TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. birželio 25 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Transportas – Vairuotojo pažymėjimas – Pažymėjimo atnaujinimas jį išdavusioje valstybėje narėje – Gyvenimo šios valstybės narės teritorijoje sąlyga – Gyvenamosios vietos deklaravimas“
Byloje C‑664/13
dėl Administratīvā apgabaltiesa (Latvija) 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. gruodžio 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
VAS „Ceļu satiksmes drošības direkcija“,
Latvijas Republikas Satiksmes ministrija
prieš
Kaspars Nīmanis
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai C. Vajda, A. Rosas (pranešėjas), E. Juhász ir D. Šváby,
generalinė advokatė E. Sharpston,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kalniņš ir L. Skolmeistare,
– Estijos vyriausybės, atstovaujamos N. Grünberg,
– Europos Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell ir E. Kalniņš,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 403, p. 18) 12 straipsnio išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant VAS „Ceļu satiksmes drošības direkcija“ (kelių eismo saugumo direkcija, toliau – CSDD) ir Latvijas Republikas Satiksmes ministrija (Latvijos Respublikos transporto ministerija) ginčą su K. Nīmanis dėl atsisakymo atnaujinti jo vairuotojo pažymėjimą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagal Direktyvos 2006/126 2 konstatuojamąją dalį:
„Vairuotojo pažymėjimų taisyklės – pagrindinis bendros transporto politikos elementas siekiant pagerinti kelių eismo saugumą, taip pat palengvinant laisvą asmenų, apsigyvenančių kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimą išdavusioji, judėjimą. <...>“
4 Remiantis šios direktyvos 8 konstatuojamąja dalimi, dėl kelių eismo saugumo turėtų būti nustatyti minimalūs vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimai.
5 Šios direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Dėl priežasčių, susijusių su kelių eismo saugumu, valstybės narės visiems vairuotojo pažymėjimų savininkams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra jų teritorijoje, turėtų galėti taikyti savo nacionalines vairuotojo pažymėjimų atėmimo, sustabdymo, atnaujinimo ir panaikinimo nuostatas.“
6 Pagal Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalį „valstybių narių išduodami vairuotojo pažymėjimai yra tarpusavyje pripažįstami“.
7 Šios direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:
„1. Vairuotojo pažymėjimai yra išduodami tik tiems kandidatams į vairuotojus, kurie:
a) išlaikė įgūdžių ir elgsenos patikrinimo bei teorijos egzaminus ir atitinka medicininius reikalavimus pagal II ir III priedų nuostatas;
<...>
e) turi įprastinę gyvenamąją vietą pažymėjimą išduodančios valstybės narės teritorijoje arba gali pateikti įrodymų, kad jie ten studijuoja bent šešis mėnesius.
<...>
3. Atnaujinant vairuotojo pažymėjimus, kurių administracinio galiojimo laikotarpis baigėsi:
<...>
b) įprastinė gyvenamoji vieta turi būti pažymėjimą išduodančios valstybės narės teritorijoje arba privaloma pateikti įrodymų, kad ten studijuojama mažiausiai šešis mėnesius.
<...>
5. <...> Nepažeisdamos 2 straipsnio, vairuotojo pažymėjimą išduodančios valstybės narės išsamiai tikrina, siekdamos užtikrinti, kad asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus bei nacionalines nuostatas dėl teisės vairuoti panaikinimo arba atėmimo, jeigu nustatoma, kad vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas nesilaikant reikalavimų.“
8 Direktyvos 2006/126 12 straipsnyje numatyta:
„Šioje direktyvoje „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena, t. y. bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, darbo ryšių neturintis asmuo, dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta, kurioje jis gyvena.
