Language of document : ECLI:EU:C:2020:591

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2020 m. liepos 16 d.(1)

Byla C160/19 P

Comune di Milano

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Valstybių teikiama pagalba – Pagalba patronuojančiosios įmonės kapitalo injekcijomis – Antžeminės paslaugos Milano Linatės ir Milano Malpensos oro uostuose – Priskirtinumo valstybės ištekliams įrodymas – Įrodymų nagrinėjimas – Viena po kitos vykdomų priemonių laikymas viena priemone – Sąjungos teismų atliekamo Komisijos sprendimų dėl valstybės pagalbos vertinimo apimtis – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijus – Įrodinėjimo pareigos paskirstymas – Svarbi informacija“






I.      Įvadas

1.        Kapitalo injekcijos patronuojamosios įmonės nuostoliams padengti gali būti laikomos valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jeigu jas teikianti patronuojančioji įmonė priklauso valstybei. Vis dėlto tuo atveju, jei nagrinėjamą priemonę būtų vykdęs ir tariamas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas, nebūtų laikoma, kad teikiama valstybės pagalba.

2.        Šioje byloje valstybė narė per administracinę procedūrą nepateikė Komisijai pakankamai dokumentų, susijusių su patronuojančiosios įmonės sprendimo dėl kapitalo injekcijų patronuojamajai įmonei priėmimo procesu ir parengtų tuo laikotarpiu. Dėl šios priežasties Bendrasis Teismas mano, kad netenkinamas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijus. Comune di Milano (Milano savivaldybė, Italija) apeliacinio skundo dalykas, be kita ko, yra tai, ar Bendrasis Teismas taikė tinkamus įrodinėjimo reikalavimus, visų pirma, ar teisingai paskirstė pareigą įrodyti.

II.    Teisinis pagrindas

3.        Bendrasis Teismas remiasi ne tik SESV 107 straipsnio 1 dalimi, bet ir Direktyva 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse(2). Šios direktyvos 2 straipsnio b punkto antroje pastraipoje nustatyta tokia prezumpcijos taisyklė valstybės įmonėms:

„Šioje direktyvoje: <…>

b)       valstybės įmonė – tai bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką dėl to, kad yra jos savininkės, dėl finansinio dalyvavimo įmonėje arba dėl to, kad tai numato įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės.

Preziumuojama, kad dominuojanti valdžios institucijų įtaka yra tada, kai minėtosios institucijos tiesiogiai arba netiesiogiai įmonėje:

<…>

ii) kontroliuoja didžiąją dalį su įmonės išleistomis akcijomis susijusių balsų <…>“

III. Faktinės aplinkybės ir procesas

A.      Bylos aplinkybės

4.        SEA SpA (toliau – SEA) yra bendrovė, valdanti Milano Linatės ir Milano Malpensos (Italija) oro uostus. Nuo 2002 m. iki 2010 m. beveik visas jos kapitalas priklausė viešosios valdžios institucijoms, t. y. 84,56 % – apeliantei Milano savivaldybei, 14,56 % – Provincia di Milano (Milano provincija, Italija), 0,88 % – kitiems valstybiniams ir privatiems akcininkams.

5.        Iki 2002 m. birželio 1 d. SEA pati teikė antžemines paslaugas Milano Linatės ir Milano Malpensos oro uostams. Dėl Sąjungos teisėje nustatytų naujų įpareigojimų SEA galiausiai įsteigė savo visiškai kontroliuojamą įmonę SEA Handling SpA (toliau – SEA Handling), kuri nuo 2002 m. birželio 1 d. teikia antžemines paslaugas Milano Linatės ir Milano Malpensos oro uostams.

6.        2002 m. kovo 26 d. Milano savivaldybė, SEA ir įvairios profesinės sąjungos pasirašė susitarimą (toliau – 2002 m. profesinių sąjungų susitarimas), jame Milano savivaldybė, be kita ko, patvirtino, kad SEA bent penkerius metus turės SEA Handling kontrolinį akcijų paketą ir kad SEA išlaikys savo patronuojamosios įmonės sąnaudų ir naudos pusiausvyrą, taigi „išlaikys jos valdymo gebėjimus ir reikšmingai pagerins jos galimybes veikti nacionalinėse ir tarptautinėse rinkose“.

7.        2002–2010 m. laikotarpiu SEA teikė SEA Handling kapitalo injekcijas, kurių bendra suma siekia 359 644 000 EUR. Per tą patį laikotarpį SEA Handling iš viso patyrė 339 784 000 EUR nuostolių.

B.      Ginčijamas sprendimas

8.        Pagal gautą skundą išnagrinėjusi kapitalo injekcijas Komisija 2012 m. gruodžio 19 d. priėmė Sprendimą 2015/1225 dėl SEA teikiamų kapitalo injekcijų SEA Handling, apie jį pranešta Dokumentu Nr. C(2012) 9448(3) (toliau – ginčijamas sprendimas).

9.        Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija, be kita ko, konstatavo, kad kapitalo injekcijos, kurias SEA teikė patronuojamajai įmonei SEA Handling 2002–2010 m., yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnį, kuri nesuderinama su vidaus rinka, todėl ją reikia susigrąžinti.

C.      Procesas Bendrajame Teisme

10.      Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą apeliantė ginčijamą sprendimą apskundė 2013 m. kovo 18 d. ieškiniu dėl panaikinimo. Iš pradžių pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė vėliau atsiėmė.

11.      2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu Comune di Milano / Komisija (T‑167/13, EU:T:2018:940) (toliau – skundžiamas sprendimas) Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos sprendimą, t. y. atmetė ieškinį, ir nurodė Milano savivaldybei padengti bylinėjimosi išlaidas.

D.      Apeliacinis procesas Teisingumo Teisme

12.      2019 m. vasario 22 d. Milano savivaldybė pateikė apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo.

13.      Milano savivaldybė prašo:

–        panaikinti 2018 m. gruodžio 13 d. Bendrojo Teismo sprendimą Comune di Milano / Komisija byloje T‑167/13,

–        panaikinti 2012 m. gruodžio 19 d. Europos Komisijos sprendimą (ES) 2015/1225 dėl SEA SpA teikiamų kapitalo injekcijų SEA Handling SpA (SA.21420 (C 14/10) (ex NN 25/10)),

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtąsias per procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje T‑167/13 R.

14.      Komisija prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą kaip akivaizdžiai nepriimtiną ir (arba) nepagrįstą,

–        priteisti iš Milano savivaldybės šioje instancijoje, pirmojoje instancijoje ir per procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15.      Šalys savo pozicijas dėl apeliacinio skundo išdėstė raštu ir 2020 m. birželio 4 d. teismo posėdyje.

IV.    Teisinis vertinimas

16.      Grįsdama savo apeliacinį skundą Milano savivaldybė nurodo keturis pagrindus, juose teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nagrinėjamu atveju nebuvo teikiama valstybės pagalba.

17.      Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį valstybės pagalbos teikimo prielaida daroma tuo atveju, jeigu tenkinamos keturios kumuliacinės sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius, antra, įsikišimas turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą; trečia, turi būti suteiktas pranašumas pagalbos gavėjui ir, ketvirta, jis turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta.

18.      Pirmieji trys apeliacinio skundo pagrindai susiję su valstybės išteklių požymiu arba išteklių priskyrimu valstybei (šiuo klausimu žr. A, B ir C skirsnius). Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijumi, kuris yra svarbus sprendžiant, ar pagalbos gavėjui suteikiamas pranašumas (šiuo klausimu žr. D skirsnį).

A.      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo – valstybės ištekliai

19.      Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį pagalba laikoma suteikta valstybės ar iš valstybės išteklių, jei, pirma, suteiktas pranašumas kyla iš valstybės išteklių, ir, antra, sprendimas, kuriuo grindžiamas pranašumas, priskirtinas valstybės subjektui(4).

20.      Pateikdama apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą apeliantė ginčija tai, kad taikant tariamas pagalbos priemones buvo naudojami valstybės ištekliai (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis), ir nesutinka su metodu, kurį taikė Bendrasis Teismas, siekdamas nustatyti, ar nagrinėjamos priemonės priskirtinos apeliantei (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis).

