Language of document : ECLI:EU:T:2019:537

BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. liepos 12 d.(*)

„Valstybės pagalba – Nuo 1994 m. iki 2008 m. Prancūzijos įgyvendinta pagalbos schema – Il de Franso regiono teikiamos investicinės subsidijos – Sprendimas, kuriuo pagalbos schema skelbiama suderinama su vidaus rinka – „Esamos pagalbos“ ir „naujos pagalbos“ sąvokos – SESV 107 straipsnis – SESV 108 straipsnis – Reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčiai – Senaties terminas – Reglamento 2015/1589 17 straipsnis“

Byloje T‑289/17

Keolis CIF, įsteigta Mesnil-Amelot (Prancūzija), ir kitos ieškovės, kurių pavadinimai pateikti priede(1), atstovaujamos advokatų R. Sermier ir D. Epaud,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Armati, C. Georgieva-Kecsmar ir M. T. Maxian Rusche,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo iš dalies panaikinti 2017 m. vasario 2 d. Komisijos sprendimą (ES) 2017/1470 dėl pagalbos schemų SA.26763 2014/C (ex 2012/NN), kurias Prancūzija taikė autobusų transporto įmonėms Il de Franso regione (OL L 209, 2017, p. 24),

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai V. Valančius ir U. Öberg (pranešėjas),

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        Šiame ieškinyje ieškovės Keolis CIF ir kitos priede nurodytos ieškovės prašo iš dalies panaikinti 2017 m. vasario 2 d. Komisijos sprendimą (ES) 2017/1470 dėl pagalbos schemų SA.26763 2014/C (ex 2012/NN), kurias Prancūzija taikė autobusų transporto įmonėms Il de Franso regione (OL L 209, 2017, p. 24, toliau – ginčijamas sprendimas).

2        Ieškovės yra pagal Prancūzijos teisę veikiančios įmonės, kurios vykdo veiklą Il de Franso regiono (Prancūzija, toliau – Regionas) teritorijoje, kur eksploatuoja keleivinio kelių transporto tinklus.

3        1994 m. spalio 20 d. Il de Franso regiono taryba priėmė Nutarimą CR 34-94 dėl pagalbos, teikiamos siekiant pagerinti visuomeninio kelių transporto paslaugas, kurias teikia privačiosios įmonės arba valstybės įmonės, kad visos anksčiau įgyvendintos pagalbos priemonės būtų nukreiptos šioms įmonėms. Po šio nutarimo vėliau, atitinkamai 1998 m. ir 2001 m., buvo priimti dar du nutarimai, t. y. CR 44-98 ir CR 47-01 (toliau kartu su Nutarimu CR 34-94 – ginčijami nutarimai), o paskui taikoma pagalbos priemonė buvo panaikinta 2008 m.

4        Remdamasis ginčijamais nutarimais Regionas teikė finansinę pagalbą jo teritorijoje veikiančioms savivaldos institucijoms, sudariusioms sutartis su privačiomis kolektyvinio kelių transporto įmonėmis arba su tiesiogiai šias linijas eksploatuojančiomis valstybės įmonėmis dėl autobusų transporto reguliarių linijų eksploatavimo. Savivaldos institucijos gautą pagalbą vėliau pervesdavo aptariamoms transporto įmonėms (toliau – galutiniai gavėjai).

5        Pagalba buvo teikiama investicinių subsidijų forma ir ja siekta sudaryti palankesnes sąlygas galutiniams gavėjams įsigyti naujų transporto priemonių ir įdiegti naują įrangą, kad būtų pagerinta kolektyvinio transporto pasiūla ir panaikintas neigiamas išorės veiksnių poveikis, susijęs su ypač intensyviu kelių transporto eismu Regiono tinkle.

6        Pasak Prancūzijos valdžios institucijų, nuo 1994 m. iki 2008 m. Regiono pagalba pasinaudojo 135 įmonės, tarp kurių yra visos ieškovės. Pagalbos naudojimas buvo reglamentuotas savivaldos institucijų ir galutinių gavėjų padarytais eksploatavimo sutarčių pakeitimais. Pakeitimus pasirašydavo Il de Franso regiono tarybos pirmininkas, juose smulkiai išdėstytos galutiniams gavėjams tenkančios pareigos už išmokėtą pagalbą.

7        2008 m. spalio 17 d. Europos Komisijai buvo pateiktas skundas dėl, kaip įtariama, neteisėtos valstybės pagalbos schemų, kurias sudarė paramos priemonės, kurias 1994 m.–2008 m. Regionas savo teritorijoje, o nuo 2008 m. – Il de Franso transporto profesinė sąjunga (STIF, Prancūzija) skyrė tam tikroms autobusų transporto įmonėms.

8        2014 m. kovo 11 d. raštu Komisija pranešė Prancūzijos Respublikai apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, nustatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje. Paskelbusi šį sprendimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 141, 2014, p. 38), Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl aptariamų priemonių.

9        2014 m. balandžio 30 d. pastabas Komisijai pateikė Prancūzijos Respublika. Visos suinteresuotųjų šalių, taip pat Keolis bendrovių grupės, kuriai priklauso ieškovės, pateiktos pastabos buvo perduotos Prancūzijos Respublikai, o ji nepateikė jokių komentarų.

10      2016 m. birželio 21 d. Komisija gavo keturių iš septynių suinteresuotųjų šalių bendrą pranešimą, kuriame išdėstyta jų pozicija po 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Andersen (C‑303/13 P, EU:C:2015:647) priėmimo. 2016 m. lapkričio 9 d. Regionas, kaip suinteresuotoji šalis, papildė pastabas.

11      2017 m. vasario 2 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą ir baigė formalią tyrimo procedūrą, nustatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje.

12      Ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, nusprendė, kad investicinės subsidijos, kurias 1994 m.–2008 m. teikė Regionas pagal aptariamą pagalbos schemą, yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nepadariusi įtakos valstybių narių prekybai tiek, kad tai prieštarautų bendram interesui, todėl buvo suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį. Kita vertus, ji nusprendė, jog dėl to, kad apie šią pagalbą nebuvo pranešta, ir dėl to, kad ji turi būti kvalifikuojama kaip „nauja pagalba“, ta pagalba buvo įgyvendinama neteisėtai ir pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį.

