Byla T‑378/13
Apple and Pear Australia Ltd
ir
Star Fruits Diffusion
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą
(prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Žodinio Bendrijos prekių ženklo „English pink“ paraiška – Ankstesnis žodinis Bendrijos prekių ženklas PINK LADY ir ankstesni vaizdiniai Bendrijos prekių ženklai „Pink Lady“ – Pareiga motyvuoti – Rūpestingumo pareiga – Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimas – Galutinio sprendimo nebuvimas“
Santrauka – 2015 m. kovo 25 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
1. Bendrijos prekių ženklas – Procedūros nuostatos – Sprendimų motyvavimas – Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmas sakinys – Taikymo sritis, tapati SESV 296 straipsnio taikymo sričiai (SESV 296 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pirmas sakinys)
2. Bendrijos prekių ženklas – Apskundimo procedūra – Apeliacija, pateikta dėl Tarnybos protestų skyriaus sprendimo – Apeliacinės tarybos vertinimas – Apimtis – Faktų ir įrodymų, skirtų protestui pagrįsti, nepateikimas per tam nustatytą terminą – Atsižvelgimas – Apeliacinės tarybos diskrecija – Priešingos nuostatos nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalis)
3. Bendrijos prekių ženklas – Ginčai dėl teisių į Bendrijos prekių ženklus pažeidimo ir šių ženklų galiojimo – Tarptautinė jurisdikcija teisių pažeidimo srityje
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 16 ir 17 konstatuojamosios dalys ir 95 ir 96 straipsniai)
4. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Motyvavimo nebuvimo ištaisymas vykstant procesui – Nepriimtinumas
(SESV 296 straipsnis)
5. Bendrijos prekių ženklas – Procedūros nuostatos – Faktinių aplinkybių nagrinėjimas savo iniciatyva – Rūpestingumo pareiga – Ankstesnio prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalis)
6. Bendrijos prekių ženklas – Apskundimo procedūra – Ieškinys Sąjungos teisme – Bendrojo Teismo kompetencija – Tarnybos sprendimo pakeitimas – Sąlygos – Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimas – Galutinio sprendimo nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 16 ir 17 konstatuojamosios dalys ir 65 straipsnio 1 dalis)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 22 punktą)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 23 punktą)
3. Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 95 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės paskiria jų teritorijoje nacionalinius teismus, kurie atliks „Bendrijos prekių ženklų teismų“ vaidmenį. Taigi šie teismai vykdo minėtame reglamente jiems pavestas vykdyti funkcijas. Šiuo klausimu Reglamento Nr. 207/2009 96 straipsnyje nurodyta, kad Bendrijos prekių ženklų teismai nagrinėja ieškinius dėl teisių pažeidimo ir priešieškinius dėl Bendrijos prekių ženklo registracijos panaikinimo arba jos paskelbimo negaliojančia.
Pagal Reglamento Nr. 207/2009 16 konstatuojamąją dalį „sprendimai Bendrijos prekių ženklų galiojimo ir pažeidimo klausimais turi galioti bei aprėpti visą Bendrijos teritoriją, nes tai yra vienintelis būdas išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismų bei Tarnybos sprendimų ir pasiekti, kad nebūtų pakenkta vieningam Bendrijos prekių ženklų pobūdžiui“. Reglamento Nr. 207/2009 17 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad teismo procesuose dėl tų pačių aktų ir dalyvaujant toms pačioms šalims, pradėtuose Bendrijos prekių ženklo ir lygiagrečiai egzistuojančių nacionalinių prekių ženklų pagrindu, reikia vengti prieštaringų sprendimų. Reglamente Nr. 207/2009 įtvirtinta sistema siekiama užtikrinti vienodą Bendrijos prekių ženklo apsaugą visoje Sąjungos teritorijoje. Šitaip teisės aktų leidėjas patvirtino vieningą Bendrijos prekių ženklo pobūdį.
Bendrijos prekių ženklų teismas yra kompetentingas nustatyti draudimus tęsti teises į Bendrijos prekių ženklą pažeidžiančius arba keliančius grėsmę, kad minėtos teisės bus pažeistos, veiksmus; ši jo kompetencija apima visą Sąjungos teritoriją. Taigi dėl Reglamente Nr. 207/2009 numatytos sistemos toks ginčas gali būti apribotas viena procedūra, kad būtų užtikrinta vienoda Bendrijos prekių ženklo apsauga visoje Sąjungos teritorijoje.
(žr. 24–26 punktus)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 35 punktą)
5. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 46 punktą)
6. Bendrojo Teismo įgaliojimai pakeisti sprendimą nesuteikia jam teisės vertinti klausimo, dėl kurio Apeliacinė taryba dar nepriėmė sprendimo. Dėl šios priežasties sprendimų pakeitimo kompetencija turi būti naudojamasi iš esmės tik tais atvejais, kai patikrinęs Apeliacinės tarybos atliktą vertinimą Bendrasis Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, gali nustatyti, kokį sprendimą turėjo priimti Apeliacinė taryba.