1.      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies

a)      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies priimtinumo

21.      Komisija abejoja dėl apeliantės argumentų, susijusių su apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalimi, priimtinumo, nes Milano savivaldybė apeliaciniame skunde pirmą kartą užginčijo panaudotų išteklių valstybinį pobūdį. Tai, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime vis dėlto priėmė sprendimą šiuo klausimu, reiškia sprendimą ultra petita, o tai savo ruožtu negali suteikti apeliantei galimybės pirmą kartą apeliacinėje instancijoje ginčyti SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų buvimo.

22.      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalies antrą sakinį apeliaciniame skunde negalima pakeisti Bendrojo Teismo svarstytos bylos dalyko(5). Taigi, vertinant atskirai, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis galėtų būti nepriimtina, nes ja pirmą kartą aiškiai ginčijamas Komisijos pateiktas ir Bendrojo Teismo patvirtintas esamos jurisprudencijos, susijusios su valstybės išteklių sąvoka, supratimas.

23.      Vis dėlto Komisija netinkamai įvertino Bendrajame Teisme pateiktus apeliantės argumentus.

24.      Tiesa, apeliantė šiame proceso etape dar nepateikė būtent išteklių priskirtinumą valstybei akcentuojančių argumentų, o visų pirma aptarė tai, kad Komisija priskyrė priemones Italijos valdžios institucijoms.

25.      Vis dėlto savo ieškinyje(6) pirmojoje instancijoje ji jau nurodė, kad nesutinka su Komisijos vertinimu dėl panaudotų išteklių valstybinio pobūdžio. Iš pačių argumentų, visų pirma iš ieškinio pagrindo pavadinimo ir – tariamai neteisingo – Komisijos sprendimo aprašymo aiškiai matyti, kad ginčijamas ne tik priemonių priskyrimas, bet ir tai, kad priemonės vykdomos iš valstybės išteklių.

26.      Atsižvelgiant į tai, Bendrojo Teismo teiginiai dėl panaudotų išteklių priskirtinumo valstybei dar patenka į ginčo dalyko sritį. Dėl šios priežasties apeliantė gali ginčyti šiuos argumentus. Taip išlieka jos teisė plėtoti savo argumentus. Taigi, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra priimtina.

b)      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies pagrįstumo – valstybės ištekliai pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį

27.      Apeliantės prieštaravimai dėl didinant kapitalą panaudotų išteklių valstybinio pobūdžio yra nukreipti prieš skundžiamo sprendimo 63 punktą ir 65–67 punktus.

28.      Skundžiamo sprendimo 63 punkte Bendrasis Teismas, priskirdamas finansines injekcijas į SEA Handling valstybės ištekliams, rėmėsi aplinkybe, kad valdžios institucijoms priklausė daugiau nei 99 % SEA akcijų. Skundžiamo sprendimo 65 punkte Bendrasis Teismas išnagrinėjo SEA organizacinę struktūrą valstybės vykdomai naudojamų išteklių kontrolei pagrįsti. Galiausiai Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 65 ir 66 punktuose nurodė, kad dėl organizacinės struktūros ir su ja susijusių Italijos valdžios institucijų, kaip pagrindinių akcininkių, teisių ir pareigų valstybinė įtaka buvo dominuojanti, o finansiniai ištekliai, kuriuos SEA suteikė SEA Handling, nuolat valstybės kontroliuojami. Bendrasis Teismas taip pat taikė Direktyvos 2006/111 2 straipsnio b punkto antroje pastraipoje įtvirtintą prezumpciją, siekdamas nustatyti Italijos valstybės turimo kontrolinio akcijų paketo ir dominuojančios įtakos SEA tarpusavio ryšį.

29.      Apeliantė mano, kad, pirma, valstybės turimo kontrolinio įmonės akcijų paketo nepakanka šios įmonės turimų išteklių priskirtinumui valstybei pagrįsti; antra, tam, kad išteklius būtų galima laikyti valstybiniais, jie turi būti nuolat kontroliuojami valstybės ir galiausiai, trečia, Bendrasis Teismas, siekdamas įrodyti, kad valstybė daro lemiamą įtaką įmonei, savo argumentus, susijusius su SESV 107 straipsnio 1 dalimi, klaidingai grindė Direktyva 2006/111. Ši direktyva taikoma tik nuostatoms dėl valstybės įmonių pagal SESV 106 straipsnį.

30.      Apeliacinio skundo pagrindas yra pagrįstas, jei Bendrojo Teismo motyvai klaidingi, o sprendimas grindžiamas tokiais motyvais. Vis dėlto Bendrojo Teismo pateikti motyvai iš esmės yra teisingi. Net jei nuoroda į Direktyvos 2006/111 2 straipsnio b punkto antroje pastraipoje nustatytą prezumpciją galėtų būti klaidinga, sprendimas nėra ja grindžiamas.

31.      SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias valstybė gali panaudoti, paremdama įmones, nesvarbu, ar tos priemonės nuolat priklauso valstybės turtui(7). Valstybė turi tokią galimybę visų pirma tuo atveju, kai daro lemiamą įtaką nagrinėjamus išteklius skiriančiai įmonei ir taip reguliuoja šių išteklių panaudojimą(8). Dominuojanti įtaka gali atsirasti dėl valstybinio sektoriaus subjekto turimos atitinkamos įmonės akcijų dalies(9).

32.      Ginčydama šią iš valstybės vykdomos SEA kontrolės kildinamą išvadą dėl valstybinio kapitalo injekcijų pobūdžio apeliantė remiasi byla ENEA(10).

33.      Tiesa, toje byloje pirma minėta išvada negalėjo būti padaryta remiantis faktiniais valstybės įgaliojimais kontroliuoti veikiančias įmones. Vis dėlto taip buvo dėl to, kad suteiktas pranašumas visiškai nesusijęs su šia kontrole ir priklausė nuo įstatymo: tai buvo mechanizmas, pagal kurį elektros energijos tiekėjai būdavo įpareigojami įsigyti kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos dalį, sudarančią 15 % jų metinės elektros energijos pardavimo galutiniams vartotojams sandorių vertės. Nors kai kurie iš šių elektros energijos tiekėjų buvo kontroliuojami valstybės, vis dėlto jų mokėjimai kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos gamintojams netapo valstybės ištekliais. Taip yra todėl, kad valstybė naudojosi ne savo, kaip akcininkės, vykdoma šių įmonių kontrole tam, kad inicijuotų mokėjimus, o savo teisėkūros įgaliojimais, todėl pareiga pirkti buvo taikoma visiems elektros energijos tiekėjams, neatsižvelgiant į tai, ar valstybė turi jų akcijų. Elektros energijos kainas nulėmė padėtis rinkoje(11).

34.      Vis dėlto šioje byloje susiklostė kitokia situacija. SEA Handling palankūs sprendimai dėl kapitalo injekcijų buvo grindžiami ne įstatymu, o SEA, kuri dėl akcinio kapitalo struktūros buvo kontroliuojama Italijos valdžios institucijų, sprendimais. Taigi Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nepadarė teisės klaidos, kai nustatė ryšį tarp, viena vertus, kontrolės įgaliojimų ir dominuojančios įtakos, kurią šie įgaliojimai lemia, ir, kita vertus, išteklių priskirtinumo valstybei. Bendrasis Teismas pakankamai atsižvelgė į šios bylos aplinkybes ir paisė atitinkamos jurisprudencijos šiuo klausimu.

35.      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad nebūtina atsakyti į klausimą, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 65 punkte remdamasis Direktyvos 2006/111 2 straipsnio b punkto antra pastraipa. Tiesa, neaišku, ar Teisingumo Teismas ir SESV 107 straipsnio taikymo sąlygų kriterijumi vis dar laiko šioje direktyvoje esančius vertinimus, nes, kiek matyti, ankstesne nuostata(12) jis rėmėsi tik kartą(13). Vis dėlto šiuo Bendrojo Teismo argumentu pateikiamas tik papildomas motyvas, todėl šiuo klausimu padaryta teisės klaida nesukeltų abejonių dėl skundžiamo sprendimo(14).

