaidą.
42 Skundžiamo sprendimo 28 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad prielaida apie klastoti sertifikatus padėjusį Ispanijos valdžios institucijos pareigūną atmesta po to, kai OLAF ir Ispanijos teisminės institucijos pasikeitė laiškais.
43 Skundžiamo sprendimo 29–31 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsakė į ieškovės argumentus. Komisijos teigimu, muitinės institucijų klaida negali būti tai, kad, pirma, ūkio subjektai neturėjo galimybių patikrinti, ar įmonės, kurioms išduoti sertifikatai, iš tiesų įregistruotos ir ar sertifikatai bei jų antspaudai yra autentiški, antra, nacionalinės valdžios institucijos neturėjo galimybių patikrinti atitinkamų aplinkybių ir, trečia, trūko Europos Sąjungos institucijų kontrolės.
– Dėl penktojo ieškinio pagrindo pirmos dalies
44 Ieškovė tvirtina, kad nėra patikimai įrodyta, jog Ispanijos valdžios institucijos nepadarė klaidų. Ji remiasi daugiausia Belgijos muitų ir akcizų administracijos surašytais pažeidimo protokolais, vienu OLAF darbiniu dokumentui ir baudžiamojoje byloje, 2004 m. spalio 6 d. iškeltoje Tribunale civile e penale di Ravenna (Ravenos civilinių ir baudžiamųjų bylų teismas (Italija)), esančia informacija, iš kurios matyti, kad Ispanijos pareigūnai padėjo klastoti sertifikatus.
45 Šiais argumentais ieškovė tvirtina, kad Komisija neįrodė nebuvus muitinės institucijos klaidos, kaip tai suprantama pagal BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktą. Tačiau, kaip nurodė Komisija, kad būtų atsisakyta muitų paskesnio išieškojimo, reikia įrodyti būtent klaidą. Taigi, penktojo pagrindo pirma dalis grindžiama BMK 220 straipsnio 2 dalies c punktui prieštaraujančia prielaida, jokiu atveju neleidžiančia įrodinėti klaidos egzistavimo fakto.
46 Be to, šios išvados neleidžia kvestionuoti ieškovės argumentai ir dokumentai, kuriais ji remiasi.
47 Pirma, ieškovė remiasi papildomu protokolu ir jame minimu OLAF tyrimu, kurio medžiagoje minima importo sertifikatų vagystė iš Ispanijos užsienio prekybos generalinio sekretoriato. Tačiau iš 2000 m. rugsėjo 22 d. OLAF darbinio dokumento matyti, kad tai įvyko 1999 m. pabaigoje, o pavogti sertifikatai galėjo būti naudojami pirmus du 2000 m. ketvirčius. Taigi, šie sertifikatai negali būti ginčijami sertifikatai, pateikti importuojant siuntas, kurių paskutinė importuota 1999 m. lapkričio 8 d., o ant vėliausio sertifikato nurodyta tariamo parengimo data – 1999 m. rugsėjo 23 d.
48 Antra, ieškovė nurodo Tribunale civile e penale di Ravenna sprendimą. Tačiau šis teismas tik pakartoja Ispanijos užsienio prekybos ministerijos pareigūno korupcijos prielaidą, kurią iškėlė OLAF, ir nurodo, kad OLAF kreipėsi į Ispanijos teisėsaugos institucijas. Jis pats Ispanijos pareigūno korupcijos fakto nekonstatavo, o tik nurodė, kad sprendimo priėmimo dieną Ispanijoje vykdomas baudžiamasis tyrimas dar buvo nebaigtas.
49 Trečia, ieškovė tvirtina, kad, neįrodžius Ispanijos valdžios klaidos nebuvimo, OLAF ir Ispanijos teisėsaugos institucijų susirašinėjimas nepatvirtina, kad vienas iš Ispanijos pareigūnų nepadėjo klastoti sertifikatų. Tačiau 2005 m. spalio 20 d. laiške, kurį Ispanijos teisėsaugos institucijos nusiuntė OLAF, konstatuojama, kad į suklastotų importo sertifikatų bylą Ispanijos pareigūnai nėra įsipainioję. Be to, 2010 m. sausio 28 d. Komisija nusiuntė šio laiško kopiją ieškovei administracinės procedūros tvarka.
50 Nors ieškovė teigia, kad daug įrodymų patvirtina Ispanijos pareigūnų dalyvavimą klastojant sertifikatus, reikia konstatuoti, kad iš bylos medžiagos tokių įrodymų nematyti, nes tiek 2000 m. rugsėjo 22 d. OLAF darbiniame dokumente, tiek papildomame protokole ir 2004 m. spalio 6 d. Tribunale civile e penale sprendime minima tik tokio dalyvavimo prielaida.
51 Ketvirta, dublike ieškovė mini įvairius Ispanijos valdžios institucijų veiksmus, kuriuos ji vadina klaidomis: išduoti importo sertifikatai neužpildytais laukais; tam tikra informacija, pavyzdžiui, apie importo sertifikatų formuliarų vagystę, valdžios institucijos naudotus antspaudus ir jų pakeitimus, nepateikta Komisijai.
52 Pirmiausia reikia priminti, kad importo sertifikatų vagystė šiai bylai visiškai nesvarbi (žr. šio sprendimo 47 punktą) ir kad tariama antspaudo vagystė iš Ispanijos administracijos neįrodyta, nes šios aplinkybės nepatvirtina nė vienas byloje esantis dokumentas, o ieškovė tokio dokumento nenurodo.