13      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

1994–2008 m. [Prancūzijos Respublikos] neteisėtai vykdyta pagalbos schema kaip Il de Franso regiono mokamos investicinės subsidijos pagal sprendimus CR 34‑94, CR 44-98 ir CR 47-01 yra suderinama su vidaus rinka.

<…>

4 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Prancūzijos Respublikai.“

II.    Procesas nacionaliniuose teismuose

14      2004 m. gegužės mėn. Autonominė keleivių vežėjų profesinė sąjunga (toliau – SATV) Il de Franso regiono tarybos pirmininko paprašė panaikinti ginčijamus nutarimus. Atmetus šį prašymą, 2004 m. birželio 17 d. SATV kreipėsi į Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas, Prancūzija) su prašymu panaikinti Il de Franso regiono tarybos pirmininko sprendimą.

15      2008 m. liepos 10 d. Sprendimu Nr. 0417015 Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) patenkino SATV ieškinį ir nurodė Regionui pateikti Il de Franso regiono tarybai naują nutarimą, nes apie pagalbos priemonę, kurį buvo įgyvendinta pagal ginčijamus nutarimus, nebuvo pranešta Komisijai. Be to, Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) nurodė Regionui panaikinti ginčijamus nutarimus.

16      Regionas, kuris pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, vis dėlto priėmė 2008 m. spalio 16 d. Nutarimą CR 80-08, kuriuo panaikinti ginčijami nutarimai.

17      2010 m. liepos 12 d. Sprendimu Nr. 08PA04753 Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas, Prancūzija) patvirtino 2008 m. liepos 10 d. Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) sprendimą Nr. 0417015. Dėl šio sprendimo Regionas pateikė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija). 2012 m. liepos 23 d. Sprendimu Nr. 343440 Conseil d’État (Valstybės Taryba) atmetė kasacinį skundą.

18      2015 m. sausio 27 d. ieškovės pateikė trečiojo asmens skundą dėl 2010 m. liepos 12 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) sprendimo.

19      2015 m. lapkričio 27 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) atmetus trečiojo asmens skundą (sprendimas Nr. 15PA00385), ieškovės pateikė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba), šis skundas ieškinio šioje byloje pareiškimo dieną dar buvo nagrinėjamas.

20      SATV 2008 m. spalio 27 d. pareiškus naują ieškinį, 2013 m. birželio 4 d. Sprendimu Nr. 0817138 Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) nurodė Regionui išduoti vykdomuosius dokumentus, kad būtų galima susigrąžinti remiantis ginčijamais nutarimais išmokėtą pagalbą. 2015 m. lapkričio 27 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) atmetė Regiono apeliacinį skundą dėl šio sprendimo (Sprendimas Nr. 13PA03172). Regionas pateikė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba), šis skundas ieškinio šioje byloje pareiškimo dieną dar buvo nagrinėjamas.

III. Procesas ir šalių reikalavimai

21      2017 m. gegužės 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pagal SESV 263 straipsnį pateiktą ieškovių ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies.

22      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį priimtinu,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame konstatuota, kad, pirma, pagal nutarimus CR 34-94, CR 44-98 ir CR 47-01 įgyvendinta pagalbos schema yra nauja pagalbos schema, kuri buvo „neteisėtai įgyvendinta“, ir, antra, senaties terminas taikomas tik iki 1994 m. gegužės mėn. išmokėtoms subsidijoms,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

23      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma, pripažinti ieškinį nepriimtinu,

–        nepatenkinus šio prašymo, atmesti ieškinį ir

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

IV.    Dėl teisės

A.      Dėl priimtinumo

24      Atskiru aktu nepateikusi nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, Komisija teigia, kad ieškinys nepriimtinas dėl to, kad ieškovės neturi locus standi ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

25      Ieškovės teigia, kad ieškinys yra priimtinas nes jos turi tiek locus standi, tiek suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.

26      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos teismas turi teisę, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, įvertinti, ar gero teisingumo vykdymo sumetimai gali pateisinti ieškinio atmetimą dėl su esme susijusių priežasčių prieš tai neišnagrinėjus jo priimtinumo klausimo (2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 51 ir 52 punktus ir 2015 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Brouillard / Teisingumo Teismas, T‑420/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:633, 18 punktą).

27      Šios bylos aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad siekiant proceso ekonomijos pradžioje reikia išnagrinėti ieškinio pagrįstumą prieš tai nepriėmus sprendimo dėl jo priimtinumo.

B.      Dėl esmės

28      Ieškiniui pagrįsti ieškovės iš esmės pateikia du pagrindus. Pirmasis pagrindas pateiktas dėl, viena vertus, SESV 108 straipsnio 1 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 249, 2015, p. 9), 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčius, pažeidimo, nes ginčijamame sprendime Komisija klaidingai nusprendė, kad pagal aptariamą pagalbos schemą 1994 m.–2008 m. suteikta pagalba yra nauja pagalba, kuri, kadangi apie ją nebuvo pranešta, buvo neteisėtai įgyvendinta, ir, kita vertus, dėl pareigos motyvuoti to reglamento 1 straipsnio b punkto v papunkčio taikymą pažeidimo, nes Komisija nepakankamai išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių ji mano, kad ta pagalba jos pateikimo momentu jau yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Antrasis pagrindas pateiktas subsidiariai dėl to paties reglamento 17 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes ginčijamame sprendime Komisija klaidingai nusprendė, kad senaties terminas taikomas tik pagalbai, kuri iki 1994 m. gegužės mėn. išmokėta pagal aptariamą pagalbos schemą.

1.      Dėl pirmojo pagrindo, pateikto dėl SESV 108 straipsnio 1 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčius, pažeidimo ir dėl pareigos motyvuoti pažeidimo

a)      Dėl pirmojo ieškinio pagrindo priimtinumo

29      Komisija teigia, kad pirmasis pagrindas yra iš dalies nepriimtinas, nes ieškovių argumentai dėl kaltinimo, jog buvo pažeistas Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktis, nebuvo pateikti per procesus nacionaliniuose teismuose dėl aptariamos pagalbos schemos, ir iš dalies nereikšmingas, nes tais argumentais negalima paneigti nacionalinių teismų išvadų dėl tos schemos naujumo.