2.      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies – priemonės priskyrimo valstybei vertinimo metodas

36.      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantė visų pirma teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai pritarė Komisijos vertinimui dėl teiginio, kad kapitalo injekcijos priskirtinos Italijos institucijoms. Komisija priemonių priskyrimą grindė vien valstybės institucijų dalyvavimo priimant sprendimus dėl kapitalo injekcijų prezumpcija ir nepateikė jokių faktinių priskyrimo įrodymų.

37.      Tiesa, priemonės, kurių imasi valstybės kontroliuojama įmonė, gali būti priskiriamos valstybei, tik jei valstybės institucijos dalyvauja priimant atitinkamą sprendimą. Vis dėlto tokio dalyvavimo nebūtina konkrečiai – pavyzdžiui, tiksliais nurodymais – įrodyti(15). Išvadą apie tokį priskyrimą veikiau galima daryti iš įrodymų, išplaukiančių iš konkretaus atvejo aplinkybių ir šios priemonės nustatymo konteksto, visumos. Šiuo aspektu net gali pakakti, kad dėl tokių įrodymų atrodytų mažai tikėtina, jog valstybė nedalyvavo priimant atitinkamas priemones(16).

38.      Vis dėlto, priešingai, nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas tuo nesirėmė: apeliantės priekaištas, kad Bendrasis Teismas priskyrė kapitalo injekcijas Italijos valstybei tik preziumuodamas, jog priemonė be valstybės dalyvavimo negalima, kyla dėl skundžiamo sprendimo klaidingo aiškinimo. Bendrasis Teismas remiasi šia prezumpcija tik nurodydamas atskirų įrodymų ir skirtingų priemonių sąsajas laiko atžvilgiu.

39.      Apeliantės argumentas, kuriuo ji papildo 38 punkte nurodytą priekaištą ir kritikuoja klaidingą priemonių priskyrimo vertinimą, neturi reikšmės. Tam, kad priskirtų priemones, Bendrasis Teismas veikiau vertino daugybę įrodymų, kurie gali patvirtinti ar paneigti kapitalo injekcijų priskyrimą Italijos valstybei, taigi, įvykdė iš jurisprudencijos kylančius reikalavimus šiam „valstybės išteklių“ elementui pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį įrodyti.

40.      Tarp nagrinėtų įrodymų visų pirma yra profesinių sąjungų, SEA ir Milano savivaldybės susitarimas – jau minėtas 2002 m. profesinių sąjungų susitarimas, pagal kurį SEA įsipareigojo išlaikyti savo patronuojamosios įmonės sąnaudų ir naudos pusiausvyrą (skundžiamo sprendimo 77–83 punktai).

41.      Be to, siekdamas pagrįsti susidarytą įspūdį, Bendrasis Teismas pacitavo SEA Handling valdybos posėdžių protokolus, kritiškai išnagrinėjęs įrodomąją jų galią. Iš jų, be kita ko, matyti, kad apeliantė pritarė SEA Handling komercinės plėtros planui nuo 2007 m. (skundžiamo sprendimo 85 punktas).

42.      Bendrasis Teismas taip pat nagrinėjo Milano mero vaidmenį SEA valdybos pirmininkui paliekant pareigas 2006 m. (skundžiamo sprendimo 86 punktas) ir faktą, kad meras gavo neužpildytus SEA valdybos narių atsistatydinimo pareiškimus (skundžiamo sprendimo 87 punktas). Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas galėjo skundžiamo sprendimo 88 punkte patvirtinti Komisijos išvadą dėl įgyvendinant bendrąją SEA grupės strategiją priimtų sprendimų, kaip kapitalo injekcijų priskyrimo valstybei įrodymo, reikšmės.

43.      Be to, Bendrasis Teismas konstatavo, kad savarankiškai, neatsižvelgiant į Komisijos teiginius, pateikti apeliantės įrodymai negali paneigti įtaką patvirtinančių duomenų, taigi ir priemonių priskyrimo. Bendrasis Teismas vertina pateiktus įrodymus individualiai, o jų įrodomąją galią – taip pat ir bendrai. Bendrasis Teismas nagrinėjo aplinkybę, kad miesto tarybos nariui konfidencialumo sumetimais buvo atsisakyta suteikti galimybę susipažinti su tam tikrais dokumentais (skundžiamo sprendimo 90 punktas), taip pat apeliantės ir SEA susirašinėjimą šiuo klausimu, kur jų pozicijos išsiskiria (skundžiamo sprendimo 91 punktas). Toliau Bendrasis Teismas nagrinėjo SEA ir savivaldybės patarėjo susirašinėjimą (skundžiamo sprendimo 92 punktas) ir faktą, kad mero pavaduotojui nebuvo suteikta informacija tam tikrais su profesinių sąjungų derybomis susijusiais klausimais (skundžiamo sprendimo 93 punktas).

44.      Dėl tų pačių priežasčių šioje byloje taip pat nepasitvirtina apeliantės nuogąstavimas dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo srities išplėtimo visoms privačioms valstybės kontroliuojamoms įmonėms: kaip minėta, Bendrasis Teismas priemones priskyrė Italijos institucijoms ne tik dėl įmonių grupės organizacinės struktūros, bet ir ištyręs konkrečias aplinkybes.

45.      Atsižvelgiant į tai, kad šiomis aplinkybėmis nepagrįsta ir apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis, visą apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

B.      Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo – priskyrimo įrodymas

46.      Pateikdama apeliacinio skundo antrąjį pagrindą Milano savivaldybė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė jurisprudencijoje nustatytus principus priskyrimo įrodymo srityje dviem aspektais, t. y. pirma, taikydamas švelnesnius reikalavimus priskyrimo įrodymui, o ne jo paneigimui (apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis), ir, antra, nereikalaudamas išsamių kiekvienos kapitalo injekcijos priskyrimo įrodymų (apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis).

47.      Konkrečiai apeliantė apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas reikalauja iš jos faktinių įrodymų, paneigiančių priemonių priskyrimą Italijos institucijoms, o Komisija įrodydama priskyrimą gali remtis prezumpcija, taigi, apeliantė nurodo esant nevienodą požiūrį.

48.      Su šia kritika negalima sutikti. Kaip paaiškinta 38 punkte, apeliantė neteisingai supranta skundžiamo sprendimo 75 ir 80 punktus: ji daro prielaidą, jog Bendrasis Teismas neprieštaravo tam, kad Komisija priskyrimą grįstų vienintele prezumpcija, jog mažai tikėtina, kad Italijos institucijos būtų nedalyvavusios priimant nagrinėjamas priemones. Vis dėlto iš tikrųjų Bendrasis Teismas laiko nurodytą prezumpciją vienu iš kelių įrodymų, kuriuos, vertinant bendrai, kapitalo injekcijas galima priskirti Italijos institucijoms. Dar daugiau, Bendrasis Teismas taiko šią prezumpciją tik tų kapitalo injekcijų, kurios buvo atliktos ne iš karto po 2002 m. profesinių sąjungų susitarimo, priskyrimui. Be to, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į jurisprudencijoje suformuotus principus, vienodai nagrinėjo tiek priemonių priskyrimą Italijos valstybei patvirtinančius, tiek jį paneigiančius įrodymus.

49.      Taip pat negalima pritarti apeliantės argumentui, kad tiesiog neįmanoma paneigti minėtos prezumpcijos. Pirma, kaip jau minėta, reikėtų paneigti ne pačią prezumpciją, o bendrą įspūdį, kurį sukelia įrodymai. Antra, svarbu pateikti ne konkretų priešingą įrodymą, o pakankamai įrodymų, kad yra priešingai. Tai, kad pateikti įrodymai neįtikino Komisijos ir Bendrojo Teismo, nulėmė ne įrodymų apimtis, o šių įrodymų vertinimas iš esmės.

50.      Taigi, apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

51.      Tas pats taikytina ir apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrai daliai. Šiuo klausimu apeliantė mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pirma, nenagrinėdamas kiekvienos kapitalo injekcijos priskyrimo atskirai, antra, neteisingai taikydamas atitinkamą jurisprudenciją. Tiesa, Teisingumo Teismas vieną po kitos priimtas priemones ankstesnėje jurisprudencijoje esant tam tikroms aplinkybėms yra vertinęs kaip vieną ir tą pačią priemonę. Vis dėlto tai buvo susiję su kitu kontekstu, todėl nebūtinai gali būti taikoma priemonių priskyrimui valstybei. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas iškraipė jurisprudenciją.

