Language of document : ECLI:EU:F:2012:24

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. vasario 29 d.

Byla F‑100/10

AM

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis – Atsisakymas pripažinti insultą nelaimingu atsitikimu – Medicinos komitetas – Kolegialumo principas“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo AM iš principo prašo, pirma, panaikinti 2009 m. lapkričio 12 d. Parlamento sprendimą atsisakyti pripažinti insultą, kurį ieškovas patyrė 2006 m. kovo 5 d., nelaimingu atsitikimu, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, ir, antra, priteisti iš Parlamento 25 000 eurų turtinės ir 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. AM padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komiteto diskrecija vertinti – Teisminė kontrolė – Ribos – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 23 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komiteto nario atsisakymas pasirašyti išvadą – Formos trūkumas – Nebuvimas – Sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 22 straipsnio 3 dalis)

1.      Pagal Bendrųjų taisyklių dėl Sąjungos pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 23 straipsnį medicinos komiteto užduotis, būtent objektyvus ir nepriklausomas medicinos klausimų vertinimas, reikalauja, pirma, sudaryti sąlygas šiam komitetui gauti visą galinčią būti naudingą informaciją ir, antra, leisti jam visiškai laisvai naudotis diskrecija vertinti. Medicinos komiteto vertinimai turi būti laikomi galutiniais, jeigu jie buvo suformuluoti teisėtai. Sąjungos teismas turi teisę tik patikrinti, pirma, ar minėtas komitetas buvo sudarytas ir veikė teisėtai ir, antra, ar jo išvada yra teisėta, konkrečiai kalbant, ar pateikti motyvai, leidžiantys įvertinti ją grindžiančius argumentus, ir ar yra suprantamas ryšys tarp joje nurodytų gydytojo konstatuotų aplinkybių ir padarytos išvados.

Kadangi teismui tenka vykdyti tik ribotą teisminę kontrolę, kritika, susijusi su akivaizdžia medicinos komiteto vertinimo klaida, negalima. Vykdant šią kontrolę reikia atsižvelgti į medicinos komiteto darbų, kuriuos atliekant ne sprendžiami tarpusavio ginčai, o daromos medicininės išvados, pobūdį.

Kai medicinos komitetas nagrinėja sudėtingus medicininius klausimus, susijusius su diagnozės sudėtingumu arba priežastiniu ryšiu tarp suinteresuotojo asmens ligos ir jo profesinės veiklos vykdymo institucijoje, savo išvadoje jis turi nurodyti kriterijus, kuriais remiasi, o nuomonėms išsiskyrus iš esmės – paaiškinti priežastis, dėl kurių jis nesilaiko ankstesnių svarbių medicinos išvadų, kurios buvo palankesnės suinteresuotajam asmeniui.

(žr. 65, 66, 68, 85 ir 110 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. sausio 19 d. Sprendimo Biedermann prieš Audito Rūmus, 2/87, 16 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, 41 punktas; 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Nardone prieš Komisiją, T‑27/98, 30, 68 ir 87 punktai; 2000 m. birželio 16 d. Sprendimo C prieš Tarybą, T‑84/98, 43 punktas; 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Plug prieš Komisiją, T‑47/97, 117 punktas; 2003 m. vasario 26 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑145/01, 47 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE prieš Komisiją, F‑79/09, 64, 65, 84 ir 89 punktai ir juose nurodyta teismų praktika; 2011 m. gegužės 11 d. Sprendimo J prieš Komisiją, F‑53/09, 102 ir 104 punktai.

2.      Medicinos komitetas savo narių dauguma gali nuspręsti užbaigti savo darbus; ir jo išvada neturi formos trūkumų dėl to, kad vienas narių atsisakė ją pasirašyti, jeigu nustatoma, kas narys, kuris nepasirašė, turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją kitiems dviem nariams.

(žr. 73 ir 78 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Jänsch prieš Komisiją, 277/84, 14 punktas; minėto Sprendimo Biedermann prieš Audito Rūmus 10 ir 16 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo De Corte prieš Komisiją, T‑62/96, 81 punktas; 2000 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Camacho-Fernandes, T‑20/00, 31 ir 32 punktai.