30      Ieškovės ginčija Komisijos argumentus.

31      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, priešingai, nei nurodė Komisija procesiniuose dokumentuose, Bendrasis Teismas neprivalo vertinti, ar jam pateikti pagrindai ar argumentai buvo nurodyti bylose dėl kasacinio skundo arba nagrinėjant ginčą nacionaliniuose teismuose. Iš tiesų, pakanka, kad Sąjungos teisme pateikto ieškinio dėl panaikinimo baigtis galėtų duoti naudos ieškinį pareiškusiai šaliai ir kad akto panaikinimas savaime galėtų jai turėti teisinių pasekmių (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

32      Remiantis SESV 108 straipsnio 3 dalimi, jeigu pagalba buvo suteikta neteisėtai, nacionaliniai teismai privalo pagal nacionalinę teisę nustatyti visas iš šio neteisėtumo kylančias teisines pasekmes (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 21 d. Sprendimo Xunta de Galicia, C‑71/04, EU:C:2005:493, 49 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

33      Tuo remiantis darytina išvada, kad nors klausimas dėl aptariamos pagalbos naujumo ar esamo egzistavimo nebuvo iškeltas nacionaliniuose teismuose nagrinėjant bylas, ginčijamo sprendimo dalinis panaikinimas remiantis šiuo pagrindu gali turėti teisinių pasekmių ieškovėms ir suteikti joms naudos, nes to dalinio panaikinimo pasekmė būtų nacionaliniams teismams tenkančios pareigos pagal SESB 108 straipsnio 3 dalį panaikinimas.

34      Todėl reikia pripažinti, kad šis pirmasis pagrindas yra priimtinas. Kadangi, remiantis šio sprendimo 32 punkte nurodyta jurisprudencija, nacionalinių teismų pareiga nustatyti visas ginčijamo sprendimo dalinio panaikinimo pasekmes gali juos priversti paneigti išvadas, kurias dėl aptariamos pagalbos schemos jie yra padarę anksčiau už ginčijamą sprendimą priimtuose sprendimuose, Komisijos argumentai, kuriais konstatuojama, kad šis pagrindas yra nepriimtinas, turi būti atmesti.

b)      Dėl pirmojo pagrindo pagrįstumo

35      Ieškovės iš esmės teigia, kad 1994 m.–2008 m. Regiono suteiktas investicines subsidijas ginčijamame sprendime Komisija klaidingai kvalifikavo kaip naują pagalbą ir kad nepakankamai motyvavo šiuo klausimu pateiktą vertinimą.

36      Teiginiams pagrįsti ieškovės nurodo tris pagrindinius kaltinimus. Pirma, jos teigia, kad aptariama pagalbos schema turi būti kvalifikuojama kaip esama pagalbos schema pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį, nes savivaldos institucijų galimybė skirti subsidijas visuomeninio keleivinio kelių transporto įmonėms buvo įtvirtinta 1949 m. lapkričio 14 d. Dekreto Nr. 49-1473 dėl kelių ir geležinkelių transporto koordinavimo ir derinimo (JORF, 1949 m. lapkričio 15 d., p. 11104, toliau – 1949 m. dekretas) 19 straipsnyje prieš 1958 m. sausio 1 d. Prancūzijoje įsigaliojant Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarčiai (dabar – SESV). Antra, jos teigia, jog dėl to, kad Sąjungos valstybių narių visuomeninio transporto rinkos iki 1995 m., t. y. 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) dėl tų rinkų atvėrimo nustatytos datos, nebuvo atvertos konkurencijai, Komisija negalėjo daryti išvados, kad pagal aptariamą pagalbos schemą suteikta pagalba jau buvo pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jos suteikimo momentu ir dėl to ji negalėjo būti esama pagalba pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunkčio pirmą sakinį. Trečia, jos teigia, kad remiantis Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto p papunkčiu Komisijos atlikta aptariamos pagalbos naujumo ar esamo egzistavimo analizė joms nesudaro galimybės sužinoti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, jog Regiono suteiktos investicinės subsidijos nuo pat jų pirmojo įgyvendinimo buvo valstybės pagalbos schema, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

37      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagrindu dėl nemotyvavimo ar motyvų nepakankamumo siekiama įrodyti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą, todėl būtina atskirai išnagrinėti ginčijamo sprendimo motyvų netikslumo vertinimą, kurio kontrolė susijusi su to sprendimo pagrįstumo tyrimu (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink's France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktą ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑66/02, EU:C:2005:768, 26 punktą).

38      Todėl kaltinimą, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti taikant Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktį, reikia išnagrinėti pirmiau už kitus šiame pagrinde pateiktus kaltinimus dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo iš esmės.

1)      Dėl kaltinimo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

39      Ieškovės kaltina Komisiją iš esmės tuo, kad ginčijamame sprendime ji nepakankamai išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių mano, jog Regiono skirtos investicinės subsidijos pagal aptariamą pagalbos schemą yra valstybės pagalbos schema nuo jos taikymo pradžios ir todėl turi būti kvalifikuojamos kaip nauja pagalba pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunkčio antrą sakinį.

40      Komisija ginčija ieškovių argumentus.

41      Reikia priminti, kad pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai. Be to, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė į gerą administravimą apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.

42      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos samprotavimą, kad, pirma, Sąjungos teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę ir, antra, suinteresuotieji asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas pagrįstas, galėtų susipažinti su priemonės pagrindimu (žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 278 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

43      Nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje nustatytus reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į motyvų formuluotę, bet ir į jų kontekstą ir visas teisės normas, reglamentuojančias aptariamą sritį (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 279 punktas).

44      Vis dėlto, nors Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, ji privalo išdėstyti esminę reikšmę sprendimo sandarai turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 280 punktą).

45      Dėl pagalbos priemonės kvalifikavimo reikia pasakyti, kad pareiga motyvuoti reikalaujama nurodyti priežastis, dėl kurių Komisija mano, jog aptariama priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (2000 m. birželio 13 d. Sprendimo EPAC / Komisija, T‑204/97 ir T‑270/97, EU:T:2000:148, 36 punktas).