52.      Šį argumentą greičiausiai lemia apeliantės prielaida, kad, priemones nagrinėjant atskirai, kelios ar galbūt net visos kapitalo injekcijos nebūtų priskirtos Italijos valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad tokios prielaidos negalima visiškai atmesti, kyla klausimas, ar Komisija ir Bendrasis Teismas galėjo vertinti atskiras kapitalo injekcijas kaip bendrą priemonę priskyrimo aspektu.

53.      Kaip pripažįsta ir Milano savivaldybė, kelios viena po kitos taikomos valstybės pagalbos priemonės gali būti laikomos viena priemone, jei, atsižvelgiant į jų laiką, tikslą ir įmonės padėtį tuo metu, kai taikytos šios priemonės, ryšys tarp jų yra toks glaudus, kad jų neįmanoma atskirti(17).

54.      Tiesa, ši jurisprudencija buvo išplėtota bylose, kuriose analizė valstybės pagalbos srityje iš esmės buvo susijusi su valstybės išteklių sąvoka(18), priemonės atrankumu(19) arba rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus taikymu(20). Vis dėlto, priešingai, nei teigia apeliantė, tai nereiškia, kad ši jurisprudencija gali būti taikoma tik šiems SESV 107 straipsnio 1 dalies elementams. Ji apskritai aiškiai siejama su SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais(21) ir jos specifiniuose argumentuose nedaroma skirtumo tarp atskirų šios normos elementų. Priemonės priskyrimas, kaip vienas iš sąvokos „valstybės ištekliai“ aspektų, taip pat yra SESV 107 straipsnio 1 dalies elementas. Dėl šios priežasties gali būti atitinkamai naudojami nurodytos jurisprudencijos argumentų pavyzdžiai siekiant patikrinti, ar viena po kitos taikomos priemonės gali būti laikomos viena priemone jų priskyrimo valstybei aspektu.

55.      Nurodytomis aplinkybėmis ir šiuo klausimu negalima įžvelgti jokios Bendrojo Teismo teisės klaidos. Atsižvelgdamas į nurodytus kriterijus Bendrasis Teismas išnagrinėjo Komisijos teiginius skundžiamo sprendimo 72 ir 73 punktuose ir patvirtino chronologinį ryšį su ilgametės nuostolių padengimo strategijos(22), pagal kurią buvo vykdomos atskiros kapitalo injekcijos, priėmimu. Tokia strategija leidžia susieti atskiras priemones tarpusavyje taip, kad jų nebūtų įmanoma atskirti.

56.      Taigi, apeliacinio skundo pagrindo antra dalis taip pat nepagrįsta. Kitas argumentas, kuriuo apeliantė, be kita ko, ginčija išvadą dėl strategijos, kaip faktinių aplinkybių iškraipymą, bus nagrinėjamas kartu su apeliacinio skundo trečiuoju pagrindu.

C.      Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo – įrodymų iškraipymas įrodinėjant priskyrimą

57.      Pateikdama apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, vertindamas Komisijos nurodytas aplinkybes siekiant pagrįsti tariamą priemonių priskyrimą Milano savivaldybei. Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia išnagrinėti įrodymų iškraipymą, kuriuo apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą apeliacinio skundo antrajame pagrinde.

58.      Pagal SESV 256 straipsnį, siejamą su Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa, Teisingumo Teismas yra kompetentingas tik patikrinti faktinių aplinkybių, kurias konstatavo ar įvertino Bendrasis Teismas, teisinį kvalifikavimą ir juo remiantis padarytas teisines išvadas. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę vykdo Teisingumo Teismas(23).

59.      Toks iškraipymas konstatuotinas, kai esamų įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas(24). Iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo(25). Atsižvelgiant į priekaišto dėl faktinių aplinkybių iškraipymo išimtinį pobūdį, pagal SESV 256 straipsnį, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą apeliantas visų pirma privalo tiksliai nurodyti, kokias faktines aplinkybes Bendrasis Teismas iškraipė, ir įrodyti vertinimo klaidas, dėl kurių, kaip jis mano, faktinės aplinkybės buvo iškraipytos(26).

60.      Nurodydama apeliacinio skundo antrąjį pagrindą apeliantė visų pirma teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė argumentus, kuriuos ji pateikė per teismo procesą. Šiuo klausimu ji remiasi skundžiamo sprendimo 72 punkte pateikta išvada. Šiame punkte konstatuojama, jog apeliantė, papildomai nieko nepaaiškindama, paprasčiausiai teigia, kad Komisija neįrodė požymių, kuriuos ji nurodė, siekdama priskirti Italijos valstybei visas priemones, kurių imtasi per nagrinėjamą laikotarpį, logikos ir tarpusavio suderinamumo. Dėl šios priežasties šis argumentas nepriimtinas.

61.      Nurodydama apeliacinio skundo antrąjį pagrindą apeliantė toliau teigia, jog, priešingai, nei toliau konstatuojama skundžiamo sprendimo 72 punkte, Italijos valdžios institucijos ir SEA nepripažino, kad egzistavo „ilgametė nuostolių padengimo strategija“. Atvirkščiai, įvairiuose dokumentuose buvo kalbama tik apie sanavimo strategiją. Tiesa, taip apeliantė pripažįsta reikšmingą aplinkybę, kuri yra ginčijama apeliacinio skundo antrajame pagrinde: kasmetinės kapitalo injekcijos yra bendros strategijos dalis, todėl remiantis ką tik išnagrinėta jurisprudencija(27) neturi būti nagrinėjamos atskirai. Klausimas, ar ši strategija konkrečiai skirta nuostoliams padengti, ar ja siekiama bendresnio sanavimo tikslo, šiuo atžvilgiu nėra lemiamas. Taigi šis argumentas nereiškia, kad buvo iškraipyti įrodymai ir tai turėjo reikšmės priimant sprendimą.

62.      Galiausiai apeliantė, nurodydama apeliacinio skundo antrąjį pagrindą, pabrėžia savo argumentą Bendrajame Teisme, kad kiekviena kapitalo injekcija pasižymėjo savitomis aplinkybėmis. Vis dėlto iš tikrųjų šiuo argumentu ji ne prikiša Bendrajam Teismui iškraipymą, o tik nesutinka su tuo, kad Bendrasis Teismas nepritarė jos argumentams. Vadinasi, ji siekia, kad šis argumentas būtų įvertintas iš naujo, bet apeliaciniame skunde tai nepriimtina.

63.      Dėl šios priežasties apeliacinio skundo antrajame pagrinde pateiktas priekaištas dėl įrodymų iškraipymo turi būti atmestas.

64.      Pateikdama apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą apeliantė teigia, kad 2002 m. profesinių sąjungų susitarimas neleidžia Komisijai ir Bendrajam Teismui daryti išvadų dėl priemonių priskyrimo Italijos institucijoms. Sprendimas negali būti suprantamas kaip reiškiantis, kad SEA, vienaip ar kitaip, buvo įpareigota padengti SEA Handling nuostolius kapitalo injekcijomis.

65.      Taigi, ir šiuo argumentu apeliantė siekia, kad faktinės aplinkybės, šiuo atveju 2002 m. profesinių sąjungų susitarimas, būtų įvertintos iš naujo.

66.      Pirmiausia ji teigia, kad Bendrasis Teismas savo aiškinime neatsižvelgė į profesinių sąjungų susitarimo teisinį kontekstą ir laiko aplinkybes. Vis dėlto apeliantė taip iš esmės būtent ir imasi vertinti įrodymus. Tam, kad argumentas būtų priimtinas, ji veikiau turėjo argumentuoti, jog profesinių sąjungų susitarimas per se neleidžia daryti tokių išvadų, kokias padarė Bendrasis Teismas.