53 Aplinkybė, kad Komisijai nepranešta apie pakeistą naudojamą antspaudą, yra Ispanijos valdžios institucijų įsipareigojimų nevykdymas, kurio negalima laikyti teisiškai privalomų sumokėti muitų neįtraukimą į apskaitą pagrindžiančia klaida, nes tik aktyvus valdžios institucijų elgesys suteikia teisę į tai, kad nebūtų vykdomas paskesnis išieškojimas (žr. šio sprendimo 34 punkte minėto Sprendimo Ilumitrónica 38 ir 42 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
54 Ieškovė nedetalizuoja ir dokumentais nepagrindžia teiginio, kad Ispanijos valdžios institucijos išdavė importo sertifikatus neužpildytais laukais, apsiribodama tik tvirtinimu, kad ši aplinkybė išplaukia iš 2000 m. rugsėjo 22 d. OLAF darbinio dokumento. Reikia pažymėti, kad OLAF konstatavo, kad Ispanijos valdžios institucijos pardavinėjo importo sertifikatų blankus ir kad 1999 m. tokia praktika nutraukta dėl rizikos, kad ja bus piktnaudžiaujama. Nors tokią praktiką Ispanijos valdžios institucijos pripažino kaip keliančią piktnaudžiavimo riziką, tačiau vien ši rizika dar nereiškia, kad muitinė padarė klaidą.
55 Todėl penktojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.
– Dėl penktojo pagrindo antros dalies
56 Ieškovė kaltina Komisiją padarius tarifinės kvotos valdymo klaidų, į kurias ji turėjo atsižvelgti taikydama BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktą.
57 Komisija nurodo, kad ji nėra muitinės institucija, į kurios klaidas atsižvelgiama taikant BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktą.
58 BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad atsisakymas išieškoti importo muitus įmanomas, tik jeigu teisiškai privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos.
59 Aiškindamas iki BMK galiojusį reglamentavimą Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nesant tikslios ir išsamios „kompetentingų institucijų“ apibrėžties, „kompetentinga institucija“ laikytina ne tik ta institucija, kuri turi kompetenciją vykdyti išieškojimą, bet ir bet kuri kita institucija, prie kurios kompetencijos priskiriamas muitų išieškojimui svarbios informacijos teikimas, galintis dėl to sukurti teisėtų mokesčio mokėtojo lūkesčių (šio sprendimo 34 punkte minėto Sprendimo Ilumitrónica 40 punktas).
60 Be to, iš BMK 4 straipsnio 3 dalies matyti, kad „muitinė“ yra institucija, atsakinga už muitų teisės aktų taikymą. Darytina išvada, kad taip apibrėžtos valstybių narių arba trečiųjų šalių administracinės valdžios institucijos, kurioms pavesta taikyti muitų teisės aktuose numatytas muitinės priežiūros ir muitinės tikrinimo priemones, kaip jos apibrėžtos BMK 4 straipsnio 13 ir 14 punktuose. Nors Komisijai tenka svarbus tarifinės kvotos, kurią taikant už importuojamus bananus mokamas lengvatinio tarifo muitas, valdymo vaidmuo, dėl šios aplinkybės jos negalima laikyti muitinės institucija, kaip ji suprantama pagal BMK. Taigi, jos galimos šios srities klaidos negali būti pagrindas taikyti BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą atsisakymo išieškoti muitą išleidus prekes mechanizmą.
61 Galiausiai reikia atmesti ieškovės argumentą, jog vien aplinkybės, kad Komisija nėra muitinės institucija, nepakanka, kad ji būtų atleista nuo atsakomybės už klaidas, nes BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktas yra teisingumo išlyga, draudžianti bausti ūkio subjektus už valdžios institucijų padarytas klaidas. Bendrasis Teismas, pripažinęs šį argumentą pagrįstu, iš tiesų turėtų taikyti ne BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktą, bet teisingumo išlygą, dėl kurios muitų teisės aktuose nurodyta, kad ji taikoma ne paskesnio muitų išieškojimo, bet vėlesniu, BMK 239 straipsnio taikymo, etapu.
62 Todėl penktojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
– Dėl penktojo pagrindo trečios dalies
63 Ieškovė teisingai nurodo, kad Komisija išnagrinėjo, ar Ispanijos valdžios institucijos padarė klaidų, ir skundžiamo sprendimo 33 konstatuojamojoje dalyje patvirtino, kad nereikia tikrinti, ar įvykdytos kitos dvi BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sąlygos. Tačiau kadangi šiame straipsnyje nurodytos sąlygos yra kumuliacinės, Komisija neprivalėjo nagrinėti kitų taikymo sąlygų, nes bet kuriuo atveju pirmoji sąlyga buvo neįvykdyta (pagal analogiją žr. 1998 m. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Unifrigo ir CPL Imperial 2 prieš Komisiją, T‑10/97 ir T‑11/97, Rink. p. II‑2231, 65 punktą).
64 Taigi, reikia atmesti penktojo pagrindo trečią dalį, o kartu ir visą penktąjį pagrindą.
Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų ir visų pirma teisės į gynybą pažeidimu
65 Ieškovė tvirtina prašiusi OLAF leisti susipažinti su visais dokumentais ir informacija apie galimus sertifikatų klastojimo bendrininkus. Tačiau susipažinti su dauguma prašytų dokumentų jai neleista net po to, kai Europos ombudsmenas pasiūlė kompromisinį taikos susitarimą, kurio OLAF iki šiol neįvykdė. Atmesti visi ieškovės bandymai gauti informaciją apie pagrindinius įrodymus, susijusius su tariamomis klastotėmis ir tariamai prie to prisidėjusiomis Ispanijos valdžios institucijomis, ir apsisaugoti nuo išieškojimo išleidus prekes. Ieškovė teigia, kad taip buvo iš esmės pažeista jos teisė į gynybą.
66 Komisija ginčija ieškovės argumentus, o Belgijos Karalystė nenurodė jokių su šiuo pagrindu susijusių argumentų.
67 Ieškovė kaltina OLAF pirmiausia tuo, kad ši neleido jai susipažinti su visais prašyme nurodytais dokumentais. Ji mano, kad informacija, su kuria neleista susipažinti, turi esminę reikšmę nustatant, ar Ispanijos valdžios institucijos padarė klaidą, kaip ji suprantama pagal BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktą.