Tačiau įprastine gyvenamąja vieta asmens, kurio darbo ryšiai siejasi su kita vieta, negu jo asmeniniai ryšiai, ir kuris dėl to gyvena pakaitomis skirtingose vietose, esančiose dviejose ar keliose valstybėse narėse, yra laikoma asmeninių ryšių vieta tik tada, jei tas asmuo ten nuolat sugrįžta. Šios paskutinės sąlygos nebūtina laikytis, kai asmuo valstybėje narėje gyvena, kad atliktų ten apibrėžtos trukmės užduotį. Universiteto ar mokyklos lankymas nereiškia įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimo.“
Latvijos teisė
9 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Kelių eismo įstatymo (Ceļu satiksmes likums) redakcijos 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad įstatyme nustatyto amžiaus sulaukęs asmuo, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra Latvijoje arba kuris gali įrodyti, kad studijavo Latvijoje paskutinius šešis mėnesius, gali įgyti teisę vairuoti automobilius ir gauti vairuotojo pažymėjimą.
10 Šioje nuostatoje skelbiama:
„<...> Asmens įprastinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, laikytina esančia Latvijoje, jei įvykdytas bent vienas iš šių kriterijų:
a) dėl asmeninių ryšių (patvirtinančių artimas atitinkamo asmens sąsajas su Latvija) ir darbo ryšių asmens gyvenamoji vieta ar deklaruota gyvenamoji vieta yra Latvijoje bent 185 dienas per kalendorinius metus;
b) asmuo neturi darbo ryšių, tačiau dėl asmeninių ryšių (patvirtinančių artimas atitinkamo asmens sąsajas su Latvija) jo gyvenamoji vieta ir deklaruota gyvenamoji vieta yra Latvijoje;
c) dėl darbo ryšių asmuo gyvena užsienyje, tačiau dėl asmeninių ryšių (patvirtinančių artimas atitinkamo asmens sąsajas su Latvija) dažnai grįžta į Latviją ir joje gyvena, o jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Latvijoje;
d) asmens deklaruota gyvenamoji vieta yra Latvijoje, tačiau jis studijuoja ir gyvena užsienyje.“
11 Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (Dzīvesvietas deklarēšanas likums) 1 straipsnį šio įstatymo tikslas yra užtikrinti, kad kiekvienas asmuo būtų pasiekiamas, kai to reikia dėl jo teisinių santykių su valstybe ir vietos administracija.
12 Šio įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta asmenų pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą, nurodyti deklaruotini duomenys ir apibūdinta registravimo tvarka. Pagal šį straipsnį įstatymas taikomas asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra Latvijoje. Be to, gyvenamosios vietos deklaravimas savaime nesukuria civilinių teisinių santykių.
13 To paties įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad gyvenamoji vieta yra adresą turinčio pastato, kurį asmuo laisvai pasirenka apsistoti su aiškiu ar numanomu tikslu jame gyventi, vieta, kur jis teisėtai gyvena ir kurią nurodo kaip vietą, kurioje jį galima rasti, jei to prireikia dėl jo teisinių santykių su valstybe ir vietos administracija. Be to, šiame straipsnyje numatyta, kad asmuo laikomas teisėtai gyvenančiu konkrečiame pastate, jei šis pastatas jam priklauso, šį pastatą išsinuomojo arba įgijo teisę juo naudotis santuokos, giminystės ryšio, partnerystės ar kitu teisiniu ar sutartiniu pagrindu.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14 K. Nīmanis vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2000 m. gruodžio 13 d. Latvijoje, kai jo deklaruota gyvenamoji vieta buvo šioje valstybėje narėje. Šio pažymėjimo galiojimo terminas pagal Latvijos teisės aktus buvo dešimt metų.
15 Gyventojų registre nurodyta, kad nuo 2002 m. vasario mėn. K. Nīmanis nebeturi deklaruotos gyvenamosios vietos Latvijoje. Tačiau suinteresuotasis asmuo tvirtina, kad turi teisę į tai, jog jo vairuotojo pažymėjimas būtų atnaujintas šioje valstybėje narėje, nes jis joje gyvena įprastai.
16 K. Nīmanis dėl atnaujinimo kreipėsi į CSDD, o ši, išnagrinėjusi minėto registro duomenis, konstatavo, kad K. Nīmanis neturi deklaruotos gyvenamosios vietos Latvijoje.
17 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu CSDD atsisakė suteikti prašomą paslaugą ir nurodė, jog tam, kad ją gautų, K. Nīmanis turi būti išgyvenęs Latvijoje daugiau kaip 185 dienas ir Latvijos teisės aktų nustatyta tvarka deklaravęs gyvenamąją vietą šioje valstybėje.