67.      Tiek, kiek apeliantė tvirtina, kad 2002 m. profesinių sąjungų susitarimas nesusijęs su kapitalo injekcijomis ir nuostoliais, jos argumentas gali būti suprantamas kaip atitinkantis apeliacinio skundo dėl įrodymų iškraipymo tinkamumo reikalavimus. Taip būtų tuo atveju, jei remiantis apeliantės teiginiais būtų manoma, kad be pirma minėtų elementų negali būti daroma išvada dėl SEA pareigos pagal profesinių sąjungų susitarimą padengti SEA Handling nuostolius.

68.      Vis dėlto Bendrojo Teismo vertinimas nėra akivaizdžiai neteisingas, todėl neiškreipia įrodymų. Negalima a priori atmesti galimybės iš skundžiamo sprendimo 77 punkte cituotų 2002 m. profesinių sąjungų susitarimo ištraukų, pagal kurias SEA kelerius metus turėjo išlaikyti SEA Handling sąnaudų ir naudos pusiausvyrą, spręsti apie SEA pareigą kompensuoti patronuojamosios įmonės nuostolius, kaip tai padarė Komisija ir Bendrasis Teismas. Visų pirma tam nebūtina, kad būtų nurodytas konkretus sąnaudų ir naudos pusiausvyros išlaikymo būdas. Vadinasi, aplinkybė, kad profesinių sąjungų susitarime neužsimenama apie nuostolių kompensavimą kapitalo injekcijomis, nepaneigia Komisijos ir Bendrojo Teismo išvados. Taigi, profesinių sąjungų susitarimas nėra iškraipytas.

69.      Tad apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą taip pat reikia atmesti.

D.      Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo – rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas

70.      Pateikdama apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą apeliantė ginčija Bendrojo Teismo argumentus dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus.

71.      Šis kriterijus grindžiamas argumentu, kad priemonė nėra pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, jei valstybės įmonė, kuriai ji skirta, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, esant aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas(28). Norint įvertinti šį klausimą, reikia remtis ekonominės veiklos vykdytoju, kurio padėtis yra kuo artimesnė veikiančių valstybės institucijų padėčiai, t. y. šioje byloje – fiktyviu privačiu investuotoju(29).

72.      Pagrindiniai apeliantės argumentai susiję, viena vertus, su Bendrojo Teismo taikytu vertinimo kriterijumi, kita vertus – su įrodymų pateikimu. Apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą ji suskirstė į keturias dalis: dėl 2002 m. profesinių sąjungų susitarimo vertinimo (šiuo klausimu žr. 1 skirsnį), dėl Komisijos pateikto rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus vertinimo (šiuo klausimu žr. 3 skirsnį), dėl Sąjungos teismų vertinimo apimties (šiuo klausimu žr. 2 skirsnį) ir dėl pareigos įrodyti (šiuo klausimu žr. 4 skirsnį).

1.      Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirma dalis – 2002 m. profesinių sąjungų susitarimo vertinimas

73.      Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė, taip pat nurodydama ketvirtąjį pagrindą, ginčija tai, kad Komisija ir Bendrasis Teismas rėmėsi ilgamete nuostolių padengimo strategija. Apie tokią strategiją neleidžia spręsti nei 2002 m. profesinių sąjungų susitarimas, nei kiti dokumentai. Dėl šios priežasties Komisija ir Bendrasis Teismas neturėtų įtraukti tokios strategijos į privataus investuotojo kriterijaus vertinimą.

74.      Vis dėlto, kaip jau nurodyta dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo(30), šį argumentą reikia atmesti, nes juo prieštaraujama Bendrojo Teismo įrodymų vertinimui. Bendrasis Teismas nepadarė akivaizdžios klaidos, pritardamas Komisijos išvadai, pagal kurią 2002 m. profesinių sąjungų susitarime buvo nustatyta SEA pareiga kelerius metus padengti SEA Handling nuostolius.

2.      Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo trečia dalis – Sąjungos teismų vertinimo apimtis

75.      Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad gali atlikti tik ribotą sudėtingo ekonominio Komisijos vertinimo pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų kontrolę, todėl padarė teisės klaidą, reikalaudamas įrodyti akivaizdžią Komisijos vertinimo klaidą.

76.      Šį argumentą taip pat reikia atmesti.

77.      Tiesa, Bendrasis Teismas pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą iš esmės be apribojimų nagrinėja ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, Sutarčių ar kurios nors su jų taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.

78.      Vis dėlto taikydama privataus investuotojo kriterijų Komisija turi atlikti bendrą vertinimą ir atsižvelgti į kiekvieną šioje byloje reikšmingą aplinkybę, kuri leistų nustatyti, ar pagalbą gaunanti įmonė akivaizdžiai nebūtų gavusi tokių lengvatų iš privataus ekonominės veiklos vykdytojo.

79.      Sudėtingam ekonominiam vertinimui, kuriuo grindžiamas toks bendras vertinimas, taip pat taikoma Sąjungos teismo kontrolė(31). Vis dėlto atitinkama kontrolė ribojama tuo atžvilgiu, kad Sąjungos teismas negali pakeisti Komisijos vertinimo savuoju ir turi teisę tik iš esmės patikrinti, ar nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos ir nepiktnaudžiaujama įgaliojimais(32). Be to, Sąjungos teismai gali patikrinti, ar buvo laikytasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės(33).

80.      Apeliantės nuoroda į jurisprudenciją, susijusią su antimonopolinių baudų kontrole(34), negali paneigti minėtų išvadų. Pagal SESV 261 straipsnį ir atitinkamus reglamentus Sąjungos teismai šioje srityje turi neribotą jurisdikciją(35). Peržiūrint sprendimus dėl pagalbos taikomi pirma nurodyti kontrolės kriterijai.

81.      Dėl šios priežasties skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose apsiribojo tik Komisijos vertinimo, susijusio su privataus investuotojo rinkos ekonomikoje sąlygomis kriterijaus taikymu, kontrole.

3.      Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo antra dalis – rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijus

82.      Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo antroje dalyje apeliantė kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas pritarė tariamam privačiam investuotojui, su kuriuo Komisija palygino SEA veiksmus. SEA nėra paprasta patronuojančioji įmonė, turinti nuspręsti, ar tęsti nuostolingos patronuojamosios įmonės veiklą – ji turi ilgalaikę koncesiją eksploatuoti du oro uostus. Tai užtikrina pajamas atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, todėl SEA Handling išsaugoti nereikia išsamių planų ar jos trumpalaikio pelningumo.

83.      Vis dėlto šio argumento objektas yra Komisijos atliktas sudėtingo ekonominio konteksto, kuris pasižymi kapitalo injekcijomis SEA Handling, vertinimas. Vertinimas taip pat apima palyginimo kriterijaus ir reikiamo fiktyvaus privataus investuotojo nustatymą. Šiuo klausimu, kaip jau pažymėta, Sąjungos teismai negali pakeisti Komisijos ekonominio vertinimo savuoju, taigi, jie gali tik patikrinti, ar nėra akivaizdžių vertinimo klaidų(36).

84.      Dėl šios priežasties Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 120 punkte visiškai teisingai nusprendė, kad Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo pateikti skundžiamo sprendimo 97 punkte nurodytus diferencijuotus argumentus, susijusius su panašiu privačiu investuotoju. Komisija veikiau pagrįstai galėjo visų pirma manyti, kad toks investuotojas nebūtų laikęsis panašios strategijos kasmet kompensuoti didelius patronuojamosios įmonės nuostolius, nenustatydamas atitinkamos viršutinės ribos, nevertindamas ankstesnių mokėjimų sėkmės ar neišnagrinėjęs alternatyvių scenarijų.

85.      Bendrojo Teismo teiginiai skundžiamo sprendimo 97 punkte ir juo labiau tam tikri ginčijamo sprendimo argumentai, kuriais paremti šie teiginiai, taip pat grindžiami ilgalaike SEA veiklos koncesija, į kurią Bendrasis Teismas, beje, bent jau netiesiogiai atsižvelgė 112 punkte. Iš tikrųjų tik atsižvelgiant į šią koncesiją suprantama nuoroda į ilgametę įmonės strategiją dėl SEA Handling, kuria savo pastabose aiškiai naudojasi ir Bendrasis Teismas, ir Komisija(37). Tai, kad Komisija iš šios situacijos galiausiai nepadarė išvados, jog apdairus privatus investuotojas, turėdamas ilgalaikę veiklos koncesiją, būtų veikęs taip, kaip SEA, patenka į jos diskreciją, todėl Bendrasis Teismas ir negalėjo tam prieštarauti.

