Byla T‑89/07

VIP Car Solutions SARL

prieš

Europos Parlamentą

„Viešieji paslaugų pirkimai – Bendrijos viešųjų pirkimų konkurso procedūra – Europos Parlamento narių pervežimas automobiliais ir mikroautobusais su vairuotoju sesijų Strasbūre laikotarpiais – Dalyvio pasiūlymo atmetimas – Pareiga motyvuoti – Atsisakymas nurodyti laimėjusio dalyvio pasiūlytą kainą – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“

Sprendimo santrauka

1.      Europos Bendrijų viešieji pirkimai – Sutarties sudarymas konkurso būdu – Institucijų diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

2.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Taikymo sritis – Sprendimas atmesti pasiūlymą, priimtas per viešojo paslaugų pirkimo procedūrą

(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1605/2002 100 straipsnio 2 dalis; Komisijos reglamento Nr. 2342/2002 149 straipsnio 3 dalis)

3.      Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir 53 straipsnio pirma pastraipa; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas)

4.      Procesas – Ieškinys – Ginčo dalykas

(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas ir 48 straipsnio 2 dalis)

5.      Ieškinys dėl panaikinimo – Bendrijos teismo kompetencija – Prašymas įpareigoti instituciją – Nepriimtinumas

(EB 230 ir 233 straipsniai)

1.      Parlamentas, priimdamas sprendimą dėl sutarties sudarymo konkurso būdu, turi plačią diskreciją dėl elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti. Todėl atliekant tokios diskrecijos įgyvendinimo teisminę kontrolę turi būti tik patikrinama, ar laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės ir ar nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais.

(žr. 56 punktą)

2.      Iš Reglamento Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento 100 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias Finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles, 149 straipsnio 3 dalies matyti, kad Bendrijos institucija įvykdo pareigą motyvuoti sprendimą, kuriuo per viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą atmetamas pasiūlymas, jei ji pašalintiems dalyviams nedelsdama paprasčiausiai nurodo priežastis, dėl kurių atmesti jų pasiūlymai, o paskui priimtinus pasiūlymus pateikusiems ir to aiškiai prašiusiems dalyviams per 15 kalendorinių dienų nuo rašytinio prašymo gavimo dienos nurodo laimėjusio pasiūlymo savybes ir santykinius pranašumus bei laimėtojo pavadinimą.

Kai kuri nors Bendrijos institucija turi plačią diskreciją, Bendrijos teisės sistemos suteiktų garantijų užtikrinimas administracinėse procedūrose turi dar didesnę svarbą. Tarp šių garantijų visų pirma yra kompetentingos institucijos pareiga pakankamai motyvuoti savo sprendimus. Tik taip Bendrijos teismas gali patikrinti, ar įvykdytos faktinės ir teisinės sąlygos, nuo kurių priklauso diskrecijos įgyvendinimas.

Kai atitinkama institucija, gavusi ieškovo prašymą, pateiktą prieš pareiškiant ieškinį, suteikti papildomų paaiškinimų apie sprendimą, išsiunčia laišką praėjus Reglamento Nr. 2342/2002 149 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, į šį laišką taip pat galima atsižvelgti nagrinėjant, ar konkrečiu atveju motyvavimas yra pakankamas. Pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į informaciją, kurią ieškovas turi pareikšdamas ieškinį, tačiau turėtina omenyje, kad institucija neturi teisės pradinių motyvų pakeisti visiškai naujais.

Vis dėlto aplinkybė, jog atitinkama institucija sprendimo atmesti pasiūlymą priežastis nurodo vykstant teismo procesui, nekompensuoja to, kad pradinis šio sprendimo motyvavimas yra nepakankamas. Motyvai negali būti pirmą kartą ir a posteriori nurodyti Bendrijos teisme, išskyrus ypatingas aplinkybes.

(žr. 59, 61, 73, 76 punktus)

3.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, Pirmosios instancijos teismui taikomą pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą ir pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Šios nuorodos turi būti pakankamai aiškios ir tikslios, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą bei gerą teisingumo vykdymą, būtina, kad esminės ieškinį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės būtų nurodytos – kad ir glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai – pačiame ieškinio tekste.

Atsižvelgiant į tai, ieškinyje dėl Bendrijos institucijos sukeltos žalos atlyginimo turi būti pateikti įrodymai, leidžiantys nustatyti veiksmus, kuriais ieškovas kaltina instituciją, priežastis, dėl kurių jis teigia, kad tarp veiksmų ir jo tariamai patirtos žalos yra priežastinis ryšys, ir šios žalos pobūdį bei apimtį.

(žr. 96, 103 punktus)

4.      Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą nurodyti ginčo dalyką ir pateikti reikalavimus ieškovas privalo ieškinyje. Nors pagal to paties reglamento 48 straipsnio 2 dalį tam tikromis aplinkybėmis per procesą leidžiama pateikti naujus teisinius pagrindus, ši nuostata jokiu atveju negali būti aiškinama kaip leidžianti ieškovui pateikti Bendrijos teismui naujus reikalavimus ir taip pakeisti ginčo dalyką.

(žr. 110 punktą)

5.      Pareiškus EB 230 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl panaikinimo, Bendrijos teismo kompetencija apsiriboja vien ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrole ir Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo įgaliojimus, negali įpareigoti Bendrijos institucijų atlikti tam tikrų veiksmų. Ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju atitinkama institucija pagal EB 233 straipsnį privalo imtis būtinų priemonių, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas dėl panaikinimo.

(žr. 112 punktą)