Be to, reikia manyti, kad nacionalinio teismo, kuris posėdžiauja kaip Bendrijos prekių ženklų teismas, sprendimas, priimtas išnagrinėjus ieškinį dėl teisių į Bendrijos prekių ženklą pažeidimo, nėra galutinis Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) instancijoms vykstant protesto dėl Bendrijos prekių ženklo registracijos procedūrai, net jeigu tas Bendrijos prekių ženklas tapatus nacionaliniam prekių ženklui, dėl kurio pareikštas ieškinys dėl teisių pažeidimo. Iš to matyti, kad vien aplinkybės, jog egzistuoja toks sprendimas, net jei jis galutinis, nepakanka, kad Bendrasis Teismas galėtų nustatyti, kokį sprendimą Apeliacinė taryba turėjo priimti.
Neginčijama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamentu Nr. 207/2009 įtvirtino sistemą, skirtą vienodai Bendrijos prekių ženklų apsaugai visoje Sąjungos teritorijoje užtikrinti, ir taip patvirtino vieningą Bendrijos prekių ženklų pobūdį. Tokiomis aplinkybėmis jis sukūrė Bendrijos prekių ženklų teismus, kompetentingus nustatyti draudimus tęsti teises į Bendrijos prekių ženklą pažeidžiančius arba keliančius grėsmę, kad minėtos teisės bus pažeistos, veiksmus; ši jų kompetencija apima visą Sąjungos teritoriją.
Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Reglamentu Nr. 207/2009, kurį aiškina Sąjungos teismas, o ne ankstesne jų praktika; šie vertinimai taikomi ir pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą pateikto protesto procedūrai. Tas pats pasakytina a fortiori apie ankstesnių nacionalinių sprendimų poveikį ginčo šioje byloje išsprendimui. Iš tikrųjų Sąjungos prekių ženklų teisės sistema yra autonominė, iš taisyklių sudaryta sistema ir ja siekiama jai būdingų tikslų, o jos taikymas nepriklauso nuo nacionalinių sistemų. Tai reiškia, kad atsisakymas registruoti turi būti vertinamas remiantis tik susijusiais Sąjungos teisės aktais, o ankstesni nacionaliniai sprendimai bet kuriuo atveju neturėtų paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo.
Pažymėtina, kad Reglamente Nr. 207/2009 nėra jokios nuostatos, pagal kurią Tarnybai būtų privalomas Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimas, priimtas išnagrinėjus ieškinį dėl teisių pažeidimo, kai ji įgyvendina savo išimtinę kompetenciją Bendrijos prekių ženklų registracijos srityje ir tokiomis aplinkybėmis nagrinėja protestus dėl paraiškų įregistruoti Bendrijos prekių ženklus. Reglamento Nr. 207/2009 nuostatos, pagal kurias taikomas galutinio sprendimo principas, iš tikrųjų yra susijusios su kitokiomis situacijomis.
Be kita ko, Reglamento Nr. 207/2009 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nurodytas vieningo Bendrijos prekių ženklo pobūdžio reikalavimas nereiškia, kad Tarnybos instancijos ir vėliau Sąjungos teismas nebegali, vadovaudamiesi galutinio sprendimo principu, per protesto dėl naujo Bendrijos prekių ženklo registracijos procedūrą nagrinėti galimybės supainioti buvimo, net jei šis prekių ženklas yra tapatus nacionaliniam prekių ženklui, dėl kurio Bendrijos prekių ženklų teismas yra nusprendęs, kad jis kenkia ankstesniam Bendrijos prekių ženklui.
Iš tikrųjų svarbu pažymėti, kad Tarnyba yra vienintelė institucija, Sąjungos teisės aktų leidėjo įgaliota nagrinėti registracijos paraiškas, ir todėl leisti registruoti Bendrijos prekių ženklus arba neleisti jų registruoti. Nepažeidžiant šios kompetencijos ribų, sprendimai, kuriuos apeliacinės tarybos, remdamosi Reglamentu Nr. 207/2009, turi priimti dėl žymens kaip Bendrijos prekių ženklo registracijos arba apsaugos, priskiriami ribotai kompetencijai, o ne diskrecijai. Todėl apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis vien minėtu reglamentu, aiškinamu Sąjungos teismo. Taigi Reglamente Nr. 207/2009 nėra nė vienos nuostatos, pagal kurią Tarnybai būtų privaloma, remiantis galutinio sprendimo principu, laikytis Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad dėl nacionalinio prekių ženklo pažeidžiamos teisės į Bendrijos prekių ženklą.
(žr. 56–63 punktus)