Byla C‑55/18
Federación de Servicios de Comisiones Obreras (CCOO)
prieš
Deutsche Bank SAE
(Audiencia Nacional prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2019 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis – Direktyva 2003/88/EB – 3 ir 5 straipsniai – Dienos ir savaitės poilsis – 6 straipsnis – Maksimalus savaitės darbo laikas – Direktyva 89/391/EEB – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga darbe – Pareiga įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę“
1. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Teisė į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, ir teisė į dienos ir savaitės poilsį – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pagrindinė teisė – Pareiga aiškinti Direktyvą 2003/88 atsižvelgiant į minėtą teisę
(ESS 6 straipsnio 1 dalis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 3, 5 ir 6 straipsniai)
(žr. 30 ir 31 punktus)
2. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Teisė į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, ir teisė į dienos ir savaitės poilsį – Valstybės narės teisės aktai, kurie, kaip matyti iš nacionalinių teismų praktikos, nenumato darbdavių pareigos įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę – Neleistinumas – Nacionalinių teismų pareigos – Pareiga nacionalinės teisės aktus aiškinti taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisę
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 3, 5 ir 6 straipsniai; Tarybos direktyvos 89/391 4 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 3 dalis)
(žr. 47–50, 53–60, 69–71 punktus ir rezoliucinę dalį)
Santrauka
Valstybės narės privalo įpareigoti darbdavius įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kasdienio darbo laiko trukmę
2019 m. gegužės 14 d. priimtame Sprendime CCOO (C‑55/18) Teisingumo Teismo didžioji kolegija nusprendė dėl priemonių, kurių turi imtis valstybės narės siekdamos užtikrinti, kad būtų paisoma darbuotojų teisės į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, ir teisės į dienos ir savaitės poilsį, ir visų pirma dėl kelto klausimo, ar, siekiant paisyti šios teisės, būtina įdiegti sistemą, leidžiančią nustatyti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę. Šis sprendimas susijęs su darbuotojų profesinės sąjungos ir vieno darbdavio ginču, siekiant, kad teismas priimtų sprendimą, kuriuo pripažįstama darbdavio pareiga įdiegti jo darbuotojų kasdienio darbo laiko apskaitos sistemą, leidžiančią patikrinti, ar laikomasi, pirma, numatytų darbo grafikų ir, antra, pareigos pateikti profsąjungų atstovams informaciją apie kiekvieną mėnesį išdirbtus viršvalandžius.
Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2003/88(1) 3, 5 ir 6 straipsniai, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 89/391(2) 4 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 3 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami teisės aktai, kurie, kaip matyti iš nacionalinių teismų praktikoje pateikiamo aiškinimo, nenumato darbdavių pareigos įdiegti sistemą, leidžiančią apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad Direktyvos 2003/88 nuostatose išsamiau reglamentuota kiekvieno darbuotojo pagrindinė teisė į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, ir teisė į dienos ir savaitės poilsio laiką, aiškiai įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalyje, todėl jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šią nuostatą.
Toliau konkrečiai dėl sistemos, leidžiančios apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę, įdiegimo Teisingumo Teismas nurodė, kad, nesant tokios sistemos, neįmanoma objektyviai ir patikimai nustatyti nei darbuotojo darbo valandų skaičiaus ir jų išdėstymo laikotarpiais, nei darbo valandų, viršijančių įprastą darbo trukmę, t. y. viršvalandžių, skaičiaus. Tokiomis aplinkybėmis, Teisingumo Teismo nuomone, darbuotojams itin sudėtinga ar net praktiškai neįmanoma pasiekti, kad būtų paisoma Sąjungos teisės aktais jiems suteiktų teisių ir kad jiems realiai būtų taikoma šioje direktyvoje numatyta ribota savaitės darbo trukmė ir minimalus dienos ir savaitės poilsio laikas.
Objektyvus ir patikimas kasdienio ir savaitės darbo valandų skaičiaus nustatymas yra esminis siekiant nustatyti, pirma, ar buvo laikomasi Direktyvos 2003/88 6 straipsnyje apibrėžtos maksimalios savaitės darbo trukmės, apimančios, kaip matyti iš šios nuostatos, viršvalandžius, per šios direktyvos 16 straipsnio b punkte arba 19 straipsnyje nurodytą referencinį laikotarpį ir, antra, ar minimalių dienos ir savaitės poilsio laikotarpių, atitinkamai nustatytų minėtos direktyvos 3 ir 5 straipsniuose, buvo laikomasi per kiekvieną 24 valandų periodą, kiek tai susiję su kasdieniu poilsiu, arba per tos pačios direktyvos 16 straipsnio a punkte nurodytą referencinį laikotarpį, kiek tai susiję su savaitės poilsiu.
Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog valstybės narės privalo imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų minimalaus poilsio laiko paisymą ir užkirstų kelią bet kokiam maksimalios savaitės darbo trukmės viršijimui, siekdamos užtikrinti visišką Direktyvos 2003/88 veiksmingumą, nacionalinės teisės aktas, kuris nenumato pareigos įdiegti priemonę, leidžiančią objektyviai ir patikimai nustatyti kasdienio ir savaitės darbo valandų skaičių, negarantuoja Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalimi ir šia direktyva suteiktų teisių veiksmingumo, nes darbdaviams ir darbuotojams nesuteikiama galimybė patikrinti, ar paisoma šių teisių, dėl to gali būti nepasiektas minėtos direktyvos tikslas užtikrinti geriausią darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugą.
Galiausiai Teisingumo Teismas pridūrė, kad tai, jog darbuotojas pagal nacionalines procesines taisykles gali naudotis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, kaip antai liudininkų parodymais, elektroninių laiškų pateikimu, mobiliųjų telefonų ar kompiuterių patikrinimu, kad pateiktų informacijos apie jo teisių pažeidimą, ir taip perkelti įrodinėjimo pareigos naštą, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Teisingumo Teismo nuomone, tokios įrodinėjimo priemonės neleidžia objektyviai ir patikimai nustatyti darbuotojo atlikto kasdienio ar savaitės darbo valandų skaičiaus. Konkrečiai dėl liudininkų parodymų Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į darbuotojo, kaip silpnesnės šalies darbo santykiuose, padėtį. Be to, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad alternatyva minėtai sistemai, leidžiančia apskaičiuoti kiekvieno darbuotojo atlikto kasdienio darbo laiko trukmę, negali būti laikomi nacionalinės teisės aktais tokiems kontrolės organams kaip Darbo inspekcija suteikti įgaliojimai atlikti tyrimą ir skirti sankcijas, nes, nesant tokios sistemos, šios tarnybos neturi veiksmingos priemonės, kuri leistų gauti objektyvius ir patikimus duomenis apie kiekvienos įmonės darbuotojų atlikto darbo laiko trukmę ir kuri būtina tam, kad jos galėtų vykdyti joms suteiktus kontrolės ir tam tikrais atvejais sankcijų skyrimo įgaliojimus.
Be to, Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti konkrečius tokios sistemos įgyvendinimo būdus, ypač jos formą, atsižvelgdamos prireikus į kiekvieno atitinkamo sektoriaus arba tam tikrų įmonių ypatybes, visų pirma jų dydį.