86.      Dėl šios priežasties reikia atmesti apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo antrą dalį kaip nepagrįstą tiek, kiek joje apeliantė kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas pritarė lyginant naudojamam tariamam privačiam investuotojui.

4.      Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirtos dalies – pareiga įrodyti ir atsižvelgimas į visus svarbius aspektus

87.      Tiesa, apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo antroje dalyje pateikiamas dar vienas prieštaravimas, kuris galutinai atsiskleidžia ketvirtoje šio pagrindo dalyje. Apeliantė ginčija Bendrojo Teismo nurodytą pareigą visų pirma įrodyti ir argumentą, kad ji nepaneigė tam tikrų Komisijos prielaidų. Be to, ji prieštarauja tam, kad nebuvo atsižvelgta į pateiktą jos kaltę paneigiančią eksperto analizę, parengtą jau nustačius ginčijamas priemones.

a)      Dėl vertinimo kriterijaus

88.      Konkrečiai dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad Komisija privalo atlikti bendrą vertinimą ir atsižvelgti į visus bylai svarbius įrodymus, kuriais remdamasi galėtų nustatyti, ar pagalbą gavusi įmonė tikrai nebūtų gavusi panašių lengvatų iš tokio privataus ekonominės veiklos vykdytojo(38).

89.      Sąjungos teismai turi patikrinti ne tik nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas(39). Be to, kaip jau nurodyta, prireikus reikia patikrinti, ar buvo laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių(40).

90.      Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas tinkamai patikrino Komisijos išvadas dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus.

b)      Atsižvelgimas į ypatingą SEA padėtį

91.      Kalbant apie Komisijos vertinimui taikomus reikalavimus, pasakytina, kad visų pirma tie SEA požymiai, kuriuos apeliantė nurodė, pateikdama apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo antrą dalį(41), yra aspektai, kurių Komisija turėjo paisyti, lygindama SEA elgesį su tariamo fiktyvaus investuotojo elgesiu.

92.      Bendrasis Teismas šį argumentą tik netiesiogiai mini skundžiamo sprendimo 112 punkte, kuriame remiasi Italijos teiginiais dėl strategijos. Vis dėlto tai nereiškia teisės klaidos ar juo labiau motyvavimo stokos. Pagal pareigą motyvuoti nereikalaujama, kad Bendrasis Teismas išsamiai ir vieną po kito išnagrinėtų visus bylos šalių išdėstytus argumentus. Taigi, motyvavimas gali būti ir netiesioginis su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti savo kontrolę(42).

93.      Taip yra šiuo atveju, nes iš Bendrojo Teismo argumentų aiškiai matyti, kurių elementų būtų reikėję Komisijai tam, kad būtų tikėtina, jog sprendimą dėl kapitalo injekcijų būtų priėmęs ir panašus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus investuotojas. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 113 punkte patvirtina Komisijos vertinimą, kad ilgalaikės investicijos nuostoliams kompensuoti rizika siekiant paskatinti privatų investuotoją teikti pakartotines kapitalo injekcijas turėjo būti apibrėžta aiškiau – atsižvelgiant tiek į tikėtiną kapitalo poreikį, tiek į galimą pelną.

94.      Be to, tai, kad Komisija atsižvelgė į šį aspektą, taip pat matyti iš ginčijamo sprendimo 225 konstatuojamosios dalies.

95.      Taigi, argumentas, kad Bendrasis Teismas nepakankamai atsižvelgė į SEA padėtį, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

c)      Įrodymų nebuvimas

96.      Svariausias apeliantės prieštaravimas pateiktas dėl mažų mažiausiai klaidinančių Bendrojo Teismo teiginių skundžiamo sprendimo 113–117 punktuose, kuriuose Bendrasis Teismas pažymi, kad Italija nepateikė tam tikrų duomenų, taip pat skundžiamo sprendimo 121–132 punktuose, kuriuose Bendrasis Teismas teigia, kad tam tikri argumentai negali užginčyti Komisijos išvadų. Šiuos Bendrojo Teismo teiginius galima suprasti taip, kad valstybė narė arba priemonės naudos gavėjai nuo pat pradžių turėtų įrodyti, kad priemonę būtų įgyvendinęs ir panašus privatus investuotojas.

97.      Toks pareigos įrodyti paskirstymas būtų nesuderinamas su jurisprudencija dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus. Teisingumo Teismas aiškiai nesutiko laikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus pagalbos sąvokos išimtimi(43).

98.      Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijus veikiau yra vienas iš veiksnių, į kuriuos Komisija privalo tam tikrais atvejais atsižvelgti, siekdama nustatyti, ar esama pagalbos(44). Neseniai Teisingumo Teismas suformulavo šią mintį taip, kad pareiga įrodyti, ar tenkinamos rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus taikymo sąlygos, tenka Komisijai(45). Šią mintį suprantu taip, kad Komisija turi aiškiai nuspręsti, ar privatus investuotojas būtų ėmęsis nagrinėjamų priemonių. Jei Komisija neturi reikiamų įrodymų šiam sprendimui priimti, valstybė narė neturi atsidurti mažiau palankioje padėtyje.

99.      Kita vertus, pareiga įrodyti, kad kriterijus iš esmės gali būti taikomas, tenka atitinkamai valstybei narei. Iš tiesų taikymas siejamas su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė apskritai veikė kaip privatus ekonominės veiklos vykdytojas. Taip greičiausiai nėra visų pirma tuo atveju, jei atitinkama valstybė narė, priimdama nagrinėjamas priemones, įgyvendina savo viešosios valdžios įgaliojimus. Esant tokių abejonių, Teisingumo Teismas reikalauja, kad valstybė narė, remdamasi objektyviais ir patikimais įrodymais, vienareikšmiškai nustatytų, jog įgyvendinta priemonė buvo susijusi su jos, kaip rinkoje veikiančio privataus ekonominės veiklos vykdytojo, statusu(46).

100. Vis dėlto net ir veikimas tokiu statusu nebūtinai reiškia, kad panašus privatus investuotojas būtų elgęsis taip pat. Tai ir toliau turi vertinti Komisija, kuriai šiuo klausimu tenka pareiga įrodyti pagal pirma išdėstytus kriterijus.

101. Vis dėlto nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 219 ir paskesnių konstatuojamųjų dalių, taip pat iš skundžiamo sprendimo 102 ir paskesnių punktų matyti, kad nei Komisijai, nei Bendrajam Teismui nekilo abejonių dėl šio kriterijaus taikymo. Tai taip pat logiška, nes patronuojamųjų įmonių kapitalizacija formos aspektu yra priemonė, kurią vykdo ir privatūs investuotojai.

102. Vadinasi, Komisija turėjo įrodyti, kad panašus privatus investuotojas nebūtų teikęs nagrinėjamų kapitalo injekcijų, ir šiuo tikslu prašyti atitinkamos valstybės narės pateikti visą reikšmingą informaciją(47).

103. Taigi, Bendrasis Teismas turėjo visų pirma patikrinti, ar Komisija atsižvelgė į visus reikšmingus aspektus. Išsamiai išnagrinėjus skundžiamą sprendimą matyti, kad Bendrasis Teismas galiausiai tai ir padarė.

104. Lemiamą reikšmę šiuo klausimu turi faktinės aplinkybės, kurias Bendrasis Teismas, be pirma išdėstytų klaidinančių teiginių, nustatė ir pateikė kaip Komisijos vertinimo dalį. Neginčijama, kad SEA devynerius metus pervedinėjo SEA Handling dideles sumas, kurios iš viso siekė apie 360 mln. EUR, o nuostoliai sudarė apie 340 mln. EUR(48). Kaip paaiškinta pirma, Bendrasis Teismas teisingai patvirtino Komisijos vertinimą, kad šios kapitalo injekcijos yra iš valstybės išteklių(49). Apeliantės prieštaravimas dėl Bendrojo Teismo išvados, kad esminis šių priemonių pagrindas buvo 2002 m. profesinių sąjungų susitarimas, atmestas(50).

