Byla C‑378/17

Minister for Justice and Equality
ir
Commissioner of An Garda Síochána

prieš

Workplace Relations Commission

(Supreme Court (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vienodas požiūris užimtumo srityje – Direktyva 2000/78/EB – Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas – Priėmimas į policijos pareigūno pareigas – Nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą konkrečioje srityje – Įgaliojimai netaikyti Sąjungos teisės neatitinkančių nacionalinės teisės aktų – Sąjungos teisės viršenybė“

Santrauka – 2018 m. gruodžio 4 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

Sąjungos teisė – Viršenybė – Prieštaraujanti nacionalinė teisė – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą šioje srityje – Jurisdikcijos nuspręsti netaikyti Sąjungos teisės neatitinkančių nacionalinės teisės aktų nebuvimas – Neleistinumas

(Tarybos direktyva 2000/78)

Sąjungos teisė, visų pirma jos viršenybės principas, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą konkrečioje srityje, neturi jurisdikcijos nuspręsti netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės normos.

Iš tiesų valstybės narės turi nustatyti teismus ir (arba) institucijas, turinčius jurisdikciją tikrinti nacionalinės teisės nuostatos galiojimą, ir numatyti teisinės gynybos priemones ir procedūras, leidžiančias ginčyti šį galiojimą, o jeigu skundas pagrįstas, – panaikinti tą nuostatą ir prireikus nustatyti tokio panaikinimo padarinius.

Tačiau, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai, įpareigoti taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jiems suteiktą jurisdikciją, turėtų pareigą užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, prireikus savo iniciatyva netaikydami bet kurios joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, ir neprivalo prašyti, kad ši nacionalinė nuostata būtų panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta (šiuo klausimu žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 17, 21 ir 24 punktus ir 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo SEGRO ir Horváth, C‑52/16 ir C‑113/16, EU:C:2018:157, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Šiomis aplinkybėmis, jeigu Darbo santykių komisija, kaip įstaiga, kuriai nacionalinės teisės aktų leidėjas suteikė jurisdikciją užtikrinti Direktyvoje 2000/78 ir Lygybės įstatyme sukonkretinto nediskriminavimo principo taikymą užimtumo ir profesinės veiklos srityje, nagrinėja ginčą dėl šio principo laikymosi, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą reikalaujama, kad, įgyvendindama šią jurisdikciją, ji užtikrintų iš Sąjungos teisės asmenims kylančią teisinę apsaugą ir garantuotų visišką šios teisės veiksmingumą ir prireikus netaikytų bet kurios jai galinčios prieštarauti nacionalinio įstatymo nuostatos (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, EU:C:2005:709, 77 punktą, 2010 m. sausio 19 d. Sprendimo Kücükdeveci, C‑555/07, EU:C:2010:21, 53 punktą ir 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 35 punktą).

Sąjungos teisės normų dėl lygybės užimtumo ir profesinės veiklos srityje veiksmingumas sumažėtų, jeigu įstaiga, kaip antai Darbo santykių komisija, kuriai pagal įstatymą priskirtas uždavinys užtikrinti Direktyvos 2000/78 taikymą ir iš jos kylančių pareigų laikymąsi, negalėtų konstatuoti, kad nacionalinės teisės nuostata prieštarauja šiai direktyvai, taigi, negalėtų nuspręsti netaikyti šios nuostatos (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo CIF, C‑198/01, EU:C:2003:430, 50 punktą).

(žr. 34, 35, 45, 48, 52 punktus ir rezoliucinę dalį)