18 Išnagrinėjusi K. Nīmanis skundą, 2011 m. vasario 3 d. Latvijas Republikas Satiksmes ministrija nusprendė, kad CSDD sprendimas atitinka Kelių eismo įstatymo 22 straipsnį.
19 K. Nīmanis padavė skundą Administratīvā rajona tiesa (rajono administracinis teismas) ir paprašė priimti jam palankų administracinį aktą – atnaujinti jo turimą vairuotojo pažymėjimą.
20 2011 m. birželio 3 d. nutartimi Administratīvā apgabaltiesa (apygardos administracinis teismas) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojo CSDD atnaujinti K. Nīmanis vairuotojo pažymėjimą.
21 2012 m. balandžio 3 d. sprendime Administratīvā rajona tiesa pripažino, kad pagal galiojančius teisės aktus CSDD neturėjo teisės reikalauti nurodyti deklaruotą gyvenamąją vietą, nes atsisakymo atnaujinti K. Nīmanis vairuotojo pažymėjimą momentu Latvijos teisėje konkrečiai nebuvo numatytas reikalavimas suinteresuotajam asmeniui turėti deklaruotą gyvenamąją vietą Latvijoje, kad jo vairuotojo pažymėjimas galėtų būti atnaujintas šioje valstybėje narėje.
22 Šis teismas pripažino nepagrįstu Latvijas Republikas Satiksmes ministrija motyvą, kad tik deklaruota gyvenamoji vieta gali patvirtinti aplinkybę, jog asmuo Latvijoje gyvena įprastai ar daugiau kaip 185 dienas per kalendorinius metus. Teismas nusprendė, kad šios aplinkybės gali būti įrodytos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, ne tik gyventojų registre esančia informacija apie suinteresuotojo asmens deklaruotą gyvenamąją vietą.
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Administratīvā rajona tiesa nagrinėtoje byloje K. Nīmanis pilietybė neginčyta ir nepateikta kitų įrodymų, patvirtinančių, kad K. Nīmanis Latvijoje negyvena įprastai ir neišgyveno joje 185 dienų per kalendorinius metus.
24 CSDD apeliacine tvarka apskundė Administratīvā rajona tiesa sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir pateikė toliau nurodytus argumentus.
25 Direktyvoje 2006/126 numatytas visose Sąjungoje, t. y. visose valstybėse narėse, galiojantis reglamentavimas siekiant suvienodinti vairuotojo pažymėjimų išdavimo procedūras ir kriterijus bei užtikrinti, pirma, kad nepiktnaudžiaujama galimybe gauti vairuotojo pažymėjimą kitoje valstybėje narėje, jei dėl kokių nors priežasčių jo negalima gauti gyvenamosios vietos valstybėje narėje, ir, antra, kad gyvenamoji vieta yra tik vienas iš vairuotojo pažymėjimo išdavimo kriterijų. CSDD priduria, kad jei K. Nīmanis norėtų atnaujinti vairuotojo pažymėjimą kitoje nei Latvijos Respublika valstybėje narėje, joje taip pat turėtų būti tikrinama, ar tenkinamas šis kriterijus. Prieš išduodama vairuotojo pažymėjimą kitos valstybės narės piliečiams, CSDD patikrina, ar tenkinami Kelių eismo įstatyme ir Ministrų tarybos priimtuose jį įgyvendinančiuose teisės aktuose įtvirtinti kriterijai. Jeigu asmuo nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Latvijoje ir jokios informacijos apie jį gyventojų registre nėra, atsisakoma jam išduoti vairuotojo pažymėjimą.
26 Be to, gyvenamosios vietos deklaravimas nėra tik formalus reikalavimas, nes jis svarbus ir kitais atvejais.
27 Latvijas Republikas Satiksmes ministrija pritarė CSDD apeliaciniam skundui dėl Administratīvā rajona tiesa sprendimo.
28 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Latvijos teismų praktiką nagrinėdamas prašymą priimti pareiškėjui palankų administracinį aktą teismas turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjas turi materialiąją teisę į tai, kad būtų priimtas toks aktas. Be to, anot šio teismo, bylą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į nagrinėjant bylą nustatytas faktines aplinkybes ir galiojančius teisės aktus. Teismas negali priimti sprendimo, kuriuo nustatytų pareigą valdžios institucijai, vadovaudamasis negaliojančiomis teisės normomis.