46      Be to, net tuo atveju, kai iš aplinkybių, kuriomis pagalba buvo suteikta, yra aišku, kad ji daro įtaką valstybių narių prekybai arba iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, Komisija privalo sprendimo motyvuose nurodyti bent šias aplinkybes (1988 m. birželio 7 d. Sprendimo Graikija / Komisija, 57/86, EU:C:1988:284, 15 punktas; 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Vokietija ir kt. / Komisiją, C‑329/93, C‑62/95 ir C‑63/95, EU:C:1996:394, 52 punktas ir 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Vlaamse Gewest / Komisija, T‑214/95, EU:T:1998:77, 64 punktas).

47      Iš tiesų, poveikis valstybių narių prekybai negali būti tik hipotetinis arba numanomas, nes priešingu atveju SESV 107 straipsnio 1 dalis netektų prasmės. Todėl reikia nustatyti priežastį, dėl kurios nagrinėjama priemonė iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją ir dėl savo numatomo poveikio gali paveikti valstybių narių prekybą (2017 m. gegužės 18 d. Sprendimo Fondul Proprietatea, C‑150/16, EU:C:2017:388, 30 punktas).

48      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktį esama pagalba laikoma bet kokia pagalba, kuri, kai buvo tvirtinama, nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl vidaus rinkos vystymosi, ir nebuvo valstybės narės pakeista. Atvirkščiai, priemonės, kurios tampa pagalba pagal Sąjungos teisę liberalizavus veiklą, nelaikomos esama pagalba po nustatytos liberalizavimo datos.

49      Ginčijamo sprendimo 226 ir 237 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad dėl to, jog galutiniai gavėjai galėjo subsidijuojamą įrangą naudoti nenuolatinio transporto veiklai vykdyti arba kitose konkurencijai atvirose nuolatinio transporto rinkose Prancūzijoje ar Sąjungos teritorijoje, pagal aptariamą pagalbos schemą suteikta pagalba galėjo iškraipyti konkurenciją ir padaryti įtakos valstybių narių prekybai ir taip nuo jos taikymo pradžios tapti valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

50      Grįsdama šią išvadą Komisija citavo 2008 m. liepos 10 d. Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) sprendimą Nr. 0417015 ir 2010 m. liepos 12 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) sprendimą Nr. 08PA 04753, kuriuose nuspręsta, kad pagalbos schema įgyvendinta neteisėtai.

51      Be to, nustačiusi, kad regioninės pagalbos teikimas buvo reglamentuotas ginčijamais nutarimais, iš kurių pirmasis priimtas 1994 m. ir kurie sudarė aptariamos pagalbos schemos teisinį pagrindą, Komisija tinkamai atsižvelgė į administracinės procedūros šalių argumentus, kuriais siekta įrodyti, kad ta schema buvo pradėta taikyti arba prieš Prancūzijoje įsigaliojant Europos bendrijos steigimo sutarčiai, arba iki 1994 m., kai reguliaraus kolektyvinio kelių transporto rinka dar nebuvo atverta konkurencijai, t. y. 1984 m. arba ne anksčiau kaip 1979 m.

52      Šiuo klausimu remiantis ginčijamo sprendimo 234–237 konstatuojamosiomis dalimis teigtina, kad Komisija išnagrinėjo, ar valstybės pagalbos schemos egzistavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jau galėjo būti konstatuotas, kiek tai susiję su galima iki 1994 m. suteikta pagalba, tik tam, kad būtų atsižvelgta į Regiono ir tam tikrų suinteresuotųjų šalių argumentus, pateiktus per administracinę procedūrą.

53      Dėl tos priežasties remiantis ginčijamo sprendimo 234–237 konstatuojamosiomis dalimis negalima daryti išvados, kad Komisija pati nusprendė, jog aptariama pagalbos schema galėjo būti pradėta taikyti bet kuriuo momentu nuo 1979 m. iki 2008 m. Priešingai, ji manė, kad 1979–1994 m. laikotarpis buvo prieš sukuriant aptariamą pagalbos schemą. Tokiomis aplinkybėmis jos negalima kaltinti nepaaiškinus, kodėl šiuo laikotarpiu pagal šią schemą suteiktos subsidijos galėjo būti kvalifikuotos kaip valstybė pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

54      Be to, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji nepakankamai išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių mano, jog reikėjo atmesti suinteresuotųjų šalių argumentus, kad aptariama pagalbos schema pradėta taikyti iki 1994 m. ir turėjo būti kvalifikuota kaip esama pagalba, nes tuo metu reguliaraus keleivinio transporto rinka dar nebuvo atverta konkurencijai.

55      Iš tiesų, ginčijamo sprendimo 226 ir 237 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino, kad nors aptariamos pagalbos schema pradėta taikyti iki 1994 m., ji galėjo iškraipyti konkurenciją ir padaryti įtakos valstybių narių prekybai, o dėl šios priežasties taip pat galėjo atitikti SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus nuo pat taikymo pradžios, nes galutiniai gavėjai veikia nenuolatinio keleivinio transporto rinkoje.

56      Tuo remiantis teigtina, kad Komisija pateikė iš tiesų glaustus motyvus, tačiau šiuo atveju jie yra pakankami, kad ieškovės galėtų suprasti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad nuo pat aptariamos pagalbos schemos sukūrimo pagal tą schemą suteikta pagalba galėjo iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių prekybą, taigi galėjo būti laikoma nauja pagalba pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktį.

57      Todėl kaltinimą, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti, reikia atmesti.

2)      Dėl kaltinimo, kad buvo pažeistas Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktis

58      Ieškovės teigia, kad aptariama pagalbos schema yra esama pagalbos schema, nes jos teisinis pagrindas yra 1949 m. dekretas, ir ji pradėta taikyti anksčiau nei 1958 m. sausio 1 d., kai Prancūzijoje įsigaliojo Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Jos primena, kad pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį iki SESV įsigaliojimo suinteresuotojoje valstybėje narėje pradėta taikyti pagalba laikoma esama pagalba.