68 Kadangi ieškovės argumentai, atrodo, nukreipti prieš OLAF sprendimus, kuriais ši, remdamasi 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331), neleido susipažinti su visais prašyme nurodytais dokumentais, reikia konstatuoti, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2004 m. spalio 26 d. ir gruodžio 3 d. sprendimais OLAF atsakė į du ieškovės kartotinius prašymus leisti susipažinti su dokumentais (Europos ombudsmeno ataskaitos anglų k. ANN H 2, p. 1096 ir 1097). Be to, ieškovė neginčija fakto, kurį nurodė Komisija, kad šių sprendimų ji teismui neskundė. Todėl aplinkybė, kad OLAF neleido ieškovei susipažinti su visais prašyme nurodytais dokumentais, šiai bylai nėra svarbi.
69 Toliau ieškovė tvirtina, kad buvo iš esmės pažeista jos teisė į gynybą, nes ji negalėjo gauti ieškotos informacijos apie tariamą ginčijamų importo sertifikatų klastojimą ir tariamai prie to prisidėjusius Ispanijos valdžios institucijų darbuotojus.
70 Reikia priminti, kad pagal teisės į gynybą apsaugos principą ne vien Komisija turėtų spręsti, kurie dokumentai suinteresuotajam asmeniui yra naudingi, kai vykdoma atsisakymo išieškoti muitus išleidus prekes procedūra. Į administracinės procedūros medžiagą gali būti įtraukti dokumentai, kuriuose yra palankių atsisakymui išieškoti muitus duomenų, kurie suinteresuotajam asmeniui gali būti naudingi grindžiant savo prašymą, net jei Komisija jais nesirėmė. Todėl pareiškėjas turi turėti galimybę susipažinti su visais nekonfidencialiais į procedūros medžiagą įtrauktais dokumentais, įskaitant tuos, kurie nebuvo panaudoti Komisijos prieštaravimams pagrįsti (2005 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ricosmos prieš Komisiją, T‑53/02, Rink. p. II‑3173, 72 punktas).
71 Savo argumentais ieškovė tik patvirtina, kad ji neturėjo galimybės susipažinti su dokumentais, susijusiais su ginčijamų importo sertifikatų klastojimu ir prie to tariamai prisidėjusiais Ispanijos valdžios institucijų darbuotojais. Šiuo klausimu, kaip nurodo Komisija, reikia nurodyti dvi aplinkybes.
72 Pirma, prieš priimdama skundžiamą sprendimą Komisija nusiuntė ieškovei 2005 m. spalio 20 d. Ispanijos teisėsaugos institucijų laiško, kuriame konstatuojama, kad Ispanijos pareigūnai neprisidėjo prie suklastotų importo sertifikatų, kopiją. Be to, Komisija nurodo, kad vienintelė priežastis, dėl kurios neįmanoma gauti informacijos apie tariamai prie to prisidėjusią Ispanijos administraciją, gali būti ta, kad tokių aplinkybių apskritai nenustatyta. Taigi, laikytina, kad Komisija tvirtina nežinanti apie tokios informacijos egzistavimą ir neturinti apie tai jokio dokumento. Iš teismo praktikos matyti, kad dokumento, su kuriuo prašoma leisti susipažinti, nebuvimas preziumuojamas, jei atitinkama institucija taip teigia. Vis dėlto tai yra paprastoji prezumpcija, kurią ieškovas gali paneigti bet kokiomis priemonėmis, remdamasis reikšminga ir neprieštaringa informacija (2002 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Laval prieš Komisiją, T‑5/02, Rink. p. II‑4381, 95 punktas ir 2005 m. gruodžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gorostiaga Atxalandabaso prieš Parlamentą, T‑146/04, Rink. p. II‑5989, 121 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių tariamą ginčijamų importo sertifikatų klastojimą ir tariamai prie to prisidėjusius Ispanijos valdžios institucijų darbuotojus.
73 Antra, reikia konstatuoti, kad ieškovė Bendrajam Teismui pateikė kelis dokumentus tariamam bendrininkavimui ir ginčijamų importo sertifikatų klastojimo būdams įrodyti. Ji pateikė 2000 m. rugsėjo 22 d. OLAF darbinį dokumentą, Tribunale civile e penale sprendimą, minėtą nagrinėjant penktąjį ieškinio pagrindą, ir 2004 m. birželio 23 d. protokolą, kuriame užfiksuoti preliminarų tyrimą dėl sukčiaujant įvežtų prekių atlikusių OLAF pareigūnų parodymai, duoti Ravenos ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad šiuos tris dokumentus ieškovė turėjo dar tuomet, kai teikė Belgijos muitų ir mokesčių administracijai 2007 m. birželio 25 d. dokumentą „Position paper“ (ataskaitą), prie kurio jie pridėti. Kaip minėta šio sprendimo 48 ir 50 punktuose, tiek OLAF darbiniame dokumente, tiek Tribunale civile e penale sprendime minimi tik įtarimai, kad Ispanijos administracija prisidėjo prie importo sertifikatų klastojimo. Tas pat pasakytina apie protokole užfiksuotus OLAF pareigūnų parodymus.
74 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dar iki kreipimosi į Komisiją pagal paskesnio išieškojimo atsisakymo procedūrą ieškovė turėjo dokumentus, kuriuose užfiksuoti įtarimai, kad Ispanijos valdžios institucijų darbuotojai prisidėjo prie importo sertifikatų klastojimo, ir pakankamai tiksliai apibūdinti galimi sertifikatų klastojimo būdai, taigi ji turėjo galimybes pasirengti gynybai atsižvelgdama į galimą Ispanijos pareigūno bendradarbiavimą klastojant sertifikatus.