29 Nagrinėdamas prašymą priimti pareiškėjui palankų administracinį aktą, t. y. nagrinėjamu atveju atnaujinti vairuotojo pažymėjimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal šią teismų praktiką turi atsižvelgti į jo sprendimo priėmimo momentu galiojančius teisės aktus.
30 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Kelių eismo įstatymo 22 straipsnio reikalavimas, jog, norint gauti vairuotojo pažymėjimą, reikia turėti deklaruotą gyvenamąją vietą Latvijoje, priimtas perkėlus Direktyvą 2006/126 į Latvijos teisę.
31 Norint išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, reikia nustatyti, ar į gyventojų registrą įtraukta informacija apie deklaruotą gyvenamąją vietą Latvijoje yra vienintelė priemonė, kuria K. Nīmanis, siekdamas kad būtų atnaujintas jo vairuotojo pažymėjimas, gali įrodyti, kad jo įprastinė gyvenamoji vieta yra Latvijoje.
32 Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, gyvenamosios vietos deklaravimo tikslas – užtikrinti, kad kiekvienas asmuo būtų pasiekiamas, kai to reikia dėl jo teisinių santykių su valstybe. Gyvenamosios vietos nedeklaravimas savaime nereiškia, kad atitinkamas asmuo negyvena Latvijoje.
33 Be to, šis teismas pabrėžia, kad jei asmuo neturi deklaruotos gyvenamosios vietos Latvijoje, tačiau įprastai gyvena šioje valstybėje narėje, dėl šios aplinkybės jis taip pat neturi teisės gauti vairuotojo pažymėjimo jokioje kitoje valstybėje narėje, nes neatitinka Direktyvoje 2006/126 įtvirtinto reikalavimo turėti įprastinę gyvenamąją vietą toje kitoje valstybėje narėje.
34 Administratīvā apgabaltiesa kilo abejonių, ar Latvijos teisės aktai neprieštarauja Direktyvos 2006/126 12 straipsniui ir šia direktyva siekiamiems tikslams, įtvirtintiems jos 2 konstatuojamojoje dalyje, t. y. pagerinti kelių eismo saugumą ir palengvinant laisvą asmenų, apsigyvenančių kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimą išdavusi valstybė narė, judėjimą, todėl jis nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2006/126 12 straipsnį, atsižvelgiant į jos 2 konstatuojamosios dalies pirmą sakinį, reikia aiškinti taip, kad jam prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatyta, kad vienintelė leistina įprastinės gyvenamosios vietos šioje valstybėje (Latvijoje) įrodinėjimo priemonė yra asmens deklaruota gyvenamoji vieta? „Deklaruota gyvenamoji vieta“ suprantama kaip asmens pareiga nacionalinės teisės nustatyta tvarka užsiregistruoti valstybės registre ir taip pranešti apie savo pasiekiamumą deklaruotu adresu, kai to reikia dėl teisinių santykių su valstybe ir vietos administracija.“
Dėl prejudicinio klausimo
35 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2006/126 12 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jam prieštarauja valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos vienintelė asmens, prašančio išduoti ar atnaujinti vairuotojo pažymėjimą šioje valstybėje narėje, turima priemonė įrodyti, kad jis tenkina šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies e punkte ir 3 dalies b punkte numatytą sąlygą turėti šios valstybės narės teritorijoje „įprastinę gyvenamąją vietą“, kaip ji suprantama pagal 12 straipsnį (toliau – įprastinės gyvenamosios vietos sąlyga), yra gyvenamosios vietos buvimo tos valstybės narės teritorijoje deklaravimas.