59      Ieškovės taip pat teigia, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo Regione veikiantys privatūs autobusų transporto operatoriai buvo įpratę sudaryti sutartis su Prancūzijos savivaldos institucijomis, kad šios prisidėtų prie jų veiklos išlaidų ar investicijų. Ši subsidijavimo praktika formaliai įtvirtinta 1949 m. dekreto, kuris buvo panaikintas tik 2012 m. ir kuris iki tos datos veikė be pakeitimų, 19 straipsnyje; tuo dekretu įgyvendinti 1949 m. liepos 5 d. Įstatymo Nr. 49-874 dėl įvairių ekonominių ir finansinių nuostatų (JORF, 1949 m. liepos 6 d., p. 6637) 7 straipsnyje nustatyti principai. Komisija neatsižvelgė į šiuos duomenis ir tik nurodė, kad 1949 m. dekretas negali būti laikomas Regiono pagalbos priemonės teisiniu pagrindu.

60      Komisija ginčija ieškovių argumentus. Ji primena, jog ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad 1949 m. dekrete nenustatytas nė vienas pagrindinis aptariamos pagalbos schemos parametras, t. y. trukmė, biudžetas, gavėjai, reikalavimus gauti subsidiją atitinkančios prekės bei subsidijos norma, ir kad juo nesukurta jokia teisė gauti subsidijų.

61      1949 m. dekrete nustatyta:

„2 straipsnis

Keleivinio transporto paslaugos, kurioms taikomos koordinavimo ir derinimo priemonės pagal 1949 m. liepos 5 d. įstatymo 7 straipsnio nuostatas, yra:

<…>

2. Toliau išvardytos visuomeninio keleivinio kelių transporto paslaugos <…>:

Nuolatinės paslaugos, įskaitant sezonines ir periodines paslaugas <…>;

Nenuolatinės paslaugos, t. y. tos paslaugos, kurios, nors ir teikiamos pagal užsakymą, atitinka bendruosius visuomenės poreikius, pasikartojančius kasmet tam tikru laiku <…>

19 straipsnis

Savivaldos institucija gali subsidijuoti kelių transporto paslaugą, su įmone sudarydama sutartį, kurioje nurodytos tai įmonei nustatytos pareigos, papildančios numatytąsias tos įmonės įstatuose.

Remiantis šia sutartimi nustatytas tarifas turi atitikti visas ankstesniuose straipsniuose nustatytas taisykles.“

62      Dėl klausimo, ar pagal aptariamą pagalbos schemą suteikta pagalba kildinama iš 1949 m. dekreto, pirma, reikia pažymėti, kad 1949 m. dekrete nustatyta subsidijų suteikimo tvarka skiriasi nuo pagalbos suteikimo pagal Nutarimą CR 34-94 tvarkos. Kaip teisingai pažymi Komisija, pagal Nutarimą CR34-94 investicines subsidijas teikė Regionas savivaldos institucijoms, o tik paskui tos subsidijos buvo pervedamos galutiniams gavėjams. Toks pervedimo mechanizmas nebuvo numatytas 1949 m. dekrete.

63      Antra, remiantis, be kita ko, 2012 m. liepos 23 d. Conseil d’État (Valstybės Taryba) sprendimu Nr. 343440, darytina išvada, kad pagal Nutarimą CR 34-94 suteiktos subsidijos buvo skirtos tik sudaryti palankesnes sąlygas Il de Franso visuomeninio transporto įmonėms įsigyti įrangos, o aptariamos pagalbos schemos tikslas ar pasekmė nebuvo kaip atlygį nustatyti tarifų įsipareigojimus galutiniams gavėjams. To paties negalima pasakyti apie 1949 m. dekreto 19 straipsnį, kuriame apskritai buvo numatyta galimybė Prancūzijos savivaldos institucijoms sudaryti subsidijų sutartis su tokiomis įmonėmis, tačiau taikomi tarifai buvo kontroliuojami. Šio dekreto 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad „tarifai už paslaugas, dėl kurių sudarytos sutartys su savivaldos institucijomis, nustatomi <…> pagal įmonės ir subsidiją mokančios savivaldos institucijos sudarytą sutartį“.

64      Trečia, ginčijamuose nutarimuose nėra jokios nuorodos į 1949 m. dekretą. Tuose nutarimuose minimas tik Bendrasis savivaldos institucijų kodeksas, 1982 m. gruodžio 30 d. Įstatymas Nr. 82-1153 dėl vidaus transporto politikos (JORF, 1982 m. gruodžio 31 d., p. 4004) ir keli ankstesni nutarimai ir dekretai, priimti pagal nacionalinę teisę, o tarp jų 1949 m. dekreto nėra.

65      Ketvirta, ginčijami nutarimai patenka į specifinę Il de Franso transporto organizavimo teisės aktų sistemą, kuri pirmą kartą buvo nustatyta 1959 m. sausio 7 d. Įsakymu Nr. 59‑151 dėl keleivinio transporto organizavimo Paryžiaus regione (JORF, 1959 m. sausio 10 d., p. 696), praėjus beveik dešimčiai metų nuo 1949 m. dekreto priėmimo.

66      Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad 1949 m. dekretas nėra aptariamos pagalbos schemos teisinis pagrindas.

67      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ieškovės Bendrajam Teismui nepateikė pakankamų įrodymų, kad įrodytų, jog aptariama pagalbos schema turi būti kvalifikuojama kaip esama pagalbos schema, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktį.

68      Aplinkybė, kad ieškovės remiasi nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų taikoma paprasčiausia subsidijavimo praktika, yra nepakankama siekiant įrodyti, kad laikotarpiu iki Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties įsigaliojimo Prancūzijoje egzistavo valstybės taikoma priemonė, galinti būti pripažinta pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

69      Todėl kaltinimas, kad buvo pažeistas Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktis, turi būti atmestas.

3)      Dėl kaltinimo, kad buvo pažeistas Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktis

70      Ieškovės iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktį, nes ginčijamame sprendime nenusprendė, kad Regiono suteikta pagalba yra esama pagalba pagal šią nuostatą. Šiuo klausimu jos konkrečiai teigia, kad dėl to, jog Sąjungos valstybių narių visuomeninio transporto rinkos konkurencijai atvertos tik nuo 1995 m., t. y. nuo 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) dėl tų rinkų atvėrimo nustatytos datos, pagal ginčijamus nutarimus suteiktos subsidijos negalėjo būti laikomos pagalbos schema, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai jos buvo suteiktos pirmą kartą.