75 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog ieškovė nepagrįstai teigia, kad nesuteikiant jai galimybės susipažinti su tam tikra informacija ar tam tikrais dokumentais iš esmės pažeista jos teisė į gynybą.
76 Kadangi ieškovė nenurodė, kaip kitaip pasireiškė tariamas jos teisės į gynybą pažeidimas, ir nenurodė kitų aplinkybių, kuriomis grindžia rėmimąsi procedūrinių reikalavimų pažeidimu, reikia atmesti nurodytus argumentus ir kartu visą šeštąjį ieškinio pagrindą.
Dėl BMK 239 straipsnio 1 dalies antros įtraukos taikymo
Pirminės pastabos
77 Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2454/93 905 straipsnis, kuris nurodo ir detalizuoja Muitinės kodekso 239 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, yra bendroji teisingumo išlyga, skirta, inter alia, ypatingoms situacijoms, kurios pačios savaime nepriskirtinos nė vienam Įgyvendinimo reglamento 900–904 straipsniuose numatytam atvejui (1999 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Trans‑Ex‑Import, C‑86/97, Rink. p. I‑1041, 18 punktas). Iš 905 straipsnio matyti, kad importo muitų grąžinimui taikomos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y., pirma, ypatingos situacijos buvimas ir, antra, suinteresuotojo asmens akivaizdaus aplaidumo ir apgaulės nebuvimas (2004 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aslantrans prieš Komisiją, T‑282/01, Rink. p. II‑693, 53 punktas). Todėl pakanka neįvykdyti vienos sąlygos, kad būtų atsisakyta grąžinti muitus (1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Günzler Aluminium prieš Komisiją, T‑75/95, Rink. p. II‑497, 54 punktas ir minėto sprendimo Aslantrans prieš Komisiją 53 punktas).
78 Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju įvykdyta ypatingos situacijos egzistavimo sąlyga (žr. šio sprendimo 18 punktą). Taigi, Bendrasis Teismas turi nagrinėti tik tai, ar Komisija pagrįstai pripažino akivaizdų aplaidumą.
79 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką siekiant nustatyti, ar yra akivaizdaus aplaidumo, kaip jis suprantamas pagal BMK 239 straipsnį, požymių, reikia visų pirma atsižvelgti į nuostatų, dėl kurių nevykdymo atsiranda skola muitinei, sudėtingumą ir į ūkio subjekto profesinę patirtį bei rūpestingumą (1999 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Söhl & Söhlke, C‑48/98, Rink. p. I‑7877, 56 punktas ir 2003 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑156/00, Rink. p. I‑2527, 92 punktas).
80 Be to, reikia priminti, kad priimdama sprendimą pagal BMK 239 straipsnį Komisija turi diskreciją vertinti (pagal analogiją žr. 2000 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mehibas Dordtselaan prieš Komisiją, T‑290/97, Rink. p. II‑15, 46 ir 78 punktus). Taip pat reikia priminti, kad importo muitų grąžinimo ar atsisakymo juos išieškoti priemonė, galinti būti pritaikyta tik esant tam tikroms sąlygoms ir specialiai numatytais atvejais, yra normalios importo ir eksporto procedūros išimtis, todėl tokį grąžinimą ar atsisakymą išieškoti įtvirtinančios priemonės aiškintinos griežtai. Konkrečiai tariant, kadangi akivaizdaus aplaidumo nebuvimas yra būtina sąlyga, kad būtų galima pretenduoti į importo muitų grąžinimą arba atsisakymą juos išieškoti, darytina išvada, kad šią sąvoką reikia aiškinti taip, kad grąžinimo arba atsisakymo išieškoti atvejų skaičius būtų ribotas (šio sprendimo 79 punkte minėto Sprendimo Söhl & Söhlke 52 punktas).
81 Tačiau nors taikydama BMK 239 straipsnį Komisija turi diskreciją, ji negali nepaisyti savo pareigos nustatyti pusiausvyrą tarp, pirma, Sąjungos intereso užtikrinti visišką muitų teisės aktų nuostatų laikymąsi ir, antra, sąžiningo importuotojo intereso nepatirti žalos, viršijančios įprastą verslo riziką (žr. 2006 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods prieš Komisiją, T‑382/04, neskelbiamo Rinkinyje, 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
82 Atsižvelgiant būtent į šiuos motyvus reikia nagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą, dėl kurio Belgijos Karalystė pateikė pastabų.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Sutarties bei jos įgyvendinimo nuostatų, visų pirma BMK 239 straipsnio, ir proporcingumo principo pažeidimu
83 Ieškovė kritikuoja skundžiamame sprendime Komisijos padarytą išvadą, kad ji buvo akivaizdžiai aplaidi. Palaikoma Belgijos Karalystės ji šiam pagrindui pagrįsti nurodo kelis argumentus.
84 Pirma, ieškovė teigia, kad Komisija negali jai prikišti net menkiausio akivaizdaus aplaidumo, nes tariami pažeidimai pagrįsti klaidinga prielaida, kad ieškovė turėjo sudaryti prekių atpirkimo sutartį. Antra, ieškovė nurodo, kad, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, ji negalėjo žinoti apie tariamai suklastotus importo sertifikatus, rinkos sąlygomis įsigytus per tarpininką M., su kuriuo jos padalinys daug metų palaikė pasitikėjimu grindžiamus santykius. Trečia, priešingai, nei reikalaujama pagal Bendrojo Teismo praktiką, Komisija nepateikė ieškovės akivaizdų aplaidumą patvirtinančių įrodymų, o pati ieškovė visuomet veikė pagal įprastinę verslo praktiką, buvo profesionali ir atidi. Ketvirta, ieškovė iš esmės nurodo, kad Komisijos išdėstyta santykių su M. ir importo sertifikatų turėtojais kritika nepagrįsta, nes tokie santykiai yra normali verslo praktika. Penkta, atidumo reikalavimas ypač griežtas ir neproporcingas ir pažeidžia teismo praktikoje įtvirtintus reikalavimus tokioje ypatingoje situacijoje, kai akivaizdžiai viršijama įprastinė verslo rizika. Tačiau faktinių aplinkybių atsiradimo momentu nebuvo pagrindo abejoti importo sertifikatų autentiškumu. Šešta, Komisija klaidingai nusprendė, kad sudėtingų teisės aktų sąlyga nagrinėjamu atveju netaikytina.