36 Pirmiausia pažymėtina, kad įprastinės gyvenamosios vietos sąlygos įvykdymas yra esminis elementas šia direktyva įtvirtintoje sistemoje, kurios kertinis akmuo yra vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo principas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240, 78 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
37 Teisingumo Teismas nusprendė, kad įprastinės gyvenamosios vietos sąlyga, nesant visiško valstybių narių teisės aktų suderinimo vairuotojo pažymėjimų išdavimo srityje, be kita ko, padeda kovoti su „vairuotojo pažymėjimų turizmu“ ir kad ši sąlyga būtina kontroliuojant tinkamumo vairuoti reikalavimo laikymąsi (dėl 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 237, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 317) 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygos žr. Sprendimo Wiedemann ir Funk, C‑329/06 ir C‑343/06, EU:C:2008:366, 69 punktą; Sprendimo Zerche ir kt., C‑334/06–C‑336/06, EU:C:2008:367, 66 punktą ir Sprendimo Grasser, C‑184/10, EU:C:2011:324, 27 punktą).
38 Taigi Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad tam tikrais atvejais vien įprastinės gyvenamosios vietos sąlygos nepaisymo gali pakakti norint pateisinti valstybės narės atsisakymą pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą (dėl Direktyvos 91/349 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygos žr. Sprendimo Apelt, C‑224/10, EU:C:2011:655, 34 punktą ir Sprendimo Akyüz, C‑467/10, EU:C:2012:112, 61 punktą).
39 Tik vairuotojo pažymėjimą išdavusi valstybė narė yra kompetentinga tikrinti, ar paisoma įprastinės gyvenamosios vietos sąlygos (šiuo klausimu žr. Nutarties Wierer, C‑445/08, EU:C:2009:443, 55 punktą). Ši taisyklė taip pat taikoma valstybei narei, kurioje vairuotojo pažymėjimo turėtojas prašo jį atnaujinti.
40 Vadinasi, svarbu, kad valstybės narės institucijos, atsakingos už vairuotojo pažymėjimų išdavimą ir atnaujinimą, galėtų tvirtai įsitikinti, jog pareiškėjas iš tiesų tenkina įprastinės gyvenamosios vietos sąlygą.
41 Šiuo aspektu Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad vairuotojo pažymėjimą išduodanti valstybė narė išsamiai tikrina, siekdama įsitikinti, kad suinteresuotasis asmuo atitinka šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, apimančius įprastinės gyvenamosios vietos sąlygą.
42 Tačiau, nors Direktyvos 2006/126 12 straipsnyje apibrėžti kriterijai, leidžiantys suprasti, kas šios direktyvos taikymo tikslais laikytina „įprastine gyvenamąja vieta“, konstatuotina, kad šioje direktyvoje nėra nuostatų, patikslinančių, kokiomis priemonėmis už vairuotojo pažymėjimų išdavimą ir atnaujinimą atsakingoms institucijoms galima įrodyti tokios gyvenamosios vietos buvimą.
43 Nors tiesa, kad, pirma, nustatyti priemones, kuriomis už vairuotojo pažymėjimų išdavimą ir atnaujinimą atsakingoms institucijoms galima įrodyti įprastinės gyvenamosios vietos sąlygos įvykdymą, yra valstybių narių kompetencija ir, antra, Direktyvoje 2006/126, kaip matyti iš jos 8 konstatuojamosios dalies, nustatyti tik minimalūs vairuotojo pažymėjimo išdavimo valstybėse narėse reikalavimai, vis dėlto iš šios direktyvos 12 straipsnio, analizuojamo kartu su jos 7 straipsnio 1 dalies e punktu ir 3 dalies b punktu, matyti, kad rezultatas, kurį valstybės narės turi pasiekti remdamosi jos nuostatomis, yra patikrinimas, ar tenkinami 12 straipsnyje išvardyti kriterijai, leidžiantys nustatyti asmens įprastinės gyvenamosios vietos buvimą jų teritorijoje, siekiant įsitikinti, jog šis asmuo tenkina įprastinės gyvenamosios vietos sąlygą.
44 Taigi įprastinės gyvenamosios vietos sąlygos įvykdymo įrodinėjimo priemonės neturi viršyti to, kas būtina siekiant leisti valstybės narės institucijoms, kompetentingoms išduoti ir atnaujinti vairuotojo pažymėjimus, įsitikinti, kad suinteresuotasis asmuo tenkina šią sąlygą atsižvelgiant į Direktyvos 2006/126 12 straipsnyje įtvirtintus kriterijus.