71      Komisija teigia, kad, kaip nustatyta 2008 m. liepos 10 d. Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) sprendime Nr. 0417015, galutiniai gavėjai tuo pat metu veikė reguliaraus ir nenuolatinio keleivinio transporto rinkose. Tačiau nenuolatinio keleivinio transporto rinka jau buvo liberalizuota 1979 m. Tuo remiantis teigtina, kad aptariama pagalbos schema galėjo daryti įtakos valstybių narių konkurencijai šioje rinkoje, neatsižvelgiant į šios schemos taikymo pradžios datą, jei ji yra tarp 1979 m. ir 2008 m.

72      Komisija priduria, kad data, į kurią turi būti atsižvelgta dėl reguliaraus keleivinio transporto rinkos atvėrimo, yra data, kai įsigaliojo 1993 m. sausio 29 d. Įstatymas Nr. 93-122 dėl korupcijos prevencijos ir ekonominės veiklos ir viešųjų procedūrų skaidrumo (JORF, 1993 m. sausio 30 d., p. 1588; toliau – Sapin įstatymas), kuriuo investuotojams ir ūkio subjektams leista patekti į Prancūzijos rinką ir kuriuo į Prancūzijos teisę perkelta 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 84; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 194).

73      Pasak Komisijos, tai, kad remiantis 2003 m. liepos 24 d. Sprendimu Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) galima daryti išvadą, jog tam tikros valstybės narės rinką konkurencijai atvėrė 1995 m., nepaneigia galimybės, kad Prancūzija savo rinką galėjo atverti nuo 1993 m.

74      Reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktyje vartojama sąvoka „vidaus rinkos vystymasis“ gali būti suprantama kaip reiškianti ekonominio ir teisinio konteksto pasikeitimą sektoriuje, kuriame taikoma aptariama priemonė. Toks pasikeitimas konkrečiai gali būti rinkos, kuri iš pradžių buvo uždara konkurencijai, liberalizavimo pasekmė (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, T‑443/08 ir T‑455/08, EU:T:2011:117, 188 punktą).

75      Vadovaujantis Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunkčiu į veiklos liberalizavimo pagal Sąjungos teisę datą turi būti atsižvelgiama tik siekiant, kad po šios datos priemonė, kuri nebuvo pagalba iki liberalizavimo, nebūtų kvalifikuojama kaip esama pagalba (pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 16 d. Sprendimo EDF / Komisija, T‑747/15, EU:T:2018:6, 369 punktą).

76      Šiuo atveju remiantis ginčijamu sprendimu, būtent to sprendimo 18 konstatuojamosios dalies a punktu ir 19, 183 ir 186 konstatuojamosiomis dalimis, teigtina, kad Komisija nusprendė, jog aptariama pagalbos schema pradėta taikyti 1994 m., o ją taikyti baigta 2008 m., todėl 1979 m. pradinės pagalbos priemonė turi būti laikoma atskira pagalbos schema nuo tos schemos, kuri įgyvendinta pagal Nutarimą CR 34-94 ir kitus nutarimus.

77      Dėl klausimo, ar aptariama pagalbos schema turi būti kvalifikuojama kaip esama pagalbos schema pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktį arba pagal jurisprudenciją, kurioje nustatyta, kad pagalbos schema, pradėta taikyti iš pradžių konkurencijai uždaroje rinkoje, turi būti laikoma esama pagalbos schema, kai ta rinka liberalizuojama (2000 m. birželio 15 d. Sprendimo Alzetta ir kt. prieš Komisiją, T‑298/97, T‑312/97, T‑313/97, T‑315/97, T‑600/97–T‑607/97, T‑1/98, T‑3/98–T‑6/98 ir T‑23/98, EU:T:2000:151, 143 punktas), reikėtų priminti, kad Sapin įstatymas, kuriuo liberalizuota reguliaraus keleivinio transporto rinka visoje Prancūzijos teritorijoje, išskyrus Il de Fransą, buvo priimtas 1993 m., t. y. iki Nutarimo CR 34-94 įsigaliojimo datos, ir kad pastaroji data sutampa, remiantis ginčijamame sprendime Komisijos atlikta analize, priminta šio sprendimo 76 punkte, su aptariamos pagalbos schemos taikymo pradžios data.

78      Atsižvelgiant į šiuos faktus pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija pagrįstai nusprendė, kad nuo 1994 m. galutiniai pagalbos gavėjai galėjo iš pagalbos, suteiktos pagal aptariamą pagalbos schemą, finansuotą įrangą naudoti kitose konkurencijai atvirose reguliaraus keleivinio transporto rinkose ir kad dėl to ta pagalba galėjo daryti poveikį konkurencijai bei valstybių narių prekybai ir nuo tos datos būti laikoma nauja pagalba.

79      Šios išvados negali paneigti ieškovių teiginys, kad Sapin įstatymas priimtas prieš bet kokį formalų reguliaraus transporto rinkos liberalizavimą pagal Sąjungos teisę. Iš tiesų, Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktis turi būti aiškinamas taip, kad tik liberalizavimo datos nustatymo dėl Europos teisės aktų įsigaliojimo nepakanka, kad būtų atmesta galimybė priemonę kvalifikuoti kaip naują pagalbą, jeigu, remiantis rinkos vystymosi kriterijumi, galima įrodyti, kad priemonė nustatyta rinkoje, kuri jau buvo visiškai ar iš dalies atverta konkurencijai iki atitinkamos veiklos liberalizavimo pagal Sąjungos teisę datos (pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 16 d. Sprendimo EDF / Komisija, T‑747/15, EU:T:2018:6, 369 punktą).

80      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės neginčijo pagal ginčijamus nutarimus 1994 m.–2008 m. suteiktų subsidijų kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Be to, Komisijos išvada, kad visi SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai tuo laikotarpiu buvo tenkinami, atitinka nacionalinių teismų sprendimuose, t. y. būtent 2008 m. liepos 10 d. Tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) sprendime Nr. 0417015 ir 2010 m. liepos 12 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) sprendime Nr. 08PA04753, kurie, be kita ko, minėti ginčijamo sprendimo 226 konstatuojamojoje dalyje, pateiktą analizę.