85 Trečiu, ketvirtu ir penktu argumentais, kuriuos reikia nagrinėti kartu ir pirmiausia, ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija neįrodė ieškovės atidumo stokos.
86 Pirmiausia reikia priminti, kad muitinei nusprendus, jog ūkio subjekto veiksmuose nenustatyta apgaulės ar akivaizdaus aplaidumo požymių, Komisija, norėdama nukrypti nuo nacionalinės valdžios institucijų pozicijos, privalo įrodyti, remdamasi reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kad egzistuoja akivaizdžiai aplaidus šio subjekto elgesys (2005 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Geologistics prieš Komisiją, T‑26/03, Rink. p. II‑3885, 78 ir 82 punktai).
87 Tačiau reikia pabrėžti, kad 2007 m. gruodžio 14 d. laišku Belgijos muitų ir akcizų administracija išdėstė nuomonę, kad susidarė ypatinga situacija, kaip ji suprantama pagal BMK 239 straipsnį, o ieškovė nebuvo akivaizdžiai aplaidi.
88 Antra, reikia priminti, kad išvadą apie ieškovės neatidumą skundžiamo sprendimo 60 konstatuojamojoje dalyje Komisija grindžia tuo, kad neišliko jokių kontaktų su importo sertifikatų turėtojais pėdsakų, nors tokie kontaktai būtini tvarkant prekių išleidimo į laisvą apyvartą formalumus, nes šių įmonių pavadinimas nurodytas išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijoje ir dėl to joms galėjo kilti atsakomybė. 60 ir 61 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė, kad jei ieškovė būtų susisiekusi su šiomis įmonėmis, būtų paaiškėję, kad jos nežino apie prekybą teise naudotis jų vardu išduotais sertifikatais, taigi ieškovės naudotas veiklos modelis ir nesusisiekimas rodo, kad ji buvo pasiruošusi prisiimti bananų importo ne pagal tarifinę kvotą riziką. 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad derybos dėl importo sertifikatų pirkimo vyko tiesiogiai tarp ieškovės ir M., 63 konstatuojamojoje dalyje – kad ieškovė pinigus pervesdavo tiesiai į M. asmeninę, o ne į jo darbdavio sąskaitą banke, 64 konstatuojamojoje dalyje – kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad importo sertifikatus, kuriuos ji nusiuntė M., jis iš tiesų gavo, nors šių sertifikatų turėtojai juos turėdavo susigrąžinti, kad galėtų atgauti garantiją, kurią jie turėjo pateikti pagal teisės aktus, o 65 konstatuojamojoje dalyje – kad teisės naudotis sertifikatais pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaromi priimant išankstines sąskaitas, kurias išrašydavo dvi Ispanijoje įsteigtos bendrovės, o pačios sąskaitos telefaksu būdavo siunčiamos iš nežinomų vietų arba nežinomų asmenų. Toks veiklos modelis negali būti laikomas normalia verslo praktika.
89 Galima apibendrinti, kad grįsdama neatsargumą Komisija nurodo penkias aplinkybes: kontakto tarp ieškovės ir įmonės importo sertifikatų turėtojos nebuvimą, tiesiogines ieškovės ir M. derybas dėl teisės naudotis sertifikatais, pinigų pervedimą į asmeninę M. sąskaitą banke, įrodymų, kad M. gavo ieškovės siųstus sertifikatus, nebuvimą, teisės naudotis sertifikatais pirkimo įforminimą faksu atsiųstomis išankstinėmis sąskaitomis, kartais siųstomis iš nenustatyto adreso ar nežinomo asmens.
90 Trečia, reikia pažymėti, kad atsiliepime į ieškinį Komisija nurodo, jog ieškovės taikytas verslo modelis teisei naudotis importo sertifikatais įgyti yra „neteisėtas“, nes prieštarauja Reglamento Nr. 2362/98 21 straipsnio 2 dalies antrai pastraipai, kuri draudžia naujam importuotojui perleisti importo sertifikatu suteiktas teises tradiciniam importuotojui. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas, kiek juo neleidžiama atsisakyti išieškoti importo muitus, grindžiamas ne teisių naudotis importo sertifikatais pirkimo modelio neteisėtumu, bet akivaizdžiu ieškovės aplaidumu.
91 Todėl šiuo atveju Komisijos argumentas negali turėti įtakos sprendimo neleisti atsisakyti išieškoti importo muitus pagrįstumui.
92 Ketvirta, reikia pabrėžti, kad ieškovė, kurią šiuo klausimu palaiko Belgijos Karalystė, mano, jog reikalavimas būti atidžiam lemtų jos pareigą imtis aktyvių veiksmų tik tuo atveju, jei kiltų abejonių importo sertifikatų autentiškumu. Komisija mano, kad bylos aplinkybėmis, kurias žinojo tik ieškovė, turėjo kilti abejonių ir ši turėjo pareikalauti daugiau informacijos apie importo sertifikatų turėtojus, o aplinkybė, kad muitinei nekilo jokių abejonių, nėra svarbi.
93 Skundžiamame sprendime nenurodyta, kad Komisija neleido atsisakyti išieškoti importo muitus tuo pagrindu, kad ieškovei turėjo kilti abejonių dėl ginčijamų importo sertifikatų autentiškumo. Atidumo trūkumo argumentas, atrodo, grindžiamas veiklos modeliu, pagal kurį įgytos teisės naudotis šiais sertifikatais ir kurio tam tikri aspektai negali patvirtinti normalios verslo praktikos (skundžiamo sprendimo 65 konstatuojamoji dalis). Vertinant skundžiamo sprendimo pagrįstumą pagal tokį turinio argumentą, ieškovės kontrargumentas nereikšmingas.