45 Šiuo tikslu tai, kad valstybė narė sieja vairuotojo pažymėjimo išdavimą ar atnaujinimą su pareiga turėti jos teritorijoje deklaruotą gyvenamąją vietą, yra tinkama priemonė, galinti palengvinti kompetentingų institucijų atliekamą įprastinės gyvenamosios vietos sąlygos įvykdymo patikrinimą.
46 Tačiau absoliuti pareiga turėti valstybės narės teritorijoje deklaruotą gyvenamąją vietą ir draudimas asmeniui, prašančiam išduoti vairuotojo pažymėjimą, kitomis priemonėmis įrodyti, kad jis tenkina Direktyvos 2006/126 12 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, viršija tai, kas būtina siekiant leisti kompetentingoms institucijoms įsitikinti, kad suinteresuotasis asmuo tenkina įprastinės gyvenamosios vietos sąlygą.
47 Iš tiesų, kiek tai susiję su įprastinės gyvenamosios vietos sąlyga, Direktyvos 2006/126 12 straipsnyje numatyti keli objektyvūs kriterijai, leidžiantys patikrinti, ar pareiškėjas turi įprastinę gyvenamąją vietą nurodytoje teritorijoje.
48 Galima įsivaizduoti, kad pareiškėjas tenkins šiuos kriterijus, leidžiančius įrodyti, kad jis turi įprastinę gyvenamąją vietą valstybės narės teritorijoje, nors jis ir neturėtų šioje valstybėje narėje deklaruotos gyvenamosios vietos, kaip, atrodo, yra K. Nīmanis atveju. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjui galėtų ir net turėtų būti atsisakyta išduoti vairuotojo pažymėjimą kitose valstybėse narėse remiantis įprastinės gyvenamosios vietos sąlyga, nes jis neturi savo įprastinės gyvenamosios vietos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/126 12 straipsnį, šių valstybių narių teritorijoje.
49 Taigi iš suinteresuotojo asmens galėtų būti atimta galimybė gauti vairuotojo pažymėjimą Sąjungoje, nors jis ir turi savo įprastinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/126 12 straipsnį, valstybės narės teritorijoje.
50 Be to, valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos vienintelė asmens, prašančio išduoti vairuotojo pažymėjimą, turima priemonė įrodyti kompetentingoms institucijoms, kad jis tenkina įprastinės gyvenamosios vietos sąlygą, yra suinteresuotojo asmens gyvenamosios vietos šios valstybės narės teritorijoje deklaravimas, yra pernelyg išimtinio pobūdžio. Tokiais teisės aktais pirmenybė teikiama veiksniui, kuris neatspindi visų Direktyvos 2006/126 12 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, ir neatsižvelgiama į jokius kitus veiksnius, atspindinčius šiame straipsnyje numatytus atvejus.
51 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą atsakytina: Direktyvos 2006/126 12 straipsnis aiškintinas taip, kad jam prieštarauja valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos vienintelė asmens, prašančio išduoti ar atnaujinti vairuotojo pažymėjimą šioje valstybėje narėje, turima priemonė įrodyti, kad jis tenkina šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies e punkte ir 3 dalies b punkte numatytą sąlygą turėti šios valstybės narės teritorijoje „įprastinę gyvenamąją vietą“, kaip ji suprantama pagal 12 straipsnį, yra gyvenamosios vietos buvimo tos valstybės narės teritorijoje deklaravimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
52 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų 12 straipsnis aiškintinas taip, kad jam prieštarauja valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos vienintelė asmens, prašančio išduoti ar atnaujinti vairuotojo pažymėjimą šioje valstybėje narėje, turima priemonė įrodyti, kad jis tenkina šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies e punkte ir 3 dalies b punkte numatytą sąlygą turėti šios valstybės narės teritorijoje „įprastinę gyvenamąją vietą“, kaip ji suprantama pagal 12 straipsnį, yra gyvenamosios vietos buvimo tos valstybės narės teritorijoje deklaravimas.
Parašai.