105. Taigi, Bendrasis Teismas konstatavo, kad SEA kelerius metus nuolat kompensuodavo didžiulius savo patronuojamosios įmonės nuostolius, nes privalėjo tai daryti dėl viešojo intereso. Šios nustatytos faktinės aplinkybės visų pirma leidžia manyti, kad privatus investuotojas be papildomų priežasčių nebūtų taip elgęsis. Tokiomis aplinkybėmis įrodomąją vertę turi ir papildomo pagrindo sprendimams priimti trūkumas, nes galima daryti prielaidą, kad privatus investuotojas, prieš priimdamas panašius sprendimus, būtų atlikęs išsamią analizę. Kaip jau minėta, Bendrasis Teismas 113 ir paskesniuose skundžiamo sprendimo punktuose konstatavo būtent tokios analizės trūkumą.

106. Nebūtina aiškintis, ar valstybė narė prieš investuodama privalo iš anksto tinkamai įvertinti savo investicijos pelningumą, kaip, remdamasis Teisingumo Teismu(51), mano Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 110 punkte. Vis dėlto, nesant tokio vertinimo, būtinas bent jau įtikinamas paaiškinimas. Priešingu atveju tai leidžia manyti, kad panašus privatus investuotojas nebūtų atlikęs tokių mokėjimų.

107. Tokį argumentą patvirtina specifinė valstybės įmonių padėtis. Viena vertus, valstybės narės privalo turėti galimybę imtis verslo ir vien dėl šio vienodo požiūrio į valstybės ir privačias įmones principo bet koks įmonės (didžiosios) kapitalo dalies priklausymas valstybei negali reikšti, kad kiekvienas šios įmonės suteiktas pranašumas atitinka SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas. Kita vertus, būtent ši galimybė taip pat neturėtų leisti apeiti pirminėje teisėje nustatyto valstybės pagalbos draudimo(52). Siekiant atsižvelgti į abu aspektus, reikia tam tikro lankstumo, kad būtų galima taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų. Tai reiškia, jog valstybės narės arba jų valdomos įmonės paprastai privalo dokumentuoti savo sprendimus taip, kad būtų galima nustatyti, ar jų veiksmai veikiant privataus akcininko statusu esant atitinkamai situacijai atitiko rinkos sąlygas.

108. Bendrojo Teismo teiginius, kad nebuvo pateikta tam tikra informacija, visų pirma reikia suprasti būtent taip. Remdamasis vien turima informacija Bendrasis Teismas negalėjo suprasti, kodėl kapitalo injekcijos – priešingai, nei atrodė remiantis nustatytomis aplinkybėmis – turėjo atitikti privataus investuotojo veiksmus.

109. Kartu su pastabomis dėl nepaneigtų tam tikrų Komisijos išvadų šie teiginiai taip pat rodo, kad apeliantė nenurodė kitų aspektų, į kuriuos Komisija savo vertinime turėjo papildomai atsižvelgti.

110. Komisijos atliekamam faktinių aplinkybių tyrimui taikomi griežtesni reikalavimai pernelyg apsunkintų valstybės pagalbos kontrolę, jei valstybės narės, siekdamos suteikti atrankinį pranašumą, naudotųsi privatinės teisės reglamentuojamomis sandorių formomis. Kaip kitaip Komisijai sužinoti, ar veiksmai atitinka rinkos sąlygas, jei ne remiantis pranašumą suteikiančios įmonės sprendimo priėmimo dokumentais?

111. Šios išvados negali paneigti ir apeliantės teiginys, kad Komisija nepakankamai išsiaiškino padėtį antžeminių paslaugų rinkoje, visų pirma pati neatliko tyrimo šiuo klausimu. Tiesa, neatmestina, kad tam tikrais atvejais tokios tiriamosios priemonės būtinos siekiant atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus. Vis dėlto nagrinėjamu atveju nėra akivaizdi vertinimo klaida, remiantis išvadomis dėl kapitalizavimo priemonių apimties ir trukmės ir kartu su jomis susidariusio deficito, nuspręsti, kad privatus investuotojas nebūtų taip veikęs.

112. Taigi, Bendrasis Teismas neturėjo prieštarauti Komisijos vertinimui, kad panašus privatus investuotojas nebūtų taip ėmęsis nagrinėjamų priemonių. Komisija savo išvadas veikiau pagrindė svariais įrodymais. Todėl Bendrasis Teismas galėjo juos patvirtinti.

113. Galima apgailestauti, kad Bendrasis Teismas, pažymėdamas, kad trūksta tam tikrų duomenų, aiškiau neapibrėžė tokio savo vertinimo pagrindo. Vis dėlto ir šiuo aspektu pasakytina, kad tarp sprendimo motyvų gali būti ir netiesioginių išvadų arba netiesioginių nuorodų į to paties sprendimo kitų punktų motyvus(53).

114. Dėl šios priežasties ir šį apeliantės argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

d)      Įrodymų data

115. Galiausiai apeliantė ginčija tai, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 114 punkte atsisakė atsižvelgti į tyrimą, kuris buvo atliktas priėmus nagrinėjamas priemones.

116. Ši Bendrojo Teismo išvada taip pat nėra teisės klaida, ji atitinka Komisijos pareigą patikrinti. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Komisija netgi gali atsisakyti nagrinėti informaciją, jei pateikti įrodymai buvo nustatyti po sprendimo suteikti atitinkamą kapitalo injekciją priėmimo. Siekiant taikyti privataus investuotojo kriterijų reikšmės turi tik turima informacija ir pokyčiai, kurie galėjo būti numatyti sprendimo atlikti investiciją priėmimo momentu(54).

117. Tiesa, šis Teisingumo Teismo teiginys iš esmės yra per platus, nes negalima atmesti galimybės, kad įrodymai, kurių atsirado po nagrinėjamos priemonės, leidžia daryti išvadas dėl sprendimo priėmimo momentu turėtos informacijos. Galima paminėti, pavyzdžiui, vėlesnius šalių pareiškimus, susijusius su istoriniu sprendimo priėmimo procesu. Vis dėlto tiesa, kad sprendimo priėmimo proceso trūkumai negali būti ištaisyti a posteriori.

118. Būtent taip pasielgė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 114 ir 117 punktuose. Pirma, Bendrasis Teismas įvertino nagrinėjamoje eksperto analizėje pateiktas nuorodas į sprendimo dėl kapitalo injekcijų procesą, antra, nurodė, kad eksperto analizė negali pakeisti nepateiktų sprendimo proceso argumentų.

119. Dėl šios priežasties ir šis argumentas, taigi, visas apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

V.      Dėl bylinėjimosi išlaidų

120. Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, Teisingumo Teismas sprendžia tik dėl apeliaciniame procese patirtų išlaidų. Pagal 138 straipsnio 1 dalį, kuri pagal 184 straipsnio 1 dalį taikoma apeliaciniame procese, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

121. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.

VI.    Išvada

122. Taigi, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1.      Atmesti Milano savivaldybės apeliacinį skundą.

2.      Milano savivaldybė padengia bylinėjimosi išlaidas.


1      Originalo kalba: vokiečių.


2      2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva (OL L 318, 2006, p. 17).


3      2012 m. gruodžio 19 d. Komisijos sprendimas (ES) 2015/1225 dėl bendrovės SEA SpA teikiamų kapitalo injekcijų bendrovei SEA Handling SpA (byla SA.21420 (C 14/10) (ex NN 25/10) (ex CP 175/06)) (OL L 201, 2015, p. 1).


4      2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Vent De Colère! ir kt. (C‑262/12, EU:C:2013:851, 16 punktas).


5      1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija / Brazzelli Lualdi ir kt. (C‑136/92 P, EU:C:1994:211, 59 punktas), 2007 m. vasario 1 d. Sprendimas Sison / Taryba (C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 95 punktas) ir 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Ludwig-Bölkow-Systemtechnik / Komisija (C‑250/16 P, EU:C:2017:871, 29 punktas).


6      11 ir paskesniuose punktuose.