94 Tačiau negalima atmesti galimybės, kad Komisija manė, jog pagal teisėms naudotis ginčijamais importo sertifikatais įgyti taikytą verslo modelį ieškovė turėjo suabejoti jų autentiškumu, nes skundžiamo sprendimo 60 ir 65 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, jog buvo neįmanoma išvengti kontaktų su šių sertifikatų turėtojais, o ieškovei nekilo jokių klausimų mokant dideles pinigų sumas pagal faksu gautas išankstines sąskaitas. Vis dėlto skundžiamo sprendimo 98–102 ir 111–115 konstatuojamosiose dalyse nurodytos priežastys, kodėl šios aplinkybės nagrinėjamu atveju negalėjo kelti abejonių dėl ginčijamų importo sertifikatų autentiškumo.
95 Penkta, reikia išnagrinėti penkis argumentus, kuriais remdamasi Komisija nusprendė, kad ieškovė nebuvo atidi.
96 Pirma, ieškovė tvirtina, kad ji negalėjo susisiekti su kiekvienu sertifikato turėtoju neprisiimdama neproporcingos administracinės naštos dėl didelio ginčijamų sertifikatų skaičiaus. Ji palaikė normalius verslo santykius su M. ir buvo jam palikusi rūpintis šiais kontaktais. Veikdama kitaip ji būtų kėlusi pavojų savo santykiams su M., kuris jai buvo reikalingas tam, kad rastų naujų importuotojų, norinčių parduoti teisę naudotis jiems išduotais importo sertifikatais. Ji mano, kad tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, nebuvo jokių priežasčių ypač atidžiai vertinti sutartis, jos sudarytas tarpininkaujant M., nes bendradarbiavimo su juo modelis buvo visiškai tapatus tam, pagal kurį bendradarbiauta su kitais tarpininkais.
97 Komisija teigia, kad ieškovė gali dangstytis pasitikėjimu pagrįstais santykiais su M. tik prisiimdama visus šio pasirinkimo padarinius, nes ji šį santykį laikė svarbesniu nei reikalaujamo atidumo paisymas. Be to, ji mano, kad ieškovė galėjo iš M. reikalauti pateikti informaciją apie sertifikatų turėtojus, nes tuo metu, kai klostėsi nagrinėjamos aplinkybės, jos verslo santykiai su juo dar nebuvo ilgalaikiai. Galiausiai ji mano, kad importo sertifikatų valdymo priemonės, kurių ieškovė ėmėsi, yra nesvarbios, nes nebuvo nurodyta, kaip jos prisidėjo užtikrinant atidų ir teisėtą naudojimąsi sertifikatais.
98 Iš bylos medžiagos matyti, kad visus ginčijamus importo sertifikatus ieškovė įgijo per tarpininką M. ir kad jie jai paprastai būdavo perduodami baigiantis jų panaudojimo ketvirčiui. Atkreiptinas dėmesys į ieškovės raštu ir žodžiu pateiktose pastabose pabrėžtą aplinkybę, kad ginčijami importo sertifikatai visuomet naudoti nedidelio kiekio bananų formalumams tvarkyti. Pasak jos, ši aplinkybė pateisina naudojimąsi tarpininko, geriau žinančio, kaip per pakankamai trumpą laiką gauti sertifikatus, leidžiančius importuoti prekes pagal tarifinę kvotą, paslaugomis. Šių faktinių aplinkybių Komisija neginčijo. Be to, ieškovė teigia, o tam bylos šalys neprieštarauja, kad ji tikrindavo naudojamų sertifikatų formą bei turinį ir visų pirma tai, ar sertifikatuose nurodyti kiekiai atitinka naujam importuotojui, kurio pavadinimas nurodytas sertifikate, suteiktą kiekį.
99 Komisijos kaltinimas reiškia, kad per palyginti trumpą laiką ieškovė privalėjo ne tik atlikti šiuos tikrinimus, bet ir susisiekti su ginčijamų sertifikatų turėtojais, kad išvengtų skundžiamo sprendimo 60 ir 61 konstatuojamosiose dalyse jai pateiktos kritikos.
100 Per teismo posėdį paklausta apie šios pareigos, nurodytos skundžiamo sprendimo 60 konstatuojamojoje dalyje, pobūdį ir apimtį, Komisija negalėjo nurodyti nuostatų, kurių pagrindu ji kyla, ir patikslinti jos apimties tvarkant importuotų prekių ir visų pirma jų išleidimo į laisvą apyvartą formalumus, o tik nurodė, kad muitinės teisės aktai neleidžia pirkti teisės naudotis importo sertifikatais iš naujų importuotojų. Tačiau, kaip minėta šio sprendimo 90 ir 91 punktuose, skundžiamas sprendimas pagrįstas ne teisės naudotis importo sertifikatais pirkimo modeliu.
101 Taigi, Komisija neįrodė, kad tvarkydama muitinės sankcionuotų veiksmų formalumus ieškovė turėjo susisiekti su ginčijamų importo sertifikatų turėtojais. Konkrečiai tariant, Komisija nepateikė jokios informacijos, įrodančios, kad toks susisiekimas buvo privalomas tam, kad ieškovė galėtų sutvarkyti importuotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą formalumus, o byloje neginčijama, kad jai nebuvo jokių kliūčių sutvarkyti visus administracinius prekių importo pagal ginčijamus importo sertifikatus formalumus.