81      Beje, nors Komisija, kaip teigia ieškovės, padarė klaidą nuspręsdama, kad aptariama pagalbos schema pradėta taikyti tik 1994 m., tik šios klaidos nepakanka, kad negaliotų išvada, jog ta schema turi būti laikoma nauja pagalbos schema. Iš tiesų, kaip jau minėta šio sprendimo 49 punkte, remiantis ginčijamo sprendimo 226 ir 237 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad, net darant prielaidą, jog aptariama pagalbos schema turėtų būti laikoma pradėta taikyti nuo 1979 m. arba ne vėliau kaip 1994 m., kai reguliaraus keleivinio transporto rinka dar buvo uždara konkurencijai, galutiniai gavėjai galėjo naudotis Regiono iš dalies finansuota įranga nenuolatinio transporto veiklai, kuri buvo atvira konkurencijai, vykdyti.

82      Šiuo klausimu ieškovės nepateikė jokio konkretaus įrodymo, kad patvirtintų, jog nenuolatinio transporto rinka nebuvo valstybių narių prekybos dalykas laikotarpiu iki aptariamos pagalbos schemos taikymo pradžios arba ją pradėjus taikyti.

83      Be to, Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) jau pažymėjo nenuolatinio keleivinio transporto rinkos svarbą 2015 m. lapkričio 27 d. Sprendime Nr. 15PA00385. Taigi remdamasi būtent nacionalinių teismų sprendimais Komisija konstatavo, kad aptariama pagalbos schema turi būti laikoma nuo jos taikymo pradžios dariusia poveikį valstybių narių prekybai ir konkurencijai, įskaitant ir tą atvejį, jei ji būtų pradėta taikyti 1979 m.

84      Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, kaltinimas, kad buvo pažeistas Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktis, turi būti atmestas, kaip ir visas pirmasis pagrindas.

2.      Dėl antrojo pagrindo, pateikto dėl Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalies pažeidimo

85      Ieškovės iš esmės neigia ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje padarytą išvadą, kad dėl to, jog pirmasis ieškinys nacionaliniuose teismuose pareikštas 2004 m. gegužės mėn., senaties terminas suėjo tik iki 1994 m. gegužės mėn. pagal aptariamą pagalbos schemą suteiktai pagalbai.

86      Konkrečiau kalbant, ieškovės teigia, kad, priešingai, nei ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje nusprendė Komisija, 2004 m. gegužės mėn. nacionaliniuose teismuose nebuvo pareikštas joks ieškinys, galintis nutraukti senaties terminą, kaip nustatyta Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalyje. 2004 m. gegužės 4 d. yra data, kai SATV paprašė Regiono panaikinti aptariamą pagalbos schemą, o Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) tokį prašymą gavo tik 2004 m. liepos 23 d.

87      Pasak ieškovių, Komisija nepaaiškino, kaip kreipimasis į nacionalinį teismą gali būti prilygintas „priemonei, kurios imasi Komisija arba jos prašymu veikianti valstybė narė“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalį. Ginčijamame sprendime nusprendusi, kad senaties terminas gali būti nutrauktas ieškovių konkurentui pateikus pirmąjį ieškinį nacionaliniuose teismuose, Komisija išplėtė šios nuostatos taikymo sritį ir dėl to pažeidė teisinio saugumo principą.

88      Be to, ieškovės mano, kad Komisija išsižadėjo 2014 m. kovo 11 d. rašto, kurį joms adresavo pasibaigus preliminariam tyrimo etapui, teksto, kuriame numatyta, kad suėjo tik po 1998 m. suteiktos pagalbos senaties terminas.

89      Komisija teigia, kad antrasis pagrindas yra nereikšmingas. Ji teigia, kad jos atlikta pagal nagrinėjamą pagalbos schemą suteiktos pagalbos senaties termino analizė, atsižvelgiant į bylinėjimąsi nacionaliniuose teismuose, susijusi ne su Reglamento 2015/1589 17 straipsnio, o su SESV 108 straipsnio 3 dalies aiškinimu.

90      Pasak Komisijos, SESV 108 straipsnio 3 dalimi siekiama, kad nacionaliniai teismai apsaugotų jos išimtinę kompetenciją suteikti leidimą teikti pagalbą ir jos įgaliojimus susigrąžinti. Senaties terminas nustatytas nacionalinėje teisėje ir gali būti nutrauktas vienam iš galutinių gavėjų konkurentų pareiškus pirmąjį ieškinį nacionaliniuose teismuose.

91      Reikia pažymėti, kad Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta dešimties metų senaties termino skaičiavimo tvarka, taikoma Komisijos įgaliojimams dėl pagalbos susigrąžinimo, o to reglamento 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „bet kuri pagalba, kuriai taikomas senaties terminas yra pasibaigęs, yra laikoma esama pagalba“. To reglamento 1 straipsnio b punkto iv papunktyje nustatyta, kad esama pagalba apima „pagalbą, kuri pagal <…> 17 straipsnį yra laikoma esama pagalba“.

92      Šiuo klausimu, remiantis ginčijamo sprendimo 238–240 konstatuojamosiomis dalimis, darytina išvada, kad klausimą dėl ginčijamai pagalbai taikomo senaties termino Komisija išnagrinėjo tik tam, kad patikrintų, ar anksčiau tame sprendime padaryta išvada dėl aptariamos pagalbos schemos naujumo gali būti paneigta, nes daliai šios pagalbos suėjo senaties terminas. Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje siekiama patvirtinti, kad „bet kokia po 1994 m. gegužės mėn. Regiono suteikta pagalba <…> šios procedūros metu turi būti laikoma nauja pagalba“.

93      Tuo remiantis darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti argumentai aiškiai susiję su tame sprendime atlikta aptariamos pagalbos naujumo ar esamumo analize, todėl, priešingai, nei teigia Komisija, toje konstatuojamojoje dalyje ji ketino taikyti Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto iv papunktį, aiškinamą atsižvelgiant į to reglamento 17 straipsnį.

94      Be to, reikia konstatuoti, kad Reglamento 2015/1589 17 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl senaties termino taikomos tik „Komisijos įgaliojimams išieškoti [susigrąžinti] pagalbą“. Iš tiesų ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į to reglamento 16 straipsnio 1 dalį, kurioje iš esmės nustatyta, kad sprendimą susigrąžinti Komisija gali priimti tik priėmusi neigiamą sprendimą dėl neteisėtos pagalbos arba konstatavusi, kad ginčijama pagalba nesuderinama su vidaus rinka.