7      2000 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Ladbroke Racing ir Komisija (C‑83/98 P, EU:C:2000:248, 50 punktas), 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 37 punktas), 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (C‑206/06, EU:C:2008:413, 70 punktas), 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Vent De Colère! ir kt. (C‑262/12, EU:C:2013:851, 21 punktas) ir 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas ENEA (C‑329/15, EU:C:2017:671, 25 punktas).


8      2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 38 punktas), 2017 m. gegužės 18 d. Sprendimas Fondul Proprietatea (C‑150/16, EU:C:2017:388, 17 punktas), 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas ENEA (C‑329/15, EU:C:2017:671, 31 punktas) ir 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Komisija / TV2/Danmark (C‑656/15 P, EU:C:2017:836, 47 punktas).


9      2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 38 punktas) ir 2017 m. gegužės 18 d. Sprendimas Fondul Proprietatea (C‑150/16, EU:C:2017:388, 33 punktas).


10      2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas ENEA (C‑329/15, EU:C:2017:671).


11      2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas ENEA (C‑329/15, EU:C:2017:671, 27 punktas ir 31–35 punktai).


12      1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvos 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo (OL L 195, 1980, p. 35; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 20) su pakeitimais, padarytais 1993 m. rugsėjo 30 d. Komisijos direktyva 93/84/EEB (OL L 254, 1993, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 72), 2 straipsnio 1 dalies antra įtrauka.


13      2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 34 punktas).


14      Žr. 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Komisija / Département du Loiret (C‑295/07 P, EU:C:2008:707, 74 punktas).


15      2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 52 ir 53 punktai) ir 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Commerz Nederland, C‑242/13, EU:C:2014:2224, 31 ir paskesni punktai).


16      2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 55 ir 56 punktai) ir 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Commerz Nederland, C‑242/13, EU:C:2014:2224, 32 ir 33 punktai).


17      2013 m. kovo 19 d. Sprendimas Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 103 ir 104 punktai), 2015 m. birželio 4 d. Sprendimas Komisija / MOL (C‑15/14 P, EU:C:2015:362, 97 punktas) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 33 punktas).


18      2013 m. kovo 19 d. Sprendimas Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 89 ir paskesni punktai).


19      2015 m. birželio 4 d. Sprendimas Komisija / MOL (C‑15/14 P, EU:C:2015:362, 88 ir paskesni punktai).


20      2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 27–34 punktai).


21      Žr. 18 išnašoje nurodytus sprendimus.


22      Šios strategijos priėmimas nagrinėjamas šios išvados 61, 64 ir paskesniuose punktuose.


23      2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


24      2010 m. birželio 17 d. Sprendimas Lafarge / Komisija (C‑413/08 P, EU:C:2010:346, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


25      2014 m. balandžio 3 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2019 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Mytilinaios Anonymos Etairia  Omilos Epicheiriseon / Komisija (C‑332/18 P, EU:C:2019:1065, 150 punktas).


26      2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. / Komisija (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 50 punktas), 2011 m. spalio 20 d. Sprendimas PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic (C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 78 punktas), 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimas TV2 / Danmark / Komisija (C‑649/15 P, EU:C:2017:835, 51 punktas), 2019 m. sausio 16 d. Sprendimas Lenkija / Stock Polska ir EUIPO (C‑162/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:27, 71 punktas)


27      Žr. šios išvados 53 ir 54 punktus.


28      1991 m. kovo 21 d. Sprendimas Italija / Komisija (C‑303/88, EU:C:1991:136, 20 punktas) ir 2012 m. birželio 5 d. Sprendimas Komisija / EDF ir kt. (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 78 punktas).


29      Žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimą Komisija / EDF ir kt. (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 78 ir 79 punktai) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 28 punktas).


30      Žr. šios išvados 64 ir paskesnius punktus.


31      2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Ispanija / Lenzing (C‑525/04 P, EU:C:2007:698, 56 ir 57 punktai), 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimas Komisija / Scott (C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 64 ir 65 punktai), 2013 m. sausio 24 d. Sprendimas Frucona Košice / Komisija (C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 75 punktas).


32      2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Ispanija / Lenzing (C‑525/04 P, EU:C:2007:698, 59–61 punktai), 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimas Komisija / Scott (C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 64–66 punktai), 2013 m. sausio 24 d. Sprendimas Frucona Košice / Komisija (C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 74–76 punktai) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 38–41 punktai).


33      2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimas Komisija / Scott (C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 66 punktas) ir 2020 m. gegužės 7 d. Sprendimas BTB Holding Investments ir Duferco Participations Holding / Komisija (C‑148/19 P, EU:C:2020:354, 56 punktas).


34      Ji remiasi 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimu KME ir kt. / Komisija (C‑272/09 P, EU:C:2011:810, 94 punktas) ir Sprendimu Chalkor / Komisija (C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 62 punktas).


35      2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimas KME ir kt. / Komisija (C‑272/09 P, EU:C:2011:810, 93 punktas) ir Sprendimas Chalkor / Komisija (C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 63 punktas). Taip pat žr. mano išvadą byloje Frucona Košice / Komisija (C‑73/11 P, EU:C:2012:535, 80 punktas).


36      Žr. šios išvados 79 punktą.


37      Ginčijamo sprendimo 225, 226 ir 229 konstatuojamosios dalys; skundžiamo sprendimo 97 ir 112 punktai.


38      2012 m. birželio 5 d. Sprendimas Komisija / EDF ir kt. (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 86 punktas), 2013 m. sausio 24 d. Sprendimas Frucona Košice / Komisija (C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 73 punktas) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 29 punktas).


39      2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimas Komisija / Scott (C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 65 punktas) ir 2013 m. sausio 24 d. Sprendimas Frucona Košice / Komisija (C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 76 punktas).


40      2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimas Komisija / Scott (C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 66 punktas) ir 2020 m. gegužės 7 d. Sprendimas BTB Holding Investments ir Duferco Participations Holding / Komisija (C‑148/19 P, EU:C:2020:354, 56 punktas).


41      Šios išvados 82 punktas.


42      2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. / Komisija (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 372 punktas), 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas MasterCard ir kt. / Komisija (C‑382/12 P, EU:C:2014:2201, 189 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Lenkija / Komisija (C‑358/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:763, 75 punktas).


43      2012 m. birželio 5 d. Sprendimas Komisija / EDF ir kt. (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 103 punktas), 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Komisija / Frucona Košice (C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 23 punktas) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 64 punktas).


44      2012 m. birželio 5 d. Sprendimas Komisija / EDF ir kt. (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 86 punktas) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 64 punktas).


45      2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 65 punktas).


46      2012 m. birželio 5 d. Sprendimas Komisija / EDF ir kt. (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 82 punktas) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 63 punktas).


47      Žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimą Komisija / EDF ir kt. (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 103 ir 104 punktai) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Larko / Komisija (C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 68 punktas).


48      Žr. šios išvados 7 punktą.


49      Žr. šios išvados 19 ir paskesnius punktus.


50      Žr. šios išvados 64 ir paskesnius punktus ir 73 ir 74 punktus.


51      2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimas SACE ir Sace BT / Komisija (C‑472/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:885, 107 punktas). Bendrasis Teismas šią formuluotę iš pradžių išplėtojo 2015 m. birželio 25 d. Sprendime SACE ir Sace BT / Komisija (T‑305/13, EU:T:2015:435, 182 punktas), o vėliau pakartojo 2018 m. sausio 16 d. Sprendime EDF / Komisija (T‑747/15, EU:T:2018:6) ir 2018 m. gruodžio 11 d. Sprendime BTB Holding Investments ir Duferco Participations Holding / Komisija (T‑100/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:900).


52      2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 23 punktas, 68 ir paskesni punktai).


53      Žr. šios išvados 92 punktą.


54      2012 m. birželio 5 d. Sprendimas Komisija / EDF ir kt. (C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 104 ir 105 punktai), 2015 m. spalio 1 d. Sprendimas Electrabel ir Dunamenti Erőmű / Komisija (C‑357/14 P, EU:C:2015:642, 103 punktas) ir 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimas SACE ir Sace BT / Komisija (C‑472/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:885, 107 punktas).