102 Iš esmės negalima pritarti, kad į Sąjungą prekes importuojantis ūkio subjektas, kuris naudojasi tarpininko paslaugomis, kad įgytų teisę naudotis importo sertifikatais, pagal bendrąją taisyklę būtų vertinamas kaip aplaidus arba nepakankamai atidus, jei neatlieka kreipimąsi į sertifikatų turėtojus apimančios patikros. Naudojimasis tokio tarpininko paslaugomis yra importuotojo diskrecijai priskiriamos importo veiklos praktinis modelis, kuriuo siekiama palengvinti šios veiklos vykdymą, jei importuotojas mano, kad tam tikromis ekonominėms sąlygoms tarpininkas geriau nei jis pats gali surasti naujų ūkio subjektų, kuriems išduoti sertifikatai ir kurie norėtų perleisti teisę jais naudotis, visų pirma tais atvejais, kai, kaip nagrinėjamoje byloje, importuotojui reikia gauti daug sertifikatų per pakankamai trumpą laiką (žr. šio sprendimo 98 punktą). Nesant kitos faktais pagrįstos informacijos, kuri ūkio subjektui galėjo sukelti abejonių dėl naudotų importo sertifikatų autentiškumo, negalima manyti, kad tvarkant importuotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą formalumus buvo būtina susisiekti su importo sertifikatų turėtojais.
103 Taigi, Komisija neįrodė, jog skundžiamo sprendimo 60 ir 61 konstatuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės patvirtina ieškovės atidumo stoką.
104 Antra, ieškovė teigia, kad užmokesčio pervedimas į asmeninę M. sąskaitą buvo normali praktika, nes jis veikė savarankiškai, ir tokia pati praktika buvo taikoma kitų tarpininkų atveju; jos taip pat negalima kaltinti nepatikrinus, ar M. iš tiesų gavo jos siųstus sertifikatus, nes tai neproporcingai padidintų jai tenkančio darbo naštą ir neatitiktų normalios verslo praktikos, be to, atsižvelgiant į tarp jų susiklosčiusius gerus verslo santykius, jai būtų buvę pranešta apie M. negautus sertifikatus.
105 Atsikirsdama Komisija pakartoja skundžiamame sprendime nurodytą kritiką, t. y. tai, kad atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju reikalaujamą atidumą iš ieškovės buvo galima tikėtis, kad ji užtikrintų pinigų pervedimą į tinkamas sąskaitas ir įsitikintų, kad jos siųsti sertifikatai pasiekė adresatą. Komisija pabrėžia, kad ieškovei, kaip atidžiam ūkio subjektui, turėjo kilti abejonių, kodėl M. pageidavo, kad didelės pinigų sumos būtų pervedamos jam asmeniškai ir į jo asmeninę banko sąskaitą be darbdavio žinios.
106 Antras, trečias ir ketvirtas kaltinimai, nurodyti skundžiamo sprendimo 62–64 konstatuojamosiose dalyse, susiję su ieškovės ir M. tiesioginėmis derybomis dėl teisės naudoti sertifikatus pirkimo ir pardavimo, pinigų mokėjimu į M. asmeninę banko sąskaitą ir įrodymų, kad ieškovės siųsti sertifikatai pasiekė adresatą, nebuvimu (žr. šio sprendimo 89 punktą).
107 Dėl faktinių aplinkybių reikia konstatuoti, kad ieškovė su M. palaikė verslo santykius nuo 1997 m., nes viena iš Italijoje įsteigtų ieškovės dukterinių įmonių kelerius metus bendradarbiavo su Portugalijoje įsteigta tarptautinės prekybos įmone, kurioje dirbo M. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad, kaip teigia ieškovė, verslo santykiai dėl teisės naudotis ginčijamais sertifikatais pirkimo ir pardavimo buvo susiklostę tik tarp jos ir M., o šios aplinkybės Komisija neginčijo, kaip ji pati tai pripažino per teismo posėdį. Be to, skundžiamame sprendime ir Komisijos rašytinėse pastabose nėra nieko, kas paneigtų ieškovės teiginį, kad tarpininkavimo veiklą M. vykdė savarankiškai, ar patvirtintų, kad tai jis darė neteisėtai. Todėl negalima pritarti Komisijos argumentams, primintiems šio sprendimo 105 punkte, nes jie grindžiami idėja, išplaukiančia ir iš skundžiamo sprendimo, kad naudojimasis tarpininko, beje, dirbančio tarptautinės prekybos įmonėje, paslaugomis siekiant įgyti teisę naudotis ginčijamais sertifikatais kelia didesnę apgaulės riziką.
108 Susiklosčius tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kas minėta šio sprendimo 102 punkte, nei tiesiogiai su M. vestos derybos dėl teisės naudotis ginčijamais sertifikatais pirkimo ir pardavimo, nei pinigų už šiuos pirkimo–pardavimo sandorius pervedimas į asmeninę M. sąskaitą, nei nepareikalavimas, kad M. patvirtintų gavęs ieškovės grąžinamus naudotus sertifikatus, nepatvirtina, kad ieškovė buvo neatsargi.
109 Trečia, ieškovė tvirtina, kad išankstinių sąskaitų naudojimas yra normali verslo praktika, būdinga santykiams ir su kitais tarpininkais bei importuotojais, o šiomis sąskaitomis įforminamas užsakymas, kurio pagrindu ieškovė mokėdavo M. užmokestį pagal jo vėliau parengtas galutines sąskaitas faktūras. Tai, kad sąskaitas siųsdavo ieškovei nežinomos Ispanijoje įsteigtos įmonės, nėra aplinkybė, dėl kurios reikėtų būti atidesniam, nes šios įmonės yra bananų sektoriuje nežinomos įmonės, su kuriomis kontaktus palaikė M., o Komisija nepateikia akivaizdaus aplaidumo įrodymų.
110 Komisija mano, kad problemų kelia būtent tai, kaip išankstinės sąskaitos buvo naudojamos, t. y. jų gavimas faksu iš nežinomų asmenų ir nežinomų adresų. Todėl ieškovė turėjo atlikti patikrinimus.
111 Šiuo klausimu reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 65 punkte Komisija nurodė:
„[T]eisės naudoti sertifikatus pirkimas ir pardavimas įforminamas minėtų dviejų Ispanijos įmonių [faksu] siunčiamomis išankstinėmis sąskaitomis ir iš bylos medžiagos matyti, kad kai kurios išankstinės sąskaitos [faksu] išsiųstos iš nežinomų adresų arba nežinomų asmenų. Komisija abejoja, ar labai didelės pinigų sumos mokėjimas tokiomis aplinkybėmis [faksu] atsiųstų paprasčiausių išankstinių sąskaitų pagrindu yra normali verslo praktika; tačiau iš bylos medžiagos nematyti, kad [ieškovei] dėl to būtų kilę menkiausių klausimų.“
112 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad taikant proceso ir teismo posėdžio organizavimo priemones atskleistas skirtingas vienos faktinės aplinkybės vertinimas. Komisija, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus, pateikė keturių įmonių, iš kurių ieškovė pirko teisę naudotis ginčijamais sertifikatais, sąskaitas. Tačiau, viena vertus, per teismo posėdį ieškovė užginčijo šių duomenų tikrumą nurodydama, kad tik viena iš jų pardavė jai teisę naudotis ginčijamais sertifikatais. Kita vertus, šie duomenys prieštarauja 2000 m. rugsėjo 22 d. OLAF darbiniame dokumente, kuriame kaip nagrinėjamos situacijos dalyvės įvardytos dvi Ispanijoje įsteigtos įmonės (viena – dalyvavusi 1998 m., kita – 1999 m.), ir skundžiamame sprendime užfiksuotiems duomenims.
113 Reikia pabrėžti, kad grįsdama ieškovės atidumo trūkumą Komisija visų pirma remiasi aplinkybe, kad teisių naudotis ginčijamais sertifikatais pirkimo išankstinės sąskaitos išsiųstos iš nežinomų adresų ir nežinomų asmenų. Per posėdį Komisija dar nurodė, kad atitinkamos išankstinės sąskaitos sudarytos Ispanijoje, numeriai, iš kurių siųsti faksai, yra ispaniški, o ant faksu gautų sąskaitų buvo Ispanijos „copy shops“ (kopijavimo paslaugų įmonės) žymos.
114 Tačiau iš visos bylos medžiagos matyti, kad 1999 m. teisė naudotis ginčijamais sertifikatais pirkta tik iš vienos Ispanijos įmonės (žr. šio sprendimo 112 punktą). Visų šios įmonės išankstinių sąskaitų, kurias Komisija pateikė vykdydama proceso organizavimo priemones, antraštėse nurodytas pašto adresas ir telefono numeris. Vienos iš sąskaitų viršuje yra žyma „casa de fotocopia“ (kopijavimo paslaugų įmonė), o kitos – fakso numeris, veikiausia ispaniškas, ir žyma „cemon“.
115 Nors 114 punkte nurodytos aplinkybės nėra eksplicitiškai išdėstytos skundžiamame sprendime, galima laikyti, kad Komisija apie jas užsiminė, kai 65 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad išankstinės sąskaitos faksu siųstos iš nežinomų adresų. Tačiau tokios aplinkybės nepakanka įrodyti, kad nagrinėjamu atveju ieškovei trūko atidumo. Viena vertus, aplinkybė, kad Ispanijoje buveinę turinčios įmonės išrašyta išankstinė sąskaita išsiųsta iš šioje šalyje esančio fakso aparato, neatrodo kaip aplinkybė, dėl kurios ūkio subjektas šios sąskaitos gavėjas turėtų tapti atidesnis. Kita vertus, tai, kad viena iš penkių šios Ispanijos įmonės ieškovei pateiktų sąskaitų išsiųsta iš vietos, kurioje, atrodo, teikiamos kopijavimo paslaugos, savaime dar negali ieškovei sukelti abejonių dėl jos verslo ryšių su šia įmone arba ginčijamų sertifikatų autentiškumo. Nesant kitos faktais pagristos informacijos dėl išankstinių sąskaitų naudojimu grindžiamo kaltinimo, Komisijos abejonių, ar labai didelių sumų mokėjimas pagal pirma minėtomis aplinkybėmis gautas sąskaitas yra normali verslo praktika, negalima laikyti įrodytomis.
116 Taigi, skundžiamo sprendimo 65 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodyta informacija nepatvirtina, kad ieškovei trūko atidumo.
117 Nesant reikalo nagrinėti antrojo pagrindo pirmo, antro ir šešto argumentų, iš šio sprendimo 103, 108 ir 116 punktų darytina išvada, kad antrasis pagrindas yra pagrįstas, nes Komisija nepateikė įrodymų, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 6 punkte primintą teismo praktiką, kad ieškovė buvo neatidi, taigi neįrodė jos akivaizdaus aplaidumo.
118 Nesant reikalo nagrinėti pirmojo, trečiojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų reikia panaikinti skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalį ir atmesti likusią ieškinio dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
119 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal to paties straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama.
120 Nagrinėjamu atveju, kadangi didžioji dalis Komisijos reikalavimų atmesta, jai reikia nurodyti padengti savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
121 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo išlaidas. Nagrinėjamu atveju reikia nurodyti Belgijos Karalystei pačiai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASISF TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2010 m. gegužės 6 d. Komisijos sprendimo C(2010) 2858 galutinis 1 straipsnio 3 dalį, kurioje konstatuota, kad pagrįsta atlikti paskesnį muitų įtraukimą į apskaitą ir atsisakyti išieškoti importo muitus iš vieno skolininko, tačiau nepagrįsta atsisakyti išieškoti tam tikras sumas iš kito skolininko.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Europos Komisija padengia savo ir Firma Léon Van Parys NV patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Belgijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Forwood | Dehousse | Schwarcz |
Paskelbta 2013 m. kovo 19 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.