95      Tuo remiantis darytina išvada, kad Reglamento 2015/1589 17 straipsnyje ir to reglamento 1 straipsnio b punkto iv papunktyje nustatytos senaties termino taisyklės taikytinos tuo atveju, kai, kaip ir šiuo atveju, Komisija pripažįsta neteisėtos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka po tos pagalbos skyrimo.

96      Taip pat pažymėtina, kad Reglamento 2015/1589 17 straipsnyje nustatytas dešimties metų senaties terminas negali būti aiškinamas kaip taip pat taikomas nacionalinių valdžios institucijų įgaliojimams susigrąžinti palūkanas už laikotarpį, kuriuo aptariama pagalba buvo neteisėtai išmokėta.

97      Šiuo klausimu remiantis pačia Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalies formuluote darytina išvada, kad ši nuostata skirta klausimui dėl senaties termino taikymo visiškai reglamentuoti Komisijai priėmus sprendimą susigrąžinti pagalbą. Todėl konkurento pareikštas ieškinys nacionaliniuose teismuose negali būti laikomas „su neteisėta pagalba susijusia priemone, kurios imasi Komisija arba jos prašymu veikianti valstybė narė“, kaip nustatyta Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalyje.

98      Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu nacionaliniai teismai nusprendė, kiek tai susiję su aptariama pagalbos schema, kad pagal tą schemą suteiktos pagalbos senaties terminas suėjo nuo pirmojo galutinių gavėjų konkurento ieškinio tuose teismuose pareiškimo datos, tas sprendimas negali būti taikomas Komisijai.

99      Kita vertus, reikia pripažinti, kad nacionalinės valdžios institucijų įgaliojimams dėl galimo aptariamos pagalbos arba palūkanų už laikotarpį, kuriuo aptariama pagalba buvo neteisėtai mokama, susigrąžinimo taikomos tik nacionaliniame teisme taikytinos nacionalinėje teisėje nustatytos senaties termino taisyklės.

100    Iš tiesų, 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Transalpine Ölleitung in Österreich (C‑368/04, EU:C:2006:644) 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad dėl to, jog Reglamente 2015/1589 nustatytos procedūros taisyklės, kurios taikomos visoms Komisijoje vykstančioms administracinėms procedūroms dėl valstybės pagalbos, tame reglamente kodifikuojama ir įtvirtinama Komisijos praktika valstybės pagalbos nagrinėjimo srityje ir nėra jokios nuostatos dėl nacionalinių teismų įgaliojimų ir įsipareigojimų, kuriuos ir toliau reglamentuoja Teisingumo Teismo aiškinamos Sutarties nuostatos.

101    Šiuo klausimu reikia priminti, viena vertus, kad Komisija negalėjo pasinaudoti įgaliojimais susigrąžinti pagal aptariamą pagalbos schemą galutiniams gavėjams suteiktą pagalbą, nes ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nusprendė, kad aptariama pagalbos schema yra suderinama su vidaus rinka.

102    Kita vertus, reikia priminti, kad kai Komisija nusprendžia, kaip nutiko ginčijamame sprendime, kad pagalba neteisėta, pagal Sąjungos teisę nacionaliniai teismai privalo tos pagalbos gavėjui nurodyti sumokėti palūkanas už laikotarpį, kuriuo aptariama pagalba buvo neteisėtai mokama (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, EU:C:2008:79, 51, 52 ir 55 punktus ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Alpiq RomIndustries ir Alpiq RomEnergie / Komisija, T‑129/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:895, 39 punktą). Tačiau, net ir nesant ypatingų aplinkybių, pagal Sąjungos teisę iš nacionalinių teismų nereikalaujama taip pat susigrąžinti neteisėtą pagalbą, jeigu ji yra suderinama su vidaus rinka. Prireikus tik pagal nacionalinę teisę ir laikydamasis šio sprendimo 32 punkte nustatytos jurisprudencijos nacionalinis teismas galiausiai gali nurodyti susigrąžinti neteisėtą pagalbą nepažeisdamas suinteresuotosios valstybės narės teisės iš naujo įgyvendinti tą pagalbą vėliau arba tenkinti reikalavimus atlyginti dėl neteisėtos pagalbos patirtą žalą (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, EU:C:2008:79, 55 punktą).

103    Todėl, net jeigu Komisija padarė klaidą ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje taikydama Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto iv papunktį ir 17 straipsnį, tokia aplinkybė negali sukelti teisinių pasekmių ieškovėms.

104    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrasis pagrindas turi būti pripažintas nereikšmingu, nes Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalis šioje byloje netaikytina, kadangi aptariama pagalbos schema yra suderinama su vidaus rinka.

105    Kadangi visi šiam ieškiniui pagrįsti pateikti pagrindai yra atmesti, tą ieškinį reikia atmesti.

V.      Dėl bylinėjimosi išlaidų

106    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

107    Kadangi ieškovės šiuo atveju pralaimėjo bylą, jos privalo padengti ne tik savo, bet ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Keolis CIF ir kitos ieškovės, kurių pavadinimai nurodyti priede, padengia ne tik savo, bet ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová

Valančius

Öberg

Paskelbtas 2019 m. liepos 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai


Turinys


I. Ginčo aplinkybės

II. Procesas nacionaliniuose teismuose

III. Procesas ir šalių reikalavimai

IV. Dėl teisės

A. Dėl priimtinumo

B. Dėl esmės

1. Dėl pirmojo pagrindo, pateikto dėl SESV 108 straipsnio 1 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčius, pažeidimo ir dėl pareigos motyvuoti pažeidimo

a) Dėl pirmojo ieškinio pagrindo priimtinumo

b) Dėl pirmojo pagrindo pagrįstumo

1) Dėl kaltinimo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

2) Dėl kaltinimo, kad buvo pažeistas Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto i papunktis

3) Dėl kaltinimo, kad buvo pažeistas Reglamento 2015/1589 1 straipsnio b punkto v papunktis

2. Dėl antrojo pagrindo, pateikto dėl Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalies pažeidimo

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų


*      Proceso kalba: prancūzų.


1 Kitų ieškovų sąrašas yra pridėtas tik prie šalims pateiktos sprendimo versijos.