Byla T‑222/04

Italijos Respublika

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų nustatyta pagalbos schema, taikoma tam tikroms viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms atleidžiant jas nuo mokesčių ir suteikiant paskolas palankiomis palūkanomis – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Esama ar nauja pagalba – EB 86 straipsnio 2 dalis“

Sprendimo santrauka

1.      Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Valstybės priemonės, kuriomis sumažinamos įmonės biudžetui paprastai tenkančios išlaidos

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

3.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Taikymo sritis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje – Poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai apibūdinimas

(EB 87 straipsnio 1 dalis ir 253 straipsnis)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Kvalifikavimas kaip naujos pagalbos

(EB 88 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčiai)

5.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, skirtos įmonės vykdomų viešosios paslaugos įpareigojimų sąnaudoms kompensuoti – Neįtraukimas

(EB 86 straipsnio 2 dalis ir 87 straipsnio 1 dalis)

1.      Vertindama, ar pagalba daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, Komisija neprivalo nustatyti, kad ši pagalba turėjo realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji iš tikrųjų iškraipė konkurenciją, o tik turi išnagrinėti, ar ši pagalba gali daryti įtaką tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją.

Pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti nagrinėjamos schemos požymių analize, kad savo sprendimo motyvuose įvertintų, ar dėl šios programos sąlygų daugiausia naudos ji gali suteikti įmonėms, dalyvaujančioms valstybių narių tarpusavio prekyboje.

Be to, bet kokia pagalba, suteikta įmonei, kuri savo veiklą vykdo Bendrijos rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Nėra ribos ar procentinio dydžio, kurių neviršijus galima manyti, kad nėra daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Palyginti maža pagalba ar palyginti mažas ją gaunančios įmonės dydis a priori nereiškia, kad nebus daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai.

Kalbant apie sąlygą dėl įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, pasakytina, kad aplinkybė, jog valstybės priemone pasinaudojusi įmonė veiklą nacionalinėje rinkoje arba savo kilmės teritorijoje vykdo viena, neturi lemiamos reikšmės. Atitinkama priemonė daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai tuomet, kai sumažėja kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės teikti savo paslaugas atitinkamos valstybės narės rinkoje.

(žr. 41–44, 55 punktus)

2.      EB 87 straipsnio 1 dalis reikalauja nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionalinė priemonė gali labiau palaikyti tam tikras įmones ar prekes nei kitas, kurios pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.

Pagalbos sąvoka apima visas priemones, įvairiais būdais sumažinančias įmonės biudžetui paprastai tenkančias išlaidas, kurios, nors ir nebūdamos subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį.

Šia prasme valstybės pagalbą sudaro atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio, kuriuo sumažinamos įmonės biudžetui paprastai tenkančios išlaidos ir juo besinaudojantiems asmenims suteikiamas finansinis pranašumas, palyginti su paprastai šiuo mokesčiu apmokestinamomis įmonėmis.

Be to, valstybės pagalbą sudaro valstybės ar valstybės kontroliuojamos institucijos įmonei suteiktos paskolos palankesnėmis sąlygomis, nei ši įmonė būtų galėjusi gauti kapitalo rinkoje. Šia prasme Komisija teisėtai gali kaip orientacinę normą pasirinkti normą, taikomą vertinant regioninę pagalbą, kuri periodiškai skelbiama Oficialiajame leidinyje. Tai yra palanki palūkanų norma, taikoma geros būklės įmonėms, kuria, jei apie ginčijamą tvarką būtų pranešta Komisijai, būtų remtasi vertinant, ar nėra pagalbos požymių.

(žr. 60–61, 63, 67, 70 punktus)

3.      Sprendimo valstybės pagalbos srityje atveju savo sprendimo motyvuose Komisija turi išdėstyti bent jau pagalbos suteikimo aplinkybes, kai jos gali įrodyti, kad pagalba daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Tačiau ji neprivalo įrodinėti realių jau suteiktos pagalbos padarinių. Priešingu atveju šis reikalavimas būtų naudingas valstybėms narėms, kurios pagalbą teikia pažeisdamos EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą pranešti, kitų valstybių narių, pranešančių apie planuojamą suteikti pagalbą, nenaudai.

(žr. 78 punktą)

4.      Tiek iš EB 88 straipsnio turinio, tiek ir iš jo tikslo matyti, jog turi būti laikoma esama pagalba minėto straipsnio 1 dalies prasme iki EB sutarties įsigaliojimo egzistavusi pagalba ir pagalba, kuri galėjo būti teisėtai įgyvendinama EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis, o nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta, kaip numatyta minėtoje nuostatoje, laikytinos priemonės, kuriomis ketinama suteikti ar pakeisti pagalbą, atsižvelgiant į tai, kad pakeitimai gali būti susiję arba su esama pagalba, arba su pradiniais projektais, apie kuriuos pranešta Komisijai. Kai pakeitimas turi įtakos pačiai pirminės schemos esmei, ši schema tampa nauja pagalbos schema. Tačiau negalima kalbėti apie tokį esminį schemos pakeitimą, jei naujasis elementas gali būti aiškiai atskiriamas nuo pradinės schemos.

(žr. 90, 94 punktus)

5.      Valstybės priemonės, kurios yra kompensacija įmonėms už su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų vykdymą ir dėl kurių šios įmonės negauna realios finansinės naudos, todėl neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, iš principo nelaikomos pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau, kad tokia kompensacija nebūtų pripažįstama valstybės pagalba, ji turi atitikti tam tikras Teisingumo Teismo sprendime Atmark įvardytas kumuliacines sąlygas. Tarp jų yra sąlyga, kad kompensaciją gaunančiai įmonei būtų iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, o šie įpareigojimai būtų aiškiai apibrėžti, ir sąlyga, kad kompensacija nebūtų didesnė, negu būtina tam, kad visiškai ar iš dalies padengtų įpareigojimų dėl viešosios paslaugos vykdymo išlaidas, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir pagrįstą pelną, gaunamą už šių įpareigojimų vykdymą.

Sąlyga, kad kompensaciją gaunančiai įmonei būtų iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, taip pat taikoma EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytai nukrypti leidžiančiai nuostatai, skirtai įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms. Abiem atvejais priemonė turi atitikti viešosios paslaugos apibrėžimo ir pavedimo ją teikti principus, taip pat proporcingumo principą.

(žr. 108